Language of document : ECLI:EU:C:2008:244

TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija)

SPRENDIMAS

2008 m. balandžio 24 d.(*)

„Telekomunikacijos – Reglamentas (EB) Nr. 2887/2000 – Prieiga prie vietinės linijos – Tarifų orientavimo į sąnaudas principas – Sąnaudos – Palūkanos už investuotą kapitalą – Ilgalaikio turto nusidėvėjimas – Vietinės telekomunikacijų infrastruktūros vertinimas – Einamosios ir buvusios sąnaudos – Apskaičiavimo bazė – Faktinės sąnaudos – Jau patirtos ir numatomos sąnaudos – Sąnaudų pagrindimas – „Iš apačios į viršų“ ir „iš viršaus į apačią“ analitiniai modeliai – Išsamūs nacionalinės teisės aktai – Nacionalinių reguliavimo institucijų diskrecija – Teismo kontrolė – Valstybių narių procedūrinė autonomija – Ekvivalentiškumo ir veiksmingumo principai – Naudos gavėjų atliktas sprendimų leisti taikyti notifikuotojo operatoriaus tarifus užginčijimas teisme – Įrodinėjimo našta – Priežiūros procedūra ir teismo procesas“

Byloje C‑55/06

dėl 2006 m. sausio 26 d. Sprendimu Verwaltungsgericht Köln (Vokietija), kurį Teisingumo Teismas gavo 2006 m. vasario 2 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Arcor AG & Co. KG,

prieš

Vokietijos Federacinę Respubliką,

dalyvaujant

Deutsche Telekom AG,

TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas K. Lenaerts, teisėjai G. Arestis (pranešėjas), R. Silva de Lapuerta, E. Juhász ir T. von Danwitz,

generalinis advokatas M. Poiares Maduro,

posėdžio sekretorė C. Strömholm, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2007 m. kovo 21 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Arcor AG & Co. KG, atstovaujamos advokato K. Kleinlein ir dikigoros G. Metaxas,

–        Vokietijos Federacinės Respublikos, atstovaujamos advokato M. Deutsch,

–        Deutsche Telekom AG, atstovaujamos advokatų F. Hölscher ir U. Karpenstein,

–        Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos M. Lumma ir C. Schulze-Bahr,

–        Lietuvos vyriausybės, atstovaujamos D. Kriaučiūno,

–        Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos H. G. Sevenster ir P. van Ginneken,

–        Austrijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pesendorfer,

–        Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos C. Gibbs ir G. Peretz,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos G. Braun ir M. Shotter,

susipažinęs su 2007 m. liepos 18 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2000 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2887/2000 dėl atsietos prieigos prie vietinės linijos (OL L 336, p. 4) 1 straipsnio 4 dalies, 3 straipsnio 3 dalies ir 4 straipsnio 1–3 dalių išaiškinimu.

2        Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant ginčą tarp Arcor AG & Co. KG (toliau – Arcor) ir Vokietijos Federacinės Respublikos dėl suteikto leidimo taikyti dalį Deutsche Telekom AG (toliau – Deutsche Telekom) tarifų už prieigą prie vietinės linijos.

 Teisinis pagrindas

 Bendrijos teisės aktai

 Reglamentas Nr. 2887/2000

3        Reglamento Nr. 2887/2000 5, 6, 11 ir 13–15 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

„(5)      Pagrindinių vartotojų tiesioginis aprūpinimas naujomis didelio pralaidumo optinėmis abonentinėmis linijomis yra specifinė rinka, besiformuojanti konkurencijos sąlygomis drauge su naujomis investicijomis. Todėl šis reglamentas sprendžia metalinių vietinių linijų prieigos klausimą, nepažeisdamas nacionalinių įsipareigojimų, susijusių su kito pobūdžio galimybe naudotis vietine infrastruktūra.

(6)      Kurį laiką naujiems dalyviams ekonomiškai būtų neperspektyvu visiškai dubliuoti dabartines vietinės prieigos metalinių laidų infrastruktūras. Tačiau kol kas alternatyvios infrastruktūros, pavyzdžiui, kabelinė televizija, palydovinės, bevielės vietinės linijos paprastai veikia kitaip ar nėra taip paplitusios, nors skirtingose valstybėse narėse padėtis gali būti skirtinga.

<…>

(11)      Vietinių linijų ir su jomis susijusių išteklių kainos nustatymo taisyklės turėtų būti skaidrios, nediskriminuojančios ir objektyvios, kad būtų užtikrintas teisingumas. Kainodaros taisyklės turėtų užtikrinti, kad vietinio tinklo tiekėjas galėtų padengti savo atitinkamas sąnaudas bei gautų protingą grąžą, kad būtų užtikrinta ilgalaikė plėtra ir vietinės prieigos infrastruktūros modernizavimas. Vietinių linijų kainų nustatymo taisyklės turėtų skatinti sąžiningą ir tvarią konkurenciją, turint omenyje, kad būtina investuoti į alternatyvias infrastruktūras ir užtikrinti, kad nebūtų iškraipoma konkurencija, ypač kad nebūtų mažinamas notifikuotojo operatoriaus didmeninių ir mažmeninių paslaugų kainų skirtumas. Šiuo požiūriu svarbu pasikonsultuoti su konkurencijos tarnybomis.

<…>

(13)      Komisija savo 2000 m. gegužės 25 d. Rekomendacijoje 2000/417/EB dėl atsietos prieigos prie vietinės linijos, leidžiančios teikti visą elektroninio ryšio paslaugų asortimentą, įskaitant plačiajuostės daugialypės aplinkos ir didelės spartos interneto ryšio paslaugas, bei savo 2000 m. balandžio 26 d. Komunikate pateikė išsamias rekomendacijas, padedančias nacionalinėms reguliavimo institucijoms sąžiningai reguliuoti įvairias prieigos prie vietinės linijos formas.

(14) Valstybės narės, pagal (EB) Sutarties 5 straipsnyje numatytą subsidiarumo principą tik Bendrijos lygiu suderinusios tarpusavyje gali tinkamai ir garantuotai bei deramu laiku sukurti suderintą prieigos prie vietinės linijos sistemą, būtiną, kad visos verslo sritys ir piliečiai galėtų naudotis nebrangia pasaulinio lygio ryšių infrastruktūra ir dideliu paslaugų, teikiamų konkurencijos sąlygomis, asortimentu. Pagal proporcingumo principą, kaip numatyta tame straipsnyje, šio reglamento nuostatos neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti. Jos priimtos nepažeidžiant Bendrijos teisei neprieštaraujančių nacionalinių nuostatų, numatančių konkretesnes priemones <...>

(15)      Šis reglamentas papildo telekomunikacijų norminę bazę, pirmiausia direktyvas 97/33/EB ir 98/10/EB <...>“ (Pataisytas vertimas)

4        Šio reglamento 1 straipsnis „Tikslas ir taikymo sritis“ suformuluotas taip:

„1.      Šio reglamento tikslas – sustiprinti konkurenciją ir skatinti technologines naujoves vietinės prieigos rinkoje sudarant tarp valstybių narių suderintas sąlygas atsietai prieigai prie vietinės linijos, skatinti konkurenciją teikiant platų elektroninio ryšio paslaugų asortimentą.

2.      Šis reglamentas taikomas atsietai prieigai prie vietinės linijos ir su tuo susijusiems 2 straipsnio a punkte apibrėžto notifikuotojo operatoriaus ištekliams.

<...>

4.      Šis reglamentas nepažeidžia valstybių narių teisių išlaikyti arba priimti naujas Bendrijos teisei neprieštaraujančias priemones, numatančias išsamesnes nei šio reglamento nuostatas ir (arba) nepatenkančias į šio reglamento taikymo sritį, susijusias, be kita ko, su kitų rūšių prieiga prie vietinių infrastruktūrų.“ (Pataisytas vertimas)

5        Pagal šio reglamento 2 straipsnį:

„a)       „notifikuotasis operatorius“ – tai viešųjų fiksuoto telefono ryšio tinklų operatoriai, nurodyti nacionalinės reguliavimo institucijos (toliau – NRI) kaip dominuojantys aprūpinimo viešaisiais fiksuoto telefono ryšio tinklais ir teikiant viešąsias fiksuoto telefono ryšio paslaugas rinkoje, kaip numatyta Direktyvos 97/33/EB I priedo 1 dalyje arba Direktyvoje 98/10/EB;

b)       „naudos gavėjas“ – tai trečioji šalis, tinkamai įgaliota pagal Direktyvą 97/13/EB arba turinti teisę teikti ryšių paslaugas pagal nacionalinius įstatymus ir teisę į atsietą prieigą prie vietinės linijos;

c)       „vietinė linija“ – tai fizinė suvytosios poros grandinė, jungianti tinklo baigties tašką abonento patalpoje su pagrindiniu viešųjų fiksuoto telefono ryšio tinklų skirstomuoju stovu ar lygiaverčiu įrenginiu;

<…>“ (Pataisytas vertimas)

6        Reglamento Nr. 2887/2000 3 straipsnio „Atsietos prieigos suteikimas“ 2 ir 3 dalyse nustatyta:

„2.      Notifikuotasis operatorius nuo 2000 m. gruodžio 31 dienos turi patenkinti pagrįstus naudos gavėjų reikalavimus suteikti jiems atsietą prieigą prie vietinės linijos ir susijusius išteklius skaidriomis, sąžiningomis ir nediskriminuojančiomis sąlygomis. Prašymai atmetami tik dėl objektyvių kriterijų, susijusių su techninėmis galimybėmis ar būtinybe išlaikyti tinklo vientisumą. Atsisakius suteikti prieigą, nukentėjusioji šalis gali pasinaudoti 4 straipsnio 5 dalyje numatyta ginčų sprendimo tvarka. Notifikuotieji operatoriai naudos gavėjus aprūpina ištekliais, lygiaverčiais tiems, kuriais jie aprūpina savo tarnybas ar asocijuotas kompanijas, bei sudaro tokias pačias sąlygas ir tam pačiam laikui.

3.      Nepažeidžiant 4 straipsnio 4 dalies, notifikuotieji operatoriai kainas už atsietą prieigą prie vietinės linijos ir susijusius išteklius nustato pagal sąnaudas.“ (Pataisytas vertimas)

7        Reglamento 4 straipsnis „(NRI) priežiūra“ numato:

„1.      (NRI) užtikrina, kad atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų nustatymas skatintų sąžiningą ir tvarią konkurenciją.

2.       (NRI) turi teisę:

a)       reikalauti, kad būtų padaryti pakeitimai orientaciniame pasiūlyme dėl atsietos prieigos prie vietinės linijos ir susijusių išteklių, įskaitant kainas, jei tokie pakeitimai yra pagrįsti;

b)       reikalauti, kad notifikuotieji operatoriai pateiktų jai atitinkamą informaciją, reikalingą šio reglamento įgyvendinimui.

3.       (NRI) motyvuotais atvejais gali savo iniciatyva imtis priemonių, norėdama užtikrinti nediskriminavimo principą, sąžiningą konkurenciją, ekonominį efektyvumą ir didžiausią vartotojų naudą.

4.       Kai (NRI) nusprendžia, kad konkurencija vietinėje prieigos prie vietinės linijos rinkoje yra pakankama, ji atleidžia notifikuotąjį operatorių nuo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytos prievolės, pagal kurią kainos turi būti pagrįstos sąnaudomis.

5.      Ginčai, kilę tarp įmonių tais klausimais, kuriems taikomas šis reglamentas, sprendžiami laikantis nacionalinės ginčų sprendimo tvarkos, nustatytos pagal Direktyvą 97/33/EB, ir sprendžiami greitai, teisingai bei laikantis skaidrumo principo.“ (Pataisytas vertimas)

 Anksčiau galiojusi Telekomunikacijų srities reglamentavimo sistema (toliau – ARS)

–       Direktyva 90/387/EEB

8        Pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytina 1990 m. birželio 28 d. Tarybos direktyva 90/387/EEB dėl telekomunikacijų paslaugų vidaus rinkos sukūrimo įgyvendinant atvirojo tinklo teikimą (OL L 192, p. 1) su pakeitimais, padarytais 1997 m. spalio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/51/EB (OL L 295, p. 23, toliau – Direktyva 90/387), kaip nurodyta jos 1 straipsnio 1 dalyje, siekiama suderinti atviro ir veiksmingo prieigos prie viešųjų telekomunikacijų tinklų ir prireikus prie viešųjų telekomunikacijų paslaugų bei jų naudojimo sąlygas.

9        Šios direktyvos 2 straipsnio 8 punkte „atvirojo tinklo teikimo sąlygos“ apibrėžtos taip:

„yra <...> sąlygos, reglamentuojančios atvirą ir veiksmingą prieigą prie viešųjų telekomunikacijų tinklų ir prireikus – prie viešųjų telekomunikacijų paslaugų bei veiksmingą minėtų tinklų ir paslaugų naudojimą.

Nepažeidžiant atvirojo tinklo teikimo sąlygų taikymo kiekvienu konkrečiu atveju, jos gali apimti suderintas sąlygas, susijusias su:

–        techninėmis sąsajomis, prireikus įskaitant galinių tinklo taškų apibrėžimą ir įdiegimą,

–        naudojimo sąlygomis,

–        tarifų taikymo principais ir

–        naudojimusi dažniais ir numeriais (adresais) (vardais), jeigu to reikalauja priede pateiktos bendrosios nuorodos.“ (Pataisytas vertimas)

10      Direktyvos 90/387 3 straipsnio 1 dalis numato, kad:

„Viešojo tinklo tiekimo sąlygos turi atitikti šiuos pagrindinius principus:

–        jos turi būti pagrįstos objektyviais kriterijais,

–        jos turi būti skaidrios ir tinkamai paskelbtos,

–        jos turi užtikrinti vienodą prieigą ir, vadovaujantis Bendrijos teise, būti nediskriminacinės.“ (Neoficialus vertimas)

11      Šios direktyvos 5a straipsnio 3 dalis numato:

„Valstybės narės užtikrina, kad nacionaliniu lygiu veiktų tinkami mechanizmai, suteikiantys teisę šaliai, kuriai turėjo įtakos (NRI) sprendimas, skųstis institucijai, nepriklausomai nuo susijusių šalių.“

12      Direktyva 90/387 turi priedą „Bendrosios atvirojo tinklo teikimo sąlygų taikymo nuorodos“, kurio 3 punktas, skirtas suderinti tarifų nustatymo principus, yra suformuluotas taip:

„Tarifų nustatymo principai būtinai turi atitikti 3 straipsnio 1 dalyje nustatytus principus.

Šie principai visų pirma reiškia, kad:

–        tarifai būtinai turi būti pagrįsti objektyviais kriterijais ir iki veiksmingos konkurencijos, užtikrinančios žemas kainas naudotojams, sukūrimo iš esmės turi būti orientuoti į sąnaudas, atsižvelgiant į tai, kad faktinis tarifų dydis, kuris ir toliau priklausys nacionalinės teisės aktų sričiai, nėra atvirojo tinklo teikimo sąlygų objektas. Jeigu organizacija daugiau nebeturi didelės įtakos atitinkamoje rinkoje, kompetentinga (NRI) gali nebetaikyti orientavimosi į sąnaudas reikalavimo. Vienas iš tikslų turėtų būti veiksmingų tarifų nustatymo principų įvedimas visoje Bendrijoje, užtikrinant bendrą paslaugą visiems,

–        tarifai turi būti aiškūs ir deramai paskelbti,

–        norint užtikrinti naudotojams individualių paslaugos elementų pasirinkimą, ir jeigu technologija leidžia, tarifai turi būti pakankamai suskaidyti pagal Sutartyje nustatytas konkurencijos taisykles. Visų pirma papildomas savybes, nustatytas tam tikroms konkrečioms papildomoms paslaugoms teikti, paprastai būtina apmokestinti atskirai nuo įskaitytinų savybių ir transportavimo,

–        tarifai būtinai turi būti nediskriminuojantys ir užtikrinti vienodas sąlygas, išskyrus apribojimus, kurie atitinka Bendrijos teisę.

Bet kuris mokestis už naudojimąsi tinklo ištekliais arba paslaugomis būtinai turi atitikti pirmiau išvardytus principus ir Sutartyje nustatytas konkurencijos taisykles ir turi būti nustatytas taip pat atsižvelgiant į sąžiningą naudojamų išteklių bendrųjų sąnaudų pasidalijimo principą, protingą investicijų grąžą bei prireikus universaliųjų paslaugų finansavimą pagal Tinklų sujungimo direktyvą.

Gali būti nustatomi skirtingi tarifai, ypač atsižvelgiant į padidėjusį pranešimų srautą piko valandomis ir sumažėjusį srautą ne piko valandomis, jeigu diferenciniai tarifai yra komerciniu požiūriu pateisinami ir neprieštarauja pirmiau išdėstytiems principams.“ (Pataisytas vertimas)

–       Direktyva 97/33/EB

13      Pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos 1997 m. birželio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/33/EB dėl telekomunikacijų tinklų sujungimo siekiant užtikrinti universaliąsias paslaugas ir sąveiką vadovaujantis atvirojo tinklo teikimo (ATT) nuostatomis (OL L 199, p. 32) 2 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„kadangi tinklų sujungimo tarifų nustatymas yra pagrindinis veiksnys, lemiantis konkurencijos struktūrą ir intensyvumą persitvarkant į liberalizuotą rinką; kadangi didelę įtaką atitinkamoje rinkoje turinčios organizacijos turi gebėti įrodyti, kad jų tinklų sujungimo mokesčiai yra nustatyti remiantis objektyviais kriterijais ir vadovaujantis skaidrumo bei orientavimosi į sąnaudas principais bei yra pakankamai diversifikuoti atsižvelgiant į siūlomus tinklo ir paslaugos elementus; kadangi tinklų sujungimo paslaugų, tarifų, reikalavimų ir sąlygų sąrašo skelbimas didina būtiną skaidrumą ir nediskriminavimą; kadangi tinklų sujungimo tarifus turėtų būti galima nustatyti taikant lanksčius metodus, pavyzdžiui, paremtus pajėgumais; kadangi tarifai turėtų skatinti produktyvumą, palengvinti operatorių veiksmingą ir tvarų įėjimą į rinką ir neturėtų būti mažesni už ribą, apskaičiuotą pagal ilgalaikes ribines sąnaudas ir faktinėmis sąnaudomis grindžiamus sąnaudų paskirstymo bei jų priskyrimo metodus, bei neviršytų ribos, apskaičiuotos pagal konkrečių sujungimo paslaugų teikimo sąnaudas; kadangi tinklų sujungimo tarifai paremti kainų dydžiu, kuris glaudžiai siejamas su ilgalaikiu tinklų sujungimo prieigos sąnaudų padidėjimu, yra tikslingi norint skatinti greitą atviros ir konkurencingos rinkos plėtrą.“ (Pataisytas vertimas)

14      Vadovaujantis Direktyvos 97/33 1 straipsniu ji nustato telekomunikacijų tinklų sujungimo Europos bendrijoje ir pirmiausia paslaugų sąveikos reguliavimo sistemą, siekiant užtikrinti universalios paslaugos teikimą atvirų ir konkurencingų rinkų aplinkoje.

15      Pagal šios direktyvos 2 straipsnį „tinklų sujungimas“ – tai fizinis ar loginis telekomunikacijų tinklų, kuriuos naudoja ta pati arba skirtingos organizacijos, susiejimas, kad vienos organizacijos vartotojai galėtų bendrauti su tos pačios ar kitos organizacijos vartotojais arba pasinaudoti kitos organizacijos teikiamomis paslaugomis.

16      Šios direktyvos 7 straipsnis „Tinklų sujungimo tarifų nustatymas ir sąnaudų apskaitos sistema“ numato:

„<…>

2. Mokesčiai už tinklų sujungimą turi būti skaidrūs ir orientuoti į sąnaudas. Pareiga įrodyti, kad mokesčiai yra nustatyti remiantis faktinėmis sąnaudomis, įskaitant protingą investicijų grąžą, priklauso organizacijoms, teikiančioms galimybę susijungti su savo įrenginiais. <…>

3. (NRI) užtikrina, kad vadovaujantis 14 straipsnio 1 dalimi būtų paskelbtas tipinis tinklų sujungimo pasiūlymas. Į tipinį tinklų sujungimo pasiūlymą įeina sujungimo pasiūlymų aprašas, suskirstytas į dalis pagal rinkos poreikius, atitinkami reikalavimai ir sąlygos, taip pat tarifai.

Skirtingų kategorijų organizacijoms, kurios yra įgaliotos teikti tinklus ir paslaugas, gali būti nustatyti skirtingi tinklų sujungimo tarifai, reikalavimai ir sąlygos, kai skirtumus galima objektyviai pateisinti teikiamo sujungimo tipu ir (arba) atitinkamomis nacionalinės licencijos sąlygomis. (NRI) užtikrina, kad tokie skirtumai neiškreiptų konkurencijos, svarbiausia, kad teikdama tinklų sujungimo galimybes savo pačios, savo dukterinių įmonių ar partnerių paslaugoms organizacija taikytų atitinkamus sujungimo tarifus, reikalavimus ir sąlygas <…>

(NRI) pateisinamais atvejais gali keisti tipinį tinklų sujungimo pasiūlymą.

IV priede nurodyti tų elementų pavyzdžiai, į kuriuos galima atsižvelgti tobulinant tinklų sujungimo mokesčius, tarifo struktūras ir tarifo elementus. Kai organizacija paskelbtame tipiniame tinklų sujungimo pasiūlyme daro pakeitimus, (NRI) reikalaujami pakeitimai gali galioti atgaline data nuo pakeitimo dienos.

<…>

5. Komisija <...> parengia tinklų sujungimo sąnaudų apskaitos sistemų ir apskaitos atskyrimo rekomendacijas. (NRI) užtikrina, kad atitinkamų organizacijų taikomos sąnaudų apskaitos sistemos tiktų šio straipsnio reikalavimams įgyvendinti ir pakankamai išsamiai būtų paremtos dokumentais, kaip nurodyta V priede.

(NRI) užtikrina, kad paprašius būtų galima susipažinti su sąnaudų apskaitos sistemos aprašu, kuriame nurodytos pagrindinės sąnaudų grupavimo kategorijos ir taisyklės, pagal kurias sąnaudos yra priskiriamos tinklų sujungimui. Kaip laikomasi sąnaudų apskaitos sistemos, tikrina (NRI) arba kita kompetentinga nuo telekomunikacijų organizacijos nepriklausoma ir (NRI) patvirtinta struktūra. Kasmet skelbiamas pranešimas apie tai, kaip laikomasi sąnaudų apskaitos sistemos.

<…>“

17      Direktyvos 97/33 IV priedas „Tinklų sujungimo mokesčių elementų pavyzdžiai“ suformuluotas taip:

„Tinklų sujungimo mokesčiai – tai faktiniai mokesčiai, kuriuos turi mokėti tinklus sujungusios šalys.

Tarifo struktūra susideda iš didelės apimties elementų kategorijų, pagal kurias paskirstomi tinklų sujungimo mokesčiai, pavyzdžiui:

–        mokesčiai, kuriais dengiamas pradinis fizinis tinklų sujungimas ir kurie apskaičiuojami remiantis konkretaus prašomo tinklų sujungimo sąnaudomis (pavyzdžiui, specialios įrangos ir išteklių sąnaudomis; sąveikos bandymų sąnaudomis),

–        nuomos mokesčiai, kuriais dengiamos nuolatinio įrangos ir išteklių naudojimo sąnaudos (tinklų sujungimo priežiūra ir t. t.),

–        kintamieji mokesčiai už šalutines ir papildomas paslaugas (pavyzdžiui, telefonų informacijos paslaugas; operatoriaus pagalbą; duomenų rinkimą; sąskaitų pateikimą; atsiskaitymą; komutuojamas ir pačias pažangiausias paslaugas ir t. t.),

–        su skambučių srautu susiję mokesčiai už srauto perdavimą į sujungtą tinklą ir iš jo (pavyzdžiui, komutavimo ir perdavimo sąnaudos), kurie gali būti apskaičiuojami minutėmis ir (arba) atsižvelgiant į papildomai reikalingus tinklo pajėgumus.

Tarifo elementai – tai atskira kaina, nustatyta už kiekvieną tinklo komponentą arba įrenginį, kuris suteikiamas tinklus sujungusiai šaliai.

Vadovaujantis 7 straipsnio 2 dalimi, tinklų sujungimo tarifai ir mokesčiai turi būti orientuoti į sąnaudas laikantis skaidrumo principo.

<…>“ (Pataisytas vertimas)

18      Direktyvos 97/33 V priede „Tinklų sujungimo sąnaudų apskaitos sistemos“ nurodomi kai kurių elementų pavyzdžiai, kurie gali atsispindėti minėtoje apskaitos sistemoje. Šis priedas suformuluotas taip:

„Apie 7 straipsnio 5 dalyje minėtą sąnaudų apskaitos sistemą būtina pateikti smulkesnę informaciją; toliau nurodomi kai kurių elementų pavyzdžiai, galintys atsispindėti tokiose apskaitos sistemose.

Skelbiant šią informaciją siekiama tinklų sujungimo mokesčių skaidrumo, kad kiti rinkos dalyviai galėtų įsitikinti, jog mokesčiai yra teisingai ir tinkamai apskaičiuoti.

(NRI) ir atitinkamos organizacijos, spręsdamos dėl skelbiamos informacijos išsamumo, turėtų atsižvelgti į šį siekiamą tikslą.

Toliau pateikiami elementai, kuriuos būtina nurodyti skelbiamoje informacijoje.

1.      Taikomas sąnaudų standartas

Pvz., visiškai paskirstytos sąnaudos, ilgalaikis vidutinis sąnaudų padidėjimas, ribinės sąnaudos, vienkartinės sąnaudos, neišvengiamos savaiminės tiesioginės sąnaudos, ir t. t.

taip pat taikyta sąnaudų bazė (bazės),

t. y.

jau patirtos sąnaudos (paremtos faktinėmis išlaidomis įrangai ir sistemoms) arba numatomos sąnaudos (paremtos įrangos ar sistemų pakeitimo išlaidų įvertinimu).

2.       Sąnaudų elementai, įeinantys į sujungimo tarifą

Visi atskiri sąnaudų elementai, įskaitant pelno elementą, kurie kartu sudaro tinklų sujungimo mokestį.

3.       Sąnaudų, ypač jungtinių ir bendrų sąnaudų, paskirstymo laipsnis ir metodai

Išsami informacija apie tai, kaip giliai yra analizuojamos tiesioginės sąnaudos ir kokiu laipsniu bei kokiais metodais jungtinės ir bendrosios sąnaudos atsispindi tinklų sujungimo mokesčiuose.

4.       Apskaitos principai

Sąnaudoms apskaičiuoti taikomi apskaitos principai:

–        pagrindinių ilgalaikio turto kategorijų (pavyzdžiui, žemės, pastatų, įrangos ir t. t.) nusidėvėjimo laikotarpis,

–        kitų svarbesnių išlaidų straipsnių traktavimas: jų pripažinimas sąnaudomis ir kapitalizavimas (pavyzdžiui, programinė įranga ir sistemos, tyrimai ir plėtra, naujos verslo iniciatyvos, tiesioginė ir netiesioginė statyba, remontas ir priežiūra, finansinių išteklių mokesčiai ir t. t.).

<…>“ (Pataisytas vertimas)

–       Direktyva 98/10/EB

19      Pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytina 1998 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/10/EB dėl atvirojo tinklo nuostatos (ATN) taikymo balso telefonijai ir visuotinės telekomunikacijų paslaugos konkurencingoje aplinkoje (OL L 101, p. 24) skirta, kaip nurodyta jos 1 straipsnyje, suderinti sąlygas, užtikrinančias atvirą ir veiksmingą prieigą prie viešųjų fiksuoto telefono ryšio tinklų ir paslaugų, bei jų naudojimo atviroje ir konkurencingoje rinkoje pagal atvirojo tinklo teikimo principus.

20      Šios direktyvos 17 straipsnyje „Tarifų nustatymo principai“ numatyta:

„<…>

2.      Naudojimosi viešuoju fiksuoto telefono ryšio tinklu ir viešosiomis fiksuoto telefono ryšio paslaugomis tarifai turi atitikti pagrindinius Direktyvos 90/387/EEB <...> priede nurodytus orientavimo į sąnaudas principus.

3.      Nepažeidžiant Direktyvos 97/33/EB dėl tinklų sujungimo 7 straipsnio 3 dalies, prieigos prie viešojo fiksuoto telefono ryšio tinklo ir naudojimosi juo tarifai nepriklauso nuo vartotojų naudojamo taikomosios priemonės tipo, išskyrus atvejus, kai jos reikalauja skirtingų paslaugų ar papildomų paslaugų.

<…>“ (Pataisytas vertimas)

21      Šios direktyvos 18 straipsnio „Savikainos apskaitos principai“ 1 ir 2 dalyse nurodyta:

„1.      Valstybės narės užtikrina, kad tais atvejais, kai organizacija pagal 17 straipsnį turi įsipareigojimą dėl savo tarifų laikytis sąnaudų nustatymo principo, tokių organizacijų taikomos savikainos apskaitos sistemos būtų tinkamos 17 straipsniui įgyvendinti ir kad tokių sistemų laikymąsi tikrintų nuo tų organizacijų nepriklausoma kompetentinga institucija. (NRI) užtikrina, kad kasmet būtų skelbiama laikymosi ataskaita.

2.      (NRI) užtikrina, kad paprašiusios jos galėtų susipažinti su šio straipsnio 1 dalyje minėtų savikainos apskaitos sistemų aprašymu, rodančiu pagrindines kategorijas, iš kurių susideda sąnaudos, ir sąnaudų paskirstymui balso telefono ryšio paslaugoms taikomas taisykles. Nacionalinės reguliavimo institucijos paprašytos teikia Komisijai informaciją apie atitinkamų organizacijų taikomas savikainos apskaitos sistemas.“

–       Rekomendacija 98/195/EB

22      1998 m. sausio 8 d. Komisija priėmė Rekomendaciją 98/195/EB dėl sujungimo liberalizuotoje telekomunikacijų rinkoje (1 dalis – Tinklų sujungimo tarifų nustatymas) (OL L 73, p. 42).

–       Rekomendacija 98/322/EB

23      1998 m. balandžio 8d. Komisija, vadovaudamasi Direktyvos 97/33 7 straipsnio 5 dalimi, priėmė Rekomendaciją 98/322/EB dėl sujungimo liberalizuotoje telekomunikacijų rinkoje (2 dalis – Apskaitos atskyrimas ir sąnaudų apskaita) (OL L 141, p. 6).

–       Rekomendacija 2000/417/EB

24      2000 m. gegužės 25 d. Komisija priėmė Rekomendaciją 2000/417/EB dėl atsietos prieigos prie vietinės linijos: galimybė konkurencingai teikti visą elektroninių ryšių paslaugų asortimentą, įskaitant plačiajuostės multimedijos ir sparčias interneto paslaugas (OL L 156, p. 44).

–       Komunikatas dėl atsietos prieigos prie vietinės linijos

25      2000 m. rugsėjo 23 d. Komisija paskelbė Komunikatą 2000/C 272/10 „dėl atsietos prieigos prie vietinės linijos tam, kad būtų galima konkurencingai teikti visą elektroninių ryšių paslaugų asortimentą, įskaitant plačiajuostės multimedijos ir didelės spartos interneto ryšio paslaugas“.

 Naujoji reglamentavimo sistema

26      2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamentas ir Taryba priėmė keturias direktyvas, nustatančias naują elektroninėms komunikacijoms taikytiną reglamentavimo sistemą (toliau – NRS): Direktyvą 2002/19/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir susijusių priemonių sujungimo ir prieigos prie jų (Prieigos direktyva) (OL L 108, p. 7), Direktyvą 2002/20/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo (Leidimų direktyva) (OL L 108, p. 21), Direktyvą 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų direktyva) (OL L 108, p. 33) ir Direktyvą 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyva) (OL L 108, p. 51).

27      Direktyvos 2002/21 26 straipsnis ir 28 straipsnio 1 dalies antroji pastraipa panaikina Direktyvas 90/387, 97/33 ir 98/10 nuo 2003 m. liepos 25 dienos.

28      Vadovaujantis Direktyvų 2002/19 ir 2002/20 19 straipsniu, Direktyvos 2002/21 29 straipsniu bei Direktyvos 2002/22 39 straipsniu, šios direktyvos įsigalioja jų paskelbimo Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje dieną, šiuo atveju 2002 m. balandžio 24 dieną.

 Nacionalinės teisės aktai

 Telekomunikacijų įstatymas

29      Pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos redakcijos 1996 m. liepos 25 d. Telekomunikacijų įstatymo (Telekommunikationsgesetz, BGBl. 1996 I, p. 1120, toliau – 1996 m. TKG) 24 straipsnyje numatyta:

„1.      Tarifai turi būti orientuoti į paslaugų veiksmingo teikimo sąnaudas ir atitikti 2 dalies reikalavimus. <…>

2.      Tarifai negali:

1)       apimti priedų, kuriuos paslaugų teikėjas nustato tik dėl to, kad turi dominuojančią padėtį nagrinėjamoje telekomunikacijų rinkoje Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio prasme;

2)       apimti sumažinimų, kurie riboja kitų įmonių konkuravimo telekomunikacijų rinkoje galimybes; arba

3)       suteikti operatoriams naudos kitų nagrinėjamoje telekomunikacijų rinkoje veikiančių operatorių, kurie naudojasi lygiavertėmis arba panašiomis telekomunikacijų paslaugomis, atžvilgiu,

nebent būtų įrodyta tai pateisinanti objektyvi priežastis.“

30      1996 m. TKG 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad NRI išduoda leidimus taikyti tarifus remdamasi kiekvienos atskiros paslaugos veiksmingo teikimo sąnaudomis arba jos nustatytu paslaugų krepšelio tarifų vidutinio pokyčio koeficientu. To paties straipsnio 4 dalis įgalioja federalinę vyriausybę potvarkiu nustatyti išsamias konkrečių tipų leidimų išdavimo taisykles ir sąlygas, kuriomis NRI privalo pasirinkti taikyti vieną iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų procedūrų.

 Potvarkis dėl tarifų reguliavimo

31      1996 m. spalio 1 d. Potvarkyje dėl telekomunikacijų srities tarifų reguliavimo (Telekommunikations-Entgeltregulierungsverordnung, BGBl. 1996 I, p. 1492, toliau – TEntgV) yra tokios nuostatos:

„2 straipsnis

1.      Įmonė, kuri pateikė prašymą suteikti (1996 m.) TKG 27 straipsnio 1 dalyje numatytą leidimą taikyti tarifus, privalo pateikti tokius dokumentus apie kiekvieną atitinkamą paslaugą:

1)       išsamų paslaugos aprašymą, įskaitant informaciją apie jos kokybę bei jai teikti taikomų sąlygų projektą;

2)       informaciją apie per paskutinius penkerius metus pasiektą apyvartą ir prašymo pateikimo metais bei ketveriais paskesniais metais planuojamą apyvartą;

3)       informaciją apie pardavimo apimtis ir, jei įmanoma, apie prašyme nurodytą paklausos elastingumą kainų atžvilgiu 2 punkte nurodytu laikotarpiu;

4)       informaciją apie įvairių 2 dalyje nurodytų sąnaudų pokyčius (sąnaudas pagrindžiančius įrodymus) ir kintančios sąnaudų maržos pokyčius per 2 punkte nurodytą laikotarpį;

5)       informaciją apie finansinį poveikį klientams, ypač apie privačių ir verslo klientų bei konkurentų, kuriems paslauga reikalinga pridėtinės vertės paslaugai teikti, poreikių struktūrą; ir

6)       tarifų diferencijavimo atveju – informaciją apie diferencijuojamas naudotojų grupes bei objektyvų numatomos diferenciacijos pateisinimą.

2.      1 dalies 4 punkte nurodyti sąnaudas pagrindžiančius įrodymus sudaro tiesiogiai paslaugai priskirtinos sąnaudos (tiesioginės sąnaudos) ir tiesiogiai paslaugai nepriskirtinos sąnaudos (bendrosios sąnaudos). Kalbant apie bendrąsias sąnaudas, reikia nurodyti bei paaiškinti, kaip jos priskiriamos skirtingoms paslaugoms. Atlikdama šį priskyrimą prašymą pateikusi įmonė turi atsižvelgti į pagal 1990 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos 90/387/EEB dėl telekomunikacijų paslaugų vidaus rinkos sukūrimo įgyvendinant atvirojo tinklo teikimą <...> 6 straipsnį priimtose Tarybos direktyvose įtvirtintus kriterijus. Pirmame sakinyje paminėtuose sąnaudas pagrindžiančiuose įrodymuose taip pat reikia detalizuoti:

1)       sąnaudų apskaičiavimo metodą;

2)       išlaidų personalui sumą, nusidėvėjimą, investuotam kapitalui tenkančias finansines išlaidas, materialines išlaidas;

3)       diskontuotus ir referenciniu laikotarpiu panaudotus pajėgumus bei

4)       kiekius, kurių pagrindu apskaičiuotos paslaugų teikimo sąnaudos, įskaitant atitinkamas kainas ir būtent viešojo telekomunikacijų tinklo šalis bei šių šalių naudojimo sąnaudas.

3.      (NRI) gali atmesti prašymą leisti taikyti tarifus, jei įmonė nepateikia visų 1 ir 2 dalyse numatytų dokumentų.

3 straipsnis

1.      (NRI) privalo išnagrinėti prašymą pateikusios įmonės pateiktus pagrindžiančius įrodymus nustatydama, ar prašomi patvirtinti tarifai yra pagrįsti veiksmingo paslaugų teikimo sąnaudomis 2 dalies prasme ir kuria dalimi.

2.       Veiksmingo paslaugų teikimo sąnaudos apskaičiuojamos pagal papildomas ilgalaikio paslaugos teikimo sąnaudas ir protingas papildomas bendrąsias sąnaudas, kurios nepriklauso nuo suteiktų paslaugų kiekio, kiekvienu atveju prie jų pridedant protingą investicijų grąžą, jei šios sąnaudos yra būtinos šiai paslaugai teikti.

§3.      Atlikdama 1 dalyje numatytą nagrinėjimą NRI privalo, be kita ko, palyginti atitinkamas kainas ir sąnaudas su to paties pobūdžio paslaugas panašiose rinkose teikiančių įmonių konkurenčių kainomis ir sąnaudomis. Šiuo atžvilgiu reikia atsižvelgti į lyginamų rinkų specifiką.

§4.      Pagal 2 straipsnio 2 dalį pagrįsta sąnaudų dalis, viršijanti veiksmingo paslaugų teikimo sąnaudas 2 dalies prasme, laikoma veiksmingam paslaugų teikimui nebūtinomis išlaidomis. Į šias išlaidas, kaip ir į kitas nesusijusias išlaidas, leidžiant taikyti tarifus atsižvelgiama, tik jei ir tiek, kiek šiuo atžvilgiu nustatytas teisinis įpareigojimas arba prašymą pateikusi įmonė pateikė kitą objektyvų įrodymą.“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

32      Deutsche Telekom yra notifikuotasis viešojo fiksuoto telefono ryšio tinklo operatorius Reglamento Nr. 2887/2000 prasme.

33      Arcor (ankstesnis pavadinimas – Mannesmann Arcor AG & Co) yra naudos gavėja šio reglamento prasme, kuri, be kita ko, teikia ISDN telefono ryšio paslaugas galutiniams klientams. Tačiau šiuos sujungimus galima naudoti tik tuomet, jei Arcor turi atsietą prieigą prie atitinkamos Deutsche Telekom telekomunikacijų tinklo vietinės linijos.

34      Kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, 1998 m. rugsėjo 30 d. Arcor sudarė pirmą sutartį su Deutsche Telekom dėl atsietos prieigos prie pastarajai priklausančių vietinių linijų.

35      1999 m. kovo 8 d. Arcor pateikė Komisijai EB sutarties 86 straipsniu (vėliau tapusiu EB 82 straipsniu) grindžiamą skundą dėl Deutsche Telekom taikytų kainų už prieigą prie savo vietinių tinklų, kurių kiekvienas apima keletą vietinių linijų, vedančių pas klientus.

36      2001 m. kovo 30 d. Sprendimu, kurio klaidos ištaisytos balandžio 17 d., NRI, t. y. Federalinė elektros, dujų, telekomunikacijų, pašto ir geležinkelių agentūra (Bundesnetzagentur), leido Deutsche Telekom nuo 2001 m. balandžio 1 d. taikyti dalį atsietos prieigos prie jos vietinės linijos tarifų (mėnesinio naudojimosi linija abonemento, vienkartinių linijos įjungimo ir jos atjungimo išlaidų), pagal kuriuos buvo numatyta įvairių skirtingos kainos prieigos variantų. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad mėnesinio abonemento atžvilgiu leidimas galiojo iki 2003 m. kovo 31 d., o kitų tarifų atžvilgiu – vėliausiai iki 2002 m. kovo 31 dienos.

37      2001 m. balandžio 30 d. Arcor pareiškė ieškinį kompetentingame teisme, kuriuo prašo iš dalies panaikinti minėtą leidimą suteikiantį sprendimą, nes tarifai, kuriuos leista taikyti, yra per dideli. Šiuo atžvilgiu ji, be kita ko, mano, kad buvo klaidingai įvertintas investicijų į vietinę liniją dydis, nes taikant analitinį ir anuitetinį sąnaudų apskaičiavimo metodus neatsižvelgta į kitas sąnaudas ir išlaidas. Arcor nuomone, dėl tokio vertinimo atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifai buvo apskaičiuoti ne pagal egzistuojančio tinklo sąnaudas, bet pagal fiktyvias naujo vietinio tinklo įrengimo sąnaudas.

38      2003 m. gegužės 21 d. Komisijos sprendimu 2003/707/EB dėl procedūros pagal EB sutarties 82 straipsnį (bylos COMP/C-1/37.451, 37.578, 37.579 – Deutsche Telekom AG) (OL L 263, p. 9) Deutsche Telekom buvo paskirta 12,6 milijonų eurų dydžio bauda dėl EB 82 straipsnio a punkto nuostatų pažeidimų, kuriuos ji padarė taikydama nesąžiningus prijungimo ir mėnesinio abonemento tarifus konkurentų ir abonentų prieigai prie savo vietinių linijų ir taip gerokai iškreipė konkurenciją atsietos prieigos prie vietinės linijos rinkoje.

39      Tokiomis aplinkybėmis Verwaltungsgericht Köln nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.       Ar Reglamento <...> Nr. 2887/2000 <...> 1 straipsnio 4 dalis turi būti suprantama taip, kad šio reglamento 3 straipsnio 3 dalyje nurodytos tarifų orientavimo į sąnaudas sąlygos yra minimalūs reikalavimai ir valstybių narių nacionalinė teisė negali nustatyti mažiau palankių sąlygų naudos gavėjams?

2.       Ar Reglamento <...> Nr. 2887/2000 <...> 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas tarifų orientavimo į sąnaudas reikalavimas taikomas ir apskaičiuotoms palūkanoms bei nusidėvėjimui?

3.       Jeigu atsakymas į antrąjį klausimą būtų teigiamas:

a)       Ar šių palūkanų ir nusidėvėjimo apskaičiavimo bazė yra turto atkuriamoji vertė, iš jos atėmus iki įvertinimo momento įvykusį nusidėvėjimą, ar jį sudaro tik esama atkuriamoji turto vertė, išreikšta vertinimo metu galiojančia kaina?

b)       Ar sąnaudos, nurodytos kaip apskaičiuotų palūkanų ir nusidėvėjimo apskaičiavimo bazė, ypač tos, kurių tiesiogiai negalima priskirti paslaugai (bendrosios sąnaudos), turi būti kiekvienu atveju pagrįstos suprantamais notifikuotojo operatoriaus dokumentais?

c)       Jeigu į trečiojo klausimo b punktą būtų atsakyta visiškai ar iš dalies neigiamai:

ar vietoj to sąnaudos gali būti pagrindžiamos įvertinimu, atliktu taikant analitinį sąnaudų apskaičiavimo modelį?

Kokie metodiniai ir kiti turinio reikalavimai yra keliami šiam alternatyviam vertinimui?

d)       Ar nagrinėdama tarifų pagrįstumą sąnaudomis Reglamento <...> Nr. 2887/2000 <...> 4 straipsnio 1–3 dalimis suteiktų galių atžvilgiu (NRI) turi tokią „diskreciją“, kuriai būtų taikoma tik ribota teisminė kontrolė?

e)       Jeigu į trečiojo klausimo d punktą būtų atsakyta teigiamai:

ar ši diskrecija taikoma ir sąnaudų apskaičiavimo metodui bei su protingų palūkanų (už skolintą ir (arba) nuosavą kapitalą) dydžio bei protingos trukmės nusidėvėjimo laikotarpio nustatymu susijusiems klausimams?

Kokios yra šios diskrecijos ribos?

f)       Ar tarifų orientavimo į sąnaudas reikalavimai skirti apsaugoti bent jau ir konkurentų, veikiančių kaip naudos gavėjų, teises taip, kad šie konkurentai turi teisę apskųsti teismui sąnaudomis nepagrįstus prieigos tarifus?

g)       Ar notifikuotajam operatoriui tenka neigiamos negalėjimo pagrįsti sąnaudų įrodymais pasekmės (įrodinėjimo našta), kai šių sąnaudų visiškai ar iš dalies neįmanoma patikrinti per Reglamento <...> Nr. 2887/2000 <...> 4 straipsnyje numatytą priežiūros procedūrą arba paskesnį teismo procesą?

h)       Jeigu į trečiojo klausimo f ir g punktus būtų atsakyta teigiamai:

ar tarifų orientavimo į sąnaudas įrodinėjimo našta notifikuotajam operatoriui tenka ir tuomet, kai konkurentas, veikdamas kaip naudos gavėjas, apskundžia nacionalinės reguliavimo institucijos pagal nacionalinę teisę išduotą leidimą motyvuodamas tuo, kad leisti taikyti tarifai yra per dideli, nes nepagrįsti sąnaudomis?“

 Dėl prejudicinių klausimų

40      Pateikdamas grupę klausimų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo išaiškinti kelias Reglamento Nr. 2887/2000 nuostatas, kurios yra susijusios būtent su atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas principu.

41      Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pateiktais klausimais nurodomos keturios skirtingos problemos.

42      Pirmoji susijusi su Reglamento Nr. 2887/2000 3 straipsnio 3 dalyje pateiktos atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas principo apibrėžimu.

43      Antroji susijusi su šio principo taikymo sritimi, atsižvelgiant į minėto reglamento 1 straipsnio 4 dalyje numatytas nuostatas.

44      Trečioji susijusi su NRI turima diskrecija taikant atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas principą.

45      Galiausiai ketvirtoji susijusi su minėto principo taikymo procesiniais aspektais ir, be kita ko, teismine kontrole.

46      Todėl atsakant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus reikia laikytis šios tvarkos.

 Dėl antrojo klausimo ir trečiojo klausimo a–c punktų, susijusių su atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas principo apibrėžimu

47      Nepateikdamas tiesioginio prašymo apibrėžti Reglamento Nr. 2887/2000 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą atsietos prieigos prie vietinės linijos ir prie su ja susijusių priemonių tarifų orientavimo į sąnaudas principą, antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ragina Teisingumo Teismą pareikšti savo nuomonę dėl sąnaudų, į kurias turi būti atsižvelgta orientuojant atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifus, trečiojo klausimo a punktu – dėl sąnaudų apskaičiavimo bazės, o trečiojo klausimo b ir c punktais – dėl šias sąnaudas pagrindžiančių įrodymų.

48      Prieš atsakant į nurodytus klausimus reikia konstatuoti, kad Reglamente Nr. 2887/2000 nepateikiamas atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas principo apibrėžimas.

49      Kaip matyti iš šio reglamento 3 straipsnio 3 dalies formuluotės, jame pateikiama tik bendro pobūdžio nuostata, kad atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifus notifikuotieji operatoriai orientuoja į sąnaudas.

50      Tokiomis aplinkybėmis reikia išnagrinėti, ar yra su tarifų orientavimo į sąnaudas principu susijusių nuorodų SRS ir ypač pagrindinėje byloje taikytinose Direktyvose 97/33 bei 98/10, kurias Reglamentas Nr. 2887/2000, kaip nurodyta jo 11 konstatuojamojoje dalyje, siekia papildyti.

51      Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad, vertinant apskritai, tarifų orientavimo į sąnaudas principas yra minimas keliose SRS direktyvose, kaip antai direktyvose 97/33 ir 98/10.

52      Direktyvos 97/33 7 straipsnio 2 dalis, kurioje minimi ne tarifai, bet tinklų sujungimo mokesčiai, nurodo, kad jie turi būti skaidrūs ir orientuoti į sąnaudas.

53      Direktyvos 98/10 17 straipsnio 2 dalyje savo ruožtu numatoma, kad naudojimosi viešuoju fiksuoto telefono ryšio tinklu ir viešojo fiksuoto telefono ryšio paslaugomis tarifai turi atitikti pagrindinius Direktyvos 90/387 priede nurodytus orientavimo į sąnaudas principus.

54      Šiuo atžvilgiu nurodyto priedo 3 punkto antrojoje pastraipoje numatoma, kad tarifai būtinai turi būti pagrįsti objektyviais kriterijais ir iš esmės orientuoti į sąnaudas.

55      Tačiau reikia konstatuoti, kad, išskyrus kelis konkrečius teismo praktikos paaiškinimus dėl tam tikrų sąnaudų (žr. 2001 m. gruodžio 6 d. Sprendimą Komisija prieš Prancūziją, C‑146/00, Rink. p. I‑9767; 2004 m. lapkričio 25 d. Sprendimą KPN Telecom, C‑109/03, Rink. p. I‑11273 ir 2006 m. liepos 13 d. Sprendimą Mobistar, C‑438/04, Rink. p. I‑6675), direktyvose 97/33 ir 98/10 nepateikiamas joks tarifų orientavimo į sąnaudas principo apibrėžimas.

56      Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad bendrai paėmus įvairiose telekomunikacijų sektoriaus srityse Bendrijos teisė numato tarifų arba kainos orientavimo į sąnaudas principą, tačiau nė vienoje iš jų, t. y. balso telefono ryšio ir vietinės linijos srityse, nepatikslina jo turinio.

57      Tokiomis aplinkybėmis siekiant apibrėžti atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas principą reikia atsižvelgti ne tik į šio principo formuluotę, bet ir į jo kontekstą bei jį įtvirtinančių teisės aktų tikslus.

58      Šiuo atžvilgiu reikia priminti, pirma, kad pagal Reglamento Nr. 2887/2000 7 konstatuojamąją dalį atsieta prieiga prie vietinės linijos naujiems dalyviams sudaro sąlygas pradėti konkuruoti su notifikuotaisiais operatoriais didelės spartos duomenų perdavimo panaudojant skaitmeninės abonento linijos technologiją paslaugų, skirtų nuolatinei prieigai prie interneto bei daugialypės terpės taikomosioms programoms, srityje.

59      Be to, vadovaujantis Reglamento Nr. 2887/2000 1 straipsnio 1 dalimi, šis reglamentas skirtas sustiprinti konkurenciją, sudarant suderintas sąlygas atsietai prieigai prie vietinės linijos tam, kad būtų paskatinta konkurencija teikiant plataus asortimento elektroninio ryšio paslaugas.

60      Tačiau šiam tikslui šis reglamentas nenustato principo, pagal kurį atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifai, vadovaujantis atviros rinkos logika, galėtų būti laisvai nustatomi atsižvelgiant į pasiūlą ir paklausą.

61      Kaip matyti iš Reglamento Nr. 2887/2000 3 straipsnio 3 dalies formuluotės, tarifus notifikuotasis operatorius orientuoja ne pagal laisvos konkurencijos taisykles, bet pagal jo patirtas sąnaudas.

62      Šiuo atžvilgiu reikia patikslinti, kad to paties reglamento 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog kai NRI nusprendžia, kad konkurencija vietinėje prieigos prie vietinės linijos rinkoje yra pakankama, ji atleidžia notifikuotąjį operatorių nuo prievolės orientuoti kainas į sąnaudas.

63      Šiuo klausimu Rekomendacijos 2000/417, į kurią nukreipia Reglamento Nr. 2887/2000 13 konstatuojamoji dalis, 1 straipsnio 6 dalyje Komisija patikslina, jog kol konkurencija vietiniame prieigos tinkle nepakankama, kad būtų užkirstas kelias reikalauti per didelių kainų už atsietą prieigą prie vietinių linijų, rekomenduojama, kad kainos už atsietą prieigą prie vietinių linijų būtų nustatomos laikantis orientavimo į sąnaudas principo.

64      Iš to išplaukia, kad Reglamento Nr. 2887/2000 3 straipsnio 3 dalyje numatytas tarifų nustatymo principas nepaklūsta pasiūlos ir paklausos dėsniais grindžiamos atviros konkurencingos rinkos taisyklėms. Atvirkščiai, šis principas notifikuotiesiems operatoriams nustato pareigą tam tikrą laikotarpį orientuoti atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifus į sąnaudas tam, kad nagrinėjama rinka laipsniškai taptų konkurencinga.

65      Antra, iš Reglamento Nr. 2887/2000 11 konstatuojamosios dalies, skaitomos kartu su šio reglamento 3 straipsnio 3 dalimi, matyti, jog atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifai turi būti orientuojami į sąnaudas ta prasme, kad tarifų nustatymo taisyklės leistų vietinės linijos teikėjui, šiuo atveju – notifikuotajam operatoriui, kaip antai Deutsche Telekom, padengti su ja susijusias jau patirtas sąnaudas.

66      Taigi iš šių nuostatų išplaukia, kad Reglamento Nr. 2887/2000 3 straipsnio 3 dalyje numatyta tarifų nustatymo taisyklė reikalauja, jog nustatydamas atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifus notifikuotasis operatorius turi atsižvelgti į kiekybinius elementus, susijusius su sąnaudomis už šios linijos įrengimą.

67      Trečia, kaip matyti ir iš Reglamento Nr. 2887/2000 11 konstatuojamosios dalies, nustatyti atsietos prieigos prie savo vietinės linijos tarifai notifikuotajam operatoriui turi užtikrinti protingą atlygį, leidžiantį ilgalaikiai plėsti ir modernizuoti vietinės prieigos infrastruktūrą.

68      Todėl Reglamento Nr. 2887/2000 3 straipsnio 3 dalyje numatytas atsietos prieigos prie vietinės linijos srities tarifų nustatymo principas leidžia notifikuotajam operatoriui iš kitų telekomunikacijų operatorių gauti atlygį, leidžianti jam bent jau užtikrinti gerą vietinės infrastruktūros veikimą atsietos prieigos atveju.

69      Iš pirmiau išdėstytų argumentų matyti, kad Reglamento Nr. 2887/2000 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas principą reikia suprasti kaip notifikuotiesiems operatoriams, laipsniškai atveriant telekomunikacijų rinką konkurencijai, nustatytą pareigą orientuoti tarifus į vietinės linijos įrengimo sąnaudas taip, kad nustatytieji tarifai užtikrintų protingą atlygį, leidžiantį ilgalaikiai plėsti ir modernizuoti egzistuojančią telekomunikacijų infrastruktūrą.

 Dėl antrojo klausimo, susijusio su sąnaudomis

70      Visų pirma reikia pažymėti, kad Reglamente Nr. 2887/2000 nėra nuostatos, kur būtų nurodytos sąnaudos, į kurias reikia atsižvelgti notifikuotajam operatoriui siūlant atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifus.

71      Tačiau, be kita ko, kaip nurodyta šio sprendimo 67 punkte, iš Reglamento Nr. 2887/2000 11 konstatuojamosios dalies, skaitomos kartu su šio reglamento 3 straipsnio 3 dalimi, matyti, kad notifikuotasis operatorius pasiūlo atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifus pagal jau patirtas vietinio tinklo įrengimo sąnaudas ir iš gauto atlygio užtikrina šio tinklo ekonominį gyvybingumą.

72      Iš šių nuostatų išplaukia, kad nustatydamas atsietos prieigos prie vietinės linijos teikimo kitiems telekomunikacijų operatoriams siūlomus tarifus notifikuotasis operatorius atsižvelgia, be kita ko, į su įvykdytomis investicijomis susijusias sąnaudas. Todėl nustatant atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifus reikia atsižvelgti į sąnaudas, kurias notifikuotasis operatorius turėjo patirti investuodamas į vietinės infrastruktūros įrengimą.

73      Šią išvadą visų pirma patvirtina Direktyvos 97/33 IV priedas, kur nurodomi tinklų sujungimo mokesčių elementų pavyzdžiai, t. y. faktiniai mokesčiai, kuriuos turėjo mokėti tinklus sujungusios šalys. Šiame priede minimos, be kita ko, fizinį tinklų sujungimą dengiančios išlaidos, nuolat naudojamos įrangos ir išteklių nuomos sąnaudos, kintamos šalutinių ir papildomų paslaugų sąnaudos bei su skambučių srautu susijusios sąnaudos.

74      Be to, šiuo atžvilgiu tos pačios direktyvos V priede pateikiamas pavyzdinis sąrašas sąnaudų, į kurias reikia atsižvelgti nustatant mokesčius už tinklų sujungimą ir kurios patirtos dėl investicijų, kaip antai išlaidomis tinklų sujungimo įrangai ir sistemai grindžiamos sąnaudos.

75      Būtent šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia Teisingumo Teismo, ar apskaičiuotos palūkanos ir nusidėvėjimas yra sąnaudos, į kurias reikia atsižvelgti nustatant atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifus pagal Reglamento Nr. 2887/2000 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą principą.

76      Net jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo klausime bendrai nurodo apskaičiuotas palūkanas ir nusidėvėjimą, iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, pagrindinės bylos konteksto ir Teisingumo Teismui pateiktų pastabų matyti, kad iš esmės reikia nagrinėti, ar palūkanos už investuotą kapitalą bei vietinei infrastruktūrai įrengti naudojamo ilgalaikio turto nusidėvėjimas yra tokių sąnaudų dalis.

77      Kalbant apie palūkanas už investuotą kapitalą, jos yra sąnaudos, į kurias reikia atsižvelgti nustatant atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifus pagal Reglamento Nr. 2887/2000 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą principą. Iš tiesų šios sąnaudos yra pajamos, kurios būtų gautos iš kapitalo, jeigu šis nebūtų buvęs investuotas į vietinę liniją.

78      Tas pats pasakytina apie už paskolas mokamas palūkanas, kurios iš tikrųjų yra vietinei linijai įrengti skirtų investicijų skolinimosi kaina.

79      Dėl vietiniam tinklui sukurti naudoto ilgalaikio turto nusidėvėjimo reikia konstatuoti, kad atsižvelgus į nusidėvėjimą galima nustatyti šio turto faktinės vertės sumažėjimą, kuris notifikuotajam operatoriui ir yra sąnaudos.

80      Šiuo atžvilgiu reikia patikslinti, kad šis nusidėvėjimas yra susijęs su notifikuotojo operatoriaus investicijomis vietinei linijai įrengti, ir todėl yra eksploatacijos sąnaudos, į kurias reikia atsižvelgti vadovaujantis Reglamento Nr. 2887/2000 3 straipsnio 3 dalyje numatytu tarifų nustatymo principu.

81      Šią išvadą patvirtina Direktyvos 97/33 V priedas, kuriame prie elementų, galinčių sudaryti sąnaudų apskaičiavimo sistemą, yra nurodyti, be kita ko, sąnaudoms apskaičiuoti taikomi apskaitos standartai, apimantys pagrindinių ilgalaikio turto kategorijų nusidėvėjimo laikotarpį.

82      Tą patį patvirtina Rekomendacija 98/332, kurios priedo dėl apskaitos atskyrimo įgyvendinimo gairių 4 punkte nurodomos operatorių patiriamos eksploatacinės išlaidos, o nusidėvėjimas priskiriamas prie išlaidų, taigi – prie pripažįstamų sąnaudų.

83      Tame pačiame Rekomendacijos 98/322 priedo punkte nurodoma ir priskyrimo sąnaudoms procedūra, aprašyta to paties priedo 3 punkte, patikslinant, kad ši procedūra taikoma eksploatacinėms bei investavimo išlaidoms ir šiuo atžvilgiu tiesiogiai paminimas nusidėvėjimas kaip viena eksploatavimo išlaidų kategorija.

84      Iš visų šių argumentų matyti, kad į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip: palūkanos už investuotą kapitalą ir vietinei linijai įrengti panaudoto ilgalaikio turto nusidėvėjimas yra sąnaudos, į kurias reikia atsižvelgti vadovaujantis Reglamento Nr. 2887/2000 3 straipsnio 3 dalyje numatytu atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas principu.

 Dėl trečiojo klausimo a punkto, susijusio su sąnaudų apskaičiavimo baze

85      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ragina Teisingumo Teismą pareikšti savo nuomonę dėl klausimo, ar sąnaudų, į kurias reikia atsižvelgti nustatant atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifus, apskaičiavimo bazė yra turto atkuriamoji vertė, iš jos atėmus iki įvertinimo momento įvykusį nusidėvėjimą, ar jį sudaro tik esama atkuriamoji turto vertė, išreikšta vertinimo metu galiojančia kaina.

86      Šiuo atžvilgiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar sąnaudų apskaičiavimo bazė turi būti pagrįsta sąnaudomis, kurių operatorius, kitas nei notifikuotasis, patirtų ex nihilo kurdamas naują vietinės prieigos infrastruktūrą, skirtą teikti lygiavertes telekomunikacijų paslaugas (toliau – einamosios sąnaudos), ar notifikuotojo operatoriaus faktiškai patirtomis sąnaudomis, atsižvelgiant į jau įvykusį nusidėvėjimą (toliau – buvusios sąnaudos).

87      Iš pradžių reikia konstatuoti, kad Reglamente Nr. 2887/2000 nėra jokios užuominos apie sąnaudų, į kurias reikia atsižvelgti nustatant atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifus, apskaičiavimo bazę.

88      Tokiomis aplinkybėmis reikia išnagrinėti, ar šiuo klausimu direktyvose 97/33 ir 98/10, kurias papildo Reglamentas Nr. 2887/2000, pateikiamos kokios nors gairės.

89      Šiuo atžvilgiu Deutsche Telekom, Vokietijos vyriausybė ir pagrindinės bylos šalis Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, pirma, kad nors Reglamente Nr. 2887/2000 ir nagrinėjamoje byloje taikytinose SRS direktyvose nėra nurodytas kuris nors iš sąnaudų apskaičiavimo metodų, yra svarbių užuominų apie tai, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas pasirinko einamosiomis išlaidomis grindžiamo skaičiavimo metodo taikymą.

90      Tai patvirtina, pirma, Rekomendacijos 98/195 6 punktas, kuriame numatyta, jog atskirų veiklos sričių sąnaudų bazei priskiriama atsižvelgiant į einamąsias, o ne į buvusias sąnaudas. Iš to paties šios rekomendacijos punkto taip pat išplaukia, kad notifikuotiesiems operatoriams SRS turi numatyti naujų sąnaudų apskaitos sistemų, pagrįstų einamosiomis sąnaudomis, įdiegimo terminus, jei tokios sistemos dar nėra įdiegtos.

91      Tas pats pasakytina ir, antra, skaitant Rekomendacijos 98/322 4 punktą, kuris numato, jog veiksmingai veikiančio operatoriaus tinklo komponentų įvertinimas į ateitį orientuota arba esama verte yra pagrindinis einamųjų sąnaudų apskaitos metodikos elementas.

92      Šiame kontekste, trečia, Rekomendacija 2000/417 patvirtina nurodytus teiginius, nes jos 1 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad taikant atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas principą paprastai reikia atsižvelgti į einamąsias sąnaudas, t. y. veiksmingos ekvivalentiškos modernios infrastruktūros sukūrimo ir tokios paslaugos teikimo tuo metu, kai vertinamas tinklas, sąnaudas.

93      Šiuo atžvilgiu, ketvirta, Komunikato 2000/C 272/10 6 punkte „Nacionalinių reguliavimo institucijų pareigos“ taip pat nurodoma einamosiomis sąnaudomis pagrįsta tarifų nustatymo sistema.

94      Atsakant į šiuos argumentus reikia remtis Rekomendacija 2000/417, kuri, skirtingai nei kitos minėtos rekomendacijos, yra konkrečiai skirta atsietai prieigai prie vietinės linijos ir kuri minima direktyvose 97/33 ir 98/10. Iš tiesų, nors rekomendacijos ir neturi privalomosios galios poveikio, nacionaliniai teismai privalo atsižvelgti į jas spręsdami jiems pateiktas bylas, be kita ko, tuomet, kai aiškina jų įgyvendinimą užtikrinančias nacionalines nuostatas arba kai šiomis nuostatomis siekiama papildyti privalomojo pobūdžio Bendrijos nuostatas (žr. 1989 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Grimaldi, C‑322/88, Rink. p. 4407, 41 punktą ir 2003 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Altair Chimica, C‑207/01, Rink. p. I‑8875, 18 punktą). Rekomendacijos 2000/417 1 straipsnio 6 dalyje į ateitį nukreiptas einamosiomis sąnaudomis grindžiamas požiūris nurodomas kaip pagrindinis. Iš tiesų, kaip matyti iš šios nuostatos, toks požiūris leidžia skatinti sąžiningą bei tvarią konkurenciją ir sukurti naujų investicijų iniciatyvas.

95      Tačiau iš tos pačios nuostatos aiškiai išplaukia, kad kitoks požiūris, be kita ko, grindžiamas buvusiomis sąnaudomis tam, kad būtų išvengta konkurencijos iškraipymo, nėra draudžiamas. Taigi, SRS gali atsižvelgti į kiekvieną konkrečią konkurencijos situaciją.

96      Antra, Deutsche Telekom, Vokietijos vyriausybė ir pagrindinės bylos šalis Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad darant prielaidą, jog pagrindinėje byloje taikytini teisės aktai nereikalauja sąnaudų apskaičiavimo bazės grįsti einamosiomis sąnaudomis, telekomunikacijų sektoriui būdingi ekonominiai sumetimai, kaip matyti iš kai kuriose valstybėse narėse nusistovėjusios praktikos, bet kuriuo atveju reikalautų taikyti išimtinai šiomis sąnaudomis grindžiamą skaičiavimo metodą.

97      Šiuo klausimu, atsižvelgiant į telekomunikacijų srities technologinę pažangą, neatmestina galimybė, jog kai kurių investicijų einamosios sąnaudos, susijusios, be kita ko, su įrengto tinklo technine įranga, tam tikrais atvejais gali būti mažesnės už buvusias sąnaudas.

98      Iš to išplaukia, kad notifikuotojo operatoriaus galimybė sąnaudų apskaičiavimo bazę grįsti išimtinai einamosiomis savo investicijų sąnaudomis leidžia jam iš tikrųjų pasirinkti tas sąnaudas, pagal kurias jis galėtų nustatyti didžiausius atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifus, neatsižvelgdamas į naudos gavėjams naudingus tarifų elementus. Tokiame kontekste notifikuotasis operatorius iš tikrųjų gali apeiti atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų nustatymo pagal sąnaudas taisykles.

99      Todėl reikia konstatuoti, kad vien einamosiomis sąnaudomis grindžiamas apskaičiavimo metodas taip pat nėra tinkamiausias atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas principo taikymui.

100    Trečia, Arcor tvirtina, kad apskaičiavimo baze reikia laikyti buvusias, o ne einamąsias sąnaudas, nes pastaruoju atveju naudos gavėjas Reglamento Nr. 2887/2000 prasme privalėtų notifikuotajam operatoriui mokėti pernelyg didelį atlygį, atsižvelgiant į vietinės prieigos infrastruktūros amžių, net ir tuomet, kai tinklas jau yra nusidėvėjęs.

101    Šiuo atžvilgiu visų pirma reikia priminti, kad atsieta prieiga prie vietinės linijos sudaro sąlygas naujiems telekomunikacijų operatoriams, neturintiems savo infrastruktūros, konkuruoti su notifikuotaisiais operatoriais pasinaudojant pastarųjų turima infrastruktūra. Iš tikrųjų, kaip nurodyta Reglamento Nr. 2887/2000 šeštoje konstatuojamojoje dalyje, būtų neįmanoma greitai atverti telekomunikacijų sektorių konkurencijai, jei reikėtų laukti, kol kiekvienas atitinkamas operatorius įdiegs savo vietinę infrastruktūrą.

102    Būtent siekiant išvengti naujo konkurencijos iškraipymo dėl to, kad kiti nei notifikuotieji operatoriai neturi naujų tinklų, Reglamente Nr. 2887/2000 buvo numatyta atsieta prieiga prie vietinės linijos.

103    Šiomis aplinkybėmis reikia dar kartą priminti, kad šio reglamento 3 straipsnio 3 dalyje numatyta tarifų nustatymo taisyklė leidžia vietinės linijos teikėjui padengti savo atitinkamas sąnaudas bei gauti protingą atlygį, kad būtų užtikrinta ilgalaikė plėtra ir vietinės prieigos infrastruktūros modernizavimas.

104    Todėl jei, kaip teigia Arcor, taikant Reglamento Nr. 2887/2000 3 straipsnio 3 dalyje numatytą tarifų nustatymo taisyklę sąnaudų apskaičiavimo bazė būtų grindžiama vien buvusiomis sąnaudomis, o tai dėl tinklo amžiaus potencialiai gali lemti situaciją, kai atsižvelgiama į beveik visiškai išnykusią tinklo vertę ir nustatomas labai nedidelis tarifas, notifikuotajam operatoriai būtų sukurta nepagrįstai nepalanki padėtis.

105    Viena vertus, jis privalėtų atverti savo tinklą konkurentams ir taip galimai prarastų dalį turimų klientų.

106    Kita vertus, atlygis, kurį jis gautų už atsietos prieigos prie vietinės linijos teikimą, neleistų gauti protingo pelno iš vykdomos veiklos, nors jis, kaip nurodyta Reglamento Nr. 2887/2000 vienuoliktoje konstatuojamojoje dalyje, turi užtikrinti ilgalaikę plėtrą ir vietinės prieigos infrastruktūros modernizavimą.

107    Šiuo klausimu reikia papildomai nurodyti, kad bet kuriuo atveju vietinės infrastruktūros išlaikymo ir modernizavimo sąnaudos skaičiuojamos pagal notifikuotojo operatoriaus ilgalaikio turto faktinę vertę.

108    Darytina išvada, kad sąnaudų skaičiavimo bazė, į kurią reikia atsižvelgti nustatant atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifus, negali būti grindžiama vien buvusiomis sąnaudomis, antraip notifikuotasis operatorius, palyginti su naudos gavėju, nepagrįstai atsidurtų nepalankioje padėtyje, kurios būtent ir siekiama išvengti Reglamentu Nr. 2887/2000. Šio reglamento tikslas iš tiesų yra sudaryti galimybę ir naudos gavėjams, ir notifikuotajam operatoriui tuo pačiu metu veikti rinkoje, kad joje per vidutinį laikotarpį įsitvirtintų normali konkurencija.

109    Iš visų pirmiau išdėstytų argumentų išplaukia, kad Reglamente Nr. 2887/2000 ir SRS direktyvose 97/33 bei 98/10 nėra jokios nuorodos dėl vien einamosiomis arba vien buvusiomis sąnaudomis grindžiamo apskaičiavimo metodo ir kad atsižvelgus tik į vieną arba tik į kitą bazę gali būti pažeistas šio reglamento tikslą – sustiprinti konkurenciją sudarant suderintas sąlygas atsietai prieigai prie vietinės linijos tam, kad būtų paskatinta konkurencija teikiant plataus asortimento elektroninio ryšio paslaugas.

110    Tokiomis aplinkybėmis, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mini einamąsias ir buvusias sąnaudas, reikia išnagrinėti, ar direktyvose 97/33 ir 98/10 bei Reglamente Nr. 2887/2000 nėra kitų nuorodų dėl sąnaudų skaičiavimo bazės.

111    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal Direktyvos 97/33 dešimtą konstatuojamąją dalį tarifai turėtų skatinti produktyvumą, palengvinti operatorių veiksmingą ir tvarų įėjimą į rinką ir neturėtų būti mažesni už ribą, apskaičiuotą pagal ilgalaikes ribines sąnaudas ir faktinėmis sąnaudomis grindžiamus sąnaudų paskirstymo bei jų priskyrimo metodus, bei neviršytų ribos, apskaičiuotos pagal konkrečių sujungimų teikimo sąnaudas.

112    Taip pat šiuo klausimu tos pačios direktyvos 7 straipsnio 2 dalis numato, kad tinklų sujungimo mokesčiai turi būti skaidrūs ir orientuoti į sąnaudas ir kad pareiga įrodyti, jog mokesčiai yra nustatyti remiantis faktinėmis sąnaudomis, įskaitant protingą investicijų grąžą, tenka organizacijoms, teikiančioms sujungimą su savo tinklu.

113    Be to, Direktyvos 97/33 IV priede sujungimo mokesčiai apibrėžiami kaip faktiniai mokesčiai, kuriuos turi mokėti tinklus sujungusios šalys.

114    Direktyvos 97/33 V priede Bendrijos teisės aktų kūrėjas mini „taikomą sąnaudų standartą“ ir kaip kriterijų pasirinktinam sąnaudų apskaičiavimo metodui nurodo „jau patirtas sąnaudas“, pagrįstas faktinėmis išlaidomis įrangai ir sistemoms, ir „numatomas sąnaudas“, pagrįstas įrangos ar sistemų pakeitimo išlaidų įvertinimu.

115    Iš pirmiau išdėstytų nuostatų išplaukia, kad atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas principas reikalauja atsižvelgti į faktines sąnaudas, t. y. notifikuotojo operatoriaus jau patirtas sąnaudas ir tinklo ar tam tikrų jo elementų pakeitimo išlaidų įvertinimu pagrįstas numatomas sąnaudas.

116    Nesant specialių Bendrijos teisės aktų, skaičiavimo bazės, kuria remiantis turi būti atsižvelgiama į nusidėvėjimą, nustatymo taisykles nustato nacionalinės reguliavimo institucijos.

117    Taigi pagal Direktyvos 97/33 nuostatas, kurios taikomos ir Reglamente Nr. 2887/2000 apibrėžtai vietinei linijai, sąnaudų apskaičiavimo metodas gali būti tuo pačiu metu grindžiamas ir notifikuotojo operatoriaus jau patirtomis sąnaudomis, o tai reiškia, kad kaip į bazinį kriterijų atsižvelgiama į buvusios vertės sąnaudas, ir jo numatomomis sąnaudomis, o tai neužkerta galimybės kaip į bazinį kriterijų atsižvelgti į einamąją sąnaudų vertę.

118    NRI privalo paisyti šių sąlygų apskaičiuodama faktines sąnaudas, į kurias turi būti atsižvelgta taikant atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas principą.

119    Iš visų pirmiau nurodytų argumentų išplaukia, kad į trečiojo klausimo a punktą reikia atsakyti taip: siekdamos nustatyti notifikuotojo operatoriaus sąnaudų apskaičiavimo bazę taikant Reglamento Nr. 2887/2000 3 straipsnio 3 dalyje numatytą atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas principą, NRI privalo atsižvelgti į faktines sąnaudas, t. y. notifikuotojo operatoriaus jau patirtas sąnaudas ir tinklo ar tam tikrų jo elementų pakeitimo išlaidų įvertinimu pagrįstas numatomas sąnaudas.

 Dėl trečiojo klausimo b ir c punktų, susijusių su sąnaudų pagrindimu

120    Savo trečiojo klausimo b punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo nurodyti, ar sąnaudos, į kurias turi būti atsižvelgta taikant Reglamento Nr. 2887/2000 3 straipsnio 3 dalyje numatytą tarifų nustatymo principą, turi būti pagrįstos išsamiais ir suprantamais apskaitos dokumentais.

121    Neigiamai atsakius į šį klausimą, 3 klausimo c punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar šios išlaidos gali būti pagrindžiamos įvertinimu, atliktu taikant analitinį sąnaudų apskaičiavimo metodą „iš apačios į viršų“ arba „iš viršaus į apačią“. Šiuo atžvilgiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, be to, prašo Teisingumo Teismo nurodyti metodologinius tokio vertinimo reikalavimus.

–       Dėl trečiojo klausimo b punkto, susijusio su apskaitos dokumentais

122    Dėl sąnaudų, į kurias turi būti atsižvelgta taikant Reglamento Nr. 2887/2000 3 straipsnio 3 dalyje numatytą tarifų nustatymo principą, pagrindimo išsamiais ir suprantamais apskaitos dokumentais reikia konstatuoti, kad šiame reglamente bei direktyvose 97/33 ir 98/10 šiuo klausimu nėra nuostatų.

123    Tačiau Arcor tvirtina, kad Direktyvos 97/33 V priede yra įrodymų, jog Bendrijos teisės aktų leidėjas siekė, kad būtų įgyvendinta išsamiais dokumentais grindžiama sąnaudų apskaitos sistema tam, jog notifikuotasis operatorius negalėtų apeiti šios sistemos pateikdamas neišsamius ir nesuprantamus apskaitos dokumentus, nes tai reikštų, kad NRI remiasi teoriniais sąnaudų apskaitos modeliais.

124    Net darant prielaidą, kad tokių įrodymų būtų, šiuo klausimu nesant aiškios nuostatos, vien iš Direktyvos 97/33 V priedo negalima daryti išvados, kad visais atvejais egzistuoja pareiga pagrįsti sąnaudas, į kurias atsižvelgta taikant atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas principą, išsamiais ir suprantamais dokumentais.

125    Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog Reglamento Nr. 2887/2000 4 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta, jog NRI turi teisę reikalauti, kad notifikuotieji operatoriai pateiktų jai atitinkamą informaciją, reikalingą šiam reglamentui įgyvendinti.

126    Taigi pagal šią nuostatą NRI gali reikalauti pateikti informaciją, net jei tai yra sąnaudas, į kurias turi būti atsižvelgta taikant Reglamento Nr. 2887/2000 3 straipsnio 3 dalyje numatytą atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas principą, pagrindžiantys dokumentai.

127    Iš to, kas išdėstyta pirmiau, išplaukia, jog į trečiojo klausimo b punktą reikia atsakyti taip: pagal Reglamento Nr. 2887/2000 4 straipsnio 2 dalies b punktą NRI gali reikalauti, kad notifikuotasis operatorius pateiktų jai atitinkamą informaciją dėl dokumentų, pagrindžiančių sąnaudas, į kurias jis atsižvelgė taikydamas atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas principą. Kadangi Bendrijos teisėje nėra nuostatos dėl pateiktinų apskaitos dokumentų, įvertinti, ar pateikti dokumentai yra tinkamiausi sąnaudų apskaitai, atsižvelgdamos į taikytiną teisę, turi tik NRI.

–       Dėl trečiojo klausimo c punkto, susijusio su analitiniu sąnaudų apskaitos modeliu

128    Dėl analitinių sąnaudų apskaitos modelių visų pirma reikia priminti, kad pagal analitinį sąnaudų apskaitos metodą „iš apačios į viršų“, dar vadinamą „bottom up“, reikia atsižvelgti į einamąją naujam tinklui sukurti reikalingų investicijų vertę. Šis modelis yra pagrįstas sąnaudomis, kurių operatorius patirtų įsigydamas ir eksploatuodamas nuosavą tinklą. Kita vertus, „iš viršaus į apačią“ modelis, dar vadinamas „top down“, grindžiamas notifikuotojo operatoriaus faktinėmis sąnaudomis.

129    Šiuo klausimu iš pradžių reikia konstatuoti, kad nei Reglamente Nr. 2887/2000, nei direktyvose 97/33 ir 98/10 nėra konkrečių ir sutampančių nuorodų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduotu klausimu.

130    Be kita ko, Rekomendacijos 98/322 5 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad ekonominiai „iš apačios į viršų“ modeliai labai ištobulėjo, tačiau vis dar turi trūkumų, todėl artimiausioje ateityje siūloma tarpusavyje derinti „iš apačios į viršų“ ir „iš viršaus į apačią“ modelius.

131    Taigi iš Reglamento Nr. 2887/2000 ir pagrindinėje byloje taikytinų SRS tekstų matyti, kad juose nėra nuorodų, kurių pakaktų įrodyti Bendrijos teisės aktų leidėjo palankumą „iš apačios į viršų“ arba „iš viršaus į apačią“ apskaitos modeliui.

132    Nesant kitokių patikslinimų reikia konstatuoti, kad Bendrijos teisė palieka NRI, vadovaujantis taikytina teise, parinkti naudotinus sąnaudų apskaitos metodus, kurie joms atitinkamais atvejais atrodo tinkamiausi.

133    Šiomis aplinkybėmis nėra reikalo atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktą paskesnį klausimą dėl analitiniu sąnaudų apskaitos modeliu „iš apačios į viršų“ arba „iš viršaus į apačią“ grindžiamo vertinimo metodinių reikalavimų.

134    Taigi į trečiojo klausimo c punktą reikia atsakyti taip: Bendrijos teisė nepanaikina galimybės, kad taikant atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas principą, nesant išsamių ir suprantamų dokumentų, NRI apskaičiuoja sąnaudas remdamosi „iš apačios į viršų“ arba „iš viršaus į apačią“ analitiniu sąnaudų apskaitos modeliu.

 Dėl pirmojo klausimo, susijusios su atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas principo taikymo sritimi

135    Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar Reglamento Nr. 2887/2000 1 straipsnio 4 dalį reikia suprasti taip, kad šio reglamento 3 straipsnio 3 dalyje numatytas atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas principas yra minimalus reikalavimas, nuo kurio valstybių narių teisės aktai negali nukrypti pažeidžiant naudos gavėjų interesus.

136    Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 2887/2000 1 straipsnio 4 dalį šis reglamentas nepažeidžia valstybių narių teisių, ir išlaikyti arba priimti naujas Bendrijos teisei neprieštaraujančias priemones, numatančias išsamesnes nei šio reglamento nuostatas ir (arba) nepatenkančias į šio reglamento taikymo sritį, kurios susijusios, be kita ko, su kitų rūšių prieiga prie vietinių infrastruktūrų.

137    Dėl to paties reglamento 3 straipsnio 3 dalies taip pat reikia priminti, kad joje tik apsiribojama bendro pobūdžio nurodymu, jog atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifus notifikuotieji operatoriai orientuoja į sąnaudas.

138    Atsižvelgiant į pirmiau nurodytų Reglamento Nr. 2887/2000 nuostatų apimtį ir pagrindinės bylos faktinį kontekstą reikia konstatuoti, kad pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar išsamios nacionalinės teisės priemonės, priimtos vadovaujantis šio reglamento 1 straipsnio 4 dalies nuostatomis, gali padaryti šio reglamento 3 straipsnio 3 dalyje nustatytą atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas principą netaikytiną.

139    Šiuo atžvilgiu visų pirma svarbu patikslinti, kad akivaizdu, jog Reglamento Nr. 2887/2000 1 straipsnio 4 dalis palieka valstybėms narėms galimybę išlaikyti arba priimti naujas Bendrijos teisei neprieštaraujančias priemones, numatančias išsamesnes nei šio reglamento nuostatas ir (arba) nepatenkančias į šio reglamento taikymo sritį, kurios susijusios, be kita ko, su atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas principu.

140    Tačiau tokios nuostatos negalima aiškinti kaip suteikiančios valstybėms narėms galimybę nukrypti nuo šio principo toliau taikant arba imantis nacionalinių priemonių.

141    Iš Reglamento Nr. 2887/2000 1 straipsnio 4 dalies formuluotės matyti, kad ši nuostata atitinkamai valstybei narei leidžia išsamiomis nacionalinės teisės nuostatomis papildyti atitinkamas šio reglamento nuostatas, nagrinėjamu atveju – susijusias su atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas principu, o ne nukrypti nuo jų.

142    Reglamento Nr. 2887/2000 1 straipsnio 4 dalimi atitinkamai valstybei narei numatyta galimybė yra pareiga, nes, kaip nurodyta šio sprendimo 48 ir 49 punktuose, šiame reglamente nepateikiama jokių konkrečių šį principą apibrėžiančių elementų.

143    Todėl Reglamento Nr. 2887/2000 1 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta galimybė išlaikyti arba priimti naujas nuostatas, numatančias išsamesnes priemones, leidžia valstybėms narėms savo nacionalinės teisės aktuose numatyti atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas principą sukonkretinančias nuostatas su sąlyga, kad jos nepažeis šio reglamento 1 straipsnio 4 dalyje nustatytų apribojimų.

144    Be kita ko, reikia priminti, kad šis reglamentas buvo priimtas, kaip nurodyta jo 14 konstatuojamojoje dalyje, laikantis Sutarties 5 straipsnyje numatyto subsidiarumo principo ir kad būtent šiame kontekste pateikiamas aiškus nurodymas, jog valstybėms narėms išlieka galimybė nustatyti specifines atitinkamos srities taisykles.

145    Be to reikia patikslinti, jog Teisingumo Teismui pastabas pateikusios pagrindinės bylos šalys nepateikia argumento, kad atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas principo galima netaikyti dėl Reglamento Nr. 2887/2000 1 straipsnio 4 dalies nuostatų, nes pagrindinėje byloje taikytinos nacionalinės teisės nuostatos, t. y. 1996 m. TKG 24 straipsnis bei TEntgV 2 bei 3 straipsniai, numato išsamias šio principo taikymo taisykles.

146    Atvirkščiai, buvo tvirtinama, kad valstybės narės nacionalinėse nuostatose turi sukonkretinti pagrindinėje byloje nagrinėjamą tarifų nustatymo principą pagal šioje srityje turimą diskreciją ir kad bet kuriuo atveju ši diskrecija nebuvo viršyta.

147    Tokiomis aplinkybėmis kyla klausimas, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos, kaip antai 1996 m. TKG 24 straipsnis bei TEntgV 2 bei 3 straipsniai, yra išsamios nuostatos Reglamento Nr. 2887/2000 1 straipsnio 4 dalies prasme.

148    Neabejotina, jog vien perskaičius šias nuostatas galima daryti išvadą, kad tai yra išsamios nuostatos šio reglamento 1 straipsnio 4 dalies prasme.

149    Nepažeisdamos Bendrijos teisės šios nacionalinės teisės nuostatos įgyvendina atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas principą, numatydamos technines priemones, susijusias, be kita ko, su informacija apie mokesčius ir dokumentus, kuriuos turi pateikti prašymą suteikti leidimą taikyti tarifus pateikusi įmonė.

150    Iš to, kas išdėstyta pirmiau, išplaukia, kad į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip: valstybėms narėms Reglamento Nr. 2887/2000 1 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybė priimti išsamias nacionalinės teisės priemones negali padaryti atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas principo, kaip antai nustatyto šio reglamento 3 straipsnio 3 dalyje, netaikytinu.

 Dėl trečiojo klausimo e punkto, susijusio su NRI diskrecija taikant atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas principą

151    Reikia priminti, jog Reglamento Nr. 2887/2000 4 straipsnio „NRI priežiūra“ 1 dalyje numatyta, kad NRI užtikrina, jog atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų nustatymas skatintų sąžiningą ir tvarią konkurenciją.

152    Šiuo atžvilgiu to paties straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad NRI turi teisę, pirma, reikalauti, kad būtų padaryti pakeitimai orientaciniame pasiūlyme dėl atsietos prieigos prie vietinės linijos ir susijusių išteklių, įskaitant kainas, jei tokie pakeitimai yra pagrįsti, bei, antra, reikalauti, kad notifikuotieji operatoriai pateiktų jai atitinkamą informaciją, reikalingą šiam reglamentui įgyvendinti.

153    Iš šių nuostatų išplaukia, kad NRI turi didelę diskreciją reguliuoti tiekiamos atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų nustatymą ir netgi pakeisti pasiūlytų tarifų dydį.

154    Šiuo atžvilgiu svarbu priminti, kad pagal Reglamento Nr. 2887/2000 3 straipsnio 3 dalyje numatytą principą atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifai turi būti nustatomi pagal faktines sąnaudas, t. y. notifikuotojo operatoriaus jau patirtas ir numatomas sąnaudas.

155    Šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad didelė diskrecija, kurią Reglamentas Nr. 2887/2000 pripažįsta NRI tam tikrų atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų aspektų vertinimo atžvilgiu, taikoma ir notifikuotojo operatoriaus patirtų sąnaudų vertinimui.

156    Todėl reikia konstatuoti, kad didelė diskrecija, kurią NRI turi pagal Reglamento Nr. 2887/2000 4 straipsnio 2 dalį, apima ir sąnaudas, į kurias atsižvelgtina, kaip antai palūkanas už investuotą kapitalą ir ilgalaikio turto nusidėvėjimą, pastarųjų apskaičiavimo bazę bei šių sąnaudų pagrindimo apskaitos modelius.

157    Be to, reikia patikslinti, jog iš šio reglamento 4 straipsnio 2 dalies nuostatų taip pat matyti, kad turėdamos didelę šiomis nuostatomis suteiktą diskreciją NRI taip pat gali paspartinti atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų nustatymo kontrolės procedūrą, nes turi teisę pareikalauti pateikti, be kita ko, informaciją apie taikant tarifų orientavimo į sąnaudas principą patirtas sąnaudas.

158    Iš to išplaukia, kad Reglamentas Nr. 2887/2000 suteikia NRI ne tik didelę diskreciją, bet ir tinkamas priemones, kurios leidžia joms veiksmingiau išnagrinėti, ar tinkamai pritaikytas šio reglamento 3 straipsnio 3 dalyje numatytas principas.

159    Todėl į trečiojo klausimo e punktą reikia atsakyti taip: iš Reglamento Nr. 2887/2000 4 straipsnio 1 ir 2 dalių išplaukia, kad nagrinėdamos notifikuotųjų operatorių teikiamos atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifus šio reglamento 3 straipsnio 3 dalyje nustatyto tarifų nustatymo principo atžvilgiu NRI turi didelę diskreciją, kuri apima įvairių šių tarifų aspektų vertinimą ir netgi kainų, taigi ir siūlomų tarifų, pakeitimą. Ši didelė diskrecija apima ir notifikuotųjų operatorių patirtas sąnaudas, kaip antai palūkanas už investuotą kapitalą ir ilgalaikio turto nusidėvėjimą, pastarųjų apskaičiavimo bazę bei šių sąnaudų pagrindimo apskaitos modelius.

 Dėl trečiojo klausimo d ir f–h punktų, susijusių su procedūriniais atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas principo taikymo aspektais

160    Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo nurodyti NRI sprendimų, susijusių su Reglamento Nr. 2887/2000 3 straipsnio 3 dalyje numatyto tarifų nustatymo principo taikymu, teisminės kontrolės apimtį.

161    Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo priimti sprendimą dėl telekomunikacijų operatorių, patenkančių į naudos gavėjų Reglamento Nr. 2887/2000 prasme kategoriją, t. y. telekomunikacijų sektoriuje veikiančių trečiųjų šalių, teisės užginčyti teisme NRI sprendimus leisti taikyti notifikuotųjų operatorių atsietos prieigos prie vietinės linijos teikimo tarifus.

162    Šiame kontekste kyla ir trečias klausimas, kam tenka šio reglamento 3 straipsnio 3 dalyje minimo atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas principo laikymosi įrodinėjimo našta, be kita ko, vykstant teismo procesui arba Reglamento Nr. 2887/2000 4 straipsnyje numatytai priežiūros procedūrai.

 Dėl trečiojo klausimo d punkto, susijusio su teisminės kontrolės apimtimi

163    Visų pirma reikia konstatuoti, kad nei Reglamentas Nr. 2887/2000, nei SRS direktyvos nenumato nei su taikytinais teismo procesais susijusių nacionalinių taisyklių suderinimo, nei juo labiau atitinkamų atvejų teisminės kontrolės apimties.

164    Šiuo klausimu Vokietijos vyriausybė, pagrindinės bylos šalis Vokietijos Federacinė Respublika ir Deutsche Telekom remiasi teismo praktika, pagal kurią tuo atveju, kai Bendrijos teisė pripažįsta Bendrijos institucijoms didelę diskreciją dėl sudėtingų ekonominių vertinimų, kuriuos šios atlieka atitinkamoje srityje, galima Bendrijos teismo priežiūra turi apsiriboti patikrinimu, ar ginčijamos priemonės nesusijusios su akivaizdžia klaida, ar buvo piktnaudžiauta įgaliojimais arba ar atitinkama institucija akivaizdžiai neviršijo savo diskrecijos ribų (žr., be kita ko, 1999 m. sausio 21 d. Sprendimo Upjohn, C‑120/97, Rink. p. I‑223, 34 punktą bei 2005 m. birželio 9 d. Sprendimo HLH Warenvertrieb ir Orthica, C‑211/03, C‑299/03 ir C‑316/03– C‑318/03, Rink. p. I‑5141, 75 punktą)

165    Pagal analogiją perkeliant šią teismo praktiką pagrindinei bylai tvirtinama, kad NRI atlikti Reglamento Nr. 2887/2000 3 straipsnio 3 dalyje numatyto tarifų nustatymo principo taikymo vertinimai, t. y. susiję su sąnaudomis, į kurias reikia atsižvelgti, jų apskaičiavimu ir jų pagrindimo apskaita atliekant sutartinę vietinės telekomunikacijų infrastruktūros įvertinimą, yra sudėtingi ekonominiai vertinimai ir todėl nacionalinio teismo kontrolė taip pat turi būti apribota.

166    Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal teismo praktiką, nesant atitinkamą sritį reglamentuojančių Bendrijos teisės nuostatų, kiekviena valstybė narė savo nacionalinėje teisinėje sistemoje turi paskirti kompetentingus teismus ir nustatyti ieškinių, skirtų užtikrinti iš Bendrijos teisės asmenims kylančių teisių apsaugą, nagrinėjimo procesines taisykles su sąlyga, kad, pirma, tokios taisyklės nebus mažiau palankios nei taikomos panašiems nacionaline teise grindžiamiems ieškiniams (ekvivalentiškumo principas), ir, antra, kad dėl jų naudojimasis Bendrijos teisėje nustatytomis teisėmis netaps praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas) (žr. 2004 m. birželio 17 d. Sprendimo Recheio – Cash & Carry, C‑30/02, Rink. p. I‑6051, 17 punktą ir 2007 m. birželio 7 d. Sprendimo van der Weerd ir kt., C‑222/05–C‑225/05, Rink. p. I‑4233, 28 punktą bei jame nurodytą teismo praktiką).

167    Šiame kontekste reikia pažymėti, kad, kaip teisingai tvirtina Arcor ir kiek platesniame kontekste Lietuvos vyriausybė, iš Reglamento Nr. 2887/2000 11 konstatuojamosios dalies, jo 3 straipsnio 2 bei 3 dalių bei 4 straipsnio 3 dalies matyti, jog NRI privalo užtikrinti, kad atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifai būtų taikomi skaidriomis, sąžiningomis ir nediskriminuojančiomis sąlygomis.

168    Todėl nacionalinis teismas privalo užtikrinti, kad būtų laikomasi iš Reglamento Nr. 2887/2000 kylančių įpareigojimų dėl atsietos prieigos prie vietinės linijos pagal tvarką, atitinkančią šio reglamento 3 straipsnio 3 dalyje nurodytą tarifų nustatymo principą, ir kad tai būtų atliekama nepažeidžiant pirmiau minėtų sąlygų.

169    Iš to išplaukia, kad Bendrijos teisėje nėra jokios normos, pagal kurią valstybės narės privalėtų numatyti specialią NRI sprendimų, susijusių su notifikuotojo operatoriaus taikomais prieigos prie jo vietinės linijos tarifais, kontrolės instituciją.

170    Iš viso to, kas išdėstyta pirmiau, darytina išvada, kad į trečiojo klausimo d punktą reikia atsakyti taip: pagal turimą procedūrinę autonomiją tik valstybės narės, laikydamosi teisminės apsaugos ekvivalentiškumo ir veiksmingumo principų, turi kompetenciją paskirti kompetentingus teismus, nustatyti bylų teiseną ir dėl to – NRI sprendimų, susijusių su leidimu taikyti notifikuotųjų operatorių tarifus už atsietą prieigą prie vietinės linijos, teisminės kontrolės tvarką. Tokiomis aplinkybėmis nacionalinis teismas privalo užtikrinti, kad iš Reglamento Nr. 2887/2000 išplaukiančių įpareigojimų dėl atsietos prieigos prie vietinės linijos pagal tvarką, atitinkančią šio reglamento 3 straipsnio 3 dalyje numatytą tarifų nustatymo principą, būtų iš tikrųjų laikomasi skaidriomis, sąžiningomis ir nediskriminuojančiomis sąlygomis.

 Dėl trečiojo klausimo c punkto, susijusio su teise apskųsti NRI sprendimus dėl notifikuotųjų operatorių tarifų už atsietą prieigą prie jų vietinės linijos

171    Trečiojo klausimo f punktu Teisingumo Teismo iš esmės prašoma išnagrinėti, ar naudos gavėjai Reglamento Nr. 2887/2000 prasme gali ginčyti NRI sprendimus, kuriais, vadovaujantis tarifų orientavimo į sąnaudas srities reikalavimais, leidžiama taikyti notifikuotųjų operatorių tarifus už atsietą prieigą prie jų vietinės linijos.

172    Siekiant atsakyti į šį klausimą, reikia išnagrinėti reguliavimo sistemą, kurios dalį sudaro Reglamento Nr. 2887/2000 3 straipsnio 3 punktas.

173    Šiuo atžvilgiu reikia priminti, jog pagal Direktyvos 90/387 5a straipsnio 3 dalies formuluotę valstybės narės užtikrina, kad nacionaliniu lygiu veiktų tinkami mechanizmai, suteikiantys teisę šaliai, kuriai turėjo įtaką NRI sprendimas, skųstis nuo susijusių šalių nepriklausomai institucijai.

174    Ši nuostata išreiškia veiksmingos teisminės apsaugos principą, kuris yra iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų kylantis bendrasis Bendrijos teisės principas, įtvirtintas 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose, pagal kurį valstybių narių teismai turi užtikrinti teisės subjektams iš Bendrijos teisės kylančių teisių teisminę gynybą (pagal analogiją žr. 2008 m. vasario 21 d. Sprendimo Tele2 Telecommunication, C‑426/05, Rink. p. I‑0000, 30 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

175    Kadangi remiantis Reglamento Nr. 2887/2000 4 straipsniu priimtas NRI sprendimas patenka į Direktyvos 90/387 5a straipsnio 3 dalies taikymo sritį, ši direktyva reikalauja, kad nacionalinė teisė numatytų tinkamus mechanizmus, suteikiančius teisę šaliai, kuriai šis sprendimas „turi įtakos“, skųstis nepriklausomai institucijai. Ši garantija taikoma tiek šio sprendimo adresatui, tiek naudos gavėjams Reglamento Nr. 2887/2000 prasme.

176    Dėl trečiųjų asmenų teisės pateikti skundą reikia konstatuoti, kad nors naudos gavėjas ir nėra NRI sprendimo adresatas, jis įgyja šalies, kuriai sprendimas „turi įtakos“, statusą, kai toks sprendimas potencialiai gali turėti įtakos jo teisėms dėl, pirma, savo turinio arba, antra, dėl šios šalies vykdomos arba ketinamos vykdyti veiklos (pagal analogiją žr. minėto sprendimo Tele2 Telecommunication 39 punktą).

177    Pagrindinės bylos atveju reikia konstatuoti, kad su notifikuotuoju operatoriumi sudariusi prieigos prie vietinių linijų sutartį Arcor yra šalis, kuriai NRI sprendimas „turi įtakos“ Direktyvos 90/387 5a straipsnio 3 dalies prasme, nes šis sprendimas, susijęs su atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas reikalavimais, neišvengiamai turi įtakos jos, kaip tokios sutarties šalies, teisėms. Tačiau reikia papildomai nurodyti, jog sutartinis ryšys, kaip antai egzistuojantis nagrinėjamoje pagrindinėje byloje, nebūtinas tam, kad toks sprendimas potencialiai galėtų turėti įtakos gavėjo teisėms.

178    Iš to, kas išdėstyta pirmiau, išplaukia, kad į trečiojo klausimo f punktą reikia atsakyti taip: Reglamento Nr. 2887/2000 4 straipsnio 1 dalimi, skaitoma kartu su Direktyvos 90/387 5a straipsnio 3 dalimi, reikalaujama, jog nacionaliniai teismai aiškintų ir taikytų naudojimąsi teise užginčyti sprendimą reglamentuojančias nacionalines procesines taisykles taip, kad NRI sprendimą dėl leidimo taikyti atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifus gali teisme užginčyti ne tik įmonės, kurios yra tokio sprendimo adresatės, bet ir naudos gavėjai minėto reglamento prasme, kurių teisėms šis sprendimas potencialiai galėtų turėti įtaką.

 Dėl trečiojo klausimo g ir h punktų, susijusių su įrodinėjimo našta

179    Trečiojo klausimo g ir h punktais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo nustatyti, kam tenka pareiga, vykstant Reglamento Nr. 2887/2000 4 straipsnyje numatytai priežiūros procedūrai arba teisminei NRI sprendimo leisti taikyti minėtus notifikuotojo operatoriaus tarifus užginčijimo procedūrai, įrodinėti, kad laikytasi atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas principo.

180    Pirma, kalbant apie pareigą įrodinėti, kad, vykstant Reglamento Nr. 2887/2000 4 straipsnyje numatytai priežiūros procedūrai, laikytasi atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas principo, reikia konstatuoti, kad šiame reglamente bei Rekomendacijoje 2000/417 šiuo klausimu nėra jokių nuostatų.

181    Todėl reikia išnagrinėti, ar SRS direktyvose šiuo klausimu yra kokių nors nuorodų.

182    Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad Direktyvos 97/33 7 straipsnio 2 dalis numato, jog pareiga įrodyti, kad mokesčiai yra nustatyti remiantis faktinėmis sąnaudomis, įskaitant protingą investicijų grąžą, priklauso organizacijai, teikiančiai sujungimą su savo įrenginiais.

183    Iš to išplaukia, jog šioje direktyvoje yra nuostatų, leidžiančių manyti, kad vykstant administracinei leidimo taikyti mokesčius suteikimo procedūrai kiekybinius elementus, kuriais grindžiamas notifikuotojo operatoriaus siūlomas taikyti tarifas, turi įrodyti šis operatorius.

184    Be šios vienareikšmės SRS nuostatos, dar reikia nurodyti, kad pagal atsietos prieigos prie vietinės linijos sistemą notifikuotasis operatorius turi gauti iš NRI leidimą taikyti savo tarifus ir kad jis yra vienintelis, galintis pateikti informaciją apie jo tinklo įrengimo sąnaudas.

185    Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir kadangi informacija, kuria grindžiami siūlomi tarifai, yra susijusi visų pirma su notifikuotuoju operatoriumi, darytina išvada, kad vykstant Reglamento Nr. 2887/2000 4 straipsnyje numatytai priežiūros procedūrai atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas principo laikymosi įrodymus turi pateikti šis operatorius.

186    Kita vertus, ši išvada netaikoma naudos gavėjams Reglamento Nr. 2887/2000 prasme.

187    Iš tiesų, Bendrijos teisėje nesant jokios taisyklės, kuri būtų susijusi su pareiga įrodyti, kad vykstant priežiūros procedūrai laikytasi atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas principo, nustatyti Reglamento Nr. 2887/2000 4 straipsnyje numatytoje priežiūros procedūroje taikytinas įrodinėjimo taisykles, įskaitant šios įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp sprendimą leisti taikyti notifikuotojo operatoriaus tarifus priėmusios NRI ir šį sprendimą ginčijančio naudos gavėjo, vadovaudamosi savo procesinėmis taisyklėmis turi valstybės narės.

188    Antra, kalbant apie pareigą įrodinėti, kad, vykstant teisminei NRI sprendimo leisti taikyti minėtus notifikuotojo operatoriaus tarifus užginčijimo procedūrai, laikytasi atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas principo, reikia nurodyti, kad šiuo klausimu nei Reglamente Nr. 2887/2000, nei SRS nepateikiama jokių išsamesnių paaiškinimų.

189    Taigi, Bendrijos teisėje nesant jokios normos, kuri būtų susijusi su šio principo laikymosi įrodinėjimo našta vykstant tokiam teismo procesui, nustatyti taikytinas įrodinėjimo taisykles, įskaitant šios įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp sprendimą leisti taikyti notifikuotojo operatoriaus tarifus priėmusios NRI ir šį sprendimą ginčijančio naudos gavėjo, vadovaudamosi savo procesinėmis taisyklėmis turi valstybės narės.

190    Šiuo atžvilgiu reikia papildomai nurodyti, kad šia valstybių narių kompetencija galima naudotis tik laikantis teisminės apsaugos veiksmingumo ir ekvivalentiškumo Bendrijos teisės principų.

191    Iš teismo praktikos iš tiesų matyti, jog valstybės narės privalo užtikrinti, kad įrodinėjimo taisyklės, be kita ko, Bendrijos teisės pažeidimu grindžiamų ieškinių nagrinėjimui taikytinos taisyklės dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, pirma, nebūtų mažiau palankios už taikomas panašiems vidaus teise grindžiamiems ieškiniams ir, antra, dėl jų Bendrijos teisėje asmenims nustatytų teisių įgyvendinimas neturi tapti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (žr. 2000 m. vasario 3 d. Sprendimo Dounias, C‑228/98, Rink. p. I‑577, 69 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

192    Iš to, kas išdėstyta pirmiau, išplaukia, kad į trečiojo klausimo g ir h punktus reikia atsakyti taip: Reglamentas Nr. 2887/2000 turi būti aiškinamas taip, kad vykstant atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų nustatymo priežiūros, kurią NRI atlieka pagal šio reglamento 4 straipsnį, procedūrai, įrodymus, jog šie tarifai atitinka tarifų orientavimo į sąnaudas principą, turi pateikti notifikuotasis operatorius. Kita vertus, valstybės narės turi paskirstyti įrodinėjimo naštą tarp sprendimą leisti taikyti notifikuotojo operatoriaus tarifus priėmusios NRI ir šį sprendimą ginčijančio naudos gavėjo. Be to, vadovaudamosi savo procesinėmis normomis ir laikydamosi teisminės apsaugos veiksmingumo bei ekvivalentiškumo Bendrijos teisės principų, valstybės narės turi nustatyti šios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles tuo atveju, kai teisme užginčijamas NRI sprendimas leisti taikyti notifikuotojo operatoriaus tarifus už atsietą prieigą prie jo vietinės linijos.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

193    Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

1.      Palūkanos už investuotą kapitalą ir vietinei linijai įrengti naudojamo ilgalaikio turto nusidėvėjimas yra sąnaudos, į kurias reikia atsižvelgti vadovaujantis 2000 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2887/2000 dėl atsietos prieigos prie vietinės linijos 3 straipsnio 3 dalyje numatytu atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas principu.

2.      Siekdamos nustatyti notifikuotojo operatoriaus sąnaudų apskaičiavimo bazę taikant Reglamento Nr. 2887/2000 3 straipsnio 3 dalyje numatytą atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas principą, nacionalinės reguliavimo institucijos privalo atsižvelgti į faktines sąnaudas, t. y. notifikuotojo operatoriaus jau patirtas ir tinklo ar tam tikrų jo elementų pakeitimo išlaidų įvertinimu pagrįstas numatomas sąnaudas.

3.      Pagal Reglamento Nr. 2887/2000 4 straipsnio 2 dalies b punktą nacionalinė reguliavimo institucija gali reikalauti, kad notifikuotasis operatorius pateiktų jai atitinkamą informaciją dėl dokumentų, pagrindžiančių sąnaudas, į kurias jis atsižvelgė taikydamas atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas principą. Kadangi Bendrijos teisėje nėra nuostatos dėl pateiktinų apskaitos dokumentų, įvertinti, ar pateikti dokumentai yra tinkamiausi sąnaudų apskaitai, atsižvelgdamos į taikytiną teisę turi tik nacionalinės reguliavimo institucijos.

4.      Bendrijos teisė nepanaikina galimybės, kad taikant atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas principą, nesant išsamių ir suprantamų dokumentų, nacionalinės reguliavimo institucijos apskaičiuoja sąnaudas remdamosi „iš apačios į viršų“ arba „iš viršaus į apačią“ analitiniu sąnaudų apskaitos modeliu.

5.      Valstybėms narėms Reglamento Nr. 2887/2000 1 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybė priimti išsamias nacionalinės teisės priemones negali padaryti atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas principo, kaip antai nustatyto šio reglamento 3 straipsnio 3 dalyje, netaikytinu.

6.      Iš Reglamento Nr. 2887/2000 4 straipsnio 1 ir 2 dalių išplaukia, kad nagrinėdamos notifikuotųjų operatorių teikiamos atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifus šio reglamento 3 straipsnio 3 dalyje nustatyto tarifų nustatymo principo atžvilgiu nacionalinės reguliavimo institucijos turi didelę diskreciją, kuri apima įvairių šių tarifų aspektų vertinimą ir netgi kainų, taigi ir siūlomų tarifų, pakeitimą. Ši didelė diskrecija apima ir notifikuotųjų operatorių patirtas sąnaudas, kaip antai palūkanas už investuotą kapitalą ir ilgalaikio turto nusidėvėjimą, pastarųjų apskaičiavimo bazę bei šių sąnaudų pagrindimo apskaitos modelius.

7.      Pagal turimą procedūrinę autonomiją tik valstybės narės, laikydamosi teisminės apsaugos ekvivalentiškumo ir veiksmingumo principų, turi kompetenciją paskirti kompetentingus teismus, nustatyti bylų teiseną ir dėl to – nacionalinių reguliavimo institucijų sprendimų, susijusių su leidimu taikyti notifikuotųjų operatorių tarifus už atsietą prieigą prie vietinės linijos, teisminės kontrolės tvarką. Tokiomis aplinkybėmis nacionalinis teismas privalo užtikrinti, kad iš Reglamento Nr. 2887/2000 išplaukiančių įpareigojimų dėl atsietos prieigos prie vietinės linijos pagal tvarką, atitinkančią šio reglamento 3 straipsnio 3 dalyje numatytą tarifų nustatymo principą, būtų iš tikrųjų laikomasi skaidriomis, sąžiningomis ir nediskriminuojančiomis sąlygomis.

8.      Reglamento Nr. 2887/2000 4 straipsnio 1 dalimi, skaitoma kartu su 1990 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos 90/387/EEB dėl telekomunikacijų paslaugų vidaus rinkos sukūrimo įgyvendinant atvirojo tinklo teikimą, su pakeitimais, padarytais 1997 m. spalio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/51/EB, 5a straipsnio 3 dalimi, reikalaujama, jog nacionaliniai teismai aiškintų ir taikytų naudojimąsi teise užginčyti sprendimą reglamentuojančias nacionalines procesines taisykles taip, kad nacionalinės reguliavimo institucijos sprendimą dėl leidimo taikyti atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifus teisme gali užginčyti ne tik įmonės, kurios yra tokio sprendimo adresatės, bet ir naudos gavėjai minėto reglamento prasme, kurių teisėms šis sprendimas potencialiai galėtų turėti įtaką.

9.      Reglamentas Nr. 2887/2000 turi būti aiškinamas taip, kad vykstant atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų nustatymo priežiūros, kurią nacionalinė reguliavimo institucija atlieka pagal šio reglamento 4 straipsnį, procedūrai įrodymus, jog šie tarifai atitinka tarifų orientavimo į sąnaudas principą, turi pateikti notifikuotasis operatorius. Kita vertus, valstybės narės turi paskirstyti įrodinėjimo naštą tarp sprendimą leisti taikyti notifikuotojo operatoriaus tarifus priėmusios nacionalinės reguliavimo institucijos ir šį sprendimą ginčijančio naudos gavėjo. Be to, vadovaudamosi savo procesinėmis normomis ir laikydamosi teisminės apsaugos veiksmingumo bei ekvivalentiškumo Bendrijos teisės principų, valstybės narės turi nustatyti šios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles tuo atveju, kai teisme užginčijamas nacionalinės reguliavimo institucijos sprendimas leisti taikyti notifikuotojo operatoriaus tarifus už atsietą prieigą prie jo vietinės linijos.

Parašai.


* Proceso kalba: vokiečių.