GENERALINIO ADVOKATO
PEDRO CRUZ VILLALÓN IŠVADA,
pateikta 2015 m. balandžio 16 d.(1)
Byla C‑580/13
Coty Germany GmbH
prieš
Stadtsparkasse Magdeburg
(Bundesgerichtshof (Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Intelektinė ir pramoninė nuosavybė – Suklastotų prekių pardavimas – Direktyva 2004/48/EB – 8 straipsnio 1 dalis ir 3 dalies e punktas – Teisė gauti informaciją, kiek tai susiję su procesu dėl intelektinės nuosavybės teisės pažeidimo – Valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos kredito įstaigoms leidžiama atmesti prašymą suteikti informaciją apie banko sąskaitos turėtoją (banko paslaptis) – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – 8 straipsnis, 17 straipsnio 2 dalis, 47 straipsnis ir 52 straipsnio 1 dalis – Pagrindinės teisės apribojimo proporcingumas“
1. Bundesgerichtshof pateiktas prejudicinis klausimas suteikia Teisingumo Teismui progą išplėtoti savo praktiką, susijusią su 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo(2) 8 straipsniu, aptariant iki šiol nenagrinėtus aspektus. Iki šiol Teisingumo Teismas pirmiausia yra nagrinėjęs intelektinės nuosavybės teisių turėtojų ginčus su interneto vartotojais, kurie parsisiunčia autorių teisių saugomą turinį arba juo dalijasi ir kurių duomenis, siekiant juos identifikavus imtis veiksmų prieš juos, turi būti galima gauti iš interneto prieigos teikėjų(3). Tačiau nagrinėjamu atveju būtent kredito įstaiga, remdamasi banko paslaptimi, atsisako suteikti duomenis, reikalingus iškelti civilinę bylą asmenims, kurie, pasinaudodami interneto teikiamomis techninėmis galimybėmis, prekiauja suklastotomis prekėmis.
2. Šioje byloje iš esmės klausiama, ar trečiasis asmuo, kuris nedalyvavo darant inkriminuojamą pramoninės nuosavybės teisės pažeidimą, tačiau „kuris, kaip nustatyta, teik[ė] neteisėtoje veikloje naudojamas paslaugas komerciniu mastu“ (Direktyvos 2004/48 8 straipsnio 1 dalies c punktas), šiuo konkrečiu atveju – kredito įstaiga, gali pagal šią direktyvą ir remdamasis banko paslaptimi atsisakyti suteikti informaciją (konkrečiai banko sąskaitos turėtojo vardą, pavardę arba pavadinimą ir adresą), kurią pateikti jo prašo intelektinės nuosavybės teisės turėtojas arba šią teisę ginti įgaliotas asmuo(4).
I – Teisinis pagrindas
A – Sąjungos teisė
3. Remiantis Direktyvos 2004/48 10 konstatuojamąja dalimi, šios direktyvos tikslas – suderinti valstybių narių teisės sistemas intelektinės nuosavybės teisių apsaugos srityje, kad vidaus rinkoje būtų užtikrintas aukštas, vienodas ir vieningas apsaugos lygis. Jos 8 konstatuojamojoje dalyje konstatuojama, kad „valstybių narių intelektinės nuosavybės teisių gynimo sistemų skirtumai neleidžia tinkamai veikti vidaus rinkai ir užtikrinti vienodą intelektinės nuosavybės teisių apsaugą visoje Bendrijoje. Tokia padėtis neskatina laisvo judėjimo vidaus rinkoje ir nesukuria palankios aplinkos sveikai konkurencijai“, o šios direktyvos 9 konstatuojamojoje dalyje primenama, kad „<...> [didėjant naudojimuisi internetu, neteisėti produktai išplatinami akimirksniu visame pasaulyje <...>“.
4. Direktyvos 2004/48 2 straipsnio 3 dalyje numatyta: „Ši direktyva neturi poveikio: a) <...> [1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos] direktyvai 95/46/EB [dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo]“; apie tai užsimenama ir 15 konstatuojamojoje dalyje.
5. Direktyvos 2004/48 3 straipsnyje nustatyta, kad:
„1. Valstybės narės numato priemones, procedūras ir gynybos būdus, būtinus užtikrinti intelektinės nuosavybės teisių, kurioms taikoma ši direktyva, vykdymą. Tos priemonės, procedūros ir gynybos būdai turi būti sąžiningi, teisingi, neturi būti komplikuoti ar brangūs, ar sukelti nepagrįstą vėlavimą ar delsimą.
2. Tos priemonės, procedūros ir gynybos būdai taip pat turi būti veiksmingi, proporcingi ir atgrasantys; jie turi būti taikomi tokiu būdu, kad nebūtų sukuriamos kliūtys teisėtai prekybai ir numatytų apsaugos priemones nuo piktnaudžiavimo jomis.“
6. Direktyvos 2004/48 8 straipsnyje „Teisė gauti informaciją“ nustatyta:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad, vykstant procesui dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo ir gavus ieškovo pagrįstą ir proporcingą prašymą, kompetentingos teismo institucijos galėtų reikalauti pažeidėjo ar kito asmens:
<...>
c) kuris, kaip nustatyta, teikia neteisėtoje veikloje naudojamas paslaugas komerciniu mastu;
<...> pateikti informaciją apie prekių ir paslaugų, pažeidžiančių intelektinės nuosavybės teises, kilmę ir platinimo kanalus.
2. Į šio straipsnio pirmoje dalyje minėtą informaciją įeina:
a) gamintojų, platintojų, tiekėjų ir kitų prekių bei paslaugų ankstesnių valdytojų, taip pat planuojamų didmenininkų ir mažmenininkų pavadinimai ir adresai;
<...>
3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalys taikomos, nepažeidžiant kitų įstatymų nuostatų, kurios:
<...>
e) reglamentuoja informacijos šaltinių arba asmens duomenų apdorojimo slaptumo apsaugą.“
B – Nacionalinė teisė
7. 1994 m. spalio 25 d. Vokietijos prekių ženklų įstatymo su vėlesniais pakeitimais (Markengesetz, toliau – Prekių ženklų įstatymas) 19 straipsniu „Teisė gauti informaciją“ į Vokietijos prekių ženklų teisę perkelta Direktyvos 2004/48 8 straipsnyje įtvirtinta teisė. Minėto 19 straipsnio 2 dalis suformuluota taip:
„Akivaizdaus teisės pažeidimo atveju arba kai prekių ženklo ar komercinio pavadinimo savininkas pradeda bylą prieš pažeidėją, nepažeidžiant 1 dalies nuostatų, šia teise galima pasinaudoti: 1) taip pat prieš asmenį, kuris komerciniu mastu:
1. turi neteisėtų prekių;
2. naudojosi neteisėtomis paslaugomis;
3. teikė paslaugas, kurios buvo naudojamos teisių pažeidimams padaryti; arba
4. remiantis 1, 2 ar 3 punktuose nurodytų asmenų pateiktais duomenimis, dalyvavo gaminant ar platinant šias prekes arba teikiant šias paslaugas,
išskyrus atvejus, kai procese prieš pažeidėją šis asmuo turi teisę atsisakyti duoti parodymus pagal Civilinio proceso kodekso 383–385 straipsnius <...>.“
8. 2005 m. gruodžio 5 d. redakcijos su vėlesniais pakeitimais Vokietijos civilinio proceso kodekso (Zivilprozessordnung, toliau – ZPO) 383 straipsnio 1 dalies 6 punkte asmenims, dėl savo darbinės veiklos, profesijos ar pareigų sužinantiems apie faktus, kurie atsižvelgiant į jų pobūdį ar į teisės aktų nuostatas turi būti laikomi paslaptyje, pripažįstama teisė atsisakyti duoti parodymus apie faktus, kuriems taikoma banko paslaptis.
II – Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
9. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant Vokietijos bendrovės Coty Germany GmbH (toliau – Coty Germany), išimtinės Bendrijos prekių ženklo „Davidoff Hot Water“ licencijos turėtojos, ginčą su Stadtsparkasse Magdeburg (toliau – Sparkasse).
10. 2011 m. sausio mėn. Coty Germany internetinio aukciono svetainėje įsigijo „Davidoff Hot Water“ prekių ženklu pažymėtus kvepalus. Užmokestį už prekę ji pervedė į pardavėjo nurodytą banko sąskaitą Sparkasse. Nustačiusi, kad įsigyta prekė yra suklastota, Coty Germany paprašė aukciono svetainės pateikti tikrąjį naudotojo sąskaitos, iš kurios parduoti kvepalai, turėtojo pavadinimą (kvepalai parduoti naudojant pseudonimą). Nurodytas asmuo pripažino esąs aukciono svetainės naudotojo sąskaitos turėtojas, tačiau neigė esąs prekės pardavėjas ir, remdamasis teise neduoti parodymų, atsisakė pateikti daugiau informacijos. Tuomet Coty Germany kreipėsi į Sparkasse pagal Prekių ženklų įstatymo 19 straipsnio 2 dalį su prašymu pateikti banko sąskaitos, į kurią turėjo pervesti užmokestį už įsigytą suklastotą prekę, turėtojo pavadinimą ir adresą. Sparkasse, remdamasi banko paslaptimi, atsisakė suteikti jai šią informaciją. Tada Coty Germany kreipėsi į Landgericht Magdeburg (pirmosios instancijos teismas), kuris įpareigojo Sparkasse pateikti prašomus duomenis. Sparkasse padavė apeliacinį skundą Oberlandesgericht Naumburg, jame rėmėsi ZPO 383 straipsnio 1 dalies 6 punktu (į kurį nuoroda daroma Prekių ženklų įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje), kuriuo, be kita ko, saugoma kredito įstaigų teisė neduoti parodymų kaip liudytojai civiliniame procese remiantis banko paslaptimi. Apeliacinis teismas tenkino Sparkasse apeliacinį skundą. Tuomet Coty Germany padavė kasacinį skundą Bundesgerichtshof, kuriuo vėl prašė įpareigoti kredito įstaigą suteikti prašomą informaciją.
11. Šiomis aplinkybėmis Bundesgerichtshof nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:
„Ar Direktyvos 2004/48/EB 8 straipsnio 3 dalies e punktą reikia aiškinti taip, kad šia nuostata draudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią kredito įstaiga, remdamasi banko paslaptimi, tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, turi teisę šios direktyvos 8 straipsnio 1 dalies c punkto atveju atsisakyti suteikti informaciją apie sąskaitos turėtojo vardą, pavardę arba pavadinimą ir adresą?“
12. Šioje byloje pastabas raštu pateikė Coty Germany, Sparkasse, Europos Komisija ir Vokietijos vyriausybė.
III – Šalių pozicijų santrauka
13. Coty Germany savo pastabose tvirtina, kad pagal Direktyvos 2004/48 8 straipsnio 3 dalį draudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią kredito įstaiga gali remdamasi banko paslaptimi atsisakyti pateikti banko sąskaitos turėtojo vardą, pavardę arba pavadinimą ir adresą asmeniui, kuris šių duomenų prašo šios direktyvos 8 straipsnio 1 dalies c punkto atveju. Pasak Coty Germany, prekių ženklų teisės pažeidėjas niekuomet nesutiks, kad asmuo, kuris jam teikia paslaugą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/48 8 straipsnio 1 dalies c punktą, perduotų jo tapatybės duomenis (kurie yra asmens duomenys pagal Direktyvą 95/46) pažeistos teisės turėtojui, todėl tokiais atvejais konfliktų kils nuolatos. Coty Germany reikalauja įvertinti priešingus interesus atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, turint omenyje, kad akivaizdžiai suklastotos prekės pardavėjo tapatybė neturėtų būti saugoma.
14. Sparkasse, kurios pastabos daugiausia susijusios su prejudicinio klausimo nepriimtinumu (jį netrukus nagrinėsiu), dėl esmės mano, kad Coty Germany turi kitą paprastą būdą sužinoti prekių ženklo teisių tariamo pažeidėjo tapatybę, būtent pasinaudoti baudžiamojo proceso tvarka, kuri jai leistų susipažinti su prokuratūros surinkta informacija, kurios atžvilgiu negalima remtis banko paslaptimi. Kita vertus, Sparkasse pažymi, kad jos teisė atsisakyti duoti parodymus negali priklausyti nuo priešingų interesų vertinimo konkrečioje byloje. Be to, ji primygtinai tvirtina, kad, kai sprendžia, ar suteikti prašomą informaciją, ar ne, kredito įstaiga neturi galimybių įvertinti, ar prekių ženklo teisių pažeidimas yra akivaizdus, kaip tai suprantama pagal Prekių ženklų įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje numatytą pirmąją alternatyvą.
15. Vokietijos vyriausybė tvirtina, kad Direktyvos 2004/48 8 straipsnio 1 dalies c punktą reikia aiškinti taip, kad, atsakant į remiantis juo pateiktą prašymą suteikti informaciją, reikia atsižvelgti į konkretaus atvejo aplinkybes ir paisant proporcingumo principo įvertinti pagrindinių teisių, dėl kurių kilo ginčas, svarbą. Vokietijos vyriausybės nuomone, Sąjungos teisė duomenų apsaugos srityje (konkrečiai Direktyva 95/46) a priori nedraudžia, kad šios bylos aplinkybėmis būtų perduoti prašomi duomenys. Kita vertus, Vokietijos vyriausybė mano, kad nagrinėjamoje byloje netaikytina Direktyvos 2004/48 8 straipsnio 3 dalies e punkto, kaip ji įvardija, „išimtis“. Nacionalinė teisės nuostata, leidžianti nesuteikti prašomos informacijos remiantis banko paslaptimi, nėra asmens duomenų apsaugą reglamentuojanti teisės norma, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą. Jos nuomone, tai veikiau teisės norma, kuria saugomas informacijos šaltinių konfidencialumas, kaip numatyta 8 straipsnio 3 dalies e punkte, o ši sąvoka, pasak Vokietijos vyriausybės, taip pat apima pačios informacijos konfidencialumą. Taigi, minėta direktyvos nuostata turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nacionalinis teismas turi galėti bet kuriuo atveju įvertinti pagrindinių teisių, dėl kurių kilo ginčas, svarbą ir kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes.
16. Galiausiai Komisija pastabose nurodo, kad Direktyvos 2004/48 8 straipsnio 3 dalies e punktas nedraudžia nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurią kredito įstaigai leidžiama remiantis banko paslaptimi nesuteikti prašomos informacijos su sąlyga, kad nuostata atitinka tam tikrus reikalavimus, konkrečiai – tenkina teisinio saugumo reikalavimus, reglamentuoja asmens duomenų tvarkymą ir sudaro sąlygas nacionaliniam teismui kiekvienu konkrečiu atveju įvertinti pagrindinių teisių, dėl kurių kilo ginčas, svarbą.
IV – Analizė
A – Dėl priimtinumo
17. Prieš nagrinėjant Bundesgerichtshof pateikto klausimo esmę reikia aptarti priimtinumo klausimą, kurį šiame procese iškėlė Sparkasse. Ji tvirtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamam ginčui taikytina ne Direktyva 2004/48, o tik nacionalinė teisė, nes prašymas suteikti informaciją pateiktas ne vykstant procesui dėl intelektinės nuosavybės teisės pažeidimo (Direktyvos 2004/48 8 straipsnio 1 dalis, siejama su Prekių ženklų įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje numatyta antrąja alternatyva), o dėl prekių ženklo teisių „akivaizdaus pažeidimo“ atvejo (Prekių ženklų įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje numatyta pirmoji alternatyva), kuris, pasak jos ir kaip nurodyta toliau, minėtoje direktyvoje nenumatytas.
18. Pasak Sparkasse, Direktyvos 2004/48 8 straipsnio 1 dalyje nenumatyta savarankiška materialinė teisė reikalauti, kad trečiasis asmuo pateiktų informacijos, joje ši teisė pripažįstama tik vykstant procesui dėl intelektinės ar pramoninės nuosavybės teisės pažeidimo ir gavus pagrįstą ir proporcingą ieškovo prašymą. Sparkasse tvirtina, kad šioje byloje nėra proceso dėl teisės pažeidimo, kurį būtų pradėjęs prekių ženklo savininkas (arba, kaip šiuo atveju, licencijos turėtojas), kurio teisė pažeista, ir kuriame ieškovas prašytų trečiojo asmens pateikti tam tikrą informaciją; iš tiesų jis naudojasi ne direktyvoje, o tik nacionalinėje teisėje reglamentuojama savarankiška materialine teise.
19. Manau, kad šį prieštaravimą reikia atmesti. Man neatrodo, kad neturi reikšmės aplinkybė, jog 2008 m. Prekių ženklų įstatyme buvo numatyta „akivaizdaus pažeidimo“ sąvoka, būtent siekiant atsižvelgti į atvejus, kai pažeistos teisės turėtojui reikalinga informacija pažeidėjo tapatybei nustatyti, tai yra tokius atvejus, kai dėl Vokietijos proceso teisės, pagal kurią civilinis procesas prieš nenustatytą asmenį neįmanomas, ypatybių jis dar negali pradėti proceso dėl intelektinės nuosavybės teisės pažeidimo, nes dar nenustatytas asmuo, kuriam bus pateiktas ieškinys(5).
20. Mano nuomone, Direktyvos 2004/48 versijos, be kita ko, ispanų kalba 8 straipsnio 1 dalyje pavartota formuluotė „en el contexto de los procedimientos relativos a una infracción de un derecho de propiedad intelectual“ (lietuvių k. kiek tai susiję su procesu dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo)(6) yra pakankamai plati, kad galėtų apimti tokius atvejus, kaip nagrinėjamasis šioje byloje, kai, esant pakankamai įrodymų, jog pažeista intelektinės nuosavybės teisė (akivaizdus pažeidimas), prašymas pateikti informaciją yra aiškiai susijęs su tikslu pradėti procesą dėl prekių ženklo teisių pažeidimo. Šiuo atžvilgiu galima teigti, kad nagrinėjamas atvejis „susijęs“ su procesu „dėl“ prekių ženklo teisių pažeidimo(7).
21. Todėl manau, kad reikia daryti išvadą, jog nagrinėjamam atvejui minėta Direktyva 2004/48 taikytina, o Bundesgerichtshof pateiktas prejudicinis klausimas yra priimtinas.
B – Dėl esmės
22. Dėl klausimo esmės pirmiausia reikia pažymėti, kad Bundesgerichtshof klausimo pagrindas, nors iš klausimo formuluotės tai aiškiai nematyti, yra Prekių ženklų įstatymo 19 straipsnio 2 dalis. Kaip konstatuota anksčiau, šioje nuostatoje aiškiai pripažįstama trečiojo asmens, kurio prašoma pateikti informaciją, galimybė atsisakyti ją suteikti, jeigu pagal ZPO 383–385 straipsnius viešame civiliniame procese prieš pažeidėją šis asmuo turi teisę atsisakyti duoti parodymus. Šioje byloje Sparkasse pasinaudojo būtent šia galimybe, remdamasi banko paslaptimi(8).
23. Reikia nustatyti, ar ši Vokietijos teisėje numatyta galimybė atsisakyti suteikti informaciją galiausiai pasinaudojant banko paslaptimi nepažeidžia teisės gauti informaciją, kuri prekių ženklo savininkui ar licencijos turėtojui pripažįstama Direktyvos 2004/48 8 straipsnyje.
24. Direktyvos 2004/48 8 straipsnyje numatyta teisė gauti informaciją yra procesinė teisė, skirta veiksmingai intelektinės nuosavybės apsaugai užtikrinti, kaip matyti iš jos 21 konstatuojamosios dalies. Pirminis jos tikslas yra tam tikru mastu suvienodinti skirtingą informacijos, kurią turi tariamas intelektinės nuosavybės teisės pažeidėjas ir jos savininkas, lygį(9), atsižvelgiant į tai, kad veiksmingai teisminei gynybai įtakos gali turėti tai, jog teisės turėtojas gali neturėti minimalios būtinos informacijos, kad pradėtų procesą prieš tariamą pažeidėją. Savaime suprantama, teisė gauti informaciją nėra absoliuti ir, tiesą sakant, pačiame 8 straipsnyje numatyta valstybių galimybė nustatyti naudojimosi ja apribojimus. Taigi, nors tarp jų aiškiai nėra numatyta banko paslaptis, 3 dalyje yra numatyta tokia nuostata: „1 ir 2 dalys taikomos, nepažeidžiant kitų įstatymų nuostatų, kurios <...> e) reglamentuoja informacijos šaltinių arba asmens duomenų apdorojimo slaptumo apsaugą“. Kita vertus, 8 straipsnyje numatyta teisė gauti informaciją ribojama Direktyvos 2004/48 2 straipsnio 3 dalies a punkte, kur numatyta, kad ši direktyva „neturi poveikio“, be kita ko, Direktyvai 95/46.
25. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prejudiciniame klausime aiškiai daro nuorodą tik į Direktyvos 2004/48 8 straipsnio 3 dalies e punktą, kaip į nuostatą, kuria remiantis būtų galima prireikus pasinaudoti banko paslaptimi kaip jos 8 straipsnio 1 dalies c punkte įtvirtintos teisės gauti informaciją apribojimu ar net išimtimi. Taigi klausimas yra šis: ar šios bylos aplinkybėmis pagal minėtos direktyvos 8 straipsnio 3 dalies e punktą kredito įstaiga gali remdamasi nacionalinės teisės nuostata, kurioje numatyta teisė tam tikromis aplinkybėmis atsisakyti duoti parodymus, pasinaudoti banko paslaptimi ir atsisakyti suteikti informaciją, kurios prašoma įgyvendinant to paties 8 straipsnio 1 dalyje numatytą teisę.
26. Pirmiausia pažymėsiu, kad šioje byloje reikia nagrinėti antrąjį iš e punkte numatytų atvejų – susijusį su asmens duomenų apdorojimu, o ne pirmąjį, kuris susijęs su informacijos šaltinių konfidencialumo apsauga. Man atrodo akivaizdu, kad bylos aplinkybės neapima pastarojo atvejo, nes jos nesusijusios su „informacijos šaltinio“ tapatybės apsauga.
27. Šį Direktyvos 2004/48 8 straipsnio 3 dalies e punkte numatytą antrąjį atvejį pradėsiu nagrinėti nuo to, kad, mano nuomone, ginčijama nacionalinė teisė, kaip ją pristatė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, turi dvejopą poveikį: pirma, tiesioginį poveikį, kuris pasireiškia tuo, kad „užkertamas kelias“ pasinaudoti Direktyvos 2004/48 8 straipsnio 1 dalyje numatyta teise gauti informaciją, ir, antra, netiesioginį poveikį, kuris pasireiškia kaip „neigiamas poveikis“ pagrindinei teisei į veiksmingą teisminę gynybą ir, kaip galimas galutinis padarinys, pagrindinei teisei į intelektinę nuosavybę.
28. Iš karto reikia pažymėti, kad minėtas kelio užkirtimas teisei gauti informaciją (o netiesiogiai – minėtų pagrindinių teisių apribojimas) savo ruožtu pasireiškia kaip „banko paslapties“, kaip ji suprantama pagal ZPO 383 straipsnio 1 dalies 6 punktą, reikalavimų pasekmė. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar tikslas išsaugoti banko paslaptį gali patekti į Direktyvos 2004/48 8 straipsnio 3 dalies e punkte numatytą šio straipsnio 1 dalyje nurodytos teisės išimtį, nes ši teisė pripažįstama „nepažeidžiant“, be kita ko, kitų įstatymų nuostatų, kurios <...> reglamentuoja <...> asmens duomenų [apdorojimą]“.
29. Šiuo atžvilgiu galima diskutuoti, ar ši išimtis taikytina nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad kyla abejonių, ar „banko paslaptis“ pati savaime, kaip ji įtvirtinta Vokietijos teisėje, yra „įstatymo nuostata“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/48 8 straipsnio 3 dalies e punktą, arba ar ZPO 383 straipsnio 1 dalies 6 punktas – į kurį daroma nuoroda Prekių ženklų įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje – reglamentuoja „asmens duomenų apdorojimą“, kaip visų pirma savo pastabose pažymėjo Vokietijos vyriausybė(10).
30. Vis dėlto, reikia atsižvelgti į tai, kad daugeliu atvejų, kaip ir nagrinėjamu šioje byloje, esminis klausimas, kuris kyla sprendžiant dėl šios normos taikymo, yra tai, ar teismui turi būti atskleisti tam tikri konkrečių asmenų asmens duomenys(11). Be to, reikia atsižvelgti ir į tai, kad bet kuriuo atveju Direktyvos 2004/48 2 straipsnio 3 dalies a punkte įtvirtintas bendras reikalavimas laikytis Direktyvos 95/46 dėl asmens duomenų apsaugos nuostatų. Todėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 8 straipsnyje įtvirtintą pagrindinę teisę į asmens duomenų apsaugą atitinkantis Direktyvos 2004/48 8 straipsnio 3 dalies e punkto aiškinimas leidžia manyti, kad ginčijamos nacionalinės teisės nuostatos patenka į minėtos direktyvos 8 straipsnio 3 dalies e punkto taikymo sritį.
31. Taip apibūdinus nacionalinės teisės turinį, manau, kad, siekiant išnagrinėti jos suderinamumą su Direktyva 2004/48, pirmiausia reikia ją įvertinti atitinkamų pagrindinių teisių užtikrinimo požiūriu. Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia konstatuoti, kad šios nacionalinės teisės poveikis yra pagrindinių teisių į veiksmingą teisminę gynybą ir į intelektinę nuosavybę „įgyvendinimo apribojimas“, kaip tai suprantama pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį. Iš tiesų teisėtas kredito įstaigos interesas išsaugoti banko paslaptį, kuriuo išreiškiama jo ir kliento santykiams taikoma konfidencialumo pareiga, lemia prekių ženklo savininko arba licencijos turėtojo (kaip tam tikrų su juo susijusių turtinių teisių turėtojo) dviejų pagrindinių teisų apribojimą, kaip tai suprantama pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį, konkrečiai – intelektinės nuosavybės teisės (Chartijos 17 straipsnio 2 dalis) ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą pagal Chartijos 47 straipsnį(12) – pirmosios teisės apsaugai būtinos priemonės.
32. Pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį naudojimąsi aptariamomis pagrindinėmis teisėmis leidžiama riboti atsižvelgiant į du alternatyvius tikslus: apribojimas turi atitikti Sąjungos pripažintą bendrą interesą (pirmoji alternatyva) arba būti reikalingas kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti (antroji alternatyva). Suprasdamas, kad galutinai nustatyti, kokio teisėto tikslo siekiama ginčijamais teisės aktais, turi nacionalinis teismas, manau, kad nagrinėjamas atvejis patenka į antrąją alternatyvą (nors neatmetu, kad gali būti ir „bendro intereso tikslų“ pagal pirmąją alternatyvą, susijusių su visai ekonomikos sistemai funkcionuoti svarbios kredito įstaigų pagrindinės veiklos vykdymu). Šiuo atžvilgiu manau, kad prekių ženklo licencijos turėtojo teisės į veiksmingą teisminę gynybą ir į intelektinę nuosavybę apribojimas banko paslaptimi – kuria kredito įstaiga įsipareigoja neatskleisti duomenų apie savo kliento tapatybę ir jo bankinę veiklą be šio sutikimo, – iš esmės atitinka poreikį apsaugoti teisę (kuri Chartijos 8 straipsniu taip pat pripažįstama kaip pagrindinė) į kredito įstaigos turimų kliento asmens duomenų apsaugą.
33. Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje detaliai reglamentuotos sąlygos, kuriomis teisėtai galima „riboti“ kurią nors pagrindinę teisę. Šiuo atžvilgiu, kad būtų teisėtas, šioje byloje ginčijamas pagrindinių teisių apribojimas turi atitikti visus minėtoje nuostatoje nustatytus reikalavimus, tai yra, jis turi būti nustatytas įstatymo, nekeisti šių teisių ir laisvių esmės ir galiausiai – būti tinkamas ir būtinas siekiamam tikslui įgyvendinti ir atitikti proporcingumo principą.
34. Užduotis patikrinti, ar ginčijami Vokietijos teisės aktai atitinka Chartijos 52 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tenka nacionaliniam teismui. Būtent jis, geriau žinodamas „tokio atvejo, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje,“ ypatybes, kurias nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, turi įvertinti, ar galiausiai tenkinamos sąlygos, pateisinančios pagrindinių teisių ribojimą banko paslaptimi.
35. Toliau primindamas Teisingumo Teismo praktiką šiuo klausimu glaustai pateiksiu būtinus paaiškinimus, kad nacionalinis teismas galėtų pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį įvertinti, kiek teisėtas kredito įstaigos interesas išsaugoti banko paslaptį gali pagrįstai riboti asmens, kuris prieš teismuose gindamas Bendrijos prekių ženklo suteikiamas teises siekia pasinaudoti Direktyvos 2004/48 8 straipsnio 1 dalyje jam pripažįstama teise gauti informaciją, teisę į veiksmingą teisminę gynybą ir dėl to galiausiai gali riboti jo pagrindinę teisę į intelektinę nuosavybę.
1. Teisėtumas ir teisių esmė
36. Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje skelbiama, kad apribojimas „turi būti numatytas įstatymo“, tai yra, jis turi atitikti teisėtumo principą, todėl apribojimas leidžiamas, tik jeigu jis turi teisinį pagrindą nacionaliniame įstatyme, kuris turi būti prieinamas, aiškus ir nuspėjamas(13). Šioje byloje, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo nutarties 22 punkte, „banko paslaptis nėra tiesiogiai nustatyta Vokietijos įstatymuose, tačiau Vokietijos teisėje kyla iš bendros banko pareigos saugoti savo klientų turtinius interesus ir jų nepažeisti“. Toliau Bundesgerichtshof nurodo, kad Vokietijoje „banko paslapties apsauga netiesiogiai kildintina iš ZPO 383 straipsnio 1 dalies 6 punkto, numatančio teisę atsisakyti duoti parodymus apie faktines aplinkybes, susijusias su banko paslaptimi <...> [kurios] paprastai apima ir sąskaitos turėtojo vardą, pavardę arba pavadinimą ir adresą“.
37. Kaip jau esu priminęs savo išvadoje byloje Scarlet Extended(14), Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje pavartotas terminas „įstatymas“ turi būti suprantamas ne tik „formaliąja“, bet „materialiąja“ reikšme, t. y. jis gali apimti tiek „rašytinę teisę“, tiek „nerašytinę teisę“ arba „teismų kuriamą teisę“, todėl tam tikromis aplinkybėmis „nusistovėjusi teismų praktika“, kuri yra viešai paskelbta – taigi, prieinama – ir kurią taiko žemesnės instancijos teismai, gali papildyti teisės akto nuostatą ir ją paaiškinti, todėl ji tenkintų nuspėjamumo reikalavimą.
38. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, kiek ZPO 383 straipsnio 1 dalies 6 punktas leidžia manyti, kad banko paslaptis, nors aiškiai nenumatyta jokioje Vokietijos teisės akto nuostatoje, tenkina teisėtumo principo reikalavimus, kaip jie suformuluoti ankstesniuose punktuose (konkrečiai – prieinamumo, aiškumo ir nuspėjamumo reikalavimus) ir iš principo gali, jei tenkinami ir kiti Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje numatyti reikalavimai, pateisinti minėtų pagrindinių teisių apribojimą.
39. Be to, Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apribojimas bet kuriuo atveju neturi keisti atitinkamos (-ų) pagrindinės (-ių) teisės (-ių) „esmės“. Šiuo aspektu rimčiausių abejonių kyla visų pirma dėl Coty Germany teisės į veiksmingą teisminę gynybą. Panašu, kad Vokietijoje teisminės gynybos veiksmingumas, kurio reikalauja pažeisto prekių ženklo licencijos turėtojas, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, visiškai priklauso vien nuo to, ar kredito įstaiga, kurios prašoma suteikti informaciją ir kuri yra prisiėmusi sutartinį konfidencialumo įsipareigojimą savo kliento atžvilgiu, dėl kurios nors priežasties nuspręs nepasinaudoti teise atsisakyti duoti parodymus, kuri jai suteikiama pagal ZPO 383 straipsnio 1 dalies 6 punktą(15). Žinoma, remiantis procesinio autonomiškumo principu, Sąjungos teisės taikymo tvarka turi būti reglamentuota įvairių valstybių narių teisėje (tai reiškia, kad iš principo kiekviena valstybė narė gali nuspręsti, kaip reglamentuoti tam tikrų asmenų teisę atsisakyti duoti parodymus apie jiems žinomus faktus). Vis dėlto valstybių narių diskrecija įgyvendinant šią kompetenciją turi ribas, nes reikalaujama, kad bet kuriuo momentu būtų užtikrintas gynybos veiksmingumas taip, kad Sąjungos teisės sistemoje nustatytų teisių įgyvendinimas netaptų praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas(16). Bet kuriuo atveju aišku, kad teisių esmė būtų pakeista, jeigu dėl ginčijamų nacionalinės teisės aktų būtų „užkertamas kelias“ galimiems intelektinės nuosavybės teisių turėtojams apginti savo teises teisme.
2. Proporcingumas plačiąja prasme
40. Pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalies antrą sakinį „remiantis proporcingumo principu, apribojimai galimi tik tuo atveju, kai jie būtini ir tikrai <...> reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti“. Šiuo tikslu reikės įvertinti, ar šios bylos aplinkybėmis tai, kad, remiantis banko paslaptimi, Coty Germany trukdoma pasinaudoti teise į veiksmingą teisminę gynybą ir kartu lieka neapginta jos teisė į intelektinę nuosavybę, yra tinkama, būtina ir proporcinga norint pasiekti nurodytą teisėtą tikslą, kuriuo, kaip jau minėjau, mano nuomone, siekiama apsaugoti tariamo pažeidėjo asmens duomenis, turimus kredito įstaigos, kur jis turi atidarytą sąskaitą.
a) Tinkamumas
41. Pirma, dėl pirmojo reikalavimo pasakytina, kad tinkamumas reikalauja išnagrinėti, ar prekių ženklo licencijos turėtojo pagrindinių teisių į veiksmingą teisminę gynybą ir į intelektinę nuosavybę apribojimas yra tinkamas nurodytam tikslui pasiekti, tai yra, vadovaujantis Chartijos 52 straipsnio 1 dalies formuluote – ar „tikrai“ yra reikalingas, šiuo atveju, siekiant užtikrinti teisę į banko sąskaitos turėtojo duomenų apsaugą.
b) Būtinumas
42. Antra, ir šios bylos aplinkybėmis tai atrodo itin svarbus aspektas, reikia nustatyti, ar apribojimas iš tiesų būtinas šiam tikslui pasiekti. Coty Germany pagrindinių teisių apribojimas laikytinas būtinu tik tuomet, jeigu nurodyto tikslo (banko užtikrinamos kliento duomenų apsaugos) negalima pasiekti mažiau šias teises ribojančiomis priemonėmis. Manau, kad šiame etape reikia įvertinti visų pirma tai, ar duomenis, kuriuos pateikti Coty Germany reikalauja iš Sparkasse, prireikus galima gauti kitu būdu arba iš kito šaltinio, o ne iš kredito įstaigos(17). Kartu reikia išnagrinėti, ar praktiškai įmanoma įgyvendinti Sparkasse pastabose išdėstytą pasiūlymą, kad Coty Germany pradėtų baudžiamąjį procesą prieš nežinomą asmenį ir taip sužinotų tariamo pažeidėjo vardą, pavardę arba pavadinimą. Kad tai įvertintų, nacionalinis teismas turi nustatyti, kiek galima reikalauti, kad prekių ženklo savininkas arba licencijos turėtojas pradėtų baudžiamąjį procesą, ar pagal atitinkamą nacionalinę teisę tai praktiškai įmanoma (o jeigu taip, ar tai nebūtų neleistinas piktnaudžiavimas baudžiamuoju procesu siekiant ne juo numatytų, o kitų tikslų).
c) Proporcingumas siaurąja prasme
43. Galiausiai proporcingumo analizė reikalauja išnagrinėti, kiek tam tikrų teisių apsaugos, palyginti su kitomis pagrindinėmis teisėmis, tikslai pakankamai kompensuoja tai, ko atsisakoma. Nacionalinis teismas turi atsižvelgti, be kitų elementų, į Coty Germany reikalaujamos informacijos pobūdį ir kiekį – kaip matyti iš bylos medžiagos, panašu, jog ši informacija apsiriboja tuo, kas griežtai būtina tam, kad būtų galima pradėti teismo procesą prieš tariamą pažeidėją; į tai, kiek yra įrodymų, kad padarytas intelektinės nuosavybės teisės pažeidimas(18), o sąskaitos turėtojas, kurio tapatybę siekiama nustatyti, galėjo elgtis neteisėtai(19), kartu įvertinant, ar asmens, kuris tariamai prekiauja suklastota preke, tapatybė turėtų būti saugoma, ypač atsižvelgiant į tai, kad, kaip savo pastabose teigia Coty Germany, asmenvardžio arba pavadinimo ir adreso nurodymas yra kiekvieno sąžiningo komercinių santykių dalyvio įsipareigojimų dalis(20); ar saugomo prekių ženklo savininkui padaryta esminės žalos; ir įvertinus Coty Germany gausimų duomenų naudojimo garantijas, tai yra, kad atskleista informacija bus naudojama tik siekiant pradėti procesą prieš tariamą pažeidėją, o ne kitiems su šiuo siekiu nesusijusiems tikslams. Bet kuriuo atveju atlikdamas šį proporcingumo vertinimą nacionalinis teismas turi atsižvelgti į visas susijusias pagrindines teises ir atitinkamai įvertinti pagrindinių teisių, dėl kurių kilo ginčas, svarbą(21).
44. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad Direktyvos 2004/48 8 straipsnio 3 dalies e punktas turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiama tokia nacionalinės teisės nuostata, kuri besąlygiškai lemia, kad kredito įstaiga, remdamasi banko paslaptimi, turi teisę atsisakyti suteikti informaciją, kurios prašoma šios direktyvos 8 straipsnio 1 dalies c punkto atveju, apie banko sąskaitos turėtojo vardą, pavardę arba pavadinimą ir adresą. Toks poveikis su minėta direktyvos nuostata būtų suderinamas tik jeigu nacionalinis teismas prieš tai atliktų išankstinį vertinimą, per kurį įsitikintų, kad dėl ginčijamų nacionalinės teisės aktų atsirandantis atitinkamų pagrindinių teisių apribojimas yra teisėtas, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 1 dalį.
V – Išvada
45. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Bundesgerichtshof klausimą atsakyti taip:
2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo 8 straipsnio 3 dalies e punktas turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiama tokia nacionalinės teisės nuostata, kuri besąlygiškai lemia, kad kredito įstaiga, remdamasi banko paslaptimi, turi teisę atsisakyti suteikti informaciją, kurios prašoma šios direktyvos 8 straipsnio 1 dalies c punkto atveju, apie banko sąskaitos turėtojo vardą, pavardę arba pavadinimą ir adresą. Toks poveikis su minėta direktyvos nuostata būtų suderinamas tik jeigu nacionalinis teismas prieš tai atliktų išankstinį vertinimą, per kurį įsitikintų, kad dėl ginčijamų nacionalinės teisės aktų atsirandantis atitinkamų pagrindinių teisių apribojimas yra teisėtas, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 1 dalį.