Language of document : ECLI:EU:C:2013:278

GENERALINIO ADVOKATO

PEDRO CRUZ VILLALÓN IŠVADA,

pateikta 2013 m. balandžio 30 d.(1)

Byla C‑518/11

UPC Nederland BV

prieš

Gemeente Hilversum

(Gerechtshof te Amsterdam (Nyderlandai) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Elektroninių ryšių tinklai ir paslaugos – Nauja reglamentavimo sistema – Direktyvos 2002/19/EB, 2002/20/EB, 2002/21/EB ir 2002/22/EB – Ratione materiae taikymo sritis – Laisvai prieinamų radijo ir televizijos programų platinimas kabeliu – Savivaldybės kabelinio tinklo perleidimas privačiai įmonei –Bazinių paslaugų tarifą ribojančios sutarties sąlygos suderinamumas – Sektoriui taikomos ex ante taisyklės – Nacionalinių reguliavimo institucijų kompetencija – Didelę įtaką rinkoje turinčios įmonės – Bendrojo intereso tikslai“





1.        Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą suteikia Teisingumo Teismui galimybę pirmą kartą išnagrinėti Europos Sąjungos teisės poveikį valstybių narių kompetencijai reikalauti, kad įmonės, teikiančios radijo ir televizijos transliavimo paslaugas, ribotų minėtų paslaugų mažmeninių kainų didinimą. Ginčas pagrindinėje byloje ypatingas tuo, kad sutartyje, pagal kurią savivaldos institucija, t. y. Gemeente Hilversum (Hilversum savivaldybė), perleido kabelinį tinklą privačiai įmonei, įrašyta sąlyga yra pagrindinėje byloje nagrinėjama ribojamoji priemonė.

I –    Teisinis pagrindas

2.        Pagrindinės Sąjungos antrinės teisės nuostatos, kurios yra reikšmingos atsakant į šioje byloje pateiktus prejudicinius klausimus, išdėstytos įvairiose direktyvose, kuriose nustatyta tai, kas paprastai vadinama nauja elektroninių ryšių srities reglamentavimo sistema(2), būtent 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų direktyva)(3) ir jos pagrindu priimtose keturiose specialiose direktyvose(4), t. y. ne tik 1997 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 97/66/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos telekomunikacijų sektoriuje(5), bet ir 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2002/19/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir susijusių priemonių sujungimo ir prieigos prie jų (Prieigos direktyva)(6), 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2002/20/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo (Leidimų direktyva)(7) ir 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyva)(8).

3.        Įvairių Pagrindų direktyvos ir 2002 m. rugsėjo 16 d. Komisijos direktyvos 2002/77/EB dėl konkurencijos elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų rinkose(9) nuostatų, kurios daugiausiai susijusios su pagrindine byla, turinys bus išdėstytas toliau tekste tiek, kiek reikia.

II – Faktinės pagrindinės bylos aplinkybės

4.        Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir iš Teisingumo Teismui raštu ir žodžiu pateiktų pastabų matyti, kad ginčas pagrindinėje byloje kilo dėl to, kad Gemeente Hilversum už maždaug 23 227 000 eurų pardavė savo kabelinį tinklą ir jį eksploatavusią savivaldybės įmonę teisinei bendrovės UPC Nederland(10) pirmtakei.

5.        Pagal šalių „susitarimą dėl Hilversiumo kabelinio tinklo būsimo eksploatavimo“ Gemeente Hilversum įsipareigojo padėti pirkėjui gauti leidimą plėsti, prižiūrėti ir eksploatuoti kabelinio transliavimo įrenginius šios savivaldybės teritorijoje.

6.        Pirkėjas įsipareigojo investuoti tiek, kad taptų įmanoma sukurti kabelinį tinklą, kuris leistų pagerinti teikiamų paslaugų kokybę minėtos savivaldybės teritorijoje gyvenantiems vidutines pajamas gaunantiems abonentams, įskaitant šviesolaidžių įdiegimą tinkle iki 1998 m. sausio 1 d., ir, be radijo ir televizijos programų transliavimo(11), pasiūlyti patrauklų telekomunikacijos paslaugų paketą privatiems vartotojams ir įmonėms.

7.        Šio susitarimo 4.2 straipsnyje numatyta, kad pirkėjas privalo „užtikrinti įvairiapusišką minimalią optimalios transliavimo kokybės kabelinių radijo ir televizijos programų pasiūlą abonentams už prieinamą kainą“, t. y. RTV programų bazinį paketą, atitinkantį susitarime numatytus turinio ir kainos kriterijus. Be kita ko, buvo numatyta, kad bazinio paketo mėnesinis tarifas pagal minėto susitarimo 11 priede nustatytą formulę bus derinamas su vartotojų kainų indeksu, ir nurodyta, kad papildomos sąnaudos bus įtraukiamos į tarifą, jei jos viršys minėtą indeksą(12).

8.        2003 m. lapkričio 28 d. laišku UPC pranešė Gemeente Hilversum, kad nuo 2004 m. sausio 1 d. bazinio paketo mėnesinis tarifas visiems namų ūkiams bus padidintas nuo 10,28 EUR iki 13,32 EUR (įskaitant PVM).

9.        Tada Gemeente Hilversum pareiškė ieškinį, kuriuo pareikalavo uždrausti numatytą tarifo padidinimą. 2003 m. gruodžio 23 d. sprendimu Rechtbank te Amsterdam šį reikalavimą patenkino, 2004 m. rugpjūčio 12 d. Gerechtshof te Amsterdam (Nyderlandai) apeliacinėje byloje jo sprendimą patvirtino, o 2005 m. liepos 8 d. Hoge Raad der Nederlanden sprendimu UPC kasacinis skundas buvo atmestas.

10.      Be to, 2005 m. rugsėjo 27 d. Nyderlandų konkurencijos institucija(13) išnagrinėjo, ar UPC, nustatydama pernelyg didelį bazinių analoginių paketų abonemento tarifą už, piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi, kaip tai suprantama pagal Nyderlandų įstatymo dėl konkurencijos 24 straipsnį, ir padarė išvadą, kad taip nėra.

11.      2005 m. rugsėjo 28 d. Nyderlandų nepriklausoma pašto ir telekomunikacijų įstaiga(14) priėmė sprendimo „Dėl radijo ir televizijos programų perdavimo paslaugų rinkos UPC prižiūrimoje teritorijoje“ projektą. Šiame projekte OPTA konstatavo, kad UPC savo prižiūrimoje teritorijoje turi didelę įtaką „laisvai prieinamų radijo ir televizijos programų platinimo kabeliu paketų tiekimo rinkoje“, ir įpareigojo laikytis tarifo nustatymo reikalavimų(15).

12.      2005 m. lapkričio 3 d.(16) Europos Bendrijų Komisija, gavusi šį OPTA sprendimo projektą, suabejojo, ar jis atitinka Pagrindų direktyvos 15 straipsnio 3 dalies, aiškinamos atsižvelgiant į Komisijos rekomendaciją 2003/311/EB(17), nuostatas.

13.      2006 m. kovo 17 d. OPTA galutiniame sprendime kainų kontrolės priemonė neminima.

14.      2006 m. gegužės 15 d. UPC Rechtbank te Amsterdam pareiškė ieškinį Gemeente Hilversum, kuriame prašė pripažinti ginčijamą tarifą ribojančią sąlygą negaliojančia ir įpareigoti Gemeente Hilversum leisti padidinti tarifą. Šiuo atveju ji rėmėsi būtent tarifą ribojančios sąlygos nesuderinamumu su NRS nuostatomis.

15.      2007 m. birželio 27 d. Rechtbank te Amsterdam UPC ieškinį atmetė.

III – Prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme

16.      Šiomis aplinkybėmis Gerechtshof te Amsterdam, gavęs UPC apeliacinį skundą, nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui ne mažiau kaip 18 prejudicinių klausimų, suformuluotų taip:

„1.      Ar į materialią NRS taikymo sritį patenka laisvai prieinamų radijo ir televizijos programų platinimo kabeliu paslauga, į kurios tarifą įtraukiamos perdavimo sąnaudos ir suma, nustatoma atsižvelgiant į atlygį, mokamą transliuotojams ir kolektyvinio autorių teisių administravimo asociacijoms už kūrinių turinio skelbimą?

2a.      Ar atsižvelgiant į telekomunikacijų sektoriaus liberalizavimą ir NRS tikslus, įskaitant pagal ją numatytą griežtą koordinavimo ir konsultavimosi procedūrą, kurios reikia imtis prieš suteikiant nacionalinei reguliavimo institucijai (išimtinę) kompetenciją taikant kainų kontrolės priemones reguliuoti galutiniams vartotojams taikomus tarifus, savivaldybė dar turi teisę ginti viešuosius savo gyventojų interesus reguliuodama galutiniams vartotojams taikomus tarifus, t. y. įtraukdama į sutartį tarifą ribojančią sąlygą?

2b.      Jei atsakymas būtų neigiamas, ar tarifą ribojančios sąlygos, kurią savivaldybė išsiderėjo parduodama savo kabelinių tinklų įmonę, taikymas prieštarauja NRS?

Jei į antrą klausimą (a ir b dalis) būtų atsakyta neigiamai, kyla šis klausimas:

3.      Ar tokia viešosios valdžios institucija kaip savivaldybė tokioje situacijoje kaip nagrinėjamoji (taip pat) saistoma lojalaus bendradarbiavimo pareigos pagal Sąjungos teisę, jei derėdamasi dėl tarifą ribojančios sąlygos ir vėliau ją taikydama ji nevykdė viešosios valdžios funkcijos, o veikė pagal privatinę teisę (taip pat žr. šešto klausimo a dalį)?

4.      Jei taikoma NRS ir savivaldybė saistoma lojalaus bendradarbiavimo pareigos:

4a.      Ar lojalaus bendradarbiavimo pareigai ir NRS tikslams, įskaitant pagal ją numatytą griežtą koordinavimo ir konsultavimosi procedūrą, kurios reikia imtis prieš suteikiant nacionalinei reguliavimo institucijai kompetenciją taikant kainų kontrolės priemones reguliuoti galutiniams vartotojams taikomus tarifus, prieštarauja tai, kad savivaldybė taiko tarifą ribojančią sutarties sąlygą?

4b.      Jei atsakymas būtų neigiamas, ar atsakymas į ketvirto klausimo a dalį būtų kitoks, kalbant apie laikotarpį, prasidėjusį po to, kai letter of serious doubt Komisija išreiškė rimtų abejonių dėl OPTA pasiūlytų kainų kontrolės priemonių atitikties Pagrindų direktyvos 8 straipsnyje išdėstytiems NRS tikslams, ir todėl OPTA atsisakė šių priemonių?

5a.      Ar SESV 101 straipsnis yra viešosios tvarkos sričiai priskirtina nuostata, kurią nacionalinis teismas pagal Nyderlandų civilinio proceso kodekso 24 ir 25 straipsnius turi taikyti ex officio?

5b.      Jei atsakymas būtų teigiamas, dėl kokių byloje nustatytų aplinkybių teismui atsiranda pareiga ex officio patikrinti SESV 101 straipsnio taikymo galimybę? Ar teismas taip pat turi šią pareigą, jei šis patikrinimas (galbūt) lemia faktinio pagrindo papildymą, kaip tai suprantama pagal Nyderlandų civilinio proceso kodekso 149 straipsnį, prieš tai suteikus šalims galimybę išdėstyti dėl jo savo nuomonę?

6.      Jei SESV 101 straipsnis taikytinas ex officio, atsižvelgiant į NRS tikslus, į tai, kad ją taiko OPTA ir Komisiją bei į tai, kad NRS vartojamos sąvokos, kaip antai „didelė įtaka rinkoje“ ir „atitinkamos rinkos apibrėžimas“, prilyginamos Europos konkurencijos teisėje vartojamoms panašioms sąvokoms, dėl pagrindinės bylos aplinkybių kyla šie klausimai:

6a.      Ar parduodama savo kabelinių tinklų įmonę ir nustatydama tarifą ribojančią sąlygą savivaldybė veikė kaip įmonė, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnį (žr. taip pat trečiąjį klausimą)?

6b.      Ar remiantis Komisijos pranešimu dėl nedidelės svarbos susitarimų, kurie nelabai riboja konkurenciją, kaip tai suprantama pagal [EB] 81 straipsnio 1 dalį (de minimis) (OL C 368, 2001, p. 13, 11 punktas), tarifą ribojanti sutarties sąlyga laikytina dideliu (esminiu) apribojimu, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalies a punktą? Jei taip, ar vien dėl to konstatuotinas juntamas konkurencijos ribojimas, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį? Jei ne, ar turi reikšmės šeštojo klausimo d dalyje nurodytos aplinkybės <…>?

6c.      Jei tarifą ribojanti sutarties sąlyga nelaikytina dideliu apribojimu, ar ja siekiama riboti konkurenciją (jau vien) dėl to, kad:

–        nacionalinė konkurencijos institucija padarė išvadą, kad, taikydama (didesnį) kabeliniam bazinio programų paketo retransliavimui identiškų paslaugų tarifą toje pačioje rinkoje, UPC nepiktnaudžiavo savo dominuojančia padėtimi,

–        Komisija savo letter of serious doubt išreiškė rimtų abejonių dėl to, ar galutiniams vartotojams taikomų tokių paslaugų, kaip antai UPC atliekamas bazinio programų paketo retransliavimas kabeliu, tarifų reguliavimas (ex ante kontroliuojant kainas) atitinka Pagrindų direktyvos 8 straipsnyje išdėstytus tikslus? Ar atsakymui turi įtakos tai, kad, atsižvelgdama į letter of serious doubt, OPTA atsisakė kainų kontrolės?

6d.      Ar sutartis, kurioje nustatyta tarifą ribojanti sąlyga, laikytina juntamu konkurencijos ribojimu, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį, atsižvelgiant (taip pat) į aplinkybę, kad:

–        pagal NRS UPC laikytina didelę įtaką rinkoje turinčia įmone (pranešimo de minimis 7 punktas),

–        beveik visos Nyderlandų savivaldybės, kurios XX a. dešimtajame dešimtmetyje perleido savo kabelinės televizijos tinklų įmones kabeliniams retransliuotojams, kaip antai UPC, sutartyse numatė sau teises, susijusias su siūlomo bazinio programų paketo tarifo nustatymu (pranešimo de minimis 8 punktas)?

6e.      Ar sutartis, kurioje nustatyta tarifą ribojanti sąlyga, laikytina (potencialiai) darančia juntamą poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį ir Gaires dėl poveikio valstybių tarpusavio prekybai sąvokos pagal [EB] 81 ir 82 straipsnius (OL C 101, 2004, p. 81), atsižvelgiant į aplinkybę, kad:

–        pagal NRS UPC laikytina didelę įtaką rinkoje turinčia įmone,

–        dėl paslaugoms, kaip antai bazinio programų paketo retransliavimui kabeliu, kurį vykdo didelę įtaką rinkoje turintys kabeliniai retransliuotojai, tokie kaip UPC, numatytos kainų kontrolės priemonės OPTA ėmėsi konsultavimosi Europos mastu procedūros, kurios pagal NRS privalu imtis, jei planuojama priemonė gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai,

–        pasirašomos sutarties vertė buvo 51 mln. NLG (apie 23 mln. EUR),

–        beveik visos Nyderlandų savivaldybės, kurios XX a. dešimtajame dešimtmetyje perleido savo kabelinės televizijos tinklų įmones kabeliniams retransliuotojams, kaip antai UPC, sutartyse numatė sau teises, susijusias su siūlomo bazinio programų paketo tarifo nustatymu?

7.      Ar atsižvelgdamas į NRS ir į Komisijos letter of serious doubt išreikštas rimtas abejones dėl to, ar galutiniams vartotojams taikytinų tarifų (išankstinis) reguliavimas atitinka konkurencijos teisės tikslus, nacionalinis teismas vis dar gali pagal SESV 101 straipsnio 3 dalį pripažinti SESV 101 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą netaikytinu tarifą ribojančiai sąlygai? Ar atsakant svarbu tai, kad, atsižvelgdama į letter of serious doubt, OPTA atsisakė kainų kontrolės?

8.      Ar, atsižvelgiant į sudarant sutartį buvusias aplinkybes (telekomunikacijų sektoriaus liberalizavimo pradžia) ir vėlesnę telekomunikacijų sektoriaus raidą, įskaitant NRS įsigaliojimą ir ja grindžiamas rimtas Komisijos abejones dėl kainų kontrolės priemonių taikymo, leidžiama apriboti SESV 101 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos pripažinimo niekiniu sankcijos galiojimą laiko atžvilgiu?“

IV – Analizė

A –    Pirminės pastabos dėl prejudicinių klausimų apimties ir priimtinumo

17.      Iš pradžių reikia pabrėžti, kad nereikės atsakyti į visus 18 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimų.

18.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kai kuriuos klausimus pateikia papildomai, o atsakymas į juos tiesiogiai priklauso nuo atsakymų į kitus klausimus. Taip yra atsakymo į antro klausimo b dalį, priklausančią nuo neigiamo atsakymo į antro klausimo a dalį, ir atsakymo į trečią klausimą, priklausantį nuo neigiamo atsakymo į prieš tai nurodytus klausimus, atvejais.

19.      Vis dėlto, kaip matysime nagrinėjant toliau, kai kurių klausimų papildomas pobūdis yra logiškas, atsižvelgiant į atsakymus į pirmus klausimus. Taip yra trečio ir ketvirto klausimų dėl lojalaus bendradarbiavimo pareigos apimties atveju; į juos bus atsakyta nagrinėjant prieš tai nurodytus klausimus. Kaip pažymėjo Komisija, tas pats pasakytina ir apie penktą–aštuntą klausimus dėl SESV 101 straipsnio.

20.      Be to, kaip Gemeente Hilversum teigia savo rašytinėse pastabose, šiame etape negalima atmesti galimybės, kad kai kuriuos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus, būtent penktą–aštuntą klausimus dėl SESV 101 straipsnio, reikia pripažinti nepriimtinais ar bent jau netinkamais, nes jų pagrįstumas sprendžiant ginčą pagrindinėje byloje, remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikta informacija, gali kelti rimtų abejonių.

21.      Galiausiai, kaip bus konstatuota, įvairius prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus galima suskirstyti į tris pagrindines grupes: pirma klausimų grupė – dėl NRS taikymo apimties, taigi ir dėl direktyvų, susijusių su ginču pagrindinėje byloje, taikymo (pirmas klausimas), antra klausimų grupė – dėl Gemeente Hilversum tenkančių įsipareigojimų apimties pagal minėtas direktyvas (antras klausimas) arba pagal SESV 4 straipsnio 3 dalyje numatytą lojalaus bendradarbiavimo pareigą (trečias ir ketvirtas klausimai) ir galiausiai paskutinė klausimų grupė – dėl SESV 101 straipsnio 1 dalies (penktas ir šeštas klausimai), 2 dalies (septintas klausimas) ir 3 dalies (aštuntas klausimas) galimo poveikio ginčo pagrindinėje byloje sprendimui.

B –    Dėl materialios NRS taikymo srities: elektroninių ryšių paslaugų sąvoka (pirmas klausimas)

22.      Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia, ar į materialią NRS taikymo sritį patenka laisvai prieinamų RTV paketų platinimo kabeliu paslauga, į kurios tarifą įtraukiamos perdavimo sąnaudos ir transliuotojams bei kolektyvinio autorių teisių administravimo institucijoms mokamos rinkliavos už jų kūrinių turinio skelbimą.

1.      Pastabų santrauka

23.      UPC teigia, kad ji iš esmės teikia elektroninių ryšių paslaugas, todėl ginčas pagrindinėje byloje patenka į NRS taikymo sritį. Kadangi UPC tik perka įvairių televizijos kanalų turinį, šitaip parengia RTV programų paketą ir kabeliniu tinklu jį platina galutiniams vartotojams, Nyderlandų vyriausybė ir Gemeente Hilversum mano priešingai, kad UPC teikia turinio skelbimo paslaugą, kuri nepatenka į NRS taikymo sritį.

24.      ELPA priežiūros institucija ir Komisija mano, kad UPC teikiama paslauga kartu yra signalo perdavimas ir RTV turinio skelbimas, todėl NRS gali būti taikoma tik pirmai sudedamajai daliai. Vis dėlto ELPA priežiūros institucija mano, kad prašymą priimti prejudicinį skelbimą pateikęs teismas turi nustatyti UPC teikiamos paslaugos pobūdį ir iš to padaryti išvadas.

2.      Analizė

25.      Manau, kad atsakymas į šį klausimą nekelia abejonių, kaip tai matyti iš Pagrindų direktyvos 2 straipsnio c punkte ir Konkurencijos direktyvos 1 straipsnio 3 punkte esančio „elektroninių ryšių paslaugos“ sąvokos apibrėžimo bei iš NRS atitinkamų nuostatų aiškinimo, atsižvelgiant į jų taikymo kontekstą, paskirtį bei Direktyvos 2010/13/ES(18) nuostatas.

26.      Iš tiesų Pagrindų direktyvos 2 straipsnio c punkte „elektroninių ryšių paslauga“ apibrėžiama kaip „paslauga, paprastai teikiama už atlygį, kuri visa ar didžiąja dalimi susideda iš signalų perdavimo elektroninių ryšių tinklais, įskaitant telekomunikacijų paslaugas ir perdavimo paslaugas tinklais, naudojamais transliavimui, išskyrus elektroniniais ryšių tinklais ir paslaugomis perduodamo turinio teikimo ar redakcinės jo kontrolės paslaugas“. Be to, šioje nuostatoje patikslinama, kad į šią sąvoką „neįeina informacinės visuomenės paslaugos, apibrėžtos Direktyvos Nr. 98/34/EB(19) 1 straipsnyje, kurios visa arba didžiąja dalimi nesusideda iš signalų perdavimo elektroninių ryšių tinklais“.

27.      Kaip matyti iš šio apibrėžimo, beveik identiško Konkurencijos direktyvos 1 straipsnio 3 punkte pateiktam apibrėžimui, elektroninių ryšių paslaugos apibrėžiamos ir teigiamai, ir neigiamai.

28.      Šiuo klausimu Pagrindų direktyvos 5 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „telekomunikacijų, žiniasklaidos ir informacijos technologijos sektorių konvergencija reiškia, kad visiems perdavimo tinklams ir paslaugoms turėtų būti taikoma viena reguliavimo sistema“ ir kad kuriant minėtą sistemą „būtina atskirti perdavimo reguliavimą nuo turinio reguliavimo“. Joje nurodyta, kad NRS „netaikoma paslaugų, teikiamų elektroninių ryšių tinklais naudojantis elektroninių ryšių paslaugomis, turiniui, kaip, pavyzdžiui, transliacijų turiniui, finansinėms paslaugoms ir tam tikroms informacinės visuomenės paslaugoms, ir todėl ši sistema nepažeidžia tokioms paslaugoms Bendrijos ar nacionaliniu lygiu taikomų priemonių, kuriomis pagal Bendrijos teisę siekiama skatinti kultūrų ir kalbų įvairovę bei užtikrinti žiniasklaidos pliuralizmą“.

29.      Konkurencijos direktyvos 7 konstatuojamojoje dalyje, kurioje pabrėžta, kad ne „telekomunikacijų“, o „elektroninių ryšių“ paslaugų ir tinklų sąvokos buvo pasirinktos tam, kad būtent būtų atsižvelgta į konvergencijos reiškinį, nurodyta, kad ši sąvoka apima visas elektroninių ryšių paslaugas ir (arba) tinklus, „kurie yra susiję su signalų perdavimu laidais, radijo bangomis, optinėmis ir kitokiomis elektromagnetinėmis priemonėmis“, kad apimtų „fiksuotus, belaidžius, kabelinės televizijos, palydovinius tinklus“. Be to, joje nurodyta, kad „radijo ir televizijos programų perdavimas ir transliavimas turėtų būti pripažintas elektroninių ryšių paslauga“.

30.      Be to, Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 1 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje audiovizualinės žiniasklaidos paslauga apibrėžta kaip „paslauga, apibrėžta [SESV] 56 ir 57 straipsniuose, už kurią redakcinę atsakomybę prisiima žiniasklaidos paslaugų tiekėjas ir kurios pagrindinis tikslas – informavimo, pramogų ar švietimo tikslais teikti programas plačiajai visuomenei elektroninių ryšių tinklais, kaip apibrėžta Direktyvos 2002/21/EB 2 straipsnio a punkte“. Toje pačioje nuostatoje nurodyta, kad „tokia audiovizualinės žiniasklaidos paslauga – tai televizijos programų transliavimas, kaip apibrėžta šios dalies e punkte, arba užsakomosios audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos, kaip apibrėžta šios dalies g punkte“.

31.      Nagrinėjamu atveju iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą ir iš Teisingumo Teismui pateiktų rašytinių ir žodinių pastabų matyti, kad UPC vykdoma veikla iš esmės yra RTV programų perdavimas kabeliu klientams, turintiems abonementą. Ypač akivaizdu tai, kad UPC pati nerengia RTV programų ir neprisiima jokios redakcinės atsakomybės už jos perduodamų programų turinį.

32.      Šiuo atveju negalima pritarti Gemeente Hilversum ir Nyderlandų Karalystės argumentams, grindžiamiems skirtumu tarp „RTV paslaugų teikimo“ ir su juo susijusio „signalų perdavimo“, kuriais remiantis UPC veiklai netaikoma NRS, nes jos klientai perka ne tuščio perdavimo galimybę, o turinį, RTV programų, transliuojamų kabeliniu tinklu, paketą.

33.      Iš tiesų, kaip matyti iš pirmiau nurodytų įvairių apibrėžčių, atitinkamose direktyvose nustatytas aiškus skirtumas tarp turinio kūrimo, į kurį įeina redakcinė atsakomybė, ir turinio perteikimo, į kurį neįeina redakcinė atsakomybė, nes turiniui ir jo perdavimui taikomi atskiri teisės aktai(20), kuriais siekiama tik jiems būdingų tikslų(21), neatsižvelgiant nei į teikiamų paslaugų klientus, nei į perdavimo sąnaudų, įtraukiamų į jiems pateikiamas sąskaitas, struktūrą.

34.      Taigi, nors UPC klientai, sudarydami su UPC abonentinę sutartį, iš tiesų perka turinį, kad turėtų prieigą prie šios įmonės siūlomo analoginio RTV programų paketo, tai nereiškia, kad UPC vykdoma parengtų programų, už kurias redakcinė atsakomybė tenka turinio (nagrinėjamu atveju radijo ir televizijos programų) leidėjams, perdavimo iki abonentų namuose esančios kabelinio tinklo jungties veikla negali būti laikoma elektroninių ryšių paslauga, kuriai taikoma NRS.

35.      Priešingai, kaip teigia Komisija, laisvai prieinamų RTV paketų platinimas kabeliu patenka į elektroninių ryšių paslaugos sąvoką, taigi į materialią NRS taikymo sritį, jei į šią sritį įeina signalų perdavimas kabelinės televizijos tinklu.

36.      Bet koks kitas aiškinimas gerokai sumažintų NRS reikšmę, sukeltų grėsmę jos nuostatų veiksmingumui ir šitaip būtų pakenkta jos tikslų įgyvendinimui.

37.      Kadangi NRS tikslas sukurti tikrą elektroninių ryšių vidaus rinką(22), kurioje šie ryšiai ateityje turės būti reguliuojami tik pagal konkurencijos teisę(23), kuri nebūtų taikoma įmonės, kaip antai UPC, veiklai dėl to, kad ji ne tik perduoda signalus, NRS iš tiesų netektų bet kokios taikymo srities.

38.      Be to, aplinkybė, kad į abonentams pateikiamose sąskaitose nurodomas perdavimo sąnaudas įeina transliuotojams ir kolektyvinio autorių teisių administravimo institucijoms mokamos rinkliavos už kūrinių turinio skelbimą, negali, remiantis tais pačiais motyvais, būti kliūtis UPC teikiamą paslaugą laikyti elektroninių ryšių paslauga, kaip tai suprantama pagal NRS.

39.      Todėl Teisingumo Teismui siūlau nuspręsti, kad Direktyva 2002/21 turi būti aiškinama taip, kad į materialią jos taikymo sritį patenka laisvai prieinamų radijo ir televizijos programų paketų platinimo kabeliu paslauga, į kurios tarifą įeina perdavimo sąnaudos ir transliuotojams bei kolektyvinio autorių teisių administravimo institucijoms mokamas atlygis už kūrinių turinio skelbimą, nes į minėtą paslaugą įeina signalų perdavimas elektroninių ryšių tinklais.

C –    Dėl NRS taikymo srities: valstybių narių prerogatyva ir Gemeente Hilversum kompetencija (antras klausimas)

40.      Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar, atsižvelgiant į NRS, vietos valdžios institucija, kaip antai Gemeente Hilversum, gali dalyvauti nustatant ūkio subjekto, kaip antai UPC, tiekiamų elektroninių ryšių kabeliniais tinklais paslaugų tarifą galutiniam vartotojui.

41.      Du klausimai, kurie sudaro antrąjį klausimą, pateikiami atsižvelgiant į ginče pagrindinėje byloje aptariamą teisinės padėties specifiškumą, t. y. tarifą ribojančią sąlygą, įrašytą Gemeente Hilversum ir UPC sudarytoje pardavimo sutartyje. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, pirma, ar, atsižvelgiant į nacionalinėms reguliavimo institucijoms suteikiamą kompetenciją, NRS draudžiama, kad vietos valdžios institucija turėtų kompetenciją taikyti kainų kontrolės priemones. Antra, jei atsakymas būtų neigiamas, jis klausia, ar NRS draudžiama, kad vietos valdžios institucija galėtų taikyti tokią tarifą ribojančią sutarties sąlygą.

1.      Pastabų santrauka

42.      Pirmiausia, Gemeente Hilversum ir Nyderlandų vyriausybė pažymi, kad dėl tarifą ribojančios sąlygos buvo laisvai derėtasi šalims sudarant sutartį ir kad ši sąlyga yra kompensacija už toje sutartyje sutartą kainą. Jos mano, kad bet kuriuo atveju NRS nedraudžiama tarifą ribojanti sąlyga, nes ši sąlyga negali būti kliūtis nacionalinei reguliavimo institucijai, nagrinėjamu atveju – OPTA, bet kuriuo metu, taikant Universaliųjų paslaugų direktyvos 17 straipsnį, priimti konkurencijai palankias sąlygas sudarančią priemonę.

43.      UPC, Komisija ir ELPA priežiūros institucija, priešingai, mano, kad dabar tokia sąlyga nesuderinama su NRS, nes, būtent, Gemeente Hilversum negali būti laikoma nacionaline reguliavimo institucija, kuri vienintelė gali priimti mažmeninių kainų kontrolės priemones, kaip antai tarifą ribojančią sąlygą, arba teisėtai veikiančia kaip nacionalinė reguliavimo institucija. Vis dėlto Komisija neatmeta galimybės, kad tokia priemonė, jeigu atitiktų skaidrumo, proporcingumo ir nediskriminavimo principus, galėtų būti kompensacija už SESV 106 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pareigą teikti viešąsias paslaugas, o tai turėtų nustatyti prašymą pateikti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

2.      Analizė

44.      Pradžioje reikia patikslinti, kad nors sutartis, į kurią įtraukta tarifą ribojanti, sąlyga, buvo sudaryta iki NRS priėmimo, NRS sudarančios direktyvos turėjo būti perkeltos į valstybių narių nacionalinę teisę ne vėliau kaip iki 2003 m. liepos 24 d. ir kad nuo šios datos valstybės narės privalo laikytis jų nuostatų ir užtikrinti jų laikymąsi visoje savo teritorijoje.

45.      Tokia pareiga valstybėms narėms numatyta pagal pačias direktyvas, taigi nepriklausomai nuo pagal ESS 4 straipsnio 3 dalį joms taikomos lojalaus bendradarbiavimo pareigos, todėl, jeigu reikėtų nuspręsti, kad NRS užkerta kelią taikyti tarifą ribojančią sąlygą, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, nereikėtų atsakyti į trečią ir ketvirtą prejudicinius klausimus, nes NRS nuostatų nesilaikymas yra minėtos pareigos pažeidimas ipso facto.

46.      Toliau reikia nurodyti, kad, kaip matyti iš atitinkamų NRS nuostatų analizės ir kaip UPC, Komisija ir ELPA priežiūros institucija tai iš esmės išdėstė savo rašytinėse pastabose ir teismo posėdyje, elektroninių ryšių paslaugų kainų kontrolės priemonės, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje(24), gali būti taikomos tik tada, jeigu nacionalinė reguliavimo institucija jas gali taikyti didelę įtaką rinkoje turinčiai įmonei arba jeigu jas galima pagrįsti bendrojo intereso tikslais ar SESV 106 straipsnio 2 dalimi.

47.      Taigi, net jei Gemeente Hilversum atitiktų Pagrindų direktyvos 3 straipsnyje ir Teisingumo Teismo praktikoje(25) numatytas kompetencijos, funkcinio ir teisinio savarankiškumo, nešališkumo ir skaidrumo sąlygas, kad būtų pagrįstai laikoma nacionaline reguliavimo institucija(26), bet kuriuo atveju, kaip aš tai pirmiausia įrodysiu, ji negalėtų būti laikoma teisėtai veikusia kaip nacionalinė reguliavimo institucija, nes tarifą ribojanti sąlyga, kurią ji taikė UPC, buvo priimta pažeidžiant įvairiose atitinkamose direktyvose nustatytas išsamias procedūrų taisykles.

48.      Be to, nors negalima atmesti galimybės, kad Gemeente Hilversum galėtų ne kaip nacionalinė reguliavimo institucija, o kaip vietos valdžios institucija taikyti tokią tarifą ribojančią priemonę, jeigu ši priemonė būtų pateisinta bendruoju interesu arba SESV 106 straipsnio 2 dalies tikslais, vis dėlto šiuo atveju, kaip paaiškinsiu toliau, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų atlikti patikrinimą šiuo klausimu.

a)      Dėl kainų kontrolės priemonių, kurias galima taikyti pagal NRS

49.      Pirmiausia svarbu priminti, kad NRS tikslas sukurti tikrą elektroninių ryšių vidaus rinką, kurioje šie ryšiai ateityje turės būti reglamentuojami tik pagal konkurencijos teisę(27), būtent, palaipsniui mažinant sektoriui būdingą ex ante reguliavimą(28).

50.      Konkurencijos direktyvos 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad valstybės narės užtikrina, kad nebūtų nustatyti ar toliau taikomi apribojimai teikti elektroninių ryšių paslaugas elektroninių ryšių tinklais, nepažeidžiant Prieigos direktyvos, Leidimų direktyvos, Pagrindų direktyvos ir Universaliųjų paslaugų direktyvos nuostatų.

51.      Taigi iš atitinkamų šių direktyvų nuostatų ryškėja NRS įtvirtintos konkurencijos sąlygos bei jų pataisos, ir remiantis būtent šiomis nuostatomis turi būti išnagrinėtas tarifą ribojančios sąlygos taikymo suderinamumas.

52.      Šiuo aspektu Pagrindų direktyvoje nustatytos nacionalinių reguliavimo institucijų pareigos, kurias jos vykdo prižiūrimos Komisijos, ir įtvirtintos procedūros, užtikrinančios vienodą NRS taikymą visoje Sąjungoje.

53.      Taigi Pagrindų direktyvos 2 straipsnio g punkte apibrėžtos nacionalinės reguliavimo institucijos įpareigotos pagal tos pačios direktyvos 8 straipsnio 1 dalį imtis visų pagrįstų ir proporcingų priemonių, kuriomis siekiama įgyvendinti tos pačios nuostatos 2, 3 ir 4 dalyse apibrėžtus tikslus, t. y. skatinti konkurenciją, be kita ko, elektroninių ryšių paslaugų ir susijusių priemonių bei paslaugų teikimo srityje, prisidėti prie vidaus rinkos plėtros ir rūpintis Sąjungos piliečių interesais.

54.      Savo ruožtu Leidimų direktyvos 3 straipsniu iš valstybių narių reikalaujama užtikrinti elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikimo laisvę ir nurodyta, kad šiam teikimui iš esmės gali būti taikomas tik bendrasis leidimas(29) nepažeidžiant specifinių įpareigojimų, nurodytų šios direktyvos 6 straipsnio 2 dalyje.

55.      Nagrinėjamu atveju Leidimų direktyvos 6 straipsnio 2 dalyje, be kita ko,(30) numatyta nacionalinės reguliavimo institucijos galimybė pagal Prieigos direktyvos 6 ir 8 straipsnius skirti specifinius įpareigojimus elektroninių ryšių tiekėjams, turintiems didelę įtaką rinkoje, jei tie įpareigojimai nustatomi laikantis konkrečių sąlygų ir tvarkos(31). Šioje nuostatoje nurodyta, kad, pirma, šie specifiniai įpareigojimai teisiniu aspektu turi skirtis nuo bendrajame leidime numatytų įpareigojimų ir teisių ir, antra, procedūros, pagal kurias šie įpareigojimai gali būti skiriami, turi būti įrašytos bendrajame leidime.

56.      Čia reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas neturi duomenų, kad UPC būtų suteiktas bendrasis leidimas, nors Gemeente Hilversum turėjo padėti jį gauti.

57.      Bet kuriuo atveju negalima teigti, kad tarifą ribojanti sąlyga, kurią Gemeente Hilversum taiko UPC, galėtų būti laikoma Prieigos direktyvos 13 straipsnyje numatytomis kainų kontrolės priemonėmis, kurių pagal minėtos direktyvos 8 straipsnį galima imtis prieš didelę įtaką rinkoje turinčias įmones.

58.      Pirmiausia, dėl konkurencijos tarp RTV programų transliavimo kabeliu ir antžeminės skaitmeninės televizijos plėtojimo, iš vienos pusės, ir dėl RTV programų transliavimo DSL tinklais, iš kitos pusės(32), pagrindinėje byloje nagrinėjama rinka nebepriklauso Rekomendacijoje Nr. 2007/879/EB numatytoms rinkoms, kurioms gali būti taikomas ex ante reguliavimas.

59.      Žinoma, kaip pažymėjo Komisija, ši aplinkybė iš principo neužkerta kelio nacionalinei reguliavimo institucijai apibrėžti galutinių vartotojų rinkas, kurios atitinka nacionalines aplinkybes, pateisinančias ex ante reguliavimą(33).

60.      Tačiau dar reikia, kad tokios rinkos būtų apibrėžiamos pagal Pagrindų direktyvos 6 ir 7 straipsniuose numatytas procedūras ir, būtent, sudarius galimybę suinteresuotosioms šalims pateikti pastabas(34), kad minėtų rinkų analizė būtų atlikta laikantis Pagrindų direktyvos 16 straipsnyje numatytos tvarkos, kad nustačius, jog aptariama rinka iš tiesų yra nekonkurencinga, didelę įtaką rinkoje turinčios įmonės būtų nustatomos pagal Pagrindų direktyvos 14 straipsnį ir, galiausiai, kad kainų kontrolės priemonė būtų taikoma, pirma, pagal Pagrindų direktyvos 7 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą ir, antra, pagal Prieigos direktyvos 13 straipsnyje numatytas sąlygas.

61.      Taigi, iš bylos medžiagos matyti, kad UPC atžvilgiu taikoma priemonė buvo įgyvendinta pažeidžiant įvairius procedūrinius reikalavimus, nustatytus įvairiose atitinkamose NRS nuostatose, ypač Pagrindų direktyvos 6 ir 7 straipsniuose.

62.      Universaliųjų paslaugų direktyva turi būti netaikoma dėl tų pačių motyvų. Nors 9 straipsnyje numatyta, kad kainų kontrolės priemonės gali būti taikomos bendrovėms, kurioms pavesta teikti universaliąją paslaugą, šios priemonės, darant prielaidą, kad jos gali būti taikomos RTV paslaugoms, gali būti nustatytos tik atlikus rinkos analizę, kaip tai numatyta Pagrindų direktyvos 16 straipsnyje ir Universaliųjų paslaugų direktyvos 16 ir 17 straipsniuose(35).

63.      Todėl gali būti padaryta preliminari išvada, kad NRS iš principo draudžiama tarifą ribojanti sąlyga, nebent būtų įrodyta, kad ši sąlyga grindžiama bendrojo intereso tikslais.

64.      Iš tiesų, Pagrindų direktyvos 1 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyta, kad NRS sudarančių direktyvų nuostatomis nepažeidžiami nei toms paslaugoms taikomi įpareigojimai, nustatyti pagal nacionalinę teisę, suderintą su Sąjungos teise, ar pagal pačią Sąjungos teisę, nei laikantis Sąjungos teisės Sąjungos ar valstybių narių priimtos priemonės, kuriomis siekiama bendros svarbos tikslų.

65.      Nagrinėjamu atveju neteigiama, kad tarifą ribojanti sąlyga išplaukia iš nacionalinėse priemonėse, taikant Sąjungos teisės aktus, numatyto įpareigojimo arba iš Sąjungos teisės aktų. Priešingai, reikia išnagrinėti, ar šios sąlygos taikymu siekiama bendrojo intereso tikslo, kaip tai suprantama pagal Pagrindų direktyvos 1 straipsnio 3 dalį arba ar ji gali būti pagrįsta SESV 106 straipsnio 2 dalimi.

b)      Dėl pagrindimo, susijusio su bendrojo intereso tikslo siekimu

66.      Pagrindų direktyvos 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ši direktyva ir specifinės direktyvos nepažeidžia priemonių, taikomų Bendrijos ar nacionaliniu lygiu laikantis Sąjungos teisės, kuriomis siekiama bendros svarbos tikslų, ypač susijusių su turinio reguliavimu ir audiovizualine politika.

67.      Iš Pagrindų direktyvos 6 konstatuojamosios dalies matyti, kad valstybės narės pagal Sąjungos teisės aktus gali įgyvendinti būtent audiovizualinę politiką ir reglamentuoti turinį siekdamos bendrojo intereso tikslų, pavyzdžiui, žodžio laisvės, žiniasklaidos pliuralizmo, nešališkumo, kultūrų ir kalbų įvairovės, socialinės įtraukties, vartotojų apsaugos ir nepilnamečių apsaugos.

68.      Nagrinėjamu atveju, nors sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą motyvuose ir antrame prejudiciniame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi prielaida, kad Gemeente Hilversum naudojosi privačiosios teisės priemone siekdama apginti gyventojų viešąjį interesą, jis nepateikė nė menkiausios informacijos apie šitaip ginamų interesų pobūdį.

69.      Šiuo klausimu Gemeente Hilversum ir Nyderlandų vyriausybė teigia, kad tarifą ribojančios sąlygos, dėl kurios buvo laisvai susitarta, tikslas – vartotojų apsauga. Ši sąlyga užtikrintų RTV paslaugos, t. y. bazinio analoginio programų paketo, tiekimą už socialiai priimtiną kainą, kuri turėtų išlikti priimtina mažas pajamas gaunantiems namų ūkiams, nes ta paslauga yra pagrindinė visuomenės poreikius tenkinanti paslauga.

70.      Tačiau, kaip buvo nurodyta šioje išvadoje, NRS tikslas skatinant konkurenciją vartotojams užtikrinti maksimalią naudą, kiek tai susiję su elektroninių ryšių paslaugų pasirinkimu, kaina ir kokybe(36). Būtent nacionalinės reguliavimo institucijos privalo, atlikusios rinkos analizę, jei būtina, visiškai nešališkai ir skaidriai imtis veiksmų(37) didelę įtaką toje rinkoje turinčios įmonės atžvilgiu, kuri, nesant veiksmingos konkurencijos, galėtų išlaikyti pernelyg dideles kainas ir taip daryti žalą galutiniams vartotojams(38).

71.      Todėl, neatsižvelgiant net į tai, kad nagrinėjamu atveju, kaip buvo nurodyta šios išvados 11–13 punktuose, OPTA, kontroliuojama Komisijos, priėmė būtent priešingą sprendimą, Gemeente Hilversum ir Nyderlandų vyriausybės pateiktiems argumentams negali būti pritarta.

72.      Vis dėlto Komisija savo rašytinėse pastabose nagrinėjo klausimą, ar UPC gali būti laikoma Gemeente Hilversum įpareigota teikti bendrojo ekonominio intereso paslaugą, kaip tai suprantama pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį. Tačiau ji mano neturinti pakankamai duomenų, kad galėtų atsakyti į šį klausimą, todėl siūlo paraginti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą šiuo klausimu sprendimą priimti remiantis Teisingumo Teismo praktika.

73.      Iš tiesų, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad SESV 106 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią tam tikromis sąlygomis leidžiama nukrypti nuo bendrųjų Sutarties taisyklių, siekiama suderinti valstybių narių interesą naudoti tam tikras būtent viešojo sektoriaus įmones kaip ekonominės arba socialinės politikos instrumentą su Europos Sąjungos interesu, kad būtų laikomasi konkurencijos taisyklių ir kad būtų apsaugota vientisa bendroji rinka(39). Atsižvelgiant į tokį valstybių narių suinteresuotumą, nurodytą SESV 14 straipsnyje, joms negalima drausti atsižvelgti į savo nacionalinės politikos tikslus arba siekti šių tikslų tam tikroms įmonėms taikant įpareigojimus ir suvaržymus, sprendžiant, kokias bendrojo ekonominio intereso paslaugas patikėti toms įmonėms(40).

74.      Vis dėlto reikia konstatuoti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visiškai nesirėmė SESV 106 straipsnio 2 dalimi ir prielaida, kad tarifą ribojanti sąlyga yra bendrojo ekonominio intereso įpareigojimo, kurį Gemeente Hilversum skiria UPC, išraiška. Be to, nei Gemeente Hilversum, nei Nyderlandų vyriausybė neteigė, kad tarifą ribojančią sąlygą buvo galima pagrįsti remiantis SESV 106 straipsnio 2 dalimi. Savo ruožtu, UPC šiuo klausimu neišdėstė savo nuomonės. Ji teismo posėdyje pareiškė prieštaravimus dėl Gemeente Hilversum tvirtinimo, kad tarifą ribojanti sąlyga buvo kompensuota sumažinant kabelinių tinklų pardavimo kainą.

75.      Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas gali prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui tik patarti išnagrinėti, ar pagal atitinkamą teismų praktiką SESV 106 straipsnio 2 dalis taikoma pagrindinėje byloje(41).

76.      Visų pirma, jis turi nustatyti, ar galima teigti, kad Gemeente Hilversum iš tiesų įpareigojo UPC valdyti bendrojo ekonominio intereso paslaugą ir, jei atsakymas būtų teigiamas, ar Sąjungos teisės nuostatų taikymas trukdo UPC įvykdyti šitaip jai patikėtus specialius uždavinius(42), o aiškinantis šiuos klausimus reikia, be kita ko, nustatyti poreikius, kuriuos lemia aptariamo bendrojo intereso uždavinio vykdymas(43).

77.      Paskui, atsižvelgdamas į atitinkamą Teisingumo Teismo praktiką, jis turi įsitikinti, kad pavesti įpareigojimai visiškai atitinka proporcingumo principą atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybių visumą(44).

78.      Todėl siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, kad Prieigos direktyvos 6, 8 ir 13 straipsnius, Leidimų direktyvos 3 straipsnį ir 6 straipsnio 2 dalį bei Pagrindų direktyvos 1 straipsnio 2 ir 3 dalis, 3, 6, 7 ir 14–16 straipsnius reikia aiškinti taip, kad jais iš principo draudžiama taikyti tarifą ribojančią sąlygą, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, nebent būtų nustatyta, kad ji pateisinama bendrojo intereso tikslų siekimu arba pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį ir visiškai atitinka proporcingumo principą, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

D –    Dėl SESV 101 straipsnio įtakos (penktas–aštuntas klausimai)

79.      Atsižvelgiant į atsakymus, kuriuos siūlau pateikti į pirmiau aptartus prejudicinius klausimus, atrodo, kad nereikia atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo penktą–aštuntą klausimus, susijusius su SESV 101 straipsnio aiškinimu.

80.      Bet kuriuo atveju galima pabrėžti, kad neįmanoma nustatyti, kodėl pagrindinėje byloje nagrinėjamam atvejui turėtų būti taikomas SESV 101 straipsnis, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikė jokių duomenų apie motyvus, skatinančius jį manyti, kad Gemeente Hilversum turi būti laikoma įmone, pagal šią nuostatą sudariusia sutartį(45) vykdydama ūkinę veiklą(46).

V –    Išvada

81.      Remdamasis išdėstytais argumentais, siūlau Teisingumo Teismui į Gerechtshof te Amsterdam pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

1.      2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos turi būti aiškinama taip, kad į materialią jos taikymo sritį patenka laisvai prieinamų radijo ir televizijos programų paketų platinimo kabeliu paslauga, į kurios tarifą įeina perdavimo sąnaudos ir transliuotojams bei kolektyvinio autorių teisių administravimo institucijoms mokamas atlygis už kūrinių turinio skelbimą, nes į minėtą paslaugą įeina signalų perdavimas elektroninių ryšių tinklais.

2.      2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/19/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir susijusių priemonių sujungimo ir prieigos prie jų 6, 8 ir 13 straipsnius, 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/20/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo 3 straipsnį ir 6 straipsnio 2 dalį ir Direktyvos 2002/21 1 straipsnio 2 ir 3 dalis, 3, 6, 7 ir 14–16 straipsnius reikia aiškinti taip, kad jais iš principo draudžiama taikyti tarifą ribojančią sąlygą, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, nebent būtų nustatyta, kad ji pateisinama bendrojo intereso tikslų siekimu arba pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį ir visiškai atitinka proporcingumo principą, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.


1 –      Originalo kalba: prancūzų.


2 –      Toliau – NRS.


3 –      OL L 108, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 349; toliau – Pagrindų direktyva.


4 –      Žr. Pagrindų direktyvos 5 konstatuojamąją dalį.


5 –      OL L 24, p. 1.


6 –      OL L 108, p. 7; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 323.


7 –      OL L 108, p. 21; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 337.


8 –      OL L 108, p. 51; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 367.


9 –      OL L 249, p. 21; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 178; toliau – Konkurencijos direktyva.


10 –      Toliau – UPC.


11 –      Toliau – RTV.


12 –      Toliau – tarifą ribojanti sąlyga.


13 –      Nederlandse Mededingingsautoriteit.


14 –      Onafhankelijke Post en Telecommunicatie Autoriteit, toliau – OPTA.


15 – Toliau – kainų kontrolės priemonė.


16 –      Žr. 2005 m. lapkričio 3 d. dokumentą SG Greffe (2005) D/205996, Byla NL/2005/0247: Retail markets for the supply of free-to-air radio and television packages via cable transmission in the Netherlands – Opening of Phase II investigation pursuant to Article 7(4) of Directive 2002/21/EC.


17 –      2003 m. vasario 11 d. Komisijos rekomendacija dėl atitinkamų produktų ir paslaugų rinkų elektroninių ryšių sektoriuje, kuria remiantis leidžiamas ex ante reguliavimas pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (OL L 114, p. 45).


18 –      2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (OL L 95, p. 1). Šia direktyva buvo pakeista 1989 m. spalio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 89/552/EEB dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva) (OL L 298, p. 23; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 224).


19 –      1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva, nustatanti informacijos apie techninius standartus ir reglamentus teikimo tvarką (OL L 204, p. 37; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 20 t., p. 337), iš dalies pakeista 1998 m. liepos 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 98/48/EB (OL L 217, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 21 t., p. 8).


20 –      Žr. Pagrindų direktyvos 5 konstatuojamąją dalį.


21 –      Šiuo klausimu Pagrindų direktyvos 6 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „audiovizualinė politika ir turinio reguliavimas atliekamas siekiant bendriausių interesų, tokių kaip žodžio laisvė, žiniasklaidos pliuralizmas, nešališkumas, kultūrų ir kalbų įvairovė, socialinė įtrauktis, vartotojų apsauga ir nepilnamečių apsauga“.


22 –      Šis tikslas įgyvendinamas vykdant platesnį bendros Europos informacinės erdvės ir visiems atviros informacinės visuomenės tikslą. Žr. 2005 m. birželio 1 d. Komisijos komunikatą Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „i2010 – Europos informacinė visuomenė augimui ir užimtumui skatinti“.


23 –      Žr. 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/140/EB, iš dalies keičiančios Direktyvą 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos, Direktyvą 2002/19/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir susijusių priemonių sujungimo ir prieigos prie jų ir Direktyvą 2002/20/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo (OL L 337, p. 37), 5 konstatuojamąją dalį.


24 –      Prieigos direktyvos 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos priemonės netaikomos ginčui pagrindinėje byloje.


25 –      Žr. 2010 m. spalio 6 d. Sprendimą Base ir kt. (C‑389/08, Rink. p. I‑9073, 27–30 punktai).


26 –      Be to, Pagrindų direktyvos 3 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad valstybės narės turi pranešti Komisijai apie visas nacionalines reguliavimo institucijas, atsakingas už pareigų atlikimą taikant NRS. Tačiau Komisija savo rašytinėse pastabose nurodė, o tam bylos šalys neprieštarauja, kad sąraše, kurį jai perdavė Nyderlandų Karalystė, Gemeente Hilversum nebuvo.


27 –      Žr. šios išvados 37 punktą.


28 –      Šiuo klausimu žr. Rekomendaciją 2003/311/EB ir 2007 m. gruodžio 17 d. Komisijos rekomendaciją 2007/879/EB dėl elektroninių ryšių sektoriaus produktų ir paslaugų rinkų, kurioms gali būti taikomas ex ante reguliavimas pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (OL L 344, p. 65).


29 –      Išskyrus minėtoje direktyvoje, būtent jos priedo A dalyje, numatytas sąlygas ir SESV 52 straipsnio 1 dalyje numatytus apribojimus, pateisinamus viešosios tvarkos, visuomenės sveikatos ir visuomenės saugumo pagrindais, kurie pagrindinėje byloje nenagrinėjami. Žr. Leidimo direktyvos 3 konstatuojamąją dalį.


30 –      Šioje nuostatoje taip pat numatyta galimybė skirti specifinius įpareigojimus tiekėjams, kurie pagal Universaliųjų paslaugų direktyvą paskirti teikti universaliąją paslaugą, tačiau ši direktyva, kaip nurodyta pirmiau, nagrinėjamoje byloje nėra svarbi.


31 –      Taip pat žr. Pagrindų direktyvos 27 konstatuojamąją dalį.


32 –      Šiuo klausimu žr. darbo dokumentą, pridėtą prie Rekomendacijos Nr. 2007/879/EB, SEC(2007), SEC(2007) 1483/2, p. 48.


33 –      Žr. Pagrindų direktyvos 15 straipsnio 3 dalį.


34 –      Žr. Pagrindų direktyvos 6 straipsnį.


35 –      Žr. 2010 m. gegužės 6 d. Sprendimą Komisija prieš Lenkiją (C‑545/08, 47–57 punktai).


36 –      Žr. Pagrindų direktyvos 8 straipsnio 2 dalies a punktą.


37 –      Žr. Pagrindų direktyvos 3 straipsnio 3 dalį.


38 –      Žr. Prieigos direktyvos 13 straipsnio 1 dalį.


39 –      Žr., be kita ko, 1991 m. kovo 19 d. Sprendimą Prancūzija prieš Komisiją (C‑202/88, Rink. p. I‑1223, 12 punktas); 1997 m. spalio 23 d. Sprendimą Komisija prieš Nyderlandus (C‑157/94, Rink. p. I‑5699, 39 punktas); 1999 m. rugsėjo 21 d. Sprendimą Albany (C‑67/96, Rink. p. I‑5751, 103 punktas) ir 2010 m. balandžio 20 d. Sprendimą Federutility ir kt. (C‑265/08, Rink. p. I‑3377, 29 punktas).


40 –      Žr. minėtą Sprendimą Komisija prieš Nyderlandus (40 punktas) ir minėtą Sprendimą Albany (104 punktas).


41 –      Žr., be kita ko, 1994 m. balandžio 27 d. Sprendimą Almelo (C‑393/92, Rink. p. I‑1477, 50 punktas).


42 –      Žr., be kita ko, 1985 m. spalio 3 d. Sprendimą CBEM (311/84, Rink. p. 3261, 17 punktas); 1991 m. balandžio 23 d. Sprendimą Höfner ir Elser (C‑41/90, Rink. p. I‑1979, 24 punktas) ir 1997 m. liepos 17 d. Sprendimą GT-Link (C‑242/95, Rink. p. I‑4449, 49 punktas).


43 –      Žr. 1989 m. balandžio 11 d. Sprendimą Saeed Flugreisen ir Silver Line Reisebüro (66/86, Rink. p. 803, 55 ir 56 punktai).


44 –      Žr. minėtą Sprendimą Federutility ir kt. (33–47 punktai).


45 –      Žr., be kita ko, 1991 m. birželio 18 d. Sprendimą ERT (C‑260/89, Rink. p. I‑2925, 29 punktas).


46 –      Žr., be kita ko, minėtą Sprendimą Höfner ir Elser.