TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. gruodžio 15 d.

Byla F‑30/10

Philippe de Fays

prieš

Europos Komisiją

„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Socialinė apsauga – Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų – Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnis – Atsisakymas pripažinti ligos profesinę kilmę“

Dalykas:      Pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, kuriuo Ph. de Fays iš esmės prašo panaikinti Komisijos sprendimą, kuriuo atsisakoma pripažinti ligos, kuria jis susirgo, profesinę kilmę.

Sprendimas:      Atmesti ieškovo ieškinį. Ieškovas padengia visas bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Ieškinys – Dalykas – Konstatuojamasis sprendimas – Nepriimtinumas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnis)

2.      Pareigūnai – Ieškinys – Ieškinys dėl sprendimo atmesti skundą – Poveikis –Ginčijamo akto pateikimas teismui nagrinėti – Išimtis – Patvirtinamojo pobūdžio neturintis sprendimas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)

3.      Pareigūnai – Socialinė apsauga – Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų – Medicininis tyrimas – Medicinos komiteto diskrecija – Ribos

(Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų taisyklių 22 straipsnio 3 dalies pirma pastraipa)

4.      Pareigūnai – Socialinė apsauga – Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų – Medicininis tyrimas – Medicinos komiteto diskrecija – Teisminė kontrolė – Ribos – Pareiga motyvuoti – Apimtis

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnis; Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų taisyklių 22 straipsnis)

5.      Pareigūnai – Socialinė apsauga – Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų – Medicininis tyrimas – Medicinos komiteto sudėtis – Narių specializacijos reikalavimas – Nebuvimas

(Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų taisyklių 22 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa)

1.      Sąjungos teismas neprivalo daryti teisinių išvadų vykdydamas teisėtumo kontrolę pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnį. Dėl to reikalavimai, kuriais siekiama, kad Sąjungos teismas konstatuotų, kad ieškovas negali dirbti dėl profesinės ligos, yra nepriimtini.

(žr. 43 punktą)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2002 m. birželio 12 d. Sprendimo Mellone prieš Komisiją, T‑187/01, 16 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2006 m. gegužės 16 d. Nutarties Voigt prieš Komisiją, F‑55/05, 25 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.

2.      Administracinis skundas ir eksplicitinis ar implicitinis sprendimas jį atmesti yra sudėtingos procedūros dalis ir tik išankstinė kreipimosi į teismą sąlyga. Šiomis aplinkybėmis ieškinys, net formaliai pareikštas dėl sprendimo atmesti skundą, yra teismui nagrinėti pateikiamas asmens nenaudai priimtas aktas, dėl kurio buvo pateiktas skundas, išskyrus atvejus, kai sprendimo atmesti skundą apimtis skiriasi nuo akto, dėl kurio pateiktas šis skundas, apimties. Eksplicitinis sprendimas atmesti skundą gali, atsižvelgiant į jo turinį, nebūti ieškovo ginčijamą aktą patvirtinančio pobūdžio. Taip yra tuo atveju, kai sprendime atmesti skundą iš naujo nagrinėjama ieškovo situacija, paisant naujų teisinių arba faktinių aplinkybių, arba kai juo pakeičiamas ar papildomas pradinis sprendimas. Tokiais atvejais sprendimas atmesti skundą yra teismo kontrolei pateikiamas aktas, į kurį jis atsižvelgia vertindamas ginčijamo akto teisėtumą ar net laiko tokį aktą pakeičiamuoju asmens nenaudai priimtu aktu.

(žr. 45 punktą)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1980 m. gegužės 28d. Sprendimo Kuhner prieš Komisiją, 33/79 ir 75/79, 9 punktas; 1989 m. sausio 17 d. Sprendimo Vainker prieš Parlamentą, 293/87, 7 ir 8 punktai.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Morello prieš Komisiją, T‑338/00 ir T‑376/00, 35 punktas; 2004 m. birželio 10 d. Sprendimo Eveillard prieš Komisiją, T‑258/01, 31 punktas; 2004 m. spalio 14 d. Sprendimo Sandini prieš Teisingumo Teismą, T‑389/02, 49 punktas; 2005 m. birželio 7 d. Sprendimo Cavallaro prieš Komisiją, T‑375/02, 63–66 punktai; 2006 m. spalio 25 d. Sprendimo Staboli prieš Komisiją, T‑281/04, 26 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2009 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Komisija prieš Birkhoff, T‑377/08 P, 50–59 ir 64 punktai; 2011 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Adjemian ir kt. prieš Komisiją, T‑325/09 P, 32 punktas.

3.      Iš Pareigūnų draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų taisyklių 22 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos matyti, jog tam, kad medicinos komitetas galėtų tinkamai pateikti medicininę nuomonę, būtina, kad jis galėtų susipažinti su visais dokumentais, kurie gali būti jam naudingi vertinant. Medicinos komitetas gali reikalauti papildomų tyrimų ir konsultuotis su specialistais, kad užbaigtų bylą ar sužinotų savo užduočiai atlikti būtinas nuomones.

Be to, kai atrodo, kad, be kita ko, atsižvelgiant į ypatingą medicinos komitetui pateiktų medicininių klausimų sudėtingumą, duomenys, kurių jam reikia užduočiai atlikti, nėra aiškiai ir tinkamai išdėstyti jam pateiktoje asmens byloje, jis turi surinkti visą jo vertinimams naudingą informaciją. Šiuo atžvilgiu tais atvejais, kai medicinos komiteto nariai neturi specialiųjų žinių, susijusių su nagrinėjama liga, jis turi surinkti visus dokumentus, kurie jam gali būti naudingi vertinimams pagrįsti, ir prireikus reikalauti papildomų tyrimų ir konsultuotis su šių ligų specialistais.

(žr. 63–65 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1999 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Latino prieš Komisiją, T‑300/97, 70 punktas.

4.      Pagal Pareigūnų draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų taisyklių 22 straipsnį dėl medicinos komiteto užduoties, būtent objektyvaus ir nepriklausomo medicinos klausimų vertinimo, reikalaujama, pirma, sudaryti sąlygas šiam komitetui gauti visą informaciją, kuri gali būti naudinga, ir, antra, leisti jam visiškai laisvai naudotis diskrecija vertinti. Medicinos komiteto vertinimai turi būti laikomi galutiniais, jeigu jie buvo suformuluoti teisėtai.

Šiuo atžvilgiu Sąjungos teismas turi teisę tik patikrinti, pirma, ar medicinos komiteto išvada dėl ligos profesinės kilmės buvo teisėta, t. y. ar joje pateikti motyvai, leidžiantys įvertinti ją pagrindžiančius argumentus, ir ar ji patvirtina suprantamą pateikiamų medicinos tyrimų ir padarytų išvadų ryšį. Kai medicinos komitetas nagrinėja sudėtingus klausimus, susijusius su sunkia diagnoze arba priežastiniu ryšiu tarp suinteresuotojo asmens ligos ir jo profesinės veiklos vykdymo institucijoje, savo išvadoje jis turi nurodyti bylos medžiagoje esančią informaciją, kuria remiasi, o nuomonėms išsiskyrus iš esmės – paaiškinti priežastis, dėl kurių jis nesilaiko ankstesnių medicinos ataskaitų, kurios buvo palankesnės suinteresuotajam asmeniui.

(žr. 73 ir 89 punktus)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: 2010 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo AE prieš Komisiją, F‑79/09, 64 ir 65 punktai ir juose nurodyta teismo praktika.

5.      Pareigūnų draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų taisyklėse nenustatytas specialus specializacijos reikalavimas nei suinteresuotojo pareigūno, nei paskyrimų tarnybos paskirtam gydytojui. Vienintelis reikalavimas susijęs su trečiuoju gydytoju, kuris pagal šių taisyklių 22 straipsnio 1 dalies trečią pastraipą privalo turėti kūno sužalojimo įvertinimo ir gydymo patirtį. Todėl negalima pagrįstai tvirtinti, kad medicinos komitetas buvo sudarytas neteisėtai vien dėl to, kad jo nariai neturėjo žinių, susijusių su nagrinėjama liga.

(žr. 83 ir 84 punktus)