TEISINGUMO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS
2019 m. gegužės 2 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 97/67/EB – Pašto paslaugų vidaus rinkos plėtros bendrosios taisyklės – Universaliosios pašto paslaugos teikimas – Paskirtojo paslaugų teikėjo išimtinės teisės – Kitų nei pašto ženklai pašto mokos ženklų išleidimas“
Byloje C‑259/18
dėl Juzgado de lo Mercantil no 3 de Barcelona (Barselonos komercinis teismas Nr. 3, Ispanija) 2017 m. birželio 20 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2018 m. balandžio 11 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Sociedad Estatal Correos y Telégrafos SA
prieš
Asendia Spain SLU
TEISINGUMO TEISMAS (aštuntoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas F. Biltgen, teisėjai J. Malenovský ir L.S. Rossi (pranešėjas),
generalinė advokatė E. Sharpston,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Asendia Spain SLU, atstovaujamos advokatų I. Moreno-Tapia Rivas, E. de Félix Parrondo ir J. Botella Carretero,
– Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos iš pradžių V. Ester Casas, vėliau – M. J. García-Valdecasas Dorrego,
– Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos A.-L. Desjonquères, E. de Moustier ir R. Coesme,
– Europos Komisijos, atstovaujamos L. Nicolae ir J. Rius Riu,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinės advokatės nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1997 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/67/EB dėl Bendrijos pašto paslaugų vidaus rinkos plėtros bendrųjų taisyklių ir paslaugų kokybės gerinimo (OL L 15, 1998, p. 14; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 3 t., p. 71), iš dalies pakeistos 2008 m. vasario 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/6/EB (OL L 52, 2008, p. 3; toliau – Direktyva 97/67), išaiškinimo.
2 Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant Sociedad Estatal Correos y Telégrafos SA (toliau – Correos) ir Asendia Spain SLU ginčą dėl pastarosios bendrovės vykdomos prekybos kitais nei pašto ženklai pašto mokos ženklais.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
Direktyva 97/67
3 Direktyvos 97/67 8, 16 ir 20 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:
„(8) kadangi yra būtinos priemonės, kuriomis siekiama garantuoti laipsnišką ir kontroliuojamą rinkos liberalizavimą bei tinkamą jos balansą, kad Bendrijos mastu pašto sektoriuje būtų garantuotas laisvas paslaugų teikimas ir toks laisvas paslaugų teikimas būtų universaliųjų paslaugų teikėjų įpareigojimu ir teise;
<...>
„(16) Kadangi spektras paslaugų, kurios gali būti rezervuotos pagal Sutarties taisykles ir nepažeidžiant konkurencijos taisyklių, yra pateisinamas, jei tai garantuoja finansiškai subalansuotą universaliosios paslaugos teikimą; <...>
<...>
(20) kadangi viešosios tvarkos ir saugumo sumetimais valstybės narės gali turėti teisėtą interesą vienai arba daugiau jų pačių paskirtų bendrovių suteikti teisę šalia viešųjų kelių įrengti pašto siuntų surinkimui skirtas laiškų dėžutes; kadangi dėl tų pačių priežasčių valstybės narės turi teisę subjektą arba subjektus paskirti atsakingais už pašto ženklų, kuriuose nurodyta jų kilmės šalis, leidybą ir už registruoto pašto paslaugų, teikiamų vykdant teismines arba administracines procedūras pagal valstybių narių vidaus įstatymus, teikimą; <...>“
4 Šios direktyvos 7 straipsnio 1–4 dalyse nustatyta:
„1. Valstybės narės negali teikti ar palikti galioti išimtinių ar specialių teisių kurti ir teikti pašto paslaugas. Valstybės narės universaliųjų paslaugų teikimą gali finansuoti vienu ar keliais iš 2, 3 ir 4 dalyse nurodytų būdų arba bet kokiais kitais Sutartį atitinkančiais būdais.
2. Valstybės narės universaliųjų paslaugų teikimą gali užtikrinti pirkdamos šias paslaugas pagal taikomas viešųjų pirkimų taisykles ir nuostatus, įskaitant, kaip numatyta 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/18/EB dėl subjektų, vykdančių veiklą viešųjų paslaugų, statybos ar kitų paslaugų teikimo sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo, konkurencinio dialogo ar derybų procedūras, paskelbiant skelbimą apie pirkimą arba jo nepaskelbiant [(OL L 134, 2004, p. 1.; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 132)].
3. Jei [v]alstybė narė nustato, kad šioje direktyvoje numatytos pareigos teikti universaliąsias paslaugas sukelia grynąsias sąnaudas, apskaičiuotas atsižvelgiant į I priedą, ir universaliųjų paslaugų teikėjui (-ams) sudaro nepagrįstai didelę finansinę naštą, tai ji gali įdiegti:
a) atitinkamai (-oms) įmonei (-ėms) skirtą kompensavimo iš valstybės išteklių mechanizmą;
b) mechanizmą, skirtą paskirstyti pareigų teikti universaliąsias paslaugas grynąsias sąnaudas tarp paslaugų teikėjų ir (arba) naudotojų.
4. Jeigu grynosios sąnaudos yra paskirstomos pagal 3 dalies b punktą, tai valstybės narės gali įsteigti kompensacijų fondą, finansuojamą iš paslaugų teikėjų ir (arba) naudotojų įmokų, ir kurį šiuo tikslu administruotų nuo naudos gavėjo ar gavėjų nepriklausoma įstaiga. Valstybės narės, išduodamos leidimus paslaugų teikėjams pagal 9 straipsnio 2 dalį, gali nustatyti pareigą sumokėti finansinę įmoką į šį fondą arba laikytis universaliųjų paslaugų teikimo pareigų. Šiuo būdu gali būti finansuojamos 3 straipsnyje nurodytos universaliųjų paslaugų teikėjo (-ų) pareigos teikti universaliąsias paslaugas.“
5 Minėtos direktyvos 8 straipsnyje numatyta:
„7 straipsnio nuostatos nepažeidžia valstybių narių teisės organizuoti laiškų dėžučių išdėstymą prie viešųjų kelių, pašto ženklų leidybą ir registruotojo pašto paslaugas, teikiamas vykdant pagal tų valstybių narių vidaus įstatymais nustatytas juridinio ir administracinio pobūdžio [teismines ir administracines] procedūras.“
Direktyva 2008/6
6 Direktyvos 2008/6 2, 10, 11, 13 ir 25 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:
„(2) <...> [Direktyva] 97/67/EB nustatė pašto sektoriaus reguliavimo sistemą Bendrijos lygiu, apimančią priemones universaliosioms paslaugoms garantuoti ir nustatančią maksimalias pašto paslaugų ribas, kurias valstybės narės gali rezervuoti savo universaliųjų paslaugų teikėjui siekdamos išlaikyti universaliąsias paslaugas ir kurios turi būti laipsniškai ir progresyviai mažinamos, o taip pat sprendimų priėmimo dėl tolesnio rinkos atvėrimo konkurencijai tvarkaraštį, siekiant sukurti bendrąją pašto paslaugų rinką.
<...>
(10) Pagal Direktyvą 97/67/EB buvo atlikta perspektyvų studija, kurioje vertinamas Bendrijos pašto paslaugų vidaus rinkos visiško suformavimo 2009 m. poveikis kiekvienai valstybei narei. Komisija taip pat atliko išsamią Bendrijos pašto paslaugų sektoriaus apžvalgą, įskaitant užsakytus tyrimus apie šio sektoriaus ekonominius, socialinius ir technologinius pokyčius, ir aktyviai konsultavosi su suinteresuotomis šalimis.
(11) Perspektyvų studijoje nurodyta, kad pagrindinį tikslą – užtikrinti tvarų universaliųjų paslaugų, atitinkančių pagal Direktyvą 97/67[EB] valstybių narių apibrėžtą kokybės standartą, teikimą visoje Bendrijoje – galima pasiekti iki 2009 m., nesant rezervuotųjų paslaugų būtinybės.
<...>
(13) Iš perspektyvų studijos matyti, kad rezervuotosios paslaugos nebeturėtų būti siekiamas universaliųjų paslaugų finansavimo sprendimas. <...>
<...>
(25) Atsižvelgiant į atliktus tyrimus ir siekiant atskleisti visą pašto paslaugų vidaus rinkos potencialą, tikslinga nutraukti rezervuotųjų paslaugų ir specialiųjų teisių – kaip būdo užtikrinti universaliųjų paslaugų teikimo finansavimą – naudojimą.“
Ispanijos teisė
7 2010 m. gruodžio 30 d. Ley 43/2010 del servicio postal universal, de los derechos de los usuarios y del mercado postal (Įstatymas 43/2010 dėl universaliosios pašto paslaugos, naudotojų teisių ir pašto rinkos) (BOE, Nr. 318, 2010 m. gruodžio 31 d., p. 109195; toliau – Įstatymas 43/2010), kuriuo į nacionalinę teisę perkeliama Direktyva 2008/6, 33 straipsnyje nustatyta:
„Siekiant užtikrinti universaliosios pašto paslaugos teikimą ir jos tinkamą veikimą, paskirtajam paslaugų teikėjui garantuojama teisė:
<...>
e) platinti pašto ženklus ar kitus pašto mokos ženklus ir vykdyti mažmeninę prekybą per pašto tinklą ar per trečiąsias šalis.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
8 Įstatymu 43/2010 Correos paskirta universaliosios pašto paslaugos Ispanijoje teikėja.
9 Asendia Spain yra paslaugų teikėja, kuriai išduotas leidimas teikti pašto paslaugas Ispanijos rinkoje.
10 Kadangi pastaroji prekiauja kitais nei pašto ženklai pašto mokos ženklais, Correos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme Juzgado de lo Mercantil no 3 de Madrid (Madrido komercinis teismas, Ispanija) pareiškė ieškinį dėl nesąžiningos konkurencijos.
11 Šiomis aplinkybėmis Correos kaltina Asendia Spain vykdant trijų rūšių nesąžiningą veiklą, kuria jai buvo padaryta žalos: pirma, prekybą pašto mokos ženklais arba išankstinio apmokėjimo etiketėmis, kuriais imituojami Correos naudojami pašto ženklai ir su kuriais jie gali būti supainioti, antra, prekybą šiais pašto mokos ženklais už savo vidaus pašto tinklo ribų ir, trečia, naudotojų nepakankamą informavimą, kad šiais pašto mokos ženklais pažymėta korespondencija gali būti siunčiama tik į tam tikras pašto dėžutes.
12 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, Asendia Spain nesąžiningi veiksmai priklauso nuo Įstatymu 43/2010 Correos suteiktų garantijų apimties. Šiuo klausimu šis teismas nurodo Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) jurisprudenciją, kuria remiantis negalima atmesti galimybės, kad Įstatymo 43/2010 33 straipsnio e punktą reikia suprasti taip, kad Correos turi išimtinę teisę, kiek tai susiję su prekyba kitais nei pašto ženklai pašto mokos ženklais.
13 Abejodamas dėl taip aiškinamos minėtos nuostatos suderinamumo su Sąjungos teise, Juzgado de lo Mercantil Nr. 3 de Madrid (Madrido komercinis teismas Nr. 3) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar pagal [Direktyvos 97/67] 7 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnį draudžiamos nacionalinės teisės normos, pagal kurias pašto paslaugų teikėjui, kuriam paskirta teikti universaliąsias pašto paslaugas, suteikiama garantija apima tai, kad jis yra vienintelis subjektas, įgaliotas platinti kitus nei pašto ženklai pašto mokos ženklus?
2. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar reikalavimas, kad privatūs pašto paslaugų teikėjai turėtų viešas fizines prekybos vietas, kad galėtų platinti kitus nei pašto ženklai pašto mokos ženklus ir jais prekiauti, yra suderinamas su Europos Sąjungos pašto teisės aktais?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl klausimų priimtinumo
14 Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją SESV 267 straipsnyje numatytas procesas yra Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė, suteikianti Teisingumo Teismui galimybę pateikti nacionaliniams teismams Sąjungos teisės išaiškinimą, būtiną priimti sprendimams tų teismų nagrinėjamose bylose (2012 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Pringle, C‑370/12, EU:C:2012:756, 83 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
15 Tokiomis aplinkybėmis tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes turi įvertinti tai, ar jo sprendimui priimti yra būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (2017 m. birželio 27 d. Sprendimo Congregación de Escuelas Pías Provincia Betania, C‑74/16, EU:C:2017:496, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
16 Tuo remiantis darytina išvada, kad nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atmesti nacionalinio teismo pateiktą prašymą tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba jeigu Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, kurios būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2016 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Petruhhin, C‑182/15, EU:C:2016:630, 20 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
17 Kalbant apie pastarąjį aspektą, reikia pažymėti, kad, siekiant pateikti nacionaliniam teismui naudingą Sąjungos teisės išaiškinimą, būtina, kad šis teismas pakankamai tiksliai nurodytų pateikiamų klausimų faktines ir teisines aplinkybes arba bent paaiškintų faktines prielaidas, kuriomis grindžiami šie klausimai. Iš tiesų Teisingumo Teismas gali priimti sprendimą dėl Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimo tik remdamasis nacionalinio teismo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis (2018 m. birželio 21 d. Sprendimo Idroenergia, C‑166/18, nepaskelbtas Rink., EU:C:2018:476, 12 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
18 Nacionalinis teismas taip pat turi nurodyti tikslias priežastis, dėl kurių jis prašo išaiškinti tam tikras Sąjungos teisės nuostatas ir mano esant būtina Teisingumo Teismui pateikti prejudicinius klausimus. Be to, būtina, kad nacionalinis teismas bent minimaliai paaiškintų prašomų išaiškinti Sąjungos teisės nuostatų pasirinkimo priežastis ir ryšį, kurį jis įžvelgia tarp šių nuostatų ir jo nagrinėjamoje byloje taikytinų nacionalinės teisės aktų (2018 m. birželio 21 d. Sprendimo Idroenergia, C‑166/18, nepaskelbtas Rink., EU:C:2018:476, 13 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
19 Šie prašymo priimti prejudicinį sprendimą turinio reikalavimai aiškiai išdėstyti Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnyje; jie prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui turi būti žinomi bendradarbiaujant pagal SESV 267 straipsnį ir jis jų privalo tiksliai laikytis (2018 m. birželio 21 d. Sprendimo Idroenergia, C‑166/18, nepaskelbtas Rink., EU:C:2018:476, 14 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
20 Be to, minėti reikalavimai taip pat nurodyti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo rekomendacijų nacionaliniams teismams dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo (OL C 257, 2018, p. 1) 15 punkte. Iš šių rekomendacijų 16 punkto matyti, kad „[p]rašyme priimti prejudicinį sprendimą nacionalinis teismas turi nurodyti tikslią informaciją apie pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo faktinėms aplinkybėms taikomas nacionalinės teisės nuostatas“ (šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 21 d. Sprendimo Idroenergia, C‑166/18, nepaskelbtas Rink., EU:C:2018:476, 16 ir 17 punktus).
21 Savo rašytinėse pastabose Komisija tvirtina, kad nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra pakankamai informacijos apie pagrindinės bylos faktines aplinkybes ir atitinkamus nacionalinės teisės aktus, leidžiančios suprasti pirmąjį klausimą. Todėl šį klausimą reikėtų pripažinti nepriimtinu.
22 Vis dėlto iš šios nutarties aiškiai matyti, kad, pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašoma pareikšti nuomonę dėl to, ar komercinė praktika, kurią sudaro Asendia Spain vykdoma prekyba kitais nei pašto ženklai pašto mokos ženklais, yra nesąžininga, ir, antra, ar šios praktikos nesąžiningas pobūdis priklauso nuo to, ar Įstatymo 43/2010 33 straipsnio e punktu Correos suteikta išimtinė teisė platinti šiuos pašto mokos ženklus yra suderinama su Direktyvos 97/67 7 ir 8 straipsniais.
23 Tai, kad Komisija prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo Ispanijos teisės aktų aiškinimą laiko neteisingu, taigi kad Įstatymo 43/2010 33 straipsnio e punktu Correos nesuteikiama jokia išimtinė teisė, negali būti reikšminga atsižvelgiant į šio sprendimo 16 ir 17 punktuose nurodytą jurisprudenciją.
24 Tuo remiantis darytina išvada, kad pirmasis klausimas yra priimtinas.
25 Vis dėlto taip nėra antrojo klausimo atveju.
26 Iš tiesų, kaip savo rašytinėse pastabose iš esmės nurodė tiek Prancūzijos vyriausybė, tiek Komisija, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visiškai nenurodė šio antrojo klausimo faktinių ir teisinių aplinkybių. Visų pirma jis nepaaiškina, kuo remdamasis jis mano, kad iš vienintelės nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodytos nacionalinės teisės nuostatos, t. y. iš Įstatymo 43/2010 33 straipsnio e punkto, darytina išvada, kad ji įpareigoja privačius pašto paslaugų teikėjus įrengti visuomenei prieinamas viešas fizines prekybos vietas tam, kad būtų galima platinti kitus nei pašto ženklai pašto mokos ženklus ir jais prekiauti.
27 Be to, toje nutartyje nenurodytos, išskyrus bendro pobūdžio nuorodą į „Europos Sąjungos pašto teisės aktus“, Sąjungos teisės nuostatos, kurias jis prašo išaiškinti, o tai trukdo Teisingumo Teismui suprasti šios teisės ir pagrindinėje byloje nagrinėjamam ginčui taikomų nacionalinės teisės aktų ryšį.
28 Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į antrąjį klausimą, kuris dėl to yra akivaizdžiai nepriimtinas.
Dėl pirmojo klausimo
29 Savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 97/67 7 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jie draudžia nacionalinės teisės normas, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias paslaugų teikėjui, paskirtam teikti universaliąją pašto paslaugą, garantuojama išimtinė teisė platinti kitus nei pašto ženklai pašto mokos ženklus.
30 Siekiant atsakyti į šį klausimą, pakanka pažymėti, kad iš paties 7 straipsnio 1 dalies teksto matyti, kad „[v]alstybės narės negali teikti ar palikti galioti išimtinių ar specialių teisių kurti ir teikti pašto paslaugas“.
31 Taigi ši nuostata draudžia bet kokias nacionalinės teisės normas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, pagal kurias suteikiamos išimtinės teisės pašto paslaugų teikėjams, taigi įskaitant ir išimtinę teisę prekiauti kitais nei pašto ženklai pašto mokos ženklais.
32 Tokią išvadą taip pat patvirtina istorinis ir teleologinis Direktyvos 97/67 aiškinimas.
33 Iš tiesų, kaip matyti iš Direktyvos 97/67 (pirminė redakcija) 16 konstatuojamosios dalies, rezervuotųjų paslaugų išlaikymas buvo tinkamiausias būdas universaliajai pašto paslaugai finansuoti. Vis dėlto iš Direktyvos 2008/06 10, 11, 13 ir 25 konstatuojamųjų dalių matyti, kad priimdamas pastarąją direktyvą Sąjungos teisės aktų leidėjas galiausiai pripažino, atsižvelgdamas į perspektyvų studijas, atliktas siekiant įvertinti pašto paslaugų vidaus rinkos visiško suformavimo poveikį universaliajai pašto paslaugai, kad pagrindinis tikslas – užtikrinti tvarų universaliųjų paslaugų teikimą – nuo šiol galėjo būti pasiektas nesant rezervuotųjų paslaugų būtinybės ir kad todėl „[buvo] tikslinga nutraukti rezervuotųjų paslaugų ir specialiųjų teisių – kaip būdo užtikrinti universaliųjų paslaugų teikimo finansavimą – naudojimą“.
34 Be to, net jei išlieka būtinybė tęsti išorinį universaliųjų paslaugų teikimo likusių grynųjų sąnaudų finansavimą, Direktyvos 97/67 7 straipsnio 2–4 dalyse tarp aiškiai leidžiamų universaliosios paslaugos finansavimo galimybių nenurodytas išimtinių ar specialiųjų teisių suteikimas paskirtajam paslaugų teikėjui.
35 To, kas išdėstyta, nepaneigia Direktyvos 97/67 8 straipsnis, pagal kurį 7 straipsnio nuostatos nepažeidžia valstybių narių teisės organizuoti pašto ženklų leidybą pagal jų vidaus teisės aktus.
36 Iš tiesų kitų nei pašto ženklai pašto mokos ženklų, kaip antai platinamų Asendia Spain, leidyba aiškiai nepatenka į minėto 8 straipsnio materialinę taikymo sritį; šiame straipsnyje nurodytas tik laiškų dėžučių išdėstymas prie viešųjų kelių, pašto ženklų leidyba ir registruotojo pašto paslaugos, teikiamos vykdant teismines ar administracines procedūras.
37 Tokią išvadą taip pat patvirtina ta aplinkybė, kad, pirma, kadangi šiuo 8 straipsniu nustatoma Direktyvos 97/67 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendrosios taisyklės išimtis ir juo siekiama įgyvendinti pagrindinį Direktyvos 2008/6 tikslą, t. y., kaip matyti iš jos pavadinimo, visiškai suformuoti Bendrijos pašto paslaugų vidaus rinką, minėtas 8 straipsnis turi būti aiškinamas siaurai. Antra, iš Direktyvos 97/67 20 konstatuojamosios dalies matyti, kad tik viešosios tvarkos ir saugumo sumetimais valstybės narės turi teisę subjektą arba subjektus paskirti atsakingus už pašto ženklų, kuriuose nurodyta jų kilmės šalis, leidybą ir negali vadovautis jokiu kitu sumetimu, grindžiamu universaliosios paslaugos teikimo finansavimu.
38 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad Direktyvos 97/67 7 straipsnio 1 dalis ir 8 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad jie draudžia nacionalinės teisės normas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, pagal kurias paslaugų teikėjui, paskirtam teikti universaliąją pašto paslaugą, garantuojama išimtinė teisė platinti kitus nei pašto ženklai pašto mokos ženklus.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
39 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendžia:
1997 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/67/EB dėl Bendrijos pašto paslaugų vidaus rinkos plėtros bendrųjų taisyklių ir paslaugų kokybės gerinimo, iš dalies pakeistos 2008 m. vasario 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/6/EB, 7 straipsnio 1 dalis ir 8 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad jie draudžia tokias nacionalinės teisės normas, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias paslaugų teikėjui, paskirtam teikti universaliąją pašto paslaugą, garantuojama išimtinė teisė platinti kitus nei pašto ženklai pašto mokos ženklus.
Parašai.