BENDROJO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2018 m. sausio 16 d.(*)

„Valstybės pagalba – Prancūzijos valdžios institucijų EDF suteikta pagalba – Pagrindiniam tiekimo tinklui atnaujinti skirtų į apskaitą įtrauktų neapmokestintų atidėjinių perklasifikavimas į kapitalo dotacijas – Sprendimas, kuriuo valstybės pagalba pripažįstama nesuderinama su vidaus rinka – Res judicata galia – Privataus investuotojo kriterijus“

Byloje T‑747/15

Électricité de France (EDF), įsteigta Paryžiuje (Prancūzija), atstovaujama advokato M. Debroux,

ieškovė,

palaikoma

Prancūzijos Respublikos, iš pradžių atstovaujamos G. de Bergues, D. Colas ir J. Bousin, vėliau D. Colas ir J. Bousin,

įstojusios į bylą šalies,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą É. Gippini Fournier, B. Stromsky ir D. Recchia,

atsakovę,

dėl SESV 263 straipsniu grindžiamo prašymo panaikinti 2015 m. liepos 22 d. Komisijos sprendimo (ES) 2016/154 dėl valstybės pagalbos SA.13869 (C 68/2002) (ex NN 80/2002) dėl pagrindiniam tiekimo tinklui atnaujinti skirtų į apskaitą įtrauktų neapmokestintų atidėjinių perklasifikavimo į kapitalą, Prancūzijos suteiktos bendrovei EDF (OL L 34, 2016, p. 152), 1–5 straipsnius

BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas S. Frimodt Nielsen (pranešėjas), teisėjai V. Kreuschitz ir N. Półtorak,

kancleris E. Coulon,

priima šį

Sprendimą

I.      Ginčo aplinkybės

A.      Įvadas

1        2002 m. spalio 16 d. sprendimu (OL C 280, 2002, p. 8) Europos Bendrijų Komisija pradėjo SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą formalią tyrimo procedūrą (toliau – sprendimas pradėti procedūrą) dėl naudos, gautos dėl to, kad ieškovė Électricité de France (toliau – EDF), vykdydama 1997 m. balanso restruktūrizavimą, nesumokėjo pelno mokesčio už dalį į apskaitą įtrauktų neapmokestintų pagrindiniam tiekimo tinklui (toliau – PTT) atnaujinti skirtų atidėjinių, perklasifikuotų į kapitalo dotacijas.

2        2003 m. gruodžio 16 d. sprendimu (OL L 49, 2005, p. 9; toliau – pirminis sprendimas) Komisija EDF suteiktą pagalbos priemonę pripažino nesuderinama su vidaus rinka ir pareikalavo susigrąžinti šią pagalbą su palūkanomis. 2004 m. vasario mėnesį pagalbos suma buvo grąžinta Prancūzijos Respublikai.

3        2009 m. gruodžio 15 d. Sprendimu EDF / Komisija (T‑156/04, EU:T:2009:505; toliau – sprendimas byloje T‑156/04) Bendrasis Teismas panaikino pirminio sprendimo 3 ir 4 straipsnius. Priėmus šį sprendimą, Prancūzijos Respublika EDF pervedė grąžintą sumą.

4        2012 m. birželio 5 d. Sprendimu Komisija / EDF (C‑124/10 P, EU:C:2012:318; toliau – sprendimas byloje C‑124/10 P) Teisingumo Teismas atmetė dėl sprendimo byloje T‑156/04 Komisijos pateiktą apeliacinį skundą.

5        2013 m. gegužės 2 d. sprendimu (OL C 187, 2013, p. 73) Komisija paragino pateikti pastabas pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį ir išplėtė formalios tyrimo procedūros ribas (toliau – sprendimas dėl taikymo ribų išplėtimo).

6        2015 m. liepos 22 d. Sprendimu (ES) 2016/154 dėl valstybės pagalbos SA.13869 (C 68/2002) (ex NN 80/2002) dėl pagrindiniam tiekimo tinklui atnaujinti skirtų į apskaitą įtrauktų neapmokestintų atidėjinių perklasifikavimo į kapitalą, kurią Prancūzija suteikė bendrovei EDF (OL L 34, 2016, p. 152; toliau – ginčijamas sprendimas), Komisija dar kartą EDF taikytą pagalbos priemonę pripažino nesuderinama su vidaus rinka ir pareikalavo susigrąžinti šią pagalbą su palūkanomis. 2015 m. spalio 13 d. pagalbos suma buvo grąžinta Prancūzijos Respublikai.

7        2015 m. gruodžio 22 d. kanceliarija gavo šį EDF ieškinį.

B.      Dėl pagalbos gavėjos

8        EDF įsteigta pagal Loi n^o 46-628, du 8 avril 1946, sur la nationalisation de l’électricité et du gaz (1946 m. balandžio 8 d. Elektros ir dujų sektorių nacionalizavimo įstatymas Nr. 46-628; JORF, 1946 m. balandžio 9 d., p. 2651), pagal kurio 1 straipsnį Prancūzijoje buvo nacionalizuota elektros gamyba, perdavimas, paskirstymas, importas ir eksportas. Pagal šį įstatymą nacionalizuotas elektros įmones pavesta valdyti nacionalinei valstybinei komercinei pramonės įmonei Electricité de France (EDF), Service National.

9        Įstatymo Nr. 46-628 16 straipsnyje buvo numatyta, kad grynasis EDF perduoto turto, teisių ir pareigų likutis yra bendrovės kapitalas, jis priklauso tautai, yra neperleidžiamas ir patyrus veiklos nuostolių turi būti atkurtas panaudojus kelerių vėlesnių finansinių metų pelną. Pagal Décret n^o 56-493, du 14 mai 1956, relatif aux dotations en capital à EDF (1956 m. gegužės 14 d. Dekretas Nr. 56-493 dėl bendrovei EDF skirtų kapitalo dotacijų; JORF, 1956 m. gegužės 19 d., p. 4613) 1 straipsnį šioms dotacijoms buvo taikomos šio įstatymo 16 straipsnyje nustatytos taisyklės. Remiantis to dekreto 2 straipsniu, už šias dotacijas valstybei buvo mokamos palūkanos ir dividendai.

10      Pagal Įstatymą Nr. 46-628 EDF nuo pat įsteigimo, taip pat 1997 m. buvo nacionalinė valstybinė komercinė pramonės įmonė, nereglamentuojama pagal akcinėms bendrovėms taikomas nuostatas. Loi n^o 2004-803, du 9 août 2004, relative au service public de l’électricité et du gaz et aux entreprises électriques et gazières (2004 m. rugpjūčio 9 d. Įstatymas Nr. 2004-803 dėl elektros ir dujų tiekimo viešosios paslaugos ir elektros ir dujų įmonių; JORF, 2004 m. rugpjūčio 11 d., p. 14256) jos statusas pakeistas ir šio įstatymo 24 straipsnyje nurodyta, kad EDF, kurios daugiau kaip 70 % kapitalo turėjo priklausyti valstybei, bus reglamentuojama pagal akcinėms bendrovėms taikomus įstatymus, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip. Šio įstatymo 47 straipsnyje taip pat nurodyta, kad vėliau valstybės įmonė EDF bus pertvarkyta į akcinę bendrovę, paskelbus dekretą dėl naujo jos statuso. Šio įstatymo 46 straipsnyje patikslinta, kad 2004 m. gruodžio 31 d. bendrovės EDF balansas bus sudarytas remiantis valstybės įmonės EDF 2003 m. gruodžio 31 d. balansu ir 2004 finansinių metų pelno ir nuostolio ataskaita.

11      Faktiškai EDF buvo pertvarkyta į akcinę bendrovę pagal Décret n^o 2004-1224, du 17 novembre 2004, portant statuts de la société anonyme EDF (2004 m. lapkričio 17 d. Dekretas Nr. 2004-1224, kuriuo nustatomi akcinės bendrovės Electricité de France įstatai; JORF, 2004 m. lapkričio 19 d., p. 19505). Prie šio dekreto pridėtuose įstatuose buvo nurodyta, kad nuo tada EDF yra akcinė bendrovė, reglamentuojama pagal komercinėms bendrovėms taikomus įstatymus ir kitus teisės aktus, be kita ko, Code de commerce (Prekybos kodeksas), jeigu nuo jų nenukrypstama pagal specialiąsias nuostatas, įskaitant pačius įstatus.

12      EDF įstatų 6 straipsnyje nurodyta, kad bendrovės įstatinį kapitalą, kuris iš pradžių visas priklausė valstybei, sudaro 8,129 mlrd. EUR, padalytų į 1 625 800 000 akcijų, kurių kiekvienos vertė – 5 EUR. Naujosios akcinės bendrovės EDF įstatinis kapitalas nustatytas 2004 m. lapkričio mėnesį, jo suma atitiko iki tol sukauptų valstybinės ekonominės ir komercinės įmonės EDF kapitalo ir jai skirtų kapitalo dotacijų sumą, t. y. 8,1 mlrd. EUR. Ši kapitalo ir kapitalo dotacijų suma gauta pritaikius Loi n^o 97-1026, du 10 novembre 1997, portant diverses mesures d’ordre économique et commercial (1997 m. lapkričio 10 d. Įstatymas Nr. 97‑1026, kuriuo nustatomos įvairios ekonominės ir komercinės priemonės; JORF, 1997 m. lapkričio 11 d., p. 16387); nuo 1997 m. iki ginčijamo sprendimo priėmimo datos ši suma liko nepakeista.

13      Be to, Įstatyme Nr. 2004-803 ir EDF įstatuose buvo nurodyta, kad valstybei visada turi priklausyti daugiau kaip 70 % bendrovės kapitalo. 2005 m. lapkričio mėn. į biržos Euronext sąrašus buvo leista įtraukti naujų EDF akcijų, pasiūlytų įsigyti už atvirą kainą, ir taip EDF kapitalo leista įsigyti kitiems akcininkams, ne valstybei.

C.      Dėl į apskaitą įtrauktų PTT atnaujinti skirtų atidėjinių sudarymo

14      Pagal Įstatymo Nr. 46-628 36 straipsnį bendrovei EDF buvo perduotos visos nacionalizuotos elektros tiekimo koncesijos sutartys. Kaip nurodyta šio įstatymo 37 straipsnyje, pagal šias koncesijos sutartis koncesininkas privalo laikytis standartinių specifikacijų. 1958 m. įvairios elektros perdavimo koncesijos sutartys, kurias valstybė perleido bendrovei EDF, buvo sujungtos į vieną, vadinamą PTT koncesijos sutartimi.

15      Kadangi koncesijoms taikomų apskaitos taisyklių nebuvo, nuo 1946 m. EDF nusprendė, kad PTT turtas priklauso jai, ir šį turtą įtraukė į savo balanso aktyvą.

16      Pagal 1956 m. lapkričio 28 d. Dekretu Nr. 56-1225 patvirtintų specifikacijų 8 straipsnį EDF turėjo savo sąskaita atlikti visus priežiūros ir atnaujinimo darbus, reikalingus norint užtikrinti, kad koncesijos sutartimi perduoti statiniai toliau gerai veiktų.

17      1982 m. iš dalies pakeitus bendrąjį apskaitos planą, kuriame nustatytos konkrečios baigus galioti koncesijos sutarčiai valstybei grąžintino turto taisyklės, 1987 m. EDF iš dalies pakeitė savo apskaitos praktiką, susijusią su PTT turtu, kuris iki tol laikytas nuosavu turtu, ir šį turtą įrašė į balanso straipsnį „Koncesijos sutartimi perleistas turtas“. EDF šiam turtui pritaikė Prancūzijoje nustatytas specialias perleisto turto, kurį pasibaigus perleidimo laikui reikia grąžinti valstybei, apskaitos taisykles ir sudarė neapmokestintus PTT atnaujinti skirtus atidėjinius.

18      1994 m. ataskaitoje Prancūzijos Audito Rūmai nusprendė, kad tuo atveju, kai pagal įstatymą yra paskirtas vienas nuolatinis valstybės koncesininkas, kaip antai EDF, PTT turtą sunku laikyti turtu, kuris baigus galioti koncesijos sutarčiai turi būti grąžintas valstybei, kitaip nei EDF priklausantį nuosavą turtą, susijusį su PTT. Kitaip tariant, apskaitos pakeitimas, kurį EDF įvykdė 1987 m. ir dėl kurio sudaryti neapmokestinti atidėjiniai, Prancūzijos audito rūmams neatrodė pagrįstas. EDF ir priežiūros institucijos ėmėsi veiksmų, kad įmonės padėtis atitiktų reikalavimus.

19      1997 m. EDF sąskaitose turėjo dvejopus neapmokestintus atidėjinius, skirtus PTT atnaujinti: 38,5 mlrd. Prancūzijos frankų (FRF) nepanaudotų atidėjinių ir 18,345 mlrd. FRF perleidimo mokesčių – už šią sumą jau buvo atlikti atnaujinimo darbai.

D.      Dėl į apskaitą įtrauktų atidėjinių perklasifikavimo

20      Įstatyme Nr. 97-1026 paaiškintas PTT turto statusas. Šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta:

„I.      Pagrindinio elektros energijos tiekimo tinklo statiniai įmonės Électricité de France nuosavybe laikomi nuo šio tinklo koncesijos suteikimo jai dienos.

II.      Taikant I dalies nuostatas, koncesijos sutartimi perleistam pagrindinio tiekimo tinklo turtui natūra prilygstanti suma, nurodoma Électricité de France balanso įsipareigojimų skiltyje, nuo 1997 m. sausio 1 d. įrašoma į straipsnį „Kapitalo dotacijos“, atskaičius atitinkamus perkainojimo rezervus <…>.“

21      Nustatyta, kad įstatymas turėjo būti taikomas visoms operacijoms, susijusioms su EDF kapitalu, nes iš tikrųjų 1997 m. galiojusios redakcijos Įstatymo Nr. 46-628 16 straipsnyje buvo nustatyta, kad EDF kapitalas neperleidžiamas ir priklauso tautai. Todėl EDF kapitalo dotacijos, atliktos perkvalifikavus PTT atnaujinti skirtus atidėjinius, pagal Prancūzijos teisę buvo reglamentuojamos įstatymu.

22      Įstatyme Nr. 97-1026 nustatyta, kam priklauso PTT aktyvai. Taigi pagal šį įstatymą pertvarkytas ir EDF balansas. 1987–1996 m. EDF sudaryti PTT atnaujinti skirti atidėjiniai (panaudoti arba nepanaudoti), siekiant grąžinti šį turtą valstybei, tapo betiksliai, nes PTT turtas laikytas EDF nuosavybe.

23      1997 m. gruodžio 22 d. ekonomikos, finansų ir pramonės ministro, biudžeto valstybės sekretoriaus ir pramonės valstybės sekretoriaus rašto, skirto EDF (toliau – 1997 m. gruodžio 22 d. raštas), 1 priede paaiškintas EDF balanso viršutinės dalies pertvarkymas pagal Įstatymo Nr. 97‑1026 4 straipsnį:

„Perleidimo mokesčių (18 345 563 605 FRF) perkvalifikavimas:

–        koncesijos sutartimi perleistam pagrindinio tiekimo tinklo turtui natūra prilygstanti suma (14 119 065 335 FRF) konsoliduota priskyrus ją prie kapitalo dotacijų.

–        1959 m. pagrindinio tiekimo tinklo perkainojimo rezervai (2 425 mln. FRF) ir 1976 m. šio tinklo perkainojimo rezervai (nenudėvimas ilgalaikis turtas: 97 mln. FRF) buvo priskirti prie straipsnio „Pagrindinio tiekimo tinklo perkainojimo rezervai“, dėl to suma padidėjo nuo 1 720 mln. FRF iki 4 145 mln. FRF.

–        1976 m. reglamentuojami atidėjiniai, susiję su nudėvimo ilgalaikio turto perkainojimu (1 704 mln. FRF), buvo priskirti prie atitinkamo straipsnio, dėl to suma nuo 877 mln. FRF padidėjo iki 2 581 mln. FRF.

–        Pagal 1997 m. birželio 18 d. Valstybinės apskaitos tarybos nuomonę Nr. 97-06 dėl apskaitos pakeitimų tinklui atnaujinti skirti atidėjiniai, kurie tapo nepagrįsti (38 520 943 408 FRF), priskirti prie nepaskirstytojo pelno.“

24      Pertvarkydamos EDF balansą Prancūzijos valdžios institucijos laikėsi Avis n^o 97‑06, du 18 juin 1997, du Conseil national de la comptabilité (CNC), relatif aux changements de méthodes comptables, changements d’estimation, changements d’options fiscales et corrections d’erreurs (1997 m. birželio 18 d. Valstybinės apskaitos tarybos nuomonė Nr. 97‑06 dėl apskaitos metodų, įverčio ir mokesčių pritaikymo pakeitimų ir klaidų ištaisymo; toliau – Valstybinės apskaitos tarybos nuomonė), kurioje nustatyta, kad ištaisytos apskaitos klaidos, kurios pagal savo pobūdį susijusios su ankstesnių operacijų įtraukimu į apskaitą, „priskiriamos prie finansinių metų, kuriais jos nustatytos, pelno arba nuostolio“.

25      Pagal Įstatymą Nr. 97-1026 ir 1997 m. gruodžio 22 d. raštą perkainojimo rezervai buvo perkelti į skiltį „Nuosavas kapitalas“ ir poveikio mokesčiams neturėjo, nes atitiko su perkainojimu susijusį kapitalo prieaugį, gautą nemokant mokesčių arba taikant mokesčių neutralumo sistemą pagal 1959 m. ir 1976 m. perkainojimo įstatymus.

E.      Dėl į apskaitą įtrauktų atidėjinių perklasifikavimo poveikio mokesčiams

26      1997 m. gruodžio 22 d. rašto 3 priede taip pat nurodyti EDF balanso pertvarkymo padariniai, susiję su mokesčiais. Atnaujinti skirtus nepanaudotus 38,5 mlrd. FRF atidėjinius priskyrus prie nepaskirstytojo pelno nustatyta, kad grynasis turtas kinta ir yra apmokestinamas pelno mokesčiu, kurio tarifas 1997 m. buvo 41,66 %. Taigi Prancūzijos institucijos dar nepanaudotus 38,5 mlrd. FRF atidėjinius apmokestino. Tačiau iš šio priedo matyti, kad PTT atnaujinti skirtų panaudotų atidėjinių dalis, kuri taip pat buvo sudaryta jos neapmokestinus ir konsoliduota kaip perleidimo mokesčius atitinkanti kapitalo dotacija, nebuvo apmokestinta.

27      2002 m. balandžio 9 d. Direction générale des impôts (Vyriausioji mokesčių valdyba) pažymoje (toliau – 2002 m. balandžio 9 d. pažyma), kurią Komisijai pateikė Prancūzijos valdžios institucijos, šiuo klausimu nurodyta, kad „su pagrindiniu tiekimo tinklu susiję perleidimo mokesčiai yra neteisėtas įsiskolinimas, kurį, priskyrus prie kapitalo lėšų, buvo nepagrįstai atleista nuo mokesčio“, ir kad „šios lėšos prieš priskyrimą prie kapitalo turėjo būti perkeltos iš įmonės įsipareigojimų, prie kurių priskirtos neteisingai, į grynojo kapitalo sąskaitą, todėl pagal [Code général des impôts (Bendrasis mokesčių kodeksas)] 38-2 straipsnį apmokestinamas grynasis turtas turėjo padidėti“. Prancūzijos valdžios institucijos pažymi, kad „taip [1997 m. EDF] gauta mokestinė nauda gali būti įvertinta 5,88 mlrd. FRF (14,119 × 41,66 %)“.

F.      Dėl sprendimo pradėti procedūrą

28      Komisija pradėjo SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą dėl naudos, kurią 1997 m. restruktūrizuodama savo balansą EDF gavo nesumokėjusi pelno mokesčio už dalį perleidimo mokesčius atitinkančių atidėjinių.

29      Pažymėtina, kad ginčijamo sprendimo 52 punkte Komisija nurodė, jog nei Teisingumo Teismas, nei Bendrasis Teismas nenusprendė, kad sprendimas pradėti procedūrą buvo neteisėtas, todėl jis gali būti naujo galutinio sprendimo, t. y. ginčijamo sprendimo, pagrindas.

G.      Dėl pirminio Komisijos sprendimo

30      Pirminiame sprendime Komisija EDF taikytą pagalbos priemonę pripažino nesuderinama su vidaus rinka ir pareikalavo šią pagalbą susigrąžinti su palūkanomis.

31      Be kitų motyvų, kuriais Komisija rėmėsi grįsdama pirminį sprendimą, konkrečiai reikia akcentuoti šiuos:

„95. Prancūzijos valdžios institucijos teigia, kad 1997 m. apskaitos reformą galima laikyti papildoma kapitalo dotacija, kurią sudaro suma, gauta dėl dalinio atleidimo nuo mokesčio. Todėl tai būtų investicija, o ne pagalba. Jos taip pat tvirtina, kad EDF 1987–1996 m. bendrai valstybei sumokėta pelno mokesčio suma yra didesnė už mokestį, kurį būtų sumokėjusi bendrovė, veikianti pagal komercinę teisę, kuri nebūtų sudariusi atidėjinių PTT atnaujinti ir kuri savo akcininkui būtų sumokėjusi 37,5 % dividendus nuo gryno pelno, atskaičius mokesčius.

96. Komisija gali tik atmesti šiuos argumentus, primindama, kad privataus investuotojo principas gali būti reikšmingas tik vykdant ūkinę veiklą, o ne priežiūros įgaliojimus. Valstybės institucija kaip argumento, pagrindžiančio jos nuožiūra skiriamą pagalbą, negali naudoti galimo ekonominio pelno, kurį gautų būdama įmonės savininkė, nes jai suteiktos tos pačios įmonės mokesčių priežiūros teisės.

97. Iš tiesų, jei valstybė narė gali ne tik vykdyti viešosios valdžios funkcijas, bet ir veikti kaip akcininkė, ji turi atskirti valstybės, veikiančios kaip viešosios valdžios subjektas, ir valstybės, veikiančios kaip akcininkė, funkcijas. Suteikus teisę valstybėms narėms naudotis viešosios valdžios įgaliojimais investuojant į įmones, veikiančias konkurencijai atvirose rinkose, būtų nepaisoma Bendrijos taisyklių dėl valstybės pagalbos. Be to, net jei pagal 295 straipsnį Sutartis yra neutrali nuosavybės požiūriu, valstybės įmonėms turi būti taikomos tos pačios taisyklės kaip ir privačioms įmonėms. Taigi, jei valstybė, naudodamasi išimtinėmis viešosios valdžios teisėmis, suteiktų privilegijų įmonėms, būdama jų akcininke, tai reikštų, kad viešosioms ir privačioms įmonėms netaikomos vienodos sąlygos.“

H.      Dėl sprendimo byloje T‑156/04

32      Prancūzijos Respublikos palaikoma EDF pareiškė ieškinį dėl 2003 m. gruodžio 16 d. Komisijos sprendimo panaikinimo.

33      Byloje T‑156/04 priimtu sprendimu Bendrasis Teismas panaikino pirminio sprendimo 3 ir 4 straipsnius.

34      Sprendimo byloje T‑156/04 233–237 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad siekiant išsiaiškinti, ar Komisija turėjo nagrinėti Prancūzijos valstybės dalyvavimą valdant EDF kapitalą, atsižvelgdama į privataus investuotojo kriterijų, reikėjo nustatyti, ar tas dalyvavimas, turint omeny jo pobūdį, objektą ir siekiamą tikslą, buvo investicija, kurią galėjo padaryti privatus investuotojas, todėl ši valstybė ją įvykdė kaip ūkio subjektas, veikiantis kaip privatus investuotojas, ar tai buvo valstybės, t. y. viešosios valdžios subjekto, įsikišimas, o šiuo atveju to kriterijaus taikyti negalima. Konkrečiai Bendrasis Teismas nusprendė, kad atitinkamą priemonę reikėjo nagrinėti atsižvelgiant ne vien į jos formą, nes to, kad priimtas įstatymas, savaime nepakako galimybei atmesti aplinkybę, kad dalyvaudama valdant įmonės kapitalą valstybė siekia ekonominio tikslo, kurio gali siekti ir privatus investuotojas.

35      Sprendimo byloje T‑156/04 240–242 punktuose Bendrasis Teismas priminė, kad 14,119 mlrd. FRF dydžio „perleidimo mokesčiai“ buvo perkelti tiesiogiai į kapitalo dotacijų straipsnį, nenurodant pelno (nuostolio) ataskaitoje. Jis pabrėžė, kad Komisija nusprendė pripažinti valstybės pagalba tik tų mokesčių neapmokestinimą prieš tai, kai buvo padaryta kapitalo dotacija, ir visos šalys sutarė, jog ši suma turėjo būti apmokestinta prieš ją įtraukiant į straipsnį „Kapitalo dotacijos“.

36      Sprendimo byloje T‑156/04 243–245 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad Įstatymo Nr. 97‑1026 4 straipsnis, kuriuo siekta pertvarkyti EDF balansą ir padidinti jos nuosavą turtą, savaime yra ne mokesčių nuostata, o buhalterinės apskaitos nuostata, sukelianti mokestinių pasekmių. Vis dėlto jis konstatavo, kad Komisija nagrinėjo tik tos priemonės mokestines pasekmes ir nurodė, jog dėl nustatytos lengvatos mokestinio pobūdžio ji neturėjo atsižvelgti nei į kapitalo padidinimą, nei į privataus investuotojo kriterijų, nes tokio, kaip nagrinėjamasis, mokestinio įsiskolinimo atsisakyta naudojantis viešosios valdžios įgaliojimais.

37      Sprendimo byloje T‑156/04 247–250 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant į nagrinėjama priemone siekiamą EDF rekapitalizacijos tikslą, vien dėl to, kad ginčijamas įsiskolinimas yra mokestinio pobūdžio, Komisija negalėjo atsisakyti taikyti privataus investuotojo kriterijaus. Bendrojo Teismo nuomone, Komisija turėjo patikrinti nagrinėjamos investicijos ekonominį pagrįstumą ir įvertinti, ar panašiomis aplinkybėmis privatus investuotojas būtų padaręs panašaus dydžio investiciją EDF naudai. Iš tikrųjų Komisija turi tokią pareigą, neatsižvelgiant į valstybės kapitalo įnašo formą.

38      Sprendimo byloje T‑156/04 251 ir 252 punktuose Bendrasis Teismas patikslino, jog negalima atmesti galimybės, kad pasirinkta nagrinėjamos investicijos forma lemtų kapitalo sukaupimo sąnaudų ir investicijos rentabilumo skirtumus, dėl kurių būtų galima daryti išvadą, jog privatus investuotojas nebūtų taip investavęs. Taigi tai reiškia, kad reikalingas ekonominis vertinimas taikant privataus investuotojo kriterijų. Iš tikrųjų, Bendrojo Teismo nuomone, toks vertinimas buvo pagrįstas, nes, pirma, kapitalą buvo galima padidinti įtraukus į jį įmonės įsiskolinimą privačiam akcininkui ir, antra, įstatymo priėmimą šiuo tikslu buvo galima pripažinti būtina pasekme to, kad su EDF kapitalu susijusios taisyklės buvo įtvirtintos įstatyme.

39      Taigi sprendimo byloje T‑156/04 253 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į būtinybę įvertinti ginčijamos priemonės kontekstą, Komisija negalėjo nagrinėti tik priemonės mokestinių pasekmių, o tuo pačiu metu turėjo analizuoti argumentų, kad mokestinio įsiskolinimo atsisakymas, atliekant EDF balanso pertvarkymą ir kapitalo didinimą, galėjo atitikti privataus investuotojo kriterijų, pagrįstumą.

40      Sprendimo byloje T‑156/04 254–259 punktuose Bendrasis Teismas atmetė Komisijos argumentą, kad nebuvo galimybės taikyti privataus investuotojo kriterijaus, nes šioje byloje Prancūzijos valstybė vykdė viešosios valdžios įgaliojimus, kai atsisakė mokestinio įsiskolinimo mokėjimo priimdama įstatymą. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas nusprendė, kad šiuo atveju valstybei, kaip viešosios valdžios subjektui, neatsirado įpareigojimų ir nereikėjo vertinti tam tikrų dėl valstybės, kaip viešosios valdžios subjekto, įsipareigojimų atsirandančių sąnaudų.

41      Sprendimo byloje T‑156/04 260–263 punktuose Bendrasis Teismas atmetė Komisijos argumentą, kad privataus investuotojo kriterijaus negalima taikyti mokestinį įsiskolinimą paverčiant kapitalu, nes privatus investuotojas niekuomet negalėtų turėti tokio skolinio reikalavimo įmonei, o tik civilinį arba verslo reikalavimą. Tačiau, Bendrojo Teismo nuomone, privataus investuotojo kriterijaus tikslas yra patikrinti, ar, nepaisant to, kad valstybė gali imtis privačiam investuotojui neprieinamų priemonių, jis būtų galėjęs tokiomis pačiomis aplinkybėmis priimti panašų investicinį sprendimą. Todėl nėra svarbus įsiskolinimo pobūdis ir aplinkybė, kad privatus investuotojas negali turėti mokestinio reikalavimo.

42      Sprendimo byloje T‑156/04 264–277 punktuose Bendrasis Teismas atmetė Komisijos argumentą, kad privatus investuotojas panašioje situacijoje būtų turėjęs sumokėti mokesčius, o dėl to būtų turėjęs didesnes sąnaudas, nes norėdamas skirti 100 EUR jis iš tiesų būtų turėjęs sukaupti 141,66 EUR.

43      Dėl šio aspekto Bendrasis Teismas nurodė, kad, pirma, EDF ir Prancūzijos Respublika teigė, o Komisija sprendimo pradėti procedūrą 51 dalyje pati nusprendė, kad pagal Prancūzijos mokesčių teisę į aktyvų pasikeitimą padidinus kapitalą – įtraukiant bendrovės turimą įsiskolinimą bendrovės akcininkui – nereikia atsižvelgti skaičiuojant pelno mokestį, todėl pagal šią nuostatą toks įsiskolinimo pavertimas kapitalu nėra apmokestinamas, kiek tai susiję su šio įsiskolinimo suma.

44      Antra, Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisijos argumentas, pagal kurį privatus investuotojas panašioje situacijoje būtų turėjęs sumokėti mokestį, prieštarauja pirminiame sprendime jos nustatytai lengvatai, nes šiuo argumentu nagrinėjamos visos išlaidos, tenkančios privačiam investuotojui, investuojančiam 14,119 mlrd. FRF, nors šios sumos perleidimo mokesčių perskirstymo Komisija nepripažino valstybės pagalba.

45      Trečia, Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisijos argumentas, pagal kurį privatus investuotojas panašioje situacijoje būtų turėjęs sumokėti mokestį, yra nenuoseklus, nes ji pripažino, kad būtų vertinusi papildomą kelių milijardų FRF dydžio kapitalo dotaciją, jeigu EDF būtų sumokėjusi už šią sumą mokestį, o vėliau Prancūzijos Respublika jai vėl būtų pervedusi tą pačią sumą, nes tik tokiu atveju šiai valstybei ir privačiam investuotojui tenkančias išlaidas būtų galima palyginti. Taigi Bendrasis Teismas nusprendė, kad, esant tokiai situacijai, išlaidos minėtai valstybei būtų tokios pačios, o EDF gauta suma – tokia pati kaip ir ta, kurią ji gavo pagal ginčijamą priemonę.

46      Ketvirta, Bendrasis Teismas nusprendė: darant prielaidą, jog privatus investuotojas iš tikrųjų turėjo sumokėti mokestį, jo išlaidos kapitalo dotacijoms, įtraukiant skolinį reikalavimą, būtų 5,88 milijardo FRF, todėl šiuo atveju identiškos Prancūzijos valstybės išlaidoms. Be to, patikrinti galimą išlaidų skirtumą galima tik taikant privataus investuotojo kriterijų.

47      Penkta, Bendrasis Teismas nusprendė, kad net jei 14,119 mlrd. FRF siekiančios kapitalo restruktūrizavimo išlaidos Prancūzijos valstybei būtų sudariusios 0 FRF, o privačiam investuotojui – 5,88 milijardo FRF, šis išlaidų skirtumas bet kuriuo atveju neužkirstų kelio taikyti privataus investuotojo kriterijaus.

48      Sprendimo byloje T‑156/04 283 punkte Bendrasis Teismas atmetė Komisijos argumentą, kad, leidus taikyti privataus investuotojo kriterijų, galėtų būti įteisintas bet koks valstybių narių nustatytas atleidimas nuo mokesčių. Šiuo aspektu Bendrasis Teismas priminė, kad, pirma, šiuo atveju nagrinėjamas ne paprastas įmonei suteiktas atleidimas nuo mokesčių, o mokestinio reikalavimo atsisakymas didinant kapitalą įmonėje, kurios vienintelė akcininkė yra valstybė, ir, antra, kad negalima iš anksto nuspėti šio kriterijaus taikymo rezultato, antraip jis būtų visiškai nenaudingas.

I.      Dėl sprendimo byloje C‑124/10 P

49      2010 m. vasario 26 d. Komisija pateikė apeliacinį skundą dėl sprendimo byloje T‑156/04.

50      Teisingumo Teismas priėmė sprendimą byloje C‑124/10 P, juo atmetė šį apeliacinį skundą, remdamasis tokiais motyvais:

„16. 2002 m. spalio 16 d. raštu, paskelbtu 2002 m. lapkričio 16 d. Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje (OL C 280, [2002], p. 8), Komisija pranešė Prancūzijos valdžios institucijoms apie tris sujungtus sprendimus dėl EDF. Konkrečiai kalbant, remdamasi EB 88 straipsnio 2 dalimi Komisija pradėjo oficialią tyrimo procedūrą dėl lengvatos, kurią lėmė tai, kad EDF nesumokėjo pelno mokesčio už dalį neapmokestintų atidėjinių, skirtų PTT atnaujinti.

<…>

19. Šio sprendimo 3 straipsnyje numatyta:

„1997 m. EDF pelno mokesčio nemokėjimas nuo dalies PTT atnaujinti skirtų atidėjinių, sudarytų iš nesumokėtų mokesčių ir sudarančių 14,119 milijardo (FRF) perleidimo mokesčių, perklasifikuotų į kapitalo dotacijas, yra valstybės pagalba, nesuderinama su bendrąja rinka.

Nesumokėjus įmonės pelno mokesčio, pagalbos dalis yra 888,89 milijono eurų.“

<…>

21. Dėl mokesčių lengvatų, kuriomis EDF pasinaudojo 1997 m., Komisija to paties sprendimo motyvuojamoje dalyje, be kita ko, nurodė:

„88. Ekonomikos ministro laiške, kuriame nustatomos EDF balanso pertvarkymo mokestinės pasekmės, nurodoma, kad PTT atnaujinti skirtiems nepanaudotiems atidėjiniams Prancūzijos valdžios institucijos pritaikė 1997 m. galiojusią 41,66 % pelno mokesčio normą.

89. O pagal Įstatymo Nr. 97-1026 <…> 4 straipsnį dalis šių atidėjinių, sudarančių perleidimo mokesčius, už 14,119 milijardo FRF sumą, už kurią jau buvo atlikti atnaujinimo darbai, perkelti į kapitalo dotacijas, nepritaikius įmonės pelno mokesčio. <…> Vyriausiosios mokesčių valdybos 2002 m. balandžio 9 d. pareiškime Komisijai Prancūzijos valdžios institucijos nurodo, kad <…> „šitaip suteikta mokesčių lengvata (EDF suteikta 1997 m.) gali būti įvertinta 5,88 milijardo FRF (14,119 × 41,66 %)“, arba 888,89 milijono eurų <…>.

<…>

91. Komisija mano, kad perleidimo mokesčiams tuo pačiu metu turėjo būti taikoma tokia pati mokesčių norma kaip ir kitiems atidėjiniams, sudarytiems iš nesumokėtų mokesčių. Tai reiškia, kad 14,119 milijardo FRF perleidimo mokesčių turėjo būti pridėta prie 38,5 milijardo FRF dar nepanaudotų atidėjinių ir apmokestinta pagal 41,66 % mokesčių normą, Prancūzijos valdžios institucijų taikytą tuo metu, kai buvo pertvarkomas EDF balansas. Todėl nesumokėjusi viso įmonės pelno mokesčio po įmonės balanso pertvarkymo EDF sutaupė 888,89 milijono eurų.

<…>

95. Be to, Prancūzijos valdžios institucijos teigia, kad 1997 m. apskaitos reformą galima laikyti papildoma kapitalo dotacija, kurią sudaro suma, gauta dėl dalinio atleidimo nuo mokesčio. Todėl tai būtų investicija, o ne pagalba. <…>

96. Komisija gali tik atmesti šiuos argumentus, primindama, kad privataus investuotojo principas gali būti reikšmingas tik vykdant ūkinę veiklą, o ne reguliavimo įgaliojimus. Valstybės institucija kaip argumento, pagrindžiančio jos nuožiūra skiriamą pagalbą, negali naudoti galimo ekonominio pelno, kurį gautų būdama įmonės savininkė, nes jai suteiktos tos pačios įmonės mokesčių priežiūros teisės.

97. Iš tiesų, jei valstybė narė gali ne tik vykdyti viešosios valdžios funkcijas, bet ir veikti kaip akcininkė, ji turi atskirti vykdančios viešosios valdžios ir akcininkės funkcijas. Suteikus teisę valstybėms narėms naudotis viešosios valdžios įgaliojimais investuojant į įmones, veikiančias konkurencijai atvirose rinkose, tai reikštų, kad nepaisoma Bendrijos taisyklių dėl valstybės pagalbos. Be to, net jei pagal 295 straipsnį Sutartis yra nešališka nuosavybės požiūriu, valstybės įmonėms turi būti taikomos tos pačios taisyklės kaip ir privačioms įmonėms. Taigi, jei valstybė, naudodamasi išimtinėmis viešosios valdžios teisėmis, suteiktų privilegijų įmonėms būdama jų akcininkė, tai reikštų, kad viešosioms ir privačioms įmonėms netaikomos vienodos sąlygos.“

<…>

35. <…> šio sprendimo 253 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į būtinybę įvertinti ginčijamos priemonės kontekstą, Komisija negalėjo nagrinėti tik šių mokestinių pasekmių, kartu neanalizuodama argumentų, kad mokestinio reikalavimo atsisakymas, atliekant EDF balanso pertvarkymą ir kapitalo didinimą, galėjo būti pripažintas kaip atitinkantis privataus investuotojo kriterijų.

<…>

51. Grįsdama savo apeliacinį skundą Komisija nurodo du pagrindus, susijusius su, pirma, faktinių aplinkybių iškraipymu ir, antra, teisės klaida aiškinant EB 87 straipsnį, būtent nustatant apdairaus privataus investuotojo rinkos ekonomikoje kriterijaus taikymo sritį ir turinį.

52. Iš pradžių reikia nagrinėti antrąjį apeliacinio skundo pagrindą.

Dėl antrojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su teisės klaida aiškinant EB 87 straipsnį

53. Antrasis apeliacinio skundo pagrindas padalytas į keturias dalis, kurias visas reikia nagrinėti [kartu].

Šalių argumentai

<…>

Teisingumo Teismo vertinimas

75. Komisija, Autorité de surveillance AELE ir Iberdrola Bendrąjį Teismą iš esmės kaltina tuo, kad galimybę nagrinėjamu atveju taikyti privataus investuotojo kriterijų jis nagrinėjo, pirma, atsižvelgdamas į Prancūzijos valstybės siekiamą tikslą jai priimant ginčijamą priemonę; antra, painiodamas valstybės akcininkės ir valstybės, įgyvendinančios savo įgaliojimus mokesčių srityje, vaidmenis; trečia, pažeisdamas vienodo požiūrio į valstybės ir privačias įmones principą ir, ketvirta, pažeisdamas taisykles dėl įrodinėjimo naštos perkėlimo.

76. Iš teismų praktikos matyti, kad iš valstybės išteklių suteikta priemonė, dėl kurios įmonė, kuriai ši priemonė taikoma, atsiduria palankesnėje finansinėje padėtyje nei jos konkurentai ir kuri dėl šios priežasties iškraipo ar gali iškreipti konkurenciją ir daro įtaką prekybai tarp valstybių narių, neturėtų a priori išvengti kvalifikavimo kaip „pagalbos“, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnį, dėl minėtos valstybės siekiamų tikslų (šiuo klausimu žr. 1999 m. gegužės 19 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją, C‑6/97, Rink. p. I‑2981, 15 punktą; 2000 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Vokietija prieš Komisiją, C‑156/98, Rink. p. I‑6857, 25 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir 2011 m. birželio 9 d. Sprendimo Comitato „Venezia vuole vivere“ ir kt. prieš Komisiją, C‑71/09 P, C‑73/09 P ir C‑76/09 P, Rink. p. I‑4727, 94 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

77. Šios nuostatos 1 dalyje valstybės priemonės neskirstomos pagal jų priežastis ar tikslus, o apibrėžiamos pagal poveikį (minėto Sprendimo Comitato „Venezia vuole vivere“ ir kt. prieš Komisiją 94 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).

78. Vis dėlto iš nusistovėjusios teismų praktikos taip pat matyti, kad sąlygos, kurias turi atitikti priemonė, kad būtų priskiriama sąvokai „pagalba“, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnį, nėra įvykdomos, jei valstybės įmonė, kuriai skirta priemonė, galėjo gauti tą pačią naudą kaip ir ta, kuri jai suteikiama valstybės ištekliais, esant aplinkybėms, kurios atitinka įprastas rinkos sąlygas, nes toks vertinimas valstybės įmonėms atliekamas iš principo taikant privataus investuotojo kriterijų (šiuo klausimu žr. 1991 m. kovo 21 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją, C‑303/88, Rink. p. I‑1433, 20 punktą; 2002 m. gegužės 16 d. Sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C‑482/99, Rink. p. I‑4397, 68–70 punktus ir minėto Sprendimo Comitato „Venezia vuole vivere“ ir kt. prieš Komisiją 91 punktą bei jame nurodytą teismų praktiką).

79. Konkrečiai kalbant, iš teismų praktikos matyti, kad vertinant klausimą, ar ta pati priemonė įprastomis rinkos sąlygomis būtų taikoma privataus investuotojo, esančio kaip galima panašesnėje į valstybės situacijoje, reikia atsižvelgti tik į naudą ir pareigas, susijusias su pastarosios, kaip akcininkės, padėtimi, išskyrus naudą ir pareigas, susijusias su jos, kaip viešosios valdžios subjekto, įgaliojimais (šiuo klausimu žr. 1986 m. liepos 10 d. sprendimų Belgija prieš Komisiją, 234/84, Rink. p. 2263, 14 punktą ir Belgija prieš Komisiją, 40/85, Rink. p. 2321, 13 punktą; taip pat 1994 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C‑278/92–C‑280/92, Rink. p. I‑4103, 22 punktą ir 2003 m. sausio 28 d. Sprendimo Vokietija prieš Komisiją, C‑334/99, Rink. p. I‑1139, 134 punktą).

80. Remiantis tuo darytina išvada, kad, viena vertus, valstybės akcininkės ir, antra vertus, valstybės, veikiančios kaip viešosios valdžios subjektas, vaidmenys turi būti atskirti, kaip teisingai tvirtina Komisija, Autorité de surveillance AELE bei Iberdrola ir kaip nusprendė Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 223–228 punktuose.

81. Taigi privataus investuotojo kriterijaus taikymas galiausiai priklauso nuo to, ar atitinkama valstybė narė, veikdama kaip akcininkė, bet ne kaip viešosios valdžios subjektas, suteikia ekonominę naudą jai priklausančiai įmonei.

82. Remiantis tuo darytina išvada, kad jei vykstant administracinei procedūrai valstybė narė nurodo minėtą kriterijų, esant abejonių, ji privalo nedviprasmiškai ir remdamasi objektyvia bei patikrinama informacija įrodyti, kad priemonės ėmėsi veikdama kaip akcininkė.

83. Iš šios informacijos turi aiškiai matytis, kad atitinkama valstybė narė prieš suteikiant ekonominę naudą ar tuo pačiu metu (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Prancūzija prieš Komisiją 71 ir 72 punktus) priėmė sprendimą veiksmingai įgyvendinta priemone investuoti į valstybės kontroliuojamą įmonę.

84. Šiuo aspektu, be kita ko, gali būti reikalaujama informacijos, iš kurios paaiškėtų, kad šis sprendimas grindžiamas ekonominiais vertinimais, kurie šios bylos aplinkybėmis būtų panašūs į racionalaus privataus investuotojo, esančio kaip galima panašesnėje į minėtos valstybės narės padėtyje, vertinimus prieš atliekant minėtą investiciją, siekiant nustatyti tokios investicijos pelningumą ateityje.

85. Vis dėlto ekonominių vertinimų, atliktų po minėtos naudos suteikimo, retrospektyvaus atitinkamos valstybės narės investicijos faktinio pelningumo konstatavimo ar vėlesnių pateisinimų dėl faktiškai atliktų veiksmų nepakanka siekiant nustatyti, kad ši valstybė narė prieš šios naudos suteikimą ar tuo pačiu metu priėmė tokį sprendimą veikdama kaip akcininkė (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Prancūzija prieš Komisiją 71 ir 72 punktus).

86. Jei atitinkama valstybė narė pateikia Komisijai reikalaujamą informaciją, ši privalo atlikti bendrą vertinimą, atsižvelgdama, be atitinkamos valstybės narės pateiktos informacijos, į bet kokias kitas šiuo atveju reikšmingas aplinkybes, jai leidžiančias nustatyti, ar nagrinėjamą priemonę lėmė minėtos valstybės narės akcininkės, ar viešosios valdžios subjekto statusas. Šiuo aspektu ypač gali būti reikšmingi, kaip nusprendė ir Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 229 punkte, šios priemonės pobūdis ir objektas, jos kontekstas, taip pat siekiamas tikslas ir šiai priemonei taikomos taisyklės.

87. Taigi, esant šios bylos aplinkybėms, Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad į Prancūzijos valstybės siekiamą tikslą galėjo būti atsižvelgta taikant bendrą vertinimą, siekiant nustatyti, ar minėta valstybė veikė kaip akcininkė, todėl ar šiuo atveju buvo taikytinas privataus investuotojo kriterijus.

88. Dėl klausimo, ar šiuo atveju galima buvo netaikyti privataus investuotojo kriterijaus remiantis vien Prancūzijos valstybės naudotų priemonių mokestiniu pobūdžiu, reikia priminti, kad EB 87 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog valstybės narės arba iš jos išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri dėl savo poveikio iškreipia konkurenciją ar gali ją iškreipti, yra nesuderinama su bendrąja rinka (žr. minėto 2000 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Vokietija prieš Komisiją 25 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

89. Be to, šio sprendimo 78 punkte buvo nurodyta, kad privataus investuotojo kriterijaus taikymu siekiama nustatyti, ar ekonominė nauda, nepaisant jos formos, suteikta iš valstybės išteklių valstybės įmonei, dėl jos poveikio iškreipia ar gali iškreipti konkurenciją ir daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.

90. Taigi šia nuostata ir šiuo kriterijumi siekiama užkirsti kelią tam, kad panaudojant valstybės išteklius juos gavusi valstybės įmonė nebūtų palankesnėje finansinėje padėtyje nei jos konkurentės (šiuo klausimu žr. 1994 m. kovo 15 d. Sprendimo Banco Exterior de España, C‑387/92, Rink. p. I-877, 14 punktą ir minėto 1999 m. gegužės 19 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją 16 punktą).

91. Pagalbą gavusios valstybės įmonės padėtį lemia ne šios naudos suteikimo forma, nepaisant jos pobūdžio, bet dydis, kurį ji galiausiai gauna. Todėl Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai savo analizėje visą dėmesį skyrė galimybei taikyti privataus investuotojo kriterijų EDF finansinei padėčiai pagerinti, kai siekiama atverti elektros rinką konkurencijai, ir nagrinėjamos priemonės poveikiui konkurencijai, bet ne Prancūzijos valstybės naudotų priemonių mokestiniam pobūdžiui.

92. Taigi iš viso to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, atsižvelgiant į remiantis EB 87 straipsnio 1 dalimi siekiamus tikslus ir į privataus investuotojo kriterijų, ekonominė nauda, net ir suteikta mokestinio pobūdžio priemonėmis, turi būti vertinama, be kita ko, atsižvelgiant į privataus investuotojo kriterijų, jei atlikus atitinkamu atveju būtiną bendrą vertinimą, paaiškėja, kad vis dėlto atitinkama valstybė narė, nepaisant tokių viešajai valdžiai priskirtinų priemonių, minėtą naudą suteikė veikdama kaip jai priklausančios įmonės akcininkė.

93. Remiantis tuo darytina išvada, kad skundžiamo sprendimo 250 punkte Bendrojo Teismo pateiktas argumentas, jog Komisijos pareiga patikrinti, ar valstybė kapitalą įnešė normalias rinkos sąlygas atitinkančiomis aplinkybėmis, išlieka, neatsižvelgiant į tai, kokia forma valstybė įnešė kapitalą, nėra teisiškai klaidingas.

94. Kalbant apie Komisijos, Autorité de surveillance AELE ir Iberdrola argumentą, kad privatus investuotojas panašiomis sąlygomis nebūtų galėjęs realizuoti tokios investicijos, kokią atliko Prancūzijos valstybė, nes privalėtų mokėti mokestį, ir tik valstybė, kaip mokesčių valdžios subjektas, galėtų disponuoti šį mokestį atitinkančiomis sumomis, reikia pažymėti, viena vertus, kad, atsižvelgiant į nagrinėjamą apskaitos operaciją, EDF padėtyje esanti privati įmonė, bet ne jos akcininkas, privalėtų mokėti minėtą mokestį.

95. Taigi šiuo atveju privataus investuotojo kriterijaus taikymas leistų nustatyti, ar privatus akcininkas panašiomis sąlygomis į įmonę, kurios padėtis panaši į EDF, būtų įnešęs mokesčio dydį atitinkančią sumą.

96. Kita vertus, kaip nurodė Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 275 ir 276 punktuose, galimas skirtumas tarp privačiam investuotojui ir investuojančiai valstybei tenkančių išlaidų nedraudžia taikyti privataus investuotojo kriterijaus. Iš tiesų šis kriterijus leidžia tiksliai nustatyti, be kita ko, tokio skirtumo buvimą ir į tai atsižvelgti vertinant klausimą, ar šiuo kriterijumi nustatytos sąlygos buvo įvykdytos.

97. Remiantis tuo darytina išvada, kad, priešingai, nei tvirtina Komisija, Autorité de surveillance AELE ir Iberdrola, Bendrojo Teismo atlikta analize nebuvo pažeistas valstybės ir privačių įmonių vienodas vertinimas, nebuvo iškreipta konkurencija ir neprieštarauta privataus investuotojo kriterijaus taikymu siekiamam tikslui.

98. Taigi nuspręsdamas, kad privataus investuotojo kriterijus gali būti taikomas net ir tuo atveju, kai naudojamos mokestinio pobūdžio priemonės, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos.

99. Reikia pridurti, kad skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas iš anksto nenusprendė nei dėl minėto kriterijaus taikymo šiuo atveju, nei, kaip tai pažymėta šio sprendimo 283 punkte, dėl galimo šio kriterijaus taikymo pasekmių.

100. Konkrečiai kalbant, apsiribodamas tik patikrinimu, ar privataus investuotojo kriterijaus netaikymas galimas remiantis Prancūzijos valstybės naudotų mokestinių priemonių pobūdžiu, Bendrasis Teismas visiškai nesirėmė požiūriu, kuris leistų valstybėms narėms taikant šį kriterijų atsižvelgti į su jų, kaip viešosios valdžios subjektų, statusu susijusią naudą ir pareigas ar subjektyvias aplinkybes ir klausimus, kuriais galima manipuliuoti.

101. Dėl klausimo, ar šiuo atveju buvo būtina nustatyti referencinį investuotoją, reikia pažymėti, kad teismų praktika, kuria šiuo aspektu remiasi Komisija, Autorité de surveillance AELE ir Iberdrola, susijusi su situacija, kai nėra jokių galimybių valstybės įmonės padėties palyginti su privačios uždarame sektoriuje neveikiančios įmonės padėtimi (šiuo klausimu žr. 2003 m. liepos 3 d. Sprendimo Chronopost ir kt. prieš Ufex ir kt., C‑83/01 P, C‑93/01 P ir C‑94/01 P, Rink. p. I‑6993, 38 punktą).

102. Vis dėlto Komisija, Autorité de surveillance AELE ir Iberdrola netvirtina, kad neįmanoma palyginti EDF padėties su tokiame pačiame veiklos sektoriuje veikiančios privačios įmonės padėtimi. Be to, iš tos pačios teismų praktikos matyti, kad dėl tokio palyginimo reikia atlikti vertinimą remiantis prieinama objektyvia ir patikrinama informacija.

103. Be to, priešingai, nei tvirtina Komisija ir Autorité de surveillance AELE, privataus investuotojo kriterijus nėra išimtis, kuri taikoma tik valstybės narės prašymu, jei yra visi valstybės pagalbos, nesuderinamos su bendrąja rinka, elementai, nurodyti EB 87 straipsnio 1 dalyje. Iš tiesų iš šio sprendimo 78 punkto matyti, kad šis kriterijus, jei taikomas, yra viena iš aplinkybių, į kurias privalo atsižvelgti Komisija, siekdama nustatyti tokios pagalbos buvimą.

104. Taigi, jei paaiškėtų, kad privataus investuotojo kriterijus galėtų būti taikomas, Komisija privalėtų paprašyti atitinkamos valstybės narės jai pateikti visą reikšmingą informaciją, kuri leistų patikrinti, ar šio kriterijaus taikymo sąlygos yra įvykdytos; ji gali atsisakyti nagrinėti tokią informaciją tik jei pateikti įrodymai buvo nustatyti po sprendimo atlikti nagrinėjamą investiciją priėmimo.

105. Iš tiesų šio sprendimo 83–85 punktuose jau buvo nurodyta, kad siekiant taikyti privataus investuotojo kriterijų svarbi tik turima informacija ir numatomos aplinkybės sprendimo investuoti priėmimo momentu. Taip yra būtent tais atvejais (kaip ir nagrinėjamasis), kai Komisija valstybės pagalbos buvimą nagrinėja atsižvelgdama į investicijas, apie kurias jai nebuvo pranešta ir kurias atitinkama valstybė narė jau buvo atlikusi jos vykdomo nagrinėjimo momentu.

106. Atsižvelgiant į prieš tai išdėstytas aplinkybes, reikia atmesti antrąjį apeliacinio skundo pagrindą.

Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su faktinių aplinkybių iškraipymu

107. Komisija iš esmės mano, kad Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus, kai nusprendė, kad ginčijama priemone Prancūzijos Respublika mokestinį reikalavimą įtraukė į kapitalą. Komisijos teigimu, Prancūzijos Respublika šia priemone atleido EDF nuo pelno mokesčio. Tačiau Komisija tvirtina, kad atleidimo nuo mokesčių atveju privataus investuotojo kriterijus nėra tinkamas.

108. Vis dėlto vertinant antrąjį apeliacinio skundo pagrindą buvo konstatuota, kad jei valstybė narė suteikia ekonominę naudą jai priklausančiai įmonei, taikytų priemonių tokios naudos suteikimo tikslais mokestinis pobūdis negali iš karto pašalinti privataus investuotojo kriterijaus taikymo. Remiantis tuo darytina išvada a fortiori, kad konkreti atitinkamos valstybės narės pasirinkta priemonė neturi reikšmės vertinant minėto kriterijaus taikymą.

109. Esant tokioms sąlygoms, net jei būtų nustatyta, kad Bendrasis Teismas tariamai iškraipė faktines aplinkybes, tai bet kuriuo atveju neturėtų įtakos skundžiamo sprendimo pagrįstumui. Remiantis tuo darytina išvada, kad reikia atmesti pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą kaip nepagrįstą.

110. Atsižvelgiant į visas prieš tai išdėstytas aplinkybes, reikia atmesti apeliacinį skundą.“

J.      Sprendimas dėl taikymo ribų išplėtimo

51      Po to, kai buvo priimtas sprendimas byloje C‑124/10 P, Komisija priėmė sprendimą dėl taikymo ribų išplėtimo.

52      Konkrečiai kalbant, reikia atsižvelgti į sprendimo dėl taikymo ribų išplėtimo 58–73 punktus, kuriuose Komisija nagrinėjo, pirma, privataus investuotojo kriterijaus taikytinumą ir, antra, subsidiariai – šio kriterijaus taikymą nagrinėjamai priemonei.

53      Dėl kriterijaus taikytinumo Komisija nusprendė:

„66.      Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad šiame etape, atsižvelgiant į informaciją, kurią turės pateikti Prancūzijos valdžios institucijos, apie iš anksto skiriamų mokestinių išteklių investicijoms į įmonę, kaip antai EDF, kapitalo dotacijų forma srityje taikomas taisykles 1997 m., ir kitą objektyvią ir patikrinamą informaciją, patvirtinančią jų ketinimą investuoti pasinaudojant nagrinėjama priemone, iš bylos faktinių aplinkybių bendro vertinimo matyti, kad ši priemonė susijusi su Prancūzijos Respublikos viešosios valdžios įgaliojimais, todėl negali būti taikomas privataus investuotojo principas, remiantis [Teisingumo Teismo] nurodytais kriterijais.“

54      Dėl kriterijaus taikymo Komisija nusprendė:

„71.      [Kadangi nėra informacijos, reikalaujamos pagal sprendimą byloje C‑124/10 P], <…> šiame etape neįrodyta, kad privatus akcininkas panašiomis sąlygomis būtų investavęs mokėtino mokesčio dydžio sumą į įmonę, kuri yra panašioje kaip EDF padėtyje. Todėl 1997 m. EDF nesumokėtas pelno mokestis [888,89 milijono EUR] yra ne valstybės, t. y. akcininkės, pelninga investicija, o veikiau visiškai mokestinio pobūdžio išimtinė priemonė, dėl kurios EDF galėjo turėti naudos.

72.      Tokia nauda neabejotinai sustiprina EDF padėtį, palyginti su jos konkurentais, nes nuosavų išteklių dydis kartu su kitais veiksniais lemia įmonės išorinio finansavimo pajėgumus. Todėl iškraipoma konkurencija, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Neabejotina, kad nauda atrankinė, nes pelno mokesčio nesumokėjimas už dalį atidėjinių yra tokiai operacijai įprastai taikomos apmokestinimo tvarkos išimtis ir šiuo atveju ši išimtis taikyta vienintelei įmonei EDF.“

K.      Dėl ginčijamo sprendimo

55      Ginčijamu sprendimu Komisija EDF taikytą pagalbos priemonę pripažino nesuderinama su vidaus rinka ir pareikalavo susigrąžinti šią pagalbą su palūkanomis.

56      Šiuo klausimu ginčijamame sprendime Komisija rėmėsi toliau nurodytais motyvais.

57      Pirma, ginčijamo sprendimo 62–108 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė Prancūzijos Respublikos ir EDF argumentus, pateiktus per formalią tyrimo procedūrą, kuri buvo išplėsta priėmus sprendimą dėl taikymo ribų išplėtimo.

58      Antra, ginčijamo sprendimo 113–123 konstatuojamosiose dalyse priminusi ginčijamos priemonės turinį Komisija nusprendė, kad dėl nesumokėtų mokesčių perkvalifikuojant perleidimo mokesčius į kapitalą EDF akivaizdžiai suteiktas atrankinis pranašumas.

59      Trečia, ginčijamo sprendimo 124 konstatuojamojoje dalyje Komisija priminė Prancūzijos Respublikos argumentus, pateiktus 2002 m. gruodžio 11 d. pastabose, kad atsisakymas surinkti mokestį buvo papildoma kapitalo dotacija, lygi mokėtinam mokesčiui.

60      Ketvirta, Komisija priminė, jog sprendimo byloje C‑124/10 P 99 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad Bendrasis Teismas iš anksto nenusprendė nei dėl apdairaus privataus investuotojo rinkos ekonomikoje kriterijaus taikytinumo šiuo atveju, nei dėl galimo šio kriterijaus taikymo ginčijamai priemonei pasekmių.

61      Penkta, toliau ginčijamo sprendimo 126–153 konstatuojamosiose dalyse Komisija nagrinėjo privataus investuotojo kriterijaus taikytinumą, atsižvelgdama į šiuo klausimu sprendime byloje C‑124/10 P Teisingumo Teismo pateiktus paaiškinimus. Tam ji nagrinėjo aplinkybes, susijusias su tariamu sprendimu investuoti, ekonominiais vertinimais, kurie galėjo būti atlikti, siekiant nustatyti tos investicijos pelningumą, ginčijamos priemonės pobūdį ir objektą ir šio sprendimo priėmimo kontekstą bei jam taikomas taisykles.

62      Po šios analizės Komisija padarė tokią išvadą:

„154. Beveik visa pateikta informacija aiškiai rodo, kad [Prancūzijos Respublika], prieš suteikdama ekonominės naudos (susijusios su tuo, kad nebuvo mokamas pelno mokestis) arba tuo metu, kai tokią naudą teikė, nepriėmė sprendimo investuoti į EDF atleidus nuo mokesčio. Todėl šiai priemonei apdairaus neformalaus [privataus] rinkos ekonomikos investuotojo principo taikyti negalima. Taigi toliau pateiktos pastabos dėl apdairaus neformalaus [privataus] rinkos ekonomikos investuotojo principo taikymo yra papildomos.“

63      Paskui ginčijamo sprendimo 155–193 konstatuojamosiose dalyse Komisija subsidiariai išnagrinėjo, ar privataus investuotojo kriterijus, jeigu taikomas, šiuo atveju tenkinamas.

64      Po šios analizės Komisija padarė išvadą:

„191. Nors apdairaus neformalaus [privataus] rinkos ekonomikos investuotojo principas ir taikomas, atsižvelgiant į Prancūzijos institucijų pateiktus dokumentus, iš kurių, jų teigimu, matyti grąžos perspektyvos ir rizika, susijusi su tariama investicija atleidus nuo mokesčio, atlikus neformalaus [privataus] rinkos ekonomikos investuotojo principo vertinimą galima daryti išvadą, kad apdairus neformalus [privatus] rinkos ekonomikos investuotojas nebūtų investavęs sumos, prilygstančios 1997 m. didinant EDF kapitalą mokėtinam mokesčiui.

192. Taikant apdairaus neformalaus [privataus] rinkos ekonomikos investuotojo principą neatrodo, kad aplinkybė, jog EDF nesumokėjo 5,88 mlrd. FRF pelno mokesčio, reiškia produktyvią valstybės akcininkės investiciją. Tai, kad ji šio mokesčio nesumokėjo, labiau vertintina kaip išimtinė priemonė, pagal kurią ad hoc atleista nuo mokesčio ir EDF suteikta ekonominės naudos, prilygstančios nesumokėto mokesčio sumai. Dėl tokios naudos EDF padėtis, palyginti su jos konkurentų padėtimi, iš tikrųjų pagerėjo, nes nuosavo kapitalo suma, be kitų veiksnių, lemia įmonės pajėgumą ir išorės finansavimo sąlygas, nors, be kita ko, taip sutaupyti ištekliai galėjo būti panaudoti kitiems tikslams, pavyzdžiui, investavimui Prancūzijoje arba kitose valstybėse narėse, kuriose 1997 m. veikė konkurentai.

193. Taigi dėl ekonominės naudos iškraipyta konkurencija pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Suteikus naudą įgytas atrankusis pranašumas, nes nuo dalies į apskaitą įtrauktų atidėjinių nesumokėjus pelno mokesčio pritaikyta apmokestinimo tvarkos, kuri paprastai taikoma tokio pobūdžio operacijoms, išimtis; šiuo atveju tokia išimtis pritaikyta vien įmonei EDF.“

65      Konstatavusi, kad panaudoti valstybės ištekliai (ginčijamo sprendimo 194 ir 195 konstatuojamosios dalys), iškraipyta konkurencija ir paveikta valstybių narių tarpusavio prekyba (ginčijamo sprendimo 196–206 konstatuojamosios dalys), o pagalba nesuderinama su vidaus rinka (ginčijamo sprendimo 207–215 konstatuojamosios dalys), Komisija ginčijamą priemonę pripažino su vidaus rinka nesuderinama pagalba ir nurodė ją susigrąžinti.

II.    Procesas ir šalių reikalavimai

66      2015 m. gruodžio 22 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį EDF ieškinį.

67      2016 m. balandžio 20 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo aktą, kuriuo Prancūzijos Respublika paprašė leisti įstoti į šią bylą palaikyti EDF reikalavimų. 2016 m. gegužės 24 d. sprendimu Bendrojo Teismo trečiosios kolegijos pirmininkas leido įstoti į bylą. Įstojusi į bylą šalis pateikė savo paaiškinimą, o per nustatytą terminą pagrindinės šalys dėl jo pateikė pastabas.

68      Pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, taikant Bendrojo Teismo procedūros reglamento 27 straipsnio 5 dalį teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į trečiąją kolegiją, todėl byla paskirta šiai kolegijai.

69      Apie rašytinės proceso dalies užbaigimą šalims pranešta 2016 m. rugsėjo 26 dieną. Per tris savaites nuo šio pranešimo (šis terminas nustatytas Procedūros reglamento 106 straipsnio 2 dalyje) šalys nepateikė prašymo surengti teismo posėdį.

70      Sprendimu, kuris šalims įteiktas 2017 m. gegužės 19 d., Bendrasis Teismas, manydamas, kad bylos medžiagoje yra pakankamai informacijos, nusprendė priimti sprendimą dėl ieškinio nerengdamas žodinės proceso dalies, kaip nurodyta Procedūros reglamento 106 straipsnio 3 dalyje, nes nė viena iš šalių to neprašė.

71      2017 m. gegužės 19 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje pateiktu dokumentu ieškovė paprašė surengti teismo posėdį dėl bylos ir ypač jai sukeliamų finansinių padarinių reikšmingumo.

72      Dokumentu, kuris įteiktas 2017 m. gegužės 22 d., konstatuota, kad terminas, per kurį turi būti pateiktas prašymas surengti teismo posėdį, pasibaigė 2016 m. spalio 31 d., todėl šis prašymas pateiktas praleidus Procedūros reglamento 106 straipsnyje nustatytą terminą, ieškovė nesirėmė aplinkybėmis, kurių nebuvo galima numatyti, ar force majeure pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 45 straipsnį, taikomą tokiems kaip šiuo atveju nagrinėjamas teisės aktuose nustatytiems procesiniams terminams.

73      2017 m. rugsėjo 20 d. Teisingumo Teismas paskelbė Sprendimą Komisija / Frucona Košice (C‑300/16 P, EU:C:2017:706; toliau – Sprendimas Frucona Košice), juo atmetė dėl 2016 m. kovo 16 d. Sprendimo Frucona Košice / Komisija (T‑103/14, EU:T:2016:152) pateiktą apeliacinį skundą.

74      2017 m. spalio 3 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo aktą, jame ieškovė prašė, kad šalims būtų suteikta galimybė žodžiu ar raštu pasikeisti pastabomis dėl Sprendimo Frucona Košice sukeliamų padarinių šioje byloje.

75      2017 m. spalio 12 d. sprendimu Bendrasis Teismas nusprendė atnaujinti rašytinę proceso dalį, pridėti ieškovės prašymą prie bylos medžiagos ir pasiūlė šalims pateikti pastabas raštu dėl padarinių, kurių, kaip jos mano, turi sukelti Sprendimas Frucona Košice šioje byloje.

76      Šalys šį prašymą įvykdė per nustatytą terminą.

77      2017 m. lapkričio 9 d. trečiosios kolegijos primininkas priėmė sprendimą užbaigti rašytinę proceso dalį. Šis sprendimas šalims įteiktas nurodant, kad dėl šio įteikimo nepradedamas skaičiuoti terminas, per kurį gali būti pateiktas Procedūros reglamento 106 straipsnyje nustatytas prašymas surengti teismo posėdį.

78      Prancūzijos Respublikos palaikoma EDF Bendrojo Teismo prašo:

–        visų pirma, panaikinti ginčijamo sprendimo 1–5 straipsnius,

–        nepatenkinus šio reikalavimo, panaikinti ginčijamo sprendimo 1–3 straipsnius,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

79      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš EDF bylinėjimosi išlaidas, o Prancūzijos Respublikai nurodyti padengti savo įstojimo į bylą išlaidas.

III. Dėl teisės

80      Grįsdama savo ieškinį EDF remiasi keturiais pagrindiniais ieškinio pagrindais ir dviem subsidiariai pateiktais ieškinio pagrindais.

81      Pirmasis pagrindinis ieškinio pagrindas grindžiamas SESV 266 straipsnio pažeidimu, nes Komisija nepaisė byloje T-156/04 priimto sprendimo rezoliucinės dalies ir ją pagrindžiančios motyvuojamosios dalies.

82      Antrasis pagrindinis ieškinio pagrindas grindžiamas SESV 107 straipsnio pažeidimu, nes Komisija, nagrinėdama privataus investuotojo kriterijaus taikytinumą, padarė teisės ir fakto klaidų.

83      Trečiasis pagrindinis ieškinio pagrindas grindžiamas SESV 107 straipsnio pažeidimu, nes Komisija, nagrinėdama privataus investuotojo kriterijaus taikymą, padarė teisės ir fakto klaidų.

84      Ketvirtasis pagrindinis ieškinio pagrindas grindžiamas ginčijamo sprendimo motyvavimo stoka.

85      Pirmasis subsidiariai pateiktas ieškinio pagrindas grindžiamas tuo, kad, pirma, didelė dalis nagrinėjamų priemonių, jeigu jos gali būti kvalifikuojamos kaip pagalba, turi būti pripažintos esama pagalba pagal 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias [EB 88] straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, 1999, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 1 straipsnio b punkto v papunktį, nes jos taikytos iki faktinio elektros energijos sektoriaus liberalizavimo, antra, dėl daugumos nagrinėjamų priemonių turi būti pripažinta, kad pasibaigęs joms taikomas senaties terminas, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 15 straipsnio 1 dalį.

86      Antrajame subsidiariai pateiktame ieškinio pagrinde EDF tvirtina, kad bet kuriuo atveju ginčijamame sprendime padarytos kelios skaičiavimo klaidos, keliančios abejonių dėl jo teisėtumo.

87      Prancūzijos Respublika mano, kad EDF pateikti ieškinio pagrindai pagrįsti, tačiau pateikė pastabas tik dėl pirmųjų trijų pagrindinių ieškinio pagrindų.

A.      Dėl pirmojo pagrindinio ieškinio pagrindo

1.      Šalių argumentai

88      Prancūzijos Respublikos palaikoma EDF teigia, kad Komisija pažeidė SESV 266 straipsnį todėl, kad neįvykdė sprendimo byloje T‑156/04, nes, pirma, ginčijamame sprendime ji nusprendė, kad sprendime pradėti procedūrą nepadaryta klaidų, todėl jis gali būti naujo sprendimo teisinis pagrindas, nors, anot ieškovės, sprendimas pradėti procedūrą grindžiamas netiksliai pateiktais faktais, o būtent dėl jų Bendrasis Teismas panaikino galutinį sprendimą, kuris ir buvo grindžiamas šiais klaidingai pateiktais faktais. Taigi ginčijamame sprendime nurodytos tos pačios materialinės klaidos ir netikslumai kaip tie, kuriais buvo grindžiamas galutinio sprendimo panaikinimas.

89      Be to, anot EDF, ginčijamame sprendime Komisija ir toliau savo analizėje remiasi priemone, t. y. „mokestine dovana“, gauta dėl nepagrįsto atleidimo nuo mokesčio, nors šiuos faktus Bendrasis Teismas aiškiai atmetė sprendime byloje T‑156/04.

90      EDF nuomone, iš tikrųjų Komisija ir toliau, įskaitant atsiliepimą į ieškinį, atskiria realiai įgyvendintą priemonę, t. y. dėl atnaujinti skirtų atidėjinių įrašymo į straipsnį „Kapitalo dotacijos“ padidėjusį jos kapitalą ir neapmokestinimą, nuo vienos iš jos mokestinių pasekmių, t. y. „perleidimo mokesčių“ neapmokestinimo, nors Bendrasis Teismas šią poziciją atmetė ir 1997 m. gruodžio 22 d. raštą pripažino įgyvendintos priemonės, kuri, kaip jis manė, buvo pagal Įstatymą Nr. 97‑1026 įvykdytas įmonės kapitalo pertvarkymas, aiškinamuoju dokumentu. EDF nuomone, Bendrasis Teismas, vertindamas rekapitalizavimo priemonę, iš tikrųjų visai neišskyrė atnaujinti skirtų atidėjinių skirtingų dalių pobūdžio ir tvarkymo.

91      EDF mano, kad Komisijos samprotavimai grindžiami tuo, kad ji supainiojo ginčijamos priemonės kvalifikavimą, t. y. valstybės pagalbos buvimą ar nebuvimą, ir jos nustatymą. Anot EDF, iš tikrųjų Bendrasis Teismas nusprendė ne dėl ginčijamos priemonės kvalifikavimo atsižvelgiant į privataus investuotojo kriterijaus taikytinumą ar taikymą, o priešingai, jis tiksliai nustatė tą priemonę. Taigi toks konstatuotas faktas yra ne tik būtina bet kokios paskesnės teisinės analizės prielaida, bet ir visų pirma Bendrojo Teismo, suverenaus faktinių aplinkybių vertintojo, prerogatyva. Todėl Komisijos argumentas, kad Bendrasis Teismas galutinai nekvalifikavo faktinių aplinkybių, neturi faktinio pagrindo.

92      EDF nurodo, kad šiuo atžvilgiu reikia išnagrinėti, kiek ginčijamame sprendime aprašytos faktinės aplinkybės skiriasi nuo Bendrojo Teismo nustatytųjų, paskui, ar to teismo konstatuotos faktinės aplinkybės yra pakankamas motyvas, būtinas jo 2009 m. paskelbtam pirminiam sprendimui panaikinti.

93      Anot EDF, Bendrasis Teismas nustatė, kad nagrinėjama priemonė yra pagal Įstatymą Nr. 97‑1026 įvykdytas rekapitalizavimas, ir neišskyrė atidėjinių, perklasifikuotų į kapitalo dotacijas, o Komisija ir toliau atsižvelgia tik į dalies tų atidėjinių neapmokestinimą. Remdamasi tuo ji daro išvadą, kad, nors tiesa, kad Komisija „atsižvelgė“ į pagal tą įstatymą įvykdytą rekapitalizavimą, ji atsižvelgė į jį kaip į paprastą konteksto elementą, o ne kaip į savaime esančios nagrinėjamos priemonės dalį.

94      Taigi kritika dėl to, kad Komisija nustatė dalį nagrinėjamos priemonės, yra išeities taškas ir net Bendrojo Teismo samprotavimus lėmusi sąlyga, dėl kurios panaikintas pirminis sprendimas. Vadinasi, priemonės nustatymas yra teisės klausimas, kurį realiai ir neišvengiamai išnagrinėjo Bendrasis Teismas, todėl tai yra motyvas, kuris yra būtinas sprendimo byloje T‑156/04 rezoliucinės dalies pagrindas.

95      Komisija ginčija šiuos argumentus.

2.      Bendrojo Teismo vertinimas

96      Primintina, jog dėl res judicata galios Teisingumo Teismas nusprendė: tam, kad būtų užtikrintas teisės ir teisinių santykių stabilumas ir geras teisingumo vykdymas, svarbu, kad teismų sprendimai, kurie, išnaudojus visas galimas teisių gynimo priemones arba pasibaigus pasinaudojimo jomis numatytiems terminams, tampa galutiniai, nebegalėtų būti ginčijami (2012 m. balandžio 19 d. Sprendimo Artegodan / Komisija, C‑221/10 P, EU:C:2012:216, 86 punktas).

97      Be to, pirma, sprendimo res judicata galia taikoma tik fakto ir teisės klausimams, kurie realiai arba neišvengiamai išspręsti atitinkamame teismo sprendime. Antra, ši galia taikoma ne tik sprendimo rezoliucinei daliai, bet ir jo motyvams, kurie turi pagrįsti rezoliucinę dalį, todėl nuo jos neatskiriami (2012 m. balandžio 19 d. Sprendimo Artegodan / Komisija, C‑221/10 P, EU:C:2012:216, 87 punktas).

98      Sprendimo byloje T‑156/04 res judicata galios apimtį reikia apibrėžti atsižvelgiant į sprendimą byloje C‑124/10 P, priimtą išnagrinėjus Komisijos pateiktą apeliacinį skundą dėl sprendimo byloje T‑156/04 (šiuo klausimu žr. 2012 m. balandžio 19 d. Sprendimo Artegodan / Komisija, C‑221/10 P, EU:C:2012:216, 88 punktą).

99      Šiuo atveju pirmiausia reikia priminti, kad sprendimo pradėti procedūrą 50 ir 51 punktuose Komisija nusprendė:

„50. <…> reikia skirti jau panaudotus ir dar nepanaudotus atidėjinius, kurie 1997 m. pabaigoje atitinkamai sudarė 18 345 mln. FRF ir 38 521 mln. FRF.

51. Iš visos panaudotų atidėjinių sumos 14 119 mln. FRF buvo priskirti prie balanso straipsnio „Kapitalo dotacijos“, 4 226 mln. FRF likutis įrašytas į įvairias perkainojimo sąskaitas. Kadangi perkvalifikavimas nebuvo įtrauktas į pelno ir nuostolio ataskaitą, o kapitalo padidėjimas nelaikytas bendrovės grynojo turto padidėjimu apskaičiuojant pelno mokestį, šis perklasifikavimas buvo EDF už atidėjinius suteikta mokesčio lengvata.

Anot Prancūzijos valdžios institucijų, EDF suteikta mokesčių lengvata gali būti įvertinta 5 883 mln. FRF [14 119 × 41,67 %].“

100    Antra, pirminio sprendimo 91 ir 99 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, kad „<…> perleidimo mokesčiams tuo pačiu metu turėjo būti taikoma tokia pati mokesčių norma kaip ir kitiems atidėjiniams, sudarytiems iš nesumokėtų mokesčių“, jog „[t]ai reiškia, kad 14,119 milijardo FRF perleidimo mokesčių turėjo būti pridėta prie 38,5 milijardo FRF dar nepanaudotų atidėjinių ir apmokestinta pagal 41,66 % mokesčių normą, Prancūzijos valdžios institucijų taikytą tuo metu, kai buvo atliekamas EDF balanso pertvarkymas“, kad „[t]odėl EDF, nesumokėjusi viso įmonės pelno mokesčio po įmonės balanso pertvarkymo, sutaupė 888,89 milijono eurų“ ir kad „[t]aigi 1997 m. EDF nesumokėjus 888,89 mln. eurų mokesčių, grupei suteik[ta] lengvata“.

101    Baigusi tyrimą, Komisija padarė išvadą, kad „1997 m. EDF įmonių pelno mokesčio nemokėjimas nuo dalies PTT atnaujinti skirtų atidėjinių, sudarytų iš nesumokėtų mokesčių, ir sudarančių 14,119 milijardo [FRF] perleidimo mokesčių, perklasifikuotų į kapitalo dotacijas, [buvo] valstybės pagalba, nesuderinama su bendrąja rinka“ (pirminio sprendimo 3 straipsnis).

102    Trečia, sprendime byloje T‑156/04 Bendrasis Teismas pažymėjo, kad:

„111. <…> sprendime pradėti procedūrą ir ginčijamame sprendime Komisija nagrinėjo perleidimo mokesčių mokėjimo tvarką, Įstatymu Nr. 97-1026 atlikus EDF balanso pertvarkymą (toliau – ginčijama priemonė), ir kad šiuo klausimu abiejuose sprendimuose nagrinėjimo sritis sutampa.“

103    Sprendime byloje T‑156/04 Bendrasis Teismas nusprendė:

„253. Atsižvelgiant į būtinybę įvertinti ginčijamos priemonės kontekstą, Komisija negalėjo nagrinėti tik Prancūzijos Respublikos priimtų nuostatų mokestinių pasekmių, tuo pačiu metu neanalizuodama (ir, remdamasi šia analize, galbūt atmesdama) Prancūzijos Respublikos argumentų, kad mokestinio įsiskolinimo atsisakymas, atliekant EDF balanso pertvarkymą ir kapitalo didinimą, kurie buvo Įstatymo Nr. 97‑1026 4 straipsnio tikslas, galėjo būti pripažintas privataus investuotojo kriterijų tenkinančia operacija, pagrįstumo.“

104    Reikia konstatuoti, kad ginčijama priemonė, kaip ją apibrėžė Bendrasis Teismas, susijusi su „perleidimo mokesčių mokėjimo tvark[a], <…> atlikus EDF balanso pertvarkymą“ ir kad Bendrasis Teismas kritikavo Komisiją už tai, kad ji visiškai nenagrinėjo privataus investuotojo kriterijaus vien dėl to, kad ši priemonė yra mokestinio pobūdžio, kuri, Komisijos nuomone, nustatyta Prancūzijos Respublikai vykdant viešosios valdžios įgaliojimus, ir už tai, kad šios priemonės nenagrinėjo atsižvelgdama į jos kontekstą, t. y. EDF kapitalo pertvarkymą, siekdama įvertinti, ar šiuo atveju turėjo būti taikomas privataus investuotojo kriterijus, nes iš esmės priemonės mokestinis pobūdis netrukdė valstybei remtis šiuo kriterijumi.

105    Ketvirta, reikia atsižvelgti į sprendimo byloje C‑124/10 P 16, 19, 21 ir 35 punktus (žr. šio sprendimo 50 punktą), kuriuose primintas Komisijos ir Bendrojo Teismo nustatytos lengvatos turinys ir tai, jog to sprendimo 99 punkte Teisingumo Teismas nurodė, kad Bendrasis Teismas sprendime byloje T‑156/04 iš anksto nenusprendė nei dėl privataus investuotojo kriterijaus taikytinumo šiuo atveju, nei dėl galimo šio kriterijaus taikymo pasekmių.

106    Priešingai, nei tvirtina EDF, iš sprendimo byloje T‑156/04, aiškinamo atsižvelgiant būtent į sprendimo byloje C‑124/10 P 87, 92, 93, 98–100 ir 108 punktus (primintus šio sprendimo 50 punkte), negalima daryti išvados, kad priemonė, kurią reikėjo nagrinėti, iš tikrųjų yra ne atsisakymas apmokestinti perleidimo mokesčius, o „EDF kapitalo pertvarkymas pagal Įstatymą Nr. 97‑1026, neatskyrus prie kapitalo dotacijų priskirtų atidėjinių“ (ieškinio 9 punktas ir dubliko 7 ir 17 punktai), arba „<…> įmonės, kurios akcininkė yra valstybė, restruktūrizavimo priemonė“, kuria „dėl jos pobūdžio [siekiama, kaip tai nusprendė Bendrasis Teismas] įrodyti, kad „valstybės siektas tikslas investuoti galėjo būti prilygintas privataus investuotojo tikslui“ (ieškinio 86 punktas).

107    Vadinasi, Komisija nepadarė klaidos ir nepažeidė sprendimo byloje T‑156/04 res judicata galios dėl to, kad, atnaujinusi administracinę procedūrą, ginčijamame sprendime išnagrinėjo privataus investuotojo kriterijaus taikytinumą priemonei, pagal kurią Prancūzijos Respublika atsisakė apmokestinti perleidimo mokesčius, perkvalifikuotus į kapitalo dotacijas (ginčijamo sprendimo 117 ir 188 konstatuojamosios dalys ir 1 straipsnis); be to, ši priemonė, kaip primena Komisija, Prancūzijos Respublikos buvo aiškiai ir neabejotinai įvardyta kaip ginčijama priemonė Prancūzijos Respublikos Komisijai atsiųstoje 2002 m. balandžio 9 d. pažymoje (žr. šio sprendimo 27 punktą).

108    Taigi šį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

B.      Dėl antrojo pagrindinio ieškinio pagrindo

109    Antrasis pagrindinis EDF ieškinio pagrindas, kuriuo remdamasi ji iš esmės tvirtina, jog Komisija neteisingai nusprendė, kad šiuo atveju neturėjo būti taikomas privataus investuotojo kriterijus, suskaidytas į penkias dalis.

110    Pirmoje dalyje EDF tvirtina, jog vertindama privataus investuotojo kriterijaus taikytinumą Komisija nepagrįstai neatsižvelgė į daugybę jai pateiktų dokumentų ir įrodymų.

111    Antra dalis grindžiama tuo, kad Komisija, nepaisydama sprendimo byloje C‑124/10 P, nuolat painiojo aplinkybes, siejamas su privataus investuotojo kriterijaus taikytinumu, ir tas, kurios siejamos su šio kriterijaus taikymu.

112    Trečioje dalyje EDF teigia, kad Komisija klaidingai netaikė privataus investuotojo kriterijaus dėl to, kad Prancūzijos Respublika, be kita ko, rėmėsi argumentais, susijusiais su jos, kaip viešojo subjekto, statusu, ir argumentais, susijusiais su jos, kaip akcininkės, statusu.

113    Ketvirtoje dalyje EDF teigia, jog Komisija klaidingai nusprendė, kad egzistavo pareiga turėti oficialų verslo planą tam, kad būtų pateisintas privataus investuotojo kriterijaus taikytinumas.

114    Galiausiai penktoje dalyje EDF tvirtina, kad, jeigu Komisija nebūtų padariusi įvairių teisės ir fakto klaidų, nebūtų galėjusi nuspręsti, kad privataus investuotojo kriterijus netaikytinas atsižvelgiant į šios priemonės pobūdį ir objektą, jos kontekstą, ja siekiamą tikslą ir tai priemonei taikomas taisykles.

1.      Ginčijamo sprendimo priminimas

115    Ginčijamo sprendimo 113–123 konstatuojamosiose dalyse priminusi ginčijamos priemonės turinį Komisija to sprendimo 126–154 konstatuojamosiose dalyse išnagrinėjo privataus investuotojo kriterijaus taikytinumą šiai priemonei:

„126. Siekiant nustatyti, ar galima taikyti apdairaus neformalaus [privataus] rinkos ekonomikos investuotojo principą, atlikus bendrą vertinimą reikėtų nuspręsti, ar Prancūzijos Respublika bendrovės neapmokestino veikdama kaip akcininkė, ar vykdydama viešosios valdžios funkcijas. Savo 2012 m. birželio 5 d. sprendime Teisingumo Teismas nurodo kelis veiksnius, į kuriuos reikia atsižvelgti atliekant bendrą vertinimą. Šie veiksniai, kurie toliau išsamiau nagrinėjami atsižvelgiant į susiklosčiusias aplinkybes, yra tokie:

kilus abejonių, valstybė narė privalo nedviprasmiškai ir remdamasi objektyvia ir patikrinama informacija įrodyti, kad priemonės ėmėsi veikdama kaip akcininkė; iš šios informacijos turi aiškiai matytis, kad atitinkama valstybė narė, prieš suteikdama ekonominės naudos ar tuomet, kai ją teikė, priėmė sprendimą investuoti į kontroliuojamą valstybinę įmonę taikant veiksmingai įgyvendintą priemonę,

šiuo klausimu visų pirma gali prireikti pateikti įrodymus, iš kurių būtų matyti, kad sprendimas pagrįstas ekonominiais vertinimais, panašiais į tuos, kuriuos šiomis aplinkybėmis prieš investuodamas būtų atlikęs apdairus neformalus [privatus] rinkos ekonomikos investuotojas, kurio padėtis panašiausia į tokios valstybės narės padėtį, norėdamas nustatyti būsimą tokios investicijos grąžą; Komisija gali atsisakyti nagrinėti įrodymus, atsiradusius priėmus sprendimą atlikti nagrinėjamą investiciją,

šiuo klausimu gali būti svarbus priemonės pobūdis ir dalykas, aplinkybės, kuriomis ji įgyvendinta, taip pat tikslas ir šiai priemonei taikomos taisyklės,

taikant apdairaus neformalaus [privataus] rinkos ekonomikos investuotojo kriterijų turi būti nustatyta, ar panašiomis sąlygomis privatus akcininkas mokėtinam mokesčiui lygią sumą būtų įnešęs į įmonę, kurios padėtis panaši į EDF padėtį.

127. Savo 2002 m. gruodžio 11 d. pastabose, nurodytose 42 konstatuojamojoje dalyje, Prancūzijos institucijos teigė, jog buvo nuspręsta, kad būtų veiksmingiau ir neutraliau perleidimo mokesčius (visą jų sumą) tiesiogiai priskirti prie nuosavo kapitalo, nesumokėjus pelno mokesčio. Tačiau jokiame dokumente, kuris parengtas prieš priimant tariamą sprendimą neapmokestinti arba tuo metu, kai šis sprendimas priimtas, ir kurį [Prancūzijos Respublika] arba EDF pateikė siekdamos pagrįsti savo pastabas dėl sprendimo išplėsti procedūrą, tiesiogiai arba netiesiogiai nenurodytas tariamas sprendimas investuoti, jo padariniai, nauda ir trūkumai arba panašus sprendimas didinti kapitalo injekcijų sumą neimant mokesčio. 87–108 konstatuojamosiose dalyse minimuose dokumentuose, kuriuos pateikė Prancūzijos institucijos, nenurodyta ir a fortiori neišnagrinėta nauda ir trūkumai, valstybės patirti dėl sprendimo pelno mokesčiu neapmokestinti perleidimo mokesčių atidėjinių dalies, kuri pagal 1997 m. lapkričio 10 d. Įstatymą Nr. 97-1026 priskirta prie EDF kapitalo injekcijos.

128. Kilus abejonių dėl galimybės taikyti apdairaus neformalaus [privataus] rinkos ekonomikos investuotojo principą (jas išreiškė Komisija), [Prancūzijos Respublika] privalo nedviprasmiškai ir remdamasi objektyvia ir patikrinama informacija įrodyti, kad priemonės ėmėsi veikdama kaip akcininkė. Tačiau atsižvelgiant į pateiktą informaciją akivaizdu, kad sprendimas investuoti atsisakius imti mokestį, kurį iš esmės EDF turėjo mokėti, turi būti laikomas priimtu savaime, nesant pagrįsto teisės akto, kuriuo remiantis būtų galima sužinoti arba patikrinti, koks yra tikslus šio sprendimo turinys, priežastys ir teisinis pagrindas, kuriais jis pagrįstas, taip pat, kokia kompetentinga institucija sprendimą priėmė ir kada jis priimtas. Atsižvelgiant į veiksnius, kuriuos Teisingumo Teismas nurodė siekdamas patikrinti, ar galima taikyti apdairaus neformalaus [privataus] rinkos ekonomikos investuotojo principą (visų pirma į būtinybę turėti objektyvios ir patikrinamos informacijos, į veiksmingai įgyvendintą priemonę arba į išankstinius ekonominius vertinimus), informacijos arba daiktinių įrodymų nepateikimas turi būti vertinamas kaip pirmas ženklas, kad šio principo taikyti negalima.

129. Kadangi nepateikta dokumentų, kuriuose būtų apibūdintas minimas sprendimas, reikėtų aprašyti investicinę priemonę, kurią galėjo įgyvendinti Prancūzijos valstybė. Šiuo atveju Teisingumo Teismas nusprendė, kad taikant apdairaus neformalaus [privataus] rinkos ekonomikos investuotojo kriterijų turi būti nustatyta, ar panašiomis sąlygomis privatus akcininkas 5,88 mlrd. FRF būtų įnešęs į įmonę, kurios padėtis panaši į EDF padėtį. Prancūzijos [Respublikos] investicija reiškia, kad atsisakoma šiai sumai lygių pinigų įplaukų siekiant gauti pelno, didesnio negu iš pradžių panaudoti ištekliai. Taigi tyrimą reikėtų atlikti atsižvelgiant į mokėtiną pelno mokesčio sumą.

130. Kadangi nėra konkrečių tyrimų, informacijos arba analizių, susijusių su atleidimo nuo mokesčio sumai prilygstančiu investicijos pelningumu, sunku atskirai nustatyti poveikį, kurį padarė Prancūzijos [Respublikos] arba EDF pateiktoje informacijoje minima investicija. Šis sunkumas nėra neįveikiama kliūtis, nes pagal daugelį svarbių veiksnių, taikomų siekiant patikrinti, ar apdairaus neformalaus rinkos ekonomikos investuotojo principą galima taikyti ir ar toks principas taikomas, atliekant tyrimą nuspręsta, kad EDF kapitalo injekciją padidinus nesurinkto mokesčio suma buvo taikomi su visomis injekcijomis susiję mokesčiai. Taigi, kadangi už injekcijas buvo mokamas tam tikros normos atlygis, ši norma turėjo būti ir iš tikrųjų buvo taikoma nesurinkto mokesčio sumai. Tačiau tuo atveju, jeigu nustatytas poveikis būtų nedidelis arba papildomas, pagal Prancūzijos [Respublikos] arba EDF pateiktą informaciją iš pirmo žvilgsnio negalima tvirtinti, kad injekcijų suma padidinta nesurinkto mokesčio suma.

131. Nesurinkus mokesčio, EDF kapitalo injekcija padidėjo, taigi papildoma 5,88 mlrd. FRF suma padidėjo ir EDF nuosavas kapitalas (bendra perklasifikuotų atidėjinių suma – 14,119 mlrd. FRF). Šie atidėjiniai, kurie nesutapo su išankstiniu valstybės akcininkės naujų pinigų įnašu, buvo perkvalifikuoti į kapitalo injekcijas, įtraukus į atitinkamą EDF balanse pateiktą nuolatinės nuosavybės straipsnį kartu su kitu nuosavu kapitalu (kapitalas, injekcijos ir kt.; 2 lentelė). Jeigu nuo mokesčio nebūtų atleista, pagal tuo metu nagrinėtus dokumentus EDF nuosavas kapitalas, kuris 1997 m. turėjo siekti 79,8 mlrd. FRF, būtų siekęs 72,1 mlrd. FRF (100 konstatuojamoji dalis, 2 lentelė). Valstybės skirtos EDF kapitalo injekcijos būtų ne 50,7 mlrd. FRF, o 44,8 mlrd. FRF.

Tariamas sprendimas investuoti: nagrinėjami aspektai

132. Pirma, kaip pabrėžia Prancūzijos institucijos, kadangi įtraukus nesumokėto mokesčio sumą padidėjo mokesčio bazė, pagal kurią apskaičiuotos injekcijos, ir kadangi dėl šios mokesčio bazės buvo mokamas 3 % fiksuotųjų palūkanų atlygis, atleidus nuo mokesčio arba jo nesurinkus, absoliučioji valstybės gaunamo atlygio vertė padidėjo (83 konstatuojamoji dalis). Tačiau kapitalo injekciją padidinus atleidimo nuo mokesčio suma valstybės gaunamas atlygis atitinkamai nepadidėjo. Šiuo klausimu akivaizdu, kad atlygis už valstybės skirtas EDF kapitalo injekcijas nustatytas priėmus 1956 m. gruodžio 30 d. Nutarimą Nr. 56-1360 (18 ir 103 konstatuojamosios dalys). Taigi atlygiai (beje, skirtingi) buvo nustatyti sutartyse, kurios taikytos iki 1997–2000 m. galiojusios sutarties ir po jos, kaip nurodyta 93 ir 102 konstatuojamosiose dalyse. Atlygio mokėjimo principas buvo taikomas prieš priimant tariamą sprendimą ir toliau taikytas jį priėmus.

133. Be to, išnagrinėjus faktines aplinkybes matyti, kad atleidus nuo mokesčio galėjo sumažėti valstybės gaunama investicijos grąža. 1997 m. rugsėjo mėn. parengtame Nacionalinės Asamblėjos pranešime aiškiai nurodyta, kad, padidėjus bendrai injekcijos sumai, buvo sumažintas atlygis už šią injekciją, kad „[nepadidėtų] EDF mokamo mokesčio suma“ (103 konstatuojamoji dalis). Senato pranešime šis sumažinimas, kurio norėjo valdžios institucijos, yra pagrįstas (108 konstatuojamoji dalis).

134. 1991–1996 m. EDF valstybei mokėjo didesnį atlygį, nes mokesčio bazė, pagal kurią apskaičiuotos kapitalo injekcijos, buvo mažesnė, palyginti su 1997–2000 m. numatytais skaičiais, gautais taikant didesnę mokesčio bazę. 1991–1996 m., kuriais injekcijų suma buvo 36,6 mlrd. FRF, vidutinis metinis atlygis, kurio absoliučioji vertė – 3,41 mlrd. FRF, buvo daug didesnis negu 2,35 mlrd. FRF atlygis, numatytas taikant iki 50,7 mlrd. FRF padidintą 1997–2000 m. mokesčio bazę (92 ir 102–103 konstatuojamosios dalys, 3 lentelė). Taigi nedidelė einamoji grąža, kuri gauta kapitalo injekcijos sumą padidinus iki 5,88 mlrd. FRF ir kurios valstybė akcininkė tikėjosi 1997–2000 m., galėjo būti nagrinėjama kaip neigiama atsižvelgiant į 1991–1996 m. laikotarpį.

135. Iš tikrųjų Prancūzijos institucijos užtikrino, kad absoliutaus ir santykinio atlygio, kuris Prancūzijos valstybei buvo mokamas už kapitalo injekciją, absoliučioji ir santykinė vertė mažėtų tiek, kiek didėjo mokesčio bazė, pagal kurią apskaičiuota injekcija, kaip aiškiai matyti iš Nacionalinės Asamblėjos ir Senato parengtų pranešimų. Todėl sprendimas atleisti nuo mokesčio, kuriuo padidinta bendra injekcija, už kurią mokėtas daug mažesnis atlygis negu už injekciją, skirtą prieš įsigaliojant Įstatymui Nr. 97-1026, nebūtinai reiškia, kad pagal jį skirta investicija.

136. Antra, atlygis už didėjančias kapitalo injekcijas numatytas ir nustatytas ne taip, kaip tai būtų galėjęs padaryti apdairus neformalus [privatus] rinkos ekonomikos investuotojas.

137. Iš tikrųjų, kaip matyti iš informacijos, pateiktos tiek kontrolę vykdančių ministrų raštuose, tiek 97, 103 ir 106 konstatuojamosiose dalyse nurodytuose parlamento pranešimuose, 1997 m. nagrinėdamos atlygį, kurį Prancūzijos valstybė gautų pertvarkius EDF balansą, Prancūzijos institucijos atsižvelgė ir į atlygį už kapitalo injekcijas, tenkantį valstybei akcininkei stricto sensu, ir į laukiamą mokesčio, kurį valstybė rinktų nuo 1997 m., sumą (ji rinktų jį po kelerių metų, kuriais perkėlus mokesčius valstybė, veikusi kaip mokesčius renkanti viešosios valdžios funkcijų vykdytoja, patyrė nuostolių). Kaip nurodyta 93 konstatuojamojoje dalyje, atlygis už injekcijas buvo atskaitomas iš pelno mokesčio, nukrypstant nuo bendrosios teisės.

138. Taigi 1997 m. Prancūzijos institucijos nagrinėjo ir patvirtino bendro EDF mokamo mokesčio, kartu apimančio mokestį ir akcininko atlygį, sąvoką. Prancūzijos institucijų pateiktuose dokumentuose bendro EDF mokamo mokesčio suma, nustatoma naudojantis išimtine apmokestinimo teise (net neatsižvelgiant į ginčijamą atleidimą nuo mokesčio), supainiota su valstybei, kaip akcininkei, mokamu atlygiu. Tačiau, Prancūzijos institucijų teigimu, šie dokumentai yra įrodymas, kad sprendimas investuoti buvo priimtas. Vis dėlto tai, kad nuolat atsižvelgiama į mokesčių, kuriuos EDF turėjo mokėti mokesčius renkančiai valstybei, mokėjimą, įskaitant iki Įstatymo Nr. 97-1026 įsigaliojimo nesurinkto mokesčio tikslinimą ir patvirtinimą, kad būtų išnagrinėtas ir nustatytas valstybės akcininkės atlygis, rodo, jog nuo mokesčio valstybė atleido veikdama kaip viešosios valdžios funkcijų vykdytoja, o ne investuotoja.

139. Be to, šį faktą galima pagrįsti remiantis tikslų, kuriuos 1997 m. valstybė bendrovei EDF nustatė atsižvelgdama į viešosios valdžios, o ne akcininko problemas ir tikslus, pobūdžiu. Šios viešosios valdžios problemos aiškiai pastebimos atsižvelgiant į tai, kaip pagal susitarimą, nurodytą 1997–2000 m. sutartyje, nuo kurios priklausė valstybės akcininkės atlygis, nustatyti EDF tarifai. Iš tikrųjų valstybė prašė EDF padėti didinti Prancūzijos pramonės konkurencingumą ir Prancūzijos namų ūkių perkamąją galią. Šie argumentai ne tik nėra tokie, į kuriuos būtų atsižvelgęs apdairus neformalus [privatus] rinkos ekonomikos investuotojas, bet ir prieštarauja finansiniams šio tariamo investuotojo interesams. Tą patį galima pasakyti apie 1997–2000 m. sutartyje bendrovei EDF nustatytą tikslą vykdyti plataus užmojo politiką, siekiant remti ekonominę veiklą ir užimtumą padedant vietos bendruomenėms (89 ir 95 konstatuojamosios dalys).

Ekonominiai vertinimai, atlikti siekiant nustatyti tariamos investicijos grąžą

140. 1997 m. balandžio 8 d. pasirašytoje valstybės ir EDF sutartyje pateikti išankstiniai finansinio scenarijaus vertinimai, kuriuose nurodytos prognozės, kokią investicijos į EDF kapitalo injekcijas grąžą gali gauti valstybė akcininkė (92 konstatuojamoji dalis). Šie Prancūzijos institucijų nurodyti dokumentai ir tyrimai susiję su laukiamu poveikiu, kurį turės visų EDF sudarytų atidėjinių perkvalifikavimas, neatsižvelgiant į tai, ar šie atidėjiniai apmokestinti, ar ne, ir į tai, ar jie sudaryti įgyvendinant Įstatymą Nr. 97-1026. Vienintelis sisteminis vertinimas, kurį Prancūzijos institucijos pateikė 1997 m. vasario 18 d. EDF pranešime (92 konstatuojamoji dalis), yra bendras ir apima tik reglamentuojamą atlygį, mokamą už kapitalo injekcijas, įskaitant iki EDF balanso pertvarkymo skirtas injekcijas; jis neapima, pavyzdžiui, atlygio už kapitalą, į kurį neįeina injekcijos, arba atlygio už nuosavą kapitalą.

141. Jokiame Prancūzijos [Respublikos] arba EDF perduotame dokumente nenurodyta, kad dėl tariamai priimto sprendimo investuoti, t. y. EDF suteikti didesnę kapitalo injekciją neapmokestinant perkvalifikuotų atidėjinių, buvo atlikta konkrečių tyrimų arba analizių. Tačiau atsižvelgiant į nagrinėjamas sumas tikėtina, kad apdairus neformalus [privatus] rinkos ekonomikos investuotojas būtų atlikęs finansinį ir ekonominį investicijų tyrimą prieš nuspręsdamas, ar, atsižvelgiant į reglamentuojamą kapitalo injekcijų grąžą, 5,88 mlrd. FRF suma, gauta atleidus nuo mokesčio, yra būtina, kad įmonė užtikrintų ilgalaikę visos savo investicijos grąžą ir kad šiuo tikslu akcininkui būtų mokamas pakankamas atlygis. Toks išankstinis ekonominis tyrimas, kurį Teisingumo Teismas savo sprendimo 84 punkte nurodo kaip vieną iš veiksnių, dėl kurių galima daryti išvadą, kad apdairaus neformalaus [privataus] rinkos ekonomikos investuotojo principą galima taikyti, neatliktas.

142. Ypač verta atkreipti dėmesį į tai, kad, be 1997–2000 m. valstybei mokėtino atlygio tyrimo, nebuvo atliktas joks ilgesnio laikotarpio atlygio arba grąžos tyrimas, nors [Prancūzijos Respublika] tvirtina, kad skyrė būtent ilgalaikę investiciją. Taigi apdairus neformalus [privatus] rinkos ekonomikos investuotojas nebūtų atsisakęs išnagrinėti, kokia investicijos grąža bus po 2000 m.

143. Nors pagrįstai galima manyti, kad apdairus neformalus [privatus] rinkos ekonomikos investuotojas būtų atsižvelgęs į EDF skolos santykio sumažėjimo poveikį, pažymėtina, kad kai kuriuose dokumentuose, pateiktuose Prancūzijos [Respublikos] (101 ir 105 konstatuojamosios dalys) ir EDF, nauda, kurią EDF gavo skolindamasi mažesnėmis sąnaudomis, nes pagerėjo skolos santykis su nuosavu kapitalu, yra nurodyta bendrai. Tačiau jokiame dokumente nenurodyta dėl mažesnių EDF skolinimosi sąnaudų arba mažesnio skolos santykio gauta nauda ir valstybės akcininkės grąža. Pagal 101 konstatuojamojoje dalyje pateiktus to laiko skaičiavimus EDF grynosios skolos santykis su nuosavu kapitalu turėjo siekti 148 %, skyrus visą naują kapitalo injekciją, kurią sudarė 50,7 mlrd. FRF, įskaitant 5,88 mlrd. FRF ginčijamo atleidimo nuo mokesčio sumą. Neatleidus nuo mokesčio, šis santykis būtų buvęs apie 163 %, taigi maždaug tris kartus mažesnis už 480 % santykį, buvusį prieš įsigaliojant Įstatymui Nr. 97-1026. Neatsižvelgiant į kitą poveikį, patirtą perkvalifikavus įvairius atidėjinius, atleidimas nuo mokesčio prie šio santykio pagerėjimo prisidėjo nedaug, ir labai abejotina, kad jis konkrečiai padėjo sumažinti EDF skolinimosi sąnaudas (170–172 konstatuojamosios dalys). Bet kuriuo atveju Prancūzijos institucijų pateiktuose dokumentuose akcininko atlygis, gautas dėl 148 % santykio ir a fortiori dėl 163 % santykio, nenurodytas ir neišnagrinėtas kaip investicija. Šiuo klausimu neatlikta jokio Teisingumo Teismo sprendimo 84 punkte nurodyto išankstinio ekonominio vertinimo, panašaus į vertinimus, kuriuos būtų prašęs atlikti apdairus neformalus [privataus] rinkos ekonomikos investuotojas.

144. Ekonominiame tyrime, kurį EDF pateikė siekdama pagrįsti savo pastabas (69–70 konstatuojamosios dalys), šiuo klausimu nenustatyta, kad [Prancūzijos Respublika] veikė kaip investuotoja, o ne kaip viešosios valdžios funkcijų vykdytoja. Tyrimas parengtas vėliau, negu buvo priimtas (1997 m.) tariamas sprendimas investuoti, ir kompetentingos institucijos, priimdamos šį sprendimą, jo nenagrinėjo. Laikantis Teisingumo Teismo nurodymų, vien dėl šios priežasties tyrimas yra nepriimtinas kaip įrodymas (126 konstatuojamoji dalis, birželio 5 d. sprendimo 104 punktas). Šios išvados negalima paneigti remiantis tuo, kad tyrimas atliktas pagal pagrindinius autentiškus tuo metu turėtus duomenis. Tyrimas buvo užsakytas, nes 2013 m. gegužės mėn. išplėtus procedūrą jo reikėjo bylai, ir akivaizdu, kad 2013 m. liepos mėn. EDF žinojo šio tyrimo išvadas, nors jis parengtas 2013 m. spalio mėn. Be to, tyrime pateiktų skaičių negalima patvirtinti dėl papildomų priežasčių, kuriomis remiantis EDF išvados, kurias norėdama pagrįsti pastabas bendrovė padarė atsižvelgdama į šį tyrimą, yra nepagrįstos; šios priežastys nurodytos toliau.

Tyrimas pagrįstas pagrindiniais duomenimis, kurie beveik visi yra to laiko duomenys; atsižvelgiant į toliau nurodytus svarbius aspektus, jame taikomi metodiniai principai, kurie yra plačiai pripažinti vertinant įmonių vertę. Tačiau šis tyrimas yra labai sudėtingas ekonominis vertinimas, parengtas atlikus gana išsamią duomenų paiešką; jam parengti ir patvirtinti reikėjo maždaug trijų mėnesių. Jis parengtas taikant vieną po kitos pasirinktas įvairias metodikas, kurios kartais yra abejotinos. Be šio tyrimo visiškai neįmanoma, remiantis pagrindiniais iš įvairių šaltinių gautais pavieniais duomenimis, apibendrinti arba galbūt prognozuoti skaičius, susijusius su grąža, kurios 1997 m. tariamai galėjo tikėtis Prancūzijos valstybė ir kuri nurodyta tyrime. Tačiau Teisingumo Teismas reikalauja, kad apdairaus neformalaus [privataus] rinkos ekonomikos investuotojo principas būtų taikomas remiantis vertinimais, kuriuos buvo galima numatyti priimant sprendimą (2012 m. birželio 5 d. sprendimo 105 punktas). Kitaip, nei teigia EDF, vien tai, kad kompetentingos Prancūzijos valstybės tarnybos, remdamosi 1996–1997 m. turėtais duomenimis, pačios nei atliko, nei užsakė tokio masto ir sudėtingumo tyrimo, rodo, kad prieš priimant sprendimą Prancūzijos institucijoms nebuvo svarbus argumentas, jog akcininkas gaus tik tariamos investicijos grąžą.

Tyrime nagrinėjamas Prancūzijos valstybės elgesys atsižvelgiant į apdairaus neformalaus [privataus] rinkos ekonomikos investuotojo principą, remiantis informacija ir prielaidomis, kurios labai skiriasi nuo 87–108 konstatuojamosiose dalyse pateiktos informacijos ir prielaidų ir kuriomis, Prancūzijos institucijų teigimu, buvo pagrįstas ir paaiškintas tariamai priimtas sprendimas. Tačiau sprendimą investuoti priėmė ne EDF, ir, kaip nurodo Teisingumo Teismas (2012 m. birželio 5 d. jo sprendimo 82 ir 83 punktai), informaciją apie priimto sprendimo pobūdį ir aplinkybes, kuriomis jis priimtas, turi pateikti [Prancūzijos Respublika]. Kadangi [Prancūzijos Respublika] tvirtina, kad sprendimą priėmė atsižvelgusi į savo pateiktą informaciją ir duomenis, iš tikrųjų reikėtų vertinti ne tariamą investuotoją, o tyrimą, taigi ir EDF; iš šio tyrimo ir EDF tikriausiai galima sužinoti daugiau argumentų ir informacijos, kuriais iš tikrųjų pagrįstas jau priimtas sprendimas ir jame nurodytos prielaidos, negu žinojo Prancūzijos valstybė. Taigi tyrimas pagrįstas teoriniais spėjimais ir prognozėmis, susijusiomis su duomenimis, informacija ir prielaidomis, į kurias (be visų kitų, kurių negalima atmesti) 1997 m. Prancūzijos institucijos galėjo atsižvelgti, todėl šis tyrimas neturi įrodomosios galios 2015 m. (arba 2013 m. spalio mėn., kai buvo atliktas), siekiant paaiškinti 1997 m. Prancūzijos institucijų iš tikrųjų priimtą sprendimą, kurį jos aiškina remdamosi skirtingais duomenimis ir prielaidomis.

Šios įrodomosios galios juo labiau nėra dėl to, kad siekiant padaryti 70 konstatuojamojoje dalyje pateiktas išvadas tyrime remiamasi prielaidomis, kurios yra arba nepagrįstos ir rizikingos, arba nepagrįstos faktais, arba neatitinka informacijos, pateiktos Prancūzijos institucijų perduotuose dokumentuose, kuriais, šių institucijų teigimu, įrodyta, jog apdairaus neformalaus [privataus] rinkos ekonomikos investuotojo principą šiuo atveju galima taikyti ir jis iš tikrųjų yra taikomas. Taigi, pirma, tyrime daroma prielaida, kad po 2000 m. valstybei akcininkei mokamas atlygis bus ne reglamentuojamas nutarimu ir nurodytas valstybės ir EDF sutartyje, o nustatytas remiantis dividendais, kuriuos 1996–1997 m. mokėjo kitos sektoriaus įmonės. Tačiau nuo 1956 m. atlygis už EDF kapitalo injekcijas buvo reglamentuojamas nutarimu (102 konstatuojamoji dalis); iki 1997 m. ir ilgą laiką po 1997 m. šis atlygis buvo nustatomas teisės aktais ir nurodomas daugiametėse sutartyse atsižvelgiant į aspektus, nesusijusius su dividendais, kuriuos mokėjo ne Prancūzijos [Respublikoje], o kitose rinkose veikiančios sektoriaus įmonės (94 ir 95 konstatuojamosios dalys). Antra, tyrime nepateikus pagrindimo į EDF pelno ir nuostolio ataskaitą taip pat dar kartą įtraukta 11,6 mlrd. FRF (neatskaičius mokesčių) ir 7,3 mlrd. FRF (atskaičius mokesčius) atidėjinių iš EDF socialinių sąskaitų, tokia pat suma dirbtinai padidinus EDF vertę ir neatsižvelgus į turėtą informaciją ir numatomus 1997 m. pokyčius, susijusius su svarbiais EDF įsipareigojimais dėl įmonės darbuotojų pensijų sistemos (168–169 konstatuojamosios dalys).

Taigi, trečia, dėl padidėjusios grąžos ir pajamų padidėjusi EDF vertė tyrime apskaičiuota remiantis 1997 m. rinkos lūkesčiais. Tačiau Prancūzijos institucijos turėjo konkrečias apskaičiuotas 1997–2000 m. EDF pajamų ir pelno ar nuostolio prognozes, patvirtintas rengiant to paties laikotarpio sutartį; jos tvirtina, kad priimdamos savo sprendimą rėmėsi šiomis prognozėmis ir informacija (78, 79, 90, 94 ir 96 konstatuojamosios dalys), taip pat 1997 m. turėjo išsamių žinių apie įmonę ir jos finansines perspektyvas (77 konstatuojamoji dalis). Tai, kad siekiant in fine įvertinti EDF vertę buvo remiamasi trečiųjų šalių nurodytais rinkos lūkesčiais, šiomis aplinkybėmis yra ir neteisinga, ir nenuoseklu atsižvelgiant į Prancūzijos [Respublikos] argumentus, pateiktus siekiant paaiškinti ir pagrįsti Prancūzijos institucijų tariamai priimtą sprendimą. Tai juo labiau neteisinga ir nenuoseklu dėl to, kad Prancūzijos institucijos nurodo, jog svarbiausia EDF veikla Prancūzijoje buvo vykdoma taikant 1997 m. reglamentuotus tarifus (85 konstatuojamoji dalis). Be to, nustatyti tarifai buvo maži, siekiant didinti Prancūzijos pramonės konkurencingumą ir Prancūzijos namų ūkių perkamąją galią (89 ir 95 konstatuojamosios dalys). Tyrime nepaaiškinta ir juo labiau tinkamai nepagrįsta, kodėl įmonių – biržinių akcinių bendrovių, kurios nevykdė plataus masto veiklos Prancūzijoje ir veikė rinkose, kuriose taikyti kitokie konkurencijos ir reglamentavimo suvaržymai (pvz., Ispanijos įmonės Endesa, Gas Natural ir Union Fenosa, Vokietijos įmonės RWE, EON ir Verbund, Belgijos įmonė Fluxys ir kt.) – mokamas atlygis, dividendai ir pelnas ar nuostolis galėjo lemti bendrovės EDF pelną ar nuostolį, mokamą atlygį ir dividendus; šie duomenys pateikti tarp prielaidų, nuo kurių priklauso 70 konstatuojamojoje dalyje nurodytos išvados.

Galiausiai, ketvirta, tyrime nepateikus jokio pagrindimo teigiama, kad 1997 m. EDF kapitalo injekcija padidėjo tokia suma, už kurią įsigyta likvidžiojo finansinio turto (bent jau taip galėjo būti). Tačiau 1997 m. EDF buvo valstybinė komercinė pramonės įmonė ir neturėjo akcinio kapitalo (19 konstatuojamoji dalis); Prancūzijos institucijos ir EDF tuo metu teigė, kad įmonė tokį patį statusą išsaugos ir ateityje (95 ir 105 konstatuojamosios dalys). 179–181 konstatuojamosiose dalyse išsamiau įrodyta, koks rizikingas šis teiginys, nuo kurio vis dėlto labai priklauso tyrimo išvados.

Priemonės pobūdis ir tikslas, aplinkybės, kuriomis ji įgyvendinta, ir priemonei taikomos taisyklės

145. Teisingumo Teismas pabrėžia, kad priemonės, kurios imtasi, pobūdis yra vienas iš svarbių aspektų, į kuriuos reikia atsižvelgti norint padaryti išvadą, kad apdairaus neformalaus [privataus] rinkos ekonomikos investuotojo principą galima taikyti (sprendimo 86 punktas). Sprendimas įnešti papildomą EDF kapitalo injekcijos sumą neapmokestinus perkvalifikuotų neteisėtų atidėjinių, susijusių su pagrindiniu tiekimo tinklu, yra tiek apskaitos sprendimas perkvalifikuoti lėšas iš vieno EDF balanso straipsnio į kitą (100 ir 105 konstatuojamosios dalys), tiek mokestinis sprendimas, nes kompetentingos institucijos mano, kad pelno mokestis turėjo būti renkamas prieš atliekant perkvalifikavimą (35 konstatuojamoji dalis), nors mokestis buvo mokamas nuo kitų į apskaitą įtrauktų perkvalifikuotų atidėjinių. Todėl neįrodyta, kad šios dvi vienos priemonės, įgyvendintos 1997 m. lapkričio 10 d. Įstatymu Nr. 97-1026, dalys (mokesčiai ir apskaita), yra neatsiejamai susijusios, kitaip, nei tvirtina Prancūzijos institucijos.

146. Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pagal koncesijos sutartį perleistam pagrindinio tiekimo tinklo turtui natūra prilygstanti suma, nurodyta EDF balanso įsipareigojimų skiltyje, turi būti įrašyta į straipsnį „Kapitalo injekcijos“, atskaičius atitinkamus perkainojimo rezervus (28 konstatuojamoji dalis). Todėl galima daryti išvadą, kad įstatyme nustatyta, jog atliekant bet kokį apskaitos ar mokesčių pertvarkymą minėtam turtui prilygstanti suma, kurią reikia įrašyti kaip EDF kapitalo injekciją (išskyrus galimus perkainojimo rezervus), neturi būti sumažinta. Tačiau pagal Prancūzijos [Respublikos] Konstitucijos 34 straipsnį sprendimas apmokestinti EDF arba jos neapmokestinti nepatenka į įstatymo taikymo sritį, ir Įstatyme Nr. 97-1026 nebuvo galima tinkamai priimti sprendimo šiuo klausimu. Šis straipsnis riboja parlamento teisėkūros įgaliojimus mokesčių srityje – leidžiama tik nustatyti bet kokio pobūdžio mokesčio bazę, normą ir rinkimo taisykles. Taigi pagal įstatymą atlikus tokį patį perkvalifikavimą už tam tikrus į apskaitą įtrauktus atidėjinius EDF pelno mokestį mokėjo, o už kitus nemokėjo.

147. Beje, iš 104 konstatuojamojoje dalyje nurodytų parengiamųjų dokumentų, kuriuos pateikė Prancūzijos institucijos, matyti, kad 1997 m. Valstybės Taryba laikėsi nuomonės, jog su teisėkūra [įstatymais] nesusijusios nuostatos iš įstatymo projekto teksto turi būti išbrauktos; be to, taip pat buvo atmestas projektas dėl Vyriausybės įstatymo projekto pakeitimo, kuriuo siekta riboti mokesčius, kuriuos pagal įstatymą valstybė galėtų rinkti iš EDF. Galiausiai 1997 m. balandžio mėn. atsakingi ministrai nusprendė, kad kontrolės institucijos ir įmonė turi pasikeisti papildoma informacija apie išsamias EDF restruktūrizavimo taisykles, susijusias su apskaita ir mokesčiais (98 konstatuojamoji dalis).

148. Ši informacija, patikslinta ir išreikšta skaičiais [1997 m. gruodžio 22 d.] rašte, <…> priėmus įstatymą <…> (31 konstatuojamoji dalis), rodo, kad su mokesčiais susijusius įgyvendinimo aspektus galima atskirti nuo 1997 m. lapkričio 10 d. Įstatymo Nr. 97-1026 nuostatų. Šie ministrai savo EDF skirtame rašte paaiškino, kaip taikant 1997 m. lapkričio 10 d. Įstatymo Nr. 97-1026 4 straipsnį pertvarkoma EDF balanse nurodyta nuolatinė nuosavybė, ir, atrodo, netiesiogiai nusprendė dėl šio pertvarkymo mokestinių padarinių, neaptardami jokios pelningos investicijos ar privalomų įstatymo nuostatų.

149. Dėl aplinkybių, kuriomis priimta priemonė ir kurias Teisingumo Teismas nurodo kaip vieną iš svarbių veiksnių siekiant įvertinti, ar gali būti taikomas apdairaus neformalaus [privataus] rinkos ekonomikos investuotojo principas, pažymėtina, kad iš parengiamųjų posėdžių ir atitinkamo laikotarpio pagrindžiamųjų dokumentų, kuriais remiantis 1997 m. balandžio 8 d. pasirašyta valstybės ir EDF sutartis, matyti, kad atidėjiniai perkvalifikuoti atsižvelgus į tai, kad, kaip nustatyta 1996 m., Sąjungos elektros energijos rinkos bus iš dalies liberalizuotos. Todėl 1997–2000 m. sutartimi ir parengiamaisiais dokumentais, kaip ir parlamento dokumentais, siekta padaryti labiau tarptautinę EDF veiklą. Pati sutartis reiškia, kad, norint ją įgyvendinti, reikia reguliuojamojo teisės akto – tokio, kaip nurodytas Įstatyme Nr. 97-1026; taip užtikrinamas faktinis sutarties ir teisės aktų leidėjo tikslų tęstinumas. Tačiau nei 1997 m. balandžio mėn. sudarytoje sutartyje, nei parengiamuosiuose dokumentuose ir dokumentuose, kuriais pasikeista su EDF kontrolę vykdančiomis institucijomis, nepateikta pozicija dėl tikslios mokesčio sumos.

150. Dėl šių aplinkybių, apibūdintų Prancūzijos [Respublikos] pastabose pateiktoje informacijoje, vis dėlto negalima aiškiai nustatyti, kad priemonę įgyvendino investuojantis akcininkas. Iš tikrųjų viena iš tokių aplinkybių taip pat yra būtinybė pašalinti 1994 m. spalio mėn. [Prancūzijos] Audito Rūmų nustatytus pažeidimus. Nors reikėjo pašalinti apskaitos pažeidimą, dėl kurio EDF daugelį metų galėjo nemokėti pelno mokesčio, Prancūzijos institucijos pabrėžė, kad įstatymas jokiu būdu nereiškia, jog atsisakoma EDF monopolio (105 konstatuojamoji dalis), ir kad turi būti išlaikytas tvirtas pagrindas, kurį galima sukurti liberalizavus rinką (95 konstatuojamoji dalis). Iš tikrųjų liberalizavus rinką atsirado galimybių plėsti veiklą kitų valstybių narių nacionalinėse rinkose, ir 1997–2000 m. sutartyje buvo nurodyti tam tikri veiksmai, kad EDF padarytų dar labiau tarptautinę savo veiklą. Vis dėlto valdžios institucijų siekis atsižvelgiant į liberalizavimą finansinės paramos priemonėmis sudaryti palankias sąlygas nacionalinėms įmonėms neapsiriboja tik valstybinėmis įmonėmis ir nereiškia, kad valstybinė įmonė veikė kaip apdairus akcininkas.

151. Galiausiai Teisingumo Teismas nurodo, kad svarbu išnagrinėti ginčijamai priemonei taikomas taisykles siekiant nustatyti, ar ši priemonė įgyvendinta valstybei akcininkei veikiant kaip investuotojai, ar vykdant išimtinius viešosios valdžios įgaliojimus. Taigi priskiriant priemonę prie kurios nors kategorijos galima atsižvelgti į tai, ar laikomasi taikomų taisyklių, kuriomis ši priemonė reglamentuojama. Todėl reikėtų išnagrinėti taisykles, kuriomis reglamentuojamas mokesčių išteklių investavimas į tokias įmones, kokia yra EDF. Jeigu nagrinėjama priemonė nebūtų taikoma, nesurinktos pelno mokesčio pajamos 1997 m. būtų įskaičiuotos į Prancūzijos valstybės biudžeto bendrąsias įplaukas. Kaip nurodyta tuo metu taikyto 1959 m. sausio 2 d. Potvarkio Nr. 59-2 dėl pagrindinio [organinio] įstatymo, susijusio su finansų įstatymais, 18 straipsnyje, visos valstybės įplaukos, kuriomis padengiamos visos išlaidos, taip pat visos jos įplaukos ir išlaidos įtraukiamos į vieną sąskaitą, kuri vadinama bendruoju biudžetu. Taigi mokesčio įplaukos mokamos į biudžetą ir skirtos valstybei, o ne valstybėms įmonėms.

152. Šiam biudžetui taikomas konstitucinis universalumo principas, pagal kurį visos įplaukos ir visi asignavimai įrašomi į dvi atskiras grupes ir nenustatoma jokio konkretaus ryšio, pavyzdžiui, tarp pelno mokesčio įplaukų ir panaudojimo, kaip antai panaudojimo kapitalo injekcijai, skirtai tokiai valstybės įmonei, kokia yra EDF, nors pagal Prancūzijos teisę ir galima mokesčių išteklius iš anksto skirti ne valstybei, o kitam juridiniam asmeniui (mokant subsidijas arba investuojant), jeigu jie skiriami pagal aiškias nuostatas. Taigi Potvarkio Nr. 59-2 18 straipsnyje nustatyta, kad, išskyrus visų pirma paskolas ir avansus, valstybės įplaukos skiriamos išimties tvarka ir tik pagal finansų įstatymo nuostatą (Vyriausybės iniciatyva).

153. Vis dėlto <…> Įstatymas Nr. 97-1026 nebuvo finansų įstatymas, todėl pagal jį mokesčio išteklių nebuvo galima skirti EDF kapitalui. Be to, neaišku, ar konkrečios nuostatos, kurios Vyriausybės iniciatyva įtrauktos į 1997 m. biudžetui taikomą finansų įstatymą, buvo priimtos siekiant bendrovės EDF mokėtino mokesčio pajamas iš anksto skirti Prancūzijos valstybės išlaidoms, susijusioms su bet kokiomis iš to paties biudžeto finansuojamomis investicijomis į EDF kapitalą. Todėl atrodo, kad ši taisyklė, pagal kurią valstybei priskirtus mokesčių išteklius galima investuoti į atskirai nuo valstybės veikiantį juridinį asmenį, kaip antai EDF, nebuvo taikoma.

154. Beveik visa pateikta informacija aiškiai rodo, kad [Prancūzijos Respublika], prieš suteikdama ekonominės naudos (susijusios su tuo, kad nebuvo mokamas pelno mokestis) arba tuo metu, kai tokią naudą teikė, nepriėmė sprendimo investuoti į EDF atleidus nuo mokesčio. Todėl šiai priemonei apdairaus neformalaus [privataus] rinkos ekonomikos investuotojo principo taikyti negalima. Taigi toliau pateiktos pastabos dėl apdairaus neformalaus [privataus] rinkos ekonomikos investuotojo principo taikymo yra papildomos.“

2.      Pirminės pastabos

116    Reikia priminti, kad Komisija nepadarė klaidos dėl to, kad ginčijamo sprendimo 113 ir paskesnėse konstatuojamosiose dalyse iš esmės nusprendė, kad turėjo išnagrinėti, ar privataus investuotojo kriterijus turėjo būti taikomas aiškiai nustatytai ginčijamai priemonei, pagal kurią Prancūzijos Respublika atsisakė apmokestinti perleidimo mokesčius, kaip tai nurodyta 2002 m. balandžio 9 d. pažymoje (žr. šio sprendimo 107 punktą).

117    Taigi pirmiausia reikia atmesti įvairius EDF pakartotus argumentus, kuriuos ji pateikė grįsdama antrąjį pagrindą, kad Komisija turėjo nagrinėti ne šį neapmokestinimą, o EDF kapitalo restruktūrizavimo priemonę, neišskirdama atidėjinių, perklasifikuotų į kapitalo dotacijas.

3.      Dėl pirmos dalies

a)      Šalių argumentai

118    Grįsdama pagrindinio antrojo pagrindo pirmą dalį EDF iš esmės nurodo, kad nesilaikydama pareigos atsižvelgti į visas analizei reikšmingas faktines ir teisines aplinkybes kriterijaus taikytinumo vertinimo etape ir jo taikymo vertinimo etape Komisija rėmėsi tik Prancūzijos Respublikos pateikta informacija ir įrodymais, bet nepaisė tų, kuriuos atsiuntė pati EDF, o tai Komisija pateisino tariamu Prancūzijos valstybės ir EDF pateiktų dokumentų prieštaringumu.

119    Vis dėlto EDF pripažįsta, kad „Komisija <…> ne kartą minėjo EDF pateiktus dokumentus“, ir šiuo klausimu daro nuorodą į ginčijamo sprendimo 66 konstatuojamąją dalį, kurioje nurodyti „maždaug keturiasdešimt to laiko dokumentų, kuriuos EDF pridėjo prie savo raštų“.

120    Vis dėlto EDF teigia, kad apie keturiasdešimt to laiko dokumentų (iš Komisijai jos atsiųstų penkiasdešimt trijų) nepaminėti ginčijamame sprendime, todėl jie neišnagrinėti, ir Komisija nepaaiškino, kodėl jie prieštarauja Prancūzijos Respublikos pateiktiems dokumentams ar yra nereikšmingi.

121    Šiomis sąlygomis neginčytina, kad šiuo atveju Komisija išnagrinėjo tik Prancūzijos Respublikos pateiktus dokumentus, o tai įrodo, kad Komisija savo nuožiūra nenagrinėjo EDF pateiktų dokumentų ir neįvykdė rūpestingumo pareigos.

122    Be to, EDF teigia, jog tam tikruose Komisijai pateiktuose dokumentuose atskleistos tam tikros aplinkybės patvirtina, kad, jeigu į juos būtų atsižvelgta, ji būtų padariusi kitas išvadas, nei padarytos ginčijamame sprendime. Šiuo klausimu ji nurodo Dokumente Nr. 18 pateiktas aplinkybes (EDF raštas ekonomikos ministrui dėl EDF taikomos apskaitos ir mokesčių tvarkos), Dokumentą Nr. 20 (Finansų ministerijai siųstas 1995 m. spalio 27 d. susirinkimo protokolas), Dokumentą Nr. 22 (Ekonomikos, finansų ir planavimo ministerijai EDF siųstas dokumentas su priedu „1994 m. gruodžio 31 d. EDF balanso pertvarkymas“), Dokumentą Nr. 23 (Biudžeto ministerijai EDF siųstas raštas su priedu „Pasiūlymas dėl EDF balanso restruktūrizavimo“), Dokumentą Nr. 32 (ekonomikos ir finansų ministro ir pramonės, pašto ir telekomunikacijų ministro raštas), pažymėdama, kad į šį dokumentą atsižvelgta tame sprendime, dokumentus Nr. 50–56 (to laiko kredito reitingų agentūrų nuomonės, į kurias atsižvelgta 2013 m. bendrovės Oxera tyrime) ir Dokumentą Nr. 57 (tyrimas „Pan‑European utilities“), o šie dokumentai išvardyti ieškinio 77 punkte pateiktoje lentelėje.

123    EDF teigia ir tai, jog Komisijos tvirtinimai, kad ji atsižvelgė į šiuos dokumentus, neatitinka tiesos, ir tik du ginčijamame sprendime nurodyti jos atsiųsti dokumentai iš tikrųjų yra tie, kuriuos pateikė ir Prancūzijos Respublika.

124    EDF mano, jog Komisija negali tvirtinti, kad sprendimas atmesti jos pateiktus dokumentus savaime yra išsamaus tyrimo įrodymas.

125    EDF nuomone, 2016 m. kovo 16 d. Sprendimas Frucona Košice / Komisija (T‑103/14, EU:T:2016:152) ir 2016 m. gegužės 26 d. Sprendimas France ir IFP Énergies nouvelles / Komisija (T‑479/11 ir T‑157/12, EU:T:2016:320, dėl jo pateiktas apeliacinis skundas) patvirtina jos teiginius, kad iš esmės Komisija turi atsižvelgti į visas reikšmingas aplinkybes, net jeigu jos nebuvo nurodytos priemonės rengėjai, t. y. atitinkamai valstybei narei.

126    Be to, EDF nurodo, jog objektyvus ir nešališkas ieškinio 80 punkte išvardytų dokumentų aiškinimas nedviprasmiškai įrodo, kad nagrinėjama priemonė yra sprendimas restruktūrizuoti, kuris, kaip ji mano, nurodytas kaip būtent toks Komisijai jos pateiktame Dokumente Nr. 20.

127    Galiausiai pastabose, pateiktose priėmus Sprendimą Frucona Košice, Prancūzijos Respublikos palaikoma ieškovė teigia, kad, remiantis šiuo sprendimu, Komisija turėjo atsižvelgti į visas reikšmingas aplinkybes, nepaisydama to, kad valstybė jų nurodė mažiau, ar subjektyvios valstybės nuomonės; ji negalėjo nepaisyti valstybės ir EDF nurodytų aplinkybių.

128    Prancūzijos Respublika, palaikydama EDF argumentus, teigia, kad ginčijamo sprendimo 87–108 konstatuojamosiose dalyse aprašyti tik devyni dokumentai, pridėti prie Komisijai Prancūzijos valdžios institucijų pateiktų 2013 m. liepos 1 d. pastabų, bet nepaaiškinta, kodėl iš šių dokumentų ji padarė išvadą, kad privataus investuotojo kriterijus šiuo atveju neturėjo būti taikomas.

129    Prancūzijos Respublika pateikė lentelę (įstojimo į bylą paaiškinimo 10 priedas) su pastabomis dėl jos ir EDF pateiktų įrodymų, į kuriuos Komisija neatsižvelgė, nors, kaip ji manė, šiuose dokumentuose buvo aplinkybių, šiuo atveju turinčių esminės reikšmės kriterijaus taikytinumo vertinimui.

130    Šiuo klausimu Prancūzijos Respublika pateikia tris pavyzdžius.

131    Pirma, Prancūzijos Respublika nurodo 1997 m. vasario 19 d. EDF finansų direktoriaus pateiktą raštą Finansų ministerijai pavaldžios Finansavimo ir akcijų valdymo tarnybos vadovui, kurį Komisija paminėjo tik ginčijamo sprendimo 88 ir 91 konstatuojamosiose dalyse ir į jį neatsižvelgė svarstymuose, nors šis raštas įrodo, kad, kai buvo rengiama Prancūzijos valstybės ir EDF 1997 m. balandžio 8 d. sudaryta 1997–2000 m. sutartis (toliau – EDF sutartis), ši valstybė išnagrinėjo atlygį, kurį ji, kaip akcininkė, gautų 1997–2000 m., be kita ko, remdamasi ekonominiais ir finansiniais argumentais. Iš tikrųjų šiame rašte pateiktos prognozės, grindžiamos toje EDF sutartyje padarytomis prielaidomis (tarifų pokyčiai, valstybės akcininkės atlygio nustatymo tvarka, investavimo ir skolos sumažinimo tikslai).

132    Antra, Prancūzijos Respublika nurodė 1996 m. liepos 27 d. tiriamąjį pranešimą, pateiktą gavus 1997 m. rugsėjo 15 d. Prancūzijos Senato prašymą, kurį Komisija tik paminėjo ginčijamo sprendimo 88 konstatuojamojoje dalyje, nors šis pranešimas įrodo, kad nustatydama nagrinėjamą priemonę Prancūzijos valstybė turėjo rūpesčių kaip viešoji akcininkė. Konkrečiai kalbant, šioje pažymoje nagrinėjamos viešojo akcininko atlygio prognozės, pateikiamos atsižvelgiant į šio sektoriaus Europos įmonių balansą.

133    Trečia, Prancūzijos Respublika nurodė 1995 m. gruodžio 26 d. EDF raštą su priedu „1994 m. gruodžio 12 d. EDF balanso pertvarkymas“, pateiktą Ekonomikos, finansų ir planavimo ministerijai, į kurį ginčijamame sprendime Komisija neatsižvelgė ir kuriame pateikta buhalterinės apskaitos analizė, įrodanti, kad nuo 1995 m. Prancūzijos valstybė išsamiai išnagrinėjo EDF kapitalo restruktūrizavimą ir jo pasekmes.

134    Komisija ginčija šiuos argumentus.

b)      Bendrojo Teismo vertinimas

135    Iš esmės EDF teigia, kad vertindama privataus investuotojo kriterijaus taikytinumą nagrinėjamai priemonei Komisija neįvykdė rūpestingumo pareigos ir neatsižvelgė į daugybę jai pateiktų dokumentų, tik be jokių kitų paaiškinimų išnagrinėjo tuos, kuriuos jai pateikė Prancūzijos Respublika, nors dėl šiuose dokumentuose nurodytų aplinkybių būtų turėjusi nuspręsti, kad tas kriterijus turėjo būti taikomas.

136    Pirma, primintina, kad jei vykstant administracinei procedūrai valstybė narė nurodo privataus investuotojo kriterijų, esant abejonių, ji privalo nedviprasmiškai ir remdamasi objektyvia bei patikrinama ir tuo metu turima informacija įrodyti, kad priemonės ėmėsi veikdama kaip akcininkė ir kad ši grindžiama reikalaujamais išankstiniais ekonominiais vertinimais (šiuo klausimu žr. sprendimo byloje C‑124/10 P 82, 85 ir 104 punktus).

137    Antra, primintina, kad, remiantis rūpestingumo pareiga, kuri neatsiejama nuo gero administravimo principo ir bendrai galioja Sąjungos institucijos veiksmams jos santykiuose su visuomene, reikalaujama, kad Sąjungos institucija veiktų kruopščiai ir apdairiai (2017 m. balandžio 4 d. Sprendimo Europos ombudsmenas / Staelen, C‑337/15 P, EU:C:2017:256, 34 punktas).

138    Kai Sąjungos institucijos turi diskreciją, Sąjungos teisės sistemos suteikiamų garantijų paisymui per administracines procedūras tenka dar didesnė reikšmė. Tarp šių garantijų yra ir kompetentingos institucijos pareiga rūpestingai ir nešališkai išnagrinėti visas reikšmingas atitinkamos bylos aplinkybes, suinteresuotojo asmens teisė išdėstyti savo nuomonę ir teisė, kad dėl jo būtų priimtas tinkamai motyvuotas sprendimas. Tik taip Teisingumo Teismas ir Bendrasis Teismas gali patikrinti, ar įvykdytos faktinės ir teisinės sąlygos, nuo kurių priklauso naudojimasis diskrecija (1991 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Technische Universität München, C‑269/90, EU:C:1991:438, 14 punktas).

139    Be to, remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, susijusia su įrodymų vertinimo valstybės pagalbos srityje principais, Komisija privalo rūpestingai ir nešališkai vykdyti ginčijamų priemonių tyrimo procedūrą, kad priimdama galutinį sprendimą, kuriuo patvirtinamas pagalbos egzistavimas ir tam tikrais atvejais jos nesuderinamumas ar neteisėtumas, turėtų kuo išsamesnių ir patikimesnių įrodymų (žr. 2014 m. balandžio 3 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑559/12 P, EU:C:2014:217, 63 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

140    Trečia, primintina ir tai, kad sprendimo dėl valstybės pagalbos teisėtumą Sąjungos teismas turi vertinti atsižvelgdamas į informaciją, kurią Komisija turėjo priimdama sprendimą (2008 m. balandžio 15 d. Sprendimo Nuova Agricast, C‑390/06, EU:C:2008:224, 54 punktas ir 2010 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Komisija / Scott, C‑290/07 P, EU:C:2010:480, 91 punktas).

141    Galiausiai, ketvirta, kai vykdant valstybės pagalbos kontrolę valstybė narė privalo, remdamasi ESS 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta lojalaus bendradarbiavimo pareiga, pateikti Komisijai informaciją, kuria remdamasi ji galėtų priimti sprendimą dėl su nagrinėjama priemone susijusio valstybės pagalbos pobūdžio, Komisija, remdamasi jai nustatyta rūpestingo ir nešališko tyrimo pareiga, turi kruopščiai išnagrinėti tą informaciją. Atsižvelgiant į formalios tyrimo procedūros, kuriai vykstant suinteresuotiesiems asmenims suteikiamas Komisijos informacijos šaltinio vaidmuo, esmę, tokia pareiga taip pat taikoma Komisijai, kiek tai susiję su suinteresuotųjų šalių jai pateikta informacija (žr. 2015 m. birželio 25 d. Sprendimo SACE ir Sace BT / Komisija, T‑305/13, EU:T:2015:435, 112 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

142    Šiuo atveju nustatyta, kad jau per administracinę procedūrą Prancūzijos Respublika rėmėsi privataus investuotojo kriterijumi (žr. šio sprendimo 31 punkte minėto pirminio sprendimo 95 konstatuojamąją dalį). Todėl ji turėjo nedviprasmiškai ir remdamasi objektyvia bei patikrinama ir tuo metu turėta informacija įrodyti, kad priemonės ėmėsi veikdama kaip akcininkė ir kad ji grindžiama reikalaujamais išankstiniais ekonominiais vertinimais (šiuo klausimu žr. sprendimo byloje C-124/10 P 82, 85 ir 104 punktus).

143    Prancūzijos Respublikos palaikoma ieškovė šioje pirmoje dalyje Komisiją kaltina tuo, kad ji neatsižvelgė į šiuo klausimu EDF pateiktų įrodymų visumą ir nagrinėjo tik tuos įrodymus ar jų dalį, kuriuos pateikė Prancūzijos Respublika.

144    Pirmiausia pažymėtina, jog EDF teiginiai yra ypač bendro pobūdžio ir labai neišsamūs, kiek tai susiję su tariamai reikšmingų aplinkybių nustatymu jos Komisijai pateiktuose dokumentuose, į kuriuos ši neatsižvelgė.

145    Iš tikrųjų ieškinio 77 punkte EDF tik nurodė lentelę su Komisijai pateiktų 50 dokumentų sąrašu (o ne 53 dokumentų, kaip ji teigia ieškinio 78 punkte). EDF pažymi, jog 10 iš šių dokumentų nurodyti ginčijamame sprendime, o dėl kitų teigia, kad jie nepaminėti, a fortiori Komisija jų nenagrinėjo. Todėl jie buvo atmesti be pagrindimo, o Komisija turėjo atsižvelgti į visas reikšmingas faktines ir teisines aplinkybes.

146    Ieškinio 80 punkte EDF nurodė „tam tikrus nemotyvuotai atmestus įrodymus“, esančius ieškinio A‑7 priedo dokumentuose, dėl kurių, kaip ji mano, Komisija turėjo nuspręsti, kad nagrinėjamai priemonei turėjo būti taikomas privataus investuotojo kriterijus:

–        „dokumentas [Nr.] 18: „Geresnis akcininko, savininko, reguliuotojo ir perleidėjo vaidmenų derinimas“,

–        dokumentas [Nr.] 20: „Kapitalizuoti EDF perleidimo mokesčius valstybei ir atnaujinti skirtus atidėjinius pertvarkant į kapitalą ir konsoliduojant kapitalo dotacijas, kad būtų nustatyta nuolatinė akcininko atlygio bazė“,

–        dokumentas [Nr.] 22: „Pasiūlymas dėl 1994 m. gruodžio 31 d. EDF balanso pokyčių, PTT priskyrimo prie nuosavo kapitalo, [viešojo paskirstymo] perleidimo mokesčių pertvarkymo“,

–        dokumentas [Nr.] 23: „Nuosavo kapitalo pertvarkymas balanso pasyve“ (žr. 1.1, 1.2 ir 1.3 punktus),

–        dokumentas [Nr.] 32: „Ambicingas atlygio valstybei tikslas“,

–        dokumentas [Nr.] 50-56: kredito reitingų agentūrų ataskaitos, kuriose pateiktos pastabos dėl Oxera atliktos lyginamų įmonių pajėgumo ir perspektyvų analizės (parengta 2013 m.). Šiuose dokumentuose yra informacijos apie Europos ekonominį kontekstą, juose aprašytos priemonės, kurių įmonės ėmėsi dėl naujų perspektyvų. Tai yra svarbi informacija, į kurią Komisija nepagrįstai neatsižvelgė.

–        dokumentas [Nr.] 57: „Morgan Stanley, Pan-European utilities“ – nesuprantama, kodėl Komisija neatsižvelgė į šį esminį to laiko dokumentą su nurodyta metodika ir argumentais, kuriuos būtų taikęs privatus investuotojas.“

147    Remdamasi tuo EDF daro išvadą, kad Komisija sąmoningai neatsižvelgė į jos teiginiui prieštaraujančius įrodymus ir to nepagrindė.

148    Pirma, dėl šio sprendimo 138 punkte primintos rūpestingumo pareigos pažymėtina, kad ginčijamame sprendime Komisija neprivalo nurodyti ar pareikšti nuomonę dėl kiekvieno EDF jai pateikto dokumento, kurių reikšmingumo Komisijos turimam atlikti tyrimui EDF nenurodė.

149    Taigi negalima kaltinti Komisijos, kad ji neįvykdė jai tenkančios rūpestingumo pareigos dėl šio aspekto.

150    Be to, kadangi EDF teigia ir tai, jog Komisija neįvykdė pareigos motyvuoti, primintina, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, pareigos motyvuoti apimtis priklauso nuo atitinkamo akto pobūdžio ir jo priėmimo aplinkybių. Motyvai turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti institucijos samprotavimus, kad, pirma, Sąjungos teismas galėtų vykdyti teisėtumo kontrolę ir, antra, suinteresuotieji asmenys, norėdami apginti savo teises ir patikrinti, ar sprendimas pagrįstas, galėtų žinoti priemonės pateisinimą. Nurodant motyvus nereikalaujama tiksliai atskleisti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes klausimas, ar akto motyvavimas atitinka SESV 296 straipsnio antros pastraipos reikalavimus, turi būti vertinamas ne tik pagal jo formuluotę, bet ir pagal kontekstą ir pagal visas atitinkamą sritį reglamentuojančias teisės normas. Konkrečiai tariant, Komisija neprivalo pareikšti nuomonės dėl visų suinteresuotųjų asmenų jai pateiktų argumentų, pakanka išdėstyti esminės reikšmės turinčias faktines aplinkybes ir teisinius argumentus, susijusius su sprendimu (žr. 2003 m. kovo 6 d. Sprendimo Westdeutsche Landesbank Girozentrale ir Land Nordrhein-Westfalen / Komisija, T‑228/99 ir T-233/99, EU:T:2003:57, 278–280 punktus).

151    Vadinasi, ir vykdydama pareigą motyvuoti, Komisija neprivalėjo ginčijamame sprendime pareikšti nuomonės dėl kiekvieno EDF jai pateikto dokumento.

152    Negalima pritarti ir konkretiems EDF argumentams tiek, kiek jie susiję su galima motyvavimo stoka.

153    Antra, kiek tai susiję su ieškinio 80 punkte EDF nurodytais dokumentais, dėl kurių ji teigia, kad Komisija neatsižvelgė į „įrodymus“ ar jų nepaisė, reikia konstatuoti, kad, pirma, lakoniškiausios citatos, kuriomis remiasi EDF, susijusios ne su Komisijos nagrinėta ginčijama priemone, o geriausiu atveju – su EDF klaidingai aiškinama priemone, t. y. EDF kapitalo restruktūrizavimu. Antra, nė viename iš nurodytų dokumentų, net ir atsižvelgiant į juos visus, ginčijama priemonė nepaminėta net papildomai. Todėl EDF argumentai neturi faktinio pagrindo.

154    Be to, reikia konstatuoti, kad EDF nepateikė nė menkiausio paaiškinimo, leidžiančio suprasti, kaip ieškinio 80 punkte jos nurodyti „įrodymai“, kaip ji teigia, iš esmės pakeistų ar net paneigtų Komisijos atliktą privataus investuotojo kriterijaus taikytinumo analizę.

155    Trečia, pažymėtina, kad, kaip tvirtina Komisija, nors ji aiškiai nesiremia visais EDF nurodytais dokumentais, į EDF nurodytas aplinkybes, kurių tariamai nepaisyta, tikrai atsižvelgta ginčijamame sprendime.

156    Iš tikrųjų ginčijamo sprendimo 89 konstatuojamojoje dalyje ir 95 konstatuojamosios dalies trečioje įtraukoje paaiškintas Prancūzijos valstybės, akcininkės, perleidėjos ir reguliuotojos vaidmenų skirtumas (ieškinio A‑7‑18 priedas) ir „ambicingas“ atlygio valstybei tikslas (ieškinio A‑7‑32 priedas).

157    EDF kapitalo restruktūrizavimo operacija, siejama su valstybės akcininkės atlygio baze (ieškinio A‑7‑20 priedas), pasiūlymai dėl balanso pokyčių (ieškinio A‑7‑22 priedas) ir EDF nuosavo kapitalo restruktūrizavimas (ieškinio A‑7‑23 priedas), atsižvelgiant į Prancūzijos Respublikos nustatytą operacijos tvarką, aprašyti ginčijamo sprendimo 25–30 ir 100–103 konstatuojamosiose dalyse.

158    Atlikti darbai ir nuo 1995 m. vykę EDF ir priežiūros institucijų susirinkimai, kuriuose parengti ieškinio 80 punkte EDF išvardyti dokumentai, nurodyti ginčijamo sprendimo 28, 89 ir 90 konstatuojamosiose dalyse, kuriose Komisija gilinosi veikiau į jų išvadas, o ne į eigą, ir to negalima kritikuoti.

159    Be to, kiek tai susiję su kredito reitingų agentūros ataskaitomis, kuriomis remtasi Oxera tyrime (ieškinio A‑7‑50–A‑7‑56 priedai), nors, žinoma, šios ataskaitos yra to laiko, priešingai nei 2013 m. Oxera tyrimas, pažymėtina, kad jos konkrečiai nesusijusios su EDF, juo labiau su ginčijama priemone.

160    Pirma ataskaita, parengta kredito reitingų agentūros, „Rating methodology – European electric utilities“ susijusi su sektoriaus, kuriame 1999 m. įvyko pokyčių, bendro pobūdžio analize. Joje nėra jokios EDF apskaitos ir mokesčių situacijos, susidariusios dėl jos balanso struktūros ir atnaujinti skirtų atidėjinių, analizės. Joje net nenurodytas nei įmonės pertvarkymas, nei jos balanso restruktūrizavimas. Vienintelio iš ieškinio priedų 875 puslapyje schematiškai pateikta tam tikra bendro pobūdžio informacija apie įmonės kredito reitingus.

161    Ieškinio A‑7‑51–A‑7‑55 prieduose pateikti kredito reitingų bendrovės atlikti penki tyrimai atitinkamai susiję su kitomis nei EDF įmonėmis.

162    Taigi šios įvairios ataskaitos visai nenaudingos, siekiant paaiškinti ginčijamos priemonės motyvus ar ją suprasti, ir gali būti nebent su kontekstu susijusios aplinkybės, kuriomis Oxera grindė tyrimą.

163    2013 m. parengtas Oxera tyrimas ir jo vertinimas konkrečiai nurodyti ginčijamo sprendimo 144 konstatuojamosios dalies trečioje įtraukoje, todėl Komisija į jį atsižvelgė.

164    Galiausiai, kiek tai susiję su banko ataskaita apie visą Europos energijos sektorių, o ne konkrečiai apie EDF (ieškinio A‑7‑57 priedas), pažymėtina, kad ginčijamo sprendimo 144 konstatuojamosios dalies trečioje įtraukoje Komisija paaiškino, kodėl nusprendė, kad kitų nei EDF įmonių mokėtais dividendais nesiremta apskaičiuojant atlygį Prancūzijos valstybei už EDF kapitalo dotacijas, t. y. anot pačios Prancūzijos Respublikos, iš tikrųjų buvo nagrinėti kiti argumentai, kuriais ir grindžiamas jos sprendimas (šiuo klausimu daroma nuoroda į to sprendimo 87 konstatuojamąją dalį, 102 konstatuojamosios dalies trečią įtrauką, 107 konstatuojamosios dalies aštuntą įtrauką ir 161 konstatuojamąją dalį).

165    Be to, reikia konstatuoti, kad Komisija atsižvelgė ir į Prancūzijos Respublikos įstojimo į bylą paaiškinime pateiktus tris dokumentus.

166    Iš tikrųjų reikia nuspręsti, kad, pirma, 1997 m. vasario 19 d. EDF finansų direktoriaus raštas dėl „pagrindinių finansinio scenarijaus, susijusio su <…> EDF ir valstybės sutartimi, prielaidų“ nurodytas ginčijamo sprendimo 90 ir 91 konstatuojamosiose dalyse. Šiame rašte niekur neminima ginčijama priemonė ir jame nurodyti duomenys neleidžia daryti išvados dėl privataus investuotojo kriterijaus taikytinumo, o tai šiuo atveju Komisija paaiškino ginčijamo sprendimo 132 ir paskesnėse konstatuojamosiose dalyse.

167    Antra, 1996 m. liepos 27 d. EDF analizės pažymoje yra tik labai bendro pobūdžio argumentų apie reguliuotojų elgesį ir akcininkų atlygį užsienio elektros sektoriuje, bet nepadaryta išvadų dėl EDF veiklos.

168    Galiausiai, trečia, dėl 1995 m. gruodžio 26 d. EDF rašto, konkrečiai – dėl priedo „1994 m. gruodžio 31 d. EDF balanso pertvarkymas“, reikia nurodyti toliau pateiktas aplinkybes.

169    Prie 1995 m. gruodžio 26 d. EDF rašto pridėti keli dokumentai. Pirma, kelios diagramos su balanso pozicijomis (prieš perklasifikavimą ir po jo), skirtomis „viešojo platinimo koncesijoms“ (dar vadinamos vietos bendruomenių koncesijos), kurios atskirtos nuo PTT koncesijos, kaip tai patvirtina ieškinio A‑7‑23 ir A‑7‑24 priedai, ir iš kurių aiškiai matyti, kad šios dviejų rūšių koncesijos vertinamos skirtingai, o tai trumpai nurodyta ir pagrindinio pranešėjo D. Migaud pataisytame pranešime Nr. 204, pateiktame finansų komisijos vardu (toliau – Migaud pranešimas; įstojimo į bylą paaiškinimo I‑8 priedas). Antra, kiek tai susiję su tomis pačiomis koncesijomis, pateiktas „esamos buhalterinės apskaitos sistemos ir numatytos naujos sistemos palyginimas“. Trečia, dėl tų koncesijų nagrinėjamas „koncesijos suteikėjo ir koncesininko finansavimas, kuriuo remtasi apskaičiuojant nusidėvėjimą ir nustatant abiejų šalių patirto vertės sumažėjimo atitinkamą dalį“. Ketvirta, pateiktas priedas „1994 m. gruodžio 31 d. balanso pertvarkymas“. Šį priedą sudaro trys skyriai: pirma, „išsamus balansas, pakeistas atsižvelgiant į paskutinius EDF pasiūlymus dėl koncesijų ir balanso restruktūrizavimo“, kuriame išskirtos „F. H.“ koncesijos ir viešojo paskirstymo koncesijos (žinoma, šio skyriaus lentelėje nurodyti numatomi balanso pasyvo pakeitimai, kuriuos lėmė EDF įstatų pakeitimai, panašūs į padarytuosius 1997 m., tačiau panaudotų atidėjinių perklasifikavimo mokestinės pasekmės nenurodytos); antra, „tas pats balansas, bet pateiktas taip, kad būtų akcentuoti su [viešojo paskirstymo] koncesijomis susiję pertvarkymai“; trečia, „trečioji lentelė, kurioje išskirti balanso straipsniai, susiję su [viešojo paskirstymo] koncesijomis (ši informacija pirmesnėje lentelėje pažymėta pilkai), siekiant akcentuoti [viešojo paskirstymo] koncesijų pertvarkymui taikomą logiką“. Penkta, nurodyti „EDF balanso [viešojo paskirstymo] koncesijų sąskaitų ilgalaikiai pokyčiai“ su tam tikromis trumpomis prognozėmis iki 2015 metų.

170    Visų pirma, reikia konstatuoti, kad ginčijama priemonė visiškai nenurodyta 1995 m. gruodžio 26 d. EDF rašte ir jo prieduose.

171    Antra, reikia konstatuoti, kad Komisija atsižvelgė į negausias 1995 m. gruodžio 26 d. EDF rašte pateiktas reikšmingas aplinkybes ginčijamo sprendimo 25–30 ir 100–103 konstatuojamosiose dalyse, be to, sprendimo 26, 89 ir 90 konstatuojamosiose dalyse nurodyta, kad nuo 1995 m. vyko EDF ir Prancūzijos valstybės darbai ir susirinkimai. Šiose konstatuojamosiose dalyse išsamiai išdėstyti su apskaita ir mokesčiais susiję ginčijamos priemonės aspektai ir šiuo atveju net nebuvo teigiama, kad jie klaidingi.

172    Galiausiai negalima kaltinti Komisijos, kad ginčijamame sprendime nagrinėjo įvairių EDF ir Prancūzijos valstybės Įstatymo Nr. 97-1026 parengiamųjų darbų išvadas, o ne jų eigą, juo labiau kad šie darbai nepatvirtina to, ar atsižvelgta į ginčijamą priemonę ir tariamą jos poveikį investicijoms.

173    Be to, kiek tai susiję su įstojimo į bylą paaiškinimo 10 priede esančia lentele, kurioje pateiktos dokumentų, į kuriuos neatsižvelgta, ištraukos su pastabomis, reikia konstatuoti, kad nė vienoje iš cituotų pastraipų ar pastabų nenurodyta ginčijama priemonė ir nereikia priimti sprendimo dėl tokios nuorodos į įstojimo į bylą paaiškinimo priede pateiktą lentelę priimtinumo.

174    Šio sprendimo 173 punkte nurodytos ištraukos susijusios nebent su šios priemonės nustatymo kontekstu, o dėl jo nebuvo teigiama, kad Komisija į jį neatsižvelgė.

175    Darytina išvada, jog EDF neįrodė, kad Komisija neįvykdė rūpestingumo pareigos, nes neišnagrinėjo jai pateiktų įrodymų ar į juos neatsižvelgė, ir kad Komisija neįvykdė pareigos motyvuoti.

176    Taigi pagrindinio antrojo ieškinio pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip iš dalies neturinčią faktinio pagrindo, be to, neturinčią jokio pagrindo.

4.      Dėl antros dalies

a)      Šalių argumentai

177    Grįsdama antrojo ieškinio pagrindo antrą dalį, susijusią su supainiotais privataus investuotojo kriterijaus taikytinumo elementais ir to kriterijaus taikymui reikšmingais elementais EDF primena, jog Komisija nusprendė, kad privataus investuotojo kriterijus šiuo atveju neturėjo būti taikomas, nes Prancūzijos Respublika „prieš suteikdama ar tuo metu, kai teikė ekonominę naudą, gautą dėl nesumokėto pelno mokesčio, nepriėmė sprendimo investuoti į EDF atleisdama nuo mokesčio“.

178    Taigi, anot EDF, Komisijos argumentai grindžiami reikšmingų faktinių ir teisinių aplinkybių analizės netikslumais ir prieštarauja sprendimui byloje T‑156/04 ir sprendimui byloje C‑124/10 P.

179    EDF nuomone, Teisingumo Teismas nusprendė, kad privataus investuotojo kriterijaus taikytinumą lemia valstybės statusas, kurį ji turėjo atlikdama veiksmus, t. y. ar ji veikė kaip akcininkė, ar kaip viešosios valdžios subjektas.

180    Be to, kadangi nagrinėjama priemonė yra įmonės, kurios akcininkė – valstybė, kapitalo pertvarkymas, Bendrasis Teismas nusprendė, kad dėl savo pobūdžio ši priemonė įrodė, kad valstybės tikslas investuoti galėjo būti prilygintas privataus investuotojo tikslui investuoti.

181    Taigi ginčijamas sprendimas prieštarauja sprendimui byloje T‑156/04, kiek jis susijęs su teiginiu dėl „mokesčio dovanos“, be to, jame beveik visada painiojami kriterijaus taikytinumo reikalavimai ir to kriterijaus taikymo reikalavimai.

182    Šiuo klausimu EDF tvirtina, kad ginčijamo sprendimo 132–135 konstatuojamosios dalys dėl atlygio valstybei padidėjimo yra susijusios su kriterijaus taikymu, o ne jo taikytinumu; tą patį galima pasakyti ir dėl to sprendimo 140–144 konstatuojamųjų dalių, kuriose nagrinėjamas atitinkamos investicijos pelningumo klausimas.

183    Galiausiai EDF teigia, jog, pirma, sprendimo byloje C‑124/10 P 82 ir 84 punktų taikymo sritis nėra tokia, kokią nurodė Komisija, pagal juos kriterijaus taikytinumas turi būti siejamas su statusu, kurį valstybė turėjo veikdama, ir, antra, sprendimo investuoti pelningumas turi būti atskirtas nuo valstybės statuso, kurį ji turėjo veikdama, ir šis pelningumas turi būti tikrinamas. Todėl Komisija, teigdama priešingai, nesilaikė sprendimo byloje C‑124/10 P.

184    Prancūzijos Respublika mano, kad pirmiausia Komisija turėjo savarankiškai nustatyti, ar sprendimą vykdyti EDF kapitalo restruktūrizavimą valstybė priėmė kaip viešoji akcininkė, ar kaip viešosios valdžios subjektas, paskui turėjo nagrinėti pelningumo klausimą, kuris susijęs tik su kriterijaus taikymu.

185    Komisija mano, kad šie argumentai nepagrįsti.

b)      Bendrojo Teismo vertinimas

186    Prancūzijos Respublikos palaikoma EDF iš esmės tvirtina, kad Komisija nuolat painiojo reikalaujamą privataus investuotojo kriterijaus taikytinumo analizę ir to kriterijaus taikymo analizę.

187    Šiuo klausimu EDF pateikė toliau nurodytą argumentą.

188    Pirma, EDF teigia, jog Teisingumo Teismas nusprendė, kad privataus investuotojo kriterijaus taikytinumo klausimą lemia tai, ar valstybė veikė kaip akcininkė, ar kaip viešosios valdžios subjektas. Jos nuomone, kadangi ginčijama priemonė yra įmonės, kurios akcininkė – valstybė, kapitalo restruktūrizavimas, sprendimo byloje T‑156/04 259 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad dėl savo pobūdžio ši priemonė įrodė, kad valstybė turėjo tikslą investuoti, kuris galėjo būti palygintas su privataus investuotojo tikslu.

189    Šiam argumentui negalima pritarti.

190    Iš tikrųjų, priešingai, nei teigia EDF, ginčijama priemonė yra ne šios įmonės kapitalo restruktūrizavimas, o perleidimo mokesčių neapmokestinimas (žr. šio sprendimo 106 ir 107 punktus). Taigi nagrinėjamą argumentą lėmė neteisingas sprendimo byloje T‑156/04 ir sprendimo byloje C‑124/10 P aiškinimas.

191    Be to, reikia konstatuoti, kad nagrinėjamu argumentu siekiama, kad būtų pripažinta, jog iš sprendimo byloje T‑156/04 ir sprendimo byloje C‑124/10 P išplaukia, kad ši priemonė yra kapitalo restruktūrizavimo priemonė, todėl valstybė veikė kaip akcininkė, turėdama tikslą investuoti, kuris dėl savo pobūdžio gali būti palygintas su privataus investuotojo tikslu, ir dėl šios priežasties Komisija turėjo pripažinti, kad kriterijus taikytinas.

192    Vis dėlto reikia priminti, kad sprendime byloje T‑156/04 ir sprendime byloje C‑124/10 P iš anksto nenuspręsta dėl privataus investuotojo kriterijaus taikytinumo.

193    Priešingai, sprendime byloje C‑124/10 P Teisingumo Teismas pažymėjo:

„82. <…> jei vykstant administracinei procedūrai valstybė narė nurodo minėtą kriterijų, esant abejonių, ji privalo nedviprasmiškai ir remdamasi objektyvia bei patikrinama informacija įrodyti, kad priemonės ėmėsi veikdama kaip akcininkė.

83. Iš šios informacijos turi aiškiai matytis, kad atitinkama valstybė narė prieš suteikiant ekonominę naudą ar tuo pačiu metu <…> priėmė sprendimą veiksmingai įgyvendinta priemone investuoti į valstybės kontroliuojamą įmonę.“

194    Kitaip tariant, nepakanka teigti, kad valstybė narė priėmė sprendimą investuoti ir kad priemonė nustatyta turint akcininko statusą; reikia nedviprasmiškai ir remiantis objektyvia bei patikrinama to laiko informacija tai įrodyti.

195    Taigi šis argumentas pateiktas remiantis neteisingu sprendimo byloje T‑156/04 ir sprendimo byloje C‑124/10 P aiškinimu.

196    Be to, Prancūzijos Respublikos palaikoma EDF iš esmės teigia, kad Komisija, nagrinėdama to kriterijaus taikytinumą, neteisingai ėmėsi vertinti Prancūzijos valstybės atlygio padidėjimą ir priemonės (EDF klaidingai kvalifikuotos kaip „investicija“) pelningumą, nes iš tikrųjų, kaip ji mano, šie elementai susiję su kriterijaus taikymu.

197    Vis dėlto sprendime byloje C‑124/10 P Teisingumo Teismas nusprendė:

„84. Šiuo aspektu, be kita ko, gali būti reikalaujama informacijos, iš kurios paaiškėtų, kad šis sprendimas grindžiamas ekonominiais vertinimais, kurie šios bylos aplinkybėmis būtų panašūs į racionalaus privataus investuotojo, esančio kaip galima panašesnėje į minėtos valstybės narės padėtyje, vertinimus prieš atliekant minėtą investiciją, siekiant nustatyti tokios investicijos pelningumą ateityje.

85. [Vis dėlto] ekonominių vertinimų, atliktų po minėtos naudos suteikimo, retrospektyvaus atitinkamos valstybės narės investicijos faktinio pelningumo konstatavimo ar vėlesnių pateisinimų dėl faktiškai atliktų veiksmų nepakanka siekiant nustatyti, kad ši valstybė narė prieš šios naudos suteikimą ar tuo pačiu metu priėmė tokį sprendimą veikdama kaip akcininkė (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Prancūzija / Komisiją 71 ir 72 punktus).“

198    Taigi negalima kaltinti Komisijos, kad jau šiame kriterijaus taikytinumo vertinimo etape rėmėsi tariamos investicijos pelningumu.

199    Vadinasi, reikia atmesti visą pagrindinio antrojo ieškinio pagrindo antrą dalį.

5.      Dėl trečios dalies

a)      Šalių argumentai

200    Grįsdama pagrindinio antrojo ieškinio pagrindo trečią dalį, Prancūzijos Respublikos palaikoma EDF teigia, jog Komisija klaidingai atmetė galimybę šiuo atveju taikyti privataus investuotojo kriterijų, nes Prancūzijos Respublika supainiojo savo, kaip viešosios valdžios subjekto, statusą ir savo, kaip investuotojos, statusą, t. y. nustatė priemonę, remdamasi su akcininkės statusu ir su viešosios valdžios subjekto statusu susijusiais tikslais, o tai, anot Komisijos, įrodo, kad Prancūzijos valdžios institucijų pateiktuose dokumentuose supainioti argumentai dėl valstybės atlygio ir kiti argumentai, susiję su mokėtino mokesčio dydžiu po EDF balanso restruktūrizavimo.

201    EDF mano, jog šis argumentas grindžiamas faktinėmis klaidomis, kurias lėmė atrankinis ir iškreiptas įrodymų aiškinimas, ir teisės klaida, susijusia būtent su privataus investuotojo kriterijaus pobūdžiu.

202    Dėl faktinių klaidų EDF mano, jog daugelis dokumentų, o konkrečiai ji nurodo dokumentus Nr. 23-25, pridėtus prie 2013 m. liepos mėn. Komisijai pateiktų pastabų (ieškinio A‑7‑23–A‑7‑25 priedai), patvirtina, kad numatyto jos balanso restruktūrizavimo poveikis mokėtinam mokesčiui buvo nagrinėjamas lygiagrečiai, tačiau atskirai nuo pasekmių valstybės akcininkės atlygiui ir visai nepatvirtina, kad valstybė painiojo su mokesčiais ir su investicijomis susijusius tikslus.

203    Dėl teisės klaidos EDF tvirtina, kad ginčijamo sprendimo 137–139 konstatuojamosiose dalyse Prancūzijos Respublika kaltinama būtent tuo, kad iš tikrųjų išnagrinėjo EDF balanso restruktūrizavimo poveikį įmonės mokestinei padėčiai, t. y. būsimam įmonės apmokestinimui, kaip jį buvo galima numatyti tuo metu, nepaisydama aplinkybės, kad, nors, žinoma, ji atliko šį tyrimą, bet lygiagrečiai ir atskirai nuo tyrimo dėl pasekmių valstybės akcininkės atlygiui. Prancūzijos Respublika priduria, kad toks požiūris atitinka Bendrojo Teismo jurisprudenciją (2008 m. rugsėjo 24 d. Sprendimas Kahla / Thüringen Porzellan / Komisija, T‑20/03, EU:T:2008:395).

204    EDF nuomone, Komisijos argumentai patvirtina, kad ji nepaisė privataus investuotojo kriterijaus pobūdžio, o tai lėmė valstybės ir tokio investuotojo nevienodą vertinimą. Iš tikrųjų kriterijumi siekiama leisti atskirti sprendimus, kuriuos valstybė gali priimti kaip investuotoja, ir tuos, kuriuos gali priimti kaip viešosios valdžios subjektas, bet galimybė taikyti kriterijų negali būti paneigta dėl to, kad pirmieji sprendimai gali egzistuoti kartu su antraisiais. Tokie Komisijos samprotavimai dar kartą patvirtina perdėtą formalizmą, už kurį Bendrasis Teismas ją kritikavo.

205    Privataus investuotojo kriterijus gali būti netaikomas, tik jeigu valstybė veikė vien kaip viešosios valdžios subjektas, bet jeigu sprendime investuoti ji atsižvelgė į kelis veiksnius, kriterijus ne tik turi būti taikomas, bet ir būtinas, siekiant atskirti nuostatų valstybės pagalbos srityje reikšmingus ekonominio pobūdžio veiksnius ir kitus veiksnius, kaip tai matyti iš Komisijos pranešimo dėl [SESV] 107 straipsnio 1 dalyje vartojamos valstybės pagalbos sąvokos (OL C 262, 2016, p. 1).

206    Anot EDF, Komisija turėjo nagrinėti vienintelį klausimą, t. y. ar privatus investuotojas, atsidūręs kiek galima panašesnėje padėtyje kaip valstybė, būtų padaręs aptariamą investiciją, vertinamą remiantis numatomu pelningumu, neatsižvelgęs į su mokesčiais susijusius argumentus, kuriuos valstybė galėjo išnagrinėti atskirai, arba, kitaip tariant, ar, atskyrus aplinkybes, susijusias su priemonės apibrėžimu, jos rengėjos statusu (valstybės, veikusios kaip akcininkė, sprendimas restruktūrizuoti balansą) ir su pelningumu, kriterijus turėjo būti taikomas ir buvo teisingai pritaikytas.

207    EDF priduria, kad tokių viešosios valdžios subjekto ir investuotojo tikslų bendras egzistavimas Komisijai netrukdė taikyti privataus investuotojo kriterijaus 2015 m. liepos 7 d. Sprendime C(2015) 4569 final dėl preziumuojamos pagalbos bendrovei Altrad, kuriame ji nusprendė ne tai, kad iš esmės kriterijus netaikytinas, o patikrino, ar jis teisingai taikytas. Anot EDF, jurisprudencijoje to kriterijaus taikytinumą iš tikrųjų lemia statusas, kurį valstybė turėjo nustatydama priemonę, tačiau joje valstybei narei nedraudžiama lygiagrečiai ir atliekant atskirą analizę nagrinėti visas priemonės sukeliamas pasekmes.

208    Anot EDF, remiantis 2013 m. spalio 24 d. Sprendimo Land Burgenland ir kt. / Komisija (C‑214/12 P, C‑215/12 P ir C‑223/12 P, EU:C:2013:682) 52 punktu, taikant privataus investuotojo kriterijų nereikia atsižvelgti į argumentus, susijusius su valstybės kaip viešosios valdžios subjekto statusu, tačiau būtų pažeistas vienodo požiūrio principas, padarius išvadą, kad tas kriterijus neturi būti taikomas vien dėl to, kad tokie argumentai egzistuoja kartu su ekonominiais argumentais. Taigi, neatsižvelgimas į šiuos argumentus šio kriterijaus taikymo etape nereiškia, kad jų egzistavimas paneigtas šio kriterijaus taikytinumo etape.

209    Be to, EDF mano, jog Komisijos teiginys, kad kiti nei ekonominiai argumentai neatsiejami nuo priemonės, nustatytos pagal Įstatymą Nr. 97-1026, yra tik samprotavimo klaida ir prieštarauja faktinėms aplinkybėms, nes balanso restruktūrizavimas įvykdytas pagal tą įstatymą, o kiti argumentai (dėl tarifų sumažinimo, užimtumo rėmimo) nurodyti EDF sutartyje.

210    Galiausiai pastabose, kurias pateikė priėmus Sprendimą Frucona Košice, Prancūzijos Respublikos palaikoma EDF teigia, jog Teisingumo Teismas dar kartą patvirtino, kad valstybės pagalbos sąvoka yra objektyvaus pobūdžio, ir nusprendė, kad subjektyvus valstybės suvokimas apie jos taikomą priemonę neturi reikšmės. Vadinasi, anot ieškovės, net jeigu Prancūzijos Respublika būtų aiškiai neatskyrusi su mokesčiais susijusių argumentų ir su investicijomis susijusių argumentų, o taip nėra, bet kuriuo atveju ši aplinkybė nereikšminga analizei, kurią reikėjo atlikti šiuo atveju.

211    Beje, Prancūzijos Respublika mano, jog įvairūs jos Komisijai pateikti dokumentai įrodo, kad nustatydama nagrinėjamą priemonę ji pirmiausia rėmėsi akcininko argumentais.

212    Prancūzijos Respublika nurodo, pirma, EDF sutartį, kurios dalyje „Teisingas su viešąja paslauga susijusių užduočių finansavimas“ išskirta šių užduočių finansavimo tvarka, o tai, kaip ji mano, įrodo Prancūzijos valstybės norą atskirti su viešosios valdžios subjektu susijusius argumentus nuo argumentų, susijusių su akcininkės statusu.

213    Antra, Prancūzijos Respublika nurodo Migaud pranešimą, 1997 m. rugsėjo 12 d. pateiktą [Nacionalinės Asamblėjos] nario D. Migaud, dėl Įstatymo Nr. 201 projekto, kuriame atskirai nagrinėjami su viešosios valdžios subjektu ir akcininku susiję argumentai. Jos nuomone, šiame pranešime nurodytas EDF balanso restruktūrizavimo poveikis bendrosios skolos ir nuosavo kapitalo santykiui ir grynosios skolos ir nuosavo kapitalo santykiui, paskui šis santykis, įvykdžius restruktūrizavimą ir jo neįvykdžius, palygintas su pagrindinių EDF Europos konkurentų santykiu ir matyti, kad EDF įsiskolinimo lygis neproporcingas atsižvelgiant į jos nuosavą kapitalą, palyginti su Europos konkurentų. Taigi šis pranešimas patvirtina, kad Prancūzijos valstybė pirmiausia rėmėsi akcininko argumentais.

214    Prancūzijos Respublika nurodo ir 1995 m. balandžio 4 d. ekonomikos, pramonės, pašto ir telekomunikacijų ir išorės prekybos ir biudžeto ministrų kabineto direktorių EDF atsiųstą raštą dėl darbo su koncesijomis programos (ieškinio priedas A‑7‑17; toliau – 1995 m. balandžio 4 d. raštas), į kurį Komisija neatsižvelgė ir kuris įrodo, kad vienas iš Prancūzijos valstybei rūpėjusių klausimų nustatant nagrinėjamą priemonę buvo tai, ar ji atitiko valstybės akcininkės interesus. Jos nuomone, iš tikrųjų pirmiausia siekta išsiaiškinti, „kokius esamos priemonės pakeitimus gali prireikti padaryti, kad būtų geriausiai apsaugoti valstybės akcininkės interesai atsižvelgiant į galimą monopolių atvėrimą ateityje“. Ji nurodo, kad turėdama omeny šią perspektyvą EDF paprašė pateikti ekonominę analizę.

215    Galiausiai Prancūzijos Respublika nurodo 1995 m. spalio 31 d. EDF raštą (ieškinio priedas A‑7‑23; toliau – 1995 m. spalio 31 d. raštas), išsiųstą biudžeto ministrui, kuriame, be kita ko, buvo priedas „Pasiūlymas dėl EDF balanso restruktūrizavimo“, įrodantis, kad Prancūzijos valstybė pirmiausia siekė, kad EDF iš tikrųjų būtų pelninga ir būtų pagerintas jos finansinis įvaizdis.

216    Komisija ginčija šiuos teiginius.

b)      Bendrojo Teismo vertinimas

217    Iš esmės EDF teigia, jog Komisija, nusprendusi, kad privataus investuotojo kriterijus netaikytinas, nes Prancūzijos Respublika nustatė priemonę, remdamasi su akcininko statusu susijusiais argumentais ir kartu su viešosios valdžios subjektu susijusiais argumentais, padarė teisės klaidą ir nepaisė faktinių aplinkybių ir jai pateiktų įvairių dokumentų.

1)      Dėl tariamos klaidos

218    EDF tvirtina, jog, pirma, Prancūzijos Respublika iš tikrųjų išnagrinėjo įmonės balanso restruktūrizavimo poveikį mokesčių surinkimui ateityje, tačiau šį tyrimą ji atliko lygiagrečiai ir atskirai nuo šios operacijos pasekmių Prancūzijos valstybės atlygiui. Antra, ji mano, kad Komisija turėjo nagrinėti tik tai, ar privatus investuotojas, atsižvelgdamas į pelningumą, būtų padaręs panašią investiciją, nepaisydamas mokestinių argumentų, kuriuos ta valstybė galėjo išnagrinėti atskirai, atsiedama nuo elementų, susijusių su priemonės nustatymu ir tos priemonės rengėjos statusu, t. y. šiuo atveju kaip akcininkė veikusios valstybės priimtą sprendimą restruktūrizuoti balansą. Iš tikrųjų kriterijus reikalingas tam, kad būtų galima atskirti kaip investuotoja veikusios valstybės priimtus sprendimus ir sprendimus, kuriuos ji gali priimti kaip viešosios valdžios subjektas, o galimas dviejų rūšių sprendimų egzistavimas kartu nepaneigia to kriterijaus taikytinumo. Be to, anot EDF, iš jurisprudencijos matyti, kad subjektyvus valstybės suvokimas apie įgyvendinamą priemonę nereikšmingas, ir net jeigu Prancūzijos Respublika nebūtų aiškiai atskyrusi su mokesčiais ir su investicija susijusių argumentų, o taip nebuvo, bet kuriuo atveju ši aplinkybė nereikšminga analizei, kuri šiuo atveju turėjo būti atlikta.

219    Pirmiausia primintina, kad ginčijama priemonė yra Prancūzijos Respublikos atsisakymas apmokestinti perleidimo mokesčius, t. y. apmokestinti EDF panaudotus atnaujinti skirtus atidėjinius juos perklasifikuojant į kapitalą.

220    Per administracinę procedūrą Prancūzijos Respublika teigė, kad mokestis, kurio ji atsisakė, buvo papildoma kapitalo dotacija ir kad ji taip veikė kaip EDF akcininkė, todėl reikėjo taikyti privataus investuotojo kriterijų.

221    Pirma, atsižvelgiant į šio sprendimo 50 punkte primintus sprendimo byloje C‑124/10 P 80 ir 81 punktus, reikia skirti kaip akcininkė veikiančią valstybę ir kaip viešosios valdžios subjektas veikiančią valstybę, nes privataus investuotojo kriterijaus taikytinumą lemia tai, kad šią naudą įmonei valstybė suteikė veikdama kaip akcininkė, o ne kaip viešosios valdžios subjektas.

222    Kadangi, remiantis sprendimo byloje C‑124/10 P 82 ir 83 punktais, per administracinę procedūrą Prancūzijos Respublika rėmėsi privataus investuotojo kriterijumi, ji turėjo nedviprasmiškai ir remdamasi objektyvia ir patikrinama informacija įrodyti, kad taikytos priemonės ji ėmėsi kaip akcininkė, ir iš šių aplinkybių turi būti aiškiai matyti, kad prieš suteikdama naudos ar tuo metu, kai ją teikė, šiuo atveju – atsisakė rinkti mokestį už perleidimo mokesčių perklasifikavimą į kapitalo dotacijas – ji, pasinaudodama šia priemone, priėmė sprendimą investuoti į EDF.

223    Be to, remiantis sprendimo byloje C‑124/10 P 84 punktu, tam Prancūzijos Respublika, siekdama įrodyti savo veiksmų ekonominį pobūdį, Komisijai galėjo pateikti informacijos, patvirtinančios, kad šis sprendimas buvo grindžiamas ekonominiais vertinimais, panašiais į tuos, kuriuos tokiomis aplinkybėmis, kaip šioje byloje, racionalus privatus investuotojas, esantis kaip galima panašesnėje į padėtyje į tą, kurioje buvo Prancūzijos Respublika, būtų atlikęs prieš darydamas tą investiciją, siekdamas nustatyti tokios investicijos pelningumą ateityje.

224    Ši informacija turi būti susijusi su ginčijamos priemonės taikymo laikotarpiu. Iš tikrųjų, remiantis sprendimo byloje C‑124/10 P 85 punktu, ekonominių vertinimų, atliktų po tos naudos suteikimo, retrospektyvaus atitinkamos valstybės narės investicijos faktinio pelningumo konstatavimo ar vėlesnių pateisinimų dėl faktiškai atliktų veiksmų nepakanka siekiant nustatyti, kad ši valstybė narė prieš naudos suteikimą ar tuo pačiu metu priėmė tokį sprendimą veikdama kaip akcininkė.

225    Be to, remiantis sprendimo byloje C‑124/10 P 86 punktu, jei atitinkama valstybė narė pateikia Komisijai reikalaujamą informaciją, ši privalo atlikti bendrą vertinimą, atsižvelgdama, be šios valstybės narės pateiktos informacijos, į bet kokias kitas šiuo atveju reikšmingas aplinkybes, jai leidžiančias nustatyti, ar nagrinėjamą priemonę lėmė minėtos valstybės narės akcininkės, ar viešosios valdžios subjekto statusas. Šiuo aspektu ypač gali būti reikšmingi šios priemonės pobūdis ir objektas, jos kontekstas, taip pat siekiamas tikslas ir tai priemonei taikomos taisyklės.

226    Šiuo atveju Prancūzijos Respublika ir EDF Komisijai pateikė tam tikrą informaciją, siekdamos įrodyti, kad taikytą priemonę Prancūzijos valstybė nustatė kaip akcininkė.

227    Iš esmės Komisija nusprendė, kad Prancūzijos Respublikos ir EDF jai pateikta informacija vienareikšmiškai neįrodė, kad atsisakydama apmokestinti perleidimo mokesčius, perklasifikuotus į kapitalo dotacijas, Prancūzijos valstybė priėmė sprendimą investuoti (žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 128–131, 138 ir 139 konstatuojamąsias dalis).

228    Iš tikrųjų Komisija vertino visus jai nurodytus duomenis ir atsižvelgė ne tik į Prancūzijos Respublikos, bet ir į EDF nurodytus reikšmingus duomenis, kad nustatytų, ar ginčijamą priemonę Prancūzijos valstybė nustatė kaip akcininkė, ar kaip viešosios valdžios subjektas, be to, ji išnagrinėjo šios priemonės pobūdį ir objektą, jos kontekstą ir siekiamą tikslą ir tai priemonei taikomas taisykles (žr. ginčijamo sprendimo 145 ir paskesnes konstatuojamąsias dalis), prieš tai išnagrinėjusi kitus jai nurodytus duomenis.

229    Taigi Komisija nepadarė jokios teisės klaidos dėl to, kaip ji taikė privataus investuotojo kriterijaus taikytinumo reikalavimus.

230    Iš tikrųjų EDF ir Prancūzijos Respublikos teiginys, kad Komisija turėjo nagrinėti tik tai, ar privatus investuotojas, atsižvelgdamas į pelningumą, būtų padaręs panašią investiciją, nepaisydamas mokestinių argumentų, kuriuos ta valstybė tariamai galėjo išnagrinėti „atskirai“, nesiedama su elementais, susijusiais su priemonės nustatymu ir tos priemonės rengėjos statusu, t. y. šiuo atveju kaip akcininkė veikusios valstybės priimtu sprendimu restruktūrizuoti kapitalą, grindžiamas klaidingu sprendimo byloje C‑124/10 P 80–86 punktų aiškinimu.

231    Iš tikrųjų Komisija negali nepaisyti duomenų, įrodančių su viešosios valdžios subjektu susijusių argumentų egzistavimą, ir nagrinėti tik duomenis, patvirtinančius teiginį dėl galimos investicijos. Toks požiūris prieštarautų reikalavimui vertinti visus reikšmingus duomenis, siekiant nustatyti, ar nagrinėjamą priemonę valstybė narė nustatė veikdama kaip akcininkė, ar kaip viešosios valdžios subjektas, ir, be kita ko, ginčijamos priemonės kontekstą ir jos pobūdį.

232    Žinoma, nors neatmestina galimybė, kad su viešosios valdžios subjektu susiję argumentai prireikus gali egzistuoti kartu su akcininko argumentais, vis dėlto jie negali daryti poveikio vertinimui, ar tą priemonę privatus investuotojas, esantis kiek galima panašesnėje į valstybės padėtyje, būtų nustatęs įprastomis rinkos sąlygomis. Iš tikrųjų reikia atsižvelgti tik į naudą ir pareigas, susijusias su valstybės, kaip akcininkės, padėtimi, išskyrus naudą ir pareigas, susijusias su jos, kaip viešosios valdžios subjekto, įgaliojimais (sprendimo byloje C‑124/10 P 79 punktas).

233    Šioje byloje nei Prancūzijos Respublika, nei EDF neįrodė, kad prieš skirdama ar tuo metu, kai skyrė sumą, lygią mokesčiui, kurio ji nesurinko už perleidimo mokesčius, perklasifikuotus į kapitalo dotacijas, Prancūzijos valstybė, realiai taikydama priemonę, priėmė sprendimą investuoti; taip pat nei to, kad toks sprendimas buvo priimtas remiantis išankstiniais ekonominiais vertinimais, panašiais į tuos, kuriuos tokiomis aplinkybėmis, kaip šioje byloje, būtų atlikęs racionalus privatus investuotojas, esantis padėtyje, kuri kaip galima panašesnė į tos valstybės narės, prieš darydamas tą investiciją, kad nustatytų tokios investicijos pelningumą ateityje (šiuo klausimu žr. sprendimo byloje C‑124/10 P 83, 84 ir 104 punktus).

234    Jeigu paaiškėja, kad tokių akcininko argumentų nėra, Komisija turi atmesti galimybę taikyti privataus investuotojo kriterijų.

235    Šios išvados nepaneigia EDF pateiktas argumentas dėl 2013 m. spalio 24 d. Sprendimo Land Burgenland ir kt. / Komisija (C‑214/12 P, C‑215/12 P ir C‑223/12 P, EU:C:2013:682), kuris iš tikrųjų nereikšmingas, nes to sprendimo 52 punkte Teisingumo Teismas pateikė argumentus būtent dėl privataus investuotojo kriterijaus taikymo, o ne taikytinumo, todėl analizuojant kriterijaus taikytinumą jais negali būti grindžiamas atsižvelgimas tik į akcininko tikslus.

236    Šios išvados nepaneigia ir EDF argumentas, susijęs su 2015 m. liepos 7 d. Komisijos sprendimu C(2015) 4569 final dėl preziumuojamos pagalbos bendrovei Altrad.

237    Iš tikrųjų, pirma, byloje, kurioje priimtas tas sprendimas, nagrinėta priemonė, dėl kurios Strateginis investicijų fondas tiesiogiai tapo Altrad įstatinio kapitalo dalininku su teise įsigyti papildomą dalį, o aplinkybės, kad operacija buvo investicija, Komisija neginčijo.

238    Antra, net darant prielaidą, kad operacijos buvo panašios, vis dėlto valstybės pagalbos sąvoka yra objektyvi sąvoka, kuri reiškia, jog tam, kad priemonė galėtų būti kvalifikuota kaip valstybės pagalba, ji turi galėti paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir iškraipyti arba galėti iškraipyti konkurenciją; ji turi būti vertinama Komisijos sprendimo priėmimo dieną; ir ją lemia vien tai, ar dėl valstybės taikytos priemonės gauna naudos viena, ar kelios įmonės. Taigi Komisijos sprendimų praktika šioje srityje, dėl kurios, beje, šalys nesutaria, neturi lemiamos reikšmės (žr. 2009 m. kovo 4 d. Sprendimo Associazione italiana del risparmio gestito et Fineco Asset Management / Komisija, T‑445/05, EU:T:2009:50, 145 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; taip pat šiuo klausimu žr. 2010 m. gegužės 20 d. Sprendimo Todaro Nunziatina & C., C‑138/09, EU:C:2010:291, 21 punktą).

239    Šios išvados nepaneigia ir EDF argumentas, pateiktas priėmus Sprendimą Frucona Košice, kad Prancūzijos Respublikos „subjektyvus suvokimas“ apie priemonę neturi reikšmės, todėl galimas aiškus su akcininku ir su viešosios valdžios subjektu susijusių argumentų neatskyrimas nustatant nagrinėjamą priemonę nesukelia jokių padarinių.

240    Iš tikrųjų, kiek tai susiję su Sprendimo Frucona Košice poveikiu, primintina, kad, remiantis tuo sprendimu, kreditoriaus ar privataus investuotojo kriterijus nėra išimtis, kuri taikoma tik valstybės narės prašymu, kai egzistuoja visi nesuderinamą su bendrąja rinka valstybės pagalbą sudarantys elementai, nurodyti SESV 107 straipsnio 1 dalyje. Iš tiesų šis kriterijus, jei taikomas, yra vienas iš veiksnių, į kuriuos Komisija privalo atsižvelgti, siekdama nustatyti tokios pagalbos buvimą (Sprendimo Frucona Košice 23 punktas ir sprendimo byloje C‑124/10 P 103 punktas).

241    Taigi, kai paaiškėja, kad privataus kreditoriaus kriterijus gali būti taikomas, Komisija turi išnagrinėti šią galimybę neatsižvelgdama į tai, ar yra paduotas atitinkamos valstybės narės prašymas ir niekas nedraudžia pagalbos gavėjui remtis šio kriterijaus taikytinumu (šiuo klausimu žr. Sprendimo Frucona Košice 25 ir 26 punktus).

242    Galiausiai Teisingumo Teismas nusprendė, kad šiais dviem nurodytais atvejais, kai valstybė narė nesiremia privataus investuotojo kriterijumi, siekiant nustatyti, ar tas kriterijus taikytinas, reikia kaip į atskaitos tašką atsižvelgti į ekonominį valstybės narės veiksmų pobūdį, o ne į tai, kaip ta valstybė narė subjektyviai manė veikianti arba kokias alternatyvias veiksmų eigos galimybes svarstė prieš nustatydama nagrinėjamą priemonę (šiuo klausimu žr. Sprendimo Frucona Košice 12 ir 27 punktus).

243    Teisingumo Teismas pažymėjo, kad jei vykstant administracinei procedūrai valstybė narė remiasi privataus investuotojo kriterijumi, esant abejonių, ji privalo nedviprasmiškai ir remdamasi objektyvia bei patikrinama informacija įrodyti, kad priemonės ėmėsi veikdama kaip akcininkė; be to, iš šios informacijos turi aiškiai matytis, kad atitinkama valstybė narė prieš suteikiant ekonominę naudą ar tuo pačiu metu priėmė sprendimą veiksmingai įgyvendinta priemone investuoti į valstybės kontroliuojamą įmonę (šiuo klausimu žr. sprendimo byloje C‑124/10 P 82 ir 83 punktus).

244    Vis dėlto ekonominių vertinimų, atliktų po tos naudos suteikimo, retrospektyvaus atitinkamos valstybės narės investicijos faktinio pelningumo konstatavimo ar vėlesnių pateisinimų dėl faktiškai atliktų veiksmų nepakanka siekiant nustatyti, kad ši valstybė narė prieš šios naudos suteikimą ar tuo pačiu metu priėmė tokį sprendimą veikdama kaip akcininkė (šiuo klausimu žr. sprendimo byloje C‑124/10 P 85 ir 104 punktus).

245    Be to, kaip priminta šio sprendimo 232 punkte, vertinant klausimą, ar ta pati priemonė įprastomis rinkos sąlygomis būtų taikoma privataus investuotojo, esančio kaip galima panašesnėje į valstybės situacijoje, reikia atsižvelgti tik į naudą ir pareigas, susijusias su pastarosios, kaip akcininkės, padėtimi, išskyrus naudą ir pareigas, susijusias su jos, kaip viešosios valdžios subjekto, įgaliojimais (sprendimo byloje C‑124/10 P 79 punktas).

246    Taigi siekdama nustatyti, ar privataus investuotojo kriterijus iš tikrųjų turėjo būti taikomas šiuo atveju, Komisija turėjo nagrinėti, ar Prancūzijos Respublika nedviprasmiškai ir remdamasi objektyvia, patikrinama to laiko informacija įrodė, kad įgyvendintą priemonę nustatė veikdama kaip akcininkė, ir ar ji šiuo tikslu nurodė aplinkybes, iš kurių aiškiai matyti, kad prieš suteikdama naudą ar tuo metu, kai ją teikė, remdamasi reikalaujamu išankstiniu pelningumo ekonominiu vertinimu ir taikydama realiai įgyvendintą priemonę, priėmė sprendimą investuoti į EDF.

247    Reikia konstatuoti, kad tai yra ginčijamo sprendimo 126–154 konstatuojamosiose dalyse Komisijos pateiktas nagrinėjimas.

248    Taigi negalima pritarti Prancūzijos Respublikos palaikomos EDF argumentams.

249    Galiausiai EDF teiginį, jog tam, kad privataus investuotojo kriterijų pripažintų netaikytinu, Komisija rėmėsi tik su akcininku ir su viešosios valdžios subjektu susijusių argumentų „supainiojimu“, reikia atmesti kaip neturintį faktinio pagrindo.

250    Iš tikrųjų tik atlikusi bendrą vertinimą ir išnagrinėjusi kiekvieną aplinkybę, kuri gali būti reikšminga, Komisija padarė išvadą, kad priemonė nebuvo Prancūzijos Respublikos investicija, nes ji neturėjo akcininko tikslų, įrodytų remiantis objektyvia, patikrinama to laiko informacija, kaip to reikalaujama Teisingumo Teismas sprendimo byloje C‑124/10 P 82–85 punktuose.

251    Taigi reikia atmesti EDF ir Prancūzijos Respublikos argumentus, susijusius su Komisijos padaryta teisės klaida.

2)      Dėl tariamų faktinių klaidų

252    EDF tvirtina, kad daug dokumentų, konkrečiau kalbant, dokumentai Nr. 23–25 (A‑7‑23–A‑7‑25 priedai), kuriuos ji pridėjo prie Komisijai 2013 m. liepos mėn. atsiųstų pastabų, patvirtina, kad numatomo jos balanso pertvarkymo poveikis mokėtinam mokesčiui buvo išnagrinėtas lygiagrečiai, tačiau atskirai nuo pasekmių valstybės akcininkės atlygiui ir kad šie įrodymai nepatvirtina jokio Prancūzijos valstybės mokestinių ir investavimo argumentų supainiojimo. Prancūzijos Respublika nurodo ir tai, jog tam tikri Komisijai jos pateikti dokumentai įrodo, kad nustatydama nagrinėjamą priemonę ji visų pirma rėmėsi akcininko tikslais.

253    Iš pradžių reikia akcentuoti, kad iš visų EDF ir Prancūzijos Respublikos nurodytų dokumentų nė viename iš dokumentų, ankstesnių nei 2002 m. Prancūzijos Respublikos atsakymas Komisijai, nenurodyta, kad turėjo būti apmokestinti perleidimo mokesčiai, t. y. EDF panaudoti atidėjiniai juos perklasifikuojant į kapitalo dotacijas, nei juo labiau tai, kad mokesčio nerinkimas turėjo būti nagrinėjamas kaip papildoma investicija į EDF kapitalą, kaip Komisija pažymėjo ginčijamo sprendimo 128 ir 129 konstatuojamosiose dalyse.

254    Dėl EDF minėtų dokumentų, patvirtinančių, kad nesupainioti su mokesčiu ir atlygiu valstybei susiję argumentai, reikia pažymėti tai, kas nurodyta toliau.

255    Ieškinio A‑7‑23 priedas yra 1995 m. spalio 31 d. raštas, atsiųstas Biudžeto ministerijai likus kiek daugiau nei dvejiems metams iki Įstatymo Nr. 97‑1026 priėmimo, jį sudaro du priedai, t. y. trijų puslapių dokumentas „Pasiūlymai dėl EDF balanso restruktūrizavimo“ ir lentelė „Pasiūlymas dėl EDF balanso pokyčių“.

256    Prie 1995 m. spalio 31 d. rašto pridėtas trijų puslapių dokumentas, kurį sudaro trys dalys, o jose bendrai nagrinėjami „nuosavo kapitalo restruktūrizavimas balanso pasyvuose“, konkrečiai – perleidimo mokesčių perklasifikavimas į kapitalą, „vietos bendruomenių“ [viešojo paskirstymo] koncesijų perleidimo mokesčių korekcijos ir galiausiai – „į kitus finansinius metus perkeltos mokestinės skolos padengimas“.

257    Nagrinėjamo dokumento 1.1 dalis susijusi su „valstybei“ tenkančių perleidimo mokesčių ir atitinkamų atnaujinti skirtų atidėjinių perklasifikavimu į kapitalą“. Jame minimas pasiūlymas „restruktūrizuoti EDF kapitalą <…> PTT perleidimo mokesčius ir atnaujinti skirtus atidėjinius priskiriant prie kapitalo“, o „dėl šios operacijos reikia analizuoti iki 1987 m. vykdytą apskaitą“.

258    Nagrinėjamo dokumento 1.2 dalyje „Kapitalo dotacijų konsolidavimas į EDF kapitalą“ nurodyta, kad „[kapitalo dotacijų konsolidavimas] sustiprintų „akcininko įnašą“, kurio dalis jos yra“, nes „jos didina patį kapitalą, nors 1956 m. dekrete jos veikiau prilygintos paskolai, už kurią mokamos palūkanos“.

259    Nagrinėjamo dokumento 1.3 dalis susijusi su „šių dviejų priemonių pasekmėmis“ ir joje nurodyta, kad jos teiktų „tokią dvejopą naudą“:

–        „Valstybė galėtų tikėtis realaus EDF pelningumo dėl dividendų, mokamų už įmonės kapitalą, t. y. sumų, kurios laikomos sumokėtomis akcininko. Dėl konsolidavimo į kapitalą nebeliks prieštaravimo, nustatyto atlikus 1982 m. mokestinį patikrinimą, dėl to, ar iš jų gaunamas atlygis yra „dividendai“, ar „palūkanos“.

–        „EDF pagerintų finansinę situaciją – jos kapitalas sudarytų apie 85 milijardus FRF (palyginti su esamais 2,6 milijardo FRF), o grynasis turtas – 80 milijardų FRF (palyginti su esamais 19,9 milijardo FRF) prieš taikant priemones, kuriomis siekiama sumažinti į kitus mokestinius metus perkeliamus nuostolius. Be to, šiais pertvarkymais būtų atsižvelgta į Audito Rūmų kritiką, kad valstybės koncesija nėra reali“.

260    Pirma, pažymėtina, kad „įnašo į kapitalą“ klausimas, iškeltas būtent 1995 m. spalio 31 d. rašte, bet kuriuo atveju nesusijęs su perleidimo mokesčių neapmokestinimu ir jame visai nenagrinėjamas.

261    Antra, reikia konstatuoti, kad su apskaita, mokesčiais ir akcininku susiję argumentai glaudžiai nagrinėjami prie 1995 m. spalio 31 d. rašto pridėtame trijų puslapių dokumente, kuriame, be to, nėra jokio vertinimo, netgi perleidimo teisių perklasifikavimo į kapitalą pelningumo vertinimo.

262    Ieškinio A‑7‑24 priedas yra 1995 m. gruodžio 7 d. EDF vidaus pažyma, kurią sudaro du puslapiai, „EDF balanso restruktūrizavimo pasiūlymų ištakos, turinys ir pasekmės“ (toliau – 1995 m. gruodžio 7 d. vidaus pažyma).

263    1995 m. gruodžio 7 d. vidaus pažymos pirmoje dalyje, priminus Prancūzijos audito rūmų atliktus patikrinimus ir jų poveikį atnaujinti skirtiems atidėjiniams, taip pat 1994 m. mokesčių administratoriaus patikrinimą, paskui – antroje dalyje trijose įtraukose išdėstytus ministerijai pateiktų pasiūlymų tikslus restruktūrizuoti balanso pasyvus, pažymoje nurodytas EDF siūlomas „dvejopas tikslas“: pirma, restruktūrizuoti jos balansą, o tai, be kita ko, pagerintų „EDF ir [Prancūzijos] valstybės finansinius santykius. Nuo tada valstybė galėtų siekti realaus EDF pelningumo, iš įmonės kapitalo gaudama dividendus“. Antra, „būtų aiškesnis viešojo paskirstymo koncesijų buhalterinės apskaitos pateikimas“.

264    Dar kartą reikia konstatuoti, kad perleidimo mokesčių perklasifikavimo į kapitalą pelningumo klausimas geriausiu atveju tik paminėtas 1995 m. gruodžio 7 d. vidaus pažymoje ir joje visiškai nepateikta jokio vertinimo ir kad bet kuriuo atveju joje visai nenurodytas tų perleidimo teisių neapmokestinimas.

265    Net darant prielaidą, kad 1995 m. gruodžio 7 d. vidaus pažyma gali būti laikoma atskira ir „lygiagrečia“ EDF kapitalo restruktūrizavimo poveikio analize, ji neturi reikšmės ginčijamos priemonės nagrinėjimui ir yra nebent jos nustatymo konteksto požymis.

266    Dėl likusios dalies reikia konstatuoti, kad 1995 m. gruodžio 7 d. vidaus pažyma, kurios turinys galiausiai panašus į 1995 m. spalio 31 d. rašto turinį, taip pat nepatvirtina, kad buvo atlikta išsami akcininko ir atlygio ar pelningumo tikslų analizė, kurią, atsižvelgdama į EDF kapitalo restruktūrizavimo perspektyvą, būtų atlikusi valstybė ar jai kas nors tokią analizę būtų pateikęs.

267    Galiausiai ieškinio A‑7‑25 priedas yra 1997 m. balandžio 10 d. raštas, kurį EDF išsiuntė Finansų ministerijos skyriaus viršininkui (toliau – 1997 m. balandžio 10 d. raštas) su vieno puslapio scheminiu priedu „1997 m. ir 1998 m. mokėjimų valstybei prognozės“.

268    Nors 1997 m. balandžio 10 d. raštas gali būti įrodymas, kad buvo pateikta minimali informacija apie galimą gauti atlygį Prancūzijos valstybei, reikia konstatuoti, kad šis pateikimas tuo pačiu metu ir visiškai grindžiamas mokestinėmis pasekmėmis, kylančiomis dėl įmokų, kurios būtų sumokėtos tai valstybei.

269    Kadangi 1997 m. balandžio 10 d. rašte yra labai mažai informacijos, jis negali būti laikomas atlygio valstybei akcininkei atskira ir „lygiagrečia“ analize, kaip teigia EDF.

270    Taigi EDF nurodyti dokumentai nepatvirtina, kad buvo atlikta speciali ir atskira Prancūzijos valstybės, veikiančios kaip akcininkė, tikslų nustatant ginčijamą priemonę analizė, ir, priešingai, nei teigia EDF, jie neįrodo, kad su mokesčiais ir atlygiu tai valstybei susiję argumentai nebuvo supainioti.

271    Toliau, kiek tai susiję su Prancūzijos Respublikos nurodytomis aplinkybėmis, pažymėtina, kad ji remiasi, pirma, įstojimo į bylą paaiškinimo 11 priede pateikta lentele, kurioje beveik tapačiai pakartojamos citatos ir pastabos, esančios to paaiškinimo 10 priedo lentelėje, pateiktoje siekiant patvirtinti argumentus, nurodytus pagrindinio antrojo pagrindo pirmai daliai pagrįsti, ir kurioje cituojamos skirtingų dokumentų ištraukos, ir, antra, šiame paaiškinime nurodytais dokumentais, kurie pateikti „kaip pavyzdžiai“.

272    Tarp šių kaip pavyzdžiai pateiktų dokumentų nurodyta ir EDF sutartis.

273    Reikia konstatuoti, kad EDF sutartyje ne tik minimi viešosios valdžios subjekto tikslai, glaudžiai siejami su akcininko tikslais, bet ypač akivaizdu, kad jie dominuoja.

274    EDF sutartyje nurodyti viešosios valdžios subjekto tikslai, be kita ko, susiję su valstybės energetikos politikos įgyvendinimu, būtinybe užtikrinti tiekimo saugumą, atsižvelgiant į aplinką ir mažiausiomis sąnaudomis, taip pat kokybišką tiekimą vartotojams, nesvarbu, kur jie įsikūrę, solidariu nepalankiausioje padėtyje esančiųjų užimtumo ir ekonominės veiklos rėmimu, teritorijos planavimu, yra išdėstyti tos sutarties I antraštinėje dalyje „Pagrindinių valstybės įmonės užduočių patvirtinimas“, kurią sudaro trys skyriai: „Penkių su viešąja paslauga susijusių užduočių atnaujinimas ir sustiprinimas“, „Prisidėjimas prie teritorijos planavimo ir solidarumo“ ir „Siekiant naujų elektros energijos sektorių reglamentuojančių teisės aktų“.

275    EDF sutarties II antraštinės dalies tikslas – „dabar pasirūpinti įmonės ateitimi“ užtikrinant jos vystymąsi Prancūzijoje (gerinant veiklos rodiklius, t. y. gautą pelną pirmiausia naudojant kainų mažinimui, mažinant tarifus koreguojant jų struktūrą, palaikant EDF ryšius su nepriklausomais gamintojais, plėtojant paslaugas, be kita ko, naudojantis klientų lojalumo akcijomis, gerinant įsitvirtinimą elektros energijos ir su ja susijusiose rinkose ir tai darant pritaikius komercines priemones, t. y. „komercinę pagalbą“ iki 2,8 milijardo FRF), įsitvirtinant naujose rinkose užsienyje (dėl kurių nurodyta tik būtinybė atsižvelgti į „investuoto nuosavo kapitalo pelningumą“ ir šiuo klausimu daugiau nieko nepasakyta), prisidedant prie inovacijų ir technologinio progreso (mokslo tyrimai ir plėtra, partnerystė su Prancūzijos įmonėmis) ir „visą įmonę įtraukiant į plėtrą“ (šiame skirsnyje nagrinėjami su žmogiškaisiais ištekliais susiję klausimai: žmogiškųjų išteklių valdymas, mokymas, darbo organizavimo, jo saugumo gerinimas, personalo darbo užmokesčio politika, socialinė sanglauda ir t. t.).

276    EDF sutarties II antraštinėje dalyje nurodyti viešosios valdžios subjekto tikslai taip pat glaudžiai siejami su pakankamai bendrais tikslais, susijusiais su būsimu įmonės vystymusi, tačiau jie negali būti laikomi akcininko tikslais, kuriais siekiama įvertinti investicijos pelningumą, o juo labiau investicijos, padarytos pritaikius ginčijamą priemonę, pelningumą.

277    Galiausiai EDF sutarties III antraštinėje dalyje „Įmonės atnaujinto finansinio ir institucinio pagrindo sukūrimas“, t. y. jos trijuose puslapiuose, nagrinėjami šie tikslai: „stabilizuoti ryšius su valstybe akcininke“, „tinkamai finansuoti bendrojo intereso užduotis“, „parengti teisės aktų raidai būtinas priemones“, „sukaupti išteklius, reikalingus pasirengti ateičiai“, ir „tikslų ir įsipareigojimų laikymosi tvarka“.

278    Nagrinėjamuose trijuose puslapiuose su EDF balanso restruktūrizavimu susijusios tik dvi pastraipos, o vienoje iš jų mažiausiai painiai nurodytas atlygis Prancūzijos valstybei.

279    Pirmoje pastraipoje, kuri nesuteikia jokios informacijos ir yra EDF sutarties III antraštinės dalies įvadinėje dalyje, nurodyta:

„EDF balansas bus restruktūrizuotas siekiant dvejopo tikslo, t. y. padidinti įmonės grynąjį turtą, stabilizuoti valstybės ir įmonės finansinius ryšius, remiantis bendrąja teise.“

280    EDF sutarties III antraštinės dalies skyriuje „Santykių su valstybe akcininke stabilizavimas“ esanti antra pastraipa suformuluota taip:

„Valstybės atlygį sudarys du elementai:

–        atlygis už kapitalo dotacijas, kurioms taikoma 3 % palūkanų norma,

–        papildomas atlygis, lygus 40 % EDF buhalterinio grynojo pelno.“

281    Pažymėtina, kad nagrinėjamose pastraipose nenurodyta nei papildoma investicija, kurią sudaro mokestinė skola Prancūzijos valstybei, nei jos pelningumas, remiantis šia negausia informacija apie valstybės atlygį.

282    Taigi EDF sutartis neturi jokios reikšmės, siekiant įrodyti, kad dėl Prancūzijos valstybės atlygio ir akcininko tikslų, ką jau kalbėti apie argumentus, susijusius su nagrinėjama priemone, buvo atlikta atskira analizė, nesiejama su viešosios valdžios subjekto tikslų analize.

283    Antrasis dokumentas, kuriuo remiasi Prancūzijos Respublika, yra Nacionalinės Asamblėjos nario D. Migaud pranešimo, pateikto prieš priimant Įstatymą Nr. 97‑1026, ištrauka.

284    Pirmoje Migaud pranešimo dalyje aprašytos istorinės aplinkybės, susijusios su turto, dėl kurio suteikta koncesija, statusu (turto koncesijos suteikimas, pasekmės buhalterinei apskaitai ir Audito Rūmų pozicija), kuriomis pateiktas įstatymo projektas.

285    Antroje Migaud pranešimo dalyje nurodytas „apskaitos pertvarkymas“, kurio reikalaujama Prancūzijos audito rūmų nuomonėje, t. y. pertvarkymas, kuriam reikalingi „valstybės ir EDF finansinių santykių pakeitimai“.

286    Pirmame Migaud pranešimo skyriuje nurodytos apskaitos pasekmės, kurių sukels PTT nuosavybės pripažinimas ir jo lemtas EDF nuosavų išteklių struktūros pakeitimas: „turto, kuriam suteikta PTT koncesija, natūra vertė, priskirta prie „Kitų nuosavų išteklių“ kategorijos, perkelta į „Nuosavo kapitalo“ kategoriją, kad būtų atsižvelgta į turto, t. y. statinių statusą.“

287    Toliau Migaud pranešime aprašyti būtent apskaitos pokyčiai pagal ginčijamą priemonę (jie nurodyti ginčijamo sprendimo 28 ir paskesnėse konstatuojamosiose dalyse).

288    Vis dėlto juose visiškai nepaminėtas perleidimo mokesčių neapmokestinimas.

289    Antrame Migaud pranešimo skyriuje nagrinėjami Prancūzijos valstybės ir EDF finansinių santykių pasikeitimai ir nurodyta tos valstybės atlygio nustatymo tvarka atlikus numatytus apskaitos pakeitimus:

„Šį atlygį sudaro dvi dalys.

Pirma, atlygiui už kapitalo dotacijas taikomos kasmet kelių ministerijų įsakymu nustatomos fiksuoto dydžio palūkanos. Dekrete nustatyta šių palūkanų 8 % riba. Nuo 1989 m. ji yra 5 %.

Antra, mokamas papildomas atlygis („dividendai“), apskaičiuojamas pagal pelną, gautą sumokėjus mokesčius ir įmonės mokamas fiksuotas palūkanas.

Jo dydis nustatomas įsakymu, remiantis išankstiniu pelno ir nuostolių balansu.

<…>

Kadangi kapitalo dotacijos yra fiksuotų palūkanų mokesčio bazė, pagal šį straipsnį padidėjus dotacijoms, padidėjo ir EDF mokamo mokesčio suma. Taigi 1997 m. balandžio 8 d. pasirašytoje 1997–2000 m. EDF sutartyje iš dalies pakeistos atlygio mokėjimo už šias kapitalo dotacijas sąlygos.

Fiksuotos palūkanos sumažintos iki 3 %, kad būtų kompensuotas mokesčio bazės poveikis. Taigi per metus iš fiksuotų palūkanų gaunama suma sumažinta nuo 1 816 mln. FRF iki 1 522 mln. FRF.

Nustatyta, kad papildomas atlygis valstybei sudaro 40 % EDF buhalterinio grynojo pelno.

Galiausiai nurodyta, kad visa šių dviejų dalių suma negali viršyti 6 % kapitalo dotacijų (t. y. 3 044 mln. FRF riba atsižvelgiant į dotacijas pagal šį straipsnį).“

290    Toliau Migaud pranešime aprašytos padarytų pakeitimų mokestinės pasekmės.

291    Be kita ko, Migaud pranešime nurodyta, kad:

„Padidinus su PTT koncesija susijusius atidėjinius būtų galima iš karto padengti sukaupto į apskaitą įtraukto mokestinio nepaskirstytojo pelno trūkumą.

Pirma, dėl tiesioginio padidinimo 38,5 mlrd. FRF atsirastų 18,3 mlrd. FRF nepaskirstytojo pelno, taip padidėtų pats [pelno mokesčiu] apmokestinamas grynasis turtas. Iš tikrųjų pagal [Code général des impôts] 38‑2 straipsnį grynąjį pelną sudaro grynojo turto vertės skirtumas mokestinių metų pradžioje ir pabaigoje. Kadangi „grynojo turto vertė yra turto vertės likutis, atėmus visus įsipareigojimus tretiesiems asmenims, nusidėvėjimą ir pagrįstus atidėjinius“, atidėjinių padidėjimas automatiškai lemia grynojo pelno padidėjimą.

Antra, siekdama atsižvelgti į Audito Rūmų pastabas dėl „Hidraulinių pajėgumų“ ir „Viešojo paskirstymo“ koncesijų EDF padarys buhalterinės apskaitos korekcijas, dėl kurių 14 mlrd. FRF sumažės nepaskirstytieji nuostoliai.

Taigi nuostoliai bus padengti ir susidarys 3,4 mlrd. FRF nepaskirstytojo pelno.

Remiantis jūsų generaliniam pranešėjui Ekonomikos, finansų ir pramonės ministerijos pateikta informacija, pelno mokestis, kurį turės sumokėti valstybės įmonė [po] šios reformos, 1997 m. sudarys 3 mlrd. FRF, o 1998 m. – 2,5 mlrd. FRF.“

292    Reikia konstatuoti, kad Migaud pranešime nenurodyta, kad dėl buhalterinės apskaitos korekcijų ar dėl mokestinių pasekmių neapmokestinami į kapitalo dotacijas perklasifikuoti perleidimo mokesčiai; vis dėlto ir šis reikalavimas, remiantis Prancūzijos Respublikos 2002 m. balandžio 9 d. pažymoje Komisijai pateiktu atsakymu, atsirado dėl grynojo turto pokyčių.

293    Be to, Migaud pranešime, žinoma, yra tam tikrų duomenų apie atlygį, kurio valstybė tikisi po EDF kapitalo restruktūrizavimo, t. y. atlygį, kuris šiuo atveju sumažėjo po kapitalo restruktūrizavimo operacijos. Vis dėlto iš šio dokumento akivaizdžiai matyti, kad tam tikri duomenys susiję tik su labai maža dalimi tikslų (daugiausia viešosios valdžios subjekto), dėl kurių buvo priimtas Įstatymas Nr. 97‑1026.

294    Galiausiai galima tik pažymėti, jog Migaud pranešimas yra ginčijamo sprendimo 23 ir paskesnių konstatuojamųjų dalių pagrindas, todėl į šiuos vertinimo elementus Komisija tikrai atsižvelgė.

295    Trečiasis Prancūzijos Respublikos nurodytas dokumentas yra 1995 m. balandžio 4 d. raštas. Tai keturių puslapių dokumentas, įskaitant jo priede pateiktą dokumentą, kurį EDF atsiuntė Ekonomikos, pramonės, pašto ir telekomunikacijų, išorės prekybos ir biudžeto ministrų kabineto direktoriai ir kuriuo siekiama parengti „darbo programą“, kad būtų pateiktos ir priimtos Prancūzijos Audito Rūmų nurodytos priemonės dėl EDF koncesijų.

296    1995 m. balandžio 4 d. rašte valstybė akcininkė paminėta tik du kartus ir labai lakoniškai:

–        to rašto priedo pirmame puslapyje, minint darbo programos tikslus, nurodyta: „ar [esama sistema] <…> atitinka valstybės akcininkės interesus?“

–        to priedo trečiame puslapyje, kuriame pateikiami spręstini klausimai, tarp kurių „su turtu susijusios problemos“, o dėl jų nurodyta: „prireikus nustatyti esamos priemonės dalinius pakeitimus, kad būtų geriausiai apsaugoti valstybės akcininkės interesai atsižvelgiant į galimą monopolių atvėrimą“.

297    Kiti 1995 m. balandžio 4 d. rašte (kuris šiuo atveju skirtas tik darbo programai, o ne išvadoms) nagrinėjami aktualūs klausimai faktiškai iš esmės susiję su viešosios valdžios subjekto tikslais ir reikia konstatuoti, kad tas raštas nepatvirtina, jog buvo atlikta speciali ir atskira akcininko tikslų analizė.

298    Galiausiai paskutinis Prancūzijos Respublikos nurodytas dokumentas yra 1995 m. spalio 31 d. raštas, o dėl šio dokumento analizės darytina nuoroda į šio sprendimo 168 ir paskesnius punktus.

299    Be to, nereikia nuspręsti dėl paprasčiausios nuorodos į įstojimo į bylą paaiškinimo priedo lentelę, kurioje pateiktos tame paaiškinime nenurodytos dokumentų ištraukos (kai kurios jų su pastabomis), priimtinumo ir reikia konstatuoti, kad nė viena iš cituotų pastraipų ar pastabų nesusijusi su ginčijama priemone.

300    Šio sprendimo 299 punkte nurodytos dokumentų ištraukos susijusios nebent su ginčijamos priemonės nustatymo kontekstu, dėl kurio net nebuvo teigta, kad Komisija į jį neatsižvelgė, o apibūdindama šį kontekstą Komisija rėmėsi būtent tais dokumentais.

301    Maža to, kaip Komisija, reikia konstatuoti, kad šio sprendimo 299 punkte nurodytų dokumentų ištraukose, pateiktose nagrinėjamoje lentelėje, akcininko tikslai yra tik antraeiliai, palyginti su viešosios valdžios subjekto tikslais.

302    Galiausiai šiose ištraukose visiškai nenagrinėjami akcininko argumentai, siekiant įvertinti investicijos pelningumą, ir juo labiau pritaikius ginčijamą priemonę padarytos investicijos pelningumą.

303    Taigi Prancūzijos Respublikos ir EDF pateikti įrodymai nepatvirtina, kad buvo atlikta „speciali ir atskira“ valstybės, veikiančios kaip akcininkė, tikslų analizė ir nebuvo supainioti su mokesčiu ir su atlygiu valstybei susiję argumentai.

304    Darytina išvada, kad reikia atmesti pagrindinio antrojo ieškinio pagrindo trečią dalį.

6.      Dėl ketvirtos dalies

a)      Šalių argumentai

305    Prancūzijos Respublikos palaikoma EDF nurodo, jog Komisija klaidingai nusprendė, kad dėl sprendimo investuoti nepateikta tyrimų, informacijos, specifinės analizės ar verslo plano, susijusių su investicijos, prilygstančios atleidimo nuo mokesčio sumai, pelningumu, o tai sukėlė sunkumų, siekiant atskirai nustatyti investicijos poveikį Prancūzijos Respublikos ir EDF pateiktoje informacijoje (ginčijamo sprendimo 130 konstatuojamoji dalis).

306    Anot EDF, Komisijos analizė grindžiama teiginiu, kad nagrinėjama priemonė yra vien atleidimas nuo mokesčio, kuris, kaip ji tai nurodė pirmajame pagrinde, nėra priemonė, kurią reikėjo nagrinėti.

307    Be to, Komisijos argumentas, iš esmės susijęs su tuo, kad nebuvo oficialaus verslo plano, neturi teisinio pagrindo, nes, pirma, tokio plano nereikalaujama pagal Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo jurisprudenciją ir, antra, bet kuriuo atveju toks planas nebuvo reikalingas, nes Prancūzijos valstybei priklausė 100 % akcijų, ji viską puikiausiai žinojo apie įmonę, o esant tokiai situacijai, jo nebūtų prireikę ir privačiam investuotojui.

308    Maža to, Komisijos argumentas, iš esmės susijęs su oficialaus verslo plano nebuvimu, prieštarauja faktinėms aplinkybėms, nes tam tikri dokumentai, parengti in tempore non suspecto ir Komisijai pateikti su 2013 m. pastabomis, yra tokių suplanuotų svarstymų pagrindas. Juose nedviprasmiškai nurodyta, kad Prancūzijos valstybė siekė investuoti į įmonę ir atliko daugybę su prognozėmis susijusių analizių ir vertinimų.

309    Šiuo klausimu Prancūzijos Respublika remiasi įstojimo į bylą paaiškinimo 12 priede pateikta 3 lentele, kurioje yra įvairių dokumentų citatų, kai kurios iš jų su pastabomis, ir „kaip pavyzdį“ nurodo tris iš tame pranešime pateiktų dokumentų.

310    Pirma, Prancūzijos Respublika nurodo 1997 m. balandžio 10 d. raštą ir prie jo pridėtą pažymą „1997 m. ir 1998 m. mokėjimų valstybei prognozės“. Šis dokumentas įrodo, kad valstybė EDF prašė atlikti atlygio valstybei pokyčių analizę ir kad buvo atlikti numatomo restruktūrizavimo išsamesni ekonominiai vertinimai, patikslinti atsižvelgiant į nagrinėjamos priemonės nustatymo galimybę.

311    Antra, Prancūzijos Respublika nurodo 1996 m. vasario 9 d. EDF finansų ir teisės skyrių direktoriaus raštą EDF valdybai, kuriame buvo ir priedas „EDF balanso restruktūrizavimas“ (ieškinio A‑7‑30 priedas; toliau – 1996 m. vasario 9 d. raštas) su pateiktu EDF balanso restruktūrizavimo ekonominiu vertinimu.

312    Galiausiai, trečia, Prancūzijos Respublika nurodo 1996–1998 m. strateginį planą (ieškinio A‑7‑34 priedas, toliau – strateginis planas), į kurį valstybė atsižvelgė nustatydama nagrinėjamą priemonę, o tai yra plano rūšis, į kurią paprastai atsižvelgiama taikant privataus investuotojo kriterijų.

313    Komisija ginčija šiuos teiginius.

b)      Bendrojo Teismo vertinimas

314    Prancūzijos Respublikos palaikoma EDF iš esmės teigia, kad, pirma, ginčijamo sprendimo 130 konstatuojamojoje dalyje Komisijos pateikta analizė grindžiama klaidingu teiginiu, nes ginčijama priemonė nėra vien EDF atnaujinti skirtų panaudotų atidėjinių neapmokestinimas, antra, šiuo atveju Komisija neteisėtai reikalavo oficialaus verslo plano ir, trečia, jos argumentas dėl tokio oficialaus verslo plano nebuvimo prieštarauja faktinėms aplinkybėms, nes tam tikri to laiko dokumentai yra to oficialaus verslo plano pagrindas. Šiuo atžvilgiu Prancūzijos Respublika nurodo keturis dokumentus, kurie, kaip ji mano, įrodo investicijos analizės ir perspektyvų vertinimo buvimą.

315    Pirmiausia reikia atmesti pirmą EDF argumentą, nes ginčijama priemonė yra perleidimo mokesčių perklasifikavimo į kapitalo dotacijas neapmokestinimas.

316    Reikia atmesti ir EDF argumentą, susijusį su tuo, kad šiuo atveju Komisija neteisėtai reikalavo oficialaus verslo plano, nes šis argumentas grindžiamas klaidingu ginčijamo sprendimo aiškinimu.

317    Iš tikrųjų ginčijamame sprendime Komisija iš esmės konstatavo, kad nėra jokio to laiko dokumento dėl tariamos investicijos, kuri yra perleidimo mokesčių neapmokestinimas, pelningumo vertinimo.

318    Žinoma, yra dokumentų, kuriuose pakankamai glaustai vertinamas atlygis Prancūzijos valstybei po EDF kapitalo restruktūrizavimo, taigi šios operacijos pelningumas, bet daugiau nepateikta nieko.

319    EDF kapitalo restruktūrizavimas tikrai yra dalis konteksto, į kurį atsižvelgiant turi būti vertinama ginčijama priemonė; vis dėlto, remiantis sprendimu byloje C‑124/10 P, Prancūzijos Respublika turėjo pateikti, be kita ko, „informacijos, iš kurios paaiškėtų, kad šis sprendimas grindžiamas ekonominiais vertinimais, kurie šios bylos aplinkybėmis būtų panašūs į racionalaus privataus investuotojo, esančio kaip galima panašesnėje į minėtos valstybės narės padėtyje, vertinimus prieš atliekant minėtą investiciją, siekiant nustatyti tokios investicijos pelningumą ateityje“, tačiau „ekonominių vertinimų, atliktų po minėtos naudos suteikimo, retrospektyvaus atitinkamos valstybės narės investicijos faktinio pelningumo konstatavimo ar vėlesnių pateisinimų dėl faktiškai atliktų veiksmų nepakanka siekiant nustatyti, kad ši valstybė narė prieš šios naudos suteikimą ar tuo pačiu metu priėmė tokį sprendimą veikdama kaip akcininkė“ (to sprendimo 84 ir 85 punktai).

320    Taigi Komisija nepadarė teisės klaidos dėl to, kad ginčijamo sprendimo 130 konstatuojamojoje dalyje nusprendė: „[k]adangi nėra konkrečių tyrimų, informacijos arba analizių, susijusių su atleidimo nuo mokesčio sumai prilygstančiu investicijos pelningumu, sunku atskirai nustatyti poveikį, kurį padarė Prancūzijos [Respublikos] arba EDF pateiktoje informacijoje minima investicija“.

321    Likusią EDF argumentų dalį, susijusią su mėginimu įžvelgti sąsają su 2015 m. birželio 25 d. Sprendimu SACE ir Sace BT / Komisija (T‑305/13, EU:T:2015:435), reikia atmesti, nes toje byloje išsamaus verslo plano nebuvimas buvo susijęs su ekonomine krize. Tiesa, Bendrasis Teismas nusprendė, kad tuomet reikėjo atsižvelgti į tai, kad nebuvo galimybės patikimai ir išsamiai numatyti ekonominės situacijos raidos ir skirtingų ūkio subjektų veiklos rezultatų; vis dėlto jis pabrėžė, kad „galimybės atlikti detalią ir išsamią prognozę nebuvimas negali valstybinio investuotojo atleisti nuo tinkamo išankstinio jo investicijos pelningumo vertinimo, kurį būtų galima palyginti su vertinimu, atliktu panašioje padėtyje esančio privataus investuotojo atsižvelgiant į turimus ir numatomus duomenis“.

322    Toliau reikia išnagrinėti dokumentus, kuriuose, kaip teigia Prancūzijos Respublika, yra ekonominių vertinimų, panašių į tuos, kuriuos privatus investuotojas būtų atlikęs prieš įgyvendindamas nagrinėjamą priemonę, tam, kad nustatytų jos būsimą pelningumą.

323    Pirma, Prancūzijos Respublika nurodo 1997 m. balandžio 10 d. raštą ir prie jo pridėtą pažymą „1997 m. ir 1998 m. mokėjimų valstybei prognozės“ (ieškinio A‑7‑25 priedas).

324    1997 m. balandžio 10 d. rašte, kurį sudaro trys eilutės, tik nurodyta, kad priedas siunčiamas Finansų ministerijos skyriaus vedėjui. Šį priedą sudaro vienas puslapis su schemiškai pateikta informacija, t. y. penkiose skiltyse pateiktomis mokėjimų Prancūzijos valstybei prognozėmis su skaičiais dėl kiekvienų ataskaitinių metų: apskaitinis pelnas nesumokėjus mokesčio ir papildomo atlygio, mokestinis pelnas, atlygis už kapitalo dotacijas, pelno mokestis ir papildomas atlygis.

325    1997 m. balandžio 10 d. rašte nieko nenurodyta nei dėl atlygio už perleidimo mokesčius, nei dėl mokesčio, teoriškai paversto investicija, kurio Prancūzijos valstybė atsisakė.

326    Taigi reikia konstatuoti, kad 1997 m. balandžio 10 d. raštas visai nereikšmingas ir jame nėra ekonominio vertinimo, panašaus į tą, kurį privatus investuotojas būtų atlikęs prieš įgyvendindamas ginčijamą priemonę, kad nustatytų jos pelningumą ateityje.

327    Paskui Prancūzijos Respublika nurodo 1996 m. vasario 9 d. raštą su priedu „EDF balanso restruktūrizavimas“ (ieškinio A‑7‑30 priedas), kuriame pateiktas EDF balanso restruktūrizavimo ekonominis vertinimas.

328    EDF finansų ir teisės skyrių direktoriaus 1996 m. vasario 9 d. rašte EDF valdybai tik pateikta vieno puslapio santrauka, kurioje nurodytas „derybų su valstybe klausimas“.

329    1996 m. vasario 9 d. rašte pateiktos santraukos dalyje „EDF balanso stiprinimas“ nurodyta:

„Vykdomą restruktūrizavimą sudaro trys dalys:

–        valstybės suteiktų kapitalo dotacijų įtraukimas į kapitalą stricto sensu,

–        valstybės (ar jos vardu) padarytų įnašų suteikiant PTT koncesiją ir atidėjinių pagal šią koncesiją integravimas į kapitalą. Po šios operacijos išnyktų pakankamai nežymus valstybės kapitalo įnašų ir koncesijos įnašų skirtumas,

–        dabar EDF grynąjį turtą slegiančių į kitus mokestinius metus perkeltų nuostolių padengimas.

Šios priemonės turėtų sustiprinti įmonės finansinę situaciją – padidinti kapitalą nuo 2,6 iki 85 mlrd. FRF] ir grynąjį turtą nuo 20 iki 90 mlrd. FRF, o tai labiau susiję su jos aktyvais, ir sukurti į kitų Europos elektros sektoriaus subjektų panašų įvaizdį.

<…>

Nuo šiol nurodydama apie šimtą milijardų Prancūzijos frankų sudarantį nuosavą kapitalą ir aiškiau apibūdindama savo koncesijas EDF turėtų įmonės finansinę padėtį geriau atspindintį balansą.“

330    1996 m. vasario 9 d. rašte neminima nei perleidimo mokesčių, nei neapmokestinto jų įtraukimo į kapitalą.

331    Taigi reikia konstatuoti, kad 1996 m. vasario 9 d. raštas visiškai nereikšmingas, jame nėra ekonominių vertinimų, panašių į tuos, kuriuos būtų atlikęs privatus investuotojas prieš įgyvendindamas ginčijamą priemonę, kad nustatytų jos pelningumą ateityje.

332    Galiausiai Prancūzijos Respublika nurodo strateginį planą, į kurį atsižvelgė nustatydama nagrinėjamą priemonę. Anot jos, paprastai į šios rūšies planą atsižvelgiama taikant privataus investuotojo kriterijų.

333    Strateginis planas yra 36 puslapių dokumentas, atrodo, skirtas įmonės darbuotojams, kuriame pateiktos įmonės veiklos gairės ir veiksmai, kurių reikia imtis iki 1998 metų.

334    Strateginiame plane nieko nepasakyta apie Prancūzijos valstybės atsisakymą apmokestinti perleidimo mokesčius, apie perleidimo mokesčius, su PTT koncesijomis susijusius atidėjinius, PTT turto, apskaitos ir mokestinį statusą ir netgi apie EDF kapitalo restruktūrizavimą, dėl kurio priimtas Įstatymas Nr. 97‑1026.

335    Taigi strateginis planas neturi jokios reikšmės, jame nėra ekonominių vertinimų, panašių į tuos, kuriuos privatus investuotojas būtų atlikęs prieš įgyvendindamas ginčijamą priemonę, kad nustatytų jos pelningumą ateityje.

336    Be to, nereikia nuspręsti dėl paprasčiausios nuorodos į įstojimo į bylą paaiškinimo priedo lentelę, kurioje pateiktos tame paaiškinime nenurodytų dokumentų ištraukos (kai kurios iš jų su pastabomis), priimtinumo ir reikia konstatuoti, kad nė viena iš šio paaiškinimo 12 priede pateiktoje lentelėje nurodytų cituotų pastraipų ar dėl jų pateikta pastaba nesusijusi su ginčijama priemone.

337    Vadinasi, reikia atmesti visą pagrindinio antrojo pagrindo ketvirtą dalį.

7.      Dėl penktos dalies

a)      Šalių argumentai

338    Prancūzijos Respublikos palaikoma EDF, pateikdama išvadas, kaip tai parodė jos argumentai, kuriais ji grindžia du pirmuosius pagrindinius ieškinio pagrindus, iš esmės tvirtina, jog Komisija klaidingai nusprendė, kad šiuo atveju neturi būti taikomas privataus investuotojo kriterijus. Iš tikrųjų atlikusi priemonės pobūdžio, objekto, jos nustatymo konteksto, siekiamo tikslo ir jai taikomų nuostatų objektyvią ir nedviprasmišką analizę Komisija turėjo konstatuoti, kad šis kriterijus nagrinėjamai priemonei turi būti taikomas.

339    Kiek tai susiję su nagrinėjamos priemonės pobūdžiu ir objektu, ji yra Prancūzijos Respublikos, vienintelės akcininkės, įvykdyto EDF kapitalo restruktūrizavimo priemonė.

340    Kiek tai susiję su priemonės nustatymo kontekstu, jis aiškiai aprašytas sprendimo byloje T‑156/04 9–36 punktuose ir susijęs su 1997 m. egzistavusia netrukus įvyksiančio Europos elektros energijos sektoriaus atvėrimo konkurencijai perspektyva. Taigi šiame kontekste EDF gebėjimas reaguoti į liberalizavimą ir pasinaudoti tarptautinių investicijų galimybėmis buvo ribotas dėl jos balanso būklės.

341    Kiek tai susiję su siekiamu tikslu, remiantis sprendimu byloje T-156/04 (243 ir 247 punktai), Įstatymo Nr. 97‑1026 „tikslas [buvo] pertvarkyti EDF balansą ir padidinti jos nuosavą turtą“ ir juo siekta „EDF rekapitalizavimo tikslo“.

342    Galiausiai, kiek tai susiję su priemonei taikomomis nuostatomis, kadangi tai buvo EDF, kurios kapitalas nustatytas pagal įstatymą, kapitalo restruktūrizavimas, jis galėjo būti įvykdytas tik pagal įstatymą, o Bendrasis Teismas tai pripažino sprendimo byloje T‑156/04 252 punkte.

343    EDF padarė išvadą, kad priimdama Įstatymą Nr. 97-1026, susijusį su jos kapitalo restruktūrizavimu Prancūzijos Respublika elgėsi taip, kaip būtų elgęsis akcininkas, ir tai įrodo Komisijai pateikti to laiko dokumentai, todėl ji turėjo pripažinti, kad privataus investuotojo kriterijus turėjo būti taikomas.

344    Komisija ginčija šiuos argumentus.

b)      Bendrojo Teismo vertinimas

345    Prancūzijos Respublikos palaikoma EDF, pateikdama išvadas, kaip tai įrodė jos argumentai, kuriais ji grindžia pagrindinį pirmąjį pagrindą ir pagrindinio antrojo pagrindo keturias pirmąsias dalis, iš esmės tvirtina, kad Komisija neteisingai nusprendė dėl privataus investuotojo kriterijaus netaikytinumo šioje byloje. Iš tikrųjų, atlikus priemonės pobūdžio ir objekto, jos nustatymo konteksto, siekiamo tikslo ir jai taikomų nuostatų objektyvią ir nedviprasmišką analizę, turėjo būti konstatuota, kad šis kriterijus turi būti taikomas nagrinėjamai priemonei.

346    Faktiškai Prancūzijos Respublikos ir EDF argumentais siekiama, kad būtų konstatuotas privataus investuotojo kriterijaus taikytinumas remiantis vien aplinkybėmis, susijusiomis su priemonės pobūdžiu ir objektu, jos nustatymo kontekstu, siekiamu tikslu ir tai priemonei taikomomis nuostatomis.

347    Vis dėlto dėl motyvų, išdėstytų nagrinėjant pagrindinio antrojo pagrindo keturias pirmąsias dalis, šių aplinkybių nepakanka tam, kad būtų įrodytas privataus investuotojo kriterijaus taikytinumas. Iš tikrųjų Prancūzijos Respublika ir EDF nenurodė aplinkybių, nedviprasmiškai įrodančių, kad prieš suteikdama naudą ar ją teikdama, t. y. šiuo atveju neapmokestindama į kapitalo dotacijas perklasifikuotų perleidimo mokesčių, Prancūzijos Respublika priėmė sprendimą, taikydama šią priemonę, investuoti į EDF ir kad šio sprendimo priėmimo momentu Prancūzijos Respublika įvertino investicijos, t. y. tokios naudos suteikimo EDF, pelningumą, kaip tai būtų padaręs privatus investuotojas.

348    Vadinasi, reikia atmesti ir pagrindinio antrojo pagrindo penktą dalį.

8.      Išvada dėl pagrindinio antrojo pagrindo

349    Taigi reikia atmesti visą šį pagrindą.

C.      Dėl pagrindinio trečiojo pagrindo

350    Pagrindinis trečiasis pagrindas grindžiamas SESV 107 straipsnio pažeidimu dėl tam tikrų klaidų, kurias Komisija padarė nagrinėdama privataus investuotojo kriterijaus taikymo reikalavimus.

351    Vis dėlto primintina, jog ginčijamame sprendime Komisija nusprendė, kad šiuo atveju privataus investuotojo kriterijus netaikytinas, ir subsidiariai išnagrinėjo to kriterijaus taikymo reikalavimus.

352    Kadangi EDF neįrodė, kad Komisija klaidingai nusprendė dėl privataus investuotojo kriterijaus netaikytinumo, ir, kiek tai susiję su šia dalimi, reikia atmesti antrąjį pagrindą, trečiąjį pagrindą reikia atmesti kaip netinkamą.

D.      Dėl pagrindinio ketvirtojo pagrindo

1.      Šalių argumentai

353    EDF tvirtina, kad nagrinėdama naudą Komisija neįvykdė pareigos atsižvelgti į visas reikšmingas aplinkybes, o tai ieškovė įrodė pirmuose trijuose pagrindiniuose ieškinio pagrinduose, todėl neįvykdė ir pareigos motyvuoti. Šiuo atžvilgiu ji Komisiją kaltina tuo, kad nepateikdama paaiškinimų atmetė, pirma, įrodymus, patvirtinančius, kad nagrinėjama priemonė nebuvo tariamas sprendimas neapmokestinti perleidimo mokesčių, ir, antra, įrodymus su paaiškinta metodika, kurią reikėjo naudoti taikant privataus investuotojo kriterijų.

354    Komisija ginčija šiuos argumentus.

2.      Bendrojo Teismo vertinimas

355    Primintina, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, pareigos motyvuoti apimtis priklauso nuo atitinkamo akto pobūdžio ir jo priėmimo aplinkybių. Motyvai turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti institucijos samprotavimus, kad, pirma, Sąjungos teismas galėtų vykdyti teisėtumo kontrolę ir, antra, suinteresuotieji asmenys, norėdami apginti savo teises ir patikrinti, ar sprendimas pagrįstas, galėtų žinoti priemonės pateisinimą. Nurodant motyvus nereikalaujama tiksliai atskleisti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes klausimas, ar akto motyvavimas atitinka SESV 296 straipsnio antros pastraipos reikalavimus, turi būti vertinamas ne tik pagal jo formuluotę, bet ir pagal kontekstą ir pagal visas atitinkamą sritį reglamentuojančias teisės normas. Konkrečiai tariant, Komisija neprivalo pareikšti nuomonės dėl visų suinteresuotųjų asmenų jai pateiktų argumentų, pakanka išdėstyti esminės reikšmės turinčias faktines aplinkybes ir teisinius argumentus, susijusius su sprendimu (žr. 2003 m. kovo 6 d. Sprendimo Westdeutsche Landesbank Girozentrale ir Land Nordrhein‑Westfalen / Komisija, T‑228/99 ir T‑233/99, EU:T:2003:57, 278–280 punktai).

356    EDF Komisiją kaltina tuo, kad ji neįvykdė pareigos motyvuoti ir atmetė įrodymus, patvirtinančius, jog ginčijama priemonė nebuvo sprendimas neapmokestinti perleidimo teisių.

357    Vis dėlto reikia konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo 23–35, 74 ir 112–123 konstatuojamosiose dalyse Komisija paaiškino priežastis, dėl kurių ji, remdamasi Prancūzijos Respublikos pateikta informacija, konkrečiai – 2002 m. balandžio 9 d. pažyma (žr. to sprendimo 35 konstatuojamąją dalį), nusprendė, kad į kapitalo dotacijas perklasifikuotų perleidimo mokesčių neapmokestinimas buvo EDF suteikta nauda. Taigi priimant ginčijamą sprendimą šiuo aspektu nepadaryta jokio pareigos motyvuoti pažeidimo.

358    Be to, EDF Komisiją kaltina ir tuo, kad ji neįvykdė pareigos motyvuoti ir atmetė įrodymus su paaiškinta metodika, kurią reikėjo naudoti taikant privataus investuotojo kriterijų.

359    Šiuo klausimu EDF pateiktus argumentus reikia pripažinti netinkamais, nes privataus investuotojo kriterijaus taikymo reikalavimus Komisija išnagrinėjo tik subsidiariai ir nepadarė klaidos nusprendusi, kad tas kriterijus šiuo atveju neturėjo būti taikomas.

360    Vadinasi, pagrindinį ketvirtąjį pagrindą reikia atmesti kaip iš dalies nepagrįstą ir iš dalies netinkamą.

E.      Dėl subsidiariai pateikto pirmojo pagrindo

361    Subsidiariai pateiktas pirmasis pagrindas grindžiamas, pirma, tuo, kad tam tikra pagalba turėjo būti pripažinta esama pagalba, ir, antra, Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto v papunkčio ir 15 straipsnio 1 dalies pažeidimu.

1.      Ginčijamo sprendimo priminimas

Ginčijamo sprendimo 215 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Komisija taip pat mano, kad šiuo atveju senaties termino taisyklė netaikoma, kitaip, nei teigia Prancūzijos institucijos. Nors 1987–1996 m. EDF ir sudarė į apskaitą įtrauktų neapmokestintų atidėjinių, vis dėlto pažymėtina, kad, viena vertus, Valstybinė apskaitos taryba teigia, jog ištaisyta klaida, kuri pagal savo pobūdį susijusi su ankstesnių operacijų įtraukimu į apskaitą, priskiriama finansinių metų, kuriais ji nustatyta, pelnui arba nuostoliui, kita vertus, įstatymas, pagal kurį perleidimo mokesčiai priskiriami kapitalo injekcijoms jų neapmokestinant pelno mokesčiu, yra priimtas 1997 m. lapkričio 10 d. Taigi mokestinė nauda suteikta 1997 m., ir senatis negalioja naujai tuo metu suteiktai pagalbai, nes pirmasis Komisijos dokumentas dėl šios priemonės priimtas 2001 m. liepos 10 d. Be to, pagal Reglamento <…> Nr. 659/1999 15 straipsnį senaties terminas sustabdomas, kol vyksta teismo procesas.“

2.      Dėl pirmos dalies, grindžiamos Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto v papunkčio pažeidimu

a)      Šalių argumentai

362    EDF mano, jog ginčijama priemonė, darant prielaidą, kad ji turėjo būti kvalifikuota kaip pagalba, bet kuriuo atveju turėjo būti pripažinta esama pagalba.

363    EDF teigia, jog, remiantis Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto v papunkčiu, iš pradžių konkurencijai uždarame sektoriuje suteikta pagalba yra esama pagalba ir tokio statuso ji netenka tik po sektoriaus liberalizavimo datos.

364    EDF mano, jog šiuo atveju reikia taikyti 2000 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas) sprendimo Alzetta ir kt. / Komisija (T‑298/97, T‑312/97, T‑313/97, T-315/97, T-600/97–T‑607/97, T‑1/98, T‑3/98–T‑6/98 ir T‑23/98, EU:T:2000:151) 143 punktą. Iš tikrųjų elektros energijos sektorius liberalizuotas pagal 1996 m. gruodžio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 96/92/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių (OL L 27, 1997, p. 20; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), įsigaliojusią 1997 m. vasario 19 d., o jos perkėlimo terminas baigėsi 1999 m. vasario 19 dieną. Vis dėlto Prancūzijos Respublika šią direktyvą perkėlė tik 2000 m. vasario 10 dieną.

365    EDF teigia, kad dėl šios priežasties bet kuri iki šios datos nustatyta ar įgyvendinta priemonė, darant prielaidą, jog įrodyta, kad ji kvalifikuojama kaip valstybės pagalba, neišvengiamai turi būti laikoma esama pagalba, todėl negali būti priimta oficialaus pranešimo ją grąžinti. Anot jos, tai pasakytina ir dėl Įstatymo Nr. 97‑1026, priimto likus penkiolikai mėnesių iki direktyvoje nustatyto perkėlimo termino pabaigos, nes nėra ankstesnės nei tas įstatymas nacionalinės perkėlimo priemonės.

366    Komisija ginčija šiuos argumentus.

b)      Bendrojo Teismo vertinimas

367    Primintina, kad pagal Reglamento Nr. 659/1999 4 konstatuojamąją dalį „siekiant užtikrinti teisinį aiškumą derėtų nustatyti aplinkybes, kurioms esant pagalbą reikia laikyti esama pagalba; <…> vidaus rinkos sukūrimas ir stiprinimas yra laipsniškas procesas, atsispindintis kuriant nuolatinę valstybės pagalbos politiką; <…> po šių pokyčių tam tikros priemonės, kurios jas įgyvendinant nebuvo laikomos valstybės pagalba, galėjo ja tapti vėliau“.

368    Remiantis Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto v papunkčiu, esama pagalba – tai tokia pagalba, kuriai esant galima nustatyti, ar ji tokia buvo patvirtinimo metu, ar tapo vėliau dėl bendrosios rinkos vystymosi, ir nebuvo atitinkamos valstybės narės pakeista. Jeigu pagal Bendrijos teisės aktus liberalizavus veiklą tam tikros priemonės tampa pagalba, po nustatytos liberalizavimo datos esama pagalba jos nebelaikomos.

369    Remiantis Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto v papunkčiu, į veiklos liberalizavimo pagal Bendrijos teisę datą atsižvelgiama tik siekiant, kad po šios datos priemonė, kuri nebuvo pagalba iki liberalizavimo pagal Bendrijos teisę, nebūtų pripažinta esama pagalba. Tačiau šios liberalizavimo datos, nustatytos tokioje direktyvoje, kaip šiuo atveju nagrinėjama, nepakanka tam, kad būtų atmesta galimybė priemonę kvalifikuoti kaip naują pagalbą, jeigu, remiantis rinkos vystymosi kriterijumi, galima įrodyti, kad priemonė nustatyta rinkoje, kuri jau buvo visiškai ar iš dalies atverta konkurencijai iki atitinkamos veiklos liberalizavimo pagal Bendrijos teisę datos (šiuo klausimu žr. 2001 m. balandžio 4 d. Sprendimo Regione Autonoma Friuli‑Venezia Giulia / Komisija, T‑288/97, EU:T:2001:115, 95 punktą).

370    Ginčijamo sprendimo 196–204 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, kad pagalba suteikta sektoriuje, kuris laipsniškai atvertas konkurencijai, ir tame sektoriuje jau iki 1997 m. EDF eksportavo elektros energiją į kitas valstybes nares, konkurencijai atvertose paslaugų rinkose veikdama per dukterines bendroves; ji realiai ar potencialiai konkuravo su kitais Europos Sąjungos elektros energijos rinkos ūkio subjektais kitose valstybėse narėse, o Prancūzijoje konkuravo su kitos energijos, kaip antai dujų, tiekėjais; EDF to neginčijo, šiuo klausimu nurodžiusi pagrindą ieškinyje, dėl kurio priimtas sprendimas byloje T‑156/04, Bendrojo Teismo atmestas to sprendimo 134–155 punktuose.

371    Šiomis sąlygomis ginčijamos priemonės negalima laikyti jau egzistavusia priemone, kuri nebuvo pagalba jos patvirtinimo metu, o tapo pagalba dėl rinkos vystymosi pasibaigus Direktyvos 92/96 perkėlimo laikotarpiui.

372    Taigi reikia atmesti kaip nepagrįstą subsidiariai pateiktą pirmojo pagrindo pirmą dalį.

3.      Dėl antros dalies, grindžiamos Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnio 1 dalies pažeidimu

a)      Šalių argumentai

373    Pirmiausia EDF primena, kad sudėtingi aspektai ir neaiškumai dėl PTT turtinio statuso pašalinti Įstatymo Nr. 97‑1026 4 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodyta, kad PTT laikomas EDF nuosavybe nuo tada, kai jai suteikta šio tinklo koncesija.

374    EDF teigia, jog dėl šios priežasties reikia daryti išvadą, kaip Komisija tai padarė sprendime pradėti procedūrą (45, 49 ir 52 punktai), kad 1987–1996 m. sudarydama atnaujinti skirtus atidėjinius iš tikrųjų ji gavo neteisėtos mokestinės naudos kasmet nuo 1987 m. iki 1996 m. ir šią naudą tik iš dalies kompensavo 1997 m. padarytos buhalterinės apskaitos korekcijos ir perklasifikavimas.

375    Kadangi pirmuosius tyrimo veiksmus Komisija atliko 2001 m. liepos 10 d., apskaičiuojant EDF naudos suteikusios priemonės dydį, negalėjo būti atsižvelgta į atidėjinius, sudarytus iki 1991 m. liepos 10 d., dėl Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnio 1 dalyje nustatyto senaties termino.

376    Perleidimo mokesčių dydis, kuris po 1991 m. liepos 10 d. gali būti kvalifikuojamas kaip nauja pagalba, šiuo atveju sudarytų tik 7,976 mlrd. FRF iš visos 14,119 mlrd. FRF sumos.

377    Be to, EDF teigia, kad Komisija pakeitė sprendime pradėti procedūrą pateiktą ginčijamos priemonės analizę, palyginti su ginčijamu sprendimu, kad būtų išvengta senaties termino. Jos nuomone, iš sprendimo pradėti procedūrą matyti, kad EDF pagalba buvo gaunama kasmet nuo 1987 metų. Ginčijamame sprendime Komisija vartojo pagalbos konsolidavimo sąvoką ir nusprendė, kad anksčiau sudarytų atidėjinių neapmokestinimas buvo pagalba to neapmokestinimo metu, t. y. 1997 metais.

378    EDF teigia, kad sprendime pradėti procedūrą, kuris yra ginčijamo sprendimo (to sprendimo 52 konstatuojamoji dalis) pagrindas, iš tikrųjų pakartotas teiginys dėl atrankinio pranašumo, suteikto jai 1987–1996 m., ir nurodyta, kad šią naudą sudaro „kapitalizuoto už atidėjinius per tą laikotarpį nesumokėto pelno mokesčio vertės ir 1997 m. [jos] sumokėto pelno mokesčio, įsigaliojus Įstatymo Nr. 97‑1026 4 straipsniui, sumos skirtumas“.

379    Vis dėlto ginčijamame sprendime galiausiai nustatytas apskaičiavimo būdas negrindžiamas kapitalizuoto už atidėjinius per tą laikotarpį nesumokėto pelno mokesčio vertės ir 1997 m. EDF sumokėto pelno mokesčio sumos skirtumu. To sprendimo 220 konstatuojamojoje dalyje Komisija iš tikrųjų nustatė sumą, „suteiktą atleidus nuo 5 882 849 762 FRF pelno mokesčio, kai dalis atidėjinių (14 119 065 335 FRF) buvo priskirta prie kapitalo“.

380    Be to, Komisija taip nepaiso esamos pagalbos sąvokos, nes priemonę, kuri tik iš dalies kompensavo anksčiau suteiktą naudą, kvalifikavo kaip naują pagalbą (sprendimo pradėti procedūrą 49 punktas).

381    Galiausiai EDF iš esmės tvirtina, kad Komisija negali remtis nacionaline buhalterinės apskaitos norma, prieštaraudama jos argumentams dėl naujos pagalbos egzistavimo.

382    Komisija ginčija šiuos teiginius.

b)      Bendrojo Teismo vertinimas

383    Iš esmės EDF teigia, kad dėl didelės dalies pagalbos suėjo senaties terminas, nes sprendime pradėti procedūrą (45, 49 ir 52 punktai) Komisija nusprendė, kad 1987–1996 m. sudarydama atnaujinti skirtus atidėjinius ji iš tikrųjų gavo neteisėtą mokestinę naudą kasmet nuo 1987 m. iki 1996 m., ir tą naudą tik iš dalies kompensavo 1997 m. padarytos buhalterinės apskaitos korekcijos ir perklasifikavimas, o ginčijamame sprendime Komisija sąmoningai pakeitė savo analizę ir nusprendė, kad nauda buvo konsoliduota pagal Įstatymą Nr. 97-1026.

384    Pirma, primintina, kad vykdydamos EDF balanso pertvarkymą Prancūzijos institucijos paisė Conseil national de la comptabilité (Valstybinė apskaitos taryba) nuomonės, kurioje nustatyta, kad buhalterinės apskaitos klaidų korekcijos, dėl savo pobūdžio susijusios su atliktų operacijų įtraukimu į buhalterinę apskaitą, „įtrauktos į tų mokestinių metų buhalterinę apskaitą, kuriais jos buvo nustatytos“. Šios aplinkybės Prancūzijos Respublika neginčijo.

385    Pažymėtina ir tai, kad iš 1997 m. gruodžio 22 d. rašto (žr. šio sprendimo 23 punktą) matyti, kad „pagal <…> Valstybinės apskaitos tarybos nuomonę <…> atnaujinti skirti atidėjiniai, kurie tapo nepagrįsti (38 520 943 408 FRF) [t. y. nepanaudoti atidėjiniai, kurie buvo perklasifikuoti], priskirti prie nepaskirstytojo pelno“.

386    Galiausiai primintina, jog 2002 m. balandžio 9 d. pažymoje (tripliko D.2 priedas) Prancūzijos Respublika nurodė, kad „su PTT susiję perleidimo mokesčiai [atitinkantys panaudotus atnaujinti skirtus atidėjinius] yra neteisėtas įsiskolinimas [kurį EDF turėjo Prancūzijos valstybei, kaip nurodyta balanse], kurį priskyrus prie kapitalo lėšų, jis buvo nepagrįstai atleistas nuo mokesčio“. Be to, šioje pažymoje ji patikslino: „[k]adangi PTT sudarė nuosavas turtas, EDF neturėjo jokios skolos valstybei už jos turto sugrąžinimą, todėl atitinkamos eilutėje „Perleidimo mokesčiai“ nurodytos sumos buvo ne realus pasyvas, bet neapmokėtas mokesčių rezervas“ ir kad „[t]okiomis aplinkybėmis šios lėšos, prieš jas priskiriant prie kapitalo lėšų, turėjo būti iš įmonės pasyvų, prie kurių buvo neteisingai priskirtos, perkeltos į grynojo kapitalo sąskaitą, ir taip padidinti [apmokestinami] grynieji aktyvai <…>[,] [t]aip suteikta mokesčių lengvata gal[ėjo] sudaryti 5,88 [mlrd. FRF] (14,119 × 41,67 %)“. Išnašoje dėl šių skaičių nurodyta taip: „Įprastas pelno mokesčio tarifas (31,1/3 %), padidintas papildomomis įmokomis, galiojusiomis pasibaigusiais finansiniais metais nuo 1997 m. sausio 1 d. iki 1999 m. sausio 1 dienos“.

387    Taigi nėra abejonės, kad 1997 m. sausio 1 d. įvykdytas perleidimo teisių perklasifikavimas į kapitalo dotacijas lėmė apmokestinimą.

388    Šiomis aplinkybėmis senaties terminas nesuėjo, nes Komisija pirmuosius tyrimo veiksmus atliko 2001 m. liepos 10 dieną.

389    Antra, papildomai primintina, kad pagal Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnį Komisija turi pradėti formalią tyrimo procedūrą, pranešdama suinteresuotiesiems asmenims, jeigu po pirminio patikrinimo jai kyla abejonių dėl atitinkamos finansinės priemonės suderinamumo su bendrąja rinka. Iš to išplaukia, kad savo pranešime apie šios procedūros pradėjimą Komisija negali būti įpareigota pateikti galutinę nagrinėjamos pagalbos analizę, tačiau tam, kad suinteresuotųjų asmenų teisė pateikti pastabas neprarastų prasmės, užtenka, kad Komisija pakankamai apibrėžtų savo tyrimo ribas (žr. sprendimo byloje T‑156/04 108 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

390    Be to, reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnį, kai Komisija nusprendžia pradėti formalią tyrimo procedūrą, sprendime pradėti procedūrą gali būti tik apibendrinami reikšmingi ginčytini faktai ir teisės klausimai, pateikiamas pirminis aptariamos valstybės priemonės įvertinimas, kuriuo siekiama nustatyti, ar tai yra pagalba, ir išdėstomos abejonės dėl pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka (žr. sprendimo byloje T‑156/04 109 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

391    Taigi sprendimas pradėti procedūrą turi sudaryti sąlygas suinteresuotosioms šalims veiksmingai dalyvauti formalioje tyrimo procedūroje, per kurią jos galėtų pateikti savo argumentus. Tam pakanka, kad šalys žinotų argumentus, leidusius Komisijai preliminariai nuspręsti, jog nagrinėjama priemonė yra nauja su bendrąja rinka nesuderinama pagalba (žr. sprendimo byloje T‑156/04 110 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

392    Vadinasi, sprendime pradėti procedūrą pateikta priemonės analizė yra preliminari analizė, kurią Komisija gali patikslinti ar pataisyti galutiniame sprendime.

393    Taigi šiuo atveju sprendime pradėti procedūrą pateikta ginčijamos priemonės analizė nebuvo galutinė ir Komisija turėjo teisę šią analizę patikslinti ar pataisyti ginčijamame sprendime.

394    Be to, pažymėtina, jog sprendimo pradėti procedūrą 71 punkte Komisija bet kuriuo atveju jau nusprendė, kad „perklasifikavimas ir buhalterinės apskaitos korekcijos, kuriomis konsoliduota dalis naudos, EDF gautos neteisėtai sudarius aukštos įtampos PTT skirtus atidėjinius, buvo registruotos 1997 m., t. y. po to, kai 1997 m. lapkričio 10 d. Prancūzijos Parlamentas priėmė Įstatymo Nr. 97-1026 4 straipsnį“, kad „pagalbos dalis, kurią sudarė kapitalizuotos naudos, kurios nekompensavo tas perklasifikavimas ir korekcijos, vertė [buvo] konsoliduota gavus Prancūzijos valdžios institucijų pritarimą, kai Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnio 3 dalyje nustatytas 10 metų senaties terminas dar nebuvo pasibaigęs, ir pažeidžiant Sutarties 88 straipsnio 3 dalį“, ir kad „ši pagalbos dalis [buvo] nauja pagalba“.

395    Galiausiai, trečia, likusi dalis argumentų, susijusių su nauja pagalba, pateiktų šiai daliai pagrįsti, painiojasi su EDF argumentais, pateiktais šio pagrindo pirmai daliai pagrįsti, todėl ir juos reikia atmesti atsižvelgiant į šio sprendimo 367–372 punktuose nurodytus motyvus.

396    Vadinasi, reikia atmesti subsidiariai pateikto pirmojo pagrindo antrą dalį.

F.      Dėl subsidiariai pateikto antrojo pagrindo

1.      Šalių argumentai

397    Pirma, grįsdama pirmą dalį, EDF teigia, jog Komisija nustatė 56 886 mln. FRF sumą, sudėjusi visą nepanaudotų atnaujinti skirtų atidėjinių sumą 1996 m. gruodžio 31 d. balanse (38 520 mln. FRF) ir į nuosavą kapitalą perklasifikuotą sumą (18 345 mln. FRF). Taigi, jos nuomone, 1987–1996 m. sudarytų atnaujinti skirtų atidėjinių visa suma yra 47 943 mln. FRF, kurių paskirtis buvo tokia: 9 423 mln. FRF skirti perleidimo mokesčiams už PTT statinių atnaujinimą, atliktą nuo 1987 m. iki 1996 m.; likutis, t. y. 38 520 mln. FRF, pervesti į rezervų sąskaitą ir nenurodyti pelno (nuostolio) ataskaitoje pertvarkant balansą.

398    EDF patikslino, kad visų į nuosavą kapitalą perklasifikuotų sumų (18 345 mln. FRF) ir su perleidimo mokesčiais susijusių atnaujinti skirtų panaudotų atidėjinių (9 423 mln. FRF) skirtumą sudaro perkainojimo skirtumas (4 226 mln. FRF) ir koncesijos suteikėjo skirtas finansavimas tam tikriems PTT statiniams (4 696 mln. FRF) per laikotarpį nuo 1987 m. iki 1996 metų.

399    Antra, grįsdama antrą dalį EDF teigia, kad apskaičiuojant grąžintiną sumą turėjo būti taikomas pelno mokesčio tarifas, galiojęs 1996 m., o ne 1997 metais. Jos nuomone, pagal Įstatymo Nr. 97‑1026 1 straipsnį įvesta nauja papildoma įmoka, mokama su pelno mokesčiu ir lygi 15 % šio pelno mokesčio, skaičiuojama už pasibaigusius finansinius metus nuo 1997 m. sausio 1 d. iki 1998 m. gruodžio 31 d., taigi anksčiau jos nebuvo. Galiojo tik papildoma įmoka, lygi 10 % pelno mokesčio.

400    EDF teigia, kad dėl balanso pertvarkymo atliktos korekcijos buvo apmokestintos 1997 m. galiojusiu pelno mokesčio tarifu, t. y. 33,33 %, padidintu dviem papildomomis įmokomis, atitinkamai sudariusiomis 10 % ir 15 % (Code général des impôts (Bendrasis mokesčių kodeksas) 235ter ZA ir 235ter ZB straipsniai), taigi bendras tarifas buvo 41,67 %.

401    Vis dėlto korekcijoms turėjo būti taikytas 1996 finansiniais metais galiojęs 36,67 % bendras tarifas. Iš tikrųjų Įstatymo Nr. 97‑1026 4 straipsnyje aiškiai nustatyta, kad elektros energijos PTT statiniai laikomi EDF nuosavybe nuo tada, kai jai suteikta šio tinklo koncesija.

402    Anot EDF, todėl reikia mąstyti taip, lyg ji visada buvo PTT savininkė, t. y. tarytum ji niekada nesudarė šiam turtui atnaujinti skirtų atidėjinių. Šiomis sąlygomis, jeigu nebūtų sudariusi šių atidėjinių, būtų turėjusi mokėti mokestį už 1996 finansinius metus, nes jos mokestinis pelnas, apmokestinus ankstesnius perkėlimus, 1996 m. gruodžio 31 d. tapo teigiamas, be kita ko, atsižvelgiant į kitas su apskaitos reforma susijusias korekcijas. Taigi, EDF nuomone, pertvarkymui, ir juo labiau apskritai vertinant galimą nepakankamą apmokestinimą, turėjo būti taikomas 1996 finansiniais metais galiojęs tarifas.

403    Galiausiai reikia konstatuoti, kad vykdant restruktūrizavimą remtasi 1996 m. gruodžio 31 d. balansu, kad 1997 m. sumokėtas mokestis apskaičiuotas neatsižvelgiant į 1997 finansinių metų pelną ir kad 1996 m. gruodžio 31 d. turėtos mokestinės skolos priskirtos prie šio mokesčio.

404    Apibendrindama EDF mano, kad perleidimo mokesčių, kurie gali būti kvalifikuojami kaip nauja pagalba, jei laikysimės tokios pozicijos, suma sudaro 7 655 mln. FRF, ir jiems reikia taikyti 1996 m. galiojusį 36,67 % pelno mokesčio tarifą. Iš šios sumos reikia atimti permoką už apmokestintus 38 520 mln. FRF, nes jie apmokestinti 41,67 %, o ne 36,67 % tarifu, t. y. 1 926 mln. FRF. Šiomis sąlygomis pagalbos suma tokia: [7 976 x 36,67 %] – [38 520 x (41,67 – 36,67)] = 998,80 mln. FRF, t. y. 151 mln. EUR.

405    Komisija ginčija šiuos argumentus.

2.      Bendrojo Teismo vertinimas

406    Grįsdama subsidiariai pateikto antrojo pagrindo pirmą dalį EDF tvirtina, kad nustatant atnaujinti skirtų atidėjinių dydį buvo padaryta skaičiavimo klaidų.

407    Iš esmės grįsdama antrą dalį EDF teigia ir tai, kad apskaičiuojant jos gautą mokestinę naudą klaidingai taikytas 1997 m. mokesčio tarifas ir kad reikėjo taikyti 1996 m. galiojusį tarifą, kuris jai būtų buvęs palankesnis.

408    Pirma, reikia priminti, kad 1997 m. gruodžio 22 d. rašte (žr. šio sprendimo 23 punktą) dėl perleidimo mokesčių nurodyta: „[k]oncesijos sutartimi perleistam pagrindinio tiekimo tinklo turtui natūra prilygstanti suma (14 119 065 335 FRF) konsoliduota priskyrus ją prie kapitalo injekcijų“.

409    Antra, 2002 m. balandžio 9 d. pažymoje (tripliko D.2 priedas) Prancūzijos Respublika nurodė:

„<…> reikia <…> skirti panaudotų atnaujinti skirtų atidėjinių pertvarkymą, kurie, remiantis EDF pateikta informacija, buvo įrašyti į straipsnį „Kapitalo dotacijos“ ir sudarė 14,119 mlrd. FRF, o ne 18,345 mlrd. FRF dar nepanaudotų atidėjinių iš 38,5 mlrd. FRF sumos.

Su PTT susiję perleidimo mokesčiai [atitinkantys panaudotus atnaujinti skirtus atidėjinius] yra neteisėtas įsiskolinimas [kurį EDF turėjo Prancūzijos valstybei, kaip nurodyta balanse], kurį priskyrus prie kapitalo lėšų, jis buvo nepagrįstai atleistas nuo mokesčio.

<…> Kadangi PTT sudarė nuosavas turtas, EDF neturėjo jokios skolos valstybei už jos turto sugrąžinimą, todėl atitinkamos eilutėje „Perleidimo mokesčiai“ nurodytos sumos buvo ne realus pasyvas, bet neapmokėtas mokesčių rezervas. Tokiomis aplinkybėmis šios lėšos, prieš jas priskiriant prie kapitalo lėšų, turėjo būti iš įmonės pasyvų, kuriems buvo neteisingai priskirtos, perkeltos į grynojo kapitalo sąskaitą, ir taip padidinti grynieji aktyvai <…>. Taip suteikta mokesčių lengvata gal[ėjo] sudaryti 5,88 [mlrd. FRF] (14,119 × 41,67 %).“

410    2002 m. balandžio 9 d. pažymos išnašoje dėl šių skaičių nurodyta: „Įprastas pelno mokesčio tarifas (31,1/3 %) padidintas papildomomis įmokomis, galiojusiomis pasibaigusiais finansiniais metais nuo 1997 m. sausio 1 d. iki 1999 m. sausio 1 dienos“.

411    Trečia, reikia priminti, jog pertvarkydamos EDF balansą Prancūzijos valdžios institucijos laikėsi Valstybinės apskaitos tarybos nuomonės, kurioje nurodyta, kad ištaisytos apskaitos klaidos, kurios pagal savo pobūdį susijusios su ankstesnių operacijų įtraukimu į apskaitą, „priskiriamos prie finansinių metų, kuriais jos nustatytos, pelno arba nuostolio“ (žr. įstojimo į bylą paaiškinimo I-8 priedą).

412    1997 m. gruodžio 22 d. rašte (žr. šio sprendimo 23 punktą) šiuo klausimu patikslinta, kad „tinklui atnaujinti skirti atidėjiniai, kurie tapo nepagrįsti (38 520 943 408 FRF), priskirti prie nepaskirstytojo pelno [pagal Valstybinės apskaitos tarybos nuomonę]“. Be to, iš šio rašto 3 priedo matyti, kad dėl nepanaudotų atidėjinių perklasifikavimo pasikeitė grynieji aktyvai, apmokestinami 41,66 % pelno mokesčio tarifu, kuris, kaip sutaria šalys, buvo 1997 m. galiojęs mokesčio tarifas.

413    Vadinasi, negalima kaltinti Komisijos, kad ji, siekdama įvertinti nagrinėjamos pagalbos sumą, rėmėsi informacija, konkrečiai susijusia su atnaujinti skirtų atidėjinių dydžiu ar galiojusiu mokesčio tarifu, kurią jai pateikė Prancūzijos Respublika per administracinę procedūrą (šiuo klausimu žr. 2009 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Prancūzija ir France Télécom / Komisija, T‑427/04 ir T‑17/05, EU:T:2009:474, 302 ir 303 punktus; šis sprendimas paliktas galioti 2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimu France Télécom / Komisija, C‑81/10 P, EU:C:2011:811, priimtu išnagrinėjus apeliacinį skundą (žr. to sprendimo 102–104 punktus)).

414    Taigi reikia atmesti subsidiariai pateikto antrojo pagrindo abi dalis, vadinasi, visą šį pagrindą.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

415    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Be to, pagal to reglamento 134 straipsnio 2 dalį, jeigu byloje yra kelios pralaimėjusios šalys, Bendrasis Teismas sprendžia, kaip turi būti paskirstytos bylinėjimosi išlaidos. To paties reglamento 138 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad į bylą įstojusios valstybės narės ir institucijos padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

416    Kadangi EDF ir Prancūzijos Respublika pralaimėjo bylą, jos padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jų priteisiamos Komisijos patirtos bylinėjimosi išlaidos pagal jos pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Électricité de France (EDF) padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jos priteisiamos Europos Komisijos patirtos bylinėjimosi išlaidos, išskyrus patirtas dėl Prancūzijos Respublikos įstojimo į bylą.

3.      Prancūzijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jos priteisiamos dėl jos įstojimo į bylą Komisijos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Frimodt Nielsen Kreuschitz Półtorak

Paskelbta 2018 m. sausio 16 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.      

Turinys

I. Ginčo aplinkybės

A. Įvadas

B. Dėl pagalbos gavėjos

C. Dėl į apskaitą įtrauktų PTT atnaujinti skirtų atidėjinių sudarymo

D. Dėl į apskaitą įtrauktų atidėjinių perklasifikavimo

E. Dėl į apskaitą įtrauktų atidėjinių perklasifikavimo poveikio mokesčiams

F. Dėl sprendimo pradėti procedūrą

G. Dėl pirminio Komisijos sprendimo

H. Dėl sprendimo byloje T156/04

I. Dėl sprendimo byloje C124/10 P

J. Sprendimas dėl taikymo ribų išplėtimo

K. Dėl ginčijamo sprendimo

II. Procesas ir šalių reikalavimai

III. Dėl teisės

A. Dėl pirmojo pagrindinio ieškinio pagrindo

1. Šalių argumentai

2. Bendrojo Teismo vertinimas

B. Dėl antrojo pagrindinio ieškinio pagrindo

1. Ginčijamo sprendimo priminimas

2. Pirminės pastabos

3. Dėl pirmos dalies

a) Šalių argumentai

b) Bendrojo Teismo vertinimas

4. Dėl antros dalies

a) Šalių argumentai

b) Bendrojo Teismo vertinimas

5. Dėl trečios dalies

a) Šalių argumentai

b) Bendrojo Teismo vertinimas

1) Dėl tariamos klaidos

2) Dėl tariamų faktinių klaidų

6. Dėl ketvirtos dalies

a) Šalių argumentai

b) Bendrojo Teismo vertinimas

7. Dėl penktos dalies

a) Šalių argumentai

b) Bendrojo Teismo vertinimas

8. Išvada dėl pagrindinio antrojo pagrindo

C. Dėl pagrindinio trečiojo pagrindo

D. Dėl pagrindinio ketvirtojo pagrindo

1. Šalių argumentai

2. Bendrojo Teismo vertinimas

E. Dėl subsidiariai pateikto pirmojo pagrindo

1. Ginčijamo sprendimo priminimas

2. Dėl pirmos dalies, grindžiamos Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto v papunkčio pažeidimu

a) Šalių argumentai

b) Bendrojo Teismo vertinimas

3. Dėl antros dalies, grindžiamos Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnio 1 dalies pažeidimu

a) Šalių argumentai

b) Bendrojo Teismo vertinimas

F. Dėl subsidiariai pateikto antrojo pagrindo

1. Šalių argumentai

2. Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl bylinėjimosi išlaidų

*      Proceso kalba: prancūzų.