GENERALINIO ADVOKATO
GERARD HOGAN IŠVADA,
pateikta 2019 m. gruodžio 19 d.(1)
Byla C-779/18
Mikrokasa S.A. w Gdyni,
Revenue Niestandaryzowany Sekurytyzacyjny Fundusz Inwestycyjny Zamknięty w Warszawie
prieš
XO
(Sąd Rejonowy w Siemianowicach Śląskich (Silezijos Semianovicų apylinkės teismas, Lenkija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Vartotojų apsauga – Vartojimo kredito sutartys – Direktyva 2008/48 – Suderinimo apimtis – Bendros kredito kainos vartotojui sąvoka – Direktyva 93/13 – Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Sutarčių sąlygoms, atspindinčioms įstatymų ar kitų teisės aktų privalomąsias nuostatas, numatyta išimtis“
1. 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančioje Tarybos direktyvą 87/102/EEB (OL L 133, 2008, p. 66) nustatyta teisinė sistema, kuria reglamentuojamos vartojimo kredito sutartys. Konkrečiai kalbant, 10 straipsnyje išsamiai nurodyta informacija, kurią privaloma įtraukti į tokias kredito sutartis. Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo prašoma paaiškinti kai kuriuos šios nuostatos taikymo srities ir tinkamo jos aiškinimo aspektus.
2. Šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismui 2018 m. gruodžio 12 d. pateikė Sąd Rejonowy w Siemianowicach Śląskich (Silezijos Semianovicų apylinkės teismas, Lenkija), nagrinėdamas du atitinkamai Gdynėje įsisteigusios Mikrokasa S.A. ir Varšuvoje įsisteigusio Revenue Niestandaryzowany Sekurytyzacyjny Fundusz Inwestycyjny Zamknięty XO pareikštus ieškinius, kuriuose reikalaujama sumokėti pagal dvi atskiras vartojimo kredito sutartis mokėtinas sumas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas sujungė bylas dėl šių ieškinių.
3. Pagrindinis šioje byloje kilęs klausimas susijęs su pagal Direktyvos 2008/48/EB 10 straipsnio 2 dalį atlikto suderinimo laipsniu ir šios nuostatos taikymo sritimi, taip pat su tuo, kiek direktyvoje nustatytus reikalavimus galima papildyti nacionalinėje teisėje numatytais reikalavimais. Tačiau, prieš pradedant nagrinėti šiuos klausimus, pirmiausia reikia nurodyti bylai reikšmingas teisės aktų nuostatas.
I. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
4. Direktyvos 2008/48 redakcijos, kuri buvo taikoma 2016 m., 3, 4, 6–9, 19 ir 31 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:
„(3) Šios ataskaitos ir konsultacijos bendrai atskleidė ryškius įvairių valstybių narių įstatymų skirtumus kreditų fiziniams asmenims srityje, ypač vartojimo kreditų srityje. Direktyvą 87/102/EEB[(2)] į nacionalinę teisę perkeliančių nacionalinės teisės aktų analizė rodo, kad kartu su nustatytaisiais Direktyvoje 87/102/EEB valstybės narės naudoja keletą vartotojų apsaugos mechanizmų, atsižvelgdamos į teisinės ar ekonominės padėties skirtumus nacionaliniu lygmeniu.
(4) Dėl de facto ir de jure padėties, susidariusios dėl šių nacionalinių skirtumų, [Sąjungoje] tam tikrais atvejais iškreipiama kreditorių konkurencija ir sudaromos vidaus rinkos kliūtys, kai valstybės narės priėmė kitokias privalomąsias nuostatas, griežtesnes, nei numatytosios Direktyvoje 87/102/EEB. Tai apriboja vartotojų galimybę tiesiogiai pasinaudoti galimybėmis gauti tarpvalstybinį kreditą, kurių vis daugėja. Šie iškraipymai ir apribojimai gali savo ruožtu turėti pasekmių prekių ir paslaugų paklausai.
<…>
(6) Pagal Sutartį vidaus rinką sudaro vidaus sienų neturinti erdvė, kurioje užtikrinamas laisvas prekių ir paslaugų judėjimas bei įsisteigimo laisvė. Skaidresnės ir veiksmingesnės kredito rinkos plėtojimas vidaus sienų neturinčioje erdvėje yra itin svarbus tarpvalstybinės veiklos vystymui skatinti.
(7) Siekiant sudaryti palankesnes sąlygas gerai veikiančios vidaus rinkos vartojimo kreditų srityje kūrimuisi, būtina numatyti suderintą Bendrijos sistemą keliose pagrindinėse srityse. Atsižvelgiant į nuolat besiplečiančią vartojimo kreditų rinką ir augantį Europos piliečių mobilumą, į ateitį orientuoti Bendrijos teisės aktai, kuriuos galima pritaikyti prie būsimų kredito formų ir kurie suteikia valstybėms narėms tinkamą jų įgyvendinimo lankstumo lygį, turėtų padėti sukurti modernią vartojimo kreditų teisės bazę.
(8) Norint užtikrinti vartotojų pasitikėjimą, svarbu, kad rinka suteiktų pakankamą vartotojų apsaugos lygį. Taigi, turėtų būti įmanoma, kad laisvas kredito pasiūlymų judėjimas vyktų optimaliomis sąlygomis tiems, kurie siūlo kreditus, ir tiems, kurie nori juos gauti, deramai atsižvelgiant į konkrečią padėtį atskirose valstybėse narėse.
(9) Būtinas visiškas suderinimas, siekiant užtikrinti, kad visi [Europos Sąjungos] vartotojai naudotųsi aukštu ir vienodu jų interesų apsaugos lygiu, ir siekiant sukurti tikrą vidaus rinką. Todėl valstybėms narėms neturėtų būti leidžiama toliau taikyti arba priimti kitokias, nei nustatyta šioje direktyvoje, nacionalines nuostatas. Tačiau toks apribojimas turėtų būti taikomas tik pagal šią direktyvą suderintoms nuostatoms. Kai tokių suderintų nuostatų nėra, valstybė[m]s narėms turėtų būti leidžiama toliau taikyti arba priimti nacionalinės teisės aktus. <…>
<…>
(19) Siekiant, kad vartotojai galėtų priimti sprendimus turėdami visą reikiamą informaciją apie faktus, prieš sudarydami kredito sutartis jie turėtų gauti pakankamai informacijos apie kredito sąlygas ir kainą bei apie savo įsipareigojimus; šią informaciją jie gali pasiimti ir apsvarstyti. Siekiant užtikrinti kuo didesnį pasiūlymų skaidrumą ir palyginamumą, tokia informacija turėtų visų pirma apimti visoje [Sąjungoje] tokiu pačiu būdu nustatytą ir kreditui taikomą bendros kredito kainos metinę normą. <…>
<…>
(31) Siekiant, kad vartotojas žinotų savo teises ir įsipareigojimus pagal kredito sutartį, joje turėtų būti aiškiai ir glaustai pateikta visa būtina informacija.“
5. Direktyvos 2008/48 1 straipsnyje „Dalykas“ numatyta:
„Šios direktyvos tikslas – suderinti tam tikrus valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kredito sutartimis, aspektus.“
6. Šios direktyvos 3 straipsnyje „Sąvokų apibrėžtys“ nustatyta:
„Šioje direktyvoje taikomos tokios sąvokų apibrėžtys:
<…>
g) bendra kredito kaina vartotojui – visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius, mokesčius ir bet kuriuos kitus su kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos reikalaujama, kad vartotojas sumokėtų, ir kurie yra žinomi kreditoriui, išskyrus mokesčius notarui; taip pat įskaičiuojamos su kredito sutartimi susijusių papildomų paslaugų išlaidos, visų pirma draudimo įmokos, jei papildomai privaloma sudaryti paslaugų sutartį siekiant gauti kreditą apskritai arba taikyti skelbiamas nuostatas ir sąlygas.“
7. Direktyvos 2008/48 5 straipsnyje „Informavimas prieš sudarant sutartį“ nustatyta:
„1. Likus pakankamai laiko iki vartotojui taps privaloma kredito sutartis arba pasiūlymas kreditorius ir, kai taikoma, kredito tarpininkas, remdamasis kreditoriaus siūlomomis kredito nuostatomis ir sąlygomis bei, jei taikoma, vartotojo pareikštais pageidavimais ir pateikta informacija, pateikia vartotojui informaciją, kurios reikia, kad jis galėtų palyginti skirtingus pasiūlymus, siekdamas priimti informacija pagrįstą sprendimą dėl kredito sutarties sudarymo. Ši informacija popieriuje arba kitoje patvarioje laikmenoje pateikiama naudojant II priede nurodytą „Europos tipinės informacijos apie vartojimo kreditą“ formą. Laikoma, kad kreditorius įvykdė šioje dalyje ir Direktyvos 2002/65/EB[(3)] 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytus informavimo reikalavimus, jei jis pateikė „Europos tipinę informaciją apie vartojimo kreditą“.
Šioje informacijoje nurodoma:
a) kredito rūšis;
b) kreditoriaus tapatybė ir geografinis adresas bei, jei taikoma, kredito tarpininko tapatybė ir geografinis adresas;
c) bendra kredito suma ir sąlygos, reglamentuojančios lėšų išmokėjimą;
d) kredito sutarties trukmė;
e) jei kreditas suteikiamas atidedant mokėjimą už konkrečią prekę ar paslaugą ir susietojo kredito sutarčių atveju – tokia prekė ar paslauga ir jos kaina grynaisiais pinigais;
f) kredito palūkanų norma, kredito palūkanų normos taikymą reglamentuojančios sąlygos ir, jei žinomas, bet koks pradinei kredito palūkanų normai taikomas indeksas arba orientacinė palūkanų norma bei kredito palūkanų normos keitimo laikotarpiai, sąlygos ir tvarka; <…>
g) bendros kredito kainos metinė norma ir bendra vartotojo mokama suma, <…>
<…>
Bet kuri papildoma informacija, kurią kreditorius gali suteikti vartotojui, pateikiama atskiru dokumentu, kuris gali būti pridėtas prie „Europos tipinės informacijos apie vartojimo kreditą“ formos.
<…>
4. Vartotojo prašymu be „Europos tipinės informacijos apie vartojimo kreditą“ jam nemokamai pateikiama kredito sutarties projekto kopija. <…>
<…>
6. Valstybės narės užtikrina, kad kreditoriai ir, jei taikoma, kredito tarpininkai pateiktų pakankamai paaiškinimų vartotojui, kad vartotojas galėtų įvertinti, ar siūloma kredito sutartis atitinka jo poreikius ir jo finansinę padėtį, ir prireikus paaiškintų informaciją, kuri pagal 1 dalį turi būti pateikiama prieš sudarant sutartį, siūlomų produktų esmines savybes ir galimą jų konkretų poveikį vartotojui, įskaitant pasekmes, jei vartotojas nevykdytų įsipareigojimų dėl mokėjimų. <…>“
8. Minėtos direktyvos 10 straipsnio „Informacija, kuri turi būti pateikta kredito sutartyse“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:
„1. Kredito sutartys parengiamos popieriuje arba kitoje patvarioje laikmenoje.
Visos susitariančiosios šalys gauna po kredito sutarties egzempliorių. Šis straipsnis neturi įtakos [Sąjungos] teisę atitinkančioms nacionalinėms taisyklėms dėl kredito sutarčių sudarymo galiojimo.
2. Kredito sutartyje aiškiai ir glaustai nurodoma:
a) kredito rūšis;
b) susitariančiųjų šalių tapatybės arba pavadinimai bei geografiniai adresai, taip pat, jei taikoma, kredito tarpininko tapatybė arba pavadinimas ir geografinis adresas;
c) kredito sutarties trukmė;
d) bendra kredito suma ir lėšų išmokėjimą reglamentuojančios sąlygos;
e) jei kreditas suteikiamas atidedant mokėjimą už konkrečią prekę ar paslaugą arba susietojo kredito sutarčių atveju – tas produktas ar ta prekė ir jo kaina grynaisiais pinigais;
f) kredito palūkanų norma, šios normos taikymą ir, jei yra, bet kokio indekso ar pradinei kredito palūkanų normai taikomos orientacinės normos taikymą reglamentuojančios sąlygos, taip pat kredito palūkanų normos keitimo laikotarpiai, sąlygos ir tvarka; ir jei skirtingomis aplinkybėmis taikoma skirtinga kredito palūkanų norma, pirmiau nurodyta informacija apie visas taikomas normas;
g) bendros kredito kainos metinė norma ir bendra vartotojo mokama suma, apskaičiuota sudarant kredito sutartį; paminimos visos prielaidos, naudotos šiai normai apskaičiuoti;
<…>“
9. Direktyvos 2008/48 22 straipsnio „Suderinimas ir šios direktyvos privalomas pobūdis“ 1 dalyje nustatyta:
„Kadangi šioje direktyvoje pateikiamos suderintos nuostatos, valstybės narės negali toliau taikyti arba priimti savo nacionalinės teisės aktų nuostatų, besiskiriančių nuo nustatytų šioje direktyvoje.“
B. Taikomos nacionalinės teisės nuostatos
10. Ustawa z dnia 7 lipca 2005 r. o zmianie ustawy Kodeks cywilny oraz o zmianie niektórych innych ustaw (2005 m. liepos 7 d. Įstatymas dėl Civilinio kodekso ir kai kurių kitų įstatymų dalinio pakeitimo) (Dz. U., Nr. 157, 2005 m., 1316 pozicija) į ustawa z dnia 23 kwietnia 1964 r. – Kodeks cywilny (1964 m. balandžio 23 d. Civilinis kodeksas) (Dz. U., 2014 m., 121 pozicija, suvestinė redakcija), su pakeitimais (toliau – Civilinis kodeksas), įtraukta 359 straipsnio 22 dalis. Šioje nuostatoje nustatytas didžiausias palūkanų, kurių galima reikalauti už teisinio veiksmo atlikimą, dydis – metinių teisės aktuose nustatytų palūkanų dydis, padaugintas iš dviejų. Šiuo metu šis didžiausias palūkanų dydis atitinka 10 % pasiskolinto kapitalo.
11. Kai kurie kreditoriai šią nacionaliniu lygiu nustatytą ribą apėjo dirbtinai padidindami taikomų komisinių mokesčių ir rinkliavų dydį. Atsižvelgiant į tai, nacionaliniai teismai nusprendė, kad jei šiuos komisinius mokesčius ar išlaidas nustatančios sąlygos būdavo užginčijamos arba jei kreditorius teisme pareikšdavo ieškinį dėl tam tikros sumos sumokėjimo, jam reikėdavo įrodyti, kad bet koks kartu su palūkanomis taikomas komisinis mokestis ar išlaidos buvo aptarti. Jei šie mokesčiai nebuvo apsvarstyti arba jei paaiškėdavo, kad komisinį mokestį ir kitas išlaidas reikia mokėti už suteiktą kapitalą, nacionaliniai teismai nuspręsdavo, kad šiais komisiniais mokesčiais arba išlaidomis buvo siekiama apeiti Civilinio kodekso 359 straipsnio 2 dalies nuostatas. Todėl jų suma būdavo sumažinama iki didžiausios palūkanų sumos, kurios galima reikalauti pagal Civilinio kodekso 359 straipsnio 2 dalį. Jei tokie komisiniai mokesčiai ar išlaidos būdavo taikomi už kitą paslaugą, o ne už kapitalo suteikimą, tokios nuostatos vis tiek galėjo būti pripažintos negaliojančiomis, bet tik tokiu atveju, jeigu jos nesąžiningos pagal nacionalinės teisės aktus, kuriais į nacionalinę teisę perkelta Tarybos direktyva 93/13/EEB(4).
12. Siekdamas sustiprinti kreditorių taikomų kainų kontrolę, Lenkijos teisės aktų leidėjas ustawa z dnia 12 maja 2011 r. o kredycie konsumenckim (2011 m. gegužės 12 d. Vartojimo kredito įstatymas) (Dz. U. Nr. 126, 2011 m., 715 pozicija) (toliau – Vartojimo kredito įstatymas) 5 straipsnio 6a dalimi ir 36a straipsniu įvedė sistemą, skirtą nustatyti su palūkanomis nesusijusių kredito išlaidų, kurių galima reikalauti, dydžio ribai.
13. Vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnio 6, 6a, 7 ir 8 dalyse apibrėžtos šiame įstatyme vartojamos sąvokos. Šioje nuostatoje, versijoje, kurią nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nustatyta:
„6) bendra kredito kaina – visos išlaidos, kurias vartotojas privalo sumokėti pagal kredito sutartį, visų pirma:
a) palūkanos, rinkliavos, komisiniai, mokesčiai ir maržos, jeigu jie yra žinomi kreditoriui, ir
b) papildomų paslaugų, ypač draudimo, išlaidos, jeigu jas būtina sumokėti norint gauti kreditą arba norint jį gauti pagal skelbiamas sąlygas – išskyrus mokesčius notarui, kuriuos moka vartotojas;
6a) su palūkanomis nesusijusios kredito išlaidos – visos išlaidos, kurias vartotojas patiria dėl vartojimo kredito sutarties, išskyrus palūkanas;
7) bendra kredito suma – didžiausia bendra pinigų suma (neįskaitant kredito išlaidų), kurią kreditorius suteikia vartotojui pagal kredito sutartį, o sutarčių, kurioms ši didžiausia suma nenumatyta, atveju – bendra pinigų suma (neįskaitant kredito išlaidų), kurią kreditorius suteikia vartotojui pagal kredito sutartį;
8) bendra vartotojo mokama suma – bendros kredito kainos ir bendros kredito sumos suma.“
14. Vartojimo kredito įstatymo 13 straipsnyje nustatyta:
„1. Kreditorius arba kredito tarpininkas prieš sudarant vartojimo kredito sutartį privalo patvarioje laikmenoje pateikti vartotojui šią informaciją ir duoti vartotojui pakankamai laiko su ja susipažinti:
<…>
5) bendrą kredito sumą;
6) kredito lėšų išmokėjimo terminus ir būdą;
7) bendrą vartotojo mokamą sumą;
<…>
10) jei taikoma, informaciją apie kitas išlaidas, kurias vartotojas turi sumokėti pagal vartojimo kredito sutartį, visų pirma informaciją apie palūkanas, komisinius, maržas, mokesčius, įskaitant vienos ar kelių sąskaitų, skirtų mokėjimo operacijoms ir išmokamoms lėšoms registruoti, tvarkymo mokesčius, taip pat mokėjimo priemonių, skirtų mokėjimo operacijoms ir lėšų išmokėjimui atlikti, naudojimo mokesčius, papildomų paslaugų, visų pirma draudimo, išlaidas, jeigu jos žinomos kreditoriui, ir sąlygas, kuriomis tos išlaidos gali būti keičiamos;
11) informaciją apie tai, kad reikia sumokėti mokesčius notarui, jei jų yra;
<…>“
15. Vartojimo kredito įstatymo 30 straipsnyje nustatyta:
„1. Vartojimo kredito sutartyje, atsižvelgiant į 31–33 straipsnius, turi būti nurodyta:
<…>
2) kredito rūšis;
<…>
4) bendra kredito suma;
5) kredito lėšų išmokėjimo terminai ir būdas;
6) kredito palūkanų norma, <…>
7) bendros kredito kainos metinė norma ir bendra vartotojo mokama suma, apskaičiuota sudarant vartojimo kredito sutartį, nurodant visas prielaidas, naudotas jai apskaičiuoti;
8) kredito grąžinimo tvarka ir terminai, <…>
9) pareiškimas, kuriame nurodomos palūkanų ir kitų kredito išlaidų mokėjimo terminai ir tvarka, jei kreditorius arba kredito tarpininkas suteikia lengvatinį kredito grąžinimo terminą;
10) informacija apie kitas išlaidas, kurias vartotojas turi sumokėti pagal vartojimo kredito sutartį, visų pirma apie mokesčius, įskaitant vienos ar kelių sąskaitų, skirtų mokėjimo operacijoms ir išmokamoms lėšoms registruoti, tvarkymo mokesčius, taip pat mokėjimo priemonių, skirtų mokėjimo operacijoms atlikti ir lėšoms išmokėti, naudojimo mokesčius, komisinius, maržas, papildomų paslaugų, visų pirma draudimo, išlaidas, jeigu jos žinomos kreditoriui, ir sąlygas, kuriomis tos išlaidos gali būti keičiamos;
<…>
16. Vartojimo kredito įstatymo 36a straipsnyje nustatyta:
„1. Didžiausia su palūkanomis nesusijusių kredito išlaidų suma apskaičiuojama pagal formulę:
MPKK ≤ (K × 25 %) + (K × n/R × 30 %),
kur simbolių reikšmė yra tokia:
MPKK – didžiausia su palūkanomis nesusijusių kredito išlaidų suma,
K – bendra kredito suma,
n – grąžinimo laikotarpis, nurodant dienų skaičių,
R – metų dienų skaičius.
2. Su palūkanomis nesusijusios kredito išlaidos per visą paskolos laikotarpį negali būti didesnės už bendrą kredito sumą.
3. Su palūkanomis nesusijusių kredito išlaidų pagal vartojimo kredito sutartį dalis, kuri viršija didžiausią su palūkanomis nesusijusių kredito išlaidų, apskaičiuotų 1 dalyje nurodytu būdu, sumą ar bendrą kredito sumą, nėra mokėtina.“
17. Vartojimo kredito įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nesilaikant 36a straipsnio taikoma sankcija – prarandama teisė į palūkanas ir kitas kredito išlaidas. Pagal šio įstatymo 47 straipsnį sutarties nuostatomis negalima panaikinti arba apriboti vartotojo teisių.
II. Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
18. Dvi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamos bylos, kurias jis sujungė 2018 m. lapkričio 8 d. nutartimi, yra susijusios su reikalavimų pagal dvi atskiras XO sudarytas kredito sutartis apmokėjimu.
19. Pirmoji byla susijusi su 2016 m. gruodžio 21 d. Mikrokasa ir XO sudaryta kredito sutartimi; pagal šią sutartį XO buvo paskolinta 4 000 zlotų (toliau – PLN) (apie 940 EUR). Pagal tą sutartį – dėl jos šalys nesiderėjo – XO sutiko už tą paskolą sumokėti 600 PLN (apie 139 EUR) išankstinį mokestį, 3 400 PLN (apie 790 EUR) administracinį mokestį ir mokėti 7 % dydžio metines palūkanas, kurių suma per paskolos laikotarpį sudaro iš viso 371,87 PLN (maždaug 86 EUR).
20. Grynųjų pinigų kredito sutartyje nurodyta, kad „bendra vartotojo mokama suma“ (ji apibūdinta kaip „visa pinigų suma, kurią jums suteiks kreditorius, ir visos išlaidos, kurias turėsite sumokėti pagal kredito sutartį“) yra 8 371,87 PLN (maždaug 1 946 EUR). Grynųjų pinigų kredito sutartyje taip pat nurodyta, kad su palūkanomis nesusijusių kredito išlaidų suma yra 4 000 PLN (apie 929 EUR).
21. Ieškovė paaiškino, kad su palūkanomis nesusijusių išlaidų dydis buvo nustatytas pagal žemutinę paskolų davėjų patiriamų išlaidų ribą, todėl šie mokesčiai būtų buvę neišvengiamai mažesni nei kreditorių faktiškai patiriamos išlaidos. Ji taip pat nurodė Lenkijos teismų jurisprudenciją, pagal kurią negalima jokia peržiūra, ar su palūkanomis susijusios išlaidos nėra per didelės, jeigu jų sumos neviršija didžiausių su palūkanomis nesusijusių kredito išlaidų ribos.
22. Kadangi XO nesumokėjo Mikrokasa nė vienos mokėtinos sumos, ji 2017 m. birželio 30 d. Sąd Rejonowy Lublin Zachód w Lublinie (Vakarų Liublino apylinkės teismas, Lenkija) pareiškė ieškinį XO, jame reikalavo sumokėti 8 184,53 PLN už XO negrąžintą paskolą.
23. 2017 m. spalio 10 d. nutartimi Sąd Rejonowy Lublin Zachód w Lublinie (Vakarų Liublino apylinkės teismas) nustatė, kad nėra pagrindo išduoti mokėjimo įsakymą, ir šią bylą perdavė teismui, turinčiam jurisdikciją nagrinėti vartotojų ginčus, t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
24. Antroji byla susijusi su 2016 m. lapkričio 21 d. IPF Polska sp. z o.o., Warsaw (toliau – kreditorius) ir XO sudaryta kredito sutartimi, dėl kurios šalys taip pat nesiderėjo ir pagal kurią kreditorius suteikė XO grynųjų pinigų, iš viso – 3 000 PLN (apie 698 EUR).
25. Pagal šią kredito sutartį XO turėjo sumokėti 2 084 PLN mokestį (apie 484 EUR) ir 10 % metines palūkanas, kurių suma per paskolos laikotarpį iš viso yra 248,41 PLN (apie 57 EUR).
26. Revenue Niestandaryzowany Sekurytyzacyjny Fundusz Inwestycyjny Zamknięty (toliau – Revenue), ieškovas antroje byloje, iš kreditoriaus pagal reikalavimo perleidimo sutartį įsigijo reikalavimą atsakovei. Atsakovė sumokėjo ieškovui nedidelę pagal paskolos sutartį mokėtinos sumos dalį.
27. 2017 m. spalio 27 d. Revenue pareiškė ieškinį atsakovei Sąd Rejonowy Lublin Zachód w Lublinie (Vakarų Liublino apylinkės teismas), jame reikalavo sumokėti 5 196,68 PLN (apie 1 208 EUR).
28. 2017 m. lapkričio 29 d. Sąd Rejonowy Lublin Zachód w Lublinie (Vakarų Liublino apylinkės teismas) išdavė mokėjimo įsakymą dėl reikalaujamos sumos. Vartotoja šį įsakymą užginčijo ir antroji byla buvo grąžinta prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
29. Savo pareiškimuose XO teigė, kad 359 straipsnio 21 dalyje numatyta apsauga yra nepakankama ir kad toje nuostatoje didžiausiems mokesčiams, kuriuos galima nustatyti, apskaičiuoti vartojama sąvoka „su palūkanomis nesusijusios išlaidos“ neatspindi faktinių kredito išlaidų.
30. Šiuo klausimu nacionalinis teismas nurodo, kad abiejose bylose su palūkanomis nesusijusios kredito išlaidos neviršija didžiausios pagal Vartojimo kredito įstatymo 36a straipsnį leidžiamos sumos. Tačiau šiam teismui kilo abejonių dėl to, ar Vartojimo kredito įstatymo 36a straipsnis atitinka Sąjungos teisę, nes su palūkanomis nesusijusių kredito išlaidų sąvoka Direktyvoje 2008/48 nenurodyta. Net jei Vartojimo kredito įstatymo 36a straipsniu siekiama kitų tikslų, o ne tik informuoti vartotojus, šios naujos išlaidų kategorijos nustatymas gali prieštarauti Direktyva siekiamam vartotojų apsaugos tikslui, nes Vartojimo kredito įstatymo 36a straipsnyje nenustatytas įpareigojimas informuoti vartotojus apie su palūkanomis nesusijusias kredito išlaidas, įskaitant tais atvejais, kai šios išlaidos yra mažesnės už toje nuostatoje numatytą ribą.
31. Be to, nacionalinis teismas klausia, ar įvairios nuostatos, kuriose nustatytos su palūkanomis nesusijusios kredito išlaidos, patenka į Direktyvos 93/13 taikymo sritį, ar joms taikoma šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtis. Iš tiesų, nors Vartojimo kredito įstatymo 36a straipsnyje nustatyta viršutinė su palūkanomis nesusijusių išlaidų, kurias galima nustatyti, riba, šioje nuostatoje nenustatyta tiksli su palūkanomis nesusijusių išlaidų suma, kurią galima nustatyti. Todėl kyla klausimas, ar šią nuostatą atitinkančios su kaina susijusios sąlygos gali būti laikomos atspindinčiomis įstatymų ar kitų teisės aktų privalomąsias nuostatas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 1 straipsnio 2 dalį.
32. Sąd Rejonowy w Siemianowicach Śląskich (Silezijos Semianovicų apylinkės teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [Direktyvos 2008/48, su pakeitimais] nuostatos, visų pirma jos 3 straipsnio g punktas, 10 straipsnio 1 dalis ir 22 straipsnio 1 dalis, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamas vadinamųjų su palūkanomis nesusijusių kredito išlaidų, nustatomų kaip fiksuotas dydis pagal įstatyme nustatytą skaičiavimo formulę, įtvirtintą [Vartojimo kredito įstatymo] 36a straipsnyje, išskyrimas iš vadinamosios bendros kredito kainos vartotojui, apibrėžtos nurodytoje direktyvoje, taip, kad būtų galima nuslėpti nuo vartotojo faktines su palūkanomis nesusijusias kredito išlaidas, kurias patiria įmonė?
2. Ar [Direktyvos 93/13 su pakeitimais] nuostatos, visų pirma jos 1 straipsnio 2 dalis, 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas neleidžiama kontroliuoti vartojimo kredito sutarčių sąlygų pagal šios direktyvos 3 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, kiek tai susiję su vadinamosiomis su palūkanomis nesusijusiomis kredito išlaidomis, kurių nustatymo kriterijai apibrėžti Vartojimo kredito įstatymo 36a straipsnio nuostatose?“
III. Analizė
33. Atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo prašymą šioje išvadoje pateiksiu pastabas tik dėl pirmojo klausimo.
A. Pirminės pastabos
34. Pirmiausia, reikia pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kilusios abejonės yra susijusios su Vartojimo kredito įstatymo 36a straipsnyje vartojama sąvoka „su palūkanomis nesusijusios kredito išlaidos“. Kadangi Direktyvoje 2008/48 tokios sąvokos ar kokių nors į ją panašių sąvokų nėra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar šią sąvoką galima vartoti nacionalinės teisės aktuose, ar tokių išlaidų sumą reikia arba paprasčiausiai galima nurodyti kredito sutartyse. Atsižvelgiant į tai, dėl pirmojo klausimo kyla du atskiri klausimai.
35. Dėl pirmojo iš jų reikia nustatyti, ar pagal Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalį, vertinamą kartu su 22 straipsnio 1 dalimi, draudžiama nacionalinėje nuostatoje, kokia yra Vartojimo kredito įstatymo 36a straipsnis, dėl jos taikymo vartoti Direktyvoje 2008/48 nenumatytą sąvoką, pavyzdžiui, sąvoką „su palūkanomis nesusijusios kredito išlaidos“.
36. Dėl antrojo klausimo reikia patikrinti, ar pagal šias Sąjungos nuostatas draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose leidžiama kredito sutartyse prie vartotojams teikiamos informacijos pateikti toje direktyvoje nenurodytą informaciją, pvz., apie su palūkanomis nesusijusias kredito išlaidas.
37. Šiuos du klausimus aptarsiu iš eilės.
38. Šiuo aspektu matyti, kad ne visos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmame prejudiciniame klausime nurodytos nuostatos – būtent Direktyvos 2008/48 3 straipsnio g punktas, 10 straipsnio 1 dalis ir 22 straipsnio 2 dalis – yra reikšmingos.
39. Kalbant apie 3 straipsnio g punktą, pažymėtina, kad nors jame pateikta sąvokos „bendra kredito kaina vartotojui“ apibrėžtis, iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos neatrodo, kad dėl kurios nors iš dviejų sutarčių, dėl kurių kilo ginčas šioje byloje, būtų ginčijama nuoroda į šią bendrą sumą ar jos apskaičiavimas.
40. Kalbant apie Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 1 dalį, iš jos teksto matyti, kad ši nuostata susijusi su laikmena, kurioje turi būti parengiamos kredito sutartys. Taigi ši nuostata su pirmuoju prejudiciniu klausimu taip pat nesusijusi. Tiesa, 10 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ji neturi įtakos Sąjungos teisę atitinkančioms nacionalinėms taisyklėms dėl kredito sutarčių sudarymo galiojimo. Tačiau, kadangi tokia nuoroda siekiama patikslinti kitų 10 straipsnio nuostatų taikymo sritį, ta nuostata negali būti aiškinama atskirai.
41. Šiomis aplinkybėmis pažymėtina, kad iš tikrųjų reikšminga ne Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 1 dalis, o greičiau šio straipsnio 2 dalis, kurioje nurodyta informacija, privaloma įtraukti į kredito sutartis.
42. Kad galėčiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti naudingą atsakymą, siūlau iškeltą klausimą svarstyti kaip susijusį su tuo, ar, pirma, Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalį, vertinamą kartu su 22 straipsnio 1 dalimi, reikia aiškinti taip, kad pagal ją draudžiama nacionalinės teisės aktuose remtis mokėtinų su palūkanomis nesusijusių išlaidų suma, jei pagal tokius teisės aktus nereikalaujama, kad kreditoriai tokią sumą nurodytų kredito sutartyse, ir, antra, ar pagal minėtas nuostatas nacionalinės teisės aktuose kreditoriams gali būti leidžiama savanoriškai pateikti tokią informaciją kredito sutartyje.
B. Ar nacionalinės teisės aktuose, susijusiuose su kredito sutartimis, galima remtis Direktyvoje 2008/48 nenumatyta sąvoka
43. Direktyvos 2008/48 1 straipsnyje nurodyta, kad šia direktyva suderinami tam tikri valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kredito sutartimis, aspektai.
44. Šiuo klausimu direktyvos 9 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad dėl šių aspektų, norint užtikrinti, kad visi Sąjungos vartotojai naudotųsi aukštu ir vienodu jų interesų apsaugos lygiu, ir sukurti tikrą vidaus rinką, siekiama visiško nacionalinės teisės aktų suderinimo.
45. Atsižvelgiant į tai, Direktyvos 2008/48 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta: kadangi šioje direktyvoje pateikiamos suderintos nuostatos, valstybės narės negali toliau taikyti arba priimti nacionalinių nuostatų, kurios skirtųsi nuo nustatytųjų šioje direktyvoje(5).
46. Šiuo klausimu Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalyje, kaip matyti iš straipsnio pavadinimo, suderinama informacija, kurią privaloma įtraukti į kredito sutartį. Šioje nuostatoje tarp tokios informacijos nenurodyta mokėtina su palūkanomis nesusijusių kredito išlaidų suma.
47. Vis dėlto pagal 10 straipsnio 2 dalį kreditoriai yra įpareigoti nurodyti bendrą kredito kainą vartotojui. 3 straipsnio g punkte pateikta šios sąvokos apibrėžtis – tai „visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius, mokesčius ir bet kuriuos kitus su kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos reikalaujama, kad vartotojas sumokėtų, ir kurie yra žinomi kreditoriui, išskyrus mokesčius notarui“. Kadangi Sąjungos teisės aktų leidėjas įpareigojo kreditorius nurodyti tik bendrą sumą (o ne tą sumą sudarančias skirtingas išlaidas), valstybės narės savo vidaus teisės aktuose negali nustatyti alternatyvaus įpareigojimo, neatsižvelgiant į tai, ar toks įpareigojimas pateikti informaciją susijęs su suma, kuri sudaro dalį bendros kredito kainos, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalį(6). Todėl nacionalinė teisė negali prieštarauti šiai direktyvai, nes ji nenustato įpareigojimo informuoti vartotojus apie su palūkanomis nesusijusias kredito išlaidas (kaip ši sąvoka suprantama pagal nacionalinę teisę).
48. Vis dėlto tai nereiškia, kad pagal Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalį valstybėms narėms draudžiama numatyti direktyvoje nenurodytą informaciją teisės akto, kuriuo nenustatoma įpareigojimų dėl informacijos teikimo, taikymo tikslais. Tai esminis skirtumas, kuris, mano nuomone, šioje byloje yra itin svarbus. Iš tiesų, kai Sąjungos aktu suderinami tam tikri valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų aspektai, dėl tokio suderinimo nedraudžiama taikyti nacionalinių taisyklių, kurios nepatenka į jo taikymo sritį, jei pačiomis taisyklėmis netrukdoma taikyti Sąjungos teisės.
49. Pavyzdžiui, Sprendime Assica ir Kraft Foods Italia(7) Teisingumo Teismas nurodė, jog nors Tarybos reglamente (EEB) Nr. 2081/92(8) nustatyta geografinių pavadinimų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos sistema yra išsami, šis išsamumas neužkerta kelio taikyti geografinių pavadinimų apsaugos sistemą, kuri nepatenka į to reglamento taikymo sritį. Kadangi šiuo reglamentu siekiama apsaugoti nuorodas ir pavadinimus, kuriais pabrėžiamas tam tikras produkto savybių ir jo geografinės kilmės ryšys, Teisingumo Teismas nusprendė, kad nurodytos sistemos išsamumas nedraudžia nacionalinės sistemos, kurios tikslas yra uždrausti naudoti klaidinančias geografines nuorodas, jei pagal šią sistemą dėl jos taikymo nereikalaujama, kad atitinkami produktai pasižymėtų tam tikromis ypatybėmis(9).
50. Panašiai vartotojų teisės srityje, tačiau šiuo atveju dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29(10), Sprendime Kirschstein(11) Teisingumo Teismas nurodė, kad net jei ta direktyva visiškai suderinamos taisyklės, susijusios su nesąžininga komercine veikla(12), pagal ją nacionaliniu lygmeniu nedraudžiama bausti asmenis, kurie, neturėdami tam teisės, suteikia tam tikrus diplomus. Kadangi toje byloje nagrinėjama teisės norma nebuvo siekiama sankcionuoti tam tikrus paslaugų aukštojo mokslo srityje pardavimo skatinimo ar vykdymo būdus, o jos tikslas buvo nustatyti, kuris ūkio subjektas turi teisę teikti paslaugą, tiesiogiai nereglamentuojant veiklos, kuria tas ūkio subjektas vėliau gali verstis, siekdamas skatinti ar vykdyti šios paslaugos pardavimą, Teisingumo Teismas nusprendė, kad ši nacionalinės teisės norma nepatenka į Direktyva 2005/29 suderintą sritį(13).
51. Iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos atrodo, kad pagrindinėje byloje (nors tai turi patikrinti nacionalinis teismas) Vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnio 6 dalies a punkte nurodyta sąvoka „su palūkanomis nesusijusios kredito išlaidos“ vartojama tik šio įstatymo 36a straipsnio taikymo tikslais.
52. Jei nacionalinės teisės aktuose nenumatyta įpareigojimo informuoti vartotoją apie mokėtiną su palūkanomis nesusijusių išlaidų sumą, o siekiama nustatyti didžiausią tokių išlaidų sumą, kurią galima taikyti vartotojui (tokį išaiškinimą Lenkijos vyriausybė patvirtino per posėdį), Vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnio 6 dalies a punkte ir 36a straipsnyje pateikta nuoroda į tą sumą nepatenka į pagal Direktyvą 2008/48 atlikto visiško suderinimo taikymo sritį.
53. Kaip nurodė nacionalinis teismas, Vartojimo kredito įstatymo 36a straipsnis vis tiek gali prieštarauti Direktyvai 2008/48, nes toje nuostatoje numatytas didžiausių su palūkanomis nesusijusių išlaidų, kurios gali būti taikomos vartotojams, apskaičiavimo būdas neatspindi faktinių kreditoriaus patirtų kredito išlaidų.
54. Svarbu pažymėti, kad nei Direktyva 2008/48, nei jokiu kitu Sąjungos teisės aktu(14) nėra suderintos kredito sutarčių išlaidos ar didžiausia mokesčių, kuriuos galima taikyti vartotojams, suma. Todėl tai reiškia, kad iš principo valstybės narės gali nacionalinėmis nuostatomis reguliuoti vartojimo kredito rinkos kainas, net jeigu jos remiasi sąvokomis, kurios neatspindi faktinių kreditoriaus patirtų kredito išlaidų, jei tos nuostatos neturi įtakos Sąjungos teise suderintoms sritims.
55. Nacionaliniam teismui taip pat kyla klausimas, ar Vartojimo kredito įstatymo 36a straipsnis suderinamas su Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalimi, nes tame straipsnyje kreditoriams nenustatyta įpareigojimo kredito sutartyse nurodyti mokėtinas su palūkanomis nesusijusias kredito išlaidas, nors tokia informacija vartotojams gali būti svarbi.
56. Šiuo klausimu pakanka prisiminti, kad Direktyvoje 2008/48 tarp informacijos, kurią privaloma įtraukti į kredito sutartį, mokėtina su palūkanomis nesusijusių kredito išlaidų suma nenurodyta. Kadangi pagal tą direktyvą atliktas suderinimas yra išsamus, nacionalinės teisės akto galiojimo negalima ginčyti remiantis tuo, kad tokia informacija nebuvo įtraukta(15).
57. Šiomis aplinkybėmis atsižvelgiu į tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galimai netiesiogiai abejoja dėl pagal 10 straipsnio 2 dalį atlikto visiško suderinimo galiojimo, nes gali atrodyti, kad tas straipsnis prieštarauja tikslui užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą, kurio siekiama Direktyva 2008/48(16). Vis dėlto pažymėtina, kad, kaip per žodinį bylos nagrinėjimą nurodė Komisija, nors šis konkretus tikslas yra labai svarbus, tai tikrai ne vienintelis tikslas, kurio siekiama minėta direktyva. Iš tiesų iš šios direktyvos 3–7 konstatuojamųjų dalių matyti, kad ja pirmiausia siekiama sumažinti likusius nacionalinius skirtumus ir kreditorių konkurencijos iškraipymus, o šį tikslą galima pasiekti tik visiškai suderinus informaciją, kuri turi būti įtraukta į kredito sutartį.
58. Antra, galima pažymėti, kad perteklinės informacijos pateikimas vartotojams iš tikrųjų gali turėti priešingą poveikį. Turint omenyje, kad Direktyvoje 2008/48 jau nustatyta, jog pagal nacionalinius įstatymus kreditoriai turi būti įpareigojami į vartojimo kredito sutartis įtraukti informaciją, kaip antai bendrą kredito sumą(17), bendros kredito kainos metinę normą(18) ar bendrą vartotojo mokamą sumą(19), todėl Sąjungos teisės aktų leidėjas pagrįstai galėjo manyti, kad tokios informacijos pakanka, kad vartotojai galėtų įvertinti galimai reikšmingas jų sudaromos kredito sutarties ekonomines pasekmes, ir nebūtina įpareigoti kreditorius kredito sutartyje taip pat nurodyti mokėtinų su palūkanomis nesusijusių kredito išlaidų sumą. Nors kai kurie asmenys neabejotinai norėtų, kad būtų kitaip, bet kuriuo atveju tai buvo politikos sprendimas, kurį priėmė Sąjungos teisės aktų leidėjas.
59. Mano nuomone, šiais argumentais galima pagrįsti išvadą, kad pagal šią direktyvą valstybėms narėms draudžiama savo nacionalinėje teisėje kreditų davėjams nustatyti bet kokius kitus, aiškiai 10 straipsnio 2 dalyje nenurodytus, įpareigojimus teikti informaciją.
60. Bet kuriuo atveju pagrindinėje byloje, kaip matyti iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos, nei pagal Vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnio 6a dalį, nei pagal 36a straipsnį nereikalaujama kredito sutartyje nurodyti mokėtinų su palūkanomis nesusijusių kredito išlaidų sumą, nors tai turėtų patikrinti nacionaliniai teismai. Tačiau, jei toks išaiškinimas teisingas, pažymėtina, kad tose nuostatose tokios išlaidos nurodomos tik vieninteliu tikslu – dėl šių išlaidų taikyti kainų kontrolės sistemą.
61. Atsižvelgdamas į tai manau, kad tos nacionalinės nuostatos neprieštarauja Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 daliai, nes jos nepatenka į valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, sritį, kuri buvo visiškai suderinta Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalimi.
C. Ar kreditorius gali savanoriškai nurodyti mokėtinų su palūkanomis nesusijusių kredito išlaidų sumą
62. Kalbant apie galimybę kredito sutartyje savanoriškai nurodyti mokėtinų su palūkanomis nesusijusių kredito išlaidų sumą, reikia pažymėti, kad, kaip aiškiai nurodyta Direktyvos 2008/48 3–9 konstatuojamosiose dalyse, ja siekiama, pirma, sumažinti konkurencijos iškraipymus, susijusius su įvairių nacionalinių vartotojų apsaugos priemonių taikymu, antra – užtikrinti, kad vartotojams būtų taikoma aukšto lygio apsauga. Nė vienu iš tikslų nereikalaujama, kad kreditoriams būtų draudžiama į kredito sutartis įtraukti kitą informaciją.
63. Visų pirma dėl tikslo sumažinti konkurencijos iškraipymus reikia pažymėti, kad tokie iškraipymai gali egzistuoti tik tuo atveju, jei nacionalinės teisės aktuose dėl vartotojų apsaugos nustatyti specialūs Direktyvoje 2008/48 nenurodyti įsipareigojimai. Tačiau, taikant proporcingumo principą (pagal šį principą jokiu Sąjungos priimtu teisės aktu negalima viršyti to, kas būtina jo tikslams pasiekti(20)), pagal Direktyvą 2008/48 kreditoriams nedraudžiama vartotojams teikti papildomos informacijos.
64. Toks sprendimas gali atrodyti akivaizdus, tačiau galėjo kilti abejonių, nes, viena vertus, toje nuostatoje nurodyta informacija iš principo apima visą informaciją, kurios reikia sutarčiai sudaryti. Kita vertus, Direktyvos 2008/48 5 straipsnio 1 dalies, kur kalbama apie informaciją, kurią reikia pateikti iki tol, kol kredito sutartis ar pasiūlymas taps privalomi vartotojui, trečioje pastraipoje aiškiai nurodyta, kad, jei kreditorius, be antroje pastraipoje nurodytos informacijos, vartotojui pateikia papildomą informaciją, jis tai padaro atskiru dokumentu.
65. Vis dėlto to, kad 10 straipsnio 2 dalyje nurodyti visi sudedamieji sutarties elementai, nepakanka pripažinti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė kredito sutarties sąlygas apriboti iki šių elementų.
66. Taip pat manau, jog to, kad Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalyje nėra nuostatos, panašios į 5 straipsnio 1 dalies trečią pastraipą, nereikėtų aiškinti taip, kad kreditoriams draudžiama į kredito sutartis įtraukti toje nuostatoje nenurodytą informaciją.
67. Iš tiesų, nors 5 straipsnio 1 dalis ir 10 straipsnio 2 dalis padeda įgyvendinti bendrą Direktyva 2008/48 siekiamą tikslą informuoti vartotojus, šiose nuostatose nustatyti informacijos pateikimo įpareigojimai šiek tiek skiriasi.
68. Direktyvos 2008/48 5 straipsniu suderinama informacija, kurią prieš sudarant sutartį išsamiame dokumente reikia pateikti vartotojams. Kaip nurodyta Direktyvos 2008/48 19 konstatuojamoje dalyje, šiame etape turi būti pateikiama informacija, kuria, remiantis šia konstatuojamąja dalimi, užtikrinamas kuo didesnis pasiūlymų skaidrumas ir palyginamumas.
69. Kad toks palyginimas būtų veiksmingas, pateikta informacija privalo būti standartizuota. Tai reiškia, kad gali būti numatyti tik tokie palyginimo aspektai, kurios Sąjungos teisės aktų leidėjas pripažino reikšmingais. Iš tiesų, kaip nustatyta Sąžiningos prekybos biuro (OFT)(21) (ši įstaiga iki veiklos nutraukimo 2014 m. balandžio 1 d. buvo atsakinga už vartotojų interesų apsaugą visoje Jungtinėje Karalystėje) atliktame empiriniame tyrime, „dauguma žmonių neperskaito visos sutarties, o tik atkreipia dėmesį į pagrindines dalis, pavyzdžiui, kainą“(22). Kai sutartį sudaro keli dokumentai, vartotojai „dažnai praleidžia kurį nors dokumentą ir nusprendžia skaityti tą, kuris, kaip jie mano, yra svarbiausias“(23).
70. Nors šis tyrimas buvo atliktas po Direktyvos 2008/48 priėmimo, iš kasdienės patirties matyti, kad šie rezultatai nekelia nuostabos. Standartinės formos kredito sutartyse dažnai aptinkamos gana nuobodžios formuluotės greičiausiai sudomins tik nedidelę atsidavusių sutarčių teisės specialistų dalį. Tačiau iš šio tyrimo matyti, kodėl, mano nuomone, Sąjungos teisės aktų leidėjas dėl Direktyvos 2008/48 5 straipsnio 1 dalies reikalavimų pagrįstai galėjo nuspręsti, kad informacija, kuri laikoma esmine, turi būti pateikta viename išsamiame dokumente, būtent „Europos tipinės informacijos apie vartojimo kreditą“ formoje, o kita informaciją privaloma pateikti atskirame dokumente(24).
71. 10 straipsnio 2 dalimi siekiama šiek tiek kitokio tikslo, nes tikimasi, kad vartotojas palygins skirtingus pasiūlymus ir, remdamasis 5 straipsnyje nurodyta informacija, pasirinks palankiausią pasiūlymą. Kaip matyti iš Direktyvos 2008/48 31 konstatuojamosios dalies, pagal 10 straipsnio 2 dalį siekiama konkretaus tikslo – užtikrinti, kad vartotojas žinotų esamas arba būsimas savo teises ir įsipareigojimus pagal kredito sutartį, tokią informaciją pateikiant aiškiai ir glaustai. Pagal šį tikslą kreditoriams nedraudžiama į tą patį dokumentą įtraukti 10 straipsnio 2 dalyje nenurodytą informaciją, veikiau priešingai(25).
72. Be to, kadangi bet kurią sutarties sąlygą galima vertinti kaip sąlygą, kurioje pateikiama vienokios ar kitokios rūšies informacija(26), jei Direktyvos 2008/48 10 straipsnis būtų aiškinamas taip, kad jame pateiktas išsamus informacijos, kurią galima pateikti sutartyje, sąrašas, faktiškai tai reikštų, kad Direktyva 2008/48 iš tikrųjų suderinamas pačių kredito sutarčių turinys, kai toje direktyvoje apie tokį derinimą nekalbama. Tačiau iš šios direktyvos 1 straipsnio akivaizdžiai matyti, kad ja reglamentuojami tik tam tikri valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kredito sutartimis, aspektai.
73. Atsižvelgdamas į visus nurodytus argumentus manau, kad pagal Direktyvą 2008/48 nereikalaujama, kad nacionalinės teisės aktuose kreditoriams būtų draudžiama į vartojimo kredito sutartis įtraukti kitą informaciją, pavyzdžiui, mokėtinų su palūkanomis nesusijusių išlaidų sumą, o ne tik informaciją, kurią pateikti privaloma.
74. Vis dėlto, kadangi Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad bet kokia šioje nuostatoje nurodyta informacija turi būti pateikta aiškiai ir glaustai, tokios papildomos informacijos įtraukti negalima, jei, kaip per posėdį pažymėjo Komisija, pateikus tokią papildomą informaciją gali kilti neaiškumų dėl 10 straipsnio 2 dalyje nurodytos informacijos arba pavojus, kad dėl šios informacijos vartotojas bus suklaidintas(27).
75. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalį, vertinamą kartu su 22 straipsnio 1 dalimi, reikėtų aiškinti taip, kad pagal ją nedraudžiama nacionalinės teisės akte pateikti nuorodos į mokėtinų su palūkanomis nesusijusių kredito išlaidų sumą, jei pagal tokį teisės aktą nereikalaujama, kad kreditoriai šias sumas nurodytų kredito sutartyse. Kita vertus, kreditoriai, žinoma, gali savanoriškai iš anksto pateikti tokią papildomą informaciją, jeigu ją pateikus kartu su visa kita papildoma informacija, 10 straipsnio 2 dalyje nurodyta informacija ir toliau bus pateikiama aiškiai ir glaustai.
Išvada
76. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Sąd Rejonowy w Siemianowicach Śląskich (Silezijos Semianovicų apylinkės teismas, Lenkija) pateiktą pirmąjį prejudicinį klausimą:
2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB 10 straipsnio 2 dalį, vertinamą kartu su 22 straipsnio 1 dalimi, reikėtų aiškinti taip, kad pagal ją nedraudžiama nacionalinės teisės akte pateikt nuorodos į mokėtinų su palūkanomis nesusijusių kredito išlaidų sumą, jei pagal tokį teisės aktą nereikalaujama, kad kreditoriai šias sumas nurodytų kredito sutartyse. Kita vertus, kreditoriai, žinoma, gali savanoriškai iš anksto pateikti tokią papildomą informaciją, jeigu ją pateikus kartu su visa kita papildoma informacija, 10 straipsnio 2 dalyje nurodyta informacija ir toliau bus pateikiama aiškiai ir glaustai.