Language of document : ECLI:EU:C:2013:709

TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2013 m. lapkričio 7 d.(*)

„Elektroninių ryšių tinklai ir paslaugos – Direktyvos 97/66/EB, 2002/19/EB, 2002/20/EB, 2002/21/EB ir 2002/22/EB – Ratione materiae taikymo sritis – Bazinio kabelinių radijo ir televizijos programų paketo platinimas – Savivaldybės kabelinio tinklo perleidimas privačiai įmonei – Sutarties sąlyga dėl tarifo – Nacionalinių reguliavimo institucijų kompetencija – Lojalaus bendradarbiavimo principas“

Byloje C‑518/11

dėl Gerechtshof te Amsterdam (Nyderlandai) 2011 m. spalio 4 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2011 m. spalio 10 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

UPC Nederland BV

prieš

Gemeente Hilversum

TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas M. Ilešič, teisėjai C. G. Fernlund, A. Ó Caoimh, C. Toader ir E. Jarašiūnas (pranešėjas),

generalinis advokatas P. Cruz Villalón,

posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. lapkričio 21 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        UPC Nederland BV, atstovaujamos advokatų P. Glazener ir E. Besselink,

–        Gemeente Hilversum, atstovaujamos advokatų J. F. A. Doeleman ir G. van der Wal,

–        Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos iš pradžių C. Wissels, vėliau – M. Bulterman ir B Koopman,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos A. Nijenhuis, P. Van Nuffel ir L. Nicolae,

–        ELPA priežiūros institucijos, atstovaujamos X. Lewis ir M. Moustakali,

susipažinęs su 2013 m. balandžio 30 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su SESV 101 straipsnio, 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų direktyva) (OL L 108, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 349, toliau – Pagrindų direktyva), 1997 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/66/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos telekomunikacijų sektoriuje (OL L 24, p. 1), 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/19/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir susijusių priemonių sujungimo ir prieigos prie jų (Prieigos direktyva) (OL L 108, p. 7; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 323), 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/20/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo (Leidimų direktyva) (OL L 108, p. 21; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 337) ir 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyva) (OL L 108, p. 51; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 367), aiškinimu.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant UPC Nederland BV (toliau – UPC) ir Gemeente Hilversum (Hilversiumo savivaldybė, toliau – Hilversum) ginčą dėl sutarties, pagal kurią Hilversum pardavė jai priklausančią kabelinės televizijos tinklų įmonę.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

 Elektroninių ryšių paslaugoms taikoma nauja reguliavimo sistema

3        Elektroninių ryšių paslaugoms taikomą naują reguliavimo sistemą (toliau – NRS) sudaro Pagrindų direktyva ir ją lydinčios keturios specialios direktyvos, t. y. Direktyva 97/66, Prieigos direktyva, Leidimų direktyva ir Universaliųjų paslaugų direktyva (toliau šios keturios direktyvos kartu – specialios direktyvos).

4        Leidimų, Prieigos, Universaliųjų paslaugų direktyvos ir Pagrindų direktyva buvo iš dalies pakeistos 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/140/EB (OL L 337, p. 37). Tačiau atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo klostėsi pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, nagrinėjamam ginčui taikomos šių keturių direktyvų pirminės redakcijos.

–       Pagrindų direktyva

5        Pagrindų direktyvos 5 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Telekomunikacijų, žiniasklaidos ir informacijos technologijos sektorių konvergencija reiškia, kad visiems perdavimo tinklams ir paslaugoms turėtų būti taikoma viena reguliavimo sistema. Tą reguliavimo sistemą sudaro ši direktyva ir keturios specifinės [specialios] direktyvos: [Leidimų] direktyva, [Prieigos] direktyva, [Universaliųjų paslaugų] direktyva ir direktyva [97/66] <...> Būtina atskirti perdavimo reguliavimą nuo turinio reguliavimo. Todėl ši sistema netaikoma paslaugų, teikiamų elektroninių ryšių tinklais naudojantis elektroninių ryšių paslaugomis, turiniui, kaip, pavyzdžiui, transliacijų turiniui, finansinėms paslaugoms ir tam tikroms informacinės visuomenės paslaugoms, ir todėl ši sistema nepažeidžia tokioms paslaugoms Bendrijos ar nacionaliniu lygiu taikomų priemonių, kuriomis pagal Bendrijos teisę siekiama skatinti kultūrų ir kalbų įvairovę bei užtikrinti žiniasklaidos pliuralizmą. Televizijos programų turiniui taikoma 1989 m. spalio 3 d. Tarybos direktyva 89/552/EEB dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų nuostatų, susijusių su televizijos programų transliavimu, derinimo [(OL L 298, p. 23; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 224) iš dalies pakeista 1997 m. birželio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/36/EB (OL L 202, p. 60; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 321)]. Perdavimo reguliavimo ir turinio reguliavimo atskyrimas neturi trukdyti atsižvelgti į egzistuojančias tarp jų sąsajas, ypač siekiant užtikrinti žiniasklaidos pliuralizmą, kultūrų ir kalbų įvairovę ir vartotojų apsaugą.“

6        Šios direktyvos 2 straipsnio a ir c punktai suformuluoti taip:

„Šioje direktyvoje:

a)      „elektroninių ryšių tinklas“ – perdavimo sistemos ir atitinkamais atvejais komutavimo ar maršruto parinkimo įranga bei kiti ištekliai, kurie leidžia perduoti signalus laidais, radijo, optinėmis ar kitomis elektromagnetinėmis priemonėmis, įskaitant palydovinius tinklus, fiksuoto (komutuojamas ir paketinis duomenų perdavimas, įskaitant internetą) ir judriojo ryšio antžeminius tinklus, elektros perdavimo kabelines sistemas, tokiu mastu, kokiu jos yra naudojamos signalams perduoti, radijo ir televizijos programų transliavimui naudojami tinklai ir kabelinės televizijos tinklai, neatsižvelgiant į perduodamos informacijos pobūdį;

<...>

c)      „elektroninių ryšių paslauga“ – paslauga, paprastai teikiama už atlygį, kuri visa ar didžiąja dalimi susideda iš signalų perdavimo elektroninių ryšių tinklais, įskaitant telekomunikacijų paslaugas ir perdavimo paslaugas tinklais, naudojamais transliavimui, išskyrus elektroniniais ryšių tinklais ir paslaugomis perduodamo turinio teikimo ar redakcinės jo kontrolės paslaugas; į šią paslaugą neįeina informacinės visuomenės paslaugos, apibrėžtos [1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos] direktyvos 98/34/EB [ nustatančios informacijos apie techninius standartus ir reglamentus teikimo tvarką (OL L 204, p. 37; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 2 t., p. 337), iš dalies pakeistos 1998 m. liepos 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (OL L 217, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 21 t., p. 8)] 1 straipsnyje, kurios visos ar didžiąja dalimi [ne]susideda iš signalų perdavimo elektroninių ryšių tinklais.“

7        Minėtos direktyvos 3 straipsnyje nustatyta:

„1.      Valstybės narės užtikrina, kad visas užduotis, kurios šioje direktyvoje ir specifinėse [specialiose] direktyvose priskiriamos nacionalinėms reguliavimo institucijoms [toliau – NRI], vykdytų kompetentinga institucija.

2.      Valstybės narės garantuoja [NRI] savarankiškumą užtikrindamos, kad jos teisiškai būtų atskirtos ir funkciškai nepriklausomos nuo visų organizacijų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus, įrangą ir paslaugas. <...>

<...>

6.      Valstybės narės [Europos] Komisijai praneša [apie] visas [NRI], kurioms pagal šią direktyvą ir specifines [specialias] direktyvas yra pavestos užduotys, ir [apie] jų atitinkamą atsakomybę.“

8        Tos pačios direktyvos 8 straipsnis suformuluotas taip:

„1.      Valstybės narės užtikrina, kad, vykdydamos šioje direktyvoje ir specifinėse [specialiose] direktyvose nurodytas reguliavimo užduotis, [NRI] imtųsi visų reikiamų priemonių, skirtų šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nurodytiems tikslams pasiekti. Tokios priemonės turi būti proporcingos tiems tikslams.

<…>

2.      [NRI] skatina konkurenciją elektroninių ryšių tinklų, elektroninių ryšių paslaugų ir susijusių priemonių bei paslaugų teikimo srityje, inter alia:

a)      užtikrindamos, kad paslaugų gavėjai, įskaitant paslaugų gavėjus su negalia, galėtų rinktis naudingiausią paslaugą, kainą ir kokybę;

b)      užtikrindamos, kad elektroninių ryšių sektoriuje nebūtų konkurencijos iškraipymų ir ribojimo;

<…>

3.      [NRI] prisideda prie vidaus rinkos plėtros, inter alia:

a)      Europos lygiu šalindamos išlikusias elektroninių ryšių tinklų, susijusių priemonių ir paslaugų bei elektroninių ryšių paslaugų teikimo kliūtis;

<…>

d)      skaidriai bendradarbiaudamos tarpusavyje ir su Komisija, kad būtų sukurta nuosekli reguliavimo politika ir nuosekliai taikoma ši direktyva ir specifinės [specialios] direktyvos.

<…>“

9        Pagrindų direktyvos 9–13 straipsniuose papildomai nustatyta, kad NRI užduotys taip pat apima elektroninių ryšių paslaugoms skirtų radijo dažnių valdymą, numeraciją, pavadinimus ir adresus, priėjimo teisę, bendrą vietos ir įrenginių naudojimą, taip pat apskaitos atskyrimą ir finansines ataskaitas.

–       Prieigos direktyva

10      Prieigos direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„1. [NRI] <...> gali nustatyti įpareigojimus, susijusius su sąnaudų padengimu ir kainų kontrole, įskaitant reikalavimus, kad kainos būtų pagrįstos sąnaudomis, ir reikalavimus dėl sąnaudų apskaitos sistemų, reikalavimus, susijusius su konkrečiu sujungimo ir (arba) prieigos tipu, kai rinkos analizė rodo, kad veiksmingos konkurencijos nebuvimas reiškia, jog atitinkamas operatorius gali išlaikyti pernelyg dideles kainas ar taikyti kainų spaudimą, tuo darant žalą galutiniams paslaugų gavėjams. [NRI] atsižvelgia į operatoriaus investicijas, tam tikrą pagrįstą panaudoto kapitalo grąžos normą ir investicijų riziką.“

–       Direktyva 2009/140

11      Direktyvos 2009/140 5 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Plėtojantis konkurencijai rinkose siekiama palaipsniui mažinti konkretiems sektoriams taikomas ex ante taisykles, o galiausiai siekiama, kad elektroninius ryšius reglamentuotų tik konkurencijos teisės nuostatos. Atsižvelgiant į tai, kad elektroninių ryšių rinkose pastaraisiais metais labai išaugo konkurencija, labai svarbu, kad ex ante reglamentuojančio pobūdžio įpareigojimai būtų nustatyti tik tais atvejais, kai nėra veiksmingos ir tvarios konkurencijos.“

 Kitos svarbios direktyvos

12      Pagal 2002 m. rugsėjo 16 d. Komisijos direktyvos 2002/77/EB dėl konkurencijos elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų rinkose (OL L 249, p. 21; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 178, toliau – Konkurencijos direktyva) 7 konstatuojamąją dalį:

„Šioje direktyvoje kalbama apie „elektroninių ryšių paslaugas“ ir „elektroninių ryšių tinklus“ vietoj anksčiau vartotų sąvokų „telekomunikacinės paslaugos“ ir „telekomunikaciniai tinklai“. Šios naujos sąvokos yra reikalingos tam, kad, atsižvelgiant į konvergencijos reiškinį, viena sąvoka apimtų visas elektroninių ryšių paslaugas ir (arba) tinklus, kurie yra susiję su signalų perdavimu laidais, radijo bangomis, optinėmis ir kitokiomis elektromagnetinėmis priemonėmis (t. y. fiksuotais, belaidžiais, kabelinės televizijos, palydoviniais tinklais). Taigi radijo ir televizijos programų perdavimas ir transliavimas turėtų būti pripažintas kaip elektroninių ryšių paslauga, o tokiam perdavimui ir transliavimui naudojami tinklai turėtų būti pripažįstami elektroninių ryšių tinklais Be to, turėtų būti aišku, kad į naują elektroninių ryšių tinklų sąvoką taip pat įeina optiniai tinklai, kurie leidžia trečiosioms šalims perduoti signalus naudojant savo komutacijos arba nukreipimo įrenginius.“

13      Konkurencijos direktyvos 1 straipsnio 3 punktas suformuluotas taip:

„Šioje direktyvoje vartojamos šios sąvokos:

<...>

3)      „elektroninių ryšių paslaugos“ – paprastai už atlygį teikiamos paslaugos, į kurias išskirtinai arba daugiausia įeina signalų perdavimas elektroninių ryšių tinklais, įskaitant telekomunikacijų paslaugas ir perdavimo paslaugas tinklais, naudojamais transliavimui, išskyrus elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis perduodamo turinio ir jo redakcinės kontrolės paslaugas; į jas neįeina Direktyvos [98/34] 1 straipsnyje apibrėžtos informacinės visuomenės paslaugos, kurios nėra išskirtinai arba daugiausia susijusios su signalų perdavimu elektroninių ryšių tinklais.“

14      2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva) (OL L 95, p. 1) 1 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje numatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamos šios sąvokų apibrėžtys:

a)      audiovizualinės žiniasklaidos paslauga:

i)      paslauga, apibrėžta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 56 ir 57 straipsniuose, už kurią redakcinę atsakomybę prisiima žiniasklaidos paslaugų teikėjas ir kurios pagrindinis tikslas – informavimo, pramogų ar švietimo tikslais teikti programas plačiajai visuomenei elektroninių ryšių tinklais, kaip apibrėžta [Pagrindų direktyvos] 2 straipsnio a punkte. Tokia audiovizualinės žiniasklaidos paslauga – tai televizijos programų transliavimas, kaip apibrėžta šios dalies e punkte, arba užsakomosios audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos, kaip apibrėžta šios dalies g punkte“.

 Nyderlandų teisė

15      Nyderlandų Karalystė perkėlė NRS į nacionalinę teisę Telekomunikacijų įstatymo (Telecommunicatiewet, Stb. 2004, Nr. 189) daliniu pakeitimu, kuris įsigaliojo 2004 m. gegužės 19 d. (Stb. 2004, Nr. 207).

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

16      Kaip ir kitos Nyderlandų savivaldybės, Hilversum patikėjo kabelinės televizijos tinklo savo teritorijoje įrengimą, priežiūrą ir eksploataciją jai priklausančiai televizijos programų platinimo bendrovei. Šis sandoris buvo laikomas viešosios paslaugos teikimu, nes savivaldybėms suteikti įgaliojimai atsižvelgiant į įmonės veiklos sąnaudas suteikti savo gyventojams galimybę žiūrėti kuo daugiau televizijos programų geriausiomis priėmimo sąlygomis kuo mažesniu tarifu.

17      Dėl Sąjungoje įvykusių pokyčių daugelis savivaldybių nusprendė parduoti savo kabelinės televizijos tinklų įmones. Šiuo tikslu sudarytose pirkimo–pardavimo sutartyse savivaldybės numatė sau teises, susijusias su kabeliu transliuojamų radijo ir televizijos programų, laisvai prieinamų prie kabelinio tinklo prisijungusiems namų ūkiams, bazinio paketo (toliau – bazinis kabelinis paketas) sudėties ir tarifo nustatymu.

18      Taigi pagal 1996 m. liepos 1 d. sutartį dėl Hilversum kabelinės televizijos tinklo būsimo eksploatavimo (toliau – sutartis) ši savivaldybė teisinei UPC pirmtakei pardavė kabelinės televizijos tinklo įmonę kartu su šios savivaldybės įrengtu kabeliniu tinklu.

19      Šia sutartimi Hilversum įsipareigojo padėti pirkėjui gauti leidimą įrengti, prižiūrėti ir eksploatuoti kabelinio transliavimo įrenginius šios savivaldybės teritorijoje.

20      Savo ruožtu UPC įsipareigojo investuoti tiek, kad taptų įmanoma įrengti kabelinį tinklą, kuris leistų pagerinti teikiamų paslaugų kokybę minėtos savivaldybės teritorijoje gyvenantiems vidutines pajamas gaunantiems abonentams ir, be radijo ir televizijos programų transliavimo, pasiūlyti patrauklų telekomunikacijos paslaugų paketą privatiems vartotojams ir įmonėms.

21      Sutartyje taip pat buvo sąlyga, pagal kurią UPC turėjo užtikrinti bazinį kabelinį paketą, atitinkantį sutartyje numatytus turinio ir kainos kriterijus (toliau – tarifinė sąlyga). Šiuo klausimu sutartyje buvo nurodyta, kad bazinio kabelinio paketo mėnesinis tarifas kasmet bus derinamas su vartotojų kainų indeksu, taikant sutarties priede nustatytą formulę. Taip pat buvo nurodyta, kad padidėjusios papildomos sąnaudos bus proporcingai įtraukiamos į tarifą, jei šioje nuostatoje numatytu derinimu nepavyks padengti minėto sąnaudų didėjimo.

22      Be to, sutartyje numatyta, kad draudžiama ją nutraukti arba visiškai ar iš dalies nustoti ją vykdyti be visų šalių rašytinio sutikimo, taip pat nustatyta, kad ji gali būti keičiama tik esant rašytiniam visų šalių sutikimui. Šalys susitarė bet kuriuo atveju peržiūrėti sutarties turinį po dešimties metų.

23      2003 m. lapkričio 28 d. laišku UPC pranešė Hilversum, kad nuo 2004 m. sausio 1 d. bazinio kabelinio paketo mėnesinis tarifas visiems Hilversum namų ūkiams bus padidintas nuo 10,28 EUR (įskaitant pridėtinės vertės mokestį, toliau – PVM) iki 13,32 EUR (įskaitant PVM). Kitose savivaldybėse UPC taikė 16 EUR bazinio kabelinio paketo tarifą.

24      Hilversum pareiškė ieškinį ir prašė uždrausti UPC taikyti numatytą tarifo didinimą. 2003 m. gruodžio 23 d. sprendimu Rechtbank te Amsterdam (Amsterdamo pirmosios instancijos teismas) patenkino šį prašymą. Šis sprendimas buvo patvirtintas 2004 m. rugpjūčio 12 d. Gerechtshof te Amsterdam (Amsterdamo apeliacinis teismas) sprendimu apeliacinėje byloje. UPC dėl šio sprendimo paduotas kasacinis skundas buvo atmestas 2005 m. liepos 8 d. Hoge Raad der Nederlanden (Aukščiausiasis Teismas) sprendimu.

25      Be to, 2003 m. Nederlandse Mededingingsautoriteit (Nyderlandų konkurencijos institucija, toliau – NMa), gavusi skundus dėl UPC paskelbto tarifo didinimo, pradėjo tyrimą siekdama išsiaiškinti, ar nustatydama pernelyg didelį abonemento tarifą UPC nepiktnaudžiavo dominuojančia padėtimi, kaip tai suprantama pagal 1997 m. gegužės 22 d. Konkurencijos įstatymo (Wet houdende nieuwe regels omtrent de economische mededinging (Mededingingswet)) 24 straipsnį.

26      2005 m. rugsėjo 27 d. sprendime NMa padarė išvadą, kad UPC taikomi tarifai nebuvo per dideli ir ši įmonė nepiktnaudžiavo dominuojančia padėtimi, kaip numatyta Konkurencijos įstatymo 24 straipsnyje.

27      2005 m. rugsėjo 28 d. Onafhankelijke Post en Telecommunicatie Autoriteit (Nepriklausoma pašto ir telekomunikacijų įstaiga, toliau – OPTA) priėmė sprendimo dėl radijo ir televizijos programų perdavimo ir tiekimo rinkos UPC prižiūrimoje teritorijoje projektą. Šiame projekte ši įstaiga konstatavo, kad UPC savo prižiūrimoje teritorijoje turi didelę įtaką bazinių kabelinių paketų platinimo rinkoje, ir nustatė UPC pareigas dėl tarifų nustatymo.

28      2005 m. lapkričio 3 d. Komisija, kuriai OPTA pateikė šį sprendimo projektą laikydamasi Pagrindų direktyvoje nustatytos tvarkos, suabejojo, ar šis projektas atitinka Pagrindų direktyvą, aiškinamą atsižvelgiant į 2003 m. vasario 11 d. Komisijos rekomendaciją 2003/311/EB dėl elektroninių ryšių sektoriaus atitinkamų produktų ir paslaugų rinkų, kurioms gali būti taikomas ex ante reguliavimas pagal Direktyvą 2002/21 (OL L 114, p. 45). 2006 m. kovo 17 d. priimtame galutiniame sprendime OPTA atsisakė numatytos kainų kontrolės.

29      2005 m. gegužės 15 d. UPC Rechtbank te Amsterdam pareiškė Hilversum ieškinį, kuriame prašė pripažinti ginčijamą tarifinę sąlygą negaliojančia ir įpareigoti Hilversum leisti padidinti tarifą. Šiuo klausimu UPC rėmėsi šios sąlygos nesuderinamumu su Sąjungos teise.

30      Rechtbank te Amsterdam atmetus šį ieškinį UPC padavė apeliacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą patekusiam teismui ir prašė, pirma, pripažinti tarifinę sąlygą negaliojančia arba, nepatenkinus šio reikalavimo, netaikytina ir, antra, pripažinti Hilversum atsakinga už UPC nuostolius, tariamai patirtus dėl to, kad ji negalėjo Hilversum teritorijoje gyvenantiems savo abonentams taikyti bendro tarifo, jos taikomo nacionaliniu lygmeniu.

31      Prašyme priimti prejudicinį sprendimą Gerechtshof te Amsterdam nurodė, pirma, kad pagrindinės bylos šalys nesutaria pirmiausia dėl klausimo, ar UPC siūloma paslauga, t. y. bazinio kabelinio paketo platinimas, patenka į NRS materialią taikymo sritį.

32      Antra, jei būtų nuspręsta, kad UPC teikiama paslauga patenka į NRS taikymo sritį, šis teismas abejoja, kokią įtaką turėtų NRS taikymas tarifinei sąlygai. Šiomis aplinkybėmis, anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, kyla klausimas, ar Hilversum išsaugojo teisę ginti viešąjį interesą ir šiuo tikslu dalyvauti nustatant tarifus, o dėl to savo ruožtu kyla kitas klausimas, ar NRS siekiama visiško suderinimo ir ar viešosios valdžios institucijoms vis dar leidžiama papildomai daryti įtaką. Jei būtų pripažinta, kad minėtos teisės daryti įtaką nebėra, reikėtų atsakyti į klausimą, ar viešosios valdžios institucijos pagal Sąjungos teisę nesaisto lojalaus bendradarbiavimo pareiga.

33      Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar galimo tarifinės sąlygos negaliojimo pasekmės nustatomos pagal Sąjungos teisę, būtent pagal SESV 101 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pripažinimo niekiniu sankciją.

34      Šiomis aplinkybėmis Gerechtshof te Amsterdam nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar į materialią NRS taikymo sritį patenka [bazinio kabelinio paketo] platinimo paslauga, į kurios tarifą įtraukiamos perdavimo sąnaudos ir suma, nustatoma atsižvelgiant į atlygį, mokamą transliuotojams ir kolektyvinio autorių teisių administravimo asociacijoms už kūrinių turinio skelbimą?

2.      

a)      Ar atsižvelgiant į telekomunikacijų sektoriaus liberalizavimą ir NRS tikslus, įskaitant pagal ją numatytą griežtą koordinavimo ir konsultavimosi procedūrą, kurios reikia imtis prieš suteikiant [NRI] (išimtinę) kompetenciją taikant kainų kontrolės priemones reguliuoti galutiniams vartotojams taikomus tarifus, savivaldybė dar turi teisę ginti viešuosius savo gyventojų interesus reguliuodama galutiniams vartotojams taikomus tarifus, t. y. įtraukdama į sutartį [tarifinę] sąlygą?

b)      Jei atsakymas būtų neigiamas, ar [tarifinės] sąlygos, kurią savivaldybė išsiderėjo parduodama savo kabelinės televizijos tinklų įmonę, taikymas prieštarauja NRS?

Jeigu į antrąjį klausimą (a ir b dalis) būtų atsakyta neigiamai, kyla šis klausimas:

3.      Ar tokia viešosios valdžios institucija kaip savivaldybė tokioje situacijoje kaip nagrinėjamoji (taip pat) saistoma lojalaus bendradarbiavimo pareigos pagal Sąjungos teisę, jei derėdamasi dėl [tarifinės] sąlygos ir vėliau ją taikydama ji nevykdė viešosios valdžios funkcijos, o veikė pagal privatinę teisę (taip pat žr. šeštojo klausimo a dalį)?

4.      Jei taikoma NRS ir savivaldybė saistoma lojalaus bendradarbiavimo pareigos:

a)      ar lojalaus bendradarbiavimo pareigai ir NRS tikslams, įskaitant pagal ją numatytą griežtą koordinavimo ir konsultavimosi procedūrą, kurios reikia imtis prieš suteikiant [NRI] kompetenciją taikant kainų kontrolės priemones reguliuoti galutiniams vartotojams taikomus tarifus, prieštarauja tai, kad savivaldybė taiko [tarifinę] sąlygą;

b)      jei atsakymas būtų neigiamas, ar atsakymas į [ketvirtojo klausimo a dalį] būtų kitoks, kalbant apie laikotarpį, prasidėjusį po to, kai letter of serious doubt Komisija išreiškė rimtų abejonių dėl OPTA pasiūlytų kainų kontrolės priemonių atitikties Pagrindų direktyvos 8 straipsnyje išdėstytiems NRS tikslams, ir todėl OPTA atsisakė šių priemonių?

5.      

a)      Ar SESV 101 straipsnis yra viešosios tvarkos sričiai priskirtina nuostata, kurią nacionalinis teismas pagal Nyderlandų civilinio proceso kodekso 24 ir 25 straipsnius turi taikyti ex officio?

b)      Jei atsakymas būtų teigiamas, dėl kokių byloje nustatytų aplinkybių teismui atsiranda pareiga ex officio patikrinti SESV 101 straipsnio taikymo galimybę? Ar teismas taip pat turi šią pareigą, jei šis patikrinimas (galbūt) lemia faktinio pagrindo papildymą, kaip tai suprantama pagal Nyderlandų civilinio proceso kodekso 149 straipsnį, prieš tai suteikus šalims galimybę išdėstyti dėl jo savo nuomonę?

6.      Jei SESV 101 straipsnis taikytinas ex officio, atsižvelgiant į NRS tikslus, į tai, kad ją taiko OPTA ir Komisiją bei į tai, kad NRS vartojamos sąvokos, kaip antai „didelė įtaka rinkoje“ ir „atitinkamos rinkos apibrėžimas“, prilyginamos Europos konkurencijos teisėje vartojamoms panašioms sąvokoms, dėl pagrindinės bylos aplinkybių kyla šie klausimai:

a)      ar, parduodama savo kabelinės televizijos tinklų įmonę ir nustatydama [tarifinę] sąlygą, savivaldybė veikė kaip įmonė, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnį (taip pat žr. trečiąjį klausimą);

b)      ar remiantis Komisijos pranešimu dėl nedidelės svarbos susitarimų, kurie nelabai riboja konkurenciją, kaip tai suprantama pagal [EB] 81 straipsnio 1 dalį (de minimis) (OL C 368, 2001, p. 13, 11 punktas), [tarifinė] sąlyga laikytina dideliu (esminiu) apribojimu, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalies a punktą? Jei taip, ar vien dėl to konstatuotinas juntamas konkurencijos ribojimas, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį? Jei ne, ar turi reikšmės šeštojo klausimo d dalyje nurodytos aplinkybės <...>;

c)      jei [tarifinė] sąlyga nelaikytina dideliu apribojimu, ar ja siekiama riboti konkurenciją (jau vien) dėl to, kad:

–        [NMa] padarė išvadą, kad taikydama (didesnį) [bazinio kabelinio paketo] retransliavimui identiškų paslaugų tarifą toje pačioje rinkoje UPC nepiktnaudžiavo savo dominuojančia padėtimi,

–        Komisija savo letter of serious doubt išreiškė rimtų abejonių dėl to, ar galutiniams vartotojams taikomų tokių paslaugų, kaip UPC atliekamas [bazinio kabelinio paketo] retransliavimas, tarifų reguliavimas (ex ante kontroliuojant kainas) atitinka Pagrindų direktyvos 8 straipsnyje išdėstytus tikslus? Ar atsakymui turi įtakos tai, kad, atsižvelgdama į letter of serious doubt, OPTA atsisakė kainų kontrolės;

d)      ar sutartis, kurioje nustatyta [tarifinė] sąlyga, laikytina juntamu konkurencijos ribojimu, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį, atsižvelgiant (taip pat) į aplinkybę, kad:

–        pagal NRS UPC laikytina didelę įtaką rinkoje turinčia įmone (pranešimo de minimis 7 punktas),

–        beveik visos Nyderlandų savivaldybės, kurios XX a. dešimtajame dešimtmetyje perleido savo kabelinės televizijos tinklų įmones kabeliniams retransliuotojams, kaip antai UPC, sutartyse numatė sau teises, susijusias su siūlomo [bazinio kabelinio paketo] tarifo nustatymu (pranešimo de minimis 8 punktas);

e)      ar sutartis, kurioje nustatyta [tarifinė] sąlyga, laikytina (potencialiai) darančia juntamą poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį ir Gaires dėl poveikio valstybių tarpusavio prekybai sąvokos pagal [EB] 81 ir 82 straipsnius (OL C 101, 2004, p. 81), atsižvelgiant į aplinkybę, kad:

–        pagal NRS UPC laikytina didelę įtaką rinkoje turinčia įmone,

–        dėl paslaugoms, kaip antai [bazinio kabelinio paketo] retransliavimui, kurį vykdo didelę įtaką rinkoje turintys kabeliniai retransliuotojai, tokie kaip UPC, numatytos kainų kontrolės priemonės OPTA ėmėsi konsultavimosi Europos mastu procedūros, kurios pagal NRS privalu imtis, jei planuojama priemonė gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai,

–        pasirašomos sutarties vertė buvo 51 mln. Nyderlandų guldenų (NLG) (apie 23 mln. EUR),

–        beveik visos Nyderlandų savivaldybės, kurios XX a. dešimtajame dešimtmetyje perleido savo kabelinės televizijos tinklų įmones kabeliniams retransliuotojams, kaip antai UPC, sutartyse numatė sau teises, susijusias su siūlomo [bazinio kabelinio paketo] tarifo nustatymu?

7.      Ar atsižvelgdamas į NRS ir į Komisijos letter of serious doubt išreikštas rimtas abejones dėl to, ar galutiniams vartotojams taikytinų tarifų (išankstinis) reguliavimas atitinka konkurencijos teisės tikslus, nacionalinis teismas vis dar gali pagal SESV 101 straipsnio 3 dalį pripažinti SESV 101 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą netaikytinu [tarifinei] sąlygai? Ar atsakant svarbu tai, kad, atsižvelgdama į letter of serious doubt, OPTA atsisakė kainų kontrolės?

8.      Ar atsižvelgiant į sudarant sutartį buvusias aplinkybes (telekomunikacijų sektoriaus liberalizavimo pradžia) ir vėlesnę telekomunikacijų sektoriaus raidą, įskaitant NRS įsigaliojimą ir ja grindžiamas rimtas Komisijos abejones dėl kainų kontrolės priemonių taikymo, leidžiama apriboti SESV 101 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos pripažinimo niekiniu sankcijos galiojimą laiko atžvilgiu?“

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl pirmojo klausimo

35      Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Pagrindų direktyvos 2 straipsnio c punktas turi būti aiškinamas taip, kad bazinio kabelinio paketo platinimo paslauga, į kurios tarifą įtrauktos perdavimo sąnaudos ir transliuotojams ir kolektyvinio autorių teisių administravimo asociacijoms mokamas atlygis už kūrinių turinio skelbimą, patenka į sąvoką „elektroninių ryšių paslauga“, o dėl to ir į šios direktyvos ir specialių direktyvų, kurios sudaro NRS, taikomą elektroninių ryšių paslaugoms, materialią taikymo sritį.

36      Šiuo klausimu primintina, kad pagal Pagrindų direktyvos 2 straipsnio a ir c punktus „elektroninių ryšių paslauga“ laikoma paslauga, paprastai teikiama už atlygį, kuri visa ar didžioji jos dalis susideda iš signalų perdavimo elektroninių ryšių tinklais, įskaitant telekomunikacijų paslaugas ir perdavimo paslaugas tinklais, naudojamais transliavimui, išskyrus elektroninių ryšių tinklais, įskaitant kabelinės televizijos tinklus, ir paslaugomis perduodamo turinio teikimo ar redakcinės jo kontrolės paslaugas. Šiame Pagrindų direktyvos straipsnyje taip pat patikslinama, kad į sąvoką „elektroninių ryšių paslauga“ nepatenka informacinės visuomenės paslaugos, apibrėžtos Direktyvos 98/34 1 straipsnyje, kurios visos ar didžioji jų dalis nesusideda iš signalų perdavimo elektroninių ryšių tinklais.

37      Ši sąvokos „elektroninių ryšių paslauga“ apibrėžtis pakartota Konkurencijos direktyvos 1 straipsnio 3 punkte.

38      Kaip matyti iš Pagrindų direktyvos 5 konstatuojamosios dalies, telekomunikacijų, žiniasklaidos ir informacinių technologijų sektorių konvergencija reiškia, kad visiems perdavimo tinklams ir susijusioms paslaugoms turėtų būti taikoma viena reguliavimo sistema ir kad nustatant šią sistemą būtina atskirti perdavimo reguliavimą nuo turinio reguliavimo. Pagal tą pačią konstatuojamąją dalį NRS netaikoma paslaugų, teikiamų elektroninių ryšių tinklais naudojantis elektroninių ryšių paslaugomis, turiniui, pavyzdžiui, transliacijų turiniui, finansinėms paslaugoms ir tam tikroms informacinės visuomenės paslaugoms, ir todėl NRS nepažeidžiamos tokioms paslaugoms Sąjungos ar nacionaliniu lygiu taikomos priemonės, kuriomis pagal Sąjungos teisę siekiama skatinti kultūrų ir kalbų įvairovę ir užtikrinti žiniasklaidos pliuralizmą.

39      Konkurencijos direktyvos 7 konstatuojamojoje dalyje taip pat pabrėžta, kad siekiant atsižvelgti į konvergencijos reiškinį sąvokos „elektroninių ryšių“ paslaugos ir tinklai buvo pasirinktos vietoj sąvokų „telekomunikacinės paslaugos“ ir „telekomunikaciniai tinklai“, ir nurodyta, kad šios sąvokos apima visas elektroninių ryšių paslaugas ir (arba) tinklus, kurie susiję su signalų perdavimu laidais, radijo bangomis, optinėmis ir kitokiomis elektromagnetinėmis priemonėmis (t. y. fiksuotais, belaidžiais, kabelinės televizijos, palydoviniais tinklais). Šioje konstatuojamojoje dalyje patikslinta, kad radijo ir televizijos programų perdavimas ir transliavimas turėtų būti pripažintas elektroninių ryšių paslauga.

40      Be to, Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvos 1 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje audiovizualinės žiniasklaidos paslauga apibrėžiama kaip paslauga, apibrėžta SESV 56 ir 57 straipsniuose, už kurią redakcinę atsakomybę prisiima žiniasklaidos paslaugų teikėjas ir kurios pagrindinis tikslas – informavimo, pramogų ar švietimo tikslais teikti programas plačiajai visuomenei elektroninių ryšių tinklais, kaip apibrėžta Pagrindų direktyvos 2 straipsnio a punkte.

41      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, kaip išvados 33 punkte pažymėjo generalinis advokatas, bylai reikšmingose, kaip antai Pagrindų direktyvoje, Konkurencijos direktyvoje ir Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvoje, nustatytas aiškus skirtumas tarp turinio kūrimo, iš kurio kyla redakcinė atsakomybė, ir turinio perteikimo, į kurį neįeina redakcinė atsakomybė, nes turiniui ir jo perdavimui taikomi atskiri teisės aktai, kuriais siekiama tik jiems būdingų tikslų, neatsižvelgiant nei į teikiamų paslaugų klientus, nei į perdavimo sąnaudų, įtraukiamų į jiems pateikiamas sąskaitas, struktūrą.

42      Nagrinėjamu atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir iš Teisingumo Teismui pateiktų rašytinių ir žodinių pastabų matyti, kad UPC vykdomą veiklą iš esmės sudaro radijo ir televizijos programų perdavimas kabeliu savo klientams, turintiems abonementą. Per Teisingumo Teismo posėdį UPC patvirtino, kad ji pati nekuria minėtų programų ir neprisiima jokios redakcinės atsakomybės už jų turinį.

43      Nors UPC klientai užsisako abonementą, kad gautų šios bendrovės siūlomą bazinį kabelinį paketą, tai nereiškia, kad jos veikla, kurią sudaro programų, sukurtų turinio redaktorių, šiuo atveju radijo ir televizijos kanalų, transliavimas perduodant šias programas iki abonentų namuose esančios jungties prie UPC kabelinio tinklo, nepatenka į Pagrindų direktyvos 2 straipsnio c punkte įtvirtintą sąvoką „elektroninių ryšių paslaugos“, o dėl to ir į NRS taikymo sritį.

44      Atvirkščiai, iš to, kas nurodyta šio sprendimo 36–41 punktuose, matyti, kad bazinio kabelinio paketo platinimas patenka į sąvoką „elektroninių ryšių paslaugos“, o dėl to ir į NRS materialiąją taikymo sritį, kiek minėta paslauga apima signalų perdavimą kabelinės televizijos tinklu.

45      Bet koks kitas aiškinimas labai apribotų NRS taikymo sritį, pakenktų jos nuostatų veiksmingumui, todėl sukliudytų įgyvendinti šia sistema siekiamus tikslus. Iš tiesų, kadangi pats NRS tikslas, kaip matyti iš Direktyvos 2009/140 5 konstatuojamosios dalies, yra sukurti tikrąją elektroninių ryšių vidaus rinką, kurioje elektroninius ryšius galiausiai reglamentuotų tik konkurencijos teisės nuostatos, NRS taptų visiškai neveiksminga neįtraukus į jos taikymo sritį tokios įmonės kaip UPC veiklos dėl to, kad ši veikla neapsiriboja signalų perdavimu.

46      Dėl tų pačių priežasčių aplinkybė, kad į abonentams perkeliamas perdavimo sąnaudas įtraukiami radijo ir televizijos kanalams mokami atlygiai ir kolektyvinio autorių teisių administravimo asociacijoms mokamos rinkliavos už kūrinių turinio skelbimą, nekliudo pripažinti UPC teikiamos paslaugos „elektroninių ryšių paslauga“, kaip ji suprantama pagal NRS.

47      Atsižvelgiant į visus šiuos argumentus, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: Pagrindų direktyvos 2 straipsnio c punktas turi būti aiškinamas taip, kad bazinio kabelinio paketo platinimo paslauga, į kurios tarifą įtrauktos perdavimo sąnaudos ir transliuotojams ir kolektyvinio autorių teisių administravimo asociacijoms mokamas atlygis už kūrinių turinio skelbimą, patenka į sąvoką „elektroninių ryšių paslauga“, o dėl to ir į šios direktyvos ir specialių direktyvų, kurios sudaro NRS, taikomą elektroninių ryšių paslaugoms, materialią taikymo sritį, su sąlyga, kad šią paslaugą daugiausia sudaro televizijos programų turinio perdavimas kabelinės televizijos tinklais iki galutinio vartotojo imtuvo.

 Dėl antrojo klausimo a dalies

48      Antrojo klausimo a dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar NRS sudarančios direktyvos turi būti aiškinamos taip, kad pasibaigus jų perkėlimo terminui jomis neleidžiama tokiai institucijai, kaip dalyvaujanti pagrindinėje byloje, daryti įtakos galutinių bazinio kabelinio paketo tarifų nustatymui vartotojams.

49      Pirmiausia reikia pažymėti, kad NRS įtvirtintas požiūris skiriasi nuo to, kuriuo buvo grindžiama anksčiau galiojusi reglamentavimo sistema. Iš tiesų galiojant ankstesnei reglamentavimo sistemai konkrečiai rinkai taikomos taisyklės buvo nustatytos pačioje sistemoje, o pagal NRS įgaliojimai apibrėžti atitinkamą rinką siekiant taikyti NRS numatytas taisykles ir reguliuojamojo pobūdžio intervencijos priemones suteikti NRI. Šiuo tikslu NRI įpareigotos atlikti rinkos analizę, o konstatavusios, kad įmonės turi didelę galią rinkoje, turi teisę nustatyti tokioms įmonėms tam tikras pareigas, įskaitant susijusias su tarifų nustatymu.

50      NRI reguliuojamojo pobūdžio užduotys apibrėžtos Pagrindų direktyvos 8–13 straipsniuose. Konkrečiai kalbant, šios direktyvos 8 straipsniu valstybės narės įpareigotos užtikrinti, kad NRI imtųsi visų pagrįstų priemonių konkurencijai elektroninių ryšių paslaugų teikimo srityje skatinti, prižiūrėdamos, kad elektroninių ryšių sektoriuje nebūtų konkurencijos iškraipymų ir ribojimo, ir šalindamos išlikusias kliūtis teikti šias paslaugas Sąjungos lygiu (šiuo klausimu žr. 2008 m. sausio 31 d. Sprendimo Centro Europa 7, C‑380/05, Rink. p. I‑349, 81 punktą ir 2008 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Komisija prieš Lenkiją, C‑227/07, Rink. p. I‑8403, 62 ir 63 punktus).

51      Tarp šių priemonių, apie kurias tam tikrais atvejais reikia iš anksto pranešti Komisijai, yra priemonės, susijusios su sąnaudų padengimu ir kainų kontrole, įskaitant reikalavimus, kad kainos būtų pagrįstos sąnaudomis, remiantis Prieigos direktyvos 13 straipsniu.

52      Pagal Pagrindų direktyvos 3 straipsnį valstybės narės turi užtikrinti, be kita ko, kad NRI nustatytas užduotis vykdytų kompetentingos ir nepriklausomos institucijos. Be to, valstybės narės turi Komisijai pranešti NRI pavadinimus ir nurodyti jų atitinkamą atsakomybę.

53      Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos aiškiai matyti, kad Hilversum nėra NRI. Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad Nyderlandų Karalystė nepranešė Komisijai apie kokį nors sprendimą ar ketinimą suteikti šiai savivaldybei NRI statusą; atvirkščiai, ši valstybė narė NRI statusą suteikė OPTA. Hilversum padėtis taip pat niekaip negali būti prilyginta nacionalinio teisės aktų leidėjo padėčiai, kurią Teisingumo Teismas nagrinėjo 2010 m. spalio 6 d. Sprendimo Base ir kt. (C‑389/08, Rink. p. I‑9073) 30 punkte.

54      Vadinasi, Hilversum iš esmės neturi kompetencijos tiesiogiai daryti įtakos galutiniams vartotojams taikomų paslaugų, kurioms taikoma NRS, tarifų nustatymui. Kaip matyti iš atsakymo į pirmąjį klausimą, prie šių paslaugų priskiriama bazinio kabelinio paketo platinimo paslauga. Bet kuriuo atveju Hilversum gali prašyti NRI, šiuo atveju OPTA, imtis reikiamų priemonių.

55      Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, į antrojo klausimo a dalį reikia atsakyti: NRS sudarančios direktyvos turi būti aiškinamos taip, kad pasibaigus jų perkėlimo terminui jomis neleidžiama tokiai institucijai, kaip dalyvaujanti pagrindinėje byloje, kuri neturi NRI statuso, tiesiogiai daryti įtakos galutiniams vartotojams taikomų bazinio kabelinio paketo tarifų nustatymui.

 Dėl antrojo klausimo b dalies ir ketvirtojo klausimo a dalies

56      Antrojo klausimo b dalimi ir ketvirtojo klausimo a dalimi, kurias reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar NRS sudarančias direktyvas reikia aiškinti taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, ir atsižvelgiant į lojalaus bendradarbiavimo principą jomis neleidžiama NRI statuso neturinčiai institucijai bazinio kabelinio paketo teikėjo atžvilgiu remtis sutarties, sudarytos iki priimant NRS, sąlyga, ribojančia šio teikėjo laisvę nustatyti tarifus.

57      Pagrindinėje byloje nagrinėjama tarifinė sąlyga buvo įtvirtinta 1996 m. liepos 1 d. sudarytoje sutartyje, pagal kurią Hilversum teisinei UPC pirmtakei pardavė kabelinės televizijos įmonę, kurią pati Hilversum iki tol kontroliavo. Nei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nei jokia iš pastabas Teisingumo Teismui pateikusių šalių neginčijo šios sąlygos galiojimo jos nustatymo metu ar aplinkybės, kad Hilversum ir teisinė UPC pirmtakė susitarė dėl jos ir ją įtvirtino laisva valia, tačiau nacionalinis teismas turi tai patikrinti, atsižvelgdamas į faktines aplinkybes ir į nacionalinę teisę. Kol šiuo patikrinimu nenustatyta priešingai, antrojo klausimo b dalį ir ketvirtojo klausimo a dalį reikia suprasti kaip susijusias su teisėtai sudaryta sutartimi.

58      Nors, kaip pažymėjo Hilversum, jokia NRS sudarančių direktyvų nuostata neleidžia daryti išvados, kad dėl jų tarifinė sąlyga, dėl kurios teisėtai susitarta iki šių direktyvų priėmimo, automatiškai tampa negaliojanti, šiuo konstatavimu nepakankamai atsakoma į pateiktus klausimus. Iš tiesų šis atsakymas turi leisti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui priimti sprendimą ne tik dėl UPC prašymo pripažinti minėtą sąlygą negaliojančia, bet ir dėl papildomo UPC prašymo pripažinti, kad dėl NRS Hilversum nebegali remtis šia sąlyga.

59      Svarbu priminti, kad Sąjungos teisės reglamentuojamose srityse, įskaitant elektroninių ryšių paslaugas, valstybių narių valdžios institucijos turi laikytis lojalaus bendradarbiavimo principo. Pagal šį principą jos turi imtis bet kurių reikiamų bendrų ar specialių priemonių, kad užtikrintų iš Sutarčių išplaukiančių ar Sąjungos institucijų aktuose įtvirtintų pareigų vykdymą, ir nesiimti jokių priemonių, kurios gali trukdyti siekti Sąjungos tikslų (šiuo klausimu žr. 1986 m. kovo 18 d. Sprendimo Komisija prieš Belgiją, 85/85, Rink. p. 1149, 22 punktą; 2004 m. kovo 4 d. Sprendimo Vokietija prieš Komisiją, C‑344/01, Rink. p. I‑2081, 79 punktą ir 2011 m. balandžio 28 d. Sprendimo El Dridi, C‑61/11 PPU, Rink. p. I‑3015, 56 punktą).

60      Taigi gindama savo teritorijoje gyvenančių vartotojų interesus Hilversum turi bendradarbiauti užtikrinant NRS įtvirtintos tvarkos veiksmingumą ir vengti imtis bet kokių NRS prieštaraujančių priemonių.

61      Nagrinėjamu atveju aišku, kad sutartyje buvo nustatyta, jog praėjus dešimties metų laikotarpiui šalys iš naujo peržiūrės jos turinį. Per teismo posėdį Hilversum patvirtino, kad, siekdama savo gyventojams išsaugoti pagal šioje sutartyje įtvirtintą tarifinę sąlygą galiojančius tarifus, praėjus minėtam dešimties metų terminui ji atsisakė pakeisti šią sąlygą.

62      Pagal nurodytą sąlygą bazinio kabelinio paketo mėnesinis tarifas buvo 13,65 NLG be PVM ir UPC galėjo keisti šį tarifą tik atsižvelgdama į vartotojų kainų indeksą ir didėjant „papildomoms sąnaudoms“. Reikalaudama ir toliau taikyti šį nepakeistą UPC laisvės nustatyti tarifus apribojimą, nors pačia sutartimi šalys buvo skatinamos derėtis, kad įvertintų šią sąlygą atsižvelgdamos į 1996–2006 m. įvykusius pokyčius, Hilversum prisidėjo prie to, kad jos teritorijoje buvo nesilaikoma NRS taisyklių, kuriomis elektroninių ryšių paslaugų teikėjams nenustatytas toks apribojimas, bet atvirkščiai pabrėžiama jų laisvė nustatyti tarifus, kurios konkrečius apribojimus NRI gali nustatyti, remdamasi rinkos analize ir laikydamasi aiškiai nustatytos tvarkos.

63      Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, į antrojo klausimo b dalį ir ketvirtojo klausimo a dalį reikia atsakyti: NRS sudarančias direktyvas reikia aiškinti taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, ir atsižvelgiant į lojalaus bendradarbiavimo principą jomis neleidžiama NRI statuso neturinčiai institucijai bazinio kabelinio paketo teikėjo atžvilgiu remtis sutarties, sudarytos iki priimant elektroninių ryšių paslaugoms taikomą NRS, sąlyga, ribojančia šio teikėjo laisvę nustatyti tarifus.

 Dėl trečiojo klausimo, ketvirtojo klausimo b dalies ir penktojo – aštuntojo klausimų

64      Atsižvelgiant į atsakymus, pateiktus į pirmąjį klausimą, antrojo klausimo a ir b dalis ir ketvirtojo klausimo a dalį, nebūtina atsakyti į trečiąjį klausimą, ketvirtojo klausimo b dalį ir penktąjį–aštuntąjį klausimus.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

65      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

1.      2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų direktyva) 2 straipsnio c punktas turi būti aiškinamas taip, kad bazinio kabelinių radijo ir televizijos programų paketo platinimo paslauga, į kurios tarifą įtrauktos perdavimo sąnaudos ir transliuotojams ir kolektyvinio autorių teisių administravimo asociacijoms mokamas atlygis už kūrinių turinio skelbimą, patenka į sąvoką „elektroninių ryšių paslauga“, o dėl to ir į šios direktyvos, 1997 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/66/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos telekomunikacijų sektoriuje, 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/19/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir susijusių priemonių sujungimo ir prieigos prie jų (Prieigos direktyva), 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/20/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo (Leidimų direktyva) ir 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyva), kurios sudaro naują reguliavimo sistemą, taikomą elektroninių ryšių paslaugoms, materialią taikymo sritį, su sąlyga, kad šią paslaugą daugiausia sudaro televizijos programų turinio perdavimas kabelinės televizijos tinklais iki galutinio vartotojo imtuvo.

2.      Šios direktyvos turi būti aiškinamos taip, kad pasibaigus jų perkėlimo terminui jomis neleidžiama tokiai institucijai, kaip dalyvaujanti pagrindinėje byloje, kuri neturi nacionalinės reguliavimo institucijos statuso, tiesiogiai daryti įtakos galutiniams vartotojams taikomų bazinio kabelinių radijo ir televizijos programų paketo tarifų nustatymui.

3.      Tas pačias direktyvas reikia aiškinti taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, ir atsižvelgiant į lojalaus bendradarbiavimo principą jomis neleidžiama nacionalinės reguliavimo institucijos statuso neturinčiai institucijai bazinio kabelinių radijo ir televizijos programų paketo teikėjo atžvilgiu remtis sutarties, sudarytos iki priimant elektroninių ryšių paslaugoms taikomą naują reguliavimo sistemą, sąlyga, ribojančia šio teikėjo laisvę nustatyti tarifus.

Parašai.


* Proceso kalba: olandų.