GENERALINIO ADVOKATO
GIOVANNI PITRUZZELLA IŠVADA,
pateikta 2019 m. lapkričio 19 d.(1)
Byla C‑653/19 (PPU)
Baudžiamoji byla prieš
DK,
dalyvaujant
Spetsializirana prokuratura
(Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamasis teismas, Bulgarija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Direktyva (ES) 2016/343 – Nekaltumo prezumpcija – Įrodinėjimo pareiga – Sprendimas dėl kaltės pripažinimo – Asmens laikymo suimto teisminė kontrolė“
1. Valstybių narių baudžiamosios teisės sistemoms būdingas vienas labai sunkiai įveikiamas prieštaravimas. Iš tikrųjų jose ir labai paisoma nekaltumo prezumpcijos principo, tikro Europos baudžiamojo teisingumo tapatybės pagrindo, ir masiškai taikomas kardomasis kalinimas(2). Klausimas, kurį, nagrinėdamas šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą, turi išspręsti Teisingumo Teismas, – tai klausimas, ar 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/343 dėl tam tikrų nekaltumo prezumpcijos ir teisės dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme aspektų užtikrinimo(3) pavyko, kiek tai susiję su teisine kardomojo kalinimo sistema, pasiekti, kad Europos Sąjungos baudžiamojo teisingumo erdvė nebebūtų tokia neišbaigta ir netolygi(4), ir kiek.
I. Teisinis pagrindas
A. Direktyva 2016/343
2. Iš Direktyvos 2016/343 16 konstatuojamosios dalies matyti, kad „nekaltumo prezumpcija būtų pažeidžiama, jeigu tol, kol įstatymų nustatyta tvarka neįrodyta įtariamojo arba kaltinamojo kaltė, viešuose valdžios institucijų daromuose pareiškimuose arba teismo sprendimuose, išskyrus tuos, kuriais tas asmuo pripažįstamas kaltu, įtariamasis arba kaltinamasis būtų apibūdinamas kaip kaltas. <…> Ši nuostata <…> neturėtų daryti poveikio preliminariems procesinio pobūdžio sprendimams, kuriuos priima teisminės ar kitos kompetentingos valdžios institucijos ir kurie grindžiami įtarimu ar apkaltinamųjų įrodymų elementais, kaip antai sprendimams dėl kardomojo kalinimo, jei tokiuose sprendimuose nenurodoma, kad įtariamasis ar kaltinamasis yra kaltas. Prieš priimdama preliminarų procesinio pobūdžio sprendimą kompetentinga valdžios institucija pirmiausiai gali turėti patikrinti, ar pakanka apkaltinamųjų įrodymų elementų prieš įtariamąjį ar kaltinamąjį, pagrindžiančių atitinkamą sprendimą, ir ar sprendime galima nurodyti tuos elementus“.
3. Direktyvos 2016/343 22 konstatuojamojoje dalyje pažymima, kad „įrodinėjimo našta nustatant įtariamųjų ir kaltinamųjų kaltę tenka baudžiamojo persekiojimo institucijai, o bet kokia abejonė turėtų būti vertinama įtariamojo ar kaltinamojo naudai. Nekaltumo prezumpcija būtų pažeista, jei baudžiamojo persekiojimo institucijos įrodinėjimo našta būtų perkelta gynybai, nedarant poveikio teismo turimiems ex officio faktų nustatymo įgaliojimams, teisminės valdžios nepriklausomumui, kai atliekamas įtariamojo arba kaltinamojo kaltės vertinimas, ir fakto ar teisės prezumpcijų, susijusių su įtariamojo arba kaltinamojo baudžiamąja atsakomybe, naudojimui. Atsižvelgiant į sprendžiamo klausimo svarbą ir išsaugant teisę į gynybą, tokioms prezumpcijoms turėtų būti taikomi pagrįsti apribojimai, o naudojamos priemonės turėtų būti pagrįstai proporcingos siekiamam teisėtam tikslui. Tokias prezumpcijas turėtų būti galima paneigti ir bet kuriuo atveju turėtų būti galima naudoti tik kai užtikrinamos teisės į gynybą“.
4. Šios direktyvos 1 straipsnis suformuluotas taip:
„Šioje direktyvoje nustatomos bendros būtiniausios taisyklės dėl:
a) tam tikrų nekaltumo prezumpcijos baudžiamajame procese aspektų;
b) teisės dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme.“
5. Direktyvos 2016/343 2 straipsnyje nurodyta, kad ji „taikoma įtariamiems arba kaltinamiems fiziniams asmenims baudžiamajame procese. Ji taikoma visuose baudžiamojo proceso etapuose nuo to momento, kai asmuo įtariamas arba kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką ar įtariamą nusikalstamą veiką, iki tol, kol sprendimas, kuriuo galutinai nusprendžiama, ar tas asmuo padarė atitinkamą nusikalstamą veiką, tampa galutiniu“.
6. Direktyvos 2016/343 6 straipsnio „Įrodinėjimo našta“ nustatyta:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad įrodinėjimo našta nustatant įtariamųjų ir kaltinamųjų kaltę tektų baudžiamojo persekiojimo institucijai. Ši nuostata nedaro poveikio teisėjui ar kompetentingam teismui tenkančiai pareigai rinkti tiek apkaltinamuosius, tiek ir išteisinamuosius įrodymus, taip pat teisei į gynybą, kai pateikiami įrodymai pagal taikomą nacionalinę teisę.
2. Valstybės narės užtikrina, kad, esant abejonių dėl kaltės, padėtis būtų vertinama įtariamojo arba kaltinamojo naudai, taip pat ir tuomet, kai teismas vertina, ar atitinkamas asmuo turėtų būti išteisintas.“
B. Bulgarijos teisė
7. Nakazatelen protsesualen kodeks (Baudžiamojo proceso kodeksas) 270 straipsnis suformuluotas taip:
„1. Bet kuriuo teismo proceso metu gali būti iškeltas kardomosios priemonės pakeitimo klausimas. Tos pačios instancijos teismui naujas prašymas dėl kardomosios priemonės gali būti pateiktas, jei pasikeitė aplinkybės.
2. Teismas sprendžia viešame posėdyje, priimdamas nutartį.“
II. Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
8. DK buvo įvykio vietoje, kai įvyko susišaudymas, per kurį vienas asmuo žuvo, o kitas buvo sunkiai sužeistas. Po susišaudymo DK liko įvykio vietoje ir pasidavė policijai. Dėl šių faktinių aplinkybių DK kaltinamas priklausymu organizuotai nusikalstamai grupei ir nužudymu; 2016 m. birželio 11 d. jam buvo paskirtas kardomasis kalinimas. Prokuratūros teigimu, DK yra atsakingas už minėto asmens žūtį. DK tvirtina, kad veikė esant būtinajai ginčiai.
9. DK iškeltą baudžiamąją byla buvo pradėta nagrinėti teisme 2017 m. lapkričio 9 d. 2018 m. vasario 5 d. DK pateikė pirmąjį prašymą paleisti į laisvę; jis buvo atmestas. Vėliau DK pateikė dar bent šešis prašymus paleisti į laisvę. Juos visus atmetė arba pirmosios, arba antrosios instancijos teismas. Visi šie prašymai buvo nagrinėjami atsižvelgiant į teisės akte nustatytą reikalavimą, jog tam, kad būtų galima ginčyti suėmimo teisėtumą, turi atsirasti naujų aplinkybių.
10. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad prokuroras nepateikė jokio prašymo toliau taikyti kardomąjį kalinimą. Šis kalinimas taikomas tol, kol gynyba neįrodo, kad pasikeitė aplinkybės, kaip tai suprantama pagal Bulgarijos baudžiamojo proceso kodekso 270 straipsnį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodyti paleisti į laisvę galės tik tuo atveju, jei gynyba įtikinamai įrodys, kad pasikeitė aplinkybės. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, pagal šio kodekso 270 straipsnį baudžiamojo persekiojimo institucijai tenkanti įrodinėjimo pareiga perkeliama gynybai ir įtvirtinama laikymo suimto teisėtumo prezumpcija, kurią gynyba turi paneigti. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar toks požiūris atitinka Direktyvos 2016/343 22 konstatuojamąją dalį ir 6 straipsnį. Minėtas teismas taip pat nurodo 2019 m. rugpjūčio 27 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimą Magnitskiy ir kiti prieš Rusiją(5), kuriame EŽTT nusprendė, kad paleidimo į laisvę prezumpcija nuginčijama, jei, neatsiradus naujų aplinkybių, pagal nacionalinę teisę kardomasis kalinimas turi būti ir toliau taikomas, taigi įrodinėjimo pareiga perkeliama gynybai. Vadinasi, nacionalinė teisė gali prieštarauti ir 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 5 straipsnio 3 daliai.
11. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal nacionalinę teisę nėra nustatyta ilgiausio kardomojo kalinimo termino ir nenumatyta, kad turi būti ex officio periodiškai atliekama šio kalinimo teisėtumo kontrolė.
12. Šiomis aplinkybėmis Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamasis teismas, Bulgarija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi, kurią Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2019 m. rugsėjo 4 d. ir kuri buvo patvirtinta 2019 m. rugsėjo 27 d., pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar nacionalinės teisės aktas, kuriame nustatyta, kad teisminio baudžiamosios bylos nagrinėjimo etapu turi būti pasikeitusios aplinkybės, kad gynybos prašymas panaikinti kaltinamojo suėmimą būtų patenkintas, atitinka Direktyvos 2016/343 6 straipsnį ir 22 konstatuojamąją dalį, taip pat Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos [toliau – Chartija] 6 ir 47 straipsnius?“
III. Procesas Teisingumo Teisme
13. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą buvo pateiktas 2019 m. rugsėjo 4 d. Dėl abejonių, susijusių su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamos bylos stadija, Teisingumo Teismas paprašė šį teismą pateikti informacijos; teismas ją pateikė 2019 m. rugsėjo 13 d. 2019 m. rugsėjo 25 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pranešė Teisingumo Teismui, kad antrosios instancijos teismas panaikino sprendimą dėl DK paleidimo į laisvę. 2019 m. rugsėjo 27 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas suengė neeilinį posėdį, per kurį DK pateikė naują prašymą paleisti į laisvę. Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas, remdamasis savo procedūros reglamento 107 straipsnio 1 dalimi, 2019 m. spalio 1 d. sprendimu nusprendė šį prašymą nagrinėti pagal prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą.
14. Rašytines pastabas pateikė DK ir Europos Komisija. Tik Komisija buvo išklausyta 2019 m. lapkričio 7 d. Teisingumo Teisme vykusiame posėdyje.
IV. Analizė
A. Pirminės pastabos
15. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar su Direktyvos 2016/343 6 straipsniu ir tam tikru atveju su Chartija suderinamas nacionalinės teisės aktas, pagal kurį teisminio baudžiamosios bylos nagrinėjimo etape kardomasis kalinimas gali būti panaikintas tik esant „naujoms aplinkybėms“. Tačiau skaitant prejudicinį klausimą reikia atsižvelgti ir į kitus nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvus, iš kurių matyti, kad pateiktas klausimas yra susijęs su įrodinėjimo pareigos klausimu. Kitaip tariant, ar teisės aktas, pagal kurį reikalaujama, kad kaltinamasis, siekiantis, kad būtų panaikintas jam skirtas kardomasis kalinimas, turi įrodyti, jog esama naujų aplinkybių, yra suderinamas su Direktyvos 2016/343 6 straipsniu?
16. Teisingumo Teismui pateikto klausimo paprastumas neatspindi pagrindinių problemų, kurių kyla Europos baudžiamojo teisingumo erdvėje.
17. Iš tikrųjų šis klausimas pateiktas esant ypatingoms aplinkybėms. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pakankamai susirūpinęs aprašo kardomojo kalinimo srityje taikomos nacionalinės teisės nuostatas. Konkrečiau kalbant, prasidėjus teisminiam baudžiamosios bylos nagrinėjimo etapui, nėra nustatyta kardomojo kalinimo trukmės riba. Tiesa, Bulgarijos baudžiamojo proceso kodekso 270 straipsnyje nurodyta, kad kaltinamasis bet kuriuo metu gali pateikti prašymą panaikinti jam taikomą kardomąjį kalinimą, tačiau atrodo, kad faktinį paleidimą į laisvę arba kardomosios priemonės pakeitimą praktiškai labai sunku pasiekti(6).
18. Taigi, esant tokiai situacijai, negaliu nepareikšti susirūpinimo. Mano susirūpinimas susijęs su dviem aspektais: viena vertus, su mikrokontekstu, kalbant apie asmeninę DK padėtį, ir, kita vertus, su makrokontekstu, kalbant apie tai, ką ši byla atskleidžia apie tikrąją Europos baudžiamojo teisingumo erdvės padėtį.
19. Pirma, DK yra kaltinamasis; tačiau kaltinamasis – tai asmuo, kuris dar negali būti laikomas kaltu ir kuris galimai net yra nekaltas. Ar galime būti ramūs, žinodami, kad jo suėmimo trukmei nėra nustatyta riba? Ar nėra piktnaudžiaujama kalba ir toliau vartojant sąvoką „kardomasis kalinimas“ (pranc. détention provisoire – laikinas suėmimas)? Taigi, nors neturiu abejoti dėl valstybių narių pasirinkimo nustatyti sistemas, pagal kurias masiškai taikomas kardomasis kalinimas(7), mano manymu, atliekant bet kurią su šiais klausimais susijusią analizę nereikia pamiršti, kad būtent galimai nekalti asmenys – paprastai veikiau nepalankiomis sąlygomis – laukia, kol bus priimtas nuosprendis jų baudžiamojoje byloje.
20. Antra, mano susirūpinimas grindžiamas tuo, kad ši sritis Sąjungos lygiu beveik nesuderinta, kaip pasistengsiu įrodyti toliau šioje išvadoje. Ši byla priverčia konstatuoti Sąjungos teisės ribas. Galima tik apgailestauti, kad tokiu svarbiu klausimu, koks yra kardomojo kalinimo trukmės ir sąlygų, kuriomis sprendimą dėl kardomojo kalinimo galima ginčyti teisme, klausimas, tenka konstatuoti, jog Sąjungos teisė nepakankamai veiksminga. Negalima visko pateisinti tuo, kad Sąjunga neturi kompetencijos veikti šioje srityje.
21. Žinoma, tai, ko baudžiamosios teisės srityje neužtikrina Sąjunga, gali užtikrinti EŽTT. Taigi šią bylą būtų galima laikyti suteikiančia progą Teisingumo Teismui atlikti jam tenkantį kompetencijų paskirstytojo(8) vaidmenį. Akivaizdu, kad tai, ko nereglamentuoja Sąjungos teisė, nebūtinai yra už pačios teisės ribų. Prie to dar grįšiu, bet EŽTT nustatė svarbius principus, apribojančius valstybių EŽTK šalių diskreciją, kiek tai susiję su sprendimais dėl kardomojo kalinimo. Bet kiek laiko DK dar turės likti suimtas, kol pasieks, kad būtų priimtas Strasbūro teismo sprendimas? Ir ar jis galės tai pasiekti, atsižvelgiant į aplinkybę, kad jo atstovai, galbūt dėl finansinių priežasčių, nedalyvavo Teisingumo Teismo posėdyje?
22. Be ryšių tarp sistemų klausimo, yra kitas klausimas, kurį turėtų skubiai spręsti Sąjungos teisės aktų leidėjas – tai su kardomuoju kalinimu susijusių nuostatų bent minimalaus suderinimo klausimas, nes galiausiai kyla grėsmė pačiai Europos baudžiamojo teisingumo erdvei. Iš tikrųjų teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose galimas tik tuo atveju, jei padidėja valstybių narių tarpusavio pasitikėjimas, o šis pasitikėjimas negali ramiai įsivyrauti, jei valstybėse narėse taikomi tokie skirtingi standartai, pirmiausia kardomojo kalinimo srityje, kuris, primenu, reiškia išimtį ir turi likti kiek įmanoma labiau apribotas atsižvelgiant į kertinį mūsų teisinio statinio akmenį – teisę į laisvę.
23. Vis dėlto, neatsižvelgiant į mano susirūpinimą ir apgailestavimą dėl dabartinės Sąjungos teisės padėties, atlikęs vien teisinę analizę galėsiu tik konstatuoti, kad DK atveju negalima rasti sprendimo remiantis Direktyva 2016/343.
B. Dėl prejudicinio klausimo
24. Ar pagal Direktyvos 2016/343 6 straipsnį valstybės narės privalo nustatyti, kad įrodinėjimo pareiga tenka baudžiamojo persekiojimo institucijai, jei gynyba prašo panaikinti kardomąjį kalinimą, kuris tęsiasi, nors yra prasidėjęs teisminis baudžiamosios bylos nagrinėjimo etapas? Siekdamas atsakyti į šį klausimą, pirma, pasistengsiu įrodyti, kad Direktyvoje 2016/343 nenustatyta jokios taisyklės, susijusios su sąlygomis, kuriomis gali būti ginčijamas sprendimas dėl asmens laikymo suimto. Antra, šią tarpinę išvadą patikrinsiu atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, susijusią su Direktyva 2016/343 ir sprendimais dėl kardomojo kalinimo. Trečia, analizę užbaigsiu, primindamas EŽTT nurodymus.
1. Pažodinis, sisteminis, istorinis ir teleologinis Direktyvos 2016/343 aiškinimas
25. Pirmiausia pažymėtina, kad tarp pagrindinėje byloje aptariamos situacijos ir Direktyvos 2016/343 6 straipsnio nėra akivaizdaus ryšio.
26. Tiesa, Direktyvoje 2016/343 nurodyta, kad ji taikoma „įtariamiems arba kalinamiems fiziniams asmenims baudžiamajame procese“(9). Neginčijama, kad DK patenka į Direktyvos 2016/343 taikymo asmenims sritį.
27. Be to, ši direktyva taikoma „visuose baudžiamojo proceso etapuose“, t. y. nuo to momento, kai asmuo įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, iki tol, kol sprendimas, kuriuo galutinai nusprendžiama, ar tas asmuo padarė nusikalstamą veiką, tampa galutinis(10). Šis procesas apima laikotarpį, kuriuo kaltinamajam taikomas kardomasis kalinimas, taigi pagrindinėje byloje susiklosčiusi situacija iš esmės patenka į Direktyvos 2016/343 taikymo sritį(11). Tačiau aišku, kad nebūtinai visi šios direktyvos straipsniai taikomi visuose baudžiamojo proceso etapuose(12).
28. Ar Direktyvos 2016/343 6 straipsnis vis dėlto reglamentuoja įrodinėjimo pareigos, vykstant procesui, kuriuo siekiama užginčyti besitęsiantį kardomojo kalinimo taikymą, klausimą? Nesu tuo įsitikinęs.
29. Šiuo klausimu pažymėtina, kad šis straipsnis yra nekaltumo prezumpcijai skirtame skyriuje. Taigi pagal Direktyvą 2016/343 valstybės narės privalo užtikrinti, kad įtariamieji ir kaltinamieji būtų laikomi nekaltais, kol jų kaltė neįrodyta įstatymų nustatyta tvarka(13). Pirmiausia viešuose valdžios institucijų pareiškimuose ir teismų sprendimuose įtariamasis arba kaltinamasis neturi būti apibūdinamas kaip kaltas, kol įstatymų nustatyta tvarka neįrodyta šio įtariamojo arba kaltinamojo kaltė(14). Vis dėlto tai „nedaro poveikio baudžiamojo persekiojimo veiksmams, kuriais siekiama įrodyti įtariamojo arba kaltinamojo kaltę, ir preliminariems procesinio pobūdžio sprendimams, kuriuos priima teisminės ar kitos kompetentingos valdžios institucijos ir kurie grindžiami įtarimais ar apkaltinamaisiais įrodymais“(15). Dėl to, kaip nekaltumo prezumpcija turi būti užtikrinama viešuose valdžios institucijų pareiškimuose ir preliminariuose procesinio pobūdžio sprendimuose, Direktyvos 2016/343 4 straipsnio tekstą gali naudingai padėti išaiškinti šios direktyvos 16 konstatuojamoji dalis, iš kurios matyti, kad negalima priekaištauti dėl to, jog kaltinamajame akte atitinkamas asmuo apibūdinamas kaip galimai kaltas. Nekaltumo prezumpcijos paisymas „taip pat neturėtų daryti poveikio preliminariems procesinio pobūdžio sprendimams <…>, kaip antai sprendimams dėl kardomojo kalinimo, jei tokiuose sprendimuose nenurodoma, kad įtariamasis ar kaltinamasis yra kaltas. Prieš priimdama preliminarų procesinio pobūdžio sprendimą kompetentinga valdžios institucija pirmiausiai gali turėti patikrinti, ar pakanka apkaltinamųjų įrodymų elementų prieš įtariamąjį ar kaltinamąjį, pagrindžiančių atitinkamą sprendimą, ir ar sprendime galima nurodyti tuos elementus“(16). Taigi čia daroma nuoroda į sprendimus dėl kardomojo kalinimo yra susijusi vien su viešais valdžios institucijų ir teismų pareiškimais, kuriuose pagal šią direktyvą draudžiama įtariamąjį arba kaltinamąjį apibūdinti kaip kaltą.
30. Dėl pačios įrodinėjimo pareigos pažymėtina, kad pagal Direktyvos 2016/343 6 straipsnio 1 dalį – su kuria ir susijęs prejudicinis klausimas – valstybės narės turi užtikrinti, kad įrodinėjimo pareiga nustatant įtariamųjų ar kaltinamųjų kaltę tektų baudžiamojo persekiojimo institucijai. Tai „nedaro poveikio teisėjui ar kompetentingam teismui tenkančiai pareigai rinkti tiek apkaltinamuosius, tiek ir išteisinamuosius įrodymus, taip pat teisei į gynybą, kai pateikiami įrodymai pagal taikomą nacionalinę teisę“(17). Esant abejonių, padėtis turi būti vertinama įtariamojo arba kaltinamojo naudai, „taip pat ir tuomet, kai teismas vertina, ar atitinkamas asmuo turėtų būti išteisintas“(18). Direktyvos 2016/343 22 konstatuojamojoje dalyje siekiama paaiškinti teisės aktų leidėjo siekį. Iš šios konstatuojamosios dalies matyti, kad kalbama apie įrodinėjimo pareigą nustatant įtariamųjų ir kaltinamųjų kaltę ir kad ši pareiga tenka baudžiamojo persekiojimo institucijai. Sąjungos teisės aktų leidėjas, atrodo, pripažįsta galimybę taikyti fakto ar teisės prezumpcijas, susijusias su įtariamojo arba kaltinamojo baudžiamąja atsakomybe, jeigu jomis nepažeidžiama nekaltumo prezumpcija, su sąlyga, kad „atsižvelgiant į sprendžiamo klausimo svarbą ir išsaugant teisę į gynybą, [joms būtų] taikomi pagrįsti apribojimai, o naudojamos priemonės [būtų] pagrįstai proporcingos siekiamam teisėtam tikslui. Tokias prezumpcijas turėtų būti galima paneigti ir bet kuriuo atveju turėtų būti galima naudoti tik kai užtikrinamos teisės į gynybą“(19).
31. Taigi, nors Direktyvos 2016/343 4 straipsnyje aiškiai nurodyti preliminarūs procesinio pobūdžio sprendimai, kaip antai sprendimai dėl kardomojo kalinimo(20), reikia konstatuoti, kad šios direktyvos 6 straipsnyje tokios nuorodos nėra. Tas pats pasakytina apie šios direktyvos 22 konstatuojamąją dalį. Tai, mano manymu, paaiškinama aplinkybe, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas šiuo atveju kalba apie kitą baudžiamojo proceso etapą – kaltės nustatymo etapą(21). Taigi Direktyvos 2016/343 4 straipsniu, kiek tai susiję su sprendimais dėl kardomojo kalinimo, siekiama tik to, kad šiuose sprendimuose kaltinamieji nebūtų apibūdinami kaip kalti. Kadangi sprendimas dėl kardomojo kalinimo nėra sprendimas dėl minėtų asmenų kaltės pripažinimo, kaip, beje, aiškiai nurodyta Direktyvoje 2016/343(22), toks sprendimas, mano nuomone, nepatenka į šios direktyvos 6 straipsnio taikymo sritį.
32. Tokio aiškinimo, mano manymu, nepaneigia Direktyvos 2016/343 6 straipsnio 2 dalis, kurioje nurodyta, kad, esant abejonių, padėtis turi būti vertinama kaltinamojo naudai. Iš tikrųjų, kadangi dėl kardomojo kalinimo nusprendžiama prieš priimant sprendimą dėl kaltės pripažinimo – t. y. tuo baudžiamojo proceso etapu, kai dar negali būti jokio tikrumo dėl kaltės, taigi būtinai esama abejonių, – jei reikėtų manyti, kad Direktyvos 2016/343 6 straipsnio 2 dalis taikoma ir sprendimams dėl kardomojo kalinimo, šio kalinimo skyrimo atvejų skaičius susitrauktų, kaip teisingai pažymėjo Komisija, kaip šagrenės oda(23).
33. Siaurą Direktyvos 2016/343 6 straipsnio aiškinimą, pagal kurį šis straipsnis nereglamentuoja įrodinėjimo pareigos paskirstymo priimant sprendimus dėl kardomojo kalinimo klausimo, mano manymu, patvirtina ir istorinė šios direktyvos analizė. Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, kuria siekiama užtikrinti tam tikrus nekaltumo prezumpcijos ir teisės dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme elementus(24), aiškinamojo memorandumo 16 punkte nurodyta, kad, Komisijos teigimu, Sąjunga dėl kardomojo kalinimo jau ėmėsi kitų iniciatyvų, todėl jis „neįtrauktas į šią direktyvą“. Tuo, kad šios kitos teisėkūros iniciatyvos ir šiandien tebėra ribotos(25), negalima pateisinti tokio Direktyvos 2016/343 aiškinimo, pagal kurį būtų viršijama tai, kas ja leidžiama. Šiuo klausimu taip pat pažymėtina, kad Parlamento pasiūlymui vien į 4 straipsnio tekstą įtraukti aiškią nuorodą į kardomąjį kalinimą nebuvo pritarta(26).
34. Kaip priminta pirma, Direktyva 2016/343 siekiama užtikrinti tam tikrus nekaltumo prezumpcijos aspektus norint padidinti valstybių narių tarpusavio pasitikėjimą atitinkamomis jų baudžiamojo teisingumo sistemomis ir pagerinti nuosprendžių bei kitų teismo sprendimų tarpusavio pripažinimą(27). Vis dėlto Direktyvoje 2016/343, remiantis jos teisiniu pagrindu(28), nustatytos būtiniausios taisyklės, kurios susijusios tik su tam tikrais nekaltumo prezumpcijos vykstant baudžiamajam procesui aspektais(29).
35. Teisingumo Teismo jurisprudencijoje iki šiol ypač pabrėžiamas šis minimalus suderinimas apribojant Direktyvos 2016/343 taikymo sritį, kiek tai susiję su nacionalinėmis kardomojo kalinimo sistemomis.
2. Direktyva 2016/343 ir sprendimai dėl kardomojo kalinimo Teisingumo Teismo jurisprudencijoje
36. Pirmajame Sprendime Milev(30) Teisingumo Teismo buvo prašoma nuspręsti, ar su Direktyvos 2016/343 3 ir 6 straipsniais suderinama Bulgarijos Aukščiausiojo Teismo nuomonė, pagal kurią nacionaliniams teismams, turintiems jurisdikciją nagrinėti dėl sprendimo skirti kardomąjį kalinimą pateiktą skundą, suteikiama galimybė spręsti, ar teisminio baudžiamosios bylos nagrinėjimo etape kaltinamojo suėmimo pratęsimui turi būti taikoma teisminė kontrolė, susijusi ir su klausimu, ar išlieka pagrįstų įtarimų, kad jis padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą. Kadangi klausimas buvo pateiktas tuo metu, kai Direktyva 2016/343 buvo įsigaliojusi, bet jos perkėlimo terminas dar nebuvo pasibaigęs, Teisingumo Teismas tik priminė valstybėms narėms šiuo konkrečiu laikotarpiu tenkančias pareigas(31) ir konstatavo, jog atitinkami nacionaliniai teismai gali taikyti arba EŽTK nuostatas, kaip jas išaiškino EŽTT, arba nacionalinės baudžiamojo proceso teisės nuostatas, todėl minėta nuomonė pasibaigus Direktyvos 2016/343 perkėlimo terminui negali rimtai sutrukdyti pasiekti šioje direktyvoje nurodytus tikslus. Taigi toje byloje pateikdamas atsakymą Teisingumo Teismas didžiausią dėmesį skyrė klausimui dėl pareigos Direktyvos 2016/343 perkėlimo laikotarpiu rimtai nesutrukdyti pasiekti šios direktyvos tikslą, o klausimo – papildomo, bet kitokio(32), – susijusio su Aukščiausiojo Teismo nuomonės ir apskritai Belgijos teisės aktų atitiktimi Direktyvai 2016/343, nenagrinėjo.
37. Antrajame Sprendime Milev(33), Teisingumo Teismo buvo prašoma nustatyti, ar Direktyvos 2016/343 3, 4 ir 10 straipsnius, siejamus su šios direktyvos 16 ir 48 konstatuojamosiomis dalimis bei Chartijos 47 ir 48 straipsniais, reikia aiškinti taip, kad tikrindamas, ar yra nacionalinės teisės aktuose nurodytų pagrįstų įtarimų, kad asmuo padarė nusikaltimą, nuo kurių priklauso šio asmens suėmimo pratęsimas, nacionalinis teismas gali apsiriboti konstatavimu, kad iš pirmo žvilgsnio tikėtina, jog šis asmuo galėjo padaryti nusikaltimą, o gal minėtas teismas turi nustatyti, ar yra didelė tikimybė, kad tas asmuo padarė nusikaltimą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo taip pat prašė patikslinti, ar pagal nurodytas Sąjungos teisės nuostatas prašymą pakeisti suėmimą nagrinėjantis nacionalinis teismas gali savo sprendimo motyvuose nelyginti kaltę patvirtinančių ir paneigiančių įrodymų, o gal jis turi nuodugniau ištirti šiuos įrodymus ir pateikti aiškų atsakymą į suimto asmens argumentus(34).
38. Priminęs Direktyvos 2016/343 2, 3, 4 ir 10 straipsnių turinį Teisingumo Teismas patikslino, kad šios direktyvos dalykas, „kaip matyti iš jos 1 straipsnio ir 9 konstatuojamosios dalies, yra nustatyti baudžiamajame procese taikomas bendras būtiniausias taisykles dėl tam tikrų nekaltumo prezumpcijos <…> aspektų“(35). Šiomis būtiniausiomis taisyklėmis siekiama stiprinti valstybių narių pasitikėjimą viena kitos baudžiamojo teisingumo sistemomis ir taip palengvinti teismo sprendimų tarpusavio pripažinimą(36). Atsižvelgdamas į taisyklių būtiniausią pobūdį, ypač pabrėžiamą tame sprendime, Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvos 2016/343 „negalima laikyti visapusiška ir išsamia priemone, kuria siekiama reglamentuoti visas sprendimų dėl suėmimo priėmimo sąlygas“(37). Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad pagal Direktyvos 2016/343 3 straipsnį ir 4 straipsnio 1 dalį „nedraudžiama priimti preliminarių procesinio pobūdžio sprendimų, kaip antai teismo sprendimo pratęsti suėmimą, grindžiamų įtarimais arba kaltę patvirtinančiais įrodymais, su sąlyga, kad šiuose sprendimuose suimtas asmuo nenurodomas kaip kaltas“(38). Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad „prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis galima priimti sprendimą dėl suėmimo, visų pirma, kiek jis turi būti įsitikinęs, kad nusikaltimą padarė konkretus asmuo, kaip reikia nagrinėti įvairius įrodymus ir kaip detaliai jis turi motyvuoti atsakymą į jam pateiktus argumentus; tačiau [ši] direktyva visų šių klausimų nereglamentuoja ir jiems taikoma tik nacionalinė teisė(39). Kitaip – dėl dar didesnio aiškumo – tariant, Direktyva 2016/343 „nereglamentuoja sprendimų dėl suėmimo priėmimo sąlygų“(40).
39. Be to, neseniai Teisingumo Teismas priėmė nutartį, remdamasis savo Procedūros reglamento 99 straipsniu(41). Iš esmės Teisingumo Teismo buvo klausiama, ar Direktyvos 2016/343 4 straipsnis, siejamas su jos 16 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad pagal iš nekaltumo prezumpcijos išplaukiančius reikalavimus tuomet, kai teismas nagrinėja pagrįstas priežastis, leidžiančias įtarti, jog kaltinamasis padarė nusikaltimą, kuris jam yra inkriminuojamas, tam, kad priimtų sprendimą dėl sprendimo taikyti kardomąjį kalinimą teisėtumo, tas teismas turi palyginti jam pateiktus kaltę patvirtinančius ir kaltę paneigiančius įrodymus ir savo sprendimą motyvuoja ne tik nurodydamas įrodymus, į kuriuos atsižvelgė, bet ir išsakydamas savo poziciją dėl atitinkamo asmens gynėjo prieštaravimų(42). Pažymėjęs, kad byla, atrodo, yra susijusi su „platesn[iu][(43)] sąvokos „pagrįstai įtariant“, kaip tai suprantama pagal EŽTK 5 straipsnio 1 dalies c punktą, kontekst[u]“(44), Teisingumo Teismas, atsižvelgęs į sprendimui dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą svarbių Direktyvos 2016/343 nuostatų tekstą, nusprendė dar labiau pagrįsti savo analizę, remdamasis ir šios direktyvos 6 straipsniu, ir padarė išvadą, kad „jeigu išnagrinėjęs kaltę patvirtinančius ir kaltę paneigiančius įrodymus nacionalinis teismas padaro išvadą, kad yra pagrįstų priežasčių, leidžiančių įtarti, jog asmuo padarė veikas, kurios jam yra inkriminuojamos, ir priima šiuo klausimu preliminarų sprendimą, tai negali prilygti įtariamojo ar kaltinamojo apibūdinimui kaip kalto dėl šių veikų, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2016/343 4 straipsnį“(45). Teisingumo Teismas taip pat priminė bylą Milev, susijusią su minimaliu suderinimu, kurio siekiama Direktyva 2016/343, ir tai, jog ši direktyva negali būti aiškinama taip, kad ji yra „visapusiška ir išsami priemonė“, kuria siekiama „reglamentuoti visas sprendimų dėl kardomojo kalinimo priėmimo sąlygas, nesvarbu, ar tai būtų įvairių įrodymų nagrinėjimo sąlygos, ar tokio sprendimo motyvavimo apimtis“(46). Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad „Direktyvos 2016/343 4 ir 6 straipsniai <…> nedraudž[ia], jog tuomet, kai kompetentingas teismas nagrinėja pagrįstas priežastis, leidžiančias įtarti, kad įtariamasis ar kaltinamasis padarė nusikaltimą, kuris jam yra inkriminuojamas, tam, kad priimtų sprendimą dėl sprendimo taikyti kardomąjį kalinimą teisėtumo, tas teismas palygintų jam pateiktus kaltę patvirtinančius ir kaltę paneigiančius įrodymus ir savo sprendimą motyvuotų ne tik nurodydamas įrodymus, į kuriuos atsižvelgė, bet ir išsakydamas savo poziciją dėl atitinkamo asmens gynėjo prieštaravimų, su sąlyga, kad kalinamas asmuo neapibūdinamas kaip kaltas“(47). Vadinasi, teiginį, kad Direktyvos 2016/343 6 straipsnis „nedraudžia“, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudenciją galima suprasti taip, kad šis straipsnis paprasčiausiai netaikomas(48). Tik taip aiškinant šios nutarties rezoliucinė dalis įgyja prasmę(49).
3. Sprendimai dėl kardomojo kalinimo EŽTT jurisprudencijoje
40. Direktyva 2016/343 įgyvendinama nekaltumo prezumpcija ir teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, kurios įtvirtintos Chartijos 47 ir 48 straipsniuose, aiškiai nurodytuose šioje direktyvoje(50). Nekaltumo prezumpcija kiekvienam asmeniui siekiama užtikrinti, kad jis nebus įvardytas ar laikomas kaltu, kol jo kaltę įrodys teismas(51). Be to, Direktyvoje 2016/343 nustatyta esamo apsaugos lygio išsaugojimo sąlyga, pagal kurią „jokia šios direktyvos nuostata negali būti aiškinama kaip ribojanti teises ir procesines garantijas, užtikrinamas pagal Chartiją, EŽTK <…> arba bet kurios valstybės narės teisės nuostatas, kuriose numatoma aukštesnio lygio apsauga, arba kaip nukrypstanti nuo jų“(52).
41. Chartijos 47 ir 48 straipsniuose įtvirtintos atitinkamai teisė į veiksmingą teisminę gynybą ir teisė į teisingą bylos nagrinėjimą ir, kaip minėta, nekaltumo prezumpcija bei teisė į gynybą. Pirmiausia iš 48 straipsnio išaiškinimo matyti, kad šis straipsnis yra toks pat kaip EŽTK 6 straipsnio 2 ir 3 dalys ir, remiantis Chartijos 52 straipsnio 3 dalimi, jo esmė ir taikymo sritis yra tokios pačios kaip ir EŽTK užtikrinamos teisės.
42. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta EŽTT jurisprudencija susijusi su situacijos, apie kurią buvo kalbama, atitiktimi ne EŽTK 6 straipsniui, o jos 5 straipsnio 3 daliai(53).
43. Sprendime Magnitskiy ir kiti prieš Rusiją(54) EŽTT priminė dabar jau įtvirtintus principus, kuriuos jis pirma nustatė, siekdamas įvertinti asmens laikymo suimto teisėtumą.
44. Iš tikrųjų, nors kardomasis kalinimas gali būti leidžiamas dėl EŽTK 5 straipsnio 1 dalies c punkte išvardytų priežasčių, šio straipsnio 3 dalyje nustatytos „tam tikros procesinės garantijos“ ir pirmiausia nurodyta, kad „kardomojo kalinimo trukmė turi būti protinga: taigi ji nėra neribota“(55). Tai, kad išlieka pagrįstų priežasčių įtarti, jog suimtas asmuo padarė nusikaltimą, yra būtina jo laikymo suimto sąlyga(56), bet praėjus „tam tikram laikui“ ji nebėra pakankama. Taigi EŽTT turi nustatyti, pirma, ar kitais teisminių institucijų nurodytais motyvais ir toliau pateisinamas laisvės atėmimas, ir, antra, jei šie motyvai yra reikšmingi ir pakankami, ar nacionalinės valdžios institucijos buvo ypač rūpestingos vykstant procesui(57). Valdžios institucijos turi įtikinamai įrodyti, kad kiekvienas, net labai trumpas, asmens laikymo suimto laikotarpis buvo pateisinamas(58). Nuspręsdamos, ar asmuo turi būti paleistas į laisvę, ar likti suimtas, jos privalo nustatyti, ar nėra kitų būdų jo atvykimui į teismą užtikrinti(59). EŽTT nusprendė, kad toks pateisinimas yra, jeigu esama rizikos, susijusios su pabėgimu, spaudimu liudytojams, įrodymų klastojimu, slaptu susitarimu, recidyvu ir viešosios tvarkos sutrikdymu, arba esant būtinybei apsaugoti asmenį, kuriam taikoma laisvės atėmimo priemonė(60). EŽTT taip pat nusprendė, kad „prezumpcija visada palanki paleidimui į laisvę <…>. Kaltinamasis iki nuosprendžio priėmimo turi būti laikomas nekaltu ir [pagal EŽTK 5 straipsnio 3 dalį] iš esmės siekiama privalomo lygtinio paleidimo, kai suėmimo pratęsimas nebėra pagrįstas. <…> Kaltinamojo laikymo suimto teisėtumas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju atskirai, atsižvelgiant į bylos aplinkybes. Tolesnis kalinimas atitinkamu atveju pateisinamas tik jeigu iš konkrečių įrodymų matyti tikra viešuoju interesu grindžiama būtinybė, kuri, nepaisant nekaltumo prezumpcijos, yra svarbesnė už pagarbos asmens laisvei principą“(61). Tam teisminės institucijos turi „tinkamai atsižvelgti į nekaltumo prezumpcijos principą ir išnagrinėti visas aplinkybes, galinčias patvirtinti arba paneigti minėtą viešuoju interesu grindžiamą būtinybę, pateisinančią nukrypimą nuo [EŽTK] 5 straipsnyje nustatytos taisyklės. Iš esmės atsižvelgdamas būtent į motyvus, nurodytus minėtuose sprendimuose, ir remdamasis aiškiai nustatytomis aplinkybėmis, kurias suinteresuotasis asmuo nurodė pateikdamas savo argumentus, Teismas turi nustatyti, ar buvo pažeista [EŽTK] 5 straipsnio 3 dalis“(62).
45. Sprendime Magnitskiy ir kiti prieš Rusiją(63) EŽTT taip pat pirmiausia atsižvelgė į tai, kad nacionalinės valdžios institucijos paneigė paleidimo į laisvę prezumpciją, nuspręsdamos, kad, nesant naujų aplinkybių, kardomasis kalinimas turi būti pratęstas. EŽTT priminė, kad EŽTK 5 straipsnyje įtvirtintas išimtinis teisės į laisvę pažeidimo pobūdis ir kad toks pažeidimas galimas tik išsamiai išvardytais ir griežtai apibrėžtais atvejais(64). Vis dėlto iš EŽTT jurisprudencijos matyti, kad nors baudžiamojo persekiojimo institucijos įrodinėjimo pareigos perkėlimas gynybai iš tikrųjų suteikia pastarai progą reikšti prieštaravimus, tai nėra savarankiškas ir pakankamas motyvas, leidžiantis automatiškai nuspręsti, kad yra pažeista EŽTK 5 straipsnio 3 dalis, nes toks pažeidimas visada konstatuojamas tik in concreto įvertinus visas kiekvienu atveju susiklosčiusias aplinkybes(65).
46. Teiginys, susijęs su įrodinėjimo pareigos klausimu, EŽTT jurisprudencijoje tampa daug tikslesnis, kai situacija nagrinėjama atsižvelgiant į EŽTK 6 straipsnio 2 dalį(66), nes ERŽTT yra nusprendęs, kad baudžiamosios teisės srityje su įrodymų surinkimu susiję klausimai turi būti nagrinėjami atsižvelgiant į šią nuostatą(67).
47. Priešingai, iš EŽTT jurisprudencijos, susijusios su EŽTK 5 straipsnio 3 dalimi, matyti, kad EŽTT siekia ne tik a priori apibrėžti įrodinėjimo pareigą vykstant procesams, kuriais siekiama užginčyti sprendimus dėl kardomojo kalinimo, bet ir nustatyti, ar tokių sprendimų kontrolę vykdanti institucija atliko visų argumentų, leidžiančių patvirtinti arba paneigti viešojo intereso, kuriuo galima pateisinti EŽTK 5 straipsnyje nustatytos taisyklės pažeidimą, t. y. teisės į laisvę pažeidimą, analizę, kuri turi būti pateikta minėtos institucijos sprendime(68). EŽTT neatmetė ir galimybės, kad būtų taikoma prezumpcija, kiek tai susiję su teisėtų asmens laikymo suimto sąlygų įvykdymu, tačiau su sąlyga, kad valdžios institucijos įtikinamai įrodytų, jog esama konkrečių faktinių aplinkybių, svarbesnių už EŽTK 5 straipsnyje nustatytą taisyklę, kurios būtų pakankamas pagrindas laisvės atėmimo pratęsimui pateisinti(69).
4. Analizės išvada
48. Taigi iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Direktyva 2016/343 nesiekiama įgyvendinti teisės į laisvę, įtvirtintos Chartijos 6 straipsnyje ir EŽTK 5 straipsnyje, ja siekiama tik suderinti tam tikrus nekaltumo prezumpcijos aspektus(70). Vadinasi, Direktyvos 2016/343 6 straipsnis yra susijęs su įrodinėjimo pareigos, tenkančios siekiant nustatyti kaltinamojo kaltę, klausimu. Įrodinėjimo pareigos, tenkančios siekiant užginčyti sprendimą dėl asmens laikymo suimto, klausimo – kitokio klausimo – Direktyvos 2016/343 6 straipsnis nereglamentuoja.
V. Išvada
49. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamasis teismas, Bulgarija) pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti taip:
2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/343 dėl tam tikrų nekaltumo prezumpcijos ir teisės dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme aspektų užtikrinimo 6 straipsnyje nereglamentuojamas įrodinėjimo pareigos, kiek tai susiję su sprendimais dėl asmens laikymo suimto, klausimas.