Language of document : ECLI:EU:C:2016:24

GENERALINIO ADVOKATO

MACIEJ SZPUNAR IŠVADA,

pateikta 2016 m. sausio 19 d.(1)

Byla C‑470/14

Entidad de Gestión de Derechos de los Productores Audiovisuales (EGEDA),

Derechos de Autor de Medios Audiovisuales (DAMA),

Visual Entidad de Gestión de Artistas Plásticos (VEGAP)

prieš

Administración del Estado

(Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Autorių teisės ir gretutinės teisės – Direktyva 2001/29/EB – 5 straipsnio 2 dalies b punktas – Atgaminimo teisė – Išimtys ir apribojimai – Kopijavimas asmeniniam naudojimui – Teisinga kompensacija – Finansavimas iš valstybės biudžeto“





 Įžanga

1.        Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos(2) 27 straipsnyje nustatyta:

„1.      Kiekvienas turi teisę laisvai dalyvauti bendruomenės kultūriniame gyvenime, gėrėtis menu, dalytis mokslo pažangos laimėjimais ir jų teikiama nauda.

2.      Kiekvienas turi teisę į savo moralinių ir materialinių interesų, atsirandančių iš mokslo, literatūros arba meno kūrinių, kurių autorius jis yra, apsaugą.“

2.        Šis deklaracijos straipsnis atspindi bene pagrindinę autorių teisių dilemą – suderinti būtiną autorių, gamintojų ir atlikėjų intelektinės nuosavybės apsaugą ir galimybę laisvai bei visuotinai mėgautis kultūra. Būtent šią pusiausvyrą siekia išlaikyti teisės aktų leidėjas, nustatydamas tam tikrus autorių teisių apribojimus ar išimtis. Viena iš tokių išimčių arba apribojimų, vadinama „kopijavimo asmeniniam naudojimui“ išimtimi, nagrinėjama šioje byloje(3).

3.        Nors man atrodo, kad nagrinėjamos išimties būtinumas ir pagrįstumas autorių teisių srityje nekelia abejonių, šiuo metu daugelyje šalių, tarp jų – nemažai Europos Sąjungos valstybių narių, aktyviai diskutuojama dėl atlygio autorių teisių turėtojams už šią išimtį arba jų dėl šios išimties patiriamos žalos atlyginimo, taip pat šio atlyginimo finansavimo tvarkos.

4.        Dėl kopijavimo asmeniniam naudojimui išimties, taip pat įtvirtintos Sąjungos teisės nuostatose, susijusiose su autorių teisėmis ir gretutinėmis teisėmis, Teisingumo Teismas per kelerius metus yra priėmęs kelis sprendimus. Ši byla, kuria toliau tęsiama minėta teismo praktika, taip pat gali reikšti tam tikrą šios teismo praktikos posūkį. Iš tiesų sprendimas, kurį Teisingumo Teismas priims šioje byloje, nulems nacionalinės teisės aktų leidėjų ir netiesiogiai – Sąjungos teisės aktų leidėjo diskreciją pertvarkyti Sąjungos teisės aktus, kiek jie susiję su kompensacijos, mokėtinos dėl kopijavimo asmeniniam naudojimui išimties, kitokio finansavimo būdo pasirinkimu, užuot nustačius šiuo metu bent jau žemyninės Europos teisinėse sistemose vyraujantį modelį – už elektroninę įrangą mokamo mokesčio modelį.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

5.        Sąjungos teisėje autorių teisės ir gretutinės teisės (glaustumo sumetimais toliau jas vadinsiu autorių teisėmis) iš esmės reglamentuojamos 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo(4) nuostatomis. Šios direktyvos 2 straipsnyje, 5 straipsnio 2 dalies b punkte ir 5 straipsnyje nustatyta:

2 straipsnis

Atgaminimo teisė

Valstybės narės nustato išimtinę teisę leisti arba uždrausti tiesiogiai ar netiesiogiai, laikinai ar nuolat bet kuriuo būdu ir bet kuria forma atgaminti visą arba iš dalies:

a)      autoriams – savo kūrinius;

b)      atlikėjams – savo atlikimų įrašus;

c)      fonogramų gamintojams – savo fonogramas;

d)      filmų pirmojo įrašo gamintojams – jų filmų originalus ir kopijas;

e)      transliuojančiosioms organizacijoms – savo transliacijų įrašus nepaisant to, ar tos transliacijos perduotos laidais ar eteriu, įskaitant kabelinį ar palydovinį perdavimą.

<…>

5 straipsnis

Išimtys ir apribojimai

<…>

2.      Valstybės narės 2 straipsnyje nustatytai atgaminimo teisei gali nustatyti išimtis arba apribojimus šiais atvejais:

<…>

b)      kai atgaminama asmeniniam naudojimui bet kurioje laikmenoje ir atgaminantys fiziniai asmenys nesiekia tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų, su sąlyga, kad teisių turėtojai gautų teisingą kompensaciją <…>;

<…>

5.      Šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse nustatytos išimtys ir apribojimai taikomi tik tam tikrais specialiais atvejais, kurie neprieštarauja įprastiniam kūrinio ar kito objekto naudojimui ir nepagrįstai nepažeidžia teisėtų teisių turėtojų interesų.“

 Ispanijos teisė

6.        Ispanijos teisėje kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis (pagal Ispanijos teisę – apribojimas) reglamentuojama nauja redakcija išdėstyto įstatymo dėl intelektinės nuosavybės (Ley de Propiedad Intelectual), patvirtinto 1996 m. balandžio 12 d. Karaliaus Įstatyminiu dekretu Nr. 1/1996 dėl nauja redakcija išdėstyto Įstatymo dėl intelektinės nuosavybės patvirtinimo, kuriame išdėstomos, patikslinamos ir suderinamos šioje srityje galiojančios teisės normos (Real Decreto Legislativo 1/1996 por el que se aprueba el texto refundido de la Ley de Propiedad Intelectual, regularizando, aclarando y armonizando las disposiciones legales vigentes sobre la materia), 31 straipsnio 2 dalyje.

7.        Kalbant apie žalos, patirtos dėl šios išimties, atlyginimą autorių teisių turėtojams, pažymėtina, kad ji reglamentuojama Įstatymo dėl intelektinės nuosavybės 25 straipsnyje. Šis žalos atlyginimas pirmiausia buvo finansuojamas iš mokesčio, imamo už tam tikras laikmenas ir įrangą, leidžiančią kopijuoti autorių teisių saugomus kūrinius. Tas mokestis buvo panaikintas priėmus 2011 m. gruodžio 30 d. Karaliaus dekreto‑įstatymo 20/2011 dėl skubių biudžeto, mokestinių ir finansinių priemonių, skirtų valstybės biudžeto deficitui koreguoti (Real Decreto-ley 20/2011 de medidas urgentes en materia presupuestaria, tributaria y financiera para la corrección del déficit público), dešimtą papildomą nuostatą ir pakeistas kompensacija, finansuojama tiesiogiai iš valstybės biudžeto, o jos apskaičiavimo ir mokėjimo teisių turėtojams tvarka turėtų būti nustatyta įgyvendinimo dekrete(5).

8.        Šis įgaliojimų perdavimas buvo įgyvendintas 2012 m. gruodžio 7 d. Karaliaus dekretu 1657/2012, kuriuo nustatoma teisingos kompensacijos už kopijavimą asmeniniam naudojimui mokėjimo iš bendrojo valstybės biudžeto tvarka (Real Decreto 1657/2012 por el que se regula el procedimiento de pago de la compensación equitativa por copia privada con cargo a los Presupuestos Generales del Estado) (toliau – Karaliaus dekretas 1657/2012). Šio dekreto 3 straipsnyje nustatyta:

„Tinkama suma atlyginti žalą, kurią atgaminimo teisės turėtojai patiria dėl kopijavimo asmeniniam naudojimui išimties, apibrėžtos kodifikuotos redakcijos Įstatymo dėl intelektinės nuosavybės, patvirtinto 1996 m. balandžio 12 d. Karaliaus įstatyminiu dekretu 1/1996, 31 straipsnyje, nustatymo, neviršijant kiekvieniems finansiniams metams sudaryto biudžeto, nustatoma švietimo, kultūros ir sporto ministro įsakymu 4 straipsnyje nurodyta tvarka.

Kompensacijos dydis nustatomas remiantis įvertinta žala, realiai padaryta intelektinės nuosavybės teisių turėtojams dėl to, kad fiziniai asmenys bet kurioje laikmenoje atgamina jau paskelbtus kūrinius, kuriuos gavo teisėtai, kodifikuotos redakcijos Įstatymo dėl intelektinės nuosavybės 31 straipsnyje numatytomis sąlygomis.

<…>.“

 Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, procesas ir prejudiciniai klausimai

9.        Entidad de Gestión de Derechos de los Productores Audiovisuales (EGEDA), Derechos de Autor de Medios Audiovisuales (DAMA) ir Visual Entidad de Gestión de Artistas Plásticos (VEGAP) yra Ispanijos intelektinės nuosavybės teisių kolektyvinio administravimo organizacijos. 2013 m. vasario 7 d. jos pateikė skundą Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) dėl Karaliaus dekreto 1657/2012. Kitoms intelektinės nuosavybės teisių kolektyvinio administravimo organizacijoms(6) vėliau buvo leista dalyvauti byloje.

10.      Atsakovė pagrindinėje byloje Administración del Estado yra palaikoma Asociación Multisectorial de Empresas de la Electrónica, las Tecnologías de la Información y la Comunicación, de las Telecomunicaciones y de los contenidos Digitales (Ametic), asociacijos, vienijančios informacinių technologijų sektoriuje veikiančias įmones.

11.      Siekdamos pagrįsti savo reikalavimus pareiškėjos pagrindinėje byloje visų pirma teigia, kad Karaliaus dekretas 1657/2012 yra dėl dviejų priežasčių nesuderinamas su Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktu, kaip jis yra išaiškintas Teisingumo Teismo praktikoje. Pirma, jos iš esmės teigia, jog minėtoje nuostatoje reikalaujama, kad teisingą kompensaciją, skiriamą teisių turėtojams dėl kopijavimo asmeniniam naudojimui išimties, bent galiausiai turi padengti asmenys, sukėlę dėl šios išimties patirtą žalą jų išimtinio atgaminimo teisei, o pagal Karaliaus dekreto‑įstatymo 20/2011 papildomą dešimtąją nuostatą ir Karaliaus dekrete 1657/2012 nustatytą mechanizmą ji turi būti mokama iš valstybės biudžeto, taigi perkeliama visiems mokesčių mokėtojams. Antra, subsidiariai ir iš esmės jos teigia, kad Ispanijos teisėje nėra užtikrinamas teisingas šios kompensacijos pobūdis, nes Karaliaus dekreto 1657/2012 3 straipsnyje numatyta, kad metinių lėšų, skiriamų šiai kompensacijai finansuoti, viršutinė riba yra nustatoma ex ante, o žala, faktiškai padaryta teisių turėtojams dėl kopijavimo asmeniniam naudojimui, nustatoma tik ex post.

12.      Šiomis aplinkybėmis Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir užduoti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą atitinka teisingos kompensacijos už kopijavimą asmeniniam naudojimui sistema, kuri, įvertinus realiai padarytą žalą, finansuojama iš bendrojo valstybės biudžeto, nesant galimybės užtikrinti, kad minėtos kompensacijos išlaidas padengs asmeninio naudojimo kopijų naudotojai?

2.      Jei į pirmesnį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą atitinka tai, kad nors kaip teisinga kompensacija už kopijavimą asmeniniam naudojimui iš bendrojo valstybės biudžeto skirta bendra suma apskaičiuojama remiantis realiai padaryta žala, ji neturi viršyti kiekvieniems metams nustatytų biudžeto ribų?“

13.      Teisingumo Teismo kanceliarija prašymą priimti prejudicinį sprendimą gavo 2014 m. spalio 14 d. Pastabas raštu pateikė pareiškėjos pagrindinėje byloje, įstojusios į pagrindinę bylą šalys(7), Ispanijos, Graikijos, Suomijos ir Norvegijos vyriausybės(8), taip pat Europos Komisija. Toms pačioms šalims, išskyrus Norvegijos vyriausybę, taip pat Prancūzijos vyriausybei buvo atstovaujama per 2015 m. spalio 1 d. vykusį teismo posėdį.

 Analizė

14.      Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad jame minima teisinga kompensacija gali būti finansuojama iš bendrojo valstybės biudžeto, nesant galimybės perkelti jos naudotojams, kopijuojantiems autorių teisių saugomus kūrinius asmeniniam naudojimui. Norint atsakyti į šį klausimą, reikia analizuoti ne tik Direktyvos 2001/29 nuostatas, bet ir Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su kompensacija už kopijavimą asmeniniam naudojimui ir jos finansavimo sistema. Antrąjį prejudicinį klausimą reikėtų analizuoti tik teigiamai atsakius į pirmąjį prejudicinį klausimą. Pirmiausia trumpai priminsiu kopijavimo asmeniniam naudojimui išimties reikšmę autorių teisių sistemoje.

 Kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis kaip autorių teisės institutas

15.      Kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis, kuri vadinama įvairiai, taikoma beveik taip pat seniai kaip ir teisinė autorių teisių apsauga žemyninėje Europoje(9). Paprastai ši išimtis pateisinama dviem motyvais – vertybiniu ir praktiniu. Pirma, atsižvelgiant į visuomenės interesą mėgautis kultūra, galimybė kopijuoti kūrinį asmeniniam naudojimui yra laisvo naudojimosi šiuo kūriniu dalis, ir autorius negali jai prieštarauti, antraip kėsintųsi į naudotojo teises(10). Antra, kontroliuoti, kaip naudotojas naudoja kūrinį savo asmeniniame gyvenime, būtų praktiškai neįmanoma, o net jei dabar technologijos ir leistų tokią kontrolę, tektų neleistinai kištis į privatų gyvenimą, saugomą kaip pagrindinė teisė. Be to, dėl šio antrojo aspekto kyla abejonė dėl paties kopijavimo asmeniniam naudojimui išimties pobūdžio – ar tai tikrai yra išimtinės autorių teisės išimtis, o gal natūralus šios teisės apribojimas, nes autorių teisė faktiškai susijusi tik su kūrinių naudojimu viešojoje erdvėje?(11)

16.      Be to, bendrai pripažįstama, kad kūrinio naudojimas taikant kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį yra neatlygintinas(12). Nuo pat pradžių kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis nebuvo siejama su jokiu atlygiu ar kompensacija teisių turėtojams. Iš tiesų buvo manoma, kad ši išimtis nesukelia jokios žalos jų turtinėms teisėms. Padėtis pasikeitė atsiradus techninėms priemonėms, prieinamoms plačiajai visuomenei, leidžiančioms masiškai ir automatizuotai kopijuoti saugomus kūrinius. Šios techninės priemonės, t. y. fotografijos (reprografijos), analoginės ir neseniai atsiradusios skaitmeninės priemonės, paveikė teisių turėtojų ekonominį kūrinių naudojimą. Įvykus šiems pokyčiams kelios šalys savo teisinėje sistemoje nustatė kompensavimo už kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį mechanizmą(13). Daugelis šių mechanizmų buvo grindžiami mokesčiu, renkamu už įrašymo laikmenas ir elektroninę įrangą.

17.      Būtent šiomis teisinėmis aplinkybėmis Direktyva 2001/29 siekiama suderinti valstybių narių teisės aktus, nustatant, be kita ko, neprivalomą kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį(14) kartu su sąlyga užtikrinti teisingą kompensaciją teisių turėtojams.

 Dėl pirmojo klausimo

18.      Pirmasis klausimas, aiškinamas atsižvelgiant į pareiškėjų pagrindinėje byloje argumentus, pateiktus nagrinėjant bylą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, ir į Teisingumo Teisme pateiktas pastabas, kelia labai svarbų kompensacijos, mokamos dėl kopijavimo asmeniniam naudojimui išimties, finansavimo klausimą Europos teisėje. Juo siekiama sužinoti, ar ši kompensacija, atsižvelgiant ne tik į Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą, kuris yra labai lakoniškas, bet ir į išsamią jo logiką, kurią Teisingumo Teismas yra atskleidęs savo praktikoje(15), gali būti kitokių formų nei mokestis, visais atvejais potencialiai ir galutinai tenkantis įrangos, leidžiančios daryti kopijas asmeniniam naudojimui, naudotojams.

19.      Pareiškėjos pagrindinėje byloje ir jų reikalavimus palaikyti įstojusios į bylą šalys bei Graikijos ir Prancūzijos vyriausybės siūlo neigiamai atsakyti į šį klausimą. Jos iš esmės remiasi Teisingumo Teismo praktika, iš kurios matyti, kad būtent kopiją asmeniniam naudojimui darantis naudotojas, kaip kompensaciją turintis mokėti asmuo, turi galiausiai finansuoti teisingą kompensaciją, mokėtiną dėl minėtos išimties. Taigi šis principas nesuderinamas nė su viena iš valstybės biudžeto finansuojamos kompensacijos sistema.

20.      Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad nepritariu šiai analizei dėl trijų priežasčių, susijusių, pirma, su Direktyvos 2001/29 nuostatų turiniu, antra, šioje srityje suformuotos Teisingumo Teismo praktikos analize ir, trečia, praktinio pobūdžio motyvų, susijusių su mokesčio sistemos veikimu dabartinėmis technologinėmis aplinkybėmis.

 Dėl Direktyvos 2001/29 aiškinimo

21.      Kaip jau minėjau, Direktyva 2001/29 nėra priimta siekiant užpildyti teisės spragą. Atvirkščiai, autorių teisių reglamentavimas valstybėse narėse turi ilgas ir gilias tradicijas. Direktyva 2001/29 šią sritį siekiama suderinti. Tačiau reikia pripažinti, kad šis derinimas apsiriboja kai kuriomis bendro pobūdžio taisyklėmis. Iš tiesų, be techninių nuostatų, Direktyvoje 2001/29 iš esmės yra trys materialinės teisės nuostatos, kuriomis valstybės narės įpareigojamos pripažinti trijų tipų teises, priklausančias autoriams: atgaminimo teisę (2 straipsnis), viešo paskelbimo teisę ir teisę padaryti objektus viešai prieinamus (3 straipsnis), taip pat platinimo teisę (4 straipsnis). Tuomet nustatoma maždaug dvidešimt šių teisių išimčių ir apribojimų (5 straipsnis), kurie, išskyrus apribojimą, susijusį su trumpalaikiu ir atsitiktiniu atgaminimu informaciniame tinkle (5 straipsnio 1 dalis), nėra privalomi.

22.      Kopijavimas asmeniniam naudojimui ir yra viena iš šių neprivalomų išimčių ir apribojimų. Nustačiusios šią išimtį, valstybės narės turi numatyti teisingą kompensaciją teisių turėtojams. Direktyvoje 2001/29 nenurodyta nei šios kompensacijos forma, nei apskaičiavimo ar finansavimo tvarka(16). Tad nusprendusi savo nacionalinėje teisėje numatyti kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį (arba iš tikrųjų dažniau – toliau taikyti šią išimtį) valstybė narė privalo numatyti žalos, kurią dėl šios išimties gali patirti teisių turėtojai, atlyginimą. Direktyvoje 2001/29 taip pat nenurodyta, kas turi mokėti šią kompensaciją, nurodyti tik jos gavėjai. Iš tiesų jos 5 straipsnio 2 dalies b punkte reikalaujama tik to, kad „teisių turėtojai gautų <...> kompensaciją“(17).

23.      Tiesa, Direktyvos 2001/29 35 konstatuojamojoje dalyje tesės aktų leidėjas paminėjo, kad kompensacijos už tam tikras išimtis dydis turi būti apskaičiuojamas atsižvelgiant į teisių turėtojams padarytą žalą. Tačiau, kiek tai susiję su kopijavimu asmeniniam naudojimui, ši žala pasireiškia kaip lucrum cessans, nes kopijavimas asmeniniam naudojimui potencialiai apriboja parduotų kūrinio kopijų skaičių(18). Be to, ši žala nėra tiksliai nustatoma kiekvieno suinteresuotojo asmens atveju. Ji įvertinama bendrai, remiantis visų teisių turėtojų galimai negautomis pajamomis. Taigi, kaip teisingai savo pastabose pažymi Komisija, tarp kopijavimo asmeniniam naudojimui veiksmų ir konkretiems teisių turėtojams padarytos žalos atlyginimo nėra ir negali būti tiesioginio ryšio.

24.      Direktyvoje 2001/29 numatyta kompensacija nėra ir atlygis, nes kūrinio naudojimas kopijuojant asmeniniam naudojimui iš principo yra neatlygintinas. Mano nuomone, teisės aktų leidėjas sąmoningai pavartojo ne atlygio sąvoką, kaip Direktyvoje 2006/115/EB(19), o kompensacijos sąvoką.

25.      Tiesa ir tai, kad Direktyvos 2001/29 31 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad turi būti išlaikyta derama pusiausvyra tarp įvairių kategorijų teisių turėtojų ir interesų, taip pat tarp įvairių kategorijų teisių turėtojų ir saugomų objektų naudotojų. Šioje konstatuojamojoje dalyje pirmiausia paaiškintos priežastys, dėl kurių Sąjungos teisės aktų leidėjas tam tikru mastu suderino autorių teisių išimtis ir apribojimus, kurie gali būti numatyti valstybių narių teisėje. Tuomet perkeliant Direktyvą 2001/29 į vidaus teisės sistemas būtent nacionalinės teisės aktų leidėjai turi užtikrinti įvairių nagrinėjamų interesų pusiausvyrą. Taigi teisės aktų leidėjai turi teisę nustatyti kompensacijos dydį, kuri valstybėse narėse labai skiriasi, jos finansavimo būdą, taip pat jos paskirstymo įvairiems teisių turėtojams tvarką. Tačiau Direktyvos 2001/29 31 konstatuojamosios dalies negalima suprasti kaip papildomos šios direktyvos nuostatos, kuriai būtų suteikta savarankiška teisinė galia.

26.      Taigi Direktyvoje 2001/29 nėra teisiškai privalomos normos, pagal kurią mano nurodyta teisinga pusiausvyra būtinai reiškia teisingą kompensaciją už kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį iš šias kopijas darančių arba galinčių daryti naudotojų kišenės. Be to, mano nuomone, būtų nelogiška manyti, kad šia direktyva, kurioje nėra įpareigojimo nustatyti ar nenustatyti kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį, reglamentuojamas už šią išimtį mokamos kompensacijos finansavimo būdas. Iš tiesų, jeigu pagal Direktyvą 2001/29 valstybių narių diskrecijai paliekama priimti sprendimą bendresniu ir platesnės aprėpties – išimties nustatymo – klausimu, joje valstybėms narėms juo labiau turi būti paliekama teisė laisvai reglamentuoti detalesnį ir labiau techninį klausimą – kompensacijos finansavimo būdą. Vienintelis Direktyvos 2001/29 reikalavimas yra tas, kad valstybė, kurioje taikoma kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis, numatytų kompensaciją teisių turėtojų naudai, būtent siekiant šios direktyvos 31 konstatuojamojoje dalyje minėtos teisingos pusiausvyros.

 Dėl Teisingumo Teismo praktikos

27.      Pareiškėjos ir jų reikalavimus pagrindinėje byloje palaikyti įstojusios į bylą šalys, kurių nuomonei šioje byloje pritaria Graikijos ir Prancūzijos vyriausybės, teigia, jog iš Teisingumo Teismo praktikos, susijusios su teisinga kompensacija už kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį, darytina išvada, kad iš valstybės biudžeto finansuojamos kompensacijos sistema yra nesuderinama su Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktu, nes pagal šią nuostatą, aiškinamą atsižvelgiant į šios direktyvos konstatuojamąsias dalis ir Teisingumo Teismo pateiktus jos išaiškinimus, reikalaujama, kad šią kompensaciją finansuotų tik kopiją darantis arba galintis ją padaryti naudotojas ir niekas kitas.

28.      Minėtos šalys iš esmės remiasi Sprendimo Padawan ištraukomis, kuriose Teisingumo Teismas, remdamasis Direktyvos 2001/29 35 ir 38 konstatuojamosiomis dalimis ir konstatuodamas, kad teisingos kompensacijos tikslas yra atlyginti teisių turėtojams žalą, galimai patirtą dėl kopijavimo asmeniniam naudojimui, taip pat tos pačios direktyvos 31 konstatuojamąja dalimi, padarė išvadą, jog derama skirtingų interesų pusiausvyra reikalauja, kad kompensaciją finansuotų naudotojas, galintis potencialiai daryti kopijas asmeniniam naudojimui, t. y. praktiškai – kiekvienas įrangos, kuri gali būti naudojama tokioms kopijoms daryti, pirkėjas(20). Šie motyvai vėliau buvo patvirtinti Sprendime Stichting de Thuiskopie(21), o vėliau Teisingumo Teismas juos priminė paskesniuose sprendimuose.

29.      Vis dėlto man atrodo, kad šitaip aiškinant teismo praktiką neatsižvelgiama nei į Teisingumo Teismo sprendimų priėmimo aplinkybes, nei į jo motyvų, vertinamų visų bendrai, logiką. Reikia nurodyti, kad norint remtis ankstesne Teisingumo Teismo praktika tam, kad būtų išspręstas teisės klausimas, nedera remtis pavienėmis šios teismų praktikos ištraukomis, galinčiomis patvirtinti vienokį ar kitokį teiginį(22), nes reikia nustatyti aiškią ir nuoseklią teismo praktiką, atsižvelgiant ir į jos raidą, ir tuomet nuspręsti, ar šia teismo praktika galima remtis sprendžiant naujus ginčus.

30.      Šiuo atžvilgiu reikia turėti omenyje, kad, kaip teisingai pažymi Ametic, Ispanijos, Suomijos ir Norvegijos vyriausybės bei Komisija, sprendimai, kuriuos Teisingumo Teismas iki šiol yra priėmęs bylose, susijusiose su kompensacija už kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį, yra siejami su šios kompensacijos finansavimo mokesčiu, imamu už įrangą, kuri gali būti naudojama šioms kopijoms daryti, sistema ir jų tikslas buvo išspręsti problemas, susijusias su tokios sistemos veikimu.

31.      Taigi Sprendime Padawan, kuriame Teisingumo Teismas pirmą kartą pateikė tokius motyvus, reikėjo atsakyti į klausimą, ar mokestis gali būti imamas už įrangą, kuri, kadangi yra skirta naudoti tik profesionaliai, negali būti skirta naudoti kopijavimui asmeniniam naudojimui(23). Siekdamas išspręsti šį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas byloje Padawan pateikė tam tikrus klausimus, kurie paskatino Teisingumo Teismą išanalizuoti kompensacijos finansavimo mokesčiu už elektroninę įrangą sistemos logiką. Iš tiesų Sprendime Padawan Teisingumo Teismas nurodė ne tik tai, kad galimas naudotojas yra kompensacijos, prilyginamos mokesčiui, mokėtojas, bet pateikė papildomus motyvus, pripažindamas, kad praktiškai mokestį / kompensaciją tiesiogiai moka ne naudotojai, o elektroninės įrangos gamintojai arba pardavėjai, kurie vėliau atitinkamą mokestį perkelia pirkėjams-naudotojams(24).

32.      Mano nuomone, tai yra esminis aspektas, leidžiantis atsakyti į klausimą, ar principas „naudotojas – mokėtojas“ bendrai taikomas kiekvienai teisingos kompensacijos finansavimo sistemai, ar tik mokesčio sistemai.

33.      Iš pirmo žvilgsnio tai, kad Teisingumo Teismas sutiko su sistema, kuriai esant mokestis yra renkamas iš asmenų, pateikiančių įrangą naudotojams, t. y. iš gamintojų, importuotojų arba prekiautojų, gali atrodyti kaip nuolaida, padaryta dėl praktinių priežasčių, pakenkiant sistemos teisiniam nepriekaištingumui. Tačiau manau, kad toks įspūdis klaidingas.

34.      Iš tiesų, kaip jau trumpai nurodžiau šios išvados 15 ir 16 punktuose, autorių teisių srityje kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis yra gerokai senesnė už bet kokią šios išimties kompensavimo idėją ir kūrinio naudojimas šiomis aplinkybėmis yra iš principo neatlygintinas. Tad teisių turėtojų žalos, patirtos dėl masinio kopijavimo asmeniniam naudojimui, problema kilo tik atsiradus techninėms priemonėms, leidžiančioms privatiems asmenims masiškai ir minimaliomis sąnaudomis kopijuoti autorių teisių saugomus kūrinius (daugiausia kalbama apie reprografiją ir garso, o vėliau ir vaizdo įrašymą į magnetinę juostą).

35.      Šios problemos nebuvo galima išspręsti nustatant mokestį, renkamą tiesiogiai iš naudotojų, tiek dėl to, kad neįmanoma veiksmingai kontroliuoti kūrinių naudojimą privačioje srityje, tiek dėl šios srities saugomo statuso remiantis pagrindinėmis teisėmis. Be to, dėl tokio mokesčio kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis netektų prasmės. Iš tiesų, jeigu teisių turėtojas galėtų reikalauti iš naudotojo kokio nors mokėjimo, tai jau būtų nebe šio teisių turėtojo monopolio išimtis, o paprastas naudojimasis šiuo monopoliu.

36.      Taigi keliose valstybėse buvo nustatyta mokesčio, renkamo už laikmenas ir įrangą, leidžiančią kopijuoti saugomus kūrinius, sistema. Tai yra ne vien mokėjimo, kurį naudotojai turi mokėti, kad galėtų naudotis kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtimi, surinkimo sistemos supaprastinimas praktiniais sumetimais, bet atskira sistema, sukurta siekiant ištaisyti teisių turėtojų interesams žalingus šio pobūdžio kopijavimo masinės plėtros padarinius.

37.      Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad ši sistema iš principo atitinka Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą, su sąlyga, kad ekonominė mokesčio našta gali būti perkelta įrangos pirkėjui. Tačiau nors prieidamas prie šios išvados Teisingumo Teismas nurodė principą, kad kompensacijos mokėtoju reikia laikyti būtent naudotoją, galintį daryti kopijas asmeniniam naudojimui, t. y. fizinį asmenį, įsigijusį įrangą, leidžiančią daryti kopijas, tai tėra mokesčio, renkamo už nagrinėjamą įrangą, sistemos teorinis pagrindas.

38.      Šį aiškinimą patvirtina pats taisyklės „naudotojas – mokėtojas“ turinys, kurį yra išplėtojęs ir taikęs Teisingumo Teismas. Pagal šią taisyklę naudotoją reikia „iš principo“ laikyti kompensaciją turinčiu sumokėti asmeniu(25). Mano nuomone, frazė „iš principo“ aiškiai rodo, kad tai yra teorinis principas, kuris „praktiškai“ visada įgyvendinamas taikant už elektroninę įrangą renkamo mokesčio sistemą.

39.      Vėliau šis teorinis pagrindas leido Teisingumo Teismui nustatyti tam tikras taisykles, susijusias su mokesčio sistemos veikimu. Taigi Sprendime Padawan Teisingumo Teismas atmetė galimybę rinkti šį mokestį už įrangą, kuri negali būti naudojama asmeniniam naudojimui skirtoms kopijoms daryti. Sprendime Stichting de Thuiskopie jis iš to kildino taisyklę, kad mokestis turi būti mokamas galutinio įrangos naudotojo gyvenamosios vietos valstybėje narėje. Sprendime Copydan Båndkopi jis pritarė mokesčio rinkimui už kopijas, daromas trečiajam asmeniui priklausančia įranga(26).

40.      Tačiau kadangi dėl šios išvados 35 punkte nurodytų priežasčių principas, pagal kurį naudotojas yra kompensaciją turintis mokėti asmuo, negali būti taikomas pažodžiui, jis negali turėti savarankiškos teisinės galios. Jis gali veikti tik esant kompensacijos finansavimo sistemai taikant kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį, finansuojamai iš mokesčio, renkamo už įrangą, kuri gali būti naudojama tokioms kopijoms daryti, pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą, kaip jį yra išaiškinęs Teisingumo Teismas. Be to, atsižvelgiant į šioje srityje suformuotą Teisingumo Teismo praktiką, tampa aišku, kad šis principas visais atvejais yra ne savarankiška teisinė konstanta, bet argumentavimo elementas, kuriuo remiantis patvirtinama mokesčio sistema. Bet koks šios teismo praktikos aiškinimas, kuriuo būtų siekiama minėtam principui suteikti bendresnę taikymo sritį ir dėl kurio nebūtų galimos kitos kompensacijos finansavimo sistemos, prieštarautų Teisingumo Teismo motyvų logikai ir peržengtų jam pateiktų prejudicinių klausimų ribas.

41.      Taigi man neatrodo, jog iš Teisingumo Teismo praktikos, susijusios su kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtimi, galima daryti pagrįstą išvadą, kad Sąjungos teisėje, tiksliau – remiantis Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktu, yra bendrasis principas, pagal kurį kompensaciją, mokamą dėl šios išimties, turi būtinai finansuoti šia išimtimi besinaudojantys naudotojai, todėl praktiškai vienintelė galima šios kompensacijos finansavimo sistema yra mokesčio, mokamo už elektroninę įrangą, sistema. Be to, laikausi nuomonės, kad šio mokesčio, kaip vienintelės finansavimo sistemos, nustatymas nėra pageidautinas dėl praktinių priežasčių, susijusių su esamais technologiniais pokyčiais.

 Mokesčio sistemos veikimas ir jos kvestionavimas skaitmeninėje aplinkoje

42.      Mokesčio sistemos įvedimo metu ji buvo grindžiama prielaida, kad naudotojai, įsigiję įrašymo laikmenas ir elektroninę įrangą, iš tikrųjų naudoja ją kopijoms daryti, kai privačiai naudoja kūrinius. Analoginės įrangos laikotarpiu ši prielaida atitiko tikrovę(27). Taigi mokestį, skirtą finansuoti kompensacijai už kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį, faktiškai mokėjo tie asmenys, kurie naudojosi šia išimtimi.

43.      Atsiradus skaitmeninėms technologijoms ši padėtis gerokai pasikeitė. Pirma, skaitmeninės technologijos reiškia formatų supanašėjimą. Nuo šiol viskas – tekstas, garsas, vaizdas – yra to paties skaitmeninio formato, todėl gali būti įrašoma naudojant tą pačią įrangą ir toje pačioje laikmenoje. Taigi kompiuteris ir CD‑ROM gali būti skirtas asmeniniams dokumentams, šeimos nuotraukoms įrašyti, asmens duomenims kaupti, saugoti knygai skaitmeniniu formatu, muzikos įrašui ar kinematografijos kūriniui. Antra, sumažėjus elektroninei įrangai ir nukritus jos kainoms, taip pat dėl interneto raidos smarkiai išaugo asmeninio pobūdžio turinio, kuriam autorių teisė netaikoma, gamyba, ir jis ėmė labai sparčiai plisti.

44.      Taigi laikotarpiu, kai visa elektroninė įranga iš tikrųjų yra kompiuteris, kurį naudojant galima ir kurti, ir įrašyti tekstinį ir audiovizualinį turinį, ir kuris turi daugybę kitų funkcijų, prielaida, kad tokios įrangos pirkėjas tikriausiai kopijuos autorių teisių saugomus kūrinius, kelia daug abejonių. Aišku, mokesčio sistema yra pateisinama teisine fikcija, kad elektroninės įrangos pirkėjas naudosis visomis šios įrangos funkcijomis, įskaitant tas, kurios yra skirtos kopijuoti turiniui, kuris gali būti saugomas autorių teisių. Pats Teisingumo Teismas tai yra patvirtinęs(28). Tačiau kiekvienas asmuo, kuris naudoja šiuolaikinę elektroninę įrangą, žino, kad ši prielaida yra ne tikra, o tik fiktyvi.

45.      Iš tiesų įsigydamas įrangą, apmokestintą mokesčiu už kopijavimą asmeniniam naudojimui, naudotojas vienodai gali masiškai daryti tokias kopijas arba nepadaryti nė vienos kopijos ir naudoti įrangą kurti, įrašyti ir skleisti turinį, kuriam autorių teisės netaikomos, arba gali naudoti ją su intelektine kūryba visiškai nesusijusiais tikslais. Taigi neįmanoma numatyti, kaip konkretus naudotojas iš tikrųjų naudos konkrečią įrangą. Galima įvertinti nebent tikimybę, kiek konkretaus tipo įrangos dalis bus naudojama kopijavimui asmeniniam naudojimui, ir paskirstyti mokestį visai šios kategorijos įrangai pagal šį apskaičiavimą. Taigi mokesčiu grindžiamos kompensacijos sistema yra panašesnė į nuostolių paskirstymo tarpusavyje sistemą, kai visi tokios įrangos pirkėjai moka palyginti nedidelį mokestį, kuris vėliau naudojamas žalos, kurią padarė tik šių pirkėjų dalis, atlyginimui finansuoti(29). Šis tarpusavio paskirstymas taikomas ir teisių turėtojų atžvilgiu. Iš tiesų įplaukos, gautos iš visų surinktų mokesčių, yra centralizuojamos kolektyvinio administravimo organizacijų lygmeniu ir vėliau paskirstomos visiems teisių turėtojams pagal šių organizacijų (o kai kuriose valstybėse – įstatymo) nustatytą kriterijų. Taigi ši sistema yra visai nepanaši į klasikinę civilinėje teisėje galiojančią sistemą, kai žalą atlygina ją padaręs asmuo.

46.      Mokesčio sistema taip pat neužtikrina visiškos darnos vidaus rinkoje. Pirma, kadangi kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis yra tik fakultatyvi, kai kurios valstybės narės nenumato jos savo teisinėje sistemoje, o kitos nėra nustačiusios kompensavimo sistemos(30). Antra, net ir tose valstybėse narėse, kuriose mokestis yra numatytas, jis nėra renkamas suderintai. Kalbant apie mokesčio tarifą, pažymėtina, kad panašaus tipo įrangai jis gali skirtis nuo vieno iki penkiasdešimties(31). Tas pats pasakytina apie šio mokesčio apmokestinamąją vertę, nes skirtingose valstybėse narėse jis renkamas už įvairių kategorijų įrangą.

47.      Dėl vis spartėjančios technologijų plėtros mokesčio už kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį sistemai kyla naujų sunkumų(32). Mokestis, renkamas už įrangą, kuri gali būti naudojama saugomiems kūriniams kopijuoti, ir skirtas finansuoti teisių turėtojų dėl šių kopijų patirtos žalos atlyginimui, yra specifinis sprendimas, tinkantis tam tikram technologijų raidos etapui(33). Dabar, šiai raidai pasistūmėjus, daugelyje valstybių narių abejojama dėl mokesčio sistemos teisėtumo ir veiksmingumo ir svarstoma, kuo ją pakeisti(34). Nemanau, kad būtų gerai riboti ar drausti šiuos svarstymus dėl principo „naudotojas – mokėtojas“, kuris, kaip jau įrodžiau, dabartiniu technologijų raidos etapu bet kuriuo atveju tėra visiška teisinė fikcija.

 Kompensacijos finansavimas iš valstybės biudžeto

48.      Greta kitų galimų sprendimų yra kompensacijos už kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį finansavimas tiesiogiai iš valstybės biudžeto. Remiantis Komisijos pastabose pateikta informacija, šis finansavimo būdas yra taikomas ne tik Ispanijoje, bet ir Estijoje, Suomijoje ir Norvegijoje.

49.      Analizuojant tokios sistemos atitiktį Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktui, kaip jį yra išaiškinęs Teisingumo Teismas, jos nereikia laikyti mokesčio sistemos pertvarkymu, kai šis mokestis, kurį moka tik asmenys, galintys daryti kopijas asmeniniam naudojimui, tiesiog pakeičiamas visų mokesčių mokėtojų įmoka, įskaitant juridinius asmenis, kurie nesinaudoja kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtimi, ir asmenis, kurie niekada nėra įsigiję jokios įrangos, kuriai taikomas šis mokestis.

50.      Biudžeto įplaukas tikrai daugiausia sudaro tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai, kuriuos moka visi mokesčių mokėtojai. Šiuos mokesčius valstybė renka remdamasi teise, kuri visada buvo viena iš svarbiausių viešosios valdžios prerogatyvų. Tuomet valstybė, remdamasi ta pačia teise, kylančia iš valstybės suvereniteto, priima sprendimą dėl šitaip surinktų lėšų paskirstymo. Todėl tikslinga sakyti, kad visi mokesčių mokėtojai dalyvauja finansuojant visas valstybės išlaidas. Tačiau tarp konkretaus mokesčių mokėtojo sumokėto mokesčio ir vienokių ar kitokių biudžeto išlaidų nėra tiesioginio ryšio, nes šis ryšys nutrūksta būtent per biudžetą. Yra tik, viena vertus, mokesčio surinkimas ir, kita vertus, biudžeto išlaidos. Įvairios biudžeto įplaukos nėra skiriamos konkrečioms išlaidoms, be to, mokesčių mokėtojas negali prieštarauti, kad „jo“ pinigai būtų skirti konkrečioms išlaidoms finansuoti.

51.      Konkrečiau kalbant apie šią bylą, tarp, pirma, mokesčių mokėtojų sumokėtų mokesčių, įskaitant tuos mokesčių mokėtojus, kurie, kaip ir juridiniai asmenys, negali pasinaudoti kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtimi, ir, antra, kompensacijos finansavimo dėl šios išimties iš bendrojo valstybės biudžeto nėra ryšio. Būtų kitaip tik tuo atveju, jeigu šiai kompensacijai finansuoti būtų nustatytas konkretus mokestis, tačiau taip nėra pagrindinėje byloje nagrinėjamos Ispanijos sistemos atveju.

52.      Taigi, mano nuomone, kompensacijos finansavimas iš bendrojo valstybės biudžeto neprieštarauja principams, kuriuos Teisingumo Teismas suformulavo Sprendime Padawan(35), nes juo mokesčio taikymo sritis neišplečiama visiems mokesčių mokėtojams, tai yra kitokia logika grindžiama finansavimo sistema. Be to, nesuprantu, kaip ši sistema galėtų neatitikti Direktyvos 2001/29 teksto. Iš tiesų šia direktyva nereglamentuojamas kompensacijos už kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį finansavimo būdas, jeigu tik ši kompensacija yra teisinga. Šį aspektą nagrinėsiu analizuodamas antrąjį prejudicinį klausimą.

 Atsakymas į pirmąjį klausimą

53.      Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta pirma, siūlau į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakyti, kad Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktas aiškintinas taip, kad pagal jį nedraudžiama, kad jame minima teisinga kompensacija būtų finansuojama iš bendrojo valstybės biudžeto.

 Dėl antrojo klausimo

54.      Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad pagal jį draudžiama jame minimos kompensacijos dydį nustatyti neviršijant kiekvieniems finansiniams metams a priori nustatyto biudžeto, kai nustatant šią sumą neatsižvelgiama į žalos, kurią mano patyrę teisių turėtojai, dydį. Šio klausimo teisinės ir faktinės aplinkybės nurodytos toliau.

55.      Pirma, kalbant apie teisines aplinkybes, pažymėtina, kad Karaliaus dekrete-įstatyme 20/2011(36) ir Karaliaus dekrete 1657/2012(37) nustatyta, kad kompensacija už kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį yra apskaičiuojama remiantis teisių turėtojams padarytos žalos įvertinimu. Tačiau remiantis tuo pačiu Karaliaus dekretu 1657/2012(38) kompensacijos dydis yra nustatomas ministro įsakymu „neviršijant kiekvieniems finansiniams metams sudaryto biudžeto“. Reikia priminti, kad šioje byloje skundas yra pateiktas siekiant būtent Karaliaus dekreto 1657/2012 panaikinimo. Todėl nepritariu abejonei, kuri, atrodo, kyla Komisijai dėl antrojo prejudicinio klausimo reikšmingumo pagrindinės bylos ginčui išspręsti. Iš tiesų, jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti Karaliaus dekreto 1657/2012 galiojimą, jis turi tai padaryti atsižvelgdamas ir į vidaus teisę (šioje byloje šis klausimas nekyla), ir į Sąjungos teisę.

56.      Antra, dėl faktinių aplinkybių pareiškėjos pagrindinėje byloje tvirtina, kad per tuos metus, kai buvo nustatyta iš valstybės biudžeto finansuojama kompensacija, šiai kompensacijai išmokėti surinktos sumos 2013 finansiniais metais sudarė šiek tiek daugiau nei 8,6 mln. EUR, o 2014 finansiniais metais – 5 mln. EUR, o teisių turėtojų patirta žala buvo vertinama atitinkamai 18,7 mln. EUR ir 15,2 mln. EUR.

57.      Taigi reikia išanalizuoti, ar pagal Direktyvą 2001/29 valstybė narė, kuri nusprendžia nustatyti kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį ir finansuoti dėl šios išimties mokamą kompensaciją iš valstybės biudžeto, turi teisę nustatyti tokią šiai kompensacijai skirtą sumą, kuri nepadengtų visos ar net didelės dalies žalos, kurią teisių turėtojai mano patyrę dėl minėtos išimties.

58.      Atsakydamas į šį klausimą iš karto norėčiau nurodyti Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtimi(39). Tiesa, manau, kad, kaip jau argumentavau analizuodamas pirmąjį prejudicinį klausimą, kiek ši teismo praktika yra susijusi su kompensacijos už kopijavimą asmeniniam naudojimui finansavimo būdu, ji yra aktuali tik esant mokesčio sistemai. Tačiau teismų praktikos principai, susiję su teisės aktų leidėjo siekiamu kompensacijos rezultatu, t. y. poveikiu, nepriklauso nuo šios kompensacijos finansavimo būdo, todėl gali būti pritaikyti kitais būdais finansuojamai kompensacijai.

59.      Iš minėtos teismo praktikos darytina išvada, pirma, kad teisingos kompensacijos sąvoka, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą, yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka(40). Taigi šią sąvoką sudarančios dvi sąvokos visose valstybėse turi būti aiškinamos suderintai. Visų pirma dėl žodžio „teisinga“ pažymėtina, kad valstybė narė neturi teisės laikyti teisinga tokios kompensacijos, kuri neatitinka tam tikrų kriterijų, visų pirma nustatytų Teisingumo Teismo praktikoje, susijusioje su minėtos Direktyvos 2001/29 nuostatos aiškinimu.

60.      Antra, buvo nuspręsta, kad kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis turi apimti sistemą, skirtą atlyginti teisių turėtojų dėl šios išimties patirtai žalai(41). Taigi teisinga kompensacija turi būti laikoma atlygiu už teisių turėtojų patirtą žalą ir būti apskaičiuojama pagal šią žalą(42).

61.      Galiausiai, trečia, pareiga atlyginti dėl kopijavimo asmeniniam naudojimui išimties patirtą žalą yra pareiga pasiekti rezultatą, tenkanti šią išimtį nustačiusiai valstybei narei(43).

62.      Taigi tokia valstybė narė neįvykdo įsipareigojimų pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą, jeigu nenumato sistemos, pagal kurią veiksmingai kompensuojama tokio dydžio teisių turėtojų žala, kurią jie patiria dėl kopijavimo asmeniniam naudojimui, įvertinama pagal toje valstybėje narėje galiojančias taisykles. Taigi ši kompensacija neabejotinai turi būti apskaičiuojama remiantis įvertinta žala ir negali būti a priori nustatyta mažesnė jos suma.

63.      Kai sistema yra grindžiama mokesčiu, renkamu už įrangą, leidžiančią daryti asmeniniam naudojimui skirtas kopijas, galima manyti, kad teisių turėtojų patirtą žalą bent iš dalies lemia šios parduotos įrangos skaičius. Taigi kaip mokestis surenkamos sumos pokyčiai nepaneigia teisingo kompensacijos pobūdžio, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2001/29, nes šie pokyčiai atspindi žalos dydžio pokyčius.

64.      Jeigu yra tokia sistema, kai kompensacija finansuojama tiesiogiai iš valstybės biudžeto, šio savaiminio pokyčio nėra. Taigi teisių turėtojams mokamos kompensacijos dydis turi iš principo atitikti žalos, kurią teisių turėtojai mano patyrę dėl kopijavimo asmeniniam naudojimui išimties, dydį.

65.      Šiuo atžvilgiu manęs neįtikina Ispanijos vyriausybės pateikti argumentai, kad lėšų, numatytų kompensacijai už kopijavimą asmeniniam naudojimui mokėti, ribojimas numatant jų mažiau nei teisių turėtojų įvertinta patirtos žalos suma yra neatsiejamas nuo biudžeto planavimo sistemos.

66.      Pirma, šiuolaikinėje valstybėje daugumą biudžeto išlaidų lemia teisinės prievolės, o priimant finansų įstatymą neįmanoma numatyti tikslios šių išlaidų sumos. Vis dėlto teisiškai neįmanoma neatlikti šių mokėjimų ir biudžeto sistemoje yra būdų, leidžiančių įvykdyti šias prievoles.

67.      Antra, nors biudžeto išlaidos tikrai turi būti numatytos iš anksto, jos turi būti numatomos remiantis tiksliais ir patikimais duomenimis. Šiuo tikslu visų pirma galima remtis analogiška praėjusių biudžetinių metų išlaidų suma(44).

68.      Be to, kalbant apie Ispanijos vyriausybės argumentą, susijusį su patikimos biudžeto politikos principu, pakanka priminti, jog pagal šį principą reikalaujama, kad būtų tiriamas kiekvieno naujo teisės akto poveikis ekonomikai ir biudžetui. Jeigu toks tyrimas būtų buvęs atliktas prieš pakeičiant kompensacijos už kopijavimą asmeniniam naudojimui finansavimo sistemą, Ispanijos valdžios institucijos būtų žinojusios sumas, būtinas užtikrinti teisingai kompensacijai.

69.      Taigi, mano nuomone, visiškai įmanoma užtikrinti teisingą kompensaciją, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą, kaip jį yra išaiškinęs Teisingumo Teismas, kai ši kompensacija yra finansuojama iš bendrojo valstybės biudžeto. Tačiau neturi būti a priori ir griežtai ribojama šios kompensacijos viršutinė riba, nustatant ją tokio dydžio, kuriuo pakankamai neatsižvelgiama į teisių turėtojų patirtos žalos sumą, įvertintą pagal atitinkamos valstybės narės vidaus teisėje šioje srityje taikytinas taisykles.

70.      Todėl į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktas aiškintinas taip, kad pagal jį draudžiama jame nurodytos kompensacijos dydį nustatyti neviršijant a priori kiekvieniems finansiniams metams nustatyto biudžeto, kai nustatant šios kompensacijos dydį neatsižvelgiama į teisių turėtojų įvertintą patirtos žalos sumą.

 Išvada

71.      Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

1.      2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 5 straipsnio 2 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad pagal jį nedraudžiama jame minimą teisingą kompensaciją finansuoti iš bendrojo valstybės biudžeto.

2.      Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad pagal jį draudžiama jame nurodytos teisingos kompensacijos dydį nustatyti neviršijant a priori kiekvieniems finansiniams metams nustatyto biudžeto, kai nustatant šios kompensacijos dydį neatsižvelgiama į teisių turėtojų įvertintą patirtos žalos dydį.


1 – Originalo kalba: prancūzų.


2 – 1948 m. gruodžio 10 d. Paryžiuje Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija priimta 217 A (III) deklaracija.


3 – Šios deklaracijos 27 straipsnio ir kopijavimo asmeniniam naudojimui išimties atitiktį yra pažymėjusi J. Marcinkowska „Dozwolony użytek w prawie autorskim. Podstawowe zagadnienia“, Krokuva, 2004. Dėl teisės į kultūrą ir autorių teisių santykio taip pat žr. J. Matczuk „Prawo do kultury v. prawo autorskie – nieuchronny konflikt czy nadzieja na koncyliację?“, Prace z prawa własności intelektualnej, 2015, 127 sąsiuvinis, p. 36–51.


4 – OL L 167, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 230.


5 – Dėl nagrinėjamo mokesčio pakeitimo iš bendrojo valstybės biudžeto mokama kompensacija Ispanijoje visų pirma žr. R. Xalabarder „The abolishment of copyright levies in Spain. A consequence of Padawan?“, Tijdschrift voor auteurs-, media- & informatierecht, Nr. 6/2012, p. 259–262.


6 – Artistas Intérpretes, Sociedad de Gestión (AISGE), Centro Español de Derechos Reprográficos (CEDRO) ir Sociedad General de Autores y Editores (SGAE), Asociación de Gestión de Derechos Intelectuales (AGEDI) ir Entidad de Gestión, Artistas, Intérpretes o Ejecutantes, Sociedad de Gestión de España (AIE).


7 – Ir pareiškėjų reikalavimus palaikančios šalys, ir atsakovės reikalavimus palaikančios šalys.


8 – Direktyva 2001/29 yra privaloma Norvegijos Karalystei kaip Europos ekonominės erdvės narei.


9 – Pateiksiu vien pavyzdį, kurs man yra artimiausias, t. y. pavyzdį iš Lenkijos teisės, kurioje ši išimtis, šiuo metu vadinama „leidžiamu privačiu naudojimu“ (lenkų k. „dozwolony użytek prywatny“), jau buvo įtvirtinta teisės aktuose, susijusiuose su autorių teisėmis, taikomuose įvairiose Lenkijos valstybės dalyse po nepriklausomybės atkūrimo 1918 m.: 1895 m. Austrijos įstatyme, 1901 ir 1907 m. Vokietijos įstatymuose, taip pat 1911 m. Rusijos įstatyme. Ši išimtis taip pat buvo numatyta Lenkijos 1926 m. autorių teisių įstatyme (18 straipsnis), 1952 m. autorių teisių įstatyme (22 straipsnis) ir 1994 m. Autorių teisių įstatyme, kuris galioja iki šiol (23 straipsnis). Žr. D. Sokołowska „Dozwolony użytek prywatny utworów – głos w dyskusji na temat zmiany paradygmatu“, Prace z prawa własności intelektualnej, 2013, 121 sąsiuvinis, p. 20–45.


10 – Ir taip aišku, kad šiuo atveju turimas omenyje tik teisėtai įgyto kūrinio teisėtas naudojimas.


11 – Dėl kopijavimo asmeniniam naudojimui išimties genezės ir teorinių aspektų žr., pvz., K. More „Les dérogations au droit d’auteur. L’exception de copie privée“, Presses Universitaires de Rennes 2009, p. 33 ir paskesni; J. Preussner‑Zamorska: J. Barta (red.) „System prawa prywatnego. Prawo autorskie“, 2-asis leid., Varšuva 2007, p. 381 ir paskesni; S. Stanisławska‑Kloc: D. Flisak (red.) „Prawo autorskie i prawa pokrewne. Komentarz Lex“, Varšuva 2015, p. 343 ir paskesni; M. Vivant, J.‑M. Bruguière „Droit d’auteur et droits voisins“, 2-asis leid., Dalloz 2013, p. 486 ir paskesni.


12 – Kompensacija už kopijavimą asmeniniam naudojimui paprastai reglamentuojama ne teisės aktų nuostatomis, susijusiomis su autoriams ir kitiems teisių turėtojams pripažįstamų teisių apribojimais ar išimtimis, o teisės aktais, susijusiais su šiomis teisėmis (žr., pvz., Ispanijos intelektinės nuosavybės įstatymo 25 ir 31 straipsnius, Prancūzijos intelektinės nuosavybės kodekso L.122‑5 ir L.311‑1 straipsnius arba Lenkijos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 20 ir 23 straipsnius). Taigi šios išimties taikymo nelemia nei naudotojo mokėjimas, nei tai, kad teisių turėtojas gauna kompensaciją. Šiuo klausimu žr. J. Preussner-Zamorska, op.cit., p. 414.


13 – Visų pirma žr. H. Astier „La copie privée. Deux ou trois choses que l’on sait d’elle“, Revue internationale du droit d’auteur, 1986, Nr. 128, p. 113–145; W. Machała „Dozwolony użytek utworów w prawie europejskim i w ustawie o prawie autorskim“, Państwo i prawo, Nr. 12/2004, p. 16–33; J. Marcinkowska, op.cit., p. 219 ir paskesni; M. Vivant, J.‑M. Bruguière, op.cit., p. 416.


14 – Sąvoką „išimtis“ vartoju patogumo sumetimais, tačiau Direktyvoje 2001/29 neišsklaidoma šios išvados 15 punkte paminėta abejonė, nes joje kalbama apie „išimtis ir apribojimus“, jų neatskiriant.


15 – Aktuali Teisingumo Teismo praktika visų pirma apima du sprendimus „pradininkus“: Sprendimą Padawan (C‑467/08, EU:C:2010:620) ir Sprendimą Stichting de Thuiskopie (C‑462/09, EU:C:2011:397). Vėliau ji buvo papildyta sprendimais VG Wort ir kt. (C‑457/11–C‑460/11, EU:C:2013:426); Amazon.com International Sales ir kt. (C‑521/11, EU:C:2013:515); ACI Adam ir kt. (C‑435/12, EU:C:2014:254); Copydan Båndkopi (C‑463/12, EU:C:2015:144) ir galiausiai Hewlett‑Packard Belgium (C‑572/13, EU:C:2015:750).


16 – Tam pritaria ir Teisingumo Teismas. Visų pirma žr. Sprendimą Padawan (C‑467/08, EU:C:2010:620, 37 punktas).


17 – Žr. Sprendimą Stichting de Thuiskopie (C‑462/09, EU:C:2011:397, 23 punktas). Šiuo atžvilgiu taip pat žr. S. Karapapa „Padawan v SGAE: a right to private copy?“, European Intellectual Property Review, 2011, 33 t., Nr. 4, p. 252–259.


18 – Šiuo klausimu žr. M. Vivant, J.‑M. Bruguière, op.cit., p. 416.


19 – 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje (kodifikuota redakcija) (OL L 376, p. 28).


20 – Sprendimas Padawan (C‑467/08, EU:C:2010:620, 38–45 punktai).


21 – C‑462/09, EU:C:2011:397, 23–29 punktai ir rezoliucinės dalies 1 punktas.


22 – Iš tiesų ten galima rasti argumentų, patvirtinančių priešingą teiginį, nei nurodo pareiškėjos pagrindinėje byloje, pavyzdžiui, Sprendimo Padawan 37 punkte, kuriame nurodyta, kad nors pati teisingos kompensacijos sąvoka turi būti aiškinama vienodai, Direktyvoje 2001/29 valstybėms narėms pripažįstama „galimybė <...> nustatyti šios teisingos kompensacijos formą, finansavimo ir surinkimo sąlygas bei dydį“, arba Sprendimo Stichting de Thuiskopie 23 punkte, kuriame nurodyta: „konstatuotina, jog Direktyvos 2001/29 nuostatose aiškiai nereglamentuojama, kas turi mokėti teisingą kompensaciją, todėl valstybės narės turi didelę diskreciją nustatyti asmenį, kuris turi sumokėti šią teisingą kompensaciją“ (išskirta mano).


23 – Dėl pagrindinės bylos ginčo apibūdinimo ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejonių žr. Sprendimą Padawan (C‑467/08, EU:C:2010:620, 17 punktas) ir generalinės advokatės V. Trstenjak išvadą toje byloje (C‑467/08, EU:C:2010:264, 21 punktas).


24 – Sprendimas Padawan (C‑467/08, EU:C:2010:620, 46–49 punktai).


25 – Visų pirma žr. Sprendimą Padawan (C‑467/08, EU:C:2010:620, 45 punktas) ir Sprendimą Stichting de Thuiskopie (C‑462/09, EU:C:2011:397, rezoliucinės dalies 1 punktas).


26 – Sprendimas Copydan Båndkopi (C‑463/12, EU:C:2015:144, rezoliucinės dalies 8 punktas).


27 – Pavyzdžiui, 1982 ir 1983 m. prieš įvedant mokestį už kopijavimą asmeniniam naudojimui Prancūzijoje atlikti tyrimai parodė, kad 90 % tuščių garso ir vaizdo kasečių buvo naudojamos autorių teisių saugomų kūrinių kopijoms įrašyti (žr. H. Astier, op.cit., p. 114).


28 – Sprendimas Padawan (C‑467/08, EU:C:2010:620, 55 punktas).


29 – Šiuo klausimu žr. L. Marino „La (discutable) logique de la redevance pour copie privée“, SJEG, Nr. 50 (2010), p. 2346–2349. A. Lucas „Les dits et les non-dits de la copie privée“, Propriétés intellectuelles, Nr. 43 (2012) p. 232–239, teigia, kad Teisingumo Teismas kvestionavo nuostolių paskirstymo tarpusavyje principą Sprendime Padawan, kai nepritarė mokesčio rinkimui už profesionaliam naudojimui skirtą įrangą. Tačiau net šios įrangos naudojimas asmeniniais tikslais savaime nereiškia, kad kiekvienas naudotojas daro kopijas asmeniniam naudojimui. Taigi, mano nuomone, nuostolių paskirstymo tarpusavyje sistema vis tiek yra galima.


30 – Be kita ko, kiek žinau, Bulgarijos Respublika, Airija, Kipro Respublika, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė ir Maltos Respublika. Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė nustatė kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį 2014 m., bet nenumatė kompensacijos [The Copyright and Rights in Performances (Personal Copies for Private Use) Regulations 2014]. Iš tiesų manoma, kad teisių turėtojams daroma minimali žala, todėl pagal Direktyvos 2001/29 35 konstatuojamąją dalį pareiga kompensuoti neatsiranda. Be to, tai buvo įprastos vartotojų praktikos, kurią teisių turėtojai jau buvo įtraukę į visuomenei paskelbtų kūrinių kainą, įteisinimo klausimas (žr. A. Cameron „Copyright exceptions for the digital age: new rights of private copying, parody and quotation“, Journal of Intellectual Property Law & Practice, 2014, 9 t., Nr. 12, p. 1002–1007).


31 – Žr., be kita ko, A. Latreille „La copie privée dans la jurisprudence de la CJUE“, Propriétés intellectuelles, Nr. 55 (2015), p. 156–176, kuris kaip pavyzdį pateikia įvairiose valstybėse narėse taikomo mokesčio už tuščią DVD rinkmeną sumą.


32 – Neketinu kritikuoti mokesčio sistemos, nes šioje byloje svarbus ne šis klausimas. Taigi šio klausimo neplėtosiu. Kai kurias problemas Komisija nurodė savo pastabose. Daugybė klausimų, kuriuos kelia skaitmeninės epochos mokesčio sistema, yra analizuojama įvairioje literatūroje. Pavyzdžiui, žr. A. Latreille, op.cit.; J. Majdan ir S. Wikariak (red.) „Czy można sprawiedliwie obliczyć opłatę za kopiowanie utworów?“, 2015 m. rugsėjo 16 d. Gazeta prawna; R. Sikorski „Jeśli nie opłata reprograficzna to co?“, 2015 m. rugsėjo 30 d. Gazeta prawna; V. Still „Is the copyright levy system becoming obsolete? The Finnish experience“, Tijdschrift voor auteurs-, media- & informatierecht, 2012/6, p. 250–258; A. Troianiello „La rémunération de la copie privée à l’épreuve de la révolution numérique“, Revue Lamy Droit de l’immatériel, Nr. 73 (2011), p. 9–14, ir to paties autoriaus „Fluctuat nec mergitur? Réflexions sur les vicissitudes du dispositif de rémunération de la copie privée“, Petites affiches, Nr. 228 (2011), p. 5. Taip pat žr. 2014 m. vasario 17 d. F. Castex pranešimą Europos Parlamento teisės reikalų komitetui dėl mokesčių už kopijavimą asmeniniam naudojimui [2013/2114(INI)].


33 – Žr. šios išvados 16 ir 41 punktus.


34 – Šiuo klausimu Suomijoje vykstančius svarstymus aprašo V. Still, op.cit.


35 – C‑467/08, EU:C:2010:620.


36 – Dešimtoji papildoma nuostata, 3 punktas.


37 – 3 straipsnio antra pastraipa. Žr. šios išvados 8 punktą.


38 – 3 straipsnio pirma pastraipa. Žr. šios išvados 8 punktą.


39 – Žr., be kita ko, šios išvados 15 išnašoje nurodytą teismo praktiką.


40 – Sprendimas Padawan (C‑467/08, EU:C:2010:620, 37 punktas).


41 – Ten pat, 39 punktas.


42 – Ten pat, 40 ir 42 punktai.


43 – Sprendimas Stichting de Thuiskopie (C‑462/09, EU:C:2011:397, 34 ir 39 punktai).


44 – Pateiksiu paprasčiausią pavyzdį – jeigu kompensacijai už kopijavimą asmeniniam naudojimui finansuoti 2014 m. Ispanijos biudžete skirta suma būtų buvusi apskaičiuota remiantis 2013 m. įvertinta žala (primenu, kad ji buvo 18,7 mln. EUR), ji būtų leidusi ne tik padengti 2014 m. įvertintą žalą (15,2 mln. EUR), bet ir gauti papildomų lėšų.