GENERALINIO ADVOKATO
MELCHIOR WATHELET IŠVADA,
pateikta 2018 m. balandžio 19 d.(1)
Sujungtos bylos C‑84/17 P, C‑85/17 P ir C‑95/17 P
Société des produits Nestlé SA
prieš
Mondelez UK Holdings & Services Ltd, anksčiau – Cadbury Holdings Ltd,
Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybą (EUIPO) (C‑84/17 P)
ir
Mondelez UK Holdings & Services Ltd, anksčiau – Cadbury Holdings Ltd,
prieš
Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybą (EUIPO) (C‑85/17 P)
ir
Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyba (EUIPO)
prieš
Mondelez UK Holdings & Services Ltd, anksčiau – Cadbury Holdings Ltd (C‑95/17 P)
„Apeliacinis skundas – Europos Sąjungos prekių ženklas – Trimatis prekių ženklas, vaizduojantis iš keturių batonėlių sudarytos šokolado plytelės formą – Apeliantės pateiktas prašymas pripažinti registraciją negaliojančia – Prašymo pripažinti registraciją negaliojančia atmetimas Apeliacinėje taryboje“
I. Įvadas
1. Apeliaciniais skundais Société des produits Nestlé SA (toliau – Nestlé), Mondelez UK Holdings & Services Ltd (toliau – Mondelez) ir Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyba (EUIPO) pašo panaikinti 2016 m. gruodžio 15 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Mondelez UK Holdings & Services / EUIPO – Société des produits Nestlé (Šokolado plytelės forma) (T‑112/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:735, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo jis panaikino 2012 m. gruodžio 11 d. EUIPO antrosios apeliacinės tarybos sprendimą (byla R 513/2011‑2) dėl registracijos pripažinimo negaliojančia procedūros tarp Cadbury Holdings ir Nestlé (toliau – ginčijamas sprendimas).
2. Šioje byloje Teisingumo Teismui suteikiama galimybė paaiškinti, kaip suprasti 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo(2) 7 straipsnio 3 dalį ir 2012 m. gegužės 24 d. Sprendimo Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli / VRDT (C‑98/11 P, EU:C:2012:307) 60–63 punktus. Kalbant konkrečiau, joje bus galima patikslinti įrodymų, kurie turi būti pateikti siekiant įrodyti, kad prekių ženklas po jo naudojimo įgijo skiriamąjį požymį, geografinę aprėptį.
II. Teisinis pagrindas
3. Reglamento Nr. 207/2009 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta:
„[Europos Sąjungos] prekių ženklas turi vieningą statusą. Jis turi vienodą galią visoje [Sąjungoje]: jis gali būti registruojamas, perleidžiamas, nuo jo atsisakoma, jis gali būti savininko teises panaikinančio ar paskelbiančio negaliojančiu sprendimo dalyku, jo naudojimas gali būti uždraustas tik visos [Sąjungos] mastu. Šis principas yra taikomas, jeigu šiame reglamente nenumatyta kitaip.“
4. Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnyje nustatyta:
„1. Neregistruojami šie žymenys:
<…>
b) neturintys jokio skiriamojo požymio prekių ženklai;
<…>
2. 1 dalies nuostatos taikomos, net jeigu prekių ženklo neregistravimo pagrindai galioja tiktai dalyje [Sąjungos].
3. Šio straipsnio 1 dalies b, c ir d punktų nuostatos netaikomos, jeigu dėl prekių ženklo naudojimo jis yra tapęs atskiriamu nuo tų prekių ar paslaugų, kurioms prašoma registracijos [jis įgijo skiriamąjį požymį tų prekių ar paslaugų, kurioms prašoma registracijos atžvilgiu].“
5. Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnyje nurodyta:
„1. Padavus prašymą [EUIPO] arba priešieškinį teisių pažeidimo byloje, [Sąjungos] prekių ženklas paskelbiamas negaliojančiu:
a) jeigu [Sąjungos] prekių ženklas buvo įregistruotas nesilaikant 7 straipsnio reikalavimų;
<…>
2. Jeigu [Sąjungos] prekių ženklas buvo įregistruotas pažeidžiant 7 straipsnio 1 dalies b, c arba d punktų reikalavimus, įregistravimo vis dėlto negalima paskelbti negaliojančiu, kai ženklas, naudojamas po įregistravimo, įgyja skiriamąjį požymį toms prekėms ar paslaugoms, kurioms jis buvo įregistruotas.
<…>“
III. Bylos aplinkybės
6. 2002 m. kovo 21 d. Nestlé pateikė prašymą EUIPO įregistruoti trimatį prekių ženklą savo produktui „Kit Kat 4 fingers“, kurį sudaro keturi trapecijos formos batonėliai, išdėstyti ant stačiakampio pagrindo:
7. Prekių ženklą buvo prašoma įregistruoti prie 30 klasės priskiriamiems produktams, kaip tai suprantama pagal peržiūrėtą ir iš dalies pakeistą 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutartį dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti. EUIPO pateikė protestą dėl dalies prekių, kurioms buvo prašoma įregistruoti prekių ženklą, būtent: „šokoladas, šokolado gaminiai, konditerijos gaminiai, saldainiai“. Po šio protesto minėtas žymuo 2006 m. liepos 28 d. buvo įregistruotas kaip Europos Sąjungos prekių ženklas, skirtas žymėti produktams, priskiriamiems prie 30 klasės, atitinkantiems tokį aprašymą: „saldainiai, kepiniai, miltiniai konditerijos gaminiai, sausainiai, pyragai, vafliai“ (toliau – ginčijamas prekių ženklas).
8. 2007 m. kovo 23 d. Cadbury Schweppes plc (vėliau – Cadbury Holdings Ltd, o dabar – Mondelez) pateikė EUIPO prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia, remdamasi, be kita ko, Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punktu. 2011 m. sausio 11 d. EUIPO Anuliavimo skyrius patenkino šį prašymą ir pripažino ginčijamo prekių ženklo registraciją negaliojančia.
9. Gavusi Nestlé apeliaciją, EUIPO antroji apeliacinė taryba ginčijamu sprendimu panaikino Anuliavimo skyriaus sprendimą. Antroji apeliacinė taryba, be kita ko, nusprendė, kad, nors ginčijamas prekių ženklas savaime neturi skiriamojo požymio produktų, kuriems jis buvo įregistruotas, atžvilgiu Nestlé pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalį įrodė, kad šis prekių ženklas dėl jo naudojimo įgijo šį požymį tiems patiems produktams.
IV. Ieškinys Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas
10. Ieškiniu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2013 m. vasario 19 d., Mondelez prašė panaikinti ginčijamą sprendimą. Savo ieškiniui pagrįsti ji pateikė tris pagrindus. Bendrasis Teismas nagrinėjo tik pirmąjį ieškinio pagrindą, padalytą į keturias dalis ir susijusį su Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 2 dalies, aiškinamos kartu su šio reglamento 7 straipsnio 3 dalimi, pažeidimu.
11. Skundžiamo sprendimo 21–44 punktuose Bendrasis Teismas analizavo Mondelez pirmojo ieškinio pagrindo antrą dalį ir pripažino ją pagrįsta. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 41–44 punktų, Bendrasis Teismas konstatavo, jog Antroji apeliacinė taryba klaidingai nusprendė, kad Nestlé įrodė ginčijamo prekių ženklo naudojimą kepiniams, miltiniams konditerijos gaminiams, pyragams ir vafliams. Todėl Bendrasis Teismas analizavo tik tas likusias Mondelez pirmojo ieškinio pagrindo dalis, kurios buvo susijusios su saldainiais ir biskvitais.
12. Skundžiamo sprendimo 45–64 punktuose Bendrasis Teismas analizavo ir atmetė Mondelez pirmojo pagrindo pirmą dalį, susijusią su ginčijamo prekių ženklo nenaudojimu tokia forma, kuria jis buvo įregistruotas.
13. Skundžiamo sprendimo 65–111 punktuose Bendrasis Teismas nagrinėjo ir atmetė Mondelez pirmojo ieškinio pagrindo trečią dalį, susijusią su ginčijamo prekių ženklo nenaudojimu kilmės nuorodos ir šiuo klausimu pateiktų įrodymų nepakankamumu. Šiuo klausimu, pirma, skundžiamo sprendimo 94 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad ginčijamo prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų įrodymai, kuriuos Nestlé pateikė EUIPO, buvo reikšmingi įrodymai, kurie, vertinami bendrai, galėjo įrodyti, kad atitinkama visuomenė minėtą prekių ženklą suvokė kaip nurodantį nagrinėjamų prekių komercinę kilmę. Antra, skundžiamo sprendimo 107 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad Antroji apeliacinė taryba „išanalizavo [ginčijamo] prekių ženklo skiriamojo požymio įgijimą dėl naudojimo ir konkrečiai patvirtino savo išvadas, susijusias su skiriamojo požymio įgijimu, kiek tai susiję su Danija, Vokietija, Ispanija, Prancūzija, Italija, Nyderlandais, Austrija, Suomija, Švedija ir Jungtine Karalyste“.
14. Galiausiai Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 112–178 punktuose analizavo Mondelez ieškinio pirmojo pagrindo ketvirtą dalį. Skundžiamo sprendimo 142 ir 143 punktuose Bendrasis Teismas pažymėjo, kad Antroji apeliacinė taryba padarė klaidą, iš esmės nusprendusi, kad, siekiant įrodyti prekių ženklo skiriamąjį požymį, kurį jis įgijo dėl jo naudojimo visoje Sąjungoje, pakako įrodyti, kad didelė atitinkamos visuomenės dalis Sąjungoje, apimant visas valstybes nares ir visus regionus, prekių ženklą suvokė kaip nurodantį šiuo prekių ženklu žymimų prekių komercinę kilmę ir kad nebuvo būtina įrodyti prekių ženklo skiriamojo požymio, įgyto dėl jo naudojimo visose atitinkamose valstybėse narėse.
15. Vis dėlto, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 144 ir 145 punktų, Bendrasis Teismas nusprendė, jog negalima atmesti, kad, nepaisant nagrinėjimo kriterijaus siekiant įrodyti prekių ženklo skiriamąjį požymį, įgytą dėl jo naudojimo visoje Sąjungoje, klaidingo nurodymo, Antroji apeliacinė taryba, nagrinėdama Nestlé pateiktus įrodymus, šį kriterijų taikė teisingai. Taigi Bendrasis Teismas nusprendė, kad reikia išnagrinėti Antrosios apeliacinės tarybos pateiktą šių įrodymų vertinimą.
16. Išnagrinėjęs įrodymus, susijusius su Danija, Vokietija, Ispanija, Prancūzija, Italija, Nyderlandais, Austrija, Suomija, Švedija ir Jungtine Karalyste, Bendrasis Teismas atitinkamai skundžiamo sprendimo 146, 148, 151, 153, 155 158, 159, 164 ir 167 punktuose konstatavo, jog Antroji apeliacinė taryba pagrįstai nusprendė, kad buvo įrodyta, jog ginčijamas prekių ženklas įgijo skiriamąjį požymį dėl naudojimo visose šiose valstybėse narėse.
17. Vis dėlto skundžiamo sprendimo 173 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad Antroji apeliacinė taryba nepriėmė aiškaus sprendimo dėl to, ar buvo įrodyta, kad ginčijamas prekių ženklas įgijo skiriamąjį požymį Belgijoje, Airijoje, Graikijoje ir Portugalijoje ir kad ji neįtraukė šių valstybių narių tarp tų, kurių atveju nusprendė, kad šio skiriamojo požymio įgijimas yra įrodytas.
18. Skundžiamo sprendimo 176 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, jog Antroji apeliacinė taryba padarė klaidą, nusprendusi, kad ginčijamas prekių ženklas įgijo skiriamąjį požymį dėl naudojimo Sąjungoje, nes šis skiriamojo požymio įgijimas buvo įrodytas tik dalyje jos teritorijos, nors ši dalis ir buvo didelė.
19. Skundžiamo sprendimo 177–179 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad reikia pripažinti pagrįsta Mondelez ieškinio pirmojo pagrindo ketvirtą dalį ir panaikinti visą ginčijamą sprendimą, nes Antroji apeliacinė taryba negalėjo pagrįstai užbaigti savo nagrinėjimo dėl ginčijamo prekių ženklo skiriamojo požymio įgijimo dėl naudojimo, nepriėmusi sprendimo dėl to, kaip atitinkama visuomenė, be kita ko, Belgijoje, Airijoje, Graikijoje ir Portugalijoje, suvokė šį prekių ženklą, ir neišanalizavusi dėl šių valstybių narių pateiktų įrodymų.
V. Procesas Teisingumo Teisme
20. Apeliaciniu skundu byloje C‑84/17 P Nestlé Teisingumo Teismo prašo:
– panaikinti skundžiamą sprendimą, motyvuojant tuo, kad Bendrasis Teismas pažeidė Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalį ir 52 straipsnio 2 dalį,
– priteisti iš Mondelez bylinėjimosi išlaidas.
21. Apeliaciniu skundu byloje C‑85/17 P Mondelez prašo Teisingumo Teismo panaikinti Bendrojo Teismo motyvus, pateiktus skundžiamo sprendimo 37–44, 58–64, 78–111 ir 144–169 punktuose, taip pat to paties sprendimo 177 punkto dalyje, pagal kurią „nors buvo įrodyta, kad [ginčijamas] prekių ženklas įgijo skiriamąjį požymį dėl naudojimo Danijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Austrijoje, Suomijoje, Švedijoje ir Jungtinėje Karalystėje“.
22. Apeliaciniu skundu byloje C‑95/17 P EUIPO Teisingumo Teismo prašo:
– panaikinti skundžiamą sprendimą ir
– priteisti iš Mondelez bylinėjimosi išlaidas.
23. 2017 m. gegužės 10 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑84/17 P, C‑85/17 P ir C‑95/17 P buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas galutinis sprendimas.
24. Atsiliepime į apeliacinį skundą byloje C‑85/17 P Nestlé Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti apeliacinį skundą kaip akivaizdžiai nepriimtiną arba akivaizdžiai nepagrįstą, priimant nutartį arba subsidiariai – sprendimą,
– netenkinti apeliacinio skundo, jeigu jis būtų priimtinas, ir panaikinti skundžiamą sprendimą, ir
– bet kuriuo atveju priteisti iš Mondelez bylinėjimosi išlaidas.
25. Atsiliepime į ieškinį bylose C‑84/17 P ir C‑95/17 P Mondelez Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti Nestlé ir EUIPO apeliacinius skundus, ir
– atitinkamai iš Nestlé ir EUIPO priteisti bylinėjimosi išlaidas šiose dviejose bylose.
26. Atsiliepime į ieškinį bylose C‑84/17 P, C‑85/17 P ir C‑95/17 P EUIPO Teisingumo Teismo prašo:
– patenkinti Nestlé apeliacinį skundą,
– atmesti Mondelez apeliacinį skundą ir
– priteisti iš Mondelez bylinėjimosi išlaidas, kurių patyrė EUIPO.
27. 2017 m. lapkričio 13 d. Teisingumo Teismo kanceliarijai pateiktu aktu European Association of Trade Mark Owners (Europos prekių ženklų savininkų asociacija, Jungtinė Karalystė, toliau – Marques) paprašė leisti įstoti į bylą C‑84/15 P palaikyti Nestlé reikalavimų. Teisingumo Teismo pirmininkas 2018 m. sausio 12 d. nutartimi šį prašymą patenkino. Atsižvelgdamas į tai, kad šis prašymas pateiktas pavėluotai, jis leido Marques pateikti pastabas per posėdį.
28. 2018 m. vasario 22 d. buvo surengtas posėdis, jame Nestlé, Mondelez, Marques ir EUIPO žodžiu pateikė savo pastabas.
VI. Dėl Mondelez apeliacinio skundo priimtinumo byloje C‑85/17 P
A. Šalių argumentai
29. Nestlé teigia, kad Mondelez apeliacinis skundas yra nepriimtinas, nes juo Teisingumo Teismo prašoma ne visai ar iš dalies panaikinti skundžiamą sprendimą, o panaikinti dalį skundžiamo sprendimo motyvų, išlaikant jo rezoliucinę dalį.
30. Nors Bendrasis Teismas patenkino Mondelez ieškinį ir panaikino ginčijamą sprendimą, ši bendrovė teigia, kad jos apeliacinis skundas yra priimtinas, nes Bendrasis Teismas atmetė kai kuriuos jos argumentus, nagrinėdamas pirmąjį ieškinio pagrindą, susijusį su Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalies ir 52 straipsnio 2 dalies pažeidimu. Kadangi jos argumentų atmetimas EUIPO Antrajai apeliacinei tarybai bus privalomas, kai ši turės atlikti naują nagrinėjimą po ginčijamo sprendimo panaikinimo, Mondelez laikosi nuomonės, kad ji turi galėti ginčyti skundžiamą sprendimą.
B. Vertinimas
31. Mondelez apeliacinis skundas yra akivaizdžiai nepriimtinas dėl dviejų priežasčių. Pirma, priešingai nei numatyta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnyje, Mondelez nepralaimėjo bylos Bendrajame Teisme nei pagal visus reikalavimus, nei pagal jų dalį. Antra, priešingai nei įpareigojama Teisingumo Teismo procedūros reglamento 169 straipsnio 1 dalyje, Mondelez apeliacinio skundo reikalavimais prašoma ne visai ar iš dalies panaikinti skundžiamo sprendimo rezoliucinę dalį, o panaikinti tam tikrus šio sprendimo motyvus.
1. Dėl apeliacinio skundo atitikties Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnio antrai pastraipai
32. Pagal Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį apeliacinį skundą gali paduoti „bet kuri pagal visus savo reikalavimus arba jų dalį bylą pralaimėjusi šalis“(3).
33. Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją šalis, kuri prašo Bendrojo Teismo panaikinti Sąjungos aktą, nelaikoma net ir iš dalies pralaimėjusia bylą pagal savo reikalavimus, jeigu Bendrasis Teismas patenkino šį reikalavimą(4), net jei Bendrasis Teismas atmetė daugumą jos argumentų prieš pripažindamas pagrįstu pagrindą, kuriuo yra grindžiamas panaikinimas(5).
34. Šiuo atveju, be bylinėjimosi išlaidų klausimo, Mondelez reikalavo Bendrojo Teismo tik „panaikinti [ginčijamą] sprendimą, išskyrus tą, dalį kurioje Antroji apeliacinė taryba konstatavo, kad prekių ženklas neturi jai būdingo skiriamojo požymio, kaip tai suprantama pagal [Reglamento Nr. 207/2009] 7 straipsnio 1 dalies b punktą“(6).
35. Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas pripažino iš dalies pagrįstomis pirmojo pagrindo antrą ir ketvirtą dalis(7) ir panaikino ginčijamą sprendimą dėl Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalies pažeidimo.
36. Kaip per posėdį paaiškino EUIPO, šis panaikinimas reiškia, kad, jei nebūtų apeliacinio skundo ir atsižvelgiant į skundžiamo sprendimo motyvus ir rezoliucinę dalį, EUIPO Apeliacinė taryba būtų turėjusi patvirtinti 2011 m. sausio 11 d. Anuliavimo skyriaus sprendimą, paskelbdama ginčijamo prekių ženklo registraciją negaliojančia, o iš esmės būtent to ir buvo siekiama Mondelez ieškiniu dėl registracijos pripažinimo negaliojančia.
37. Taigi Mondelez negali būti laikoma iš dalies arba visiškai pralaimėjusia bylą pagal vieną ar kitą Bendrajam Teismui pateiktą prašymą.
38. Mano ir šalių žiniomis, vienintelę šios taisyklės išimtį Teisingumo Teismas yra pripažinęs byloje, kurioje priimtas 2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimas Procter & Gamble / VRDT (C‑383/99 P, EU:C:2001:461) ir kurioje Procter & Gamble prašė „Teisingumo Teismo panaikinti [Bendrojo Teismo] sprendimą tiek, kiek Bendrasis Teismas nusprendė, kad [EUIPO] Pirmoji apeliacinė taryba nepažeidė Reglamento Nr. [207/2009] 7 straipsnio 1 dalies c punkto“(8). Savo sprendime Teisingumo Teismas priminė, kad pirmojoje instancijoje Procter & Gamble prašė „Bendrojo Teismo, pirma, panaikinti [EUIPO] priimtą sprendimą tiek, kiek jame buvo nuspręsta, kad prekių ženklas neatitinka Reglamento Nr. [207/2009] 7 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose numatytų sąlygų ir, antra, nepatenkinus šio reikalavimo, panaikinti [EUIPO priimtą] sprendimą tiek, kiek juo šios bendrovės argumentai <…>, grindžiami šio reglamento 7 straipsnio 3 dalimi, pripažinti nepriimtinais“(9).
39. Tuo remdamasis Teisingumo Teismas nusprendė, kad, atmetus pagrindinį Procter & Gamble argumentą ir panaikinus EUIPO sprendimą pagal papildomai pateiktą pagrindą, Bendrojo Teismo sprendime buvo palikta galioti šio sprendimo dalis, susijusi su prekių ženklo atitiktimi Reglamento Nr. 209/2009 7 straipsnio 1 dalies b ir c punktų reikalavimams, o tai reiškė, kad EUIPO turėjo peržiūrėti tik jos pateiktą Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalies aiškinimą, todėl Bendrojo Teismo paskelbtas panaikinimas buvo tik dalinis(10).
40. Jokia analogija su šia byla negalima. Pirma, priešingai nei Procter & Gamble, Mondelez nereikalauja panaikinti skundžiamo sprendimo ir tik prašo panaikinti kai kuriuos Bendrojo Teismo pateiktų motyvų aspektus. Antra, nors Mondelez Bendrajame Teisme pareikštame ieškinyje pateikė kelis pagrindus, jis nagrinėjo tik pagrindą, susijusį su Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalimi, ir pripažino jį pagrįstu, nors pirmiausia atmetė kai kuriuos kaltinimus, kuriuos Mondelez pateikė kartu su šiuo pagrindu. Kadangi pagrindinis pagrindas nebuvo atmestas, manau, kad šioje byloje negalima kalbėti apie EUIPO sprendimo dalį, kurią Bendrasis Teismas skundžiamu sprendimu paliko galioti. Šiuo klausimu manau, kad jokia analogija su 2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimu Procter & Gamble / VRDT (C‑383/99 P, EU:C:2001:461) nėra galima.
41. Tokiomis aplinkybėmis neįmanoma teigti, kad Mondelez pralaimėjo bylą pagal visus reikalavimus ar jų dalį, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį.
2. Dėl apeliacinio skundo atitikties Teisingumo Teismo procedūros reglamento 169 straipsnio 1 daliai
42. Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 169 straipsnio 1 dalį „[a]peliaciniu skundu reikalaujama visiškai arba iš dalies panaikinti Bendrojo Teismo sprendimą, koks jis yra rezoliucinėje dalyje“(11).
43. Kaip konstatavo Teisingumo Teismas, „šioje nuostatoje nurodytas apeliaciniam skundui taikomas pagrindinis principas, pagal kurį apeliacinis skundas teikiamas dėl skundžiamo Bendrojo Teismo sprendimo rezoliucinės dalies ir negali būti teikiamas tik dėl tam tikrų to sprendimo motyvų pakeitimo“(12).
44. Be to, Teisingumo Teismas yra ne kartą nusprendęs, kad, jeigu tai nėra gynybos argumentas, pateiktas ginantis nuo apeliaciniame procese apelianto pateikto pagrindo, prašymas pakeisti motyvus yra nepriimtinas dėl suinteresuotumo paduoti apeliacinį skundą nebuvimo, nes šis prašymas negali suteikti naudos jį pateikiančiai šaliai(13).
45. Šiuo atveju iš apeliacinio skundo matyti, kad Mondelez pateiktais apeliacinio skundo reikalavimais siekiama ne dalinio ar visiško Bendrojo Teismo sprendimo, kuris pateiktas rezoliucinėje dalyje, panaikinimo, o Bendrojo Teismo motyvų, pateiktų skundžiamo sprendimo 37–44, 58–64, 111, 144–169 ir 177 punktuose, panaikinimo.
46. Šis prašymas neatitinka Teisingumo Teismo procedūros reglamento 169 straipsnio 1 dalies ir yra prašymas pakeisti motyvus. Šiuo klausimu Mondelez neturi suinteresuotumo paduoti apeliacinį skundą.
47. Dėl šių priežasčių manau, kad Mondelez apeliacinis skundas byloje C‑85/17 P yra akivaizdžiai nepriimtinas ir turi būti atmestas.
VII. Dėl esmės
48. Vieninteliu apeliacinio skundo pagrindu byloje C‑84/17 P ir antruoju apeliacinio skundo pagrindu byloje C‑95/17 P atitinkamai Nestlé ir EUIPO kaltina Bendrąjį Teismą pažeidus Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 2 dalį, aiškinamą kartu su šio reglamento 7 straipsnio 3 dalimi, tiek, kiek jis nusprendė, kad Europos Sąjungos prekių ženklo savininkas turi įrodyti, kad šis prekių ženklas įgijo skiriamąjį požymį dėl naudojimo kiekvienoje valstybėje narėje atskirai. Nestlé ir EUIPO nuomone, šis vertinimas grindžiamas klaidingu 2012 m. gegužės 24 d. Sprendimo Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli / VRDT (C‑98/11 P, EU:C:2012:307) 60–63 punktų aiškinimu ir taikymu.
49. Nors EUIPO pirmasis apeliacinio skundo pagrindas byloje C‑95/17 P formaliai yra susijęs su pareigos motyvuoti pažeidimu, iš tikrųjų jis yra susijęs su tuo pačiu klausimu.
50. Taigi abu apeliacinius skundus nagrinėsiu kartu.
A. Šalių argumentai
51. Nestlé(14) ir EUIPO, palaikomos Marques, kritikuoja skundžiamą sprendimą, tiek, kiek jis susijęs su Sąjungos teritorijos, kurioje turi būti įrodytas skiriamasis požymis, įgytas dėl ginčijamo prekių ženklo naudojimo, aprėptimi. Jų nuomone, skundžiamo sprendimo 139 punkte konstatavęs, kad skiriamasis požymis, įgytas dėl naudojimo, turi būti įrodytas visoje Sąjungos teritorijoje, o ne tik didelėje ar didžiojoje jos dalyje, todėl negalima daryti išvados dėl šio skiriamojo požymio įgijimo, jeigu pateikti įrodymai neapima Sąjungos dalies, net jeigu ji nėra didelė arba apima tik vieną valstybę narę, Bendrasis Teismas pažeidė Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalį ir šios nuostatos aiškinimą, kurį Teisingumo Teismas pateikė 2012 m. gegužės 24 d. Sprendimo Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli / VRDT (C‑98/11 P, EU:C:2012:307) 60–63 punktuose.
52. Kaip teigia Nestlé, Marques ir EUIPO, Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad EUIPO Antroji apeliacinė taryba padarė teisės klaidą, konstatavusi, jog pakanka įrodyti, kad didelė atitinkamos visuomenės dalis visoje Sąjungoje, apimant visas valstybes nares ir visus regionus, prekių ženklą suvoktų kaip nurodantį prekių, kurios žymimos ginčijamu prekių ženklu, komercinę kilmę, ir nebūtina įrodyti skiriamojo požymio, įgyto dėl naudojimo visose atitinkamose valstybėse narėse(15).
53. Taigi Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad EUIPO antroji apeliacinė taryba padarė teisės klaidą, konstatuodama skiriamąjį ginčijamo prekių ženklo požymį, įgytą dėl naudojimo, ir nepriimdama sprendimo dėl to, kaip šį prekių ženklą suvokia atitinkama Belgijos, Airijos, Graikijos ir Portugalijos visuomenė, taip pat neanalizuodama dėl šių valstybių narių pateiktų įrodymų(16).
54. Nestlé, Marques ir EUIPO teigia, kad šis Bendrojo Teismo aiškinimas yra sutelktas į nacionalines rinkas, vertinamas atskirai, todėl jis nesuderinamas su vieningu Europos Sąjungos prekių ženklo statusu ir pačiu vienos rinkos buvimu.
55. Vis dėlto, Mondelez nuomone, Bendrasis Teismas teisingai aiškino ir taikė Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalį ir 2012 m. gegužės 24 d. Sprendimą Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli / VRDT (C‑98/11 P, EU:C:2012:307). Kaip nurodo Mondelez, nepakanka, kad Europos Sąjungos prekių ženklas turėtų skiriamąjį požymį didelėje Sąjungos dalyje, jeigu jis neturi skiriamojo požymio kitoje Sąjungos dalyje, net jei ši dalis yra tik viena valstybė narė.
56. Mondelez nuomone, kitokia išvada sukeltų paradoksalų rezultatą, pagal kurį prašymas įregistruoti prekių ženklą, kuris turi būti atmestas dėl skiriamojo požymio nebuvimo tik vienoje valstybėje narėje, vis dėlto galėtų būti patenkintas ir prekių ženklas galėtų būti įregistruotas kaip Europos Sąjungos prekių ženklas ir dėl to juo būtų galima remtis šios valstybės narės teismuose.
B. Vertinimas
1. Pirminės pastabos
57. Įrodymų, kurie turi būti pateikti siekiant įrodyti, kad prekių ženklas įgijo skiriamąjį požymį dėl jo naudojimo pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalį, geografinės aprėpties klausimai ir klausimai dėl to, kaip aiškinti 2012 m. gegužės 24 d. Sprendimo Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli / VRDT (C‑98/11 P, EU:C:2012:307) 60–63 punktus, nėra nauji.
58. Iš tiesų Louis Vuitton Malletier apeliaciniame skunde sujungtose bylose C‑363/15 P ir C‑364/15 P buvo keliamas būtent toks klausimas, nes, kaip ir Nestlé, Marques ir EUIPO, Louis Vuitton Malletier teigė, kad Bendrasis Teismas klaidingai reikalavo, kad įrodymai, susiję su languotu rudos ir smėlio spalvos raštu ir languotu pilkos spalvos raštu, būtų pateikti dėl kiekvienos valstybės narės. Tačiau šalys pasiekė draugišką susitarimą dar prieš surengiant teismo posėdį(17).
59. Nagrinėdamas šiuos apeliacinius skundus Teisingumo Teismas iš naujo turi galimybę galutinai paaiškinti, kaip reikia suprasti 2012 m. gegužės 24 d. Sprendimo Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli / VRDT (C‑98/11 P, EU:C:2012:307 60–63 punktus.
2. Įrodymų, kurių reikalaujama Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalyje, teritorinė aprėptis
60. Pirmiausia reikia pažymėti, kad, kaip nurodyta Reglamento Nr. 207/2009 1 straipsnio 2 dalyje, Europos Sąjungos prekių ženklas turi vieningą statusą ir vienodą galią visoje Sąjungoje. Kaip Bendrasis Teismas konstatavo skundžiamo sprendimo 119 punkte, „Sąjungos prekių ženklas turi vieningą statusą, o tai reiškia, kad jis sukelia tas pačias pasekmes visoje Sąjungoje. Sąjungos prekių ženklo vieningas statusas reiškia, jog tam, kad jį būtų leidžiama įregistruoti, jis turi turėti skiriamąjį požymį visoje Sąjungoje. Taigi, būtent pagal minėto reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punktą, aiškinamą kartu su to paties straipsnio 2 dalimi, prekių ženklą turi būti atsisakoma įregistruoti, jeigu jis neturi skiriamojo požymio Sąjungos dalyje“(18).
61. Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta šio straipsnio 1 dalies b–d punktuose numatytų absoliučių atsisakymo registruoti pagrindų išimtis, taikoma prekių ženklams, įgijusiems skiriamąjį požymį dėl naudojimo.
62. Šios nuostatos aiškinimui taikytini principai buvo nustatyti 2006 m. birželio 22 d. Sprendime Storck / VRDT (C‑25/05 P, EU:C:2006:422) ir 2012 m. gegužės 24 d. Sprendime Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli / VRDT (C‑98/11 P, EU:C:2012:307).
63. 2006 m. birželio 22 d. Sprendimo Storck / VRDT (C‑25/05 P, EU:C:2006:422) 83 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, kad „prekių ženklas gali būti įregistruotas pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalį tik tada, jei pateiktas įrodymas, jog prekių ženklas dėl naudojimo įgijo skiriamųjų požymių [Sąjungos] dalyje, kurioje jis ab initio neturėjo tokių požymių to paties straipsnio 1 dalies b punkto prasme“.
64. Minėtame to sprendimo punkte jis pridūrė, kad šią Sąjungos dalį, kurios pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 2 dalį pakanka, kad būtų atsisakyta įregistruoti prekių ženklą, „prireikus gali sudaryti viena valstybė narė“.
65. Nestlé tvirtina, kad šiame sprendime įrodymų kartelė buvo užkelta pernelyg aukštai, todėl, išskyrus vieną išimtį, nė vienas ūkio subjektas negalėjo pateikti tinkamų įrodymų. Taigi, jos nuomone, 2012 m. gegužės 24 d. Sprendime Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli / VRDT (C‑98/11 P, EU:C:2012:307) Teisingumo Teismas laikėsi požiūrio, labiau pritaikyto prie teritorinio įrodymų aspekto.
66. Primenu, kad byla, kurioje priimtas minėtas sprendimas, buvo susijusi su prašymu kaip Europos Sąjungos prekių ženklą įregistruoti trimatį žymenį, kurį sudarė velykinio šokoladinio triušio su raudonu kaspinu forma, ir kad Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli pateikė įrodymų, patvirtinančių skiriamojo požymio įgijimą dėl naudojimo, tik dėl trijų iš penkiolikos tuometinių valstybių narių, t. y. Vokietijos, Austrijos ir Jungtinės Karalystės.
67. Minėto sprendimo 60 punkte Teisingumo Teismas pirmiausia priminė 2006 m. birželio 22 d. Sprendimo Storck / VRDT (C‑25/05 P, EU:C:2006:422) 83 punktą. Tuo remdamasis, jis nusprendė, jog Bendrojo Teismo išvada, kad prekių ženklas, kurį buvo prašoma įregistruoti, turi būti įgijęs skiriamąjį požymį dėl naudojimo visoje Sąjungoje, visai nebuvo teisiškai klaidinga, nes Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli neįrodė, kad nagrinėjamam prekių ženklui „buvo būdingas skiriamasis požymis, ir taip galima pasakyti dėl visos Sąjungos teritorijos“(19). Teisingumo Teismas pridūrė, kad dėl trijų valstybių narių pateiktų įrodymų nepakako įrodyti, kad nagrinėjamam prekių ženklui „buvo būdingas skiriamasis požymis penkiolikoje valstybių narių, todėl neturi būti reikalaujama, kad šiose valstybėse šis prekių ženklas būtų įgijęs skiriamąjį požymį dėl naudojimo“(20).
68. Nagrinėdamas Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli argumentą, susijusį su Europos Sąjungos prekių ženklo vieningu statusu ir su tuo, kad vertinimas, ar prekių ženklas dėl naudojimo įgijo skiriamąjį požymį, neturėtų būti grindžiamas nacionalinėmis rinkomis, vertinamomis atskirai, Teisingumo Teismas nusprendė, kad „net jei tiesa, kad <…> turi būti įrodyta, kad prekių ženklas dėl naudojimo įgijo skiriamąjį požymį toje Sąjungos dalyje, kurioje ab initio jis neturėjo tokio požymio, būtų nepagrįsta reikalauti pateikti tokio įgijimo įrodymų atskirai dėl kiekvienos valstybės narės“(21).
69. Vis dėlto jis atmetė Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli apeliacinį skundą, savo sprendimo 63 punkte konstatavęs, kad „šiuo atveju Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, nes bet kuriuo atveju [Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli] kiekybiniu požiūriu nepakankamai įrodė, kad prašomas įregistruoti prekių ženklas dėl naudojimo įgijo skiriamąjį požymį visoje Sąjungos teritorijoje“(22).
70. Reikia pažymėti, kad šio punkto angliškame vertime padaryta klaida. Iš tiesų, nors šio punkto versijose vokiečių ir prancūzų kalba nurodomi kiekybiniu požiūriu nepakankami įrodymai (vok. „keinen quantitativ hinreichenden Nachweis“, pranc. „absence de preuves quantitativement suffisantes“), versijoje anglų kalba nurodomi tik nepakankami įrodymai („sufficiently proved“). Kadangi versija vokiečių kalba buvo autentiška šio sprendimo versija, nėra jokio pagrindo teigti, kad prieveiksmis „sufficiently“ nereiškė „kiekybiniu požiūriu“ pakankamų įrodymų.
71. Šis patikslinimas leidžia daryti išvadą, jog tame sprendime Teisingumo Teismas konstatavo, kad pateikdama įrodymus tik dėl trijų valstybių narių Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli aiškiai nepateikė kiekybiniu požiūriu pakankamų įrodymų, kad juos būtų galima ekstrapoliuoti visai Sąjungai.
72. Įdomu tai, kad panaši klaida įsivėlusi ir skundžiamo sprendimo versijoje prancūzų kalba. Iš tiesų, nors skundžiamo sprendimo versijos anglų kalba, kuri buvo proceso kalba, 125 ir 130 punktuose kalbama apie kiekybiniu požiūriu pakankamus įrodymus, tuose pačiuose skundžiamo sprendimo punktuose prancūzų kalba nurodomi kiekybiniu požiūriu pakankami įrodymai (pranc. preuves quantitativement suffisantes, 125 punktas) ir kokybiniu požiūriu pakankami įrodymai (pranc. preuves qualitativement suffisantes, 130 punktas).
73. Galbūt ši Bendrojo Teismo rašybos klaida versijoje prancūzų kalba paaiškina Bendrojo Teismo poziciją skundžiamojo sprendimo 139–143 ir 175–178 punktuose, kuriuose jis iš esmės konstatavo, kad skiriamojo požymio įgijimas dėl naudojimo negali būti įrodytas ekstrapoliuojant pagal įrodymus, kurie įrodo, kad tik dalis atitinkamos visuomenės visoje Sąjungoje, kartu vertinant visas valstybes nares ir visus regionus, suvokia prekių ženklą kaip nurodantį prekių ženklu žymimų prekių ar paslaugų komercinę kilmę, net jei valstybių narių, dėl kurių pateikti įrodymai, gyventojai sudaro apie 90 % Sąjungos gyventojų.
74. Kitaip tariant, kaip nurodė Bendrasis Teismas, skiriamojo požymio įgijimas yra susijęs ne vien su valstybių narių ir gyventojų dauguma, bet ir su „geografinio reprezentatyvumo“ sąvoka, t. y. nagrinėjamas prekių ženklas turi įgyti skiriamąjį požymį visuomenėje visose Sąjungos teritorijos dalyse, kurios nebūtinai atitinka valstybių narių sienas.
75. 2012 m. gegužės 24 d. Sprendimo Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli / VRDT (C‑98/11 P, EU:C:2012:307) 60–63 punktuose į šį klausimą atsakoma tik iš dalies. Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli įrodymų, kuriais buvo siekiama įrodyti skiriamojo požymio įgijimą dėl naudojimo, pateikė tik dėl trijų valstybių narių, t. y. Vokietijos, Austrijos ir Jungtinės Karalystės. Tokiomis aplinkybėmis, kadangi nebuvo įtraukti dideli Sąjungos regionai, buvo aišku, jog įrodymų nepakako, kad būtų galima pagrįsti ekstrapoliavimą visai Sąjungai.
76. Žinoma, 2012 m. gegužės 24 d. Sprendimo Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli / VRDT (C‑98/11 P, EU:C:2012:307) 62 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad „būtų nepagrįsta reikalauti pateikti tokio įgijimo įrodymų atskirai dėl kiekvienos valstybės narės“.
77. Vis dėlto, kaip apeliacinio skundo 43 punkte pripažįsta EUIPO, tai nereiškia, kad prašymo įregistruoti prekių ženklą pateikėjas gali neįtraukti ištisų regionų ir rinkų. Atvirkščiai, kaip EUIPO pažymėjo minėto apeliacinio skundo 53 punkte, reikia atsižvelgti į regionų, kuriuose buvo įrodytas skiriamasis požymis, geografinį mastą ir pasiskirstymą, siekiant įsitikinti, kad įrodymai, kuriais remiantis ekstrapoliuojama visai Sąjungai, yra susiję su kiekybiniu ir geografiniu požiūriu reprezentatyvia imtimi.
78. Nors šio ekstrapoliavimo tikslais neprivaloma atsižvelgti į pačias valstybių narių teritorijas(23), vienos rinkos buvimas Sąjungoje nereiškia, kad nėra nacionalinių ar regioninių rinkų. Iš tiesų ūkio subjektai, siekdami platinti savo prekes ar paslaugas, kaip antai Nestlé, dažnai sugrupuoja tam tikras nacionalines rinkas dėl kelių priežasčių, pavyzdžiui, jų geografinio artumo, istorinių ryšių tarp jų arba bendros kalbos, bendrų papročių ar įpročių. Šiomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į nagrinėjamus produktus, dėl tam tikrų nacionalinių rinkų pateiktų įrodymų, remiantis tuo, ką Mondelez per posėdį vadino „rinkų panašumu“, galėtų pakakti kaip įrodymų dėl kitų rinkų, dėl kurių nebuvo pateikta įrodymų arba dėl kurių buvo pateikti kiekybiniu požiūriu nepakankami įrodymai. Konkrečiai tariant, tam tikroms prekėms ar paslaugoms ir dėl nagrinėjamų rinkų panašumo dėl Ispanijos rinkos pateiktų įrodymų galėtų pakakti ir Portugalijos rinkai, arba dėl Jungtinės Karalystės rinkos pateiktų įrodymų pakaktų ir Airijos rinkai, ir pan.
79. Kiekybiniu ir geografiniu požiūriais pakankami skiriamojo požymio įgijimo dėl naudojimo visoje Sąjungoje įrodymai įpareigoja, kalbant apie kiekvieną prekę ar paslaugą, atsižvelgti į šią įvairovę Sąjungoje. Šiuo požiūriu prekių ženklas negali būti Europos Sąjungos prekių ženklas, turintis vieningą statusą, jeigu atitinkama tam tikros Sąjungos dalies visuomenė jo nesuvokia kaip nurodančio šiuo prekių ženklu žymimų prekių ar paslaugų komercinę kilmę.
80. Šiuo klausimu reikia patikslinti, kad Sąjungos regionai ar dalys, kuriose turi būti įrodytas skiriamojo požymio įgijimas, nėra nustatyti iš anksto ir turi būti įrodyti pateikiant kiekvieną prašymą įregistruoti prekių ženklą nagrinėjamu prekių ženklu žymimoms prekėms ir paslaugoms.
81. Priešingai nei teigia EUIPO, tai nereiškia, kad vien to, jog nėra įrodymų dėl Liuksemburgo, pakanka, kad būtų galima atmesti skiriamojo požymio įgijimą, jeigu kitų valstybių narių įrodymai buvo pateikti. Jeigu, kalbant apie nagrinėjamu prekių ženklu žymimas prekes ar paslaugas, Liuksemburgas priklauso tai pačiai rinkai kaip ir Belgija, Prancūzija ar Vokietija, ir jei dėl vienos iš šių šalių, su kuria Liuksemburgas sudaro tos pačios rinkos dalį, buvo pateikti pakankami įrodymai, nebūtina pateikti konkrečių įrodymų būtent dėl Liuksemburgo. Manau, kad Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 2 ir 3 dalys ir 2012 m. gegužės 24 d. Sprendimo Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli / VRDT (C‑98/11 P, EU:C:2012:307) 60–63 punktai turi būti aiškinami būtent taip.
82. Reikalavimą, kad skiriamojo požymio įgijimo įrodymai turi būti ne tik pakankami kiekybiniu požiūriu, bet ir reprezentatyvūs geografiniu požiūriu, taip pat patvirtina EUIPO apeliacinio skundo 42 punkte pateiktas dėlionės pavyzdys(24).
83. Remiantis šiuo pavyzdžiu, jeigu dauguma dėlionės dalių vaizduoja arklio kūną, tai, kad viena trūkstama dalis, kuri užbaigtų šią dėlionę, yra jo galva, gali turėti svarbią reikšmę. Iš tiesų, nors dauguma dėlionės dalių rodo, kad dėlionėje pavaizduotas arklys, niekas neleidžia atmesti, kad trūkstama dėlionės dalis gali vaizduoti žmogaus liemenį. Tokiu atveju tai būtų ne arklys, o kentauras. Selektyvus kai kurių valstybių narių neįtraukimas pateikiant įrodymus kelia tokią riziką.
84. Šiuo klausimu bylose, kuriose priimtas 2015 m. balandžio 21 d. Bendrojo Teismo sprendimas Louis Vuitton Malletier / VRDT – Nanu-Nana (Languoto rudos ir smėlio spalvų rašto motyvo vaizdavimas) (T‑359/12, EU:T:2015:215) ir 2015 m. balandžio 21 d. Sprendimas Louis Vuitton Malletier / VRDT – Nanu-Nana (Languoto pilkos spalvos rašto motyvo vaizdavimas) (T‑360/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:214), kuriuos Bendrasis Teismas nurodo skundžiamo sprendimo 128 punkte, tas teismas teisingai nusprendė, kad skiriamojo požymio buvimas nebuvo įrodytas, nes nebuvo įrodymų dėl Danijos, Portugalijos, Suomijos ir Švedijos, nors, kaip teigė Louis Vuitton Malletier, jos pateikti įrodymai buvo susiję su vienuolika iš penkiolikos valstybių narių, kuriose gyveno 92,5 % Sąjungos gyventojų. Iš tiesų Louis Vuitton Malletier visiškai nepateikė įrodymų dėl Šiaurės šalių, sudarančių Sąjungos dalį, neįrodydama, kad dėl kitų valstybių narių pateikti įrodymai buvo reprezentatyvūs ir šioms šalims. Šis įrodymų nepateikimas neleido konstatuoti, kad nagrinėjami langeliai įgijo skiriamąjį požymį visoje Sąjungoje.
85. Šiuo atveju iš ginčijamo sprendimo 60–87 punktų ir skundžiamo sprendimo 146–173 punktų aišku, kad Nestlé pateikė įrodymų dėl keturiolikos iš penkiolikos nagrinėjamo laikotarpio valstybių narių. Vienintelė valstybė narė, dėl kurios nepateikta jokių įrodymų, yra Liuksemburgas. Tačiau, nors Nestlé pateikė rinkos tyrimus dėl daugumos valstybių narių, iš ginčijamo sprendimo 84–87 punktų ir skundžiamo sprendimo 173 punkto matyti, kad dėl Belgijos, Airijos, Graikijos ir Portugalijos pateiktos informacijos(25) nepakako įrodyti, kad atitinkama šių šalių visuomenė identifikavo Nestlé kaip ginčijamu prekių ženklu žymimos prekės komercinę kilmę.
86. Vis dėlto, prieš skundžiamo sprendimo 176 ir 177 punktuose konstatuodamas, kad EUIPO antroji apeliacinė taryba negalėjo pagrįstai užbaigti savo nagrinėjimo dėl ginčijamo prekių ženklo visoje Sąjungoje įgyto skiriamojo požymio, neturėdama pakankamų įrodymų dėl Belgijos, Airijos, Graikijos, Liuksemburgo ir Portugalijos, Bendrasis Teismas nenagrinėjo, ar, kalbant apie ginčijamu prekių ženklu žymimą prekę, skiriamojo požymio įgijimas dėl naudojimo šiose penkiose valstybėse narėse galėjo būti ekstrapoliuotas remiantis įrodymais, pateiktais dėl kitų nacionalinių ar regioninių rinkų.
87. Nors Bendrasis Teismas iš esmės turėjo išnagrinėti šį klausimą, Nestlé per posėdį patvirtino, kad nepridėjo prie bylos įrodymų, skirtų patvirtinti, kad, kalbant apie ginčijamu prekių ženklu pažymėtą prekę, įrodymai, pateikti dėl Danijos, Vokietijos, Ispanijos, Prancūzijos, Italijos, Nyderlandų, Austrijos, Suomijos, Švedijos ir Didžiosios Britanijos rinkų taip pat galiojo Belgijos, Airijos, Graikijos, Liuksemburgo ir Portugalijos rinkoms arba galėjo būti pagrindas ekstrapoliuoti ginčijamo prekių ženklo skiriamojo požymio įgijimą dėl naudojimo šiose šalyse. Šiuo klausimu, kiek tai susiję su aptariama preke, Nestlé neįrodė Belgijos, Airijos, Graikijos, Liuksemburgo ir Portugalijos rinkų panašumo į kai kurias kitas nacionalines rinkas, dėl kurių ji pateikė pakankamai įrodymų.
88. Nesant tokių įrodymų, Bendrasis Teismas galėjo tik panaikinti EUIPO Antrosios apeliacinės tarybos sprendimą, o tai jis ir padarė.
89. Atsižvelgdamas į pateiktus samprotavimus, siūlau Teisingumo Teismui atmesti Nestlé ir EUIPO pateiktus apeliacinius skundus.
VIII. Dėl bylinėjimosi išlaidų
90. Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 137 straipsnį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, bylinėjimosi išlaidų klausimas sprendžiamas sprendime arba nutartyje, kuriais užbaigiamas procesas. Pagal to paties reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.
91. Be to, pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas.
92. Galiausiai Teisingumo Teismo procedūros reglamento 140 straipsnio 3 dalyje, taip pat taikomoje apeliaciniam procesui pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, be kita ko, nurodyta, jog Teisingumo Teismas gali nuspręsti, kad į bylą įstojusi šalis, kuri nėra valstybė narė ar institucija, padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
93. Šiuo atveju byloje C‑84/17 P Mondelez prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Nestlé, o ši pralaimėjo bylą, todėl iš jos reikia priteisti Mondelez patirtas bylinėjimosi išlaidas. Reikia nuspręsti, kad EUIPO ir Marques padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
94. Byloje C‑85/17 P Nestlé ir EUIPO prašė iš Mondelez priteisti bylinėjimosi išlaidas, o kadangi ši pralaimėjo bylą, iš jos reikia priteisti Nestlé ir EUIPO patirtas bylinėjimosi išlaidas.
95. Byloje C‑95/17 P Mondelez prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš EUIPO, o ši pralaimėjo bylą, todėl iš jos reikia priteisti Mondelez patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nestlé padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
IX. Išvada
96. Byloje C‑84/17 P Société des produits Nestlé SA / EUIPO ir Mondelez UK Holdings & Services Ltd siūlau Teisingumo Teismui:
– atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą,
– įpareigoti Société des produits Nestlé padengti savo pačios ir MondelezUK Holdings & Services patirtas bylinėjimosi išlaidas, ir
– įpareigoti Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybą (EUIPO) ir European Association of Trade Mark Owners (Europos prekių ženklų savininkų asociacija) padengti savo bylinėjimosi išlaidas.
97. Byloje C‑85/17 P Mondelez UK Holdings & Services Ltd / EUIPO siūlau Teisingumo Teismui:
– atmesti apeliacinį skundą kaip akivaizdžiai nepriimtiną,
– įpareigoti MondelezUK Holdings & Services padengti savo bylinėjimosi išlaidas ir Société des produits Nestlé bei EUIPO patirtas bylinėjimosi išlaidas.
98. Byloje C‑95/17 P EUIPO / Mondelez UK Holdings & Services Ltd siūlau Teisingumo Teismui:
– atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą,
– įpareigoti EUIPO padengti savo ir Mondelez UK Holdings & Services patirtas bylinėjimosi išlaidas, ir
– įpareigoti bendrovę Société des produits Nestlé padengti savo bylinėjimosi išlaidas.