TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) NUTARTIS

2010 m. liepos 13 d.

Byla F‑103/09

John Allen ir kt.

prieš

Europos Komisiją

„Viešoji tarnyba — Darbuotojai, įdarbinti vykdant JET projektą — Ieškinys dėl žalos atlyginimo — Protingas terminas — Vėlavimas“

Dalykas: Pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, kuriuo J. Allen ir kiti 113 ieškovų iš principo prašo Komisijos atlyginti materialinę žalą, patirtą dėl to, kad dirbdami bendrojoje įmonėje Join European Torus (JET) nebuvo įdarbinti laikinaisiais tarnautojais.

Sprendimas: Atmesti ieškinį kaip nepriimtiną. Ieškovas ir kiti 110 ieškovų, kurių vardai ir pavardės nurodyti ieškovų sąraše, padengia visas bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai — Ieškinys — Ieškinys dėl žalos atlyginimo — Prašymas panaikinti ikiteisminį sprendimą atmesti prašymą atlyginti žalą — Prašymas, neatskiriamas nuo reikalavimo atlyginti žalą

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)

2.      Pareigūnai — Ieškinys — Terminai — Institucijai pateiktas prašymas atlyginti žalą — Protingo termino laikymasis — Vertinimo kriterijai

(Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnis)

1.      Institucijos sprendimas atmesti prašymą atlyginti žalą yra sudedamoji išankstinės administracinės procedūros dalis, kuri užbaigiama iki ieškinio dėl atsakomybės pareiškimo Tarnautojų teisme. Todėl pareigūno suformuluoti reikalavimai panaikinti aktą negali būti vertinami atskirai nuo reikalavimo dėl atsakomybės. Iš tikrųjų aktai, kuriuose pareikšta institucijos pozicija per ikiteisminę stadiją, leidžia žalą patyrusiai šaliai pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo Sąjungos teisme.

(žr. 22 punktą)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2004 m. spalio 14 d. Sprendimo Sandini prieš Teisingumo Teismą, T‑389/02, Rink. VT p. I‑A‑295 ir II‑1339, 56 punktas.

2.      Visus prašymus, kuriais siekiama iš Sąjungos gauti atlyginimą už institucijos padarytą žalą, pareigūnas ar tarnautojas privalo pateikti institucijai per protingą terminą, skaičiuojamą nuo tada, kada jis sužinojo apie situaciją, dėl kurios skundžiasi.

Reikalaujama laikytis protingo termino visais atvejais, kai, nesant teisės nuostatų, remiantis teisinio saugomo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principais neleidžiama, kad Sąjungos institucijos ir fiziniai ar juridiniai asmenys veiktų be jokių laiko ribų taip sukeldami pavojų įgytos teisinės padėties stabilumui.

Nors teisės nuostatų tekstuose nėra numatytas terminas pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, pagrįstą sprendimo nepriėmimu, savaime suprantama, kad, teisės nuostatose nesant nuorodos į ieškinio dėl tam tikros rūšies ginčų pareiškimo terminą, Sąjungos teisėjas turi užpildyti šią spragą teisių gynimo priemonių sistemoje. Kad tai padarytų, teisėjas turi pasverti, pirma, ieškovo teisę į veiksmingą teisminę gynybą, kuri yra vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų ir kuri reiškia, kad asmuo turi turėti pakankamą terminą įvertinti jo nenaudai priimto akto ar faktinės aplinkybės, kurią jis skundžia, teisėtumą ir prireikus parengti ieškinį, ir, antra, teisinio saugumo, pagal kurį, suėjus tam tikram terminui, Sąjungos institucijų priimti aktai tampa galutiniai, reikalavimą.

Nesant teisės nuostatų, siekiant suderinti šiuos skirtingus interesus ginčus teismui nagrinėti būtina pateikti per protingą terminą. Termino protingumą reikia vertinti atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes, ypač į bylos svarbą suinteresuotajam asmeniui, bylos sudėtingumą ir jos šalių veiksmus. Šiuo atveju taip pat reikia atsižvelgti į penkerių metų ieškinio senaties terminą, numatytą Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnyje ieškiniams dėl deliktinės atsakomybės, nes šis terminas taip pat taikomas ginčams tarp Sąjungos ir jos tarnautojų.

Laikantis protingo termino reikalavimo ir pagal analogiją taikant Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnyje numatytą senaties terminą, siekiama užpildyti teisinę spragą ir išvengti to, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo galėtų būti pareikštas bet kada ir kad taip būtų sukeltas pavojus įgytos teisinės padėties stabilumui. Šio termino trukmė yra tokia, kad juo galima užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp šių teisinio saugumo reikalavimų ir ieškovo teisės į veiksmingą teisminę gynybą tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios taikomos visiems Sąjungos subjektams. Be to, remiantis šiuo terminu ginčą dėl deliktinės atsakomybės nepriėmus sprendimo, kuris gali kilti viešosios tarnybos srityje, galima prilyginti bendram ginčui dėl deliktinės atsakomybės, kuriam pagal Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnį taikomas penkerių metų senaties terminas.

(žr. 33–38, 42 ir 48 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1998 m. kovo 25 d. Nutarties Koopman prieš Komisiją, T‑202/97, Rink. VT p. I‑A‑163 ir II‑511, 24 ir 25 punktai; 2001 m. kovo 6 d. Sprendimo Dunnett ir kt. prieš EIB, T‑192/99, Rink. p. II‑813, 51–53 punktai; 2004 m. liepos 6 d. Sprendimo Huygens prieš Komisiją, T‑281/01, Rink. VT p. I‑A‑203 ir II‑903, 46 ir 47 punktai; 2004 m. spalio 5 d. Sprendimo Eagle ir kt. prieš Komisiją, T‑144/02, Rink. p. II‑3381, 57, 60, 65, 66 ir 71 punktai; 2009 m. birželio 26 d. Nutarties Marcuccio prieš Komisiją, T‑114/08 P, Rink. VT p. I‑B‑1‑53 ir II‑B‑1‑313, 25 punktas.

Europos Sąjungos Bendrojo Teismo praktika: 2010 m. kovo 23 d. Nutarties Marcuccio prieš Komisiją, T‑16/09 P, 33 ir 34 punktai.

Tarnautojų teismo praktika: 2007 m. vasario 1 d. Sprendimo Tsarnavas prieš Komisiją, F‑125/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑43 ir II‑A‑1‑231, 71 punktas.