Byla C‑195/20 PPU
XC
(Bundesgerichtshof prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
2020 m. rugsėjo 24 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūra – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Europos arešto orderis – Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR – Perdavimo pasekmės – 27 straipsnis – Galimas persekiojimas už kitas nusikalstamas veikas – Specialioji taisyklė“
1. Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Pagrindų sprendimas dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos – Dalykas – Ekstradicijos tarp valstybių narių sistemos pakeitimas perdavimo tarp teisminių institucijų sistema
(Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584, iš dalies pakeisto Pagrindų sprendimu 2009/299, 5 konstatuojamoji dalis ir 1 straipsnio 1 ir 2 dalys)
(žr. 31, 32 punktus)
2. Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Pagrindų sprendimas dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos – Tarpusavio pripažinimo principas – Apimtis
(Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584, iš dalies pakeisto Pagrindų sprendimu 2009/299, 5 ir 6 konstatuojamosios dalys ir 1 straipsnio 1 ir 2 dalys)
(žr. 31, 33 punktus)
3. Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Pagrindų sprendimas dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos – Specialioji taisyklė – Taisyklė, glaudžiai susijusi su konkretaus Europos arešto orderio vykdymu
(Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584, iš dalies pakeisto Pagrindų sprendimu 2009/299, 1 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 1 dalis ir 27 straipsnio 2 dalis)
(žr. 37–40 punktus)
4. Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Pagrindų sprendimas dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos – Specialioji taisyklė – Laisvės apribojimo priemonė, kuri asmeniui, dėl kurio išduotas pirmasis Europos arešto orderis, taikoma dėl kitos veikos, ankstesnės nei ta, kuria pagrįstas šio asmens perdavimas vykdant šį arešto orderį – Asmuo, savanoriškai išvykęs iš pirmąjį arešto orderį išdavusios valstybės narės teritorijos ir vėl į ją perduotas vykdant antrąjį Europos arešto orderį, išduotą po minėto išvykimo – Leistinumas – Sąlyga
(Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584, iš dalies pakeisto Pagrindų sprendimu 2009/299, 27 straipsnio 2 ir 3 dalys)
(žr. 42, 45, 46 punktus ir rezoliucinę dalį)
Santrauka
Laisvės apribojimo priemonė, kuri asmeniui, dėl kurio išduotas pirmasis Europos arešto orderis (EAO), taikoma dėl ankstesnės ir kitokios veikos nei ta, kuria pagrįstas šio asmens perdavimas vykdant antrąjį EAO, neprieštarauja Sąjungos teisei, jeigu šis asmuo savanoriškai išvyko iš pirmąjį EAO išdavusios valstybės narės teritorijos
Šiomis aplinkybėmis sutikimą turi duoti valstybės narės, kuri perdavė persekiojamą asmenį remdamasi antruoju EAO, vykdančiosios institucijos
XC Vokietijoje buvo persekiojamas trijose atskirose baudžiamosiose bylose. Pirma, 2011 m. spalio 6 d. apylinkės teismas jį nuteisė subendrinta vienų metų ir devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Šios bausmės vykdymas buvo atidėtas su tam tikromis sąlygomis.
Antra, 2016 m. Vokietijoje XC buvo iškelta baudžiamoji byla dėl Portugalijoje padarytos veikos. Kadangi XC buvo Portugalijoje, Staatsanwaltschaft Hannover (Hanoverio prokuratūra, Vokietija) išdavė Europos arešto orderį (toliau – EAO), siekdama vykdyti baudžiamąjį persekiojimą dėl šios veikos. Portugalijos vykdančioji institucija leido perduoti XC Vokietijos teisminėms institucijoms. Jis nuteistas vienų metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme. Atliekant šią bausmę, 2011 m. sprendimas tam tikromis sąlygomis atidėti skirtą bausmę buvo atšauktas.
2018 m. rugpjūčio 22 d. Staatsanwaltschaft Flensburg (Flensburgo prokuratūra, Vokietija) pateikė Portugalijos vykdančiajai institucijai prašymą netaikyti specialiosios taisyklės ir sutikti dėl 2011 m. paskirtos bausmės vykdymo. Pagal šią taisyklę, įtvirtintą Pagrindų sprendimo 2002/584 (1) 27 straipsnio 2 dalyje, negalima vykdyti perduoto asmens baudžiamojo persekiojimo, jo nuteisti ar įkalinti už iki jo perdavimo padarytą kitą nusikalstamą veiką nei ta, dėl kurios jis buvo perduotas. Vis dėlto to paties straipsnio 3 dalies g punkte numatyta, kad specialioji taisyklė netaikoma, kai asmenį perdavusi vykdančioji teisminė institucija duoda savo sutikimą.
Portugalijos vykdančiosioms teisminėms institucijoms nepateikus atsakymo, 2018 m. rugpjūčio 31 d. XC paleistas į laisvę. 2018 m. rugsėjo 18 d. jis atvyko į Nyderlandus, paskui – į Italiją. Kitą dieną Staatsanwaltschaft Flensburg (Flensburgo prokuratūra) dėl jo išdavė naują EAO, siekdama įvykdyti 2011 m. spalio 6 d. nuosprendį. Remiantis šiuo EAO XC buvo sulaikytas Italijoje. Vykdančioji Italijos institucija sutiko jį perduoti Vokietijos institucijoms.
Trečia, 2018 m. lapkričio 5 d. Amtsgericht Braunschweig (Braunšveigo apylinkės teismas, Vokietija) priėmė nutartį taikyti suėmimą trečiojoje su XC susijusioje byloje dėl veikų, įvykdytų Portugalijoje 2005 m. (toliau – 2018 m. lapkričio 5 d. nutartis taikyti suėmimą). 2018 m. gruodžio mėn. Staatsanwaltschaft Braunschweig (Braunšveigo prokuratūra, Vokietija) paprašė Italijos vykdančiosios institucijos duoti sutikimą dėl XC baudžiamojo persekiojimo ir už šias veikas. Minėta institucija davė šį sutikimą.
Nuo 2019 m. liepos 23 d. iki 2020 m. vasario 11 d. XC Vokietijoje buvo taikomas kardomasis kalinimas pagal nacionalinį arešto orderį. Per šį laikotarpį 2019 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu, kuriame atsižvelgta į 2011 m. spalio 6 d. nuosprendį, dėl Portugalijoje 2005 m. įvykdytų veikų XC nuteistas subendrinta septynerių metų laisvės atėmimo bausme.
Dėl 2019 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio XC prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, t. y. Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija), pateikė kasacinį skundą, be kita ko, remdamasis Pagrindų sprendime 2002/584 numatyta specialiąja taisykle. XC iš esmės teigia, kad Portugalijos vykdančiajai institucijai nedavus sutikimo persekioti už 2005 m. Portugalijoje padarytas veikas, Vokietijos institucijos neturėjo teisės jo persekioti. Atsižvelgdamas į šį argumentą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar 2018 m. lapkričio 5 d. nutartis taikyti suėmimą gali būti palikta galioti, ar turi būti panaikinta.
2020 m. rugsėjo 24 d. sprendime, priimtame pagal prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 2 ir 3 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintą specialiąją taisyklę nedraudžiama laisvės apribojimo priemonė, kuri asmeniui, dėl kurio išduotas pirmasis EAO, taikoma dėl kitos veikos, ankstesnės nei ta, kuria pagrįstas šio asmens perdavimas vykdant šį arešto orderį, kai šis asmuo savanoriškai išvyko iš pirmąjį EAO išdavusios valstybės narės teritorijos ir buvo vėl į ją perduotas vykdant antrąjį EAO, po minėto išvykimo išduotą laisvės atėmimo bausmės vykdymo tikslais, jeigu pagal antrąjį EAO jį vykdanti teisminė institucija davė sutikimą išplėsti persekiojimą apimant ir veiką, dėl kurios taikoma ši laisvės apribojimo priemonė.
Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pažymėjo, kad pažodžiui aiškinant Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 2 dalį matyti, kad joje įtvirtinta specialioji taisyklė yra glaudžiai susijusi su perdavimu vykdant konkretų EAO, nes šios nuostatos tekste yra nurodytas „perdavimas“ vienaskaita. Tokį aiškinimą patvirtina minėtos nuostatos kontekstinis aiškinimas, nes kitose Pagrindų sprendimo 2002/584 nuostatose(2) taip pat nurodyta, kad specialioji taisyklė yra susijusi su konkretaus EAO vykdymu. Šiomis aplinkybėmis reikalaujant, kad sutikimą, kaip jis suprantamas pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 3 dalies g punktą, duotų ir pirmąjį EAO vykdanti teisminė institucija, ir antrąjį EAO vykdanti teisminė institucija, būtų pakenkta perdavimo procedūros veiksmingumui, keliant pavojų, kad nebus pasiektas Pagrindų sprendimo 2002/584 tikslas palengvinti ir pagreitinti perdavimą tarp valstybių narių teisminių institucijų.
Taigi, kadangi nagrinėjamu atveju XC savanoriškai išvyko iš Vokietijos teritorijos po to, kai šioje valstybėje narėje atliko bausmę, jam skirtą už veikas, nurodytas pirmajame EAO, jis nebegali remtis specialiąja taisykle dėl šio pirmojo EAO. Kadangi nagrinėjamu atveju vertinant specialiosios taisyklės laikymąsi yra svarbus tik tas perdavimas, kuris įvykdytas remiantis antruoju EAO, pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 3 dalies g punktą reikalaujamą sutikimą turi duoti tik valstybės narės, kuri perdavė persekiojamą asmenį remdamasi minėtu EAO, vykdančioji teisminė institucija.