BENDROJO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2018 m. spalio 24 d.(*)
„Europos Sąjungos prekių ženklas – Protesto procedūra – Europos Sąjungos vaizdinio prekių ženklo 42 BELOW paraiška – Ankstesnis neregistruotas vaizdinis nacionalinis prekių ženklas VODKA 42 – Santykinis atmetimo pagrindas – Reglamento (EB) Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalis (dabar – Reglamento (ES) 2017/1001 8 straipsnio 4 dalis) – Naudojimas komercinėje veikloje – EUIPO taikoma nacionalinė teisė“
Byloje T‑435/12
Bacardi Co. Ltd, įsteigta Vaduce (Lichtenšteinas), iš pradžių atstovaujama advokato M. Reinisch, vėliau advokatų A. Parassina, L. Rigas ir L. Lorenc,
ieškovė,
prieš
Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybą (EUIPO), iš pradžių atstovaujamą P. Geroulakos, vėliau D. Gája ir D. Walicka,
atsakovę,
kita procedūros EUIPO apeliacinėje taryboje šalis, įstojusi į bylą Bendrajame Teisme,
Palírna U zeleného stromu a. s., anksčiau Granette & Starorežná Distilleries a.s., įsteigta Ustyje prie Labės (Čekijos Respublika), atstovaujama advokato T. Chleboun,
dėl ieškinio, pareikšto dėl 2012 m. liepos 9 d. EUIPO antrosios apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 2100/2011-2), susijusio su protesto procedūra tarp Granette & Starorežná Distilleries ir Bacardi,
BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas H. Kanninen (pranešėjas), teisėjai I. Pelikánová ir E. Buttigieg,
posėdžio sekretorė X. Lopez Bancalari, administratorė,
susipažinęs su ieškiniu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2012 m. rugsėjo 24 d.,
susipažinęs su EUIPO atsakymu į ieškinį, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2013 m. vasario 5 d.,
susipažinęs su įstojusios į bylą šalies atsakymu į ieškinį, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2013 m. sausio 30 d.,
susipažinęs su dubliku, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2013 m. kovo 12 d.,
susipažinęs su tripliku, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2013 m. rugpjūčio 2 d.,
susipažinęs su įstojusios į bylą šalies tripliku, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2013 m. rugpjūčio 20 d.,
atsižvelgęs į Bendrojo Teismo rašytinius klausimus šalims bei ieškovės ir EUIPO atsakymus, kuriuos Bendrojo Teismo kanceliarija gavo atitinkamai 2015 m. gegužės 13 d. ir 20 d.,
atsižvelgęs į ieškovės prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2015 m. balandžio 29 d., ir susipažinęs su EUIPO ir įstojusios į bylą šalies pastabomis dėl šio prašymo, pateiktomis atitinkamai 2015 m. gegužės 6 d. ir 13 d.,
atsižvelgęs į 2015 m. birželio 10 d. pirmosios kolegijos pirmininko (ankstesnė sudėtis) nutartį sustabdyti bylos nagrinėjimą,
atsižvelgęs į tai, kad 2015 m. lapkričio 10 d. bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas,
atsižvelgęs į ieškovės prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2015 m. gruodžio 11 d., ir susipažinęs su EUIPO pastabomis dėl šio prašymo, pateiktomis 2016 m. sausio 7 d.,
atsižvelgęs į 2016 m. sausio 20 d. pirmosios kolegijos pirmininko (ankstesnė sudėtis) sprendimą sustabdyti bylos nagrinėjimą,
atsižvelgęs į tai, kad 2016 m. birželio 20 d. bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas,
atsižvelgęs į ieškovės prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2016 m. rugpjūčio 22 d., ir susipažinęs su EUIPO ir įstojusios į bylą šalies pastabomis dėl šio prašymo, pateiktomis atitinkamai 2016 m. rugpjūčio 26 d. ir rugsėjo 8 d.,
atsižvelgęs į 2016 m. rugsėjo 12 d. pirmosios kolegijos pirmininko (ankstesnė sudėtis) sprendimą sustabdyti bylos nagrinėjimą,
atsižvelgęs į tai, kad 2017 m. kovo 13 d. bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas,
atsižvelgęs į 2017 m. gegužės 16 d. ir 17 d. pateiktus šalių atsakymus į Bendrojo Teismo klausimus dėl proceso organizavimo priemonių,
įvykus 2017 m. lapkričio 7 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 Remdamasi iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 78, 2009, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146) (šis reglamentas buvo pakeistas 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 154, 2017, p. 1)) 2009 m. birželio 26 d. ieškovė Bacardi Co. Ltd pateikė Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybai (EUIPO) paraišką įregistruoti Europos Sąjungos prekių ženklą.
2 Prekių ženklas, kurį buvo prašoma įregistruoti, yra šis vaizdinis žymuo:
3 Prekės, kurioms buvo prašoma įregistruoti prekių ženklą, priklauso peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 33 klasei ir apibūdinamos taip: „svaigieji gėrimai (išskyrus alų), įskaitant degtinę, degtinės ir degtinės skonio gėrimus“.
4 Europos Sąjungos prekių ženklo paraiška buvo paskelbta 2009 m. gruodžio 14 d. Bendrijos prekių ženklų biuletenyje Nr. 59/2009.
5 2010 m. kovo 11 d. Granette & Starorežná Distilleries a.s., dabar – Palírna U zeleného stromu a.s., įstojusi į bylą šalis, pateikė protestą pagal Reglamento Nr. 207/2009 41 straipsnį (dabar – Reglamento 2017/1001 46 straipsnis) dėl prašomo įregistruoti prekių ženklo, skirto visoms šio sprendimo 3 punkte nurodytoms prekėms.
6 Protestas, be kita ko, buvo grindžiamas neregistruotu prekių ženklu, naudojamu Čekijos Respublikoje ir Slovakijoje „svaigiesiems gėrimams, t. y. degtinei“, žymėti (toliau – „neregistruotas prekių ženklas“), jis atrodo taip:
7 Protestas buvo grindžiamas pagrindais, nurodytais Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punkte ir 4 dalyje (dabar – Reglamento 2017/1001 8 straipsnio 1 dalies b punktas ir 4 dalis).
8 2011 m. rugpjūčio 12 d. Protestų skyrius atmetė visą protestą, remdamasis Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktu ir 4 dalimi, ir priteisė iš įstojusios į bylą šalies su protesto procedūra susijusias bylinėjimosi išlaidas.
9 2011 m. spalio 10 d. įstojusi į bylą šalis, remdamasi Reglamento Nr. 207/2009 58–64 straipsniais (dabar – Reglamento 2017/1001 66–71 straipsniai), pateikė EUIPO apeliaciją dėl Protestų skyriaus sprendimo.
10 2012 m. liepos 9 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) EUIPO antroji apeliacinė taryba patenkino įstojusios į bylą šalies apeliaciją.
11 Pirma, Apeliacinė taryba priminė kumuliacines sąlygas, nustatytas Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalyje.
12 Antra, Apeliacinė taryba pažymėjo, kad, remiantis 2003 m. gruodžio 3 d. Čekijos Respublikos Įstatymo Nr. 441/2003 Sb. (toliau – Čekijos prekių ženklų įstatymas) 7 straipsnio 1 dalies g punktu, iki pateikiant registracijos paraišką prekyboje naudojamų neregistruotų prekių ženklų, kurių reikšmė didesnė nei vietinė, savininkams suteikiama teisė uždrausti vėlesnius prekių ženklus, jei žymenys yra tapatūs arba panašūs ir skirti panašioms prekėms ar paslaugoms.
13 Trečia, Apeliacinė taryba pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju įstojusi į bylą šalis pakankamai įrodė, pirma, kad neregistruotu prekių ženklu žymimomis prekėmis buvo prekiaujama skirtingose vietose, bent jau Čekijos teritorijoje, ir, antra, kad ši prekyba vyko iki paraiškos įregistruoti prašomą prekių ženklą pateikimo dienos ir buvo vykdoma komercinės veiklos, kuria siekiama ekonominės naudos, kontekste.
14 Apeliacinė taryba konstatavo, kad teisės į neregistruotą prekių ženklą buvo įgytos įstojusiai į bylą šaliai jį naudojant „svaigiesiems gėrimams, t. y. degtinei“, žymėti iki paraiškos įregistruoti prašomą prekių ženklą pateikimo dienos.
15 Ketvirta, Apeliacinė taryba nagrinėjo, ar neregistruotas prekių ženklas suteikia jo savininkui teisę uždrausti naudoti prašomą įregistruoti prekių ženklą, ir, atsižvelgdama į tai, aiškinosi, ar buvo laikomasi Čekijos prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies g punkte nurodytų sąlygų.
16 Šiuo klausimu Apeliacinė taryba pirmiausia nurodė, kad nagrinėjamos prekės skirtos plačiajai visuomenei, gyvenančiai Čekijos Respublikoje.
17 Be to, Apeliacinė taryba konstatavo, pirma, kad nagrinėjamos prekės yra tapačios arba labai panašios, ir, antra, kad žymenys, dėl kurių kilo ginčas, panašūs vizualiai, fonetiškai ir konceptualiai.
18 Be to, Apeliacinė taryba nustatė, kad neregistruotas prekių ženklas turi vidutinį jam būdingą skiriamąjį požymį.
19 Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, Apeliacinė taryba nusprendė, kad šiuo atveju yra galimybė suklaidinti atitinkamą visuomenę.
20 Galiausiai Apeliacinė taryba iš esmės nusprendė, kad EUIPO neturi įgaliojimų priimti sprendimo dėl ieškovės argumento, kad neregistruoto prekių ženklo naudojimas yra nesąžiningos konkurencijos veiksmas ir kad juo gali būti pažeidžiamos autorių teisės, nes ji pati negali ginčyti minėto prekių ženklo egzistavimo ir galiojimo.
21 Taigi Apeliacinė taryba, pirma, patenkino apeliaciją, todėl, remdamasi neregistruotu prekių ženklu, patenkino protestą, ir, antra, priteisė iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas per protesto ir apeliacinę procedūras pagal Reglamento Nr. 207/2009 85 straipsnio 1 dalį (dabar – Reglamento 2017/1001 109 straipsnio 1 dalis).
Šalių reikalavimai
22 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– atmesti protestą dėl prašomo prekių ženklo registracijos,
– perduoti sprendimą, kai bus priimtas, EUIPO susipažinti,
– priteisti iš EUIPO ir įstojusios į bylą šalies bylinėjimosi išlaidas.
23 Dublike atsisakiusi antrojo ir trečiojo reikalavimo, ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš EUIPO ir įstojusios į bylą šalies bylinėjimosi išlaidas.
24 EUIPO Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
25 Įstojusi į bylą šalis Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
Dėl priimtinumo
26 EUIPO iš esmės nurodo, kad ieškoves reikalavimas, kuriuo siekiama, kad būtų panaikintas ginčijamas sprendimas, yra nepriimtinas, nes, išskyrus teiginį, kad Apeliacinė taryba padarė klaidą, kai nusprendė, kad protestas gali būti patenkintas, kadangi pakanka įrodymų dėl neregistruoto prekių ženklo naudojimo, ieškinyje nepateikta pakankamai aiškių argumentų ar paaiškinimų, nurodančių, kodėl Apeliacinės tarybos vertinimas yra klaidingas.
27 Ieškovė tvirtina, kad šiuo klausimu ieškinyje pateikė pakankamai paaiškinimų ir įrodė, kad, remiantis Čekijos teise, Apeliacinė taryba turėjo reikalauti, kad įstojusi į bylą šalis pateiktų papildomų įrodymų dėl neregistruoto prekių ženklo nuolatinio naudojimo.
28 Visų pirma reikia pažymėti, kad pateikdama nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą EUIPO kritikuoja nurodyto argumento neaiškų ir bendrą pobūdį ir tai, kad nepateikta papildomų argumentų, pagrindžiančių teiginį, kad Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalyje nurodyta sąlyga dėl naudojimo prekyboje nebuvo tenkinama.
29 Remiantis suformuota jurisprudencija, pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 76 straipsnio d punktą kiekviename ieškinyje turi būti nurodytas ginčo dalykas, pagrindai ir argumentai, kuriais remiamasi, ir šių pagrindų santrauka. Ši informacija turi būti pakankamai aiški ir tiksli, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Bendrasis Teismas – priimti sprendimą dėl ieškinio, jei reikia, be papildomos informacijos. Siekiant užtikrinti teisinį saugumą ir gerą teisingumo vykdymą, tam, kad ieškinys būtų priimtinas, reikia, kad esminės jį pagrindžiančios faktinės ir teisinės aplinkybės išplauktų – nors glaustai, tačiau sklandžiai ir suprantamai – iš paties ieškinio teksto (šiuo klausimu žr. 2000 m. liepos 25 d. Nutarties RJB Mining / Komisija, T‑110/98, EU:T:2000:199, 23 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimo Travelex Global ir Financial Services ir Interpayment Services / Komisija, T‑195/00, EU:T:2003:111, 26 punktą).
30 Šiuo atveju faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovės argumentas, kad Apeliacinė taryba klaidingai nusprendė, jog tam, kad protestas būtų patenkintas, pakanka įrodymų dėl neregistruoto prekių ženklo naudojimo, yra aiškiai nurodytos ieškinyje.
31 Ieškinio B. III punkte ieškovė iš esmės teigia, kad Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalyje nurodyta sąlyga dėl naudojimo prekyboje nebuvo tenkinama neregistruoto prekių ženklo atveju, nes įstojusi į bylą šalis nepateikė įrodymų dėl nuolatinio, nepertraukiamo ir faktinio minėto žymens naudojimo iki tada, kai buvo priimtas Protestų skyriaus sprendimas, t. y. iki 2011 m. rugpjūčio 12 d.
32 Vis dėlto toks argumentas yra pakankamai aiškus ir tikslus, kad EUIPO galėtų pasirengti gynybai, o Bendrasis Teismas – vykdyti teisminę kontrolę. Todėl reikia atmesti EUIPO nurodytą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą.
Dėl esmės
33 Ieškovė iš esmės remiasi dviem pagrindais. Pirmasis pagrindas grindžiamas 1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2868/95, skirto įgyvendinti Tarybos reglament[ui] (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 303, 1995, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 189), 50 taisyklės 2 dalies g punkto pažeidimu. Antrasis pagrindas – Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies pažeidimu.
Dėl pirmojo pagrindo, grindžiamo Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 2 dalies g punkto pažeidimu
34 Ieškovės tvirtinimu, Apeliacinė taryba padarė neteisingą bylos faktinių aplinkybių santrauką. Jos teigimu, ši taryba pateikė ne visus argumentus Protestų skyriui ir šiai tarybai. Pirmiausia, nebuvo atsižvelgta į argumentus, susijusius su Čekijos teise, ypač susijusius su nesąžininga konkurencija ir autorių teisėmis.Be to, ginčijamo sprendimo 14 punkte pateikta argumentų santrauka yra susijusi tik su argumentais dėl Čekijos prekių ženklo Nr. 263350, kurio registracijos paraiška pateikta 2003 m. rugsėjo 10 d. ir kuriuo buvo grindžiamas įstojusios į bylą šalies protestas, tačiau joje neminima nė vieno argumento, susijusio su neregistruotu prekių ženklu. Galiausiai ieškovė tvirtina, kad Apeliacinė taryba neatsižvelgė į argumentus, kuriais siekta įrodyti, kad šis prekių ženklas nesaugomas pagal Čekijos teisę, nes tai yra nesąžiningos konkurencijos veiksmas ir pažeidžia su žymeniu 42 BELOW susijusias autorių teises. Atsižvelgdama į tai, ieškovė remiasi Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 2 dalies g punkto pažeidimu ir nepakankamu jos argumentų, į kurių dalį nebuvo atsižvelgta, išnagrinėjimu.
35 EUIPO ir įstojusi į bylą šalis ginčija šio pagrindo pagrįstumą.
36 Pirmiausia reikia priminti, kad, remiantis Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 2 dalies g punktu, Apeliacinės tarybos sprendime turi būti nurodytas trumpas faktų išdėstymas.
37 Taigi reikia išnagrinėti ginčijamo sprendimo turinį, kad būtų patikrinta, ar jame yra trumpas faktų, visų pirma per administracinę procedūrą ieškovės pateiktų argumentų, išdėstymas.
38 Pirma, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 7 punkto, Apeliacinė taryba itin išsamiai apibendrino ieškovės argumentus, pateiktus Protestų skyriuje. Ji, be kita ko, ginčijamo sprendimo 7 punkto septintoje ir aštuntoje įtraukose apibendrino ieškovės argumentus, susijusius su Čekijos teise, reglamentuojančia nesąžiningą konkurenciją ir autorių teises. Be to, ginčijamo sprendimo 69 punkte priminė ieškovės argumentą, kad iš esmės įstojusi į bylą šalis neteisėtai naudojo neregistruotą prekių ženklą, nes toks naudojimas yra nesąžiningos konkurencijos veiksmas ir pažeidžia ieškovei priklausančias autorių teises.
39 Antra, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 14 punkto, Apeliacinė taryba pateikė ieškovės argumentų, kuriais iš esmės siekiama, kad būtų atmesta įstojusios į bylą šalies apeliacija dėl Protestų skyriaus sprendimo, santrauką. Visų pirma ji nurodė ieškovės argumentą, kuriuo, nepaisant to, kad, įstojusios į bylą šalies teigimu, prašomas įregistruoti prekių ženklas ir neregistruotas prekių ženklas yra iš esmės panašūs, remdamasi Apeliacinė taryba negali teigti, kad jie fonetiškai panašūs, nes žodžiai „below“ ir „vodka“ skamba visiškai skirtingai.
40 Taigi Apeliacinė taryba tinkamai apibendrino visus ieškovės pateiktus argumentus.
41 Vadinasi, pirmąjį pagrindą reikia atmesti.
Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies pažeidimu
42 Ieškovė iš esmės teigia, kad Apeliacinė taryba pažeidė Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalį, nes nusprendė, kad neregistruotas prekių ženklas atitinka minėtame straipsnyje nustatytas sąlygas, todėl turi būti užkirstas kelias įregistruoti prašomą prekių ženklą.
43 Pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalį neregistruoto prekių ženklo ar žymens, kuris nėra prekių ženklas, savininkas gali prieštarauti Sąjungos prekių ženklo registracijai, jeigu šis neregistruotas prekių ženklas ar žymuo atitinka keturias kumuliacines sąlygas: jis turi būti naudojamas prekyboje; turi turėti ne tik vietinę reikšmę; teisė į tokį prekių ženklą ar žymenį turi būti įgyta pagal valstybės narės, kurioje jis buvo naudojamas iki Europos Sąjungos prekių ženklo paraiškos pateikimo, teisę; galiausiai toks prekių ženklas ar žymuo turi suteikti jo savininkui teisę uždrausti naudoti vėlesnį prekių ženklą. Šios sąlygos yra kumuliacinės, todėl, jei neregistruotas prekių ženklas ar žymuo neatitinka vienos iš šių sąlygų, protestas, grindžiamas tuo, kad egzistuoja neregistruotas prekių ženklas ar kiti žymenys, naudojami prekyboje, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalį, negali būti patenkintas (žr. 2017 m. spalio 12 d. Sprendimo Moravia Consulting / EUIPO – Citizen Systems Europe (SDC‑888TII RU), T‑317/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:718, 38 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).
44 Dvi pirmosios sąlygos, t. y. sąlygos, susijusios su prekių ženklo ar žymens, kuriais remiamasi, naudojimu ir ne tik vietine jo reikšme, išplaukia iš pačios Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies formuluotės, todėl turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Sąjungos teisę. Taigi minėtame reglamente įtvirtinti vienodi reikalavimai dėl žymenų naudojimo ir jų reikšmės, atitinkantys principus, kuriais grindžiama šiame reglamente įtvirtinta sistema (2009 m. kovo 24 d. Sprendimo Moreira da Fonseca / VRDT – General Óptica (GENERAL OPTICA), T‑318/06–T‑321/06, EU:T:2009:77, 33 punktas; 2014 m. liepos 4 d. Sprendimo Construcción, Promociones e Instalaciones / VRDT – Copisa Proyectos y Mantenimientos Industriales (CPI COPISA INDUSTRIAL), T‑345/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:614, 41 punktas ir 2017 m. spalio 12 d. Sprendimo SDC‑888TII RU, T‑317/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:718, 39 punktas).
45 Vis dėlto iš formuluotės „kai ir jeigu pagal to žymens naudojimą reglamentuojančius valstybės narės įstatymus“ matyti, kad kitos dvi sąlygos, toliau nurodytos Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies a ir b punktuose, yra šiame reglamente nustatytos sąlygos, kurios, skirtingai nuo pirmųjų, vertinamos atsižvelgiant į kriterijus, nustatytus teisės nuostatomis, reglamentuojančiomis žymens, kuriuo remiamasi, naudojimą. Ši nuoroda į teisės nuostatas, reglamentuojančias žymens, kuriuo remiamasi, naudojimą, pateisinama, nes Reglamente Nr. 207/2009 pripažįstama galimybė remtis Sąjungos prekių ženklų sistemai nepriklausančiais žymenimis, siekiant užginčyti Sąjungos prekių ženklą. Todėl tik žymens, kuriuo remiamasi, naudojimą reglamentuojančios teisės nuostatos leidžia nustatyti, ar šis žymuo yra ankstesnis už Sąjungos prekių ženklą ir gali pateisinti draudimą naudoti vėlesnį prekių ženklą (2009 m. kovo 24 d. Sprendimo GENERAL OPTICA, T‑318/06–T‑321/06, EU:T:2009:77, 34 punktas ir 2017 m. spalio 12 d. Sprendimo SDC‑888TII, T‑317/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:718, 40 punktas).
46 Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad neregistruoto prekių ženklo reikšmė yra didesnė negu vietinė. Tačiau ieškovė mano, kad Apeliacinė taryba neteisingai įvertino, ar reikalavimas naudoti prekyboje buvo įvykdytas. Ieškovės teigimu, Apeliacinė taryba turėjo nustatyti, kad minėtas prekių ženklas buvo nuolat naudojamas iki momento, kai Protestų skyrius priėmė 2011 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą. Be to, ji kritikuoja Apeliacinę tarybą, kad ši neatliko išsamaus tyrimo dėl Čekijos teisės nuostatų, ir, remdamasi teisės nuostatomis, kurios nėra svarbios nagrinėjamu atveju, nusprendė, pirma, kad įstojusi į bylą šalis turėjo teises į šį prekių ženklą, ir, antra, kad šis prekių ženklas suteikė jai teisę uždrausti naudoti prašomą įregistruoti prekių ženklą. Galiausiai ji priekaištauja, kad Apeliacinė taryba nusprendė neturinti įgaliojimų vertinti to paties prekių ženklo galiojimo ir patenkino protestą, remdamasi negaliojančiu žymeniu.
47 Antrąjį pagrindą iš esmės sudaro trys dalys. Pirmoje dalyje remiamasi klaida, kurią padarė Apeliacinė taryba, vertindama Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalyje nustatytą sąlygą dėl neregistruoto prekių ženklo naudojimo prekyboje. Antroje dalyje remiamasi klaida, kurią Apeliacinė taryba padarė, nes neišnagrinėjo šiuo atveju reikšmingų Čekijos teisės nuostatų dėl minėtos sąlygos taikymo. Trečioje dalyje remiamasi klaida, kurią Apeliacinė taryba padarė, kai pripažino, kad neturi įgaliojimų vertinti neregistruoto prekių ženklo galiojimo Čekijos teisės nuostatų dėl nesąžiningos konkurencijos ir autorių teisių kontekste.
– Dėl antrojo pagrindo pirmos dalies
48 Ieškovė teigia, kad Apeliacinė taryba klaidingai nusprendė, kad nagrinėjamu atveju Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta sąlyga, susijusi su neregistruoto prekių ženklo naudojimu prekyboje, buvo įvykdyta. Pirmiausia ji teigia, kad ši sąlyga turi būti vertinama Protestų skyriaus sprendimo priėmimo momentu, t. y. 2011 m. rugpjūčio 12 d., ir, antra, kad įstojusi į bylą šalis turėjo įrodyti nuolatinį, nepertraukiamą ir faktinį neregistruoto prekių ženklo naudojimą iki tos datos. Jos teigimu, atsižvelgiant į tai, kad klausimas, ar minėtas prekių ženklas egzistuoja, priklauso nuo nacionalinės teisės, šiuo atveju Čekijos teisės, reikia taip pat nustatyti nagrinėjamo prekių ženklo nuolatinį egzistavimą. Šiuo klausimu ieškovė pažymi, kad įstojusi į bylą šalis nustojo naudoti neregistruotą prekių ženklą maždaug 2011 m. sausio mėn., kai jis buvo pakeistas logotipu VODKA 42 BLENDED.
49 EUIPO tvirtina, kad ši dalis turi būti atmesta. Viena vertus, data, į kurią turi būti atsižvelgta taikant Sąjungos teisę, siekiant įvertinti neregistruoto prekių ženklo naudojimą, yra paraiškos įregistruoti prekių ženklą padavimo diena, t. y. šiuo atveju – 2009 m. birželio 26 d. Kita vertus, sąlyga, susijusi su neregistruoto žymens nuolatiniu naudojimu, kaip numatyta pagal Čekijos teisę, nėra reikšminga nustatant, kuriuo momentu turėtų būti vertinamas ankstesnio neregistruoto prekių ženklo naudojimas.
50 Įstojusi į bylą šalis tvirtina, kad argumentas dėl neregistruoto prekių ženklo nenaudojimo nuo 2011 m. nebuvo pateiktas vykstant protesto procedūrai, todėl, remiantis Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalimi (dabar – Reglamento 2017/1001 95 straipsnio 2 dalis), EUIPO negalėjo į jį atsižvelgti. Be to, ji tvirtina, kad vienintelis aktualus klausimas yra tai, ar minėtas prekių ženklas buvo naudojamas protesto padavimo dieną arba vėliausiai iki galutinio momento, kai įrodymai turi būti pateikti EUIPO.
51 Visų pirma, reikia pažymėti, kad ieškovė rėmėsi įrodymų dėl neregistruoto prekių ženklo naudojimo, kuriuos įstojusi į bylą šalis pateikė savo atsakymo į ieškinį priede, nepriimtinumu. Ieškovė nurodė, kad šie įrodymai buvo pirmą kartą pateikti Bendrajame Teisme. Atsakydama į Bendrojo Teismo klausimą per teismo posėdį, EUIPO, kaip ir ieškovė, nurodė, kad atsakyme į ieškinį pateikti įstojusios į bylą šalies įrodymai yra nepriimtini. Tačiau įstojusi į bylą šalis teigė, kad įrodymai, kuriuos ji pateikė Bendrajame Teisme, yra priimtini, ir bet kuriuo atveju į juos turi būti atsižvelgiama priimant Bendrojo Teismo sprendimą.
52 Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad pagal Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnį (dabar – Reglamento 2017/1001 72 straipsnis) Bendrajame Teisme pateiktu ieškiniu siekiama atlikti EUIPO apeliacinių tarybų sprendimų teisėtumo kontrolę. Iš šios teisės nuostatos matyti, kad faktinės aplinkybės, kurių šalys nenurodė EUIPO padaliniams, nebegali būti pateikiamos pareiškiant ieškinį Bendrajame Teisme ir šis teismas negali iš naujo vertinti faktinių aplinkybių, remdamasis pirmą kartą jam pateiktais įrodymais. Iš tikrųjų EUIPO apeliacinės tarybos sprendimo teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į informaciją, kurią ji turėjo sprendimo priėmimo momentu (2006 m. liepos 18 d. Sprendimo Rossi / VRDT, C‑214/05 P, EU:C:2006:494, 50–52 punktai; 2008 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Les Éditions Albert René / VRDT, C‑16/06 P, EU:C:2008:739, 136–138 punktai ir 2014 m. sausio 16 d. Sprendimo Optilingua / VRDT – Esposito (ALPHATRAD), T‑538/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:9, 19 punktas).
53 Šiuo atveju įstojusi į bylą šalis atsakymo į ieškinį priede pateikė sąskaitas, kuriomis siekiama patvirtinti jos prekių ženklo nuolatinį naudojimą Čekijos teritorijoje nuo 2007 m. iki Protestų skyriaus sprendimo priėmimo dienos arba net po šios datos.
54 Neginčijama, kad šie įrodymai buvo pirmą kartą pateikti Bendrajame Teisme. Taigi, atsižvelgiant į šio sprendimo 52 punkte primintą jurisprudenciją, juos reikia pripažinti nepriimtinais.
55 Be to, reikia pažymėti, kad Apeliacinė taryba ginčijamo sprendimo 31 punkte nurodė, kad atitinkamas laikotarpis, kuris turi būti pagrįstas įrodymais dėl neregistruoto prekių ženklo naudojimo, yra „ginčijamos paraiškos padavimo, t. y. 2009 m. birželio 26 d., arba ankstesnė data“. Be to, ginčijamo sprendimo 39 punkte Apeliacinė taryba padarė išvadą, kad įstojusi į bylą šalis įgijo teises į minėtą prekių ženklą „prieš pateikiant paraišką įregistruoti [Europos Sąjungos] prekių ženklą“.
56 Reikia konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neginčija, kad neregistruotas prekių ženklas buvo naudojamas prekyboje Čekijos Respublikoje nuo 2008 m. iki 2009 m., t. y. prieš pateikiant paraišką įregistruoti prašomą prekių ženklą.
57 Vis dėlto ji tvirtina, kad Apeliacinė taryba turėjo reikalauti, kad įstojusi į bylą šalis pateiktų įrodymų dėl neregistruoto prekių ženklo nuolatinio, nepertraukiamo ir faktinio naudojimo iki Protestų skyriaus sprendimo priėmimo, t. y. iki 2011 m. rugpjūčio 12 d. Šiuo klausimu ji nurodo, kad įstojusi į bylą šalis nepateikė jokių įrodymų dėl neregistruoto prekių ženklo naudojimo 2010 ir 2011 m. Be to, ji teigia, kad įstojusi į bylą šalis nustojo naudoti šį prekių ženklą maždaug 2011 m. sausio mėn.
58 Ieškovės pateikti argumentai leidžia nustatyti, kuriuo momentu Apeliacinė taryba turėjo įvertinti Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalyje nustatytą sąlygą dėl naudojimo prekyboje.
59 Iš šio sprendimo 43 ir 44 punktuose nurodytos jurisprudencijos matyti, kad pirmoji sąlyga, nustatyta Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalyje, t. y. sąlyga dėl neregistruoto žymens naudojimo prekyboje, turi būti aiškinama atsižvelgiant į Sąjungos teisę.
60 Be to, sąlygai dėl žymens, kuriuo remiamasi grindžiant protestą, naudojimo prekyboje reikia taikyti tą patį laiko kriterijų, kuris yra aiškiai nurodytas Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies a punkte, kiek tai susiję su teisės į šį žymenį įgijimu, būtent Sąjungos prekių ženklo registracijos paraiškos padavimo dienos kriterijų (2011 m. kovo 29 d. Sprendimo Anheuser-Busch / Budějovický Budvar, C‑96/09 P, EU:C:2011:189, 166 punktas ir 2014 m. liepos 4 d. Sprendimo CPI COPISA INDUSTRIAL, T‑345/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:614, 47 punktas).
61 Vadinasi, Apeliacinė taryba nepadarė klaidos vertindama sąlygą, susijusią su neregistruoto prekių ženklo naudojimu paraiškos įregistruoti prašomą prekių ženklą padavimo metu.
62 Galiausiai reikia konstatuoti, kad ieškovės pateikti argumentai neleidžia paneigti šios išvados.
63 Ieškovė iš esmės teigia, kad Apeliacinė taryba turėjo reikalauti, kad įstojusi į bylą šalis įrodytų nuolatinį neregistruoto prekių ženklo naudojimą, šis reikalavimas kyla iš Čekijos teisės, konkrečiai iš 2012 m. balandžio 19 d. Nejvyšší soud (Aukščiausiasis Teismas, Čekijos Respublika) sprendimo (Nr. 23 Cdo 3412/2010).
64 Atsižvelgiant į tai, reikia skirti sąlygą dėl naudojimo prekyboje, kuri turi būti vertinama Sąjungos teisės kontekste, kaip nurodyta šio sprendimo 44 punkte, nuo Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies a punkte nurodytos sąlygos dėl teisių į žymenį įgijimo, kuri turi būti vertinama, kaip nurodyta šio sprendimo 45 punkte, pagal valstybės narės, kurioje žymuo buvo naudojamas iki paraiškos įregistruoti Sąjungos prekių ženklą padavimo, teisę.
65 Šiuo atveju faktas, kad Čekijos teisės aktai nustato nuolatinio naudojimo sąlygą, kad galima būtų pripažinti, jog egzistuoja neregistruotas žymuo, neturi jokios įtakos momento, kai turi būti vertinamas neregistruoto prekių ženklo naudojimas, nustatymui, kuris, remiantis šio sprendimo 60 punkte nurodyta jurisprudencija, yra paraiškos įregistruoti Sąjungos prekių ženklą padavimo diena.
66 Taigi ieškovės argumentas turi būti atmestas.
67 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia atmesti antrojo pagrindo pirmą dalį, nesant reikalo nagrinėti kitų ieškovės pateiktų argumentų, susijusių su tuo, kad neregistruotas prekių ženklas nebuvo nuolat naudojamas, nes neregistruotas prekių ženklas buvo pakeistas 2011 m. sausio mėn. pridedant žodį „blended“ žymens gale. Be to, nereikia priimti sprendimo dėl įstojusios į bylą šalies argumentų, kuriais ginčijamas teiginio, kad nebuvo įrodyta, jog šis prekių ženklas buvo naudotas nuo 2011 m., priimtinumas.
– Dėl ieškinio antrojo pagrindo antros dalies
68 Vykstant protesto procedūrai įstojusi į bylą šalis iš esmės nurodė, kad neregistruotas prekių ženklas jai suteikia teisę uždrausti naudoti prašomą įregistruoti prekių ženklą, remiantis Čekijos prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies g punktu ir Čekijos prekybos kodekso, nustatyto Čekijos įstatymu Nr. 513/1991 Sb, 44, 46, 47 ir 53 straipsniais.
69 Čekijos prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies g punkte nustatyta:
„Prašomas įregistruoti žymuo nėra registruojamas registre, jeigu toliau nurodyti asmenys pateikia protestą dėl prekių ženklo registravimo (toliau – protestas) Tarnybai:
<…>
g) neregistruoto žymens ar kito tapačioms ar panašioms prekėms ir paslaugoms prekyboje naudojamo didesnę nei vietinę reikšmę turinčio žymens, jeigu jis yra tapatus žymeniui, kurio registracijos prašoma, ar į jį panašus ir jeigu teisės į šį žymenį buvo įgytos iki paraiškos įregistruoti pateikimo momento, savininkas.“
70 Čekijos prekybos kodekso 44 straipsnyje numatyta:
„Nesąžininga konkurencija yra toks komercinės konkurencijos aktas ar komercinių santykių elgesys, kuriuo pažeidžiamos nusistovėjusios konkurencijos tradicijos ir kuriuo gali būti pakenkta kitiems konkurentams, vartotojams ar kitiems klientams. Nesąžininga konkurencija yra draudžiama.“
71 Remiantis Čekijos prekybos kodekso 46 straipsniu:
„Klaidinantis prekių ir paslaugų ženklinimas
1. Klaidinantis prekių ir paslaugų ženklinimas reiškia tokį prekių ar paslaugų ženklinimą, kai jis kelia klaidinantį įspūdį dėl šalies, regiono ar vietovės, iš kurios kilusios taip pažymėtos prekės ar paslaugos, arba gali klaidinti dėl gamintojo ar dėl tam tikrų savybių arba požymių <…>
<…>“
72 Čekijos prekybos kodekso 47 straipsnyje numatyta galimybė suklaidinti dėl, pavyzdžiui, specialaus žymens naudojimo.
73 Čekijos prekybos kodekso 53 straipsnyje numatyta:
„Asmenys, kurių teises veikia ar gali paveikti nesąžiningos konkurencijos veiksmai, gali nukentėjusios šalies naudai reikalauti, kad tas, kas kelia grėsmę jo teisėms, susilaikytų nuo tokio elgesio ir kad būtų pašalinta situacija, kai daroma žala šioms teisėms <…>“
74 Ieškovė tvirtina, kad Apeliacinė taryba padarė klaidą, kai siekdama patikrinti, ar laikomasi sąlygų, nurodytų Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies a ir b punktuose, išsamiai neišnagrinėjo atitinkamų Čekijos teisės nuostatų, nors turėjo tai padaryti. Ieškovės teigimu, Apeliacinė taryba nagrinėjo, ar neregistruotas prekių ženklas suteikia jo savininkui teisę uždrausti naudoti vėlesnį prekių ženklą, remdamasi tik Čekijos prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies g punktu, tačiau ši taryba turėjo atlikti tokią patikrą atsižvelgdama į Čekijos prekybos kodekso 44 ir paskesniuose straipsniuose nustatytas sąlygas, susijusias su nesąžininga konkurencija.
75 EUIPO ir įstojusi į bylą šalis ginčija ieškovės argumentus.
76 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nagrinėjamu atveju Apeliacinė taryba nenagrinėjo, ar neregistruotas prekių ženklas turėjo apsaugą pagal Čekijos prekybos kodekso 44 ir paskesnius straipsnius, nors, viena vertus, įstojusi į bylą šalis savo protestą visų pirma grindė šiomis nuostatomis, ir, kita vertus, ieškovė aiškiai nurodė, kad Čekijos prekių ženklų įstatymo nuostatos nėra svarbios.
77 Ieškovės teigimu, tai, kad nebuvo atsižvelgta į minėtas nuostatas, turi įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui iš esmės todėl, kad, siekdama nustatyti, ar neregistruotas prekių ženklas suteikia įstojusiai į bylą šaliai teisę uždrausti naudoti vėlesnį prekių ženklą ir ar šiuo atveju Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies a ir b punktuose nurodytos sąlygos yra tenkinamos, EUIPO turėjo plačiau nagrinėti Čekijos teisę. Jos teigimu, tokia pareiga yra aiškiai nustatyta Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalyje, gairėse dėl EUIPO vykstančių procedūrų, jų versijoje, kuri taikoma ginčijamo sprendimo priėmimo metu (toliau – EUIPO gairės), ir 2011 m. kovo 29 d. Sprendime Anheuser-Busch / Budějovický Budvar (C‑96/09 P, EU:C:2011:189).
78 Pirma, naudinga priminti, kad, kalbant apie prašymus pripažinti registraciją negaliojančia, kurie grindžiami ankstesne teise, kylančia iš nacionalinės teisės nuostatų, jau buvo nuspręsta, kad, kiek tai susiję su funkcijų paskirstymu tarp asmens, prašančio pripažinti registraciją negaliojančia, EUIPO kompetentingų padalinių ir Bendrojo Teismo, pažymėtina, kad Reglamento Nr. 2868/95 37 taisyklėje numatyta, kad pareiškėjas turi pateikti informaciją, įrodančią, kad jis turi teisę pagal taikytiną nacionalinę teisę remtis ankstesne teise, saugoma pagal nacionalinės teisės aktus. Pagal šią taisyklę pareiškėjas įpareigojamas pateikti EUIPO ne tik duomenis, įrodančius, kad jis atitinka nacionalinės teisės aktuose, kuriuos prašo taikyti, nustatytas sąlygas, kad galėtų uždrausti naudoti Europos Sąjungos prekių ženklą, remdamasis ankstesne teise, bet ir informaciją dėl šių teisės aktų turinio (šiuo klausimu žr. 2011 m. liepos 5 d. Sprendimo Edwin / VRDT, C‑263/09 P, EU:C:2011:452, 49 ir 50 punktus; 2014 m. kovo 27 d. Sprendimo VRDT / National Lottery Commission, C‑530/12 P, EU:C:2014:186, 34 punktą ir 2017 m. balandžio 5 d. Sprendimo EUIPO / Szajner, C‑598/14 P, EU:C:2017:265, 35 punktą).
79 Antra, konkrečiai dėl EUIPO tenkančių pareigų Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad tuo atveju, kai prašymas pripažinti Europos Sąjungos prekių ženklo registraciją negaliojančia grindžiamas ankstesne teise, saugoma remiantis nacionalinės teisės nuostata, kompetentingi EUIPO padaliniai pirmiausia turi įvertinti pareiškėjo pateiktų įrodymų galią ir apimtį, kad nustatytų minėtos nuostatos turinį. Be to, kadangi dėl EUIPO kompetentingų padalinių sprendimo prekių ženklo savininkas gali prarasti jam suteiktą teisę, tokį sprendimą priimanti instancija privalo neapsiriboti vien nacionalinės teisės, kurią nurodo prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia pateikęs asmuo, patvirtinimu (šiuo klausimu žr. 2011 m. liepos 5 d. Sprendimo Edwin / VRDT, C‑263/09 P, EU:C:2011:452, 51 punktą; 2014 m. kovo 27 d. Sprendimo VRDT / National Lottery Commission, C‑530/12 P, EU:C:2014:186, 35 ir 43 punktus ir 2017 m. balandžio 5 d. Sprendimo EUIPO / Szajner, C‑598/14 P, EU:C:2017:265, 36 punktą).
80 Trečia, pagal Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnio 1 ir 2 dalis Bendrasis Teismas turi įgaliojimus vykdyti neribotą teisėtumo priežiūrą dėl EUIPO atlikto pareiškėjo pateiktų įrodymų, kuriais siekiama nustatyti nacionalinės teisės aktų, kuriais jis remiasi, turinį, vertinimo (šiuo klausimu žr. 2011 m. liepos 5 d. Sprendimo Edwin / VRDT, C‑263/09 P, EU:C:2011:452, 52 punktą; 2014 m. kovo 27 d. Sprendimo VRDT / National Lottery Commission, C‑530/12 P, EU:C:2014:186, 36 punktą ir 2017 m. balandžio 5 d. Sprendimo EUIPO / Szajner, C‑598/14 P, EU:C:2017:265, 37 punktą).
81 Be to, kadangi pritaikius nacionalinę teisę tokiomis su procesu susijusiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju, Europos Sąjungos prekių ženklo savininkas gali netekti savo teisės, būtina užtikrinti, kad Bendrasis Teismas, nepaisydamas galimų spragų dokumentuose, pateiktuose kaip taikytinos nacionalinės teisės įrodymas, išlaikytų realią galimybę atlikti veiksmingą priežiūrą. Taigi šiuo aspektu, be teisės tikrinti pateiktus dokumentus, jam turi būti suteikta galimybė patikrinti teisės normų, kuriomis remiasi prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia pateikęs asmuo, turinį, taikymo sąlygas ir svarbą. Todėl Bendrojo Teismo atliekama teisminė kontrolė turi atitikti veiksmingos teisminės apsaugos principo reikalavimus (2014 m. kovo 27 d. Sprendimo VRDT / National Lottery Commission, C‑530/12 P, EU:C:2014:186, 44 punktas ir 2017 m. balandžio 5 d. Sprendimo EUIPO / Szajner, C‑598/14 P, EU:C:2017:265, 38 punktas).
82 Pažymėtina, kad EUIPO ir Bendrasis Teismas kontrolę turi atlikti laikydamiesi reikalavimo užtikrinti Reglamento Nr. 207/2009 veiksmingumą, t. y. užtikrinti Europos Sąjungos prekių ženklo apsaugą (2014 m. kovo 27 d. Sprendimo VRDT / National Lottery Commission, C‑530/12 P, EU:C:2014:186, 40 punktas ir 2017 m. balandžio 5 d. Sprendimo EUIPO / Szajner, C‑598/14 P, EU:C:2017:265, 39 punktas).
83 Dėl protesto paraiškos, grindžiamos iš nacionalinės tesės kylančia ankstesne teise, konstatuotina, kad galima remtis argumentais, panašiais į išdėstytus šio sprendimo 78–82 punktuose, kiek tai susiję su įrodinėjimo našta ir funkcijų paskirstymu tarp šalių, kompetentingų EUIPO padalinių ir Bendrojo Teismo.
84 Iš tiesų iš jurisprudencijos matyti, kad protestą pateikęs asmuo turi įrodyti, jog nagrinėjamam neregistruotam prekių ženklui ar žymeniui taikomi nurodyti valstybės narės teisės aktai ir kad jais remiantis galima uždrausti naudoti vėlesnį prekių ženklą (2011 m. kovo 29 d. Sprendimo Anheuser-Busch / Budějovický Budvar, C‑96/09 P, EU:C:2011:189, 190 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 2005 m. balandžio 20 d. Sprendimo Atomic Austria / VRDT – Fabricas Agrupadas de Muñecas de Onil (ATOMIC BLITZ), T‑318/03, EU:T:2005:136, 33 punktą).
85 Be to, EUIPO turi išnagrinėti, ar vykstant protesto procedūrai yra tenkinamos atsisakymo registruoti pagrindų taikymo sąlygos. Tokiu atveju ji turi įvertinti šalių nurodytų faktų realumą ir įrodomąją jų pateiktų įrodymų galią. Jai gali tekti atsižvelgti, be kita ko, į valstybės narės, kur saugomas ankstesnis žymuo, kuriuo grindžiamas protestas, nacionalinę teisę. Tokiu atveju EUIPO ex officio, kaip ji mano, tinkamomis priemonėmis, turi surinkti informaciją apie atitinkamos valstybės nacionalinę teisę, jei tokia informacija yra būtina, vertinant atsisakymo registruoti pagrindų taikymo sąlygas, ypač nurodytų faktų realumą ar įrodomąją šalių pateiktų įrodymų galią (2005 m. balandžio 20 d. Sprendimo ATOMIC BLITZ, T‑318/03, EU:T:2005:136, 34 ir 35 punktai).
86 Verta paminėti, kad iš ieškovės minėtų EUIPO gairių C dalies „Protesto procedūra“ 4 skirsnio „Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalyje nustatytos teisės“ 5.3.6 punkto matyti, kad:
„reikia bendrai įrodyti, kad pagal nacionalinės teisės aktus galima remtis [neregistruotais žymenimis] taikant laikinąsias apsaugos priemones prieš vėlesnį prekių ženklą, ir [kad] taip pat reikia įrodyti, kad nagrinėjamoje byloje sąlygos, kad būtų paskirtos laikinosios apsaugos priemonės, yra patenkintos (apsaugos apimtis), jeigu ginčijamas Sąjungos ženklas buvo naudojamas nagrinėjamoje teritorijoje.
Kiek tai susiję su pirmuoju klausimu (apsauga abstrakčiai), į jį paprastai bus atsakyta naudojant priede pateiktą sąrašą, kuriame nurodytos ankstesnės taikomos teisės.
Dėl antrojo klausimo pažymėtina, kad į jį taip pat turi būti atsakyta atsižvelgiant į taikytiną nacionalinę teisę. <…>“
87 Remiantis EUIPO gairių 5.3.6 punktu, norint taikyti Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalį, reikia, viena vertus, įrodyti, kad atitinkamos valstybės narės teisės aktai suteikia apsaugą neregistruotiems prekių ženklams, ir, kita vertus, kad yra laikomasi nacionalinėje teisėje šiuo klausimu nustatytų sąlygų.
88 Reikėtų pridurti, kad EUIPO gairių C dalies 4 skirsnio 5.4 punkte nurodyta, kad:
„<…> šalis, kuri remiasi specifiniu pasiūlymu ar išvada, turi pateikti Tarnybai teiginius, faktus ir argumentus, kurie reikalingi išsamioms išvadoms pagrįsti.
<…>
Kiek tai susiję su faktinėmis aplinkybėmis, būtinomis siekiant nustatyti teisines pasekmes, pavyzdžiui, reputaciją ar konkrečią naudojimo paskirtį, [Reglamento Nr. 207/2009] 74 straipsnyje [1 dalyje] numatytas bendrasis principas taikomas nuo pradžios.
Šios faktinės aplinkybės susijusios su tokiais aspektais:
– <…>
– Apsaugos taikymo sritis (žymenų ir prekių bei paslaugų panašumas, galimybė supainioti) (nacionalinis standartas).
– Tarnyba turi vertinti pagal 8 straipsnio 4 dalį taikomas valstybių narių teisės nuostatas taip pat, kaip faktus. Tarnyba negali pati tiksliai nustatyti, kokie visų valstybių narių teisės aktai yra taikomi teisėms 8 straipsnio 4 dalies kontekste. Šio aspekto, kaip fakto, kuriuo remiasi šalis ir kuri turi jį pagrįsti, vertinimas sutampa su kriterijais, kuriuos taiko valstybių narių teismai, užsienio teisės kontekste taikydami tarptautinės privatinės teisės principus.
– Taigi, kiek tai susiję su teisės klausimais, t. y. taisyklėmis ir normomis, kylančiomis iš skirtingų nacionalinių normų, taikomų konkrečiam atvejui, Tarnyba paprastai reikalauja, kad protestą pateikęs asmuo pateiktų visą informaciją, reikalingą sprendimui priimti.
– Tokie įrodymai nėra būtini tik tada, kai juos jau anksčiau Tarnyba buvo nustačiusi, pavyzdžiui, įtraukdama juos į priede pateiktą sąrašą. Tačiau bylos šalys gali pateikti įrodymų, kad sąraše pateikta arba Tarnybos kitaip nustatyta informacija yra pasenusi ar nebetiksli.
– <…>“
89 Šiuo atveju reikia patikrinti, ar, remdamasi tuo, ką šalys pateikė Bendrajam Teismui, Apeliacinė taryba atsižvelgė į atitinkamas nacionalines nuostatas ir ar atsižvelgdama į jas tinkamai išnagrinėjo Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygas.
90 Dėl įrodinėjimo pareigos, susijusios su ankstesne teise ir jos apimtimi, pažymėtina, kad iš ieškinio matyti, jog, kiek susiję su neregistruotu prekių ženklu, ieškovė kaltina Apeliacinę tarybą apsiribojus Čekijos prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies g punkto analize, todėl ji neišnagrinėjo, ar šis prekių ženklas atitinka Čekijos prekybos kodekso 44 ir paskesniuose straipsniuose nurodytas sąlygas dėl apsaugos suteikimo. Ieškovės teigimu, Apeliacinė taryba neįvertino, ar, remiantis pastaraisiais straipsniais, įstojusi į bylą šalis buvo neregistruotos teisės, suteikiančios jai teisę uždrausti naudoti vėlesnį prekių ženklą, turėtoja.
91 Šiuo klausimu pirmiausia reikėtų paminėti, kad EUIPO gairių C dalies 4 skirsnio priede pateiktame nacionalinių teisių, kurios laikomos ankstesnėmis atsižvelgiant į Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalį, sąraše yra paminėtas Čekijos prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies g punktas. Tačiau Čekijos prekybos kodekso 44 ir paskesni straipsniai nėra nurodyti minėtame priede.
92 Kadangi ieškovė siekė ginčyti tai, kad remiantis Čekijos prekių ženklų 7 straipsnio 1 dalies g punktu gali būti suteikiama teisė neregistruotiems prekių ženklams, ji turėjo tai įrodyti. Ji taip pat turėjo įrodyti (nes norėjo tuo remtis), kad teisės į neregistruotus prekių ženklus pagal Čekijos teisę suteikiamos remiantis ne Čekijos prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies g punktu, bet kitomis nuostatomis, visų pirma Čekijos Prekybos kodekso 44 ir paskesniais straipsniais, susijusiais su nesąžininga konkurencija ir autorių teisių pažeidimu.
93 Reikia pridurti, kad Bendrasis Teismas, naudodamasis, kaip jis mano, tinkamomis priemonėmis, turi surinkti informaciją, net savo iniciatyva, apie atitinkamos valstybės narės nacionalinę teisę tam, kad išsiaiškintų, ar tokia informacija būtina norint įvertinti nagrinėjamo atsisakymo registruoti pagrindo taikymo sąlygas, ir nurodytų faktų tikrumą arba įrodomąją pateiktų įrodymų galią, todėl ieškovei buvo paskirtos proceso organizavimo priemonės, kad būtų gauta informacijos apie Čekijos teisės nuostatas, kuriomis ši valstybė narė rėmėsi, konkrečiai kalbant, kad būtų pateiktas visas Čekijos prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies g punkto komentaras (Horáček, R. a kol. Práva na označení (zákon o ochranných známkách a zákon o ochraně označení původu a zeměpisnych označení) Komentář – Prague, C.H.Beck 2004), kurio ištrauką ji citavo ieškinyje, ir kelių nacionalinių teismų sprendimų, taip pat cituotų ieškinyje, pilnos versijos.
94 Iš bylos medžiagos ir iš šalių pateiktų atsakymų nematyti, kad Apeliacinė taryba padarė klaidą, nustatydama, kiek susiję su Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies taikymu, viena vertus, kad pagal Čekijos prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies g punktą neregistruotų prekių ženklų, naudojamų prekyboje, kurių reikšmė nėra tik vietinė, savininkai turi teisę prieštarauti dėl naujų prekių ženklų įregistravimo, jeigu žymenys yra tapatūs arba panašūs ir jeigu jais žymimos panašios arba tapačios prekės ar paslaugos, ir, kita vertus, kad Čekijos prekybos kodekso nuostatos, minimos šioje byloje, yra nereikšmingos, nes jos susijusios su nesąžininga konkurencija ir autorių teisių pažeidimais, dėl kurių EUIPO neturi įgaliojimų.
95 Pirma, pagal Čekijos prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies g punktą protestą dėl Čekijos prekių ženklo įregistravimo gali pateikti „neregistruoto prekių ženklo arba kito prekyboje naudojamo ne tik vietinės reikšmės žymens savininkas dėl panašių ar tapačių prekių ir paslaugų, jeigu žymuo yra tapatus prašomam įregistruoti žymeniui arba į jį panašus, kai teisės į tą žymenį buvo įgytos iki paraiškos įregistruoti pateikimo“.
96 Taigi Čekijos prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies g punkte yra apibrėžtos sąlygos, kurioms esant gali būti sukliudyta įregistruoti vėlesnį prekių ženklą, remiantis neregistruotu prekių ženklu.
97 Dėl klausimo, ar ginčijamo sprendimo 25 ir 30 punktuose Apeliacinė taryba turėjo teisę nuspręsti, kad teisės į neregistruotus prekių ženklus turėjo būti įgytos naudojant juos prekyboje iki paraiškos įregistruoti padavimo datos ir ar minėto sprendimo 39 punkte ji galėjo nagrinėti įrodymus, norėdama nustatyti, ar teisės į neregistruotą prekių ženklą buvo įgytos dėl to, kad įstojusi į bylą šalis jį naudojo, reikia priminti, kad, remiantis EUIPO gairių C dalies 4 skirsniu, neregistruoto prekių ženklo apsaugos pagrindas, kiek tai susiję su Čekijos Respublikos teise, yra Čekijos prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies g punktas.
98 Ieškovė savo ieškinyje tvirtina, kad EUIPO gairės nėra privalomojo pobūdžio, tačiau tai negali paneigti nei fakto, kad pagal Čekijos prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies g punktą yra suteikiama apsauga neregistruotiems prekių ženklams, nes jame aiškiai įtvirtinta teisė jų savininkams uždrausti vėlesnio prekių ženklo registraciją, nei fakto, kad, remiantis šia nuostata, naudojimas prekyboje yra būtina sąlyga teisėms į neregistruotą žymenį įgyti Čekijos Respublikoje.
99 Iš šalių pateiktų dokumentų ir atsakymų nematyti, kad Apeliacinė taryba padarė klaidą, kai pripažino, kad pagal Čekijos prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies g punktą suteikiama apsauga neregistruotiems žymenims ir kad, remiantis šia nuostata, teisės į neregistruotą žymenį, kuris nėra tik vietinės reikšmės, įgyjamos jį naudojant prekyboje iki prašymo įregistruoti vėlesnį prekių ženklą pateikimo dienos.
100 Reikia pridurti, kad pateikdami protestą dėl vėlesnio prekių ženklo įregistravimo teisių į ankstesnius žymenis savininkai siekia užtikrinti veiksmingą apsaugą nuo bet kokio būsimo tokio prekių ženklo naudojimo.
101 Kaip teisingai ieškinyje nurodė ieškovė, Čekijos prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies g punkte suteikiama teisė ankstesnės galiojančios teisės turėtojui ginčyti paraišką įregistruoti prekių ženklą prieš jo įregistravimą: antraip jis turėtų kreiptis į teismą dėl prekių ženklo neteisėto naudojimo ir prekių ženklo registracijos panaikinimo, remdamasis to paties įstatymo 31 straipsnio 2 dalimi.
102 Teisė prieštarauti vėlesnio prekių ženklo registracijai remiantis Čekijos prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies g punktu netiesiogiai, bet neišvengiamai apima teisę uždrausti tokio prekių ženklo naudojimą.
103 Antra, kiek tai susiję su klausimais, ar, be Čekijos prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies g punkto, yra ir kitų nuostatų, kaip antai Čekijos prekybos kodekso 44 ir paskesnių straipsnių, kuriomis remiantis neregistruotų žymenų savininkai galėtų uždrausti vėlesnio prekių ženklo naudojimą po jo įregistravimo, ir ar Apeliacinė taryba padarė klaidą, nes neišnagrinėjo, ar sąlygos, numatytos minėtuose straipsniuose, dėl teisių į neregistruotą žymenį įgijimo buvo patenkintos, reikia pažymėti, kad iš šalių pateiktų įrodymų nematyti, kad Apeliacinė taryba padarė klaidą, kai nusprendė, jog šie straipsniai yra susiję su klausimais, kurie nepriklauso EUIPO kompetencijai.
104 Iš tiesų Čekijos prekybos kodekso 44 ir paskesni straipsniai yra susiję su nesąžininga konkurencija, klaidinančiais prekių ženklais ir autorių teisių pažeidimu ir iš pateiktų dokumentų, susijusių Čekijos prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies g punktu, nematyti, kad ši nuostata turėtų būti siejama su minėtais straipsniais, nepaisant to, kad minėto Prekybos kodekso 47 straipsnyje nurodomi galimybės supainioti atsiradimo atvejai.
105 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad, atsižvelgiant į Čekijos teisės nuostatas, Apeliacinė taryba nepadarė klaidos, vertindama Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygas.
– Dėl antrojo pagrindo trečios dalies
106 Ieškovė teigia, kad žymuo, kuriuo remiantis prašoma įregistruoti prekių ženklą, buvo naudojamas Čekijos Respublikoje prieš įstojusiai į bylą šaliai pradedant naudoti neregistruotą prekių ženklą, kuris dėl šios priežasties jos atžvilgiu turi būti laikomas nesąžiningos konkurencijos veiksmu ir jos autoriaus teisių pažeidimu, todėl, remiantis Čekijos teise, negaliojančiu. Tokiomis aplinkybėmis ieškovė iš esmės kaltina Apeliacinę tarybą dėl to, kad ši patenkino protestą ir nusprendė, kad neturi įgaliojimų vertinti, ar, remiantis Čekijos teise, minėtas neregistruotas prekių ženklas yra galiojantis. Ji priekaištauja Apeliacinei tarybai dėl to, jog ši nusprendė, kad ieškovei priklauso pareiga įrodyti, kad įstojusios į bylą šalies teisė yra negaliojanti arba kad ja negalima remtis prieš ieškovę. Iš tikrųjų įstojusi į bylą šalis privalo įrodyti, kad turi nacionalinės teisės suteikiamų teisių, o EUIPO turi išnagrinėti jų galiojimo klausimą.
107 EUIPO ir įstojusi į bylą šalis ginčija ieškovės argumentus.
108 Iš jurisprudencijos matyti, jog tam, kad protestą pateikęs asmuo, remdamasis Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalimi, galėtų užkirsti kelią Sąjungos prekių ženklo registracijai, būtina ir pakanka, kad tą dieną, kai EUIPO tikrina, ar visos protestui pareikšti keliamos sąlygos įvykdytos, būtų galima remtis esama ankstesne teise, kuri nebuvo pripažinta negaliojančia įsiteisėjusiu teismo sprendimu (2011 m. kovo 29 d. Sprendimo Anheuser-Busch / Budějovický Budvar, C‑96/09 P, EU:C:2011:189, 94 punktas).
109 Šiomis aplinkybėmis EUIPO, spręsdama dėl Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalimi grindžiamo protesto, turi atsižvelgti į atitinkamų valstybių narių teismų sprendimus dėl pareikštų ankstesnių teisių galiojimo ar kvalifikavimo, kad įsitikintų, jog šios vis dar sukelia pagal šią nuostatą reikalaujamų pasekmių, tačiau ji negali pakeisti kompetentingų nacionalinių teismų vertinimo savuoju, nes pagal Reglamentą Nr. 207/2009 tokios teisės jai nesuteikta (2011 m. kovo 29 d. Sprendimo Anheuser-Busch / Budějovický Budvar, C‑96/09 P, EU:C:2011:189, 95 punktas).
110 Be to, nacionalinio prekių ženklo galiojimas gali būti ginčijamas tik vykstant panaikinimo procedūrai atitinkamoje valstybėje narėje, o ne vykstant Sąjungos prekių ženklo registravimo procedūrai (žr. 2007 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Xentral / VRDT – Pages jaunes (PAGESJAUNES.COM), T‑134/06, EU:T:2007:387, 36 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Be to, nors EUIPO, remdamasi protestą pateikusios šalies privalomais pateikti įrodymais, turi patikrinti nacionalinio prekių ženklo, kuriuo grindžiamas protestas, egzistavimą, ji neprivalo spręsti konflikto dėl šio prekių ženklo ir kito prekių ženklo nacionaliniu lygiu, nes toks konfliktas priklauso nacionalinių institucijų kompetencijai (2005 m. balandžio 21 d. Sprendimo PepsiCo / VRDT – Intersnack Knabber-Gebäck (RUFFLES), T‑269/02, EU:T:2005:138, 26 punktas ir 2007 m. gruodžio 13 d. Sprendimo PAGESJAUNES.COM, T‑134/06, EU:T:2007:387, 36 punktas).
111 Taigi tol, kol ankstesnis nacionalinis prekių ženklas veiksmingai saugomas, ankstesnė nacionalinė registracija ar kita ankstesnė už jį teisė neturi reikšmės reiškiant protestą dėl Europos Sąjungos prekių ženklo paraiškos, net jei prašomas įregistruoti prekių ženklas yra tapatus registracijos paraišką pateikusios įmonės ankstesniam nacionaliniam prekių ženklui ar kitai teisei, ankstesnei už nacionalinį prekių ženklą, kuriuo grindžiamas protestas (šiuo klausimu žr. 2007 m. gruodžio 13 d. Sprendimo PAGESJAUNES.COM, T‑134/06, EU:T:2007:387, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
112 Nėra priežasties, leidžiančios daryti išvadą, kad tokie argumentai nėra taikomi tokiu atveju, kaip šis, kai protestas grindžiamas ankstesniu nacionaliniu neregistruotu prekių ženklu.
113 Taigi Apeliacinė taryba nepadarė klaidos, kai ginčijamo sprendimo 69 punkte nusprendė, kad nėra kompetentinga vertinti neregistruoto prekių ženklo galiojimo ir kartu nuspręsti, kad įstojusi į bylą šalis galimai pažeidė ieškovės autoriaus teises ar įvykdė nesąžiningos konkurencijos veiksmą ieškovės atžvilgiu.
114 Vadinasi, Apeliacinė taryba nepadarė klaidos, kai iš esmės nusprendė, kad ieškovė privalėjo įrodyti, kad neregistruotas prekių ženklas yra negaliojantis, ir prireikus pateikti galutiniais tapusius teismo ar administracinius sprendimus, kuriuose tai konstatuojama.
115 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti visą ieškinį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
116 Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo.
117 Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, iš jos priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal EUIPO ir įstojusios į bylą šalies pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš Bacardi Co. Ltd bylinėjimosi išlaidas.
Kanninen | Pelikánová | Buttigieg |
Paskelbtas 2018 m. spalio 24 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
Parašai.