TEISINGUMO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS

2019 m. birželio 20 d.(*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Aplinka – Direktyva 2003/87/EB – Šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema – Gamtinių dujų apdirbimo įrenginys – Sieros išgavimas – „Klauso procesas“ – Elektros energijos gamyba antraeiliame įrenginyje – Šilumos gamyba – Būdingojo anglies dioksido (CO2) išmetimas – 2 straipsnio 1 dalis – Taikymo sritis – I priedas – „Kuro deginimo“ veikla – 3 straipsnio u punktas – Sąvoka „elektros energijos gamybos įrenginys“ – 10a straipsnio 3 ir 4 dalys – Suderinto nemokamo apyvartinių taršos leidimų suteikimo pereinamojo laikotarpio tvarka – Sprendimas 2011/278/ES – Taikymo sritis – 3 straipsnio c punktas – Sąvoka „su šilumos santykiniu taršos rodikliu susijusi įrenginio technologinio proceso dalis“

Byloje C‑682/17

dėl 2017 m. lapkričio 28 d. Verwaltungsgericht Berlin (Berlyno administracinis teismas, Vokietija) nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2017 m. gruodžio 6 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

ExxonMobil Production Deutschland GmbH

prieš

Vokietijos Federacinę Respubliką

Teisingumo Teismas (penktoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas E. Regan (pranešėjas), penktosios kolegijos teisėjo pareigas einantis Teisingumo Teismo pirmininkas K. Lenaerts, teisėjai C. Lycourgos, E. Juhász ir I. Jarukaitis,

generalinis advokatas H. Saugmandsgaard Øe,

posėdžio sekretorius D. Dittert, skyriaus vadovas,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2018 m. lapkričio 14 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        ExxonMobil Production Deutschland GmbH, atstovaujamos advokato S. Altenschmidt,

–        Bundesrepublik Deutschland, atstovaujamos M. Fleckner,

–        Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir J. Möller,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos A. C. Becker ir J.-F. Brakeland,

susipažinęs su 2019 m. vasario 28 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2003 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/87/EB, nustatančios šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos [apyvartinių taršos] leidimų [prekybos] sistemą Bendrijoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 96/61/EB (OL L 275, 2003, p. 32; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 7 t., p. 631), iš dalies pakeistos 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/29/EB (OL L 140, 2009, p. 63) (toliau – Direktyva 2003/87), 3 straipsnio u punkto, 10a straipsnio ir I priedo, taip pat dėl 2011 m. balandžio 27 d. Komisijos sprendimo 2011/278/ES, kuriuo nustatomos suderinto nemokamo apyvartinių taršos leidimų suteikimo pagal Direktyvos 2003/87 10a straipsnį pereinamojo laikotarpio Sąjungos taisyklės (OL L 130, 2011, p. 1), 3 straipsnio c ir h punktų išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ExxonMobil Production Deutschland GmbH (toliau – ExxonMobil) ir Bundesrepublik Deutschland (Vokietijos Federacinė Respublika) ginčą dėl prašymo nemokamai suteikti šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų (toliau – apyvartiniai taršos leidimai) gamtinių dujų apdirbimo įrenginiui, kuriame, be kita ko, vykdoma sieros išgavimo veikla, kai deginant kurą pagaminama elektros energija bei šiluma ir išmetamas į atmosferą anglies dioksidas (CO²).

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

 Direktyva 2003/87

3        Direktyvos 2003/87 8 konstatuojamoje dalyje skelbiama:

„Suteikdamos leidimus, valstybės narės turėtų atsižvelgti į galimybę organizuojant gamybinius procesus mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas.“

4        Šios direktyvos 1 straipsnyje „Direktyvos turinys [Dalykas]“ nustatyta:

„Ši direktyva nustato šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų [apyvartinių taršos] leidimų [prekybos] sistemą Bendrijoje <…>, siekiant, kad būtų skatinamas taupus ir ekonomiškai efektyvus išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos mažinimas.

<…>“

5        Minėtos direktyvos 2 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje nustatyta:

„Ši direktyva taikoma I priede nurodytoms veikloms, kurias vykdant išmetamos šiltnamio efektą sukeliančios dujos, ir II priede išvardytoms šiltnamio efektą sukeliančioms dujoms.“

6        Tos pačios direktyvos 3 straipsnyje „Sąvokų apibrėžimai“ nustatyta:

„Šioje direktyvoje taikomi šie sąvokų apibrėžimai:

<…>

b)      „emisijos“ – tai šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimai į atmosferą iš įrenginio šaltinių;

<…>

t)      kuro deginimas – kuro oksidacija, nesvarbu, kaip naudojama šiuo procesu gaminama šilumos, elektros arba mechaninė energija, ir ar vykdoma bet kokia kita su šiuo procesu tiesiogiai susijusi veikla, įskaitant išmetamųjų dujų šlapią valymą;

u)      elektros energijos gamybos įrenginys – įrenginys, kuriuo 2005 m. sausio 1 d. gaminta ar vėliau gaminama trečiosioms šalims parduoti skirta elektros energija ir kuriame nevykdoma jokia kita I priede nurodyta veikla, išskyrus „kuro deginimą“.“

7        Direktyvos 2003/87 10 straipsnio „Apyvartinių taršos leidimų pardavimas aukcione“ 1 dalyje numatyta:

„Nuo 2013 m. visus apyvartinius taršos leidimus, išskyrus tuos, kurie suteikiami nemokamai pagal 10a ir10c straipsnį, valstybės narės parduoda aukcionuose. <…>“

8        Šios direktyvos 10a straipsnyje „Nemokamo apyvartinių taršos leidimų suteikimo pereinamuoju laikotarpiu Bendrijos taisyklės“ nustatyta:

„1.      Ne vėliau kaip 2010 m. gruodžio 31 d. Komisija priima visai Bendrijai taikomas ir visiškai suderintas įgyvendinimo priemones dėl apyvartinių taršos leidimų paskirstymo <…>

<…>

Pirmoje pastraipoje nurodytomis priemonėmis kiek įmanoma apibrėžiami visos Bendrijos ex ante santykiniai taršos rodikliai siekiant užtikrinti, kad leidimai būtų skirstomi skatinant mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas bei naudoti efektyviai energiją vartojančias technologijas, atsižvelgiant į efektyviausius metodus, pakaitalus, alternatyvius gamybos procesus, didelio naudingumo termofikaciją, veiksmingą energijos gaminimą iš dujų atliekų, biomasės naudojimą ir anglies dioksido surinkimą, transportavimą bei saugojimą ten, kur yra tokie įrenginiai, ir kad nebūtų skatinama didinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų. Nemokami leidimai jokiai elektros energijos gamybai nesuteikiami, išskyrus 10c straipsnyje numatytus atvejus ir elektrą, gaminamą iš dujų atliekų.

<…>

3.      Pagal 4 ir 8 dalis ir nepaisant 10c straipsnio, elektros energijos gamybos įrenginiams, anglies dioksido surinkimo įrenginiams, transportavimo vamzdynams arba saugykloms nemokami apyvartiniai taršos leidimai nesuteikiami.

4.      Šilumos gamybai ar vėsinimui nemokami apyvartiniai taršos leidimai suteikiami centriniam šildymui ir didelio naudingumo termofikacijai [Apyvartiniai taršos leidimai suteikiami centralizuotam šilumos tiekimui ir didelio naudingumo termofikacijai], kaip apibrėžta [2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/8/EB dėl termofikacijos skatinimo, remiantis naudingosios šilumos paklausa vidaus energetikos rinkoje, ir iš dalies keičiančioje Direktyvą 92/42/EEB (OL L 52, 2004, p. 50; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 12 sk., 3 t., p. 3)], siekiant patenkinti ekonomiškai pagrįstą paklausą [, kiek tai susiję su šilumos ir vėsumos gamyba]. Po 2013 m. kiekvienais metais bendras minėtiems įrenginiams tokiai šilumos gamybai suteikiamų apyvartinių taršos leidimų skaičius koreguojamas taikant 9 straipsnyje nurodytą linijinį koeficientą.

5.      Didžiausias metinis apyvartinių taršos leidimų skaičius, pagal kurį apskaičiuojamas leidimų skaičius įrenginiams, kurių neapima 3 dalis ir kurie nėra nauji rinkos dalyviai, negali viršyti šios sumos:

a)      viso metinio Bendrijos apyvartinių taršos leidimų kiekio, nustatyto pagal 9 straipsnį, padauginto iš bendros vidutinės patikrintos šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos 2005–2007 m. iš įrenginių, įtrauktų į Bendrijos sistemą 2008–2012 m., dalies, kurią išmetė įrenginiai, kurių neapima 3 dalis; ir

b)      bendros vidutinės patikrintos šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos 2005–2007 m. iš įrenginių, kurie į Bendrijos sistemą įtraukti tik nuo 2013 m. ir kurių neapima 3 dalis, pakoreguoto taikant 9 straipsnyje nurodytą linijinį koeficientą.

Prireikus taikomas bendras, įvairius sektorius apimantis pataisos koeficientas.

<…>

7.      <…>

Naujų rinkos dalyvių vykdomai elektros energijos gamybos veiklai nemokami leidimai nesuteikiami.

<…>

8.      Iki 2015 m. gruodžio 31 d. naujiems rinkos dalyviams skirtame rezerve pateikiama ne daugiau kaip 300 mln. apyvartinių taršos leidimų, skirtų padėti skatinti ne daugiau kaip 12 komercinių, Sąjungos teritorijoje vykdomų CO² surinkimo ir geologinio saugojimo demonstravimo projektų statybą ir eksploatavimą bei skatinti novatoriškų atsinaujinančių energijos šaltinių technologijų demonstravimo projektus.

Suteikiami apyvartiniai taršos leidimai, skirti remti demonstravimo projektus, pagal kuriuos siekiama geografinio požiūriu subalansuotose vietovėse plėtoti daug plataus pobūdžio CO² surinkimo ir saugojimo bei novatoriškų energijos gamybos iš atsinaujinančių išteklių technologijų, kurios kol kas dar nėra komerciškai rentabilios. Leidimai skiriami pagal patikrintą CO² kiekį, kuris nebuvo išmestas.

<…>

11.      Laikantis 10b straipsnio, pagal šio straipsnio 4–7 dalis nemokamai suteikiamų apyvartinių taršos leidimų skaičius 2013 m. yra 80 % leidimų skaičiaus, nustatyto taikant 1 dalyje minėtas priemones, o vėliau, siekiant, kad 2027 m. nemokamų apyvartinių taršos leidimų visai nebūtų skiriama, nemokamai suteikiamų leidimų skaičius mažėja kiekvienais metais vienodomis dalimis, taigi 2020 m. suteikiama 30 % nemokamų apyvartinių taršos leidimų.

12.      Laikantis 10b straipsnio 2013 m. ir kiekvienais tolesniais metais iki 2020 m. įrenginiams sektoriuose arba jų pošakiuose, kuriems būdinga didelė anglies dioksido nutekėjimo rizika, pagal 1 dalį nemokamai suteikiama iki 100 % pagal 1 dalį nustatyto apyvartinių taršos leidimų skaičiaus.

<…>

14.      Siekdama nustatyti 12 dalyje nurodytus sektorius arba jų pošakius Komisija Bendrijos lygmeniu įvertina, kokiu mastu atitinkamas sektorius ar jo pošakis pagal suskirstymo lygį gali perkelti reikalingų apyvartinių taršos leidimų tiesiogines sąnaudas ir įgyvendinus šią direktyvą dėl padidėjusios elektros energijos kainų susidariusias netiesiogines sąnaudas į produktų kainas neperleisdamas didelės rinkos dalies ne Bendrijoje esantiems įrenginiams, išmetantiems daugiau anglies dioksido. <…>

<…>“

9        Direktyvos 2003/87 10c straipsnyje numatyta valstybių narių galimybė, pateikus Komisijai prašymą, suteikti nemokamų leidimų elektros energijos gamybai modernizuoti.

10      Šios direktyvos I priede, kaip matyti iš jo pavadinimo, pateikiama lentelė, joje išvardytos veiklos kategorijos, kurioms taikoma ši direktyva. Tarp šių veiklos kategorijų yra „[k]uro deginimas įrenginiuose, kurių visas nominalus šiluminis našumas didesnis nei 20 [megavatų (MW)] (išskyrus įrenginiuose, skirtuose pavojingų arba komunalinių atliekų deginimui)“.

11      Šio direktyvos II priede „3 ir 30 straipsniuose nurodytos šiltnamio efektą sukeliančios dujos“ minimas, be kita ko, CO².

 Direktyva 2009/29

12      Direktyvos 2009/29 15 ir 19 konstatuojamosiose dalyse numatyta:

„(15)      Atsižvelgiant į būtinas papildomas Bendrijos ekonomikos pastangas, inter alia, būtina, kad peržiūrėtos Bendrijos sistemos ekonominis efektyvumas būtų kuo didesnis ir kad apyvartinių taršos leidimų suteikimo sąlygos Bendrijoje būtų visiškai suderintos. Todėl pagrindinis apyvartinių taršos leidimų paskirstymo būdas turėtų būti aukcionai, nes paprastai laikoma, kad tai paprasčiausia ir ekonomiškai veiksmingiausia sistema. Be kita ko, taip turėtų būti išvengta netikėtai didelio pelno, o naujiems rinkos dalyviams ir sparčiau nei vidutiniškai augančios ekonomikos šalims būtų sudarytos tokios pat konkurencijos sąlygos, kaip ir esamiems įrenginiams.

<…>

(19)      Dėl šių priežasčių nuo 2013 m. elektros energijos sektoriuje turėtų būti taisyklė, kad visi leidimai parduodami aukcione, atsižvelgiant į jo galimybes perkelti padidėjusią CO² kainą, o už CO² surinkimą ir geologinį saugojimą nereikėtų teikti nemokamų leidimų, nes paskata tai daryti atsiranda todėl, kad emisijų, kurios yra saugomos, apyvartinių taršos leidimų atsisakyti nereikalaujama. Elektros energijos gamybos įrenginiams nemokami apyvartiniai taršos leidimai gali būti suteikiami centriniam šildymui ir aušinimui bei šilumos ir šalčio gamybai pasitelkus didelio naudingumo termofikaciją, kaip apibrėžta [Direktyvoje 2004/8], jei nemokami leidimai suteikiami tokią šilumą gaminantiems įrenginiams kituose sektoriuose, kad nebūtų iškraipoma konkurencija.“

 Sprendimas 2011/278

13      Sprendimo 2011/278 31 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„atsižvelgiant į tai, kad nuo 2013 m. įprasta tvarka visi elektros energijos sektoriui skirti ATL [apyvartiniai taršos leidimai] turėtų būti parduodami aukcionuose, ir į tai, kad šis sektorius gali perkelti padidėjusią [CO²] kainą, ir į tai, kad nemokami ATL [apyvartiniai taršos leidimai] dėl elektros gamybos neturėtų būti suteikiami, išskyrus pereinamuoju laikotarpiu suteikiamus nemokamus ATL [apyvartinius taršos leidimus] už elektros gamybos pajėgumų modernizavimą ir už elektros energijos gamybą iš dujų atliekų, į šio sprendimo taikymo sritį neturėtų įeiti nemokamų ATL [apyvartinių taršos leidimų], susijusių su elektros gamyba ar vartojimu, skirstymas. <…>“

14      Šio sprendimo 3 straipsnyje numatyta:

„Šiame sprendime vartojamų terminų apibrėžtys:

<…>

c)      su šilumos santykiniu taršos rodikliu susijusi įrenginio technologinio proceso dalis – sąnaudos, produkcija ir su jomis susijusios išmetamosios ŠESD [šiltnamio efektą sukeliančios dujos], kurių neapima su produkto santykiniu taršos rodikliu susijusi įrenginio technologinio proceso dalis, susijusios su toliau nurodytos išmatuojamos šilumos gamyba ir importu iš įrenginio ar kito vieneto, kuriems taikoma Sąjungos sistema, arba ir su jos importu, ir su jos gamyba; išmatuojama šiluma turi būti

–        suvartojama įrenginyje produktams gaminti, mechaninei energijai (išskyrus suvartojamą elektros energijai gaminti) gaminti, taip pat šildymui arba vėsinimui (išskyrus suvartojamą elektros energijos gamybai), arba

–        eksportuojama į įrenginį arba kitą vienetą, kuriam Sąjungos sistema netaikoma, išskyrus eksportuojamą elektros energijai gaminti;

<…>

h)      su procese išsiskiriančiomis ŠESD [šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis] susijusi įrenginio technologinio proceso dalis – <…> [CO²], išmetamas už I priede nurodytų sistemos, kurioje taikomas produkto santykinis taršos rodiklis, ribų vykdant kurios nors iš toliau nurodytų rūšių veiklą <…>:

<…>

v)      anglies turinčių priedų ar žaliavų naudojimas, kai pagrindinis tikslas nėra šilumos gamyba;

<…>“

15      To sprendimo 6 straipsnyje „Dalijimas į įrenginio technologinio proceso dalis“ numatyta:

„1.      Taikydamos šį sprendimą valstybės narės kiekvieną įrenginį, atitinkantį nemokamo ATL [apyvartinių taršos leidimų] suteikimo pagal Direktyvos [2003/87] 10a straipsnį reikalavimus, prireikus padalija į vieną ar daugiau toliau išvardytų įrenginio technologinio proceso dalių:

a)      su produkto santykiniu taršos rodikliu susijusią įrenginio technologinio proceso dalį;

b)      su šilumos santykiniu taršos rodikliu susijusią įrenginio technologinio proceso dalį;

c)      su kuro santykiniu taršos rodikliu susijusią įrenginio technologinio proceso dalį;

d)      su proceso metu išsiskiriančiomis ŠESD [šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis] susijusią įrenginio technologinio proceso dalį;

<…>“

16      To paties sprendimo 10 straipsnyje „ATL [apyvartinių taršos leidimų] suteikimas įrenginiams“ nustatyta:

„1.      Remdamosi pagal 7 straipsnį surinktais duomenimis, valstybės narės pagal 2–8 dalis apskaičiuoja, kokį ATL [apyvartinių taršos leidimų] skaičių jos kiekvienais metais nuo 2013 m. nemokamai suteiks kiekvienam esamam įrenginiui savo teritorijoje.

2.      Kad galėtų tai apskaičiuoti, pirmiausia valstybės narės nustato preliminarų metinį kiekvienai įrenginio technologinio proceso daliai atskirai suteiktinų nemokamų ATL [apyvartinių taršos leidimų] skaičių, kaip nurodyta toliau:

<…>

b) ir:

i)      preliminarus metinis įrenginio technologinio proceso daliai, susijusiai su šilumos santykiniu taršos rodikliu, konkrečiais metais suteiktinų nemokamų ATL [apyvartinių taršos leidimų] skaičius atitinka išmatuojamos šilumos santykinio taršos rodiklio vertę, nurodytą I priede, padaugintą iš suvartotos šilumos ankstesnio laikotarpio su šiluma susijusio veiklos lygio vertės;

<…>“

 Reglamentas Nr. 601/2012

17      2012 m. birželio 21 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 601/2012 dėl išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio stebėsenos ir ataskaitų teikimo pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/87 (OL L 181, 2012, p. 30) 3 straipsnio 40 punkte „būdingasis CO²“ apibrėžtas kaip „kuro sudedamąja dalimi laikomas CO²“.

18      Šio reglamento 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Būdingasis CO², kuris perduodamas į įrenginį, įskaitant gamtinėse dujose ar išmetamosiose dujose, pvz., aukštakrosnių dujose ar koksavimo krosnių dujose, esantį CO², įskaičiuojamas į to kuro išmetamųjų teršalų faktorių.“

 Vokietijos teisė

19      2011 m. liepos 21 d. Treibhausgas-Emissionshandelsgesetz (Šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos įstatymas) (BGB1. 2011 I, p. 1475, toliau – TEHG) 9 straipsnyje nustatyta:

„1) Įrenginių eksploatuotojams nemokamai suteikiami apyvartiniai taršos leidimai pagal principus, įtvirtintus galiojančios redakcijos Direktyvos 2003/87 <…> 10a straipsnyje <…> ir Sprendime 2011/278 <…>

<…>

6.      Galutinis įrenginiui suteiktų apyvartinių taršos leidimų skaičius yra lygus preliminaraus įrenginiui skirtų apyvartinių taršos leidimų skaičiaus, nustatyto taikant 1–5 dalis, ir visus sektorius apimančio pataisos koeficiento, kurį Europos Komisija nustato pagal Europos Sąjungos suderintų suteikimo taisyklių 15 straipsnio 3 dalį, sandaugai. Apyvartinių taršos leidimų suteikimo elektros energijos gamybos įrenginių pagaminamai šilumai atveju Direktyvos [2003/87] 10a straipsnio 4 dalyje numatytas linijinis koeficientas pakeičia pirmame sakinyje nurodytą pataisos koeficientą, nes skaičiavimai atliekami remiantis preliminariu metiniu nemokamai atitinkamam elektros energijos gamybos įrenginiui už 2013 m. suteiktinų apyvartinių taršos leidimų skaičiumi.“

20      TEHG 1 priedo 2 dalies „Veiklos rūšys“ 1 punkte, pirma, tarp įrenginių, kurių išmetamos šiltnamio efektą sukeliančios dujos patenka į šio įstatymo taikymo sritį, nurodyti „[k]uro deginimo įrenginiai, kurių visas nominalus šiluminis našumas yra 20 MW ar daugiau viename įrenginyje, jeigu jie nenurodyti viename iš toliau pateiktų punktų“. Antra, šio 1 priedo 2 dalies 2–4 punktuose išvardytos įvairios „[e]lektros energijos, garo, karšto vandens, technologinės šilumos energijos ar įkaitintų išmetamųjų dujų gamybos <…> įrenginių“, kurių išmetamos dujos taip pat patenka į šio įstatymo taikymo sritį, rūšys.

21      2011 m. rugsėjo 26 d. Verordnung über die Zuteilung von Treibhausgas-Emissionsberechtigungen in der Handelsperiode 2013 bis 2020 (Nutarimas dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų paskirstymo 2013–2020 metų prekybos laikotarpiu (BGB1. 2011 I, p. 1921, toliau – ZuV 2020) 2 straipsnio 21 punkte „elektros energijos gamybos įrenginys“ apibrėžiamas kaip bet koks „[į]renginys, kuris pagamino ir trečiosioms šalims pardavė elektros energiją po 2004 m. gruodžio 31 d. ir kuris išimtinai vykdo vieną iš [TEHG] 1 priedo 2 dalies 1–4 punktuose nurodytų veiklos rūšių“.

22      ZuV 2020 2 straipsnio 29 ir 30 punktuose sąvokos „su procese išsiskiriančiomis šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis susijusi įrenginio technologinio proceso dalis“ ir „su šilumos santykiniu taršos rodikliu susijusi įrenginio technologinio proceso dalis“ apibrėžtos analogiškai, kaip Sprendimo 2011/278 3 straipsnio h ir c punktuose. ZuV 2020 2 straipsnio 29 punkto b papunkčio ee pastraipos formuluotė atitinka Sprendimo 2011/278 3 straipsnio h punkto v papunkčio formuluotę.

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

23      Iki 2013 m. pabaigos ExxonMobil eksploatavo gamtinių dujų apdirbimo įrenginį (toliau – aptariamas įrenginys), esantį Steyerberg (Vokietija). Šį įrenginį sudarė gamtinių dujų nusierinimo ir džiovinimo prietaisai, sieros išgavimo prietaisai (vadinamieji Klauso prietaisai), išmetamųjų dujų valymo prietaisai ir antraeiliai prietaisai. Pastaruosius sudarė garo katilas, dujinio variklio įrenginys, avarinių fakelų deginimo prietaisai ir šiluminė kondensacinė elektrinė.

24      Ši šiluminė elektrinė buvo prijungta prie viešojo elektros tinklo, į kurį nuolat perduodami nedideli srovės kiekiai tam, kad Klauso prietaisų gedimo, dėl kurio būtų prarandamas tam tikras kiekis garų, atveju būtų užtikrintas nuolatinis elektros tiekimas įrenginiui. Iš elektros tiekimo ataskaitos, kurioje pateikiami duomenys, susiję su aptariamo įrenginio 2005–2010 m. pagaminta, importuota, eksportuota ir suvartota elektros energija, matyti, kad kai kuriais iš šių metų šis įrenginys suvartojo daugiau elektros energijos, nei jos pagamino.

25      2014 m. vasario 24 d. sprendimu Deutsche Emissionshandelsstelle (Vokietijos prekybos apyvartiniais taršos leidimais institucija, toliau – DEHSt) suteikė ExxonMobil 1 179 523 nemokamus apyvartinius taršos leidimus 2013–2020 m. prekybos laikotarpiui. Šie leidimai suteikti iš dalies taikant šilumos santykinį taršos rodiklį ir iš dalies – kuro santykinį taršos rodiklį. Apskaičiuojant minėtą suteiktinų leidimų skaičių taip pat atsižvelgta į anglies dioksido nutekėjimo atitinkamame sektoriuje riziką. Vis dėlto DEHSt atsisakė nemokamai suteikti ExxonMobil papildomų jos prašytų apyvartinių taršos leidimų už proceso metu išsiskiriančias šiltnamio efektą sukeliančias dujas. Tos pačios dienos sprendimu DEHSt atšaukė savo sprendimą dėl leidimų suteikimo (taikant jį nuo 2014 m. sausio 1 d.) dėl to, kad ExxonMobil nuo šios datos nutraukė savo veiklą. Šis atšaukimas neginčytas.

26      2016 m. vasario 12 d. DEHSt atmetė ExxonMobil paduotą apeliaciją dėl atsisakymo patenkinti jos prašymą nemokamai suteikti papildomų apyvartinių taršos leidimų 2013 metams už proceso metu išsiskiriančias šiltnamio efektą sukeliančias dujas.

27      Iš DEHSt nurodytų pastarąjį sprendimą pagrindžiančių motyvų matyti, kad šis prašymas išduoti leidimus už per procesą išsiskiriančias šiltnamio efektą sukeliančias dujas buvo susijęs su išmetamu CO², kurio paprastai yra gamtinių dujų sudėtyje, t. y. „būdinguoju CO²“ kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 601/2012 3 straipsnio 40 punktą, kuris išmetamas vykstant procesui Klauso prietaisuose (toliau – Klauso procesas). Klauso procesas – tai egzoterminė cheminė reakcija, kai vandenilio sulfidas (H²S) paverčiamas elementine siera. Per šią reakciją pagamintą šilumą surenka regeneravimo katilai, vėliau ji panaudojama aptariamame įrenginyje. Už tokį šilumos panaudojimą suteikti nemokami apyvartiniai taršos leidimai taikant šilumos santykinį taršos rodiklį. Klauso proceso pabaigoje būdingasis CO² išleidžiamas į atmosferą per kaminą. Per šį procesą pagaminamas tik tas CO^2, kurio natūraliai yra gamtinių dujų sudėtyje.

28      DEHSt nusprendė, kad tokiomis aplinkybėmis nemokami apyvartiniai taršos leidimai negalėjo būti suteikti už „su procese išsiskiriančiomis šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis susijusią įrenginio technologinio proceso dalį“, kaip tai suprantama pagal ZuV 2020 2 straipsnio 29 punkto b papunkčio ee pastraipą, kuria į Vokietijos teisę perkeltas Sprendimo 2011/278 3 straipsnio h punkto v papunktis. DEHSt mano, kad šiose nuostatose nustatyta sąlyga, pagal kurią šiltnamio efektą sukeliančios dujos turi išsiskirti naudojant anglies turinčias žaliavas, nebuvo įvykdyta. Iš tikrųjų būdingasis CO² neišmetamas vykstant Klauso procesui, nes šis CO² nedalyvauja tam procesui būdingoje cheminėje reakcijoje ir bet kuriuo atveju yra jai nereikalingas. DEHSt mano, kad tik H²S yra pirminė žaliava, naudojama sieros gamybai, o CO² turėtų būti laikomas tik kaip su H²S asocijuotos dujos.

29      2016 m. kovo 10 d. ExxonMobil apskundė 2016 m. vasario 12 d. DEHSt sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui Verwaltungsgericht Berlin (Berlyno administracinis teismas, Vokietija).

30      Savo skunde ExxonMobil tvirtina, kad turi teisę į nemokamus apyvartinius taršos leidimus 2013 metams už su procese išsiskiriančiomis šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis susijusią įrenginio technologinio proceso dalį, motyvuodama tuo, kad CO² buvo išskiriamas sieros gamyboje naudojant pirminę žaliavą, kurios sudėtyje buvo anglies CO² pavidalu. ExxonMobil mano, kad ne atskirai vertinamas H²S, bet rūgščiosios dujos, kurių sudėtyje, be H²S, yra metano (CH⁴), CO² ir vandens garų, yra žaliava, naudojama sieros gamybai. Jeigu šios rūgščiosios dujos nebūtų naudotos per Klauso procesą, būdingasis CO², kurio natūraliai yra gamtinių dujų sudėtyje, nebūtų išmestas į atmosferą. Be to, CO² išgavimas iš rūgščiųjų dujų per šį procesą buvo reikalingas, siekiant iš šių dujų išgauti gryną sierą. Tai, kad CO² savaime yra pirminės žaliavos sudėtyje ir nedalyvauja cheminėje reakcijoje, neturi reikšmės. Beje, minėto CO² išmetimo nebūtų buvę galima išvengti nei pakeitus kurą, nei pritaikius veiksmingesnes technologijas.

31      Be to, ExxonMobil tvirtina, jog tai, kad nemokami apyvartiniai taršos leidimai buvo suteikti taikant šilumos santykinį taršos rodiklį už įrenginyje pagamintą išmatuojamą šilumą, kaip šalutinį Klauso proceso cheminės reakcijos poveikį, nedraudžia suteikti prašomų papildomų apyvartinių taršos leidimų. Nors 2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendime Borealis ir kt. (C‑180/15, EU:C:2016:647) Teisingumo Teismas nusprendė, kad apyvartinių taršos leidimų suteikimui remiantis produkto santykiniu taršos rodikliu teikiama pirmenybė, palyginti su trimis alternatyviais skaičiavimo metodais, t. y. leidimų suteikimas remiantis šilumos santykiniu taršos rodikliu, kuro santykiniu taršos rodikliu ir vykstant procesui išsiskiriančių šiltnamio efektą sukeliančių dujų kriterijumi, nėra jokios šių trijų alternatyvių skaičiavimo metodų hierarchijos.

32      DEHSt pirmą kartą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme nurodė, kad sieros gamyba nėra veikla, kuriai taikoma šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema, ir kad aptariamas įrenginys turėtų būti laikomas „elektros energijos gamybos įrenginiu“, nes, pirma, po 2004 m. gruodžio 31 d. jame buvo pagaminta ir trečiosioms šalims parduota elektros energija, ir, antra, jame buvo vykdoma tik „kuro deginimo“ veikla, nurodyta TEHG 1 priedo 2 dalies 1–4 punktuose. Pasak DEHSt, ExxonMobil prašė suteikti elektros energijos gamybos įrenginiams skirtų apyvartinių taršos leidimų ir šie jai buvo suteikti; jų skaičius buvo sumažintas taikant su jais susijusį linijinį koeficientą pagal TEHG 9 straipsnio 6 dalį. Nemokamus apyvartinius taršos leidimus elektros energijos gamybos įrenginiams leidžiama suteikti tik jei paisoma Direktyvos 2003/87 10a straipsnyje nustatytų sąlygų.

33      DEHSt laikosi nuomonės, kad negalima šiuo atveju atsižvelgti į produktą, kai antai sierą, kuriam netaikoma prekybos apyvartiniais taršos leidimais pareiga, antraip gali būti neteisėtai išplėsta prekybos sistemos taikymo sritis. Leidimų suteikimas atsižvelgiant į su proceso metu išsiskiriančiomis šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis susijusią įrenginio technologinio proceso dalį, kaip numatyta ZuV 2020 2 straipsnio 29 punkto b papunktyje, įmanomas tik jei leidimų suteikimo už šilumą taisyklėse tai pat būtų numatytas leidimų suteikimas už su proceso metu išsiskiriančiomis šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis susijusią įrenginio technologinio proceso dalį. Vis dėlto šioje byloje taip nėra. Be to, iš ExxonMobil paraiškos suteikti leidimų matyti, kad per Klauso procesą vykstančią cheminę reakciją neišskiriamas CO². Taigi per šį procesą nenaudojama pirminė žaliava, kurios sudėtyje yra anglies, nes anglis nedalyvauja nei atliekant procesus, nei vykstant reakcijai.

34      Be to, DEHSt nesutinka su ExxonMobil teiginiu, kad aptariama emisija buvo neišvengiama. Beje, ji ginčija, kad egzistuoja faktorių, dėl kurių apyvartiniai taršos leidimai suteikiami remiantis vienas po kito taikomu šilumos santykiniu taršos rodikliu, kuro santykiniu taršos rodikliu ir per procesą išsiskiriančių šiltnamio efektą sukeliančių dujų kriterijumi, hierarchija.

35      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia visų pirma išsiaiškinti, ar aptariamas įrenginys turi būti kvalifikuojamas kaip „elektros energijos gamybos įrenginys“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2003/87 3 straipsnio u punktą. Iš tikrųjų tokiu atveju nemokamas apyvartinių taršo leidimų suteikimas remiantis šilumos ir kuro santykiniais taršos rodikliais būtų neteisėtas. Taip būtų dėl to, kad elektros energijos gamybos įrenginiai apyvartinių taršos leidimų nemokamai gali gauti tik Direktyvos 2003/87 10a straipsnio 1 dalies trečioje pastraipoje ir šio straipsnio 3–4 dalyse numatytais atvejais, susijusiais iš esmės su dujų atliekų deginimu, centralizuotu šilumos tiekimu ir didelio naudingumo termofikacija. Klauso proceso negalima priskirti nė prie vieno iš šių atvejų.

36      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad sąvoka „elektros energijos gamybos įrenginys“ turėtų būti aiškinama siaurai, nes Direktyvos 2003/87 3 straipsnio u punkto formuluotės taikymo apimtis būtų platesnė nei ta, kuri atitinka šios direktyvos idėją ir tikslą. Nagrinėjamu atveju kiltų abejonių, jeigu elektros energija, pagaminta aptariamame įrenginyje, būtų skirta „parduoti trečiosioms šalims“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Iš tikrųjų ši elektros energija iš esmės skirta vartoti šiame įrenginyje, kuris prie viešojo tinklo prijungtas tik tam, kad užtikrintų elektros energijos tiekimą šio įrenginio gedimo atveju.

37      To teismo teigimu, sąvoką „elektros energijos gamybos įrenginys“ aiškinant plačiai, reikėtų skirtingai vertinti įrenginį, kaip antai tą, dėl kurio kilo ginčas pagrindinėje byloje ir kuris kvalifikuotinas kaip „elektros energijos gamybos įrenginys“, palyginti su įrenginiu, kuris taip pat gamina elektros energiją, bet kuriame, be TEHG I priedo 2 dalies 1–4 punktuose nurodytos „kuro deginimo“ veiklos, dar vykdoma kita veikla, dėl kurios taikoma apyvartinių taršos leidimų prekybos pareiga, nes pastarasis įrenginys nelaikytinas „elektros energijos gamybos įrenginiu“. Toks skirtingas vertinimas būtų nenuoseklus, nes nė vienas iš šių dviejų rūšių įrenginių nepriskirtinas prie „klasikinio elektros energijos gamybos sektoriaus“, kaip nurodyta Sprendimo 2011/278 31 konstatuojamojoje dalyje.

38      Taigi tas teismas mano, kad sąvoka „elektros energijos gamybos įrenginys“ turėtų apimti tik įrenginius, kurie gamina ir parduoda elektros energiją trečiosioms šalims ir kurie vykdo tik „kuro deginimo“ veiklą (t. y. jie nevykdo jokios kitos veiklos, nesvarbu, ar ji įtraukta į TEHG 1 priedą, ar ne).

39      jeigu taip aiškinti nebūtų galima, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl to, ar gali būti netaikomi Direktyvoje 2003/87 nustatyti apribojimai suteikiant nemokamus apyvartinius taršos leidimus elektros energijos gamybos įrenginiams, remiantis Sprendimo 2011/278 3 straipsnio c punkte pateikiamos sąvokos „su šilumos santykiniu taršos rodikliu susijusi įrenginio technologinio proceso dalis“ apibrėžtimi, kurioje nėra tokių apribojimų.

40      Galiausiai minėtas teismas siekia išsiaiškinti, ar dėl emisijos, kurią lemia Klauso procesas, gali būti nemokamai suteikta apyvartinių taršos leidimų, remiantis „su procese išsiskiriančiomis šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis susijusia įrenginio technologinio proceso dalimi“, kaip tai suprantama pagal minėto sprendimo 3 straipsnio h punktą. Atsižvelgdamas į tai, kad už šiame procese išsiskiriančią šilumą taip pat gali būti suteikta apyvartinių taršos leidimų taikant šilumos santykinį taršos rodiklį, jis kelia klausimą, ar kuriam nors iš šių dviejų rūšių apyvartinių taršos leidimų suteikimo turėtų būti teikiama pirmenybė.

41      Šiomis aplinkybėmis Verwaltungsgericht Berlin (Berlyno administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar įrenginys, kuriame gaminamas produktas, kurio gamyba nepatenka į Direktyvos [2003/87] I priede išvardytas veiklos rūšis (šiuo atveju – sieros gamyba) ir kuriame taip pat atliekama veikla, kaip antai „kuro deginimas įrenginiuose, kurių visas nominalus šiluminis našumas didesnis nei 20 MW“ – dėl šios veiklos pagal Direktyvos [2003/87] I priedą taikoma šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos pareiga – yra „elektros energijos gamybos įrenginys“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos [2003/87] 3 straipsnio u punktą, jeigu šio įrenginio antraeiliame įrenginyje taip pat gaminama šiam įrenginiui skirta elektra, o (nedidelė) šios elektros energijos dalis už atlygį yra perduodama į viešąjį elektros tinklą?

2.      Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai:

jeigu pirmajame klausime aprašytas įrenginys yra „elektros energijos gamybos įrenginys“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos [2003/87] 3 straipsnio u punktą, ar šiam įrenginiui gali būti suteikta apyvartinių taršos leidimų už šilumą pagal Sprendimą [2011/278] ir tuomet, jeigu šiluma atitinka Sprendimo [2011/278] 3 straipsnio c punkto reikalavimus, tačiau nepatenka į Direktyvos [2003/87] 10a straipsnio 1 dalies trečioje pastraipoje bei šio straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytas kategorijas – t. y. šiluma, gauta deginant dujų atliekas elektros gamybos tikslais, centralizuotas šilumos tiekimas ir didelio naudingumo termofikacija?

3.      Jeigu, atsižvelgiant į atsakymą į pirmuosius du prejudicinius klausimus, pareiškėjai [pagrindinėje byloje] gali būti suteikta leidimų už jos įrenginyje gaminamą šilumą:

ar per vadinamąjį Klauso procesą, kai apdorojant gamtines dujas (rūgščiųjų dujų pavidalu) iš dujų mišinio atskiriamas CO², natūraliai esantis gamtinių dujų sudėtyje, į atmosferą išskirtas CO² yra emisija, kuri, kaip tai suprantama pagal Sprendimo [2011/278] 3 straipsnio h punkto pirmą sakinį, atsiranda dėl šio sprendimo 3 straipsnio h punkto v papunktyje numatyto proceso?

a)      Ar pagal Sprendimo [2011/278] 3 straipsnio h punkto pirmą sakinį išmetamas CO² gali būti „rezultatas“ proceso, per kurį pirminėje žaliavoje natūraliai esantis CO² fiziškai atskiriamas iš dujų mišinio ir išmetamas į atmosferą, tačiau per šį procesą papildomo CO² nesusidaro? Ar pagal šią nuostatą bet kuriuo reikalaujama, kad į atmosferą išleidžiamas CO² pirmiausia atsirastų kaip proceso rezultatas?

b)      Ar pagal Sprendimo [2011/278] 3 straipsnio h punkto v papunktį yra „naudojama“ anglies turinti žaliava, kai per vadinamąjį Klauso procesą natūraliai randamos gamtinės dujos naudojamos sierai gaminti ir dėl to gamtinėse dujose paprastai esantis anglies dioksidas išmetamas į atmosferą ir nedalyvauja jokioje per procesą vykstančioje cheminėje reakcijoje. Ar sąvoka „naudojimas“ reiškia, kad anglis privalo dalyvauti vykstančioje cheminėje reakcijoje arba būti jai būtina?

4.      Jeigu į trečiąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai: jeigu įrenginys, dėl kurio taikoma šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos pareiga, atitinka ir su šilumos santykiniu taršos rodikliu susijusiai įrenginio technologinio proceso daliai keliamus reikalavimus, ir su procese išsiskiriančiomis šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis susijusiai įrenginio technologinio proceso daliai keliamus reikalavimus, pagal kurį santykinį taršos rodiklį yra nemokamai skiriami apyvartiniai taršos leidimai? Ar pirmenybę turi pagal šilumos santykinį taršos rodiklį skiriami apyvartiniai taršos leidimai? Ar suteikiant apyvartinius taršos leidimus pirmenybė teiktina procese išsiskiriančių šiltnamio efektą sukeliančių dujų santykiniam taršos rodikliui, palyginti su šilumos ir kuro santykiniais taršos rodikliais, todėl, kad jis yra specialus?“

 Dėl prejudicinių klausimų

 Pirminės pastabos

42      Savo klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar įrenginiui, kaip antai tam, dėl kurio kilo ginčas pagrindinėje byloje, kuriame vykdomas sieros šalinimas iš gamtinių dujų ir jos išgavimas taikant Klauso procesą, gali būti nemokamai suteikiami apyvartiniai taršos leidimai už CO², išmestą vykdant šią veiklą 2013–2020 m. prekybos laikotarpiu.

43      Taigi šie klausimai grindžiami šio teismo nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą daroma prielaida, kad toks įrenginys patenka į Direktyvoje 2003/87 nustatytos apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos taikymo sritį.

44      Per teismo posėdį Teisingumo Teisme ExxonMobil ir Komisija bandė paneigti šią prielaidą ir teigė, kad įrenginys, kaip antai tas, dėl kurio kilo ginčas, nepatenka į šios prekybos sistemos taikymo sritį, nes jo išmetamas CO² yra būdingasis CO², šių šiltnamio efektą sukeliančių dujų natūraliai yra pirminėje žaliavoje, t. y. rūgščiose dujose, kurios apdirbamos šiame įrenginyje.

45      Jei taip būtų, kaip nurodė ir generalinis advokatas savo išvados 36 punkte, atsakymas į pateiktus klausimus nebūtų svarbus priimant sprendimą pagrindinėje byloje, vadinasi, šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą būtų hipotetinis. Iš tikrųjų nemokami apyvartiniai taršos leidimai gali būti suteikti tik įrenginiams, kuriuose vykdomai veiklai pagal Direktyvos 2003/87 2 straipsnį taikoma tokių leidimų prekybos sistema (2018 m. vasario 28 d. Sprendimo Trinseo Deutschland, C‑577/16, EU:C:2018:127, 68 punktas).

46      Taigi reikia išnagrinėti, ar įrenginys, kaip antai tas, dėl kurio kilo ginčas pagrindinėje byloje, patenka į Direktyvos 2003/87, vadinasi, ir į šia direktyva nustatytos apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos, taikymo sritį.

47      Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2003/87 2 straipsnio, kuriame apibrėžta šios direktyvos taikymo sritis, 1 dalį ši direktyva taikoma II priede išvardytų šiltnamio efektą sukeliančių dujų „emisijoms“, tarp kurių yra CO^2, „susidarantis dėl šios direktyvos I priede išvardytų veiklos rūšių vykdymo“ (šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 28 d. Sprendimo Vattenfall Europe Generation, C‑457/15, EU:C:2016:613, 28 punktą; 2018 m. vasario 28 d. Sprendimo Trinseo Deutschland, C‑577/16, EU:C:2018:127, 42, 45 ir 46 punktus; taip pat 2018 m. gegužės 17 d. Sprendimo Evonik Degussa, C‑229/17, EU:C:2018:323, 31 punktą); į tą I priedą, be kita ko, dėl išmetamo CO², įtrauktas kuro deginimas įrenginyje, kurio visas nominalus šiluminis našumas didesnis nei 20 MW.

48      Pagal Direktyvos 2003/87 3 straipsnio b punktą šioje direktyvoje „emisijos“ reiškia šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimus į atmosferą iš įrenginio šaltinių.

49      Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad įrenginys, kaip antai tas, dėl kurio kilo ginčas pagrindinėje byloje, vykdo veiklą, kaip antai „kuro deginim[ą] įrenginiuose, kurių visas nominalus šiluminis našumas didesnis nei 20 MW“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/87 I priedą, nes tiek oksidacijos reakcija, per kurią susidaro šiluma, per Klauso procesą veikianti H²S, tiek vėlesnis iš Klauso prietaisų išmetamų po deginimo dujų apdorojimo procesas, kurį nurodė Vokietijos vyriausybė savo rašytinėse pastabose ir per teismo posėdį, atsižvelgiant į šios direktyvos 3 straipsnio t punktą, yra tokia veikla.

50      Be to, iš Teisingumo Teismo turimos informacijos matyti, ir nė viena iš pastabas pateikusių ar Teisingumo Teismo posėdyje dalyvavusių suinteresuotųjų šalių to neginčijo, kad įrenginio, dėl kurio kilo ginčas, atliekamas „kuro deginimas“ lemia „emisijas“ (nagrinėjamu atveju – CO²⁾, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/87 2 straipsnio 1 dalį ir 3 straipsnio b punktą, nes šis įrenginys išmeta šias šiltnamio efektą sukeliančias dujas į atmosferą iš jame esančių prietaisų.

51      Žinoma, kaip tai pažymėjo ExxonMobil ir Komisija, taip dėl šios kuro deginimo veiklos išmetamas CO² yra „būdingasis CO²“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 601/2012 3 straipsnio 40 punktą, nes šių šiltnamio efektą sukeliančių dujų natūraliai yra rūgščių dujų, apdorojamų įrenginyje, dėl kurio kilo ginčas pagrindinėje byloje, sudėtyje.

52      Vis dėlto dėl tokios aplinkybės šis įrenginys nepašalinamas iš Direktyvos 2003/87 taikymo srities.

53      Iš tikrųjų, kaip matyti iš šio sprendimo 47 punkto ir kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 47 punkte, pagal Direktyvos 2003/87 2 straipsnį 1 dalį, kurios formuluotė šiuo klausimu yra aiški, ši direktyva taikoma „I priede nurodytoms veiklo[s] [rūšims], kurias vykdant išmetamos šiltnamio efektą sukeliančios dujos“, ir visai nereikalaujama, kad išmetamos šiltnamio efektą sukeliančios dujos būtų pagamintos vykdant šią veiklą. Be to, šios direktyvos 3 straipsnio t punkte sąvoka „kuro deginimas“ taip pat nesusiaurinama vien iki oksidacijos reakcijų, per kurias pačias išmetamos šiltnamio efektą sukeliančios dujos.

54      Šį aiškinimą patvirtina Reglamente Nr. 601/2012 įtvirtintos stebėsenos taisyklės. Iš tikrųjų šio reglamento 48 straipsnio 1 dalyje aiškiai numatyta, kad būdingasis CO^2, kaip jis apibrėžtas šio reglamento 3 straipsnio 40 punkte, kai jo yra gamtinėse dujose, įskaičiuojamas į to kuro išmetamųjų teršalų faktorių.

55      Toks aiškinimas taip pat atitinka Direktyva 2003/87 siekiamą tikslą, kuris, kaip matyti iš šios direktyvos 1 straipsnio, yra skatinti taupų ir ekonomiškai efektyvų išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos mažinimą (žr., be kita ko, 2018 m. balandžio 12 d. Sprendimo PPC Power, C‑302/17, EU:C:2018:245, 18 punktą ir 2018 m. gegužės 17 d. Sprendimo Evonik Degussa, C‑229/17, EU:C:2018:323, 41 punktą).

56      Iš tikrųjų, kaip matyti, be kita ko, iš šios direktyvos 8 konstatuojamosios dalies, siekiant šio tikslo reikia į šią sistemą įtraukti veiklą, kurią vykdant yra galimybė sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją (2018 m. gegužės 17 d. Sprendimo Evonik Degussa, C‑229/17, EU:C:2018:323, 42 punktas).

57      Kaip matyti iš diskusijų, vykusių per posėdį Teisingumo Teisme, kad net jei rūgščiose dujose yra CO^2, įrenginio, kaip antai to, dėl kurio kilo ginčas pagrindinėje byloje, vykdoma kuro deginimo veikla siekiant iš gamtinių dujų pašalinti sierą ir ją išgauti taikant Klauso procesą, turi tam tikrą potencialą, dėl kurio gali būti sumažintas CO² išmetimas, nes rūgščiosiose dujose esantis CO² kiekis gali skirtis, nelygu šaltiniai. Priešingai, nei tvirtina ExxonMobil, šiuo atveju neturi reikšmės tai, kad šio kiekio negalima sistemingai numatyti.

58      Tuo remiantis darytina išvada, kad įrenginys, kaip antai tas, dėl kurio kilo ginčas pagrindinėje byloje, patenka į Direktyvos 2003/87 taikymo sritį, taigi ir į joje nustatytą apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą, ir visai neturi reikšmės tai, ar dėl šio įrenginio veiklos išmetamo CO² natūraliai yra to įrenginio apdorojamoje pirminėje žaliavoje.

59      Taigi reikia atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktus klausimus.

 Dėl pirmojo klausimo

60      Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2003/87 3 straipsnio u punktas turi būti aiškinamas taip, kad įrenginys, kaip antai tas, dėl kurio kilo ginčas pagrindinėje byloje, kuris, vykdydamas veiklą, t. y. „kuro deginimas įrenginiuose, kurių visas nominalus šiluminis našumas didesnis nei 20 MW“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos I priedą, gamina elektros energiją, skirtą daugiausiai savo paties poreikiams, turi būti laikomas „elektros energijos gamybos įrenginiu“ pagal šią nuostatą, kai šis įrenginys, pirma, tuo pat metu vykdo produkto gamybos veiklą, kuri nepatenka į šio priedo taikymo sritį, ir, antra, nuolat už atlygį perduoda nedidelį kiekį elektros energijos į viešąjį elektros energijos tinklą, prie kurio jis turi būti prijungtas dėl techninių priežasčių.

61      Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šis klausimas užduotas siekiant išsiaiškinti, ar nagrinėjamu atveju įrenginiui, dėl kurio kilo ginčas pagrindinėje byloje, gali būti nemokamai suteikiama apyvartinių taršos leidimų dėl išmetamo CO², išsiskiriančio vykdant šią kuro deginimo veiklą, turint tikslą iš gamtinių dujų pašalinti sierą ir ją išgauti taikant Klauso procesą.

62      Pirmiausia reikia priminti, kad Direktyvos 2003/87 tikslas yra sukurti apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą, kuria siekiama sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją į atmosferą tiek, kad ji būtų tokio lygio, jog pavojingas antropogeninis poveikis nesutrikdytų klimato sistemos, ir kurios galutinis tikslas yra aplinkos apsauga (žr., be kita ko, 2017 m. kovo 8 d. Sprendimo ArcelorMittal Rodange et Schifflange, C‑321/15, EU:C:2017:179, 24 punktą; 2018 m. vasario 22 d. Sprendimo INEOS Köln, C‑572/16, EU:C:2018:100, 26 punktą ir 2018 m. vasario 28 d. Sprendimo Trinseo Deutschland, C‑577/16, EU:C:2018:127, 39 punktą).

63      Ši sistema grindžiama ekonomine logika, pagal kurią visi jos dalyviai skatinami išmesti mažiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų, nei jie turi teisę pagal pirma suteiktus leidimus, kad galėtų juos perleisti kitiems dalyviams, kurių emisijos viršija jiems suteiktų leidimų skaičių (žr., be kita ko, 2017 m. kovo 8 d. Sprendimo ArcelorMittal Rodange et Schifflange, C‑321/15, EU:C:2017:179, 22 punktą; 2018 m. vasario 22 d. Sprendimo INEOS Köln, C‑572/16, EU:C:2018:100, 27 punktą ir 2018 m. vasario 28 d. Sprendimo Trinseo Deutschland, C‑577/16, EU:C:2018:127, 40 punktą).

64      Taigi Direktyva 2003/87 siekiama ekonomiškai efektyviai iki 2020 m. bendrą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį Sąjungoje sumažinti bent 20 %, palyginti su 1990 m. lygiu (2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo E.ON Kraftwerke, C‑461/15, EU:C:2016:648, 23 punktas; 2018 m. vasario 22 d. Sprendimo INEOS Köln, C‑572/16, EU:C:2018:100, 28 punktas ir 2018 m. vasario 28 d. Sprendimo Trinseo Deutschland, C‑577/16, EU:C:2018:127, 41 punktas).

65      Šiuo tikslu Direktyvos 2003/87 10a straipsnyje įtvirtina pereinamojo laikotarpio sistema, pagal kurią, siekiant išvengti įmonių konkurencingumo praradimo dėl nustatytos apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 2015 m. vasario 26 d. Sprendimo ŠKO-Energo, C‑43/14, EU:C:2015:120, 28 punktą ir 2018 m. balandžio 12 d. Sprendimo PPC Power, C‑302/17, EU:C:2018:245, 20 punktą), numatyta tam tikrų veiklos sektorių įrenginiams nemokamai suteikti apyvartinių taršos leidimų, kurių skaičius, kaip matyti iš šios nuostatos 11 dalies, po truputį mažinamas 2013–2020 m. laikotarpiu, siekiant visiškai panaikinti šiuos nemokamus leidimus iki 2027 metų (2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo E.ON Kraftwerke, C‑461/15, EU:C:2016:648, 24 punktas; 2016 m. spalio 26 d. Sprendimo Yara Suomi ir kt., C 506/14, EU:C:2016:799, 46 punktas; 2018 m. vasario 22 d. Sprendimo INEOS Köln, C‑572/16, EU:C:2018:100, 29 punktas ir 2018 m. vasario 28 d. Sprendimo Trinseo Deutschland, C‑577/16, EU:C:2018:127, 67 punktas).

66      Kaip matyti, be kita ko, iš Direktyvos 2003/87 10 straipsnio 1 dalies ir Direktyvos 2009/29 15 konstatuojamosios dalies, apyvartiniai taršos leidimai, siekiant sumažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, laipsniškai turėtų būti suteikiami vien organizuojant aukcionus, kurie, Sąjungos teisės aktų leidėjo nuomone, yra paprasčiausia ir ekonomiškai veiksmingiausia sistema.

67      Direktyvos 2003/87 10a straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jokie nemokami apyvartiniai taršos leidimai negali būti suteikti „elektros energijos gamybos įrenginiams“, nebent jie tenkina šio straipsnio 4 ir 8 dalyse nurodytas sąlygas, kurios susijusios, pirma, su šilumos ar vėsumos gamyba, skirta centralizuoto šildymo tiekimo paslaugoms teikti, arba pasitelkus didelio naudingumo termofikaciją, kaip apibrėžta Direktyvoje 2004/8, ir, antra, naujais rinkos dalyviais. Beje, Direktyvos 2003/87 10a straipsnio 3 dalis taikoma nepažeidžiant šios direktyvos 10c straipsnio, pagal kurį valstybėms narėms leidžiama nemokamai suteikti apyvartinių taršos leidimų elektros energijos gamybai modernizuoti.

68      Todėl nuo 2013 m. įvesta taisyklė, kad leidimai elektros energijos gamybos įrenginiams parduodami aukcionuose, kaip matyti ir iš Sąjungos teisės aktų leidėjo valios, išreikštos Direktyvos 2009/29 15 ir 19 konstatuojamosiose dalyse (šiuo klausimu žr. 2013 m. spalio 17 d. Sprendimo Iberdrola ir kt., C‑566/11, C‑567/11, C‑580/11, C‑591/11, C‑620/11 ir C‑640/11, EU:C:2013:660, 40 punktą ir 2016 m. balandžio 28 d. Sprendimo Borealis Polyolefine ir kt., C‑191/14, C‑192/14, C‑295/14, C‑389/14 ir C‑391/14–C‑393/14, EU:C:2016:311, 82 punktą).

69      Taigi, siekiant nustatyti, kokiu atveju įrenginiui, kaip antai tam, dėl kurio kilo ginčas pagrindinėje byloje, negalima suteikti nemokamai apyvartinių taršos leidimų pagal Direktyvos 2003/87 10a straipsnio 3 dalį, reikia išnagrinėti, ar šis įrenginys laikytinas „elektros energijos gamybos įrenginiu“, kaip jis suprantamas pagal šią direktyvą.

70      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad sąvoka „elektros energijos gamybos įrenginys“, minima Direktyvos 2003/87 10a straipsnio 3 dalyje, apibrėžta šios direktyvos 3 straipsnio u punkte.

71      Reikia priminti, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą bei teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (žr., be kita ko, 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimo Länsförsäkringar Sak Försäkringsaktiebolag ir kt., C‑542/16, EU:C:2018:369, 39 punktą).

72      Iš Direktyvos 2003/87 3 straipsnio u punkto matyti, kad įrenginys, kuris, pirma, bet kuriuo momentu nuo 2005 m. sausio 1 d. gamina „trečiosioms šalims parduoti skirtą elektros energiją“ ir kuriame, antra, nevykdoma jokia kita šios direktyvos I priede nurodyta veikla, išskyrus kuro deginimą, kurio bendras nominalus šiluminis našumas yra didesnis nei 20 MW, turi būti laikomas „elektros energijos gamybos įrenginiu“ (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Borealis ir kt., C‑180/15, EU:C:2016:647, 33 punktą ir 2016 m. spalio 26 d. Sprendimo Yara Suomi ir kt., C‑506/14, EU:C:2016:799, 23 punktą).

73      Neginčytina, kad įrenginys, kaip antai tas, dėl kurio kilo ginčas pagrindinėje byloje, atitinka šią antrąją sąlygą. Iš tikrųjų, kaip minėta šio sprendimo 49 punkte, šis įrenginys vykdo „kuro deginimą“, kaip tai suprantama pagal šį I priedą. Be to, kaip matyti iš pačios pirmojo klausimo formuluotės, šis įrenginys neatlieka jokios kitos veiklos, nurodytos tame priede. Iš tikrųjų nei sieros gamybos, nei gamtinių dujų perdirbimo nėra tarp tame priede nurodytų veiklos rūšių.

74      Dėl pirmosios sąlygos, nurodytos Direktyvos 2003/87 3 straipsnio u punkte, t. y. turi būti gaminama elektros energija, „skirta trečiosios šalims parduoti“, reikia konstatuoti, kad taip pat iš pirmojo klausimo formuluotės matyti, jog įrenginys, kaip antai tas, dėl kurio kilo ginčas pagrindinėje byloje, tenkina ir šią sąlygą, nes jis nepertraukiamai už užmokestį perduoda dalį savo poreikiams pagamintos elektros energijos į viešąjį elektros tinklą.

75      Žinoma, nagrinėjamu atveju, tik nedidelė šios pagamintos elektros energijos dalis yra parduodama trečiosioms šalis, nes šis jos perdavimas į viešąjį elektros energijos tinklą pateisinamas dėl techninių priežasčių tam, kad aptariamas įrenginys būtų nepertraukiamai aprūpinamas elektros energija tuo atveju, jeigu nebeveiktų Klauso prietaisai.

76      Vis dėlto iš Direktyvos 2003/87 3 straipsnio u punkto formuluotės nematyti, jog tam, kad įrenginį būtų galima laikyti „elektros energijos gamybos įrenginiu“, jo gaminama energija turėtų būti naudojama vien, arba daugiausiai, tiekimui trečiosioms šalims.

77      Konkrečiai tariant, šiuo klausimu reikia pažymėti, kad šioje nuostatoje elektros energijos gamybos įrenginio statusas nesiejamas su jokiu pagaminamos elektros energijos kiekiu, nes šis statusas, be kita ko, suteikiamas, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 58 punkte, neatsižvelgiant į parduodamos elektros energijos kiekio ir atitinkamo įrenginio savo poreikiams pagamintos elektros energijos kiekio santykio pokyčius laiko atžvilgiu.

78      Vadinasi, įrenginys, kaip antai tas, dėl kurio kilo ginčas pagrindinėje byloje, nors didžioji jo pagaminamos elektros energijos dalis skirta savo paties poreikiams, turi būti laikomas tenkinančiu ir pirmąją sąlygą, numatytą Direktyvos 2003/87 3 straipsnio u punkte, nes jo pagamintos elektros energijos dalį, nors ir nedidelę, jis pardavė trečiosioms šalims, nepertraukiamai už atlygį perduodamas tą dalį elektros energijos į viešąjį elektros energijos tinklą.

79      Taigi iš pačios Direktyvos 2003/87 3 straipsnio u punkto formuluotės matyti, kad įrenginys, kaip antai tas, dėl kurio kilo ginčas pagrindinėje byloje, turi būti laikomas „elektros energijos gamybos įrenginiu“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, nes vykdo vienintelę, į Direktyvos 2003/87 I priedo taikymo sritį patenkančią veiklą, t. y. „kuro deginimas įrenginiuose, kurių visas nominalus šiluminis našumas didesnis nei 20 MW“, ir dalį pagaminamos elektros energijos parduoda trečiosioms šalims.

80      Tokį aiškinimą patvirtina Direktyva 2003/87 siekiamas tikslas ir bendra jos struktūra.

81      Tiesa, kaip savo rašytinėse pastabose nurodė ExxonMobil, pagrindinis draudimas valstybėms narėms, numatytas Direktyvos 2003/87 10a straipsnio 3 dalyje, suteikti nemokamai apyvartinių taršos leidimų buvo įtrauktas, kaip matyti iš Direktyvos 2009/29 15 ir 19 konstatuojamųjų dalių, tam, kad elektros energijos gamybos įrenginiai nebeturėtų galimybės, kuria jie naudojosi iki 2013 m., gauti netikėtai didelio pelno, kai dėl nepakankamo konkurencinio spaudimo nemokamai gautų apyvartinių taršos leidimų vertę jie įtraukdavo į vartotojo mokamą elektros energijos kainą (šiuo klausimu žr. 2013 m. spalio 17 d. Sprendimo Iberdrola ir kt., C‑566/11, C‑567/11, C‑580/11, C‑591/11, C‑620/11 ir C‑640/11, EU:C:2013:660, 40 punktą).

82      Vis dėlto reikia priminti, pirma, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 65 ir 66 punktų, Direktyvos 2003/87 10a straipsnyje numatytas apyvartinių taršos leidimų suteikimas nemokamai priskiriamas prie specialių pereinamojo laikotarpio taisyklių, kuriomis nukrypstama nuo principo, kad apyvartiniai taršos leidimai turi būti suteikiami taikant šios direktyvos 10 straipsnyje numatytą aukcionų organizavimo tvarką (šiuo klausimu žr. 2018 m. sausio 18 d. Sprendimo INEOS, C‑58/17, EU:C:2018:19, 36 punktą).

83      Taigi Direktyvos 2003/87 10a straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, pagal kurią apyvartiniai taršos leidimai iš esmės suteikiami „elektros energijos gamybos įrenginiams“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio u punktą, per tokius aukcionus, išskyrus bet kokius nemokamai suteikiamus apyvartinius taršos leidimus, negali būti aiškinama siaurai. Šiomis sąlygomis sąvoka „elektros energijos gamybos įrenginys“, minima šios direktyvos 3 straipsnio u punkte, turi būti aiškinama plačiai.

84      Be to, reikia pažymėti, kad Direktyvos 2003/87 10a straipsnio 1, 3 ir 5 dalyse įtvirtinta dichotomija, kuria grindžiamos šios direktyvos nuostatos; dėl jos įrenginiai, patenkantys į šio straipsnio 3 dalies taikymo sritį, tarp kurių, be kita ko, yra „elektros energijos gamybos įrenginys, kaip jis suprantamas pagal šios direktyvos 3 straipsnio u punktą, atskiriami nuo kitų šiltnamio efektą sukeliančias dujas išmetančių įrenginių, bendrai vadinamų „pramonės įrenginiais“ (šiuo klausimu žr. 2016 m. balandžio 28 d. Sprendimo Borealis Polyolefine ir kt., C‑191/14, C‑192/14, C‑295/14, C‑389/14 ir C‑391/14–C‑393/14, EU:C:2016:311, 70 punktą; taip pat 2016 m. liepos 28 d. Sprendimo Vattenfall Europe Generation, C‑457/15, EU:C:2016:613, 40 ir 41 punktus).

85      Šis įrenginių, kuriuos apima sąvoka „elektros energijos gamybos įrenginys“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2003/87 3 straipsnio u punktą, atskyrimas nuo kitų įrenginių, kurie išmeta šiltnamio efektą sukeliančias dujas, turi tiesioginės reikšmės apskaičiuojant šios direktyvos 10a straipsnio 5 dalyje numatytą „bendrą, įvairius sektorius apimantį pataisos koeficientą“, kurio taikymas valstybių narių apskaičiuojamam preliminariam metiniam nemokamai suteikiamų apyvartinių taršos leidimų skaičiui lemia galutinį šių leidimų, kuriuos valstybės narės suteikia pramonės įrenginiams, atitinkantiems reikalavimus, kad galėtų gauti šių leidimų, skaičių (šiuo klausimu žr. 2016 m. balandžio 28 d. Sprendimo Borealis Polyolefine ir kt., C‑191/14, C‑192/14, C‑295/14, C‑389/14 ir C‑391/14–C‑393/14, EU:C:2016:311, 71 punktą).

86      Iš tikrųjų pagal Direktyvos 2003/87 10a straipsnio 5 dalį, jeigu preliminarus bendras metinis įrenginiams, kurie nepatenka į šios direktyvos 10a straipsnio 3 dalies taikymo sritį, nemokamai suteiktų apyvartinių taršos leidimų skaičius iš esmės viršija pramonei nustatytą ribą, atitinkančią to paties straipsnio 5 dalyje nurodytą didžiausią metinį leidimų skaičių, valstybės narės turi proporcingai sumažinti šį preliminarų skaičių, taikydamos šioje nuostatoje numatytą „įvairius sektorius apimantį pataisos koeficientą“, kuris atitinka minėto preliminaraus skaičiaus ir šios ribos santykį (šiuo klausimu žr. 2016 m. balandžio 28 d. Sprendimo Borealis Polyolefine ir kt., C‑191/14, C‑192/14, C‑295/14, C‑389/14 ir C‑391/14–C‑393/14, EU:C:2016:311, 62 ir 63 punktus; taip pat 2018 m. vasario 22 d. Sprendimo INEOS Köln, C‑572/16, EU:C:2018:100, 37 punktą).

87      Kaip matyti iš aiškios Direktyvos 2003/87 10a straipsnio 5 dalies formuluotės, į elektros energijos gamybos įrenginio emisiją neatsižvelgiama apskaičiuojant šį koeficientą, nes į šią emisiją negalima atsižvelgti nustatant šioje nuostatoje apibrėžtą didžiausią metinį leidimų skaičių, kuris siejamas tik su „įrenginių, kuriems netaikoma [šio straipsnio] 3 dalis“, emisija (šiuo klausimu žr. 2016 m. balandžio 28 d. Sprendimo Borealis Polyolefine ir kt., C‑191/14, C‑192/14, C‑295/14, C‑389/14 ir C‑391/14–C‑393/14, EU:C:2016:311, 64, 68, 72, 74, 75 ir 83 punktus; taip pat 2016 m. spalio 26 d. Sprendimo Yara Suomi ir kt., C‑506/14, EU:C:2016:799, 24, 26 ir 32 punktus).

88      Šiomis sąlygomis, jei „elektros energijos gamybos įrenginio“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2003/87 3 straipsnio u punktą, statusas turėtų priklausyti nuo to, ar įrenginio vykdomas elektros energijos pardavimas yra pagrindinė jo veikla, ar šalutinė, galutinis apyvartinių taršos leidimų, suteikiamų reikalavimus atitinkantiems įrenginiams, skaičius būtų nustatomas – atsižvelgiant į tai, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nenustatė jokios ribos – remiantis kriterijais, kurių turinys nėra pakankamai aiškus ir nuspėjamas ir kurie dėl to galėtų kelti grėsmę teisiniam saugumui, nes dėl jų vėliau gali būti ginčijami suteikti apyvartiniai taršos leidimai.

89      Vis dėlto ExxonMobil tvirtina, kad šis aiškinimas prieštarauja bendrajam vienodo požiūrio principui, nes dėl jo nevienodai vertinami įrenginys, kuris, kaip antai tas, dėl kurio kilo ginčas pagrindinėje byloje, vykdo tik vieną Direktyvos 2003/87 I priede nurodytos rūšies veiklą, t. y. „kuro deginimas įrenginiuose, kurių visas nominalus šiluminis našumas didesnis nei 20 MW“, ir įrenginys, kuris kartu vykdo šią ir kitą šiame priede nurodytos rūšies veiklą.

90      Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją vienodo požiūrio principas, kaip Sąjungos teisės bendrasis principas, reikalauja, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, nebent toks požiūris būtų objektyviai pagrįstas (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Arcelor Atlantique et Lorraine ir kt., C‑127/07, EU:C:2008:728, 23 punktą ir 2012 m. kovo 29 d. Sprendimo Komisija / Estija, C‑505/09 P, EU:C:2012:179, 64 punktą).

91      Reikia konstatuoti, kad elektros energiją gaminančių įrenginių, kurie vykdo tik vieną Direktyvos 2003/87 I priede nurodytos rūšies veiklą, t. y. „kuro deginimas įrenginiuose, kurių visas nominalus šiluminis našumas didesnis nei 20 MW“, situacija nėra panaši, atsižvelgiant į apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą, į elektros energiją gaminančių įrenginių situaciją, kurie, be šios kuro deginimo veiklos, dar vykdo vienos ar daugiau šiame priede nurodytų rūšių veiklą.

92      Iš tikrųjų, kaip matyti iš šio sprendimo 58 punkto, įrenginys, kaip antai tas, dėl kurio kilo ginčas pagrindinėje byloje, patenka į šios direktyvos taikymo sritį tik dėl išmetamo CO² vykdant tokią kuro deginimo veiklą. Taigi apyvartinių taršo leidimų prekybos sistema jam taikoma tik dėl šios veiklos, o ne dėl kitų rūšių veiklos, kuri nenurodyta šios direktyvos I priede. Priešingai, įrenginiui, kuris kartu vykdo kuro deginimo veiklą ir vieną ar daugiau šiame priede nurodytų rūšių veiklą, prekybos sistema taikoma dėl visų rūšių veiklos, kurią vykdant išmetamas CO². Dėl šios aplinkybės, net jei šių dviejų tipų įrenginiai gamina elektros energiją, antrojo tipo įrenginiui, kuriam minėta sistema taikoma dėl viso tokių rūšių veiklą vykdant jo išmetamo CO², galima nemokamai suteikti apyvartinių taršos leidimų už minėtą emisiją, skirtingai nuo pirmojo tipo įrenginio, kuriam dėl to, kad minėta sistema jam taikoma tik dėl šio CO^2, išmetamo dėl kuro deginimo, negali būti suteikiama tokių leidimų.

93      Galiausiai, priešingai, nei teigia ExxonMobil, toks Direktyvos 2003/87 3 straipsnio u punkto aiškinimas nėra nesuderinamas su faktu, kad 2009 m. gruodžio 24 d. Komisijos sprendimo 2010/2/ES, kuriuo pagal Direktyvą 2003/87 nustatomas sektorių ir jų pošakių, kuriems būdinga didelė anglies dioksido nutekėjimo rizika, sąrašas (OL L 1, 2010, p. 10) priedo 1.4 punkte į šį sąrašą įtraukta gamtinių dujų gavyba.

94      Iš tikrųjų, viena vertus, kaip matyti iš Direktyvos 2003/87 10a straipsnio 12 dalies, sektorių ar jo pošakį įtraukiant į šį sąrašą, niekaip nenukrypstama nuo šio straipsnio 3 dalies, o vienintelė to pasekmė yra ta, kad 2013–2020 m. prekybos laikotarpiu įrenginiams sektoriuose arba jų pošakiuose, kuriems būdinga didelė anglies dioksido nutekėjimo rizika, nemokamai suteikiama iki 100 % pagal šio straipsnio 1 dalį nustatyto taršos leidimų skaičiaus (šiuo klausimu žr. 2016 m. spalio 26 d. Sprendimo Yara Suomi ir kt., C‑506/14, EU:C:2016:799, 47 punktą).

95      Kita vertus, reikia pažymėti, kaip nurodė ir generalinis advokatas savo išvados 83 punkte, kad sektoriaus ar jo pošakio įtraukimas į minėtą sąrašą, kaip matyti iš Direktyvos 2003/87 10a straipsnio 14 dalies, reiškia, kad negalėjimas perkelti apyvartinių taršos leidimų sąnaudų į kainą, turi būti įrodytas ne, kaip siūlo ExxonMobil, dėl kiekvieno atitinkamo sektoriaus ar jo pošakio įrenginio, bet Komisijai bendrai Sąjungos lygmeniu įvertinus visą atitinkamų įrenginių veiklą.

96      Taigi į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2003/87 3 straipsnio u punktas turi būti aiškinamas taip, kad įrenginys, kaip antai tas, dėl kurio kilo ginčas pagrindinėje byloje, kuris vykdydamas veiklą, t. y. „kuro deginimas įrenginiuose, kurių visas nominalus šiluminis našumas didesnis nei 20 MW“, nurodytą šios direktyvos I priede, gamina elektros energiją, skirtą iš esmės savo paties poreikiams tenkinti, turi būti laikomas „elektros energijos gamybos įrenginiu“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, kai jis, pirma, tuo pat metu vykdo produkto gamybos veiklą, kuri nenumatyta šiame priede, ir, antra, nepertraukiamai už atlygį tam tikrą pagamintos elektros energijos dalį, nors ir nedidelę, tiekia viešajam elektros energijos tinklui, prie kurio jis turi būti nuolat prijungtas dėl techninių priežasčių.

 Dėl antrojo klausimo

97      Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia iš esmės išsiaiškinti, ar Sprendimo 2011/278 3 straipsnio c punktas turi būti aiškinamas taip, kad įrenginiui, kaip antai tam, dėl kurio kilo ginčas pagrindinėje byloje, kiek jis laikytinas „elektros energijos gamybos įrenginiu“ pagal Direktyvos 2003/87 3 straipsnio u punktą, galima nemokamai suteikti apyvartinių taršos leidimų už šilumą, pagamintą vykdant veiklą, t. y. „kuro deginimas įrenginiuose, kurių visas nominalus šiluminis našumas didesnis nei 20 MW“, nurodytas šios direktyvos I priede, kai ši šiluma yra panaudojama kitiems tikslams nei elektros energijos gamyba.

98      Visų pirma reikia pažymėti, kad šį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas uždavė savo iniciatyva atlikęs vertinimą, nes pagrindinės bylos šalys neginčijo apyvartinių taršos leidimų, nemokamai suteiktų ExxonMobil už šilumą, pagamintą jai vykdant kuro deginimo veiklą.

99      Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą lyg matyti, kad jį pateikęs teismas pagal nacionalinę teisę ir, remdamasis minėtu vertinimu, gali visus apyvartinius taršos leidimus, nemokamai suteiktus ExxonMobil, pripažinti neteisėtais.

100    Tokiomis sąlygomis, kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, šis klausimas pateiktas siekiant išsiaiškinti, ar nagrinėjamu atveju aptariamam įrenginiui galima nemokamai suteikti apyvartinių taršos leidimų, jeigu jam vykdant kuro deginimo veiklą pagaminama ne tik elektros energija, bet ir – daugiausiai – šiluma (dėl per Klauso procesą vykstančios cheminės reakcijos), kuri tame įrenginyje surenkama, kad jame būtų galima iš gamtinių dujų pašalinti sierą ir ją išgauti vykstant šiam procesui.

101    Reikia priminti, kad vadovaudamasi Direktyvos 2003/87 10a straipsnio 1 dalimi Komisija Sprendime 2011/278 įtvirtino visai Sąjungai taikomas suderintas šio nemokamų apyvartinių taršos leidimų suteikimo taisykles. Šiomis suderintomis taisyklėmis sukonkretintas esminis reikalavimas kuo mažiau iškraipyti konkurenciją vidaus rinkoje (2016 m. birželio 22 d. Sprendimo DK Recycling und Roheisen / Komisija, C‑540/14 P EU:C:2016:469, 53 punktas; 2018 m. sausio 18 d. Sprendimo INEOS, C‑58/17, EU:C:2018:19, 26 punktas; 2018 m. vasario 22 d. Sprendimo INEOS Köln, C‑572/16, EU:C:2018:100, 30 punktas).

102    Taigi vadovaudamasi Direktyvos 2003/87 10a straipsnio 2 dalimi Komisija tuo tikslu nustato santykinius taršos rodiklius pagal sektorius ar jų pošakius (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Borealis ir kt., C‑180/15, EU:C:2016:647, 60 punktą ir 2018 m. sausio 18 d. Sprendimo INEOS, C‑58/17, EU:C:2018:19, 27 punktą).

103    Būtent šiame kontekste Sprendimo 2011/278 10 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad daugindamos šiuos santykinius taršos rodiklius iš kiekvienos ankstesnės įrenginio technologinio proceso dalies veiklos apimties valstybės narės apskaičiuoja preliminarų metinį nemokamai suteiktinų leidimų skaičių. Tam jos pagal to sprendimo 6 straipsnį privalo atskirti įrenginio technologinio proceso dalis, atsižvelgdamos į jų veiklą, kad būtų galima nustatyti, ar reikia taikyti „produkto santykinį taršos rodiklį“, „šilumos santykinį taršos rodiklį“, „kuro santykinį taršos rodiklį“ ar specialų rodiklį, kiek tai susiję su „proceso metu išsiskiriančiomis šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis susijusia įrenginio technologinio proceso dalimi“ (2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Borealis ir kt., C‑180/15, EU:C:2016:647, 61 punktas ir 2018 m. sausio 18 d. Sprendimo INEOS, C‑58/17, EU:C:2018:19, 28 punktas).

104    Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, kad Sprendimo 2011/278 3 straipsnyje įtvirtintos su produkto, šilumos, kuro santykiniais taršos rodikliais ir su procesu metu išsiskiriančiomis šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis susijusių įrenginio technologinio proceso dalių apibrėžtys negali būti pakeičiamos viena kita (2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Borealis ir kt., C‑180/15, EU:C:2016:647, 62 punktas ir 2018 m. sausio 18 d. Sprendimo INEOS, C‑58/17, EU:C:2018:19, 29 punktas).

105    Sprendimo 2011/278 3 straipsnio c punkte su šilumos santykiniu taršos rodikliu susijusi įrenginio technologinio proceso dalis apibrėžiama kaip sąnaudos, produkcija ir su jomis susijusi emisija, kurių neapima su produkto santykiniu taršos rodikliu susijusi įrenginio technologinio proceso dalis ir kurios susijusios su išmatuojamos šilumos gamyba ar importu iš įrenginio ar kito vieneto (arba abu kartu), kuriems taikoma Sąjungos sistema. Šioje nuostatoje konkrečiai nurodyta, kad ši šiluma, be kita ko, turi būti suvartojama įrenginyje produktams gaminti arba eksportuojama į įrenginį arba kitą vienetą, kuriam Sąjungos sistema netaikoma, išskyrus eksportą elektros energijos gamybai (2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Borealis ir kt., C‑180/15, EU:C:2016:647, 64 ir 116 punktai).

106    Taigi iš aiškios Sprendimo 2011/278 3 straipsnio c punkto formuluotės matyti, kad šioje nuostatoje draudžiama apyvartinius taršos leidimus suteikti nemokamai už šilumą, išgaunamą elektros energijai gaminti.

107    Taigi, kaip teisingai savo rašytinėse pastabose pažymėjo ExxonMobil, šia nuostata įgyvendinami Direktyvos 2003/87 10a straipsnio 1 dalies trečios pastraipos antras sakinys ir šio straipsnio 7 dalies trečia pastraipa, pagal kuriuos draudžiama apyvartinius taršos leidimus nemokamai suteikti elektros energijos gamybai, išskyrus, pirma, atvejus, kuriems taikomas šios direktyvos 10c straipsnis, pagal kurį valstybėms narėms numatyta galimybė suteikti nemokamus apyvartinius taršos leidimus elektros energijos gamybai modernizuoti, ir, antra, elektros energiją, pagamintą iš dujų atliekų (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo ArcelorMittal Atlantique et Lorraine, C‑80/16, EU:C:2017:588, 20 punktą).

108    Vis dėlto, kaip matyti iš pačios antrojo klausimo formuluotės, aptariamam įrenginiui siekiama nemokamai gauti apyvartinių taršos leidimų ne dėl elektros energijos gamybos, bet dėl išmatuojamos šilumos gamybos.

109    Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad Sprendimo 2011/278 3 straipsnio c punkte aiškiai nedraudžiama apyvartinių taršos leidimų nemokamai suteikti už elektros energijos gamybos įrenginių pagaminamą šilumą kitiems nei elektros energijos gamybos tikslams.

110    Vis dėlto reikia priminti, kad iš atsakymo, pateikto į pirmąjį klausimą, matyti, kad pagal Direktyvos 2003/87 10a straipsnio 3 dalį, siejamą su šios direktyvos 3 straipsnio u punktu, draudžiama apyvartinius taršos leidimus nemokamai suteikti elektros energijos gamybos įrenginiams, nebent jie tenkina šio straipsnio 4 ir 8 dalyse nurodytas sąlygas, kurios susijusios su šilumos ar vėsumos gamyba, skirta centralizuotam šildymui tiekti, arba pasitelkus didelio našumo termofikaciją, kaip apibrėžta Direktyvoje 2004/8, ir su naujais rinkos dalyviais, nepažeidžiant šios direktyvos 10a straipsnyje nurodytų atvejų. Vis dėlto neginčijama, kad aptariamas įrenginys netenkina Direktyvos 2003/87 10a straipsnio 4 ir 8 dalyse nurodytų sąlygų ir kad Vokietijos Federacinė Respublika nepasinaudojo pagal šios direktyvos 10c straipsnį suteikiama galimybe.

111    Taigi Direktyvos 2003/87 10a straipsnio 3 dalyje įtvirtinta pagrindinė taisyklė, kiek joje numatytas draudimas, nepažeidžiant kitose nuostatose nustatytų taisyklių, nemokamai suteikti apyvartinius taršos leidimus elektros energijos gamybos įrenginiams (šiuo klausimu žr. 2016 m. balandžio 28 d. Sprendimo Borealis Polyolefine ir kt., C‑191/14, C‑192/14, C‑295/14, C‑389/14 ir C‑391/14–C‑393/14, EU:C:2016:311, 66 punktą).

112    Kaip matyti iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos, Sprendimas 2011/278 turi būti aiškinamas laikantis šios direktyvos nuostatų (šiuo klausimu žr. 2017 m. sausio 19 d. Sprendimo Schaefer Kalk, C‑460/15, EU:C:2017:29, 40–42 punktus; 2018 m. vasario 28 d. Sprendimo Trinseo Deutschland, C‑577/16, EU:C:2018:127, 68 punktą ir 2018 m. gegužės 17 d. Sprendimo Evonik Degussa, C‑229/17, EU:C:2018:323, 29 punktą).

113    Tuo remiantis darytina išvada, kad įrenginiui, kuris laikytinas „elektros energijos gamybos įrenginiu“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2003/87 3 straipsnio u punktą, apyvartiniai taršos leidimai už šiame įrenginyje pagamintą šilumą gali būti suteikiami nemokamai dėl „su šilumos santykiniu taršos rodikliu susijusios įrenginio technologinio proceso dalies“, kaip tai suprantama pagal Sprendimo 2011/278 3 straipsnio c punktą, tik jei laikomasi šios direktyvos 10a straipsnio 1 dalies trečioje pastraipoje, taip pat 10a straipsnio 4 ir 8 dalyse numatytų sąlygų.

114    Šiuo klausimu negalima teigti, kad pagal Direktyvos 2003/87 10a straipsnio 3 dalį, išskyrus kai tenkinamos šio straipsnio 4 ir 8 dalyse nurodytos sąlygos, nedraudžiama apyvartinių taršos leidimų nemokamai suteikti elektros energijos gamybos įrenginiui vien už elektros energijos gamybą.

115    Iš tikrųjų, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 94 punkte, dėl tokio aiškinimo šios direktyvos 10a straipsnio 3 dalis veiksmingumą, nes šios direktyvos 10a straipsnio 1 dalies trečios pastraipos antrame sakinyje jau aiškiai ir iš esmės draudžiama apyvartinius taršos leidimus suteikti už elektros energijos gamybą.

116    Be to, reikia pažymėti, kad draudimas nemokamai suteikti apyvartinius taršos leidimus elektros energijos gamybos įrenginiams už pagaminamą šilumą visiškai atitinka Direktyvos 2003/87 10a straipsnio 3 dalimi siekiamą tikslą, primintą šio sprendimo 68 punkte, t. y. iš esmės apyvartinius taršos leidimus šiems įrenginiams suteikti per aukcionus.

117    Tuo remiantis darytina išvada, kad įrenginiui, kaip antai tam, dėl kurio kilo ginčas pagrindinėje byloje, pagal Sprendimo 2011/278 nuostatas apyvartiniai taršos leidimai niekaip negali būti suteikiami nemokamai už jo vykdomą šilumos gamybą, nes nagrinėjamu atveju neginčijama, kaip matyti ir iš pačios antrojo klausimo formuluotės, kad jis neatitinka Direktyvos 2003/87 10a straipsnio 4 ir 8 dalyse nustatytų sąlygų.

118    Bet koks kitoks aiškinimas prieštarautų Direktyva 2003/87 siekiamiems tikslams, nes Komisijai būtų suteikiami jokio teisinio pagrindo neturintys įgaliojimai (pagal analogiją žr. 2012 m. kovo 29 d. Sprendimo Komisija / Estija, C‑505/09 P, EU:C:2012:179, 82 punktą).

119    Vokietijos vyriausybė vis dėlto tvirtina, kad šio sprendimo 113 punkte pateiktas aiškinimas prieštarautų vienodo požiūrio principui ir Direktyva 2003/87 siekiamam tikslui vengti konkurencijos iškraipymų, nes apyvartiniai taršos leidimai nemokamai suteikiami už šilumą, pagamintą kituose sektoriuose veikiančiuose panašiuose įrenginiuose. Konkrečiai tariant, egzistuoja įvairių formų termofikacija, kuri, nors netenkina didelio našumo reikalavimų, kaip antai apibrėžtų Direktyvoje 2004/8, galėtų būti daug veiksmingesnė nei vien šilumą gaminantys įrenginiai.

120    Vis dėlto, kaip matyti iš šio sprendimo 91 ir 92 punktų, įrenginių, kurie, kaip antai tas, dėl kurio kilo ginčas pagrindinėje byloje, gamina šilumą vykdydami tik vienos rūšies veiklą, patenkančią į Direktyvos 2003/87 I priedo taikymo sritį, t. y. „kuro deginimas įrenginiuose, kurių visas nominalus šiluminis našumas didesnis nei 20 MW“, situacija nėra panaši į tų įrenginių, kurie gamina šilumą vykdydami dar ir kitos rūšies veiklą, patenkančią į šio priedo taikymo sritį. Todėl toks skirtingas vertinimas šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemoje negali būti laikomas iškraipančiu konkurenciją tarp šių dviejų įrenginių (pagal analogiją žr. 2017 m. sausio 19 d. Sprendimo Schaefer Kalk, C‑460/15, EU:C:2017:29, 47 punktą).

121    Tai taikoma ir tariamam nevienodam įrenginių, kurie gamina šilumą pasitelkus didelio našumo termofikaciją, kaip apibrėžta Direktyvoje 2004/8, ir kitų įrenginių, gaminančių elektros energiją ir šilumą, vertinimui. Iš tikrųjų, kadangi pastarieji netenkina šioje direktyvoje nustatytų sąlygų, jų situacija netampa labiau panaši į pirmųjų įrenginių situaciją.

122    ExxonMobil taip pat negali teigti, kad dėl šio sprendimo 113 punkte pateikto Sprendimo 2011/278 3 straipsnio c punkto aiškinimo diskriminuojamai būtų vertinami įrenginiai, kurie gamina elektros energiją savo poreikiams, palyginti su tais, kurie jos įsigyja iš trečiųjų įrenginių, kaip antai didelio našumo termofikacijos įrenginių.

123    Iš tikrųjų, viena vertus, įrenginiui, gaminančiam sau elektros energiją, galima nesuteikti nemokamai apyvartinių taršos leidimų už šilumos gamybą tik jeigu jis turi „elektros energijos gamybos įrenginio“ statusą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/87 3 straipsnio u punktą. Kaip matyti iš šio sprendimo 91, 92 ir 120 punktų, tokį statusą turinčio įrenginio situacija nėra panaši į pramonės įrenginių situaciją. Kita vertus, įrenginys, kuris įsigyja elektros energijos iš trečiųjų šalių, lygiai taip pat negali gauti tokių leidimų, jeigu jis turi elektros energijos gamybos įrenginio statusą.

124    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad įrenginiui, kaip antai tam, dėl kurio kilo ginčas pagrindinėje byloje, jeigu jis laikytinas „elektros energijos gamybos įrenginiu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/87 3 straipsnio u punktą, negalima nemokamai suteikti apyvartinių taršos leidimų pagal šios direktyvos 10a straipsnį ir Sprendimo 2011/278 nuostatas.

125    Taigi tokiam įrenginiui, kuris pagal Direktyvos 2003/87 2 straipsnio 1 dalį patenka į šioje direktyvoje nustatytos apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos taikymo sritį, nes vykdo veiklą, t. y. „kuro deginimas įrenginiuose, kurių visas nominalus šiluminis našumas didesnis nei 20 MW“, nurodytą Direktyvos 2003/87 I priede, dėl kurios išmetamas CO², apyvartiniai taršos leidimai turi būti suteikiami per aukcionus.

126    Vadinasi, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Sprendimo 2011/278 3 straipsnio c punktas turi būti aiškinamas taip, kad įrenginiui, kaip antai tam, dėl kurio kilo ginčas pagrindinėje byloje, kiek jis laikytinas „elektros energijos gamybos įrenginiu“ pagal Direktyvos 2003/87 3 straipsnio u punktą“, negalima nemokamai suteikti apyvartinių taršos leidimų už šilumą, pagaminamą vykdant veiklą, t. y. „kuro deginimas įrenginiuose, kurių visas nominalus šiluminis našumas didesnis nei 20 MW“, nurodytą šios direktyvos I priede, kai ši šiluma panaudojama kitiems nei elektros energijos gamyba tikslams, nes toks įrenginys netenkina šios direktyvos 10a straipsnio 4 ir 8 dalyse numatytų sąlygų.

 Dėl trečiojo ir ketvirtojo klausimų

127    Atsižvelgiant į atsakymus į pirmąjį ir antrąjį klausimus, nereikia atsakyti į trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus.

 Dėl šio sprendimo veikimo laiko atžvilgiu ribojimo

128    ExxonMobil prašo Teisingumo Teismo apriboti šio teismo sprendimo veikimą laiko atžvilgiu, jeigu į antrąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai.

129    Šiuo klausimu reikia priminti, kad Teisingumo Teismas tik išimtiniais atvejais, taikydamas bendrąjį teisinio saugumo principą, kuris yra Sąjungos teisės sistemos dalis, gali apriboti galimybę visiems suinteresuotiesiems asmenims pasinaudoti jo išaiškinta norma arba principu ginčijant sąžiningai nustatytus teisinius santykius. Tam, kad būtų galima nustatyti tokį apribojimą, turi būti tenkinami du esminiai kriterijai, t. y. suinteresuotųjų asmenų sąžiningumo ir didelių sunkumų pavojaus (žr., be kita ko, 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Transportes Jordi Besora, C‑82/12, EU:C:2014:108, 41 punktą ir 2018 m. balandžio 19 d. Sprendimo Oftalma Hospital, C‑65/17, EU:C:2018:263, 57 punktą).

130    Reikia konstatuoti, kad ExxonMobil nepateikė jokios konkrečios informacijos, kuri pateisintų jos prašymo pagrįstumą, ir tik bendrai nurodė, kad nuo 2013 m. apyvartinių taršos leidimų nemokamai suteikta dideliam skaičiui elektros energiją gaminančių įrenginių už jų pagaminamą šilumą.

131    Esant tokioms aplinkybėms, nereikia riboti šio sprendimo veikimo laiko atžvilgiu.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

132    Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

1.      2003 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/87/EB, nustatančios šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos [apyvartinių taršos] leidimų [prekybos] sistemą Bendrijoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 96/61/EB, iš dalies pakeistos 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/29/EB, 3 straipsnio u punktas turi būti aiškinamas taip, kad įrenginys, kaip antai tas, dėl kurio kilo ginčas pagrindinėje byloje, kuris vykdydamas veiklą, t. y. „kuro deginimas įrenginiuose, kurių visas nominalus šiluminis našumas didesnis nei 20 [megavatų (MW)]“, nurodytą šios direktyvos I priede, gamina elektros energiją, skirtą iš esmės savo paties poreikiams tenkinti, turi būti laikomas „elektros energijos gamybos įrenginiu“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, kai jis, pirma, tuo pat metu vykdo produkto gamybos veiklą, kuri nenumatyta šiame priede, ir, antra, nepertraukiamai už atlygį tam tikrą pagamintos elektros energijos dalį, nors ir nedidelę, tiekia viešajam elektros energijos tinklui, prie kurio jis turi būti nuolat prijungtas dėl techninių priežasčių.

2.      2011 m. balandžio 27 d. Komisijos sprendimo 2011/278/ES, kuriuo nustatomos suderinto nemokamo apyvartinių taršos leidimų suteikimo pagal Direktyvos 2003/87 10a straipsnį pereinamojo laikotarpio Sąjungos taisyklės, 3 straipsnio c punktas turi būti aiškinamas taip, kad įrenginiui, kaip antai tam, dėl kurio kilo ginčas pagrindinėje byloje, kiek jis laikytinas „elektros energijos gamybos įrenginiu“ pagal Direktyvos 2003/87 3 straipsnio u punktą“, negalima nemokamai suteikti apyvartinių taršos leidimų už šilumą, pagaminamą vykdant veiklą, t. y. „kuro deginimas įrenginiuose, kurių visas nominalus šiluminis našumas didesnis nei 20 MW“, nurodytą šios direktyvos I priede, kai ši šiluma panaudojama kitiems nei elektros energijos gamyba tikslams, nes toks įrenginys netenkina šios direktyvos 10a straipsnio 4 ir 8 dalyse numatytų sąlygų.

Parašai.

*      Proceso kalba: vokiečių.