TEISINGUMO TEISMO (devintoji kolegija) SPRENDIMAS
2020 m. spalio 8 d. (*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva (ES) 2015/1535 – 1 straipsnis – Informacijos apie techninius reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarka – Sąvoka „techninis reglamentas“ – Azartiniai lošimai – Vietos mokestis už lažybų terminalų eksploatavimą – Mokesčių teisės nuostatos – Pranešimo Europos Komisijai nebuvimas – Galimybė remtis prieš mokesčių mokėtoją“
Byloje C‑711/19
dėl Verwaltungsgerichtshof (Vyriausiasis administracinis teismas, Austrija) 2019 m. rugsėjo 3 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2019 m. rugsėjo 25 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Admiral Sportwetten GmbH,
Novomatic AG,
Ako Gastronomiebetriebs GmbH
prieš
Magistrat der Stadt Wien
TEISINGUMO TEISMAS (devintoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas D. Šváby, teisėjai S. Rodin (pranešėjas) ir K. Jürimäe,
generalinis advokatas M. Campos Sánchez‑Bordona,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Admiral Sportwetten GmbH, Novomatic AG ir AKO Gastronomiebetriebs GmbH, atstovaujamų advokato W. Schwartz,
– Magistrat der Stadt Wien, atstovaujamos S. Bollinger,
– Austrijos vyriausybės, atstovaujamos J. Schmoll ir C. Drexel,
– Belgijos vyriausybės, atstovaujamos L. Van den Broeck, J.‑C. Halleux ir S. Baeyens, padedamų advokatų P. Vlaemminck ir R. Verbeke,
– Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,
– Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Inez Fernandes, J. Gomes de Almeida, A. Pimenta, P. Barros da Costa ir A. Silva Coelho,
– Europos Komisijos, atstovaujamos M. Jauregui Gomez ir M. Noll-Ehlers,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2015 m. rugsėjo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/1535, kuria nustatoma informacijos apie techninius reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarka (OL L 241, 2015, p. 1), 1 straipsnio išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Admiral Sportwetten GmbH, Novomatic AG ir AKO Gastronomiebetriebs GmbH (toliau kartu – Admiral ir kt.) ginčą su Magistrat der Stadt Wien (Vienos savivaldybė, toliau – Vienos savivaldybė) dėl lažybų terminalų mokesčio (toliau – ginčijamas mokestis) mokėjimo.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies b–f punktai suformuluoti taip:
„1. Šioje direktyvoje taikomos šios terminų apibrėžtys:
<…>
b) „paslauga“– bet kuri informacinės visuomenės paslauga, t. y. paprastai už atlyginimą per atstumą, elektroninėmis priemonėmis ir asmenišku paslaugų gavėjo prašymu teikiama paslauga.
Šioje apibrėžtyje:
i) „teikimas per atstumą“ reiškia, kad paslauga teikiama šalims nesant kartu vienoje vietoje;
ii) „elektroninėmis priemonėmis“ – reiškia, kad iš pradžių paslauga elektronine įranga pasiunčiama ir priimama duomenims apdoroti (įskaitant skaitmeninį tankinimą) ir saugoti, o galutinai perduodama ir priimama laidais, radijo, optinėmis, kitomis elektromagnetinėmis priemonėmis,
iii) „asmenišku paslaugų gavėjo prašymu“ reiškia, kad paslauga teikiama perduodant duomenis asmenišku prašymu.
Neįtrauktų į šią apibrėžtį paslaugų orientacinis sąrašas pateiktas I priede.
c) „techninė specifikacija“ – dokumente pateikti reikalavimai tokioms gaminio charakteristikoms kaip kokybės lygiai, darbiniai parametrai, sauga ar matmenys, taip pat reikalavimai parduodamo gaminio pavadinimui, terminijai, simboliams, bandymams ir bandymų metodams, pakavimui, žymėjimui ar ženklinimui etiketėmis ir atitikties įvertinimo procedūroms.
<…>
d) „kiti reikalavimai“ – gaminiui keliami kiti nei techninė specifikacija reikalavimai, kuriais siekiama apsaugoti pirmiausia vartotojus ar aplinką ir kurie turi įtakos į rinką pateikto gaminio būvio ciklui, kaip antai jo naudojimo, perdirbimo, pakartotinio naudojimo ar utilizavimo sąlygos, jeigu jos gali žymiai paveikti gaminio sudėtį, esmines savybes ar jo pardavimą;
e) „paslaugų taisyklė“ – tai bendro pobūdžio reikalavimas, susijęs su paslaugų verslo steigimu ir vertimusi juo, kaip nurodyta b punkte, ypač nuostatos, susijusios su paslaugos teikėju, paslaugomis ir paslaugų gavėju, išskyrus bet kokias taisykles, kurios nėra konkrečiai skirtos tame punkte nurodytoms paslaugoms.
<…>
f) „techninis reglamentas“ – techninės specifikacijos ir kiti reikalavimai arba paslaugų taisyklės, įskaitant atitinkamas administracines nuostatas, kurių būtina laikytis de jure ar de facto parduodant, teikiant paslaugą, steigiant paslaugų verslą arba naudojant valstybėje narėje ar didžiojoje jos dalyje, taip pat valstybių narių įstatymai ir kiti teisės aktai, išskyrus nurodytus 7 straipsnyje, draudžiantys gaminį gaminti, įvežti, parduoti ar naudoti, arba draudžiantys teikti paslaugą arba ja naudotis, arba steigti paslaugų teikėjo verslą;
De facto techniniais reglamentais laikoma:
i) valstybės narės įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriuose yra pateikiama nuoroda į technines specifikacijas arba į kitus reikalavimus, arba į paslaugų taisykles, arba į profesines ar praktikos nuostatas, kuriose savo ruožtu daroma nuoroda į technines specifikacijas, kitus reikalavimus arba į paslaugų taisykles, kurių atitiktis suteikia minėtų įstatymų ir kitų teisės aktų atitikties prielaidą;
ii) savanoriški susitarimai, kuriuose valstybės institucija yra susitariančioji šalis, ir kuriuose visuomenės labui yra numatyta laikytis techninių specifikacijų, kitų reikalavimų ar paslaugų taisyklių, išskyrus viešojo pirkimo konkursų specifikacijas;
iii) techninės specifikacijos, kiti reikalavimai arba paslaugų taisyklės, susijusios su fiskalinėmis ar finansinėmis priemonėmis, kurių reikalavimų atitiktis turi įtakos gaminių suvartojimui ar paslaugų naudojimui; techninės specifikacijos, kiti reikalavimai, arba paslaugų taisyklės, susijusios su nacionalinėmis socialinės apsaugos sistemomis, šiai grupei nepriklauso.
<…>“
4 Šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„1. Laikydamosi 7 straipsnio, valstybės narės nedelsdamos pateikia Komisijai kiekvieno techninio reglamento projektą, išskyrus tuos atvejus, kai jis tik perima visą tarptautinio ar Europos standarto tekstą, kuomet užtenka pateikti informaciją apie atitinkamą standartą; jos taip pat pateikia Komisijai pagrindimą, kodėl būtina priimti tokį techninį reglamentą, jei tos priežastys nėra aiškios iš projekto.
<…>
Komisijos arba valstybių narių pastabos ar išsamiai išdėstyta nuomonė dėl techninių specifikacijų, kitų reikalavimų ar paslaugų taisyklių, nurodytų šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies f punkto antros pastraipos iii papunktyje, gali būti susijusi tik su prekybą trukdančiais aspektais arba kalbant apie paslaugų taisykles – su laisvu paslaugų judėjimu arba paslaugų verslo įsisteigimo laisve, bet ne su fiskaliniais ar finansiniais priemonės aspektais.“
5 Minėtos direktyvos I priede pateiktas „Orientacinis paslaugų, neįtrauktų į 1 straipsnio 1 dalies b punkto antrą pastraipą, sąrašas“. Šio priedo 1 punkto d papunktyje nustatyta:
„1. Paslaugos, teikiamos „ne per atstumą“
Paslaugos, teikiamos naudojant netgi elektroninius prietaisus, kai fiziškai dalyvauja teikėjas ir gavėjas:
<…>
d) elektroniniai žaidimai, žaidžiami salėje klientui fiziškai dalyvaujant.“
Austrijos teisė
6 2016 m. liepos 4 d. Gesetz über die Einhebung einer Wettterminalabgabe, Wiener Wettterminalabgabegesetz (Vienos įstatymas dėl lažybų terminalų mokesčio rinkimo; LGBl. I, 32/2016; toliau – WWAG), galiojusio klostantis faktinėms aplinkybėms, 1 straipsnyje nustatyta:
„Už lažybų terminalų eksploatavimą Vienos miesto teritorijoje mokamas lažybų terminalų mokestis.“
7 Minėto įstatymo 2 straipsnio „Sąvokų apibrėžtys“ 1 punkte nustatyta:
„Šiame įstatyme:
1) „lažybų terminalas“– tai tam tikroje vietoje įrengtas lažybų punktas, duomenų perdavimo linija sujungtas su lažybų ar totalizatoriaus tarpininku (-e) ir suteikiantis galimybę asmeniui lažintis tiesiogiai;
<…>“
8 Šio įstatymo 3 straipsnis „Mokesčio dydis“ suformuluotas taip:
„Mokestis, mokamas už lažybų terminalų eksploatavimą, yra 350 EUR už vieną lažybų terminalą ir už prasidėjusį kalendorinį mėnesį.
<…>“
9 WWAG 8 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Veiksmai arba neveikimas, kuriais siekiama išvengti mokesčio, traktuojami kaip administraciniai nusižengimai ir už juos gali būti skirta bauda iki 42 000 EUR; jeigu bauda nesumokama, gali būti skirtas areštas iki šešių savaičių. Vengimas trunka tol, kol apmokestinamasis asmuo sumoka paties apskaičiuojamą mokestį arba kol mokesčių tarnyba sprendimu nustato, kad mokestis privalo būti sumokėtas. <…>“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
10 Admiral ir kt. vykdo veiklą, susijusią su lažybų terminalų eksploatavimu. Konkrečiai kalbant, Admiral Sportwetten įrengia tokius terminalus, Novomatic yra jų savininkė, o AKO Gastronomiebetriebs priklauso patalpa, kurioje laikomi šie terminalai.
11 Nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. Admiral ir kt. kelis kartus kreipėsi į Vienos savivaldybę, kad ši nustatytų 0 EUR dydžio ginčijamą mokestį, nes, Admiral ir kt. manymu, prievolė mokėti mokestį netaikoma.
12 2016 m. spalio 31 d. sprendimu Vienos savivaldybė nustatė, kad už 2016 m. spalio ir rugsėjo mėn. Admiral ir kt. turi sumokėti 350 EUR dydžio mėnesinį mokestį už kiekvieną lažybų terminalą. 2017 m. sausio 2 d. ir liepos 24 d. sprendimais tokia pati suma buvo nustatyta už laikotarpius nuo 2016 m. lapkričio iki gruodžio mėn. ir už laikotarpį nuo 2017 m. sausio iki birželio mėn.
13 Admiral ir kt. apskundė šiuos sprendimus, tvirtindami, kad WWAG įtvirtintos taisyklės dėl lažybų terminalų yra techninio reglamento, apie kurio projektą pagal Direktyvos 2015/1535 5 straipsnio 1 dalį iš anksto turėjo būti pranešta Komisijai, nuostatos.
14 2018 m. rugpjūčio 23 d. Bundesfinanzgericht (Federalinis finansų teismas, Austrija) atmetė minėtus skundus, konstatavęs, kad minėtos nuostatos nėra techninio reglamento nuostatos. Verfassungsgerichtshof (Konstitucinis Teismas, Austrija) atsisakė nagrinėti Admiral ir kt. pateiktą skundą dėl šio sprendimo.
15 2018 m. rugpjūčio 23 d. Admiral ir kt. pateikė Verwaltungsgerichtshof (Administracinis teismas, Austrija) kasacinį skundą dėl Bundesfinanzgericht (Federalinis finansų teismas) sprendimo.
16 Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, jei WWAG nuostatas reikėtų laikyti „techninio reglamento“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2015/1535, nuostatomis, pareigos iš anksto pranešti Komisijai apie šias nuostatas nesilaikymas reikštų, jog draudžiama rinkti ginčijamą mokestį, todėl reikėtų konstatuoti, kad kasacinį skundą pateikusios šalys neturi mokestinės pareigos.
17 Dėl nuostatų laikymo „techninio reglamento“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies f punktą, nuostatomis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad nors WWAG daroma nuoroda į lažybų terminalus, vis dėlto jame nereglamentuojami konkretūs lažybų terminalų požymiai, todėl tai nėra „techninė specifikacija“.
18 Cituodamas Teisingumo Teismo jurisprudenciją, susijusią su kategorija „kiti reikalavimai“, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad nors WWAG nenustatyta draudimų, vis dėlto šiuo įstatymu, be apmokestinimo, siekiama sumažinti šios formos lažybas, todėl, atsižvelgiant į tikslą apsaugoti vartotojus, negalima atmesti galimybės, kad šis įstatymas susijęs su į rinką pateikto gaminio būvio ciklu, o tai gali tiesiogiai paveikti lažybų terminalų pardavimą. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tvirtina, kad šių terminalų skaičius Vienoje iš esmės nesikeitė.
19 Dėl kategorijos „paslaugų taisyklės“ prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad ji susijusi tik su informacinės visuomenės paslaugomis. To teismo teigimu, dėl tų pačių argumentų, pateiktų dėl kategorijos „kiti reikalavimai“, neatrodo, kad WWAG nuostatos gali būti laikomos „paslaugų taisyklėmis“, nes jos gali būti susijusios su informacijos apie galimas lažybas teikimu ir lažybų statymais, lemiančiais lažybų terminalų eksploatavimą.
20 Dėl kategorijos „draudimai“ prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad WWAG nuostatos nepatenka į minėtą kategoriją, nes jose nėra jokių draudimų, o tik numatytos sankcijos už veiksmus ar neveikimą, kuriais siekiama išvengti mokesčio.
21 Galiausiai dėl kategorijos „de facto techniniai reglamentai“ prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad WWAG nėra jokių nuorodų į kitas nuostatas, visų pirma į 2016 m. gegužės 13 d. Gesetz über den Abschluss und die Vermittlung von Wetten, Wiener Wettengesetz (Įstatymas dėl lažybų sudarymo ir tarpininkavimo, Vienos federalinės žemės lažybų įstatymas) (LGBl. Nr. 26/2016), iš dalies pakeistą 2019 m. rugpjūčio 6 d. Gesetz, mit dem Gesetz über den Abschluss und die Vermittlung von Wetten (Wiener Wettengesetz) (Įstatymas, keičiantis Įstatymą dėl lažybų sudarymo ir tarpininkavimo, Vienos federalinės žemės lažybų įstatymas) (LGBl. 43/2019, toliau – WW), todėl WWAG nepatenka į šią kategoriją.
22 Be to, darant prielaidą, kad WWAG nuostatos turi būti laikomos Direktyvoje 2015/1535 apibrėžtų „techninių reglamentų“ nuostatomis, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, išankstinio pranešimo apie WWAG projektą pareigos, nustatytos Direktyvos 2015/1535 5 straipsnio 1 dalyje, nesilaikymas reiškia, kad šio teisės akto negalima taikyti privatiems asmenims.
23 Tokiomis aplinkybėmis Verwaltungsgerichtshof (Vyriausiasis administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [Direktyvos 2015/1535] 1 straipsnį reikia aiškinti taip, kad [WWAG] nuostatos, numatančios mokestį už lažybų terminalų eksploatavimą, turi būti laikomos „techninio reglamento“, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį, nuostatomis?
2. Ar tai, kad nebuvo pranešta apie [WWAG] nuostatas, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2015/1535, reiškia, kad rinkti tokį mokestį, kaip mokestis už lažybų terminalų eksploatavimą, yra draudžiama?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo
24 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2015/1535 1 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad nacionalinė mokesčių teisės nuostata, kurioje įtvirtintas mokestis už lažybų terminalų eksploatavimą, yra techninio reglamento, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį, nuostata.
25 Šiuo klausimu primintina, kad sąvoka „techninis reglamentas“ apima keturias priemonių kategorijas, t. y. pirma, „techninę specifikaciją“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies c punktą, antra, „kitus reikalavimus“, kaip apibrėžta šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies d punkte, trečia, „paslaugų taisyklę“, kaip nustatyta šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies e punkte, ir, ketvirta, „valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus, draudžiančius gaminį gaminti, įvežti, parduoti ar naudoti, arba draudžiantys teikti paslaugą arba ja naudotis, arba steigti paslaugų teikėjo verslą“, kaip tai suprantama pagal tos pačios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies f punktą (dėl 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/34/EB, nustatančios informacijos apie techninius standartus, reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarką (OL L 204, 1998, p. 37; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 20 t., p. 337), iš dalies pakeistos 1998 m. liepos 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/48/EB (OL L 217, 1998, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 21 t., p. 8), žr. 2019 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo VG Media, C‑299/17, EU:C:2019:716, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
26 Šiuo klausimu svarbu patikslinti, pirma, jog tam, kad nacionalinė priemonė būtų priskirta prie pirmosios Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies c punkte numatytos techninių reglamentų kategorijos, t. y. sąvokai „techninė specifikacija“, ši priemonė būtinai turi daryti nuorodą į patį gaminį ar jo pakuotę, taigi nustatyti vieną iš reikalaujamų gaminio požymių (šiuo klausimu žr. Sprendimo VG Media, C‑299/17, EU:C:2019:716, 26 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
27 Šiuo atveju, kaip matyti iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos, lažybų terminalų techninės specifikacijos reglamentuojamos ne WWAG, o WW – teisės akte, apie kurį Komisijai buvo pranešta pagal Direktyvą 2015/1535.
28 Taigi WWAG 1 straipsnyje, siejamame su 2 straipsnio 1 punktu, tik apibrėžiama, ką reiškia „lažybų terminalas“ siekiant nustatyti ginčijamo mokesčio taikymo sritį, t. y. apibrėžiamas šių terminalų eksploatavimas, aprašant jų požymius, o ne nustatant reikalaujamus terminalų požymius.
29 Šiomis aplinkybėmis tokia taisyklė, kokia įtvirtinta WWAG 1 straipsnyje, siejamame su 2 straipsnio 1 punktu, nėra „techninė specifikacija“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies c punktą.
30 Antra, dėl Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies d punkte apibrėžtos sąvokos „kiti reikalavimai“ reikia priminti, kad ši sąvoka apima gaminiui keliamus kitus nei techninė specifikacija reikalavimus, kuriais pirmiausia siekiama apsaugoti vartotojus ar aplinką ir kurie turi įtakos į rinką pateikto gaminio būvio ciklui, kaip antai jo naudojimo, perdirbimo, pakartotinio naudojimo ar utilizavimo sąlygas, jeigu jos gali smarkiai paveikti gaminio sudėtį, esmines savybes ar jo pardavimą.
31 Šiuo atveju bylos medžiagoje nėra jokios informacijos, kuria remiantis būtų galima teigti, jog WWAG 1 straipsnyje, siejamame su 2 straipsnio 1 punktu, yra nustatyta sąlyga, galinti smarkiai paveikti lažybų terminalų sudėtį, naudojimą ar pardavimą. Kaip jau buvo nurodyta šio sprendimo 28 punkte, šiose nuostatose tik apibrėžiama ginčijamo mokesčio taikymo sritis.
32 Šiomis aplinkybėmis tokia taisyklė, kokia įtvirtinta WWAG 1 straipsnyje, siejamame su 2 straipsnio 1 punktu, nepatenka į kategoriją „kiti reikalavimai“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies d punktą.
33 Trečia, kiek tai susiję su kategorija „paslaugų taisyklės“, reikia pažymėti, kad iš Direktyvos 2015/1535 I priedo 1 punkto d papunkčio matyti, jog „elektroniniai žaidimai, žaidžiami salėje klientui fiziškai dalyvaujant“, kaip antai lažybos, pasitelkiant pagrindinėje byloje nagrinėjamus terminalus, yra ne per atstumą teikiama paslauga.
34 Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies e punkte, siejamame su šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies b punktu, numatyta kategorija „paslaugų taisyklės“, be kita ko, reiškia, jog tai susiję su per atstumą teikiama paslauga.
35 Taigi tokia taisyklė, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kuri susijusi su ne per atstumą teikiama paslauga, nepatenka į kategoriją „paslaugų taisyklės“.
36 Ketvirta, dėl kategorijos „techninis reglamentas“, kuri patenka į Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies f punkto taikymo sritį, reikia priminti, kad ši kategorija apima valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus, draudžiančius gaminti, įvežti, parduoti ar naudoti gaminį arba teikti paslaugą ar ja naudotis, arba steigti paslaugų teikėjo verslą. Konkrečiai dėl naudojimo draudimų Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad šie draudimai apima priemones, kurių apimtis yra aiškiai platesnė už apribojimą naudoti gaminį tam tikrais būdais, taigi jos neapsiriboja vien pastarojo naudojimo draudimu (šiuo klausimu žr. 2005 m. balandžio 21 d. Sprendimo Lindberg, C‑267/03, EU:C:2005:246, 76 punktą).
37 Šiuo atveju WWAG 1 straipsnyje, siejamame su 2 straipsnio 1 punktu, nėra jokio draudimo, todėl jis nepatenka į šią techninių reglamentų kategoriją. Tai, kad WWAG 8 straipsnio 1 dalyje numatytos administracinės sankcijos už pareigos mokėti ginčijamą mokestį nesilaikymą, nepaneigia šios išvados. Iš tiesų pastarojoje nuostatoje numatytos sankcijos taikomos ne pagrindinėje byloje nagrinėjamiems gaminiams ar lažybų ir lošimų organizavimo paslaugai, o ginčijamu mokesčiu apmokestinamam asmeniui.
38 Be to, reikia pridurti, kad dėl de facto techninių reglamentų, kaip jie suprantami pagal Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies f punkto iii papunktį, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad mokesčių teisės akto, prie kurio nepridėta jokios techninės specifikacijos ar kitų reikalavimų, kuriais būtų siekiama užtikrinti atitiktį, negalima pripažinti „de facto techniniu reglamentu“ (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 11 d. Sprendimo Berlington Hungary ir kt., C‑98/14, EU:C:2015:386, 97 punktą).
39 Nagrinėjamu atveju, pirma, negalima teigti, kad WWAG 1 straipsnyje, siejamame su 2 straipsnio 1 punktu, yra įtvirtinta mokesčių priemonė, kuri daro poveikį prekių ar paslaugų vartojimui ir skatina laikytis šių techninių specifikacijų, kitų reikalavimų ar paslaugų taisyklių, nes iš šios nuostatos formuluotės nematyti, jog pareiga mokėti šį mokestį siekiama užtikrinti techninių reglamentų, susijusių su lažybų terminalais ir įtvirtintų kitame įstatyme, t. y. WW, laikymąsi. Antra, ši nacionalinė nuostata neapima techninių specifikacijų, kitų reikalavimų ar paslaugų taisyklių.
40 Darytina išvada, kad tokia taisyklė, kaip WWAG 1 straipsnis, siejamas su 2 straipsnio 1 punktu, nepatenka į kategoriją „techniniai reglamentai“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies f punktą.
41 Taigi atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2015/1535 1 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad nacionalinė mokesčių teisės nuostata, kurioje įtvirtintas mokestis už lažybų terminalų eksploatavimą, nėra techninio reglamento, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį, nuostata.
Dėl antrojo klausimo
42 Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į pirmąjį klausimą, nereikia atsakyti į antrąjį klausimą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
43 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (devintoji kolegija) nusprendžia:
2015 m. rugsėjo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/1535, kuria nustatoma informacijos apie techninius reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarka, 1 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad nacionalinė mokesčių teisės nuostata, kurioje įtvirtintas mokestis už lažybų terminalų eksploatavimą, nėra techninio reglamento, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį, nuostata.