GENERALINĖS ADVOKATĖS
JULIANE KOKOTT IŠVADA,
pateikta 2012 m. birželio 21 d.(1)
Byla C‑566/10 P
Italijos Respublika
prieš
Europos Komisiją
kita bylos šalis:
Graikijos Respublika
„Apeliacinis skundas – Kalbinis režimas – Pranešimai apie viešuosius administratorių ir padėjėjų įdarbinimo konkursus – Paskelbimas trimis oficialiosiomis kalbomis – Papildymas visomis oficialiosiomis kalbomis – Antrosios kalbos pasirinkimas iš trijų oficialiųjų kalbų – Reglamentas Nr. 1 – Pareigūnų tarnybos nuostatų 1d, 27 ir 28 straipsniai bei 29 straipsnio 1 dalis – Pareigūnų tarnybos nuostatų III priedo 1 straipsnio 1 ir 2 dalys – Vienodas požiūris – Motyvavimas – Teisėtų lūkesčių apsauga“
I – Įžanga
1. Kol kas Europos Sąjungos institucijos neturi kalbos barjerus panaikinančios Babelio žuvies(2) ir naudojasi vien kompiuterine riboto tekstų vertimo sistema „Systran“, dėl kurios naudojimo, beje, yra iškelta byla(3). Todėl pastaruoju metu institucijos, siekdamos užtikrinti bendravimą tarp savo tarnybų, stengiasi samdyti darbuotojus, kurių užsienio kalba yra anglų, prancūzų arba vokiečių.(4) Italija tai vertina kaip Sąjungos kalbų režimo pažeidimą. Todėl ši valstybė narė ginčija pranešimą apie tris tokio pobūdžio konkursus.
2. Žinoma, kalbų klausimas yra labai opus. Todėl EB 290 straipsnyje (dabar – SESV 342 straipsnis) numatyta, kad atitinkamas taisykles vieningai nustato Taryba, o Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 22 straipsnyje aiškiai pripažįstamas kalbų įvairovės principas. Taigi šis apeliacinis skundas susijęs su dviem pagrindiniais klausimais – diskriminavimu dėl kalbos ir kalbų įvairovės principu. Vis dėlto kartu keliami ir kiti, daugiau formalaus pobūdžio klausimai, susiję su pranešimu apie konkursą, ir nurodomas teisėtų lūkesčių apsaugos principo ir pareigos motyvuoti pažeidimas.
II – Teisinis pagrindas
A – Pirminė teisė
3. EB 290 straipsnyje numatyta, kad taisykles dėl kalbų vartojimo nustato Taryba:
„Kalbų vartojimą Bendrijos institucijose reglamentuojančias taisykles, nepažeisdama Teisingumo Teismo statuto nuostatų, vieningai nustato Taryba.“
4. Nagrinėjant kalbų vartojimo klausimą taip pat svarbus 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos(5) (toliau – chartija) 22 straipsnis:
„Sąjunga gerbia kultūrų, religijų ir kalbų įvairovę.“
B – Reglamentas Nr. 1
5. 1958 m. balandžio 15 d. Tarybos reglamento Nr. 1, nustatančio kalbas, kurios turi būti vartojamos Europos ekonominėje bendrijoje(6), 1 ir 4–6 straipsniuose, remiantis šiai bylai taikytina jų redakcija, nustatyta:
„1 straipsnis
Sąjungos institucijų oficialios ir darbo kalbos yra airių, anglų, bulgarų, čekų, danų, estų, graikų, ispanų, italų, latvių, lenkų, lietuvių, maltiečių, olandų, portugalų, prancūzų, rumunų, slovakų, slovėnų, suomių, švedų, vengrų ir vokiečių.
<…>
4 straipsnis
Reglamentai ir kiti bendro taikymo dokumentai rengiami oficialiosiomis kalbomis.
5 straipsnis
Europos Sąjungos oficialusis leidinys leidžiamas oficialiosiomis kalbomis.
6 straipsnis
Bendrijos institucijos gali savo darbo tvarkos taisyklėse nustatyti, kokią kalbą vartoti konkrečiais atvejais.“
C – Pareigūnų tarnybos nuostatai
6. Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Tarnybos nuostatai) 1d straipsnio 1 dalyje nustatyti įvairios diskriminacijos draudimai:
„Taikant šiuos Tarnybos nuostatus draudžiama bet kokia diskriminacija bet kokiu pagrindu, pavyzdžiui, dėl lyties, rasės, odos spalvos, etninės ar socialinės kilmės, genetinių ypatybių, kalbos, religijos ar tikėjimo [įsitikinimų], politinių ar kokių nors kitų pažiūrų, priklausomybės tautinei mažumai, turto, kilmės, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos.“
7. Dėl nevienodo požiūrio pateisinimo Tarnybos nuostatų 1d straipsnio 6 dalyje nustatyta:
„Laikantis nediskriminavimo principo ir proporcingumo principo, bet koks jų taikymo apribojimas turi būti pagrįstas objektyviomis ir pagrįstomis priežastimis ir juo turi būti siekiama teisėtų tikslų, vadovaujantis bendrais interesais ir bendromis personalo politikos nuostatomis [teisėtų bendrojo intereso tikslų įgyvendinant personalo politiką]. <…>“
8. Dėl įdarbinimo politikos pagrindų 27 straipsnyje numatyta:
„Priimant į darbą siekiama užtikrinti, kad institucijai dirbtų aukščiausio lygio sugebėjimų, darbingumo ir patikimumo pareigūnai, parinkti iš Bendrijų valstybių narių piliečių iš kuo platesnės geografinės teritorijos.
Jokios konkrečios valstybės narės piliečiams tarnybos neskiriamos.“
9. 28 straipsnyje numatyti minimalūs pareigūnų paskyrimo reikalavimai:
„Pareigūną galima paskirti tik su sąlyga, kad:
<…>
f) pateikia dokumentą, patvirtinantį, jog jis puikiai moka vieną iš Bendrijų kalbų ir patenkinamai – dar vieną iš Bendrijų kalbų, kad galėtų tinkamai atlikti savo pareigas.“
10. 29 straipsnyje nustatyta darbo vietų užėmimo tvarka:
„1. Prieš užimant laisvą darbo vietą institucijoje, Paskyrimų tarnyba visų pirma atsižvelgia į šiuos dalykus:
<…>
ir tada laikosi konkursų tvarkos, pagal kurią įvertinama kvalifikacija arba rengiami testai, arba ir įvertinama kvalifikacija, ir rengiami testai. III priede nustatoma konkurso tvarka.“
11. Iš III priedo 1 straipsnio 1 dalyje esančių reikalavimų, keliamų konkurso skelbimo turiniui, ypač svarbios a punkte esančios nuorodos dėl įvairaus konkursų pobūdžio ir f punkte numatyti reikalavimai dėl kalbų mokėjimo:
„Jame turi būti nurodyti šie dalykai:
a) konkurso pobūdis (institucijos vidaus konkursas, institucijų vidaus konkursas, atviras konkursas, tam tikrais atvejais, dviem ar daugiau institucijų bendri konkursai);
<…>
f) atitinkamais atvejais – kalbų mokėjimas, būtinas dėl tam tikro pareigų pobūdžio;
<…>“
12. III priedo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta paskelbimo tvarka:
„Ne mažiau kaip prieš mėnesį iki galutinės paraiškų pateikimo dalyvauti konkurse datos arba, atitinkamais atvejais, ne mažiau kaip prieš du mėnesius iki testavimo pradžios, informacija apie atvirus konkursus skelbiama Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje.“
III – Faktinės bylos aplinkybės
13. Italijos Respublika ginčija du Europos personalo atrankos tarnybos (toliau – EPSO) pranešimus apie iš viso tris viešuosius konkursus(7). Iš pradžių pranešimai buvo paskelbti Oficialiajame leidinyje tik anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis. Pranešimas apie pirmus du viešuosius konkursus buvo ieškinio byloje T‑166/07 dalykas, o dėl pranešimo apie trečią viešąjį konkursą buvo pareikštas ieškinys byloje T‑285/07.
14. Pagal atitinkamų sąlygų II. A punktą dviejų pirmų viešųjų konkursų tikslas – sudaryti rezervo sąrašus laisvoms darbo vietoms Europos Sąjungos institucijose užimti. Trečio konkurso II. A punkte numatyta, kad Europos Komisija šiame konkurse nedalyvauja, todėl neįdarbins rezervo sąraše esančių kandidatų.
15. Leidimo dalyvauti konkurse sąlygos, susijusios su kalbų mokėjimu, pateiktos pranešimų apie konkursus EPSO/AD/94/07 ir EPSO/AD/95/07 I. A. 2 punkte bei pranešimo apie konkursą EPSO/AST/37/07 I. A. 3 punkte. Ten numatyta, kad kandidatai turi labai gerai mokėti vieną iš Europos Sąjungos oficialiųjų kalbų ir pakankamai gerai mokėti dar vieną iš kalbų, kuri turi būti anglų, prancūzų arba vokiečių.
16. I. B punkte informuota, kad atrankos testai vyks antrąja kalba. Todėl kandidatai turėjo nurodyti, kuria – anglų, prancūzų ar vokiečių – kalba jie pageidauja laikyti konkurso atrankos testą ir egzaminus.
17. Be to, buvo pranešta, kad, siekiant užtikrinti bendro turinio tekstų ir pranešimų kandidatams ir (arba) kandidatų pranešimų aiškumą ir tikslumą, visi kvietimai dalyvauti konkrečiuose testuose ir egzaminuose bei visas susirašinėjimas tarp EPSO ir kandidatų bus vykdomas išimtinai anglų, prancūzų arba vokiečių kalbomis.
18. 2007 m. birželio 20 d.(8) ir 2007 m. liepos 13 d.(9) EPSO Oficialiajame leidinyje visomis kalbomis paskelbė atnaujintą pirma nurodytų pranešimų versiją. Ten buvo pateikta nuoroda į pirminius pranešimus ir atitinkamai nustatytas naujas paraiškų dėl dalyvavimo konkrečiame konkurse teikimo terminas, kurio trukmė buvo tokia pati kaip ir anksčiau nustatyto termino. Be to, buvo nurodytas norint dalyvauti šiame konkurse būtinas išsilavinimas ir profesinė patirtis. Likusioje dalyje buvo nurodyta į pirminio pranešimo turinį.
IV – Dėl bylos nagrinėjimo pirmąja instancija
19. Bendrasis Teismas leido į bylą T‑166/07 Italijos pusėje įstoti Lietuvos Respublikai, o atitinkamai į bylą T‑285/07 – Graikijos Respublikai. Galiausiai, siekiant bendrai vykdyti žodinį procesą ir priimti bendrą sprendimą, abi bylos buvo sujungtos. 2010 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Bendrasis Teismas abu ieškinius atmetė.
V – Reikalavimai
20. Dėl šio sprendimo Italijos Respublika pateikė apeliacinį skundą. Ji prašo:
– pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56, 58 ir 61 straipsnius panaikinti 2010 m. rugsėjo 13 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą sujungtose bylose T‑166/07 ir T‑285/07, priimtą dėl Italijos Respublikos pareikštų ieškinių, kuriais prašoma panaikinti:
1) pranešimą apie viešąjį konkursą EPSO/AD/94/07 125 administratorių (AD 5) informacijos, ryšių ir visuomenės informavimo priemonių srityje rezervo sąrašui sudaryti;
2) pranešimą apie viešąjį konkursą EPSO/AST/37/07 110 asistentų (AST 3) ryšių ir informacijos srityje rezervo sąrašui sudaryti,
paskelbtus anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis 2007 m. vasario 28 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje C 45 A;
3) pranešimą apie viešąjį konkursą EPSO/AD/95/07 20 administratorių (AD 5) informacijos mokslų srityje (biblioteka / dokumentacija) rezervo sąrašui sudaryti, paskelbtą anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis 2007 m. gegužės 8 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje C 103 A;
– priimti sprendimą dėl ieškinių ir panaikinti pirma nurodytus pranešimus;
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
21. Graikijos Respublika taip pat prašo:
– panaikinti 2010 m. rugsėjo 13 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą sujungtose bylose T‑166/07 ir T‑285/07.
22. Komisija prašo:
– atmesti apeliacinį skundą,
– priteisti iš Italijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
23. Lietuvos Respublika, kuri buvo bylos šalis nagrinėjant bylą pirmąja instancija, apeliacinėje instancijoje savo pastabų nepateikė. Kitos bylos šalys pateikė rašytines pastabas ir žodines pastabas per 2012 m. birželio 6 d. teismo posėdį.
VI – Teisinis vertinimas
A – Dėl Bendrajame Teisme pareikšto ieškinio priimtinumo
24. Teisingumo Teismas savo iniciatyva nagrinėja viešosios tvarkos išlyga grindžiamą ieškinio nepriimtinumo pagrindą(10). Todėl pirmiausia reikia išnagrinėti netikėtą aplinkybę, kad nors Komisija konkrečiame konkurse nedalyvavo, byloje T‑285/07 buvo priimtas jai nepalankus sprendimas(11).
25. Tačiau šią aplinkybę paaiškina taisyklės, kurios buvo nustatytos įsteigiant EPSO. Sprendimo 2002/620/EB(12) 4 straipsnyje būtent aiškiai numatyta, kad kiekvienas ieškinys dėl EPSO suteiktų įgaliojimų vykdymo pareiškiamas Komisijai. Remiantis šio sprendimo 2 straipsniu, teisė rengti viešą konkursą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 30 straipsnio pirmą pastraipą ir III priedą buvo suteikta EPSO. Todėl abejonių dėl ieškinio priimtinumo nėra(13).
B – Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo
26. Pateikdama pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą Italija ginčija Bendrojo Teismo argumentus, nurodytus skundžiamo sprendimo 41 ir 42 punktuose. Ten nagrinėjamas klausimas, ar pagal EB 290 straipsnį, kuris yra teisinis kalbų režimo pagrindas, ir Reglamento Nr. 1 6 straipsnį pranešime apie laisvą darbo vietą galima reikalauti tam tikrų kalbų mokėjimo. Bendrasis Teismas pripažino:
„41 Reglamentą Nr. 1, kuriuo nustatomos kalbų vartojimo institucijose taisyklės, Taryba priėmė taikydama EB 290 straipsnį. Šio reglamento 6 straipsnyje institucijoms aiškiai leidžiama savo darbo tvarkos taisyklėse nustatyti, kokią kalbą vartoti konkrečiais atvejais, o tai yra kompetencija, kuria naudojantis būtina joms suteikti tam tikrą funkcinį savarankiškumą, kad būtų užtikrintas tinkamas jų veikimas <…>.
42 Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, reikia daryti išvadą, kad ginčijamu pranešimu apie įdarbinimo konkursą nepažeidžiamas EB 290 straipsnis ir kad šis pranešimas buvo priimtas naudojantis Reglamento Nr. 1 6 straipsniu Bendrijos institucijoms ir įstaigoms suteikta kompetencija“(14).
27. Šie argumentai prieštarauja šiai bylai svarbių nuostatų formuluotėms.
28. Remiantis EB 290 straipsniu, kalbų vartojimą Sąjungos institucijose reglamentuojančias taisykles vieningai nustato Taryba. Jos buvo nustatytos Reglamentu Nr. 1. Pagal reglamento 1 straipsnį visos oficialiosios kalbos yra ir institucijų darbo kalbos. 6 straipsnyje numatyta, kad institucijos gali savo darbo tvarkos taisyklėse nustatyti, kokią kalbą vartoti konkrečiais atvejais.
29. Kaip teisingai nurodo Italija, pranešimas apie konkursą nėra darbo tvarkos taisyklės ar panašus teisės aktas. Todėl Reglamento Nr. 1 6 straipsnis nėra tinkamas pagrindas ginčijamų pranešimų apie konkursą atveju.
30. Vadinasi, šiuo klausimu skundžiamame sprendime padaryta teisės klaida. Tačiau tai dar nereiškia, kad Italijos ieškinys turi būti patenkintas.
31. EB 290 straipsnis ir Reglamento Nr. 1 6 straipsnis nebuvo pažeisti veikiau dėl kitos priežasties. Šios nuostatos tiesiogiai nereglamentuoja, kokie reikalavimai gali būti numatyti pranešime apie konkursą ir kuri iš 23 Europos Sąjungos oficialiųjų kalbų turi būti vartojama tame pranešime. Todėl šiuo pranešimu apie konkursą negali būti pažeistas nei EB 290 straipsnis, nei Reglamento Nr. 1 6 straipsnis.
32. Taigi pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti. Tačiau Italijos iškelti klausimai yra svarbūs vertinant kitus tris apeliacinio skundo pagrindus.
C – Dėl antrojo apeliacinio skundo pagrindo
33. Pateikiant antrąjį apeliacinio skundo pagrindą ginčijami skundžiamo sprendimo 52–58 punktuose pateikti argumentai. Italija tvirtina, kad pagal Reglamento Nr. 1 1, 4 ir 5 straipsnius išsamus pranešimų apie konkursą tekstas turėjo būti paskelbtas visomis oficialiosiomis kalbomis.
34. Skundžiamo sprendimo 52 ir 53 straipsniuose, atsižvelgdamas į savo nusistovėjusią praktiką(15), Bendrasis Teismas daro išvadą, kad Reglamentas Nr. 1 nėra taikomas institucijų ir jų pareigūnų bei tarnautojų santykiams, nes jame nustatytos kalbų vartojimo taisyklės taikytinos bendraujant Europos Sąjungai ir valstybei narei arba į vienos iš valstybių narių jurisdikciją patenkančiam asmeniui. Iš tiesų Sąjungos pareigūnai ir kiti tarnautojai, taip pat kandidatai į tokius postus tiek, kiek taikomos Tarnybos nuostatų normos, įskaitant tas, kurios susijusios su įdarbinimu konkrečiose institucijose, patenka tik į Sąjungos jurisdikciją.
35. Tačiau, kaip teisingai nurodo Italija ir Graikija, šis požiūris neįtikina. Nors Reglamento Nr. 1 2 ir 3 straipsniai taikomi santykiams su valstybėmis narėmis bei į jų jurisdikciją patenkantiems asmenimis, kyla abejonių jau dėl to, ar potencialūs konkurso kandidatai jau nebepatenka į savo valstybės narės jurisdikciją. Priešingai, nei teigia Komisija, tai nėra būtina pasekmė to, kad kompetenciją nagrinėti skundus dėl tokių paraiškų turi Sąjungos teismai.
36. Tačiau reglamentas grindžiamas visų pirma EB 290 straipsniu, kuris yra kalbų vartojimo tvarkos Sąjungos institucijose teisinis pagrindas. Reglamento 1 straipsnyje atitinkamai nustatytos institucijų oficialiosios ir darbo kalbos. Tačiau iš to nematyti, kad tos kalbos turėtų būti vartojamos tik esant santykiams su išorėje esančiais asmenimis(16). Paprastai darbo kalba yra kalba, vartojama taip pat tam tikros organizacijos viduje.
37. Priešingai, nei teigia Komisija, pagal Reglamento Nr. 1 6 straipsnį šis reglamentas taikytinas taip pat institucijų ir jų darbuotojų santykiams. Juk pagal šį straipsnį institucijos savo darbo tvarkos taisyklėse negali nustatyti, ar reglamentas iš viso taikomas; jos tik gali nustatyti, kaip jis turi būti taikomas konkrečiu atveju. Taigi, jei institucijos galėtų pasirinkti vidaus bendravimo kalbą(17), 6 straipsnis, galimas dalykas, būtų tinkamas teisinis pagrindas, tačiau tai tik patvirtina Reglamento Nr. 1 taikytinumą institucijų ir jų tarnautojų santykiams.
38. Vadinasi, skundžiamame sprendime ir šiuo klausimu padaryta teisės klaida. Todėl norint nustatyti, ar jį galima pagrįsti kitais argumentais, reikia patikrinti, ar ribotas pranešimas apie konkursą yra suderinamas su Reglamento Nr. 1 4 ir 5 straipsniais.
39. Pagal Reglamento Nr. 1 4 straipsnį reglamentai ir kiti bendro taikymo dokumentai rengiami oficialiosiomis kalbomis. 5 straipsnyje numatyta, kad Oficialusis leidinys leidžiamas oficialiosiomis kalbomis.
40. Teisingumo Teismas, remdamasis šiomis nuostatomis ir EB 254 straipsnio 2 dalimi, Sprendime Kik pripažino, kad individualaus sprendimo neprivaloma parengti visomis oficialiomis kalbomis, net jeigu juo galėtų būti apribotos Sąjungos piliečio, kuris nėra šio sprendimo adresatas, pavyzdžiui, konkuruojančio ūkio subjekto, teisės(18).
41. Tačiau tai patvirtina išvadą, kad Reglamento Nr. 1 4 straipsnyje nurodyti reglamentai ir kiti bendro taikymo dokumentai privalo būti rengiami visomis oficialiosiomis kalbomis(19). Be to, tik toks aiškinimas yra vienintelis, kuris suderinamas su teisinio saugumo ir nediskriminavimo principais(20).
42. Tokia išvada taip pat atitinka Reglamento Nr. 1 4 straipsnio formuluotės raidą. Šioje nuostatoje, kaip ir 5 straipsnyje, iki jos pakeitimo per pastarąjį plėtros etapą(21) buvo aiškiai nurodytos visos oficialiosios kalbos(22). Nepanašu, kad pakeitimais, padarytais dėl pastarojo plėtros etapo, būtų norėta apriboti įvairių oficialiųjų kalbų vartojimą. Todėl Reglamento Nr. 1 4 ir 5 straipsniuose nurodytas oficialiąsias kalbas reikia suprasti kaip 23 oficialiąsias kalbas.
43. Nors pranešimas apie viešąjį konkursą nėra reglamentas, vis dėlto, kaip tvirtina Italija ir Graikija, kitaip negu individualaus sprendimo atveju, tai yra bendro taikymo dokumentas. Juk jame nurodomi paraiškų teikimo terminai ir kitos sąlygos, kurios yra privalomos visiems asmenims, pageidaujantiems dalyvauti konkurse(23). Jau todėl jis iš principo turi būti parengtas visomis oficialiosiomis kalbomis.
44. Tai patvirtina Reglamento Nr. 1 5 straipsnis, siejamas su Pareigūnų tarnybos nuostatų III priedo 1 straipsnio 2 dalimi. Remiantis nurodyta nuostata, visi viešieji konkursai(24) skelbiami Oficialiajame leidinyje. Kadangi pagal Reglamento Nr. 1 5 straipsnį Oficialusis leidinys leidžiamas oficialiosiomis kalbomis, ir visi privalomi pranešimai iš principo turi būti skelbiami visomis oficialiosiomis kalbomis.
45. Vis dėlto Bendrojo Teismo samprotavimus skundžiamo sprendimo 56 punkte galima suprasti taip, kad institucijos, skelbdamos pranešimus apie įdarbinimo konkursus, gali nuo minėtų nuostatų nukrypti:
„Tokiomis aplinkybėmis institucijos turi pasirinkti vidaus bendravimo kalbą, o kiekviena institucija turi teisę reikalauti, kad ją vartotų jos tarnautojai ir tokio statuso siekiantys asmenys <...>. Pasirinkti kalbą, kuria išorės šaltiniuose bus skelbiamas pranešimas apie įdarbinimo konkursą, taip pat turi institucijos <...>.“
46. Ši nuomonė galiausiai grindžiama Reglamento Nr. 1 6 straipsniu(25). Jei pagal šią nuostatą institucijos galėtų nustatyti savo vidaus bendravimo kalbas, tai pagal tą pačią nuostatą jos taip pat galėtų į potencialius kandidatus į laisvą darbo vietą kreiptis tik tomis kalbomis, kurias šie turi mokėti.
47. Tačiau, kaip jau buvo nurodyta, pats pranešimas apie konkursą nėra teisės aktas, priimtas Reglamento Nr. 1 6 straipsnio pagrindu(26). Be to, Komisija, remdamasi šiuo pagrindu, niekada nėra formaliai nustačiusi nei vidaus bendravimo, nei pranešimų apie konkursą kalbų. Vien praktika, kai iš esmės vartojamos tam tikros kalbos, nelaikytina tokios tvarkos nustatymu. Juk visiškai neaiškus jau pats tokios praktikos turinys. Nėra aišku, kokiomis aplinkybėmis gali būti vartojama konkreti kalba.
48. Vadinasi, nukrypimo nuo Reglamento Nr. 1 4 ir 5 straipsnių, siejamų su Tarnybos nuostatų III priedo 1 straipsnio 2 dalimi, negalima pateisinti šio reglamento 6 straipsniu.
49. Vėliau paskelbus nuorodas visomis oficialiosiomis kalbomis netinkamas pranešimų paskelbimas taip pat nepasidarė tinkamas. Šiose nuorodose būtent pateikiama tik dalis informacijos. Pirmiausia nėra reikalavimų dėl kalbų mokėjimo. Nuoroda į išsamius pranešimus, kurie buvo paskelbti tik trimis kalbomis, negali atstoti išsamių pranešimų likusiomis oficialiosiomis kalbomis. Kaip nurodo Graikija, suinteresuotieji asmenys, kurie nemokėjo nė vienos iš šių trijų kalbų, negalėjo suprasti, kad jie neatitinka konkurso kvalifikacinių reikalavimų, todėl kitas nagrinėjamo pranešimo, paskelbto tik trimis kalbomis, turinys jiems nebuvo svarbus.
50. Tačiau pirmiausia nėra teisės normos, leidžiančios nukrypti nuo reikalavimo išsamiai paskelbti visomis kalbomis, kuris numatytas Reglamento Nr. 1 4 ir 5 straipsniuose, siejamuose su Tarnybos nuostatų III priedo 1 straipsnio 2 dalimi.
51. Vadinasi, išsamūs pranešimai turi būti skelbiami visomis kalbomis. Nagrinėjamu atveju nereikia spręsti klausimo, ar galimos išimtys konkursų, kai kviečiami dalyvauti tik kandidatai, kurių gimtoji kalba yra tam tikra kalba(27), atveju.
52. Kadangi Bendrojo Teismo sprendime yra teisės klaidų ir jo negalima pagrįsti taip pat kitais argumentais, antrasis apeliacinio skundo pagrindas yra pagrįstas. Skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas.
53. Vis dėlto, mano manymu, siekiant, kad būsima institucijų praktika, susijusi su konkursų vykdymu, atitiktų teisinio saugumo reikalavimą, reikia išnagrinėti ir kitus apeliacinio skundo pagrindus.
D – Dėl trečiojo apeliacinio skundo pagrindo
54. Pateikdama trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą Italija tvirtina, kad pranešimo apie konkursą paskelbimas tik trimis kalbomis pažeidžia EB 12 straipsnyje (dabar – SESV 18 straipsnis) įtvirtintą nediskriminavimo dėl pilietybės principą ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 22 straipsnyje įtvirtintą kalbų įvairovės principą.
55. Čia nekeliamas klausimas, ar pranešimas apie viešąjį konkursą, paskelbtas tik trimis kalbomis, buvo nesuderinamas su nediskriminavimo principu. Neginčijama tai, kad net ir tie kandidatai, kurie pakankamai moka anglų, prancūzų arba vokiečių kalbas, Oficialųjį leidinį paprastai skaito tik savo gimtąja kalba, bet nebūtinai viena iš trijų nurodytų kalbų.(28) Todėl yra rizika, kad šie suinteresuotieji asmenys laiku nesužinos apie konkursą. Kadangi gimtoji kalba yra glaudžiai susijusi su pilietybe, tai yra diskriminavimas dėl pilietybės. Todėl vien pirminių 2007 m. vasario 28 d. ir 2007 m. gegužės 8 d. pranešimų nepakako.
56. Tačiau nagrinėjamu atveju reikia nustatyti, ar šis pirminis nevienodas požiūris dėl pilietybės buvo veiksmingai pašalintas vėliau paskelbus nuorodas kitomis kalbomis, kaip skundžiamo sprendimo 85–91 punktuose pripažino Bendrasis Teismas. Kadangi ši esminė klaida skiriasi nuo jau išnagrinėto formalaus pareigos skelbti Oficialiajame leidinyje pažeidimo, pirma padarytos išvados, kad paskelbimo pareigos pažeidimas nebuvo pakankamai ištaisytas(29), tiesiogiai taikyti pagal analogiją negalima.
57. Italija ginčija, pirma, galimybę ištaisyti trūkumus ir, antra, tvirtina, kad nuorodose nebuvo pateikti visi pirminių pranešimų duomenys.
1. Dėl galimybės ištaisyti nepakankamo pranešimo trūkumus
58. Italija savo nuomonę dėl negalimumo ištaisyti trūkumų grindžia ieškinio dėl panaikinimo sistema. Pagal EB 230 straipsnį (dabar – SESV 263 straipsnis) bylos dalykas yra pirminiai pranešimai.
59. Tačiau, remiantis tokiu požiūriu, ieškinys būtų praradęs dalyką. Juk, vertinant griežtai, pirminis pranešimas nebeegzistuoja. Vėliau paskelbtomis nuorodomis jis buvo panaikintas ir pakeistas naujais pranešimais(30), kuriuos sudaro pirminio pranešimo ir naujų nuorodų, kuriomis pirmiausia nustatomas naujas paraiškų pateikimo terminas, derinys, taigi dėl jų reikėtų pareikšti naują ieškinį.
60. Tačiau, mano manymu, toks formalus požiūris nėra tinkamas. Kaip jau yra pripažinęs Bendrasis Teismas, šios nuorodos nepakeitė pranešimų esmės, bent jau tiek, kiek ji yra ginčijama(31).
61. Vis dėlto, jei ginčas neprarado dalyko, vadinasi, jo dalykas yra faktiškai galiojančios formos pranešimas. Todėl reikia atsižvelgti į vėliau paskelbtas nuorodas.
62. Be to, priešingai, nei tvirtina Italija, Europos Sąjungos teisės aktuose iš principo numatyta galimybė ištaisyti procedūros klaidas(32). Dėl ištaisomosios priemonės teisės turėtojai, nagrinėjamu atveju – potencialūs kandidatai, turėtų sugrįžti į padėtį, kurioje būtų buvę, jei nebūtų padaryta procedūros klaida(33).
2. Trūkumų ištaisymo nagrinėjamu atveju tikrinimas
63. Nagrinėjamu atveju pirminio pranešimo trūkumai nebuvo ištaisyti. Nuorodose naujai nustatytas paraiškų teikimo terminas galiojo potencialiems kandidatams, kurių gimtąja kalba pranešimas nebuvo paskelbtas, t. y. jis buvo toks pat, kaip ir kandidatams, kurių gimtąja kalba pranešimas buvo paskelbtas.
64. Tačiau potencialūs kandidatai, kurie tik iš vėlesnių nuorodų sužinojo apie konkursus, nebuvo sugrąžinti į padėtį, kurioje būtų buvę, jei atitinkamos nuorodos būtų buvusios paskelbtos kartu su pranešimu. Juk tie asmenys, kurie apie konkursus sužinojo iš pirminio pranešimo, turėjo akivaizdžiai daugiau laiko pasirengti specialiai šiems konkursams. EPSO/AD/94/07 ir EPSO/AST/37/07 konkursų atveju jie turėjo beveik keturis papildomus mėnesius, o EPSO/AD/95/07 konkurso atveju – daugiau negu du papildomus mėnesius. Šiuo laiko pranašumu jie pirmiausia galėjo pasinaudoti, kad atnaujintų būtinas dalyko arba kalbos žinias.
65. Todėl nuorodomis į pranešimus nebuvo galima ištaisyti diskriminuojančios situacijos, į kurią dėl pranešimo paskelbimo tik tam tikromis kalbomis pateko potencialūs kandidatai, kurių gimtoji kalba nėra anglų, prancūzų arba vokiečių.
66. Bendrasis Teismas tokios diskriminuojančios situacijos neįžvelgė. Todėl skundžiamo sprendimo 85–91 punktuose išdėstytais samprotavimais jis padarė teisės klaidą. Vadinasi, sprendimas turi būti panaikintas ir dėl šios priežasties.
3. Dėl pranešimo kitomis kalbomis išsamumo
67. Be to, Italija priekaištauja dėl to, kad kitomis kalbomis nebuvo atitinkamai paskelbtas visas pranešimas. Reikia sutikti su šiuo argumentu, nes potencialių kandidatų, kurie galėjo išsamų pranešimą perskaityti savo gimtąja kalba, padėtis buvo šiek tiek geresnė nei tų potencialių kandidatų, kurie pranešimą turėjo skaityti užsienio kalba.
68. Tačiau, kaip skundžiamo sprendimo 90 ir 99 punktuose teisingai pripažino Bendrasis Teismas, tokia mažiau palanki padėtis dar negali būti vertinama kaip diskriminacija dėl pilietybės.
69. Vis dėlto tiek, kiek į tokią padėtį patenka asmenys, kurie pakankamai nemoka nė vienos iš trijų kalbų, kuriomis buvo paskelbtas išsamus pranešimas, jie nėra potencialūs kandidatai. Kaip skundžiamo sprendimo 88 punkte teisingai nurodo Bendrasis Teismas, šie asmenys neturėjo pakankamai kalbos žinių, kad jiems būtų leista dalyvauti konkurse.
70. Šia prasme nagrinėjami konkursai skiriasi nuo konkursų, kurie buvo kitų Italijos nurodytų Bendrojo Teismo sprendimų, kuriais buvo panaikinti pranešimai(34), dalykas. Tuose sprendimuose būtent nagrinėti konkursai, kuriose nebuvo nustatytas konkrečios kalbos mokėjimo reikalavimas. Todėl tada galėjo būti potencialių kandidatų, kurie pranešimo nesuprato nė viena iš paskelbtų kalbų, tačiau šios bylos dalyku esančių konkursų atveju potencialūs kandidatai turėjo mokėti vieną iš tų kalbų.
71. Todėl skundžiamo sprendimo 85 punkte Bendrasis Teismas teisingai pripažino, kad nuorodomis buvo ištaisyti pirminių pranešimų trūkumai. Klausimas, ar teisėta reikalauti anglų, prancūzų arba vokiečių kalbos mokėjimo ir neleisti pasirinkti jokios kitos antrosios kalbos, turi būti analizuojamas nagrinėjant kitą apeliacinio skundo pagrindą.
72. Todėl antra trečiojo apeliacinio skundo pagrindo dalis yra nepagrįsta.
E – Dėl ketvirtojo apeliacinio skundo pagrindo
73. Ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su teisinio ginčo esme – būtent tik trijų kalbų, iš kurių viena galima kaip konkurso antroji kalba pasirinkimu. Argumentai, kuriais Bendrasis Teismas paneigė tai, kad Komisijos pasirinkimas yra diskriminuojantis ir netinkamas, Italijos nuomone, pažeidžia diskriminacijos dėl pilietybės draudimą ir kalbų įvairovės principą.
1. Dėl diskriminacijos draudimo
74. Pagal EB 12 straipsnį (dabar – SESV 18 straipsnis) Sąjungos teisės taikymo srityje draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės. Šis principas dabar įtvirtintas taip pat Pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnio 2 dalyje.
75. Nors skundžiamo sprendimo 93–104 punktuose Bendrasis Teismas nenagrinėja klausimo, ar apribotas antrosios kalbos pasirinkimas laikytinas tokia diskriminacija, jis teisingai pripažįsta, kad tokios diskriminacijos nėra.
76. Pirmosios kalbos apribojimas institucijų konkursuose būtų diskriminacinis, todėl būtų reikalingas pateisinimas. Kadangi paprastai kandidato geriausiai mokama kalba yra glaudžiai susijusi su jo pilietybe, dėl tokio reikalavimo į nepalankesnę padėtį bent jau netiesiogiai patektų tie potencialūs kandidatai, kurių gimtoji kalba dėl jų pilietybės yra kita. Svarbias konkurso dalis jie turėtų laikyti užsienio kalba, tačiau jų konkurentai tai galėtų daryti savo gimtąja kalba.
77. Šia prasme Tarnybos nuostatų 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas diskriminacijos dėl kalbos draudimas, kuris dabar yra nustatytas ir Pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnio 1 dalyje, yra bendrojo diskriminacijos dėl pilietybės draudimo išraiška. Be to, būtų pažeista ir Tarnybos nuostatų 27 straipsnio 2 dalis, kurioje draudžiama pareigybes rezervuoti kurios nors valstybės narės piliečiams.
78. Vis dėlto nagrinėjamu atveju ribojamas ne pirmosios kalbos, o antrosios kalbos vartojimas. Potencialių kandidatų antroji kalba, kitaip negu pirmoji kalba, yra daug mažiau susijusi su jų pilietybe.
79. Žinoma, yra kai kurių valstybių, kuriose, greta kitų nacionalinių kalbų, ypatingą statusą turi viena iš konkurse leistų kalbų(35). Todėl egzistuoja tam tikra tikimybė, kad tokių valstybių kandidatai gali ypač gerai mokėti konkurse leistą antrąją kalbą.
80. Kitaip negu gimtosios kalbos atveju, antrosios kalbos mokėjimas susijęs ne tik su tam tikra pilietybe, bet ir su papildomomis tam tikros valstybės, šeimos arba konkretaus asmens pastangomis. Todėl užsienio kalbos žinių, įgytų labai geroje švietimo sistemoje, lygis gali labai skirtis.
81. Taigi potencialus pranašumas, įgytas dėl antrosios kalbos, kuri kilmės valstybėje turi specialų statusą, mokėjimo, nėra pagrindas pripažinti kitų valstybių kandidatų diskriminaciją dėl jų pilietybės.
82. Vertinant šiuo aspektu, „nepalankesnėje“ padėtyje atsiduria tik kai kurie kandidatai iš kitų valstybių narių, kuriose kalbama keliomis Europos Sąjungos oficialiosiomis kalbomis, tačiau nė viena iš trijų privilegijuotų kalbų(36). Tokie kandidatai, galimas dalykas, negali savo „natūralios“ antrosios kalbos panaudoti konkurso atveju. Vis dėlto nėra pagrindo teigti, kad tokia teoriškai nepalankesnė situacija turėtų praktinį poveikį konkretiems kandidatams.
83. Tačiau didžiajai daliai potencialių kandidatų galimos antrosios kalbos apribojimas nėra svarbus. Juk kalbama apie tris labiausiai Sąjungoje paplitusias užsienio kalbas(37). Beveik visose valstybėse narėse kaip pirmosios užsienio kalbos dažniausiai mokomasi anglų kalbos, tik keliose valstybėse narėse – dažniausiai prancūzų ir tik Liuksemburge pradinėse mokyklose – beveik vien vokiečių kalbos. Kaip antroji užsienio kalba dažniausiai pasirenkama prancūzų ir vokiečių. Kartais, tačiau akivaizdu, kad daug rečiau, pasirenkamos ispanų, švedų (Suomijoje) ir estų (Estijoje – tikriausiai tarp rusakalbių mažumos) kalbos(38). Todėl mažai tikėtina, kad iš viso bus kandidatų, kurie kur kas geriau mokės kitas užsienio kalbas, o ne anglų, prancūzų arba vokiečių.
84. Todėl dėl antrosios kalbos apribojimo, kai leidžiama pasirinkti tik iš šių trijų kalbų, atsirandanti situacija negali būti laikoma diskriminacija dėl pilietybės.
2. Dėl kalbų įvairovės principo pažeidimo
85. Toliau Italija tvirtina, kad antrosios kalbos pasirinkimo apribojimu pažeidžiamas kalbų įvairovės principas. Remiantis šiuo principu, iš kandidatų įsidarbinti institucijose galima reikalauti, kad jie mokėtų ne tik savo valstybės narės kalbą, bet ir dar bent vieną kitą kalbą, tačiau negalima reikalauti, kad tai būtinai būtų anglų, prancūzų arba vokiečių kalba.
86. Pranešimų paskelbimo momentu 2007 m. Lisabonos sutartis dar nebuvo įsigaliojusi, todėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 22 straipsnyje įtvirtintas kalbų įvairovės principas dar neturėjo tiesioginio privalomo poveikio. Tačiau, remiantis oficialiais išaiškinimais(39), šis straipsnis buvo grindžiamas tuo metu galiojusiu ES 6 straipsniu, kurio 3 dalyje nustatyta, kad Sąjunga gerbia valstybių narių nacionalinį savitumą (dabar tai numatyta ESS 4 straipsnio 2 dalyje), ir EB 151 straipsnio 1 ir 4 dalimis (dabar – SESV 167 straipsnio 1 ir 4 dalys), pagal kurias Sąjunga, gerbdama valstybių narių nacionalinę ir regioninę įvairovę, prisideda prie jų kultūrų klestėjimo. Šis tikslas dabar ypač pabrėžiamas ESS 3 straipsnio 3 dalies ketvirtoje pastraipoje.
87. Kalbų įvairovės principas yra valstybių narių kultūros įvairovės(40) ir nacionalinio savitumo dalis. Vadinasi, jis grindžiamas pagrindinėmis Europos Sąjungos vertybėmis, kurios jau buvo ir ginčijamų pranešimų paskelbimo momentu(41).
88. Tačiau kalbų įvairovės principu nereikalaujama, kad Sąjungoje kiekvienoje situacijoje būtų vartojamos visos oficialiosios kalbos,(42) taip pat nėra konkrečios taisyklės, nustatančios, kokią antrąją kalbą gali pasirinkti potencialūs kandidatai įsidarbinti Sąjungos institucijose. Sprendžiant šį klausimą, šis principas gali būti veiksmingai taikomas tik kartu su bendruoju vienodo požiūrio principu.
89. Šiuo principu, kuris dabar jau įtvirtintas ir Pagrindinių teisių chartijos 20 straipsnyje, reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, jeigu toks vertinimas nėra objektyviai pateisinamas(43). Nevienodas požiūris pateisinamas tada, kai jis yra pagrįstas objektyviu ir protingu kriterijumi, t. y. susijęs su nagrinėjamu teisės aktu siekiamu teisėtu tikslu, ir jei šis nevienodas požiūris yra proporcingas juo siekiamam tikslui(44). Vertinant reikia atsižvelgti į konkrečias Sąjungos vertybes, pavyzdžiui, kalbų įvairovės principą. Jei numatyta priemonė prieštarauja tokiai pagrindinei vertybei, ja įgyvendinamas tikslas turi būti toks svarbus, kad pateisintų šią priemonę.
90. Kadangi ginčijamuose konkursuose leidžiama kaip antrąją kalbą pasirinkti tik vieną iš tam tikrų kalbų, tai laikytina nevienodu požiūriu į įvairias Sąjungos oficialiąsias ir darbo kalbas.
91. Skundžiamo sprendimo 93, 94 ir 102 punktuose Bendrasis Teismas šių trijų kalbų privilegijuotą padėtį ir vėl grindžia Reglamento Nr. 1 6 straipsniu, kuriame numatyta, kad institucijos gali nustatyti kalbų režimo taikymo taisykles. Tačiau kadangi, kaip jau buvo pripažinta, tokia kompetencija iki šiol nebuvo pasinaudota, ja negalima pateisinti ir konkurso sąlygų(45). Todėl sprendime padaryta teisės klaida ir dėl šio klausimo.
92. Tačiau ši klaida dar nereiškia, kad neteisinga pati išvada. Net jei institucijos oficialiai nenustatė vidaus darbo kalbų, vidaus bendravimas, kaip nurodo Komisija, yra būtina sąlyga, kad galėtų veikti jų tarnybos. Todėl institucijos turi turėti galimybę pasirinkti naujus darbuotojus atsižvelgdamos į tai, ar jie galės integruotis į esamas tarnybas ir dirbti jų kolektyve. Taigi labai svarbu, kad jie mokėtų tas kalbas, kurios šiose tarnybose faktiškai jau vartojamos kaip vidaus darbo kalbos. Juk nebus jokios naudos, jei tarnautojas puikiai mokės kelias oficialiąsias kalbas, tačiau jomis nekalbės kiti jo tarnybos darbuotojai.
93. Vis dėlto, jei nėra specifinių aplinkybių, kurios reikalautų apsiriboti viena ar keliomis kalbomis, lygių galimybių ir kalbų įvairovės principais reikalaujama pagal galimybes vartoti visas arba bent jau kelias Sąjungos kalbas.(46) Kaip praktiškai panaudoti šias kalbas, galima nuspręsti kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į atitinkamo tarnautojo gebėjimus. Taigi institucijos turėtų pasirinkti vieną kurią kalbą kaip savo bendravimo kalbą tik tada, kai to reikalauja specifinės aplinkybės: pavyzdžiui, nuo 1954 m. galioja tradicija, kad per Teisingumo Teismo pasitarimus sprendimų projektai viduje rengiami išimtinai prancūzų kalba.
94. Kadangi Sąjungoje populiariausios yra anglų, prancūzų ir vokiečių užsienio kalbos(47), institucijos gali daryti prielaidą, kad vienos iš šių kalbų kaip užsienio kalbos mokėjimas leistų užtikrinti veiksmingą vidaus bendravimą. Jokia kita kalba nesuteiktų tokių plačių vidaus bendravimo galimybių. Todėl, objektyviai vertinant, šios trys kalbos pakankamai skiriasi nuo kitų oficialiųjų kalbų, kad būtų galima reikalauti tik iš jų pasirinkti leidžiamą antrą kalbą. Todėl, taip pat atsižvelgiant į kalbų įvairovės principą, vienodo požiūrio principas nėra pažeidžiamas.
3. Dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų III priedo 1 straipsnio 1 dalies f punkto
95. Be to, Italija remiasi ir Pareigūnų tarnybos nuostatų III priedo 1 straipsnio 1 dalies f punktu. Tačiau šie argumentai yra ne leistinas pirmojoje instancijoje pateiktų argumentų plėtojimas, o visiškai naujas aspektas, kuris iki šiol dar nebuvo proceso dalykas, todėl nėra priimtinas nagrinėjant apeliacinį skundą Teisingumo Teisme(48).
4. Išvada dėl ketvirtojo apeliacinio skundo pagrindo
96. Taigi reikia atmesti visą ketvirtąjį apeliacinio skundo pagrindą.
F – Dėl penktojo apeliacinio skundo pagrindo
97. Penktajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantė kaltina Bendrąjį Teismą, kad skundžiamo sprendimo 110–115 punktuose nepagrįstai nusprendė, jog teisėtų lūkesčių apsaugos principas nepažeistas, nes teismas paneigė, kad ilgametė Komisijos praktika konkursų srityje suteikė potencialiems kandidatams teisėtų lūkesčių dėl tam tikrų konkurso sąlygų.
98. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas yra vienas pagrindinių Sąjungos principų. Juo gali remtis kiekvienas asmuo, kuris mano, kad Sąjungos institucijos jam sukėlė teisėtų lūkesčių. Tačiau jei rūpestingas ir nuovokus subjektas galėjo numatyti jo interesus galinčios paveikti priemonės priėmimą, jis negali remtis šiuo principu priėmus priemonę. Be to, asmenys negali turėti pagrįstų lūkesčių dėl esamos situacijos išlaikymo tokioje srityje, kurią keisti gali Sąjungos institucijos, naudodamosi savo diskrecija(49).
99. Nagrinėjamoje byloje nereikia atsakyti į klausimą, ar jau daugelį metų gyvuojanti praktika, leidžianti kaip antrąją konkurso kalbą pasirinkti bet kurią iš oficialiųjų kalbų, galėjo sukelti teisėtų lūkesčių, kaip tai suprantama pagal teismo praktiką. Bet kuriuo atveju nėra pagrindo manyti, kad rūpestingi ir nuovokūs potencialūs kandidatai, mokydamiesi kalbų, tikėjosi, kad ir toliau Sąjungos skelbiamuose konkursuose bus galima kaip antrąją kalbą pasirinkti bet kurią iš visų oficialiųjų kalbų. Atvirkščiai, atsižvelgdami į nuolat didėjantį oficialiųjų kalbų skaičių, potencialūs kandidatai turėjo numanyti, kad ne visos oficialiosios kalbos praktiškai bus vienodai svarbios kaip užsienio kalbos. Be to, kaip rodo užsienio kalbų mokėjimo statistika, dažniausiai svarbiausiomis oficialiosiomis kalbomis laikomos anglų, prancūzų ir vokiečių kalbos(50). Vadinasi, didžioji potencialių kandidatų dalis jau praktiškai pasirengusi tam, kad jų tolesnei profesinei karjerai šios kalbos bus svarbesnės už kitas kalbas.
100. Todėl šiam pagrindui irgi negali būti pritarta.
G – Dėl šeštojo apeliacinio skundo pagrindo
101. Pateikdama šeštąjį apeliacinio skundo pagrindą apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 126 ir 127 punktuose pripažinęs, jog administracija nagrinėjamuose pranešimuose apie konkursus neprivalėjo pateisinti trijų leistinų kalbų pasirinkimo, pažeidė EB 253 straipsnį (dabar – SESV 296 straipsnio antra pastraipa), pagal kurį visi teisės aktai turi būti motyvuojami.
102. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką EB 253 straipsnyje reikalaujamas motyvavimas turi būti pritaikytas prie atitinkamo teisės akto pobūdžio. Jis turi taip aiškiai ir nedviprasmiškai perteikti teisės aktą priėmusios Sąjungos institucijos argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų suprasti pagrindines priemonės priėmimo priežastis. Tai yra sąlyga, teikianti galimybę jiems įgyvendinti savo teises, o Teisingumo Teismui – vykdyti savo kontrolės funkciją. Tačiau pagal šią teismo praktiką motyvuojant nebūtina nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių. Vertinant, ar teisės akto motyvacija atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, reikia atsižvelgti ne tik į jo tekstą, bet ir jo kontekstą bei visas kitas nagrinėjamą klausimą reglamentuojančias teisės normas. Jeigu ginčijamas teisės aktas leidžia bendrais bruožais nustatyti Sąjungos institucijos siekiamą tikslą, reikalaujant ypatingo įvairių techninių sprendimo variantų motyvavimo būtų nueita pernelyg toli(51).
103. Skundžiamo sprendimo 125 punkte Bendrasis Teismas nenagrinėjo šių reikalavimų, o apsiribojo vien analize, ar pranešimuose buvo pateikta konkursui vykdyti būtina informacija.
104. Todėl Italija teisingai priekaištauja, kad Bendrasis Teismas šiais savo samprotavimais nenagrinėjo jos ieškinio pagrindo. Būtinas pranešimo apie konkursą turinys ir jo pagrindimas nėra tas pats.
105. Vis dėlto Bendrasis Teismas 126 punkte papildomai pripažino, kad antros vartotinos kalbos pasirinkimo apribojimo, kai leidžiama rinktis tik iš trijų kalbų, pagrįsti nereikia, nes aišku, jog tai atitinka administracijos vidaus poreikius. Vadinasi, Bendrasis Teismas įvykdė Teisingumo Teismo statuto 36 ir 53 straipsniuose nustatytą reikalavimą motyvuoti savo sprendimą.
106. Priešingai, nei teigia Italija, nėra pagrindo priekaištauti ir dėl šios Bendrojo Teismo išvados, susijusios su būtinu pranešimų pagrindimu, turinio. Juk akivaizdu, kad konkurso sąlygomis siekiama nustatyti tuos kandidatus, kurie geriausiai atitinka įdarbinančios institucijos vidaus reikalavimus. Visi žino, kad anglų, prancūzų ir vokiečių kalbos yra Sąjungoje labiausiai paplitusios užsienio kalbos, todėl tai tinkamiausios tarnybų vidaus bendravimo kalbos. Taigi šių aspektų pranešimuose specialiai nurodyti nereikėjo.
107. Todėl reikia atmesti ir šį apeliacinio skundo pagrindą.
H – Dėl septintojo apeliacinio skundo pagrindo
108. Galiausiai septintajame apeliacinio skundo pagrinde kaltinama, kad skundžiamo sprendimo 128–135 punktais buvo pažeistos Pareigūnų tarnybos nuostatų 1 straipsnio 1 ir 6 dalys, 28 straipsnio f punktas ir 27 straipsnio 2 dalis. Teigiama, kad pripažinęs, jog ne vien konkretaus konkurso komisija turi įvertinti kandidatų kalbos žinias, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.
109. Italijos manymu, pranešimą inicijuojanti institucija neturi teisės atlikti pirminės interesantų atrankos remdamasi vien kalbos kriterijais. Be to, konkurso kalbos reikalavimams iš principo taikomi kiti kriterijai negu kandidatų profesinei kvalifikacijai.
110. Tačiau šiuo klausimu Italijos pateikti argumentai, pirmiausia diskriminacijos dėl pilietybės draudimas, nepagrindžia specialių reikalavimų dėl antrosios kandidatų kalbos(52). Nematyti ir kitų pagrindų, kodėl konkurso komisija turėtų galėti iš konkurso pašalinti kandidatus dėl nepakankamų konkrečios antrosios kalbos žinių, tačiau tai būtų draudžiama daryti institucijoms nustatant konkurso sąlygas.
111. Todėl reikia atmesti ir šį apeliacinio skundo pagrindą.
VII – Dėl Teisingumo Teismo sprendimo
112. Pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą, jei apeliacinis skundas pagrįstas, Teisingumo Teismas panaikina Bendrojo Teismo sprendimą. Tokiu atveju jis pats gali paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui.
113. Kadangi antrasis apeliacinio skundo pagrindas ir pirma trečiojo apeliacinio skundo dalis yra pagrįsti, skundžiamą sprendimą reikia panaikinti. Be to, išnagrinėjus antrąjį apeliacinio skundo pagrindą matyti, kad skundžiami pranešimai apie konkursus neatitinka Reglamento Nr. 1 4 ir 5 straipsnių bei Pareigūnų tarnybos nuostatų III priedo 1 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Išnagrinėjus pirmą trečiojo apeliacinio skundo pagrindą taip pat paaiškėjo, kad vėliau paskelbtomis nuorodomis į pranešimus nebuvo pašalinta, galimas dalykas, diskriminuojanti situacija, į kurią pateko tie potencialūs kandidatai, kurių gimtoji kalba nėra anglų, prancūzų arba vokiečių. Todėl sprendimas byloje gali būti priimtas. Vadinasi, pranešimus taip pat reikia panaikinti.
VIII – Dėl sprendimo poveikio apribojimo
114. Galiausiai, kad būtų išvengta teisinio nesaugumo, siūlau Teisingumo Teismui apriboti savo sprendimo poveikį.
115. Dėl kandidatų ieškinių Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad, panaikinus viešojo konkurso, kuriuo siekiama sudaryti rezervo sąrašus laisvoms darbo vietoms užimti, egzaminą, į ieškovo teises tinkamai atsižvelgiama, kai konkurso komisija ir Paskyrimų tarnyba peržiūri savo sprendimus ir konkrečiu atveju stengiasi rasti pagrįstą sprendimą; nėra pagrindo abejoti viso konkurso rezultatu arba panaikinti jo pagrindu priimtus sprendimus dėl pareigūnų paskyrimo į tam tikras darbo vietas. Ši teismo praktika grindžiama idėja, kad būtina išlaikyti tų kandidatų, kurie dėl per konkursą padarytos klaidos pateko į mažiau palankią situaciją, ir kitų kandidatų interesų pusiausvyrą. Teismas būtent turi atsižvelgti ne tik į būtinybę atkurti tų kandidatų, kurie pateko į nepalankesnę situaciją, teises, bet taip pat teises į jau atrinktų kandidatų teisėtų lūkesčių apsaugą.(53)
116. Nagrinėjamu atveju nereikia priimti sprendimo dėl to, kokios priemonės būtinos siekiant panaikinti galbūt diskriminuojančią potencialių kandidatų padėtį. Vis dėlto būtina atsižvelgti į jau atrinktų kandidatų teisėtų lūkesčių apsaugą. Todėl nagrinėjamas procesas neturėtų turėti poveikio per pirminę atrankos procedūrą sudarytiems tinkamų kandidatų sąrašams, t. y. taip pat galimiems paskyrimams pagal šiuos sąrašus.
IX – Dėl bylinėjimosi išlaidų
117. Pagal Procedūros reglamento 122 straipsnio pirmą pastraipą, jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir pats Teisingumo Teismas priima galutinį sprendimą byloje, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas.
118. Pagal Teisingumo Teismo Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį, siejamą su jo 118 straipsniu, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Italija prašė Komisijai priteisti bylinėjimosi išlaidas ir jos antrasis apeliacinio skundo pagrindas ir trečiojo apeliacinio skundo pagrindo pirma dalis pripažinti visiškai pagrįstais, Komisija turi padengti savo ir Italijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas abiejose instancijose.
119. Procedūros reglamento 69 straipsnio 4 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, kad į bylą įstojusios valstybės narės pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
X – Išvada
120. Todėl siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti taip:
1. Panaikinti 2010 m. rugsėjo 13 d. Bendrojo Teismo sprendimą Italija prieš Komisiją, priimtą bylose T‑166/07 ir T‑285/07.
2. Panaikinti pranešimus apie viešuosius konkursus EPSO/AD/94/07, EPSO/AST/37/07 ir EPSO/AD/95/07.
3. Šis sprendimas neturi poveikio per konkurso procedūrą sudarytiems tinkamų kandidatų sąrašams.
4. Komisija padengia savo ir Italijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas abiejose instancijose. Graikijos Respublika ir Lietuvos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.