Language of document : ECLI:EU:C:2019:1077

TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2019 m. gruodžio 12 d.(*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūra – Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Europos arešto orderis – Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR – 6 straipsnio 1 dalis – Sąvoka „išduodančioji teisminė institucija – Kriterijai – Europos arešto orderis, valstybės narės prokuratūros išduotas baudžiamojo persekiojimo vykdymo tikslais“

Sujungtose bylose C‑566/19 PPU ir C‑626/19 PPU

dėl Cour d’appel (Apeliacinis teismas, Liuksemburgas) 2019 m. liepos 9 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2019 m. liepos 25 d., ir rechtbank Amsterdam (Amsterdamo apylinkės teismas, Nyderlandai) 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2019 m. rugpjūčio 22 d., pagal SESV 267 straipsnį pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą bylose dėl Europos arešto orderių, išduotų dėl

JR (C‑566/19 PPU),

YC (C‑626/19 PPU),

TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija)

kurį sudaro kolegijos pirmininkas J.-C. Bonichot, teisėjai M. Safjan, L. Bay Larsen, C. Toader (pranešėja) ir N. Jääskinen,

generalinis advokatas M. Campos Sánchez-Bordona,

posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2019 m. spalio 24 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas

–        JR, atstovaujamo advokatų P.-F. Onimus, E. Moyne, G. Goubin ir F. Joyeux,

–        YC, atstovaujamo advokatų T. E. Korff ir H. G. Koopman,

–        Parquet général du Grand-Duché de Luxembourg, atstovaujamos J. Petry,

–        Openbaar Ministerie, atstovaujamos K. van der Schaft ir N. Bakkenes,

–        Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. K. Bulterman ir J. Langer,

–        Airijos, atstovaujamos G. Hodge ir M. Browne, padedamų SC R. Kennedy,

–        Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos L. Aguilera Ruiz,

–        Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos A. Daniel ir A.-L. Desjonquères,

–        Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato L. Fiandaca,

–        Suomijos vyriausybės, atstovaujamos M. Pere,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos S. Grünheid ir R. Troosters,

susipažinęs su 2019 m. lapkričio 26 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (OL L 190, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 34), iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR (OL L 81, 2009, p. 24) (toliau – Pagrindų sprendimas 2002/584), 6 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2        Šie prašymai pateikti atitinkamai Liuksemburge ir Nyderlanduose vykdant Europos arešto orderius, kuriuos Respublikos prokuroras prie Tribunal de grande instance de Lyon (Liono apygardos teismas, Prancūzija) išdavė 2019 m. balandžio 24 d., kad būtų vykdomas JR baudžiamasis persekiojimas (byla C‑566/19 PPU), o Respublikos prokuroras prie Tribunal de grande instance de Tours (Tūro apygardos teismas, Prancūzija) išdavė 2019 m. kovo 27 d., kad būtų vykdomas YC baudžiamasis persekiojimas (byla C‑626/19 PPU).

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

3        Pagrindų sprendimo 2002/584 5, 6, 10 ir 12 konstatuojamosiose dalyse įtvirtinta:

„(5)      Sąjungos siekis tapti laisvės, saugumo ir teisingumo erdve reikalauja panaikinti ekstradiciją tarp valstybių narių ir pakeisti ją perdavimo sistema tarp teisminių institucijų. Be to, pradėjus taikyti naują [supaprastintą] nuteistų ar įtariamų asmenų perdavimo sistemą vykdant baudžiamuosius nuosprendžius ar traukiant baudžiamojon atsakomybėn [ar baudžiamąjį persekiojimą], galima panaikinti dabartinės ekstradicijos tvarkos sudėtingumą ir jai būdingas vilkinimo tendencijas. Tradiciniai iki šiol egzistavę valstybių narių bendradarbiavimo santykiai laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje turėtų būti pakeisti teismo sprendimų baudžiamosiose bylose laisvo judėjimo sistema, taikoma ir ikiteisminiams [tarpiniams], ir galutiniams sprendimams.

(6)      Šiame pagrindų sprendime numatytas Europos arešto orderis baudžiamosios teisės srityje yra pirmoji konkreti priemonė, įgyvendinanti abipusio pripažinimo principą, kurį Europos Vadovų Taryba pavadino teisminio bendradarbiavimo „kertiniu akmeniu.

<…>

(10)      Europos arešto orderio mechanizmas remiasi aukštu valstybių narių tarpusavio pasitikėjimu. Jo įgyvendinimą galima sustabdyti tik tuo atveju, jei viena iš valstybių narių sunkiai ir nuolat pažeidinėja [ES] 6 straipsnio 1 dalyje išdėstytus principus, Tarybos nustatytus [kai šie pažeidimai nustatyti Tarybos] pagal [ES] 7 straipsnio 1 dalį, ir dėl to atsiranda jos 7 straipsnio 2 dalyje nurodytos pasekmės.

<…>

(12)      Šis pagrindų sprendimas grindžiamas pagarba pagrindinėms teisėms ir principams, kurie pripažįstami [ES] 6 straipsnyje ir kurie atsispindi Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje <…>, ypač jos VI skyriuje. <…>“

4        Šio pagrindų sprendimo 1 straipsnyje „Europos arešto orderio apibrėžimas ir įpareigojimas jį vykdyti“ numatyta:

„1.      Europos arešto orderis yra teisminis sprendimas, kurį išduoda [priima] valstybė narė, kad kita valstybė narė areštuotų [suimtų] ir perduotų prašomą perduoti asmenį, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba vykdyti laisvės atėmimo bausmę [siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą arba laisvės atėmimo bausmę], arba sprendimą dėl įkalinimo.

2.      Valstybės narės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis.

3.      Šis pagrindų sprendimas nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisinius principus, įtvirtintus [ES] 6 straipsnyje.“

5        Šio pagrindų sprendimo 2 straipsnio „Europos arešto orderio taikymo sritis“ 1 dalyje nustatyta:

„Europos arešto orderis gali būti išduotas už veiką, baustiną pagal išduodančios valstybės narės teisę laisvės atėmimo bausme arba įkalinimu, kurio ilgiausias terminas – bent 12 mėnesių, arba, kai bausmė arba sprendimas dėl įkalinimo jau yra priimtas, – bent keturi mėnesiai.“

6        Pagrindų sprendimo 6 straipsnyje „Kompetentingų teisminių institucijų nustatymas“ numatyta:

„1.      Išduodančioji teisminė institucija – tai išduodančiosios valstybės narės teisminė institucija, kuri pagal tos valstybės teisę yra kompetentinga išduoti Europos arešto orderį.

2.      Vykdančioji teisminė institucija – tai vykdančiosios valstybės narės teisminė institucija, kuri pagal tos valstybės teisę yra kompetentinga vykdyti Europos arešto orderį.

3.      Kiekviena valstybė narė Tarybos Generaliniam sekretoriatui praneša kompetentingą pagal jos teisę teisminę instituciją.“

 Prancūzijos teisė

 Konstitucija

7        1958 m. spalio 4 d. Konstitucijos 64 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Respublikos prezidentas yra teisminės valdžios nepriklausomumo garantas.“

 Nutarimas dėl organinio įstatymo dėl magistratų statuso

8        1958 m. gruodžio 22 d. Nutarimo Nr. 58-1270 dėl organinio įstatymo dėl magistratų statuso (JORF, 1958 m. gruodžio 23 d., p. 11551) 5 straipsnyje nustatyta:

„Prokurorams vadovauja ir juos kontroliuoja jų tiesioginiai vadovai, jie pavaldūs garde des sceaux, ministre de la justice (teisingumo ministras). Per posėdį jie laisvai reiškia savo nuomonę.“

 Baudžiamojo proceso kodeksas

9        Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) įstatyminės dalies I knygą „Dėl baudžiamosios politikos įgyvendinimo, valstybinio kaltinimo palaikymo ir ikiteisminio tyrimo vykdymo“ sudaro keturios antraštinės dalys.

10      BPK I knygos I antraštinė dalis „Institucijos, atsakingos už baudžiamosios politikos įgyvendinimą, valstybinį kaltinimą ir ikiteisminį tyrimą“, be kita ko, apima 30, 31 ir 36 straipsnius. 30 straipsnyje nustatyta:

„Teisingumo ministras įgyvendina Vyriausybės nustatytą baudžiamąją politiką. Jis užtikrina jos darnų taikymą Respublikos teritorijoje.

Šiuo tikslu jis duoda bendro pobūdžio nurodymus prokurorams.

Jis negali jiems duoti jokių nurodymų konkrečiose bylose.

<…>“

11      BPK 31 straipsnis suformuluotas taip:

„Laikydamasi jai privalomo nešališkumo principo, prokuratūra vykdo valstybinį kaltinimą ir reikalauja laikytis įstatymo.“

12      BPK 36 straipsnyje nustatyta:

„Generalinis prokuroras rašytiniais nurodymais, kurie pridedami prie bylos medžiagos, gali įpareigoti Respublikos prokurorus pradėti ar pavesti pradėti persekiojimą arba pateikti kompetentingam teismui atitinkamus, Generalinio prokuroro nuomone, reikalingus rašytinius prašymus.“

13      BPK I knygos III antraštinė dalis „Ikiteisminio tyrimo institucijos“ apima, be kita ko, I skyrių „Ikiteisminio tyrimo teisėjas: pirmojo laipsnio teisminė ikiteisminio tyrimo institucija“; jį sudaro trylika skirsnių.

14      Šio BPK skyriaus 6 skirsnio 122 straipsnyje „Nutartys ir jų vykdymas“ nustatyta:

„Atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes ikiteisminio tyrimo teisėjas gali priimti nutartį dėl asmens paieškos, privalomo atvykimo, atvesdinimo ar suėmimo. Laisvės ir suėmimo klausimus sprendžiantis teisėjas gali priimti nutartį dėl asmens suėmimo vykdymo.

<…>

Nutartyje skirti suėmimą teisėsaugos pareigūnams nurodoma atlikti asmens, dėl kurio ji priimta, paiešką ir pristatyti jį pas [ikiteisminio tyrimo teisėją], prieš tai, jei reikia, pristačius tą asmenį į nutartyje nurodytą tardymo izoliatorių, kur jis bus užregistruotas ir bus vykdomas jo suėmimas.

<…>“

15      BPK 131 straipsnyje, kuris taip pat yra minėtame 6 skirsnyje, numatyta:

„Jei asmuo slapstosi arba gyvena už Respublikos teritorijos ribų, ikiteisminio tyrimo teisėjas, susipažinęs su Respublikos prokuroro nuomone, gali nutarti skirti jam suėmimą, jei už veiką numatyta laisvės atėmimo arba sunkesnė bausmė.“

16      BPK 170 straipsnyje, kuris yra šio kodekso I knygos III antraštinės dalies I skyriaus 10 skirsnyje „Ikiteisminio tyrimo [veiksmo ar procesinio dokumento] pripažinimas negaliojančiu“, nustatyta:

„Bet kuriuo atveju vykstant ikiteisminiam tyrimui ikiteisminio tyrimo teisėjas, Respublikos prokuroras, bylos šalys arba specialus liudytojas gali kreiptis į ikiteisminio tyrimo kolegiją dėl veiksmo ar procesinio dokumento pripažinimo negaliojančiu.“

17      BPK IV knyga, skirta „tam tikroms specialioms procedūroms“, apima, be kita ko, X antraštinę dalį „Tarptautinė teisinė pagalba“, kurią sudaro septyni skyriai; jos IV skyrius pavadintas „Europos arešto orderis, perdavimo tarp valstybių narių procedūros pagal 2002 m. birželio 13 d. Europos Sąjungos Tarybos pagrindų sprendimą ir perdavimo procedūros pagal Europos Sąjungos su kitomis valstybėmis sudarytus susitarimus“. Šio BPK IV skyriaus 695-16 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Prokuratūra prie ikiteisminio tyrimo, baudžiamųjų nuosprendžių priėmimo ar bausmių taikymo klausimus sprendžiančio teismo, kuris priėmė nutartį skirti suėmimą, atsižvelgdama į 695-12–695-15 straipsniuose nustatytas taisykles ir sąlygas, teismo prašymu arba savo iniciatyva nurodo jį vykdyti, išduodama Europos arešto orderį.“

 Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai

 Byla C566/19 PPU

18      2019 m. balandžio 24 d. Respublikos prokuroras prie Tribunal de grande instance de Lyon (Liono apygardos teismas) išdavė Europos arešto orderį, kad būtų vykdomas JR, įtariamo dalyvavimu darant nusikaltimus, susijusius su nusikalstamu susivienijimu, baudžiamasis persekiojimas.

19      Šis orderis buvo išduotas vykdant nutartį skirti suėmimą, kurią tą pačią dieną priėmė Tribunal de grande instance de Lyon (Liono apygardos teismas) ikiteisminio tyrimo teisėjas.

20      Remiantis Europos arešto orderiu, 2019 m. balandžio 24 d. JR buvo suimtas Liuksemburge. Tačiau 2019 m. balandžio 25 d. Tribunal d’arrondissement de Luxembourg (Liuksemburgo apygardos teismas, Liuksemburgas) ikiteisminio tyrimo teisėjas, kuriam JR buvo pristatytas, paleido jį, nes manė, kad faktinės aplinkybės Europos arešto orderyje nurodytos labai glaustai ir neleidžia jam suprasti JR inkriminuojamų nusikalstamų veikų pobūdžio.

21      2019 m. gegužės 28 d. procureur d’État du Luxembourg (Liuksemburgo valstybės prokuroras, Liuksemburgas) paprašė Tribunal d’arrondissement de Luxembourg (Liuksemburgo apygardos teismas) ikiteisminio tyrimo kolegijos pripažinti, kad JR turi būti perduotas Prancūzijos valdžios institucijoms.

22      2019 m. birželio 19 d. nutartimi Tribunal d’arrondissement de Luxembourg (Liuksemburgo apygardos teismas) ikiteisminio tyrimo kolegija nutarė, kad neturi jurisdikcijos nagrinėti JR pateiktą prašymą pripažinti minėtą Europos arešto orderį negaliojančiu, ir patenkino prašymą perduoti jį Prancūzijos valdžios institucijoms.

23      Dėl šios nutarties JR pateikė apeliacinį skundą Cour d’appel (Apeliacinis teismas, Liuksemburgas), visų pirma tvirtindamas, kad Prancūzijoje prokurorai negali būti laikomi išduodančiąja teismine institucija, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį, nes vykdomoji valdžia gali jiems duoti netiesioginių nurodymų.

24      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad iš pirmo žvilgsnio prokurorai galėtų būti laikomi atitinkančiais nepriklausomumo reikalavimus, nustatytus 2019 m. gegužės 27 d. Sprendime OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) (C‑508/18 ir C‑82/19 PPU, EU:C:2019:456), nes pagal BPK 30 straipsnį teisingumo ministras negali jiems duoti nurodymų konkrečiose bylose. Vis dėlto šis teismas pažymi, kad pagal BPK 36 straipsnį generaliniam prokurorui, jeigu jis mano esant tikslinga, leidžiama raštu įpareigoti Respublikos prokurorus pradėti baudžiamąjį persekiojimą arba pateikti kompetentingam teismui rašytinius prašymus.

25      Taigi, remdamasis generalinio advokato M. Campos Sánchez-Bordona išvada bylose OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) (C‑508/18 ir C‑82/19 PPU, EU:C:2019:337) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, ar toks hierarchinis ryšys suderinamas su nepriklausomumo reikalavimais, reikalingais tam, kad nacionalinė institucija būtų pripažinta išduodančiąja teismine institucija, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį.

26      Šis teismas taip pat nurodo, kad prokuratūrai būdingas nedalumas, o tai reiškia, kad bet koks vieno iš jos narių veiksmas atliekamas visos prokuratūros vardu. Be to, konkrečioje byloje prokuratūra privalo kontroliuoti, kaip laikomasi Europos arešto orderio išdavimo sąlygų, ir vertinti jo proporcingumą, tuo pačiu metu ji įgaliota vykdyti baudžiamąjį persekiojimą toje byloje, todėl jos nešališkumui gali kilti grėsmė.

27      Šiomis aplinkybėmis Cour d’appel (Apeliacinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar pagal Prancūzijos teisę kompetentinga Prancūzijos prokuratūra prie ikiteisminio tyrimo ar bylą nagrinėjančio teismo gali būti laikoma Europos arešto orderį išduodančiąja teismine institucija, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo [2002/584] 6 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąvokos savarankišką reikšmę, jeigu ji, privalėdama tikrinti, ar laikomasi būtinų Europos arešto orderio išdavimo sąlygų, ir nagrinėti, ar toks išdavimas proporcingas atsižvelgiant į baudžiamosios bylos aplinkybes, kartu yra baudžiamąjį persekiojimą toje pačioje byloje vykdanti institucija?“

 Byla C626/19 PPU

28      2019 m. kovo 27 d. Respublikos prokuroras prie Tribunal de grande instance de Tours (Tūro apygardos teismas, Prancūzija) išdavė Europos arešto orderį, kad būtų vykdomas YC, įtariamo Prancūzijoje dalyvavus ginkluotame užpuolime, baudžiamasis persekiojimas.

29      Tas orderis buvo išduotas vykdant nutartį skirti suėmimą, kurią tą pačią dieną priėmė Tribunal de grande instance de Tours (Tūro apygardos teismas) ikiteisminio tyrimo teisėjas.

30      Remiantis Europos arešto orderiu 2019 m. balandžio 5 d. YC buvo suimtas Nyderlanduose.

31      Tą pačią dieną Openbaar Ministerie (prokuratūra, Nyderlandai), remdamasi pagrindinei bylai taikytinos 2004 m. balandžio 29 d. Overleveringswet (Įstatymas dėl perdavimo) redakcijos 23 straipsniu, pateikė rechtbank Amsterdam (Amsterdamo apylinkės teismas, Nyderlandai) prašymą išnagrinėti minėtą Europos arešto orderį.

32      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, kaip matyti iš 2019 m. gegužės 27 d. Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) (C‑508/18 ir C‑82/19 PPU, EU:C:2019:456) 50, 74 ir 75 punktų, prokuroras gali būti laikomas išduodančiąja teismine institucija, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį, jei dalyvauja vykdant teisingumą išduodančiojoje valstybėje narėje, veikia nepriklausomai, o jo sprendimas išduoti Europos arešto orderį gali būti apskųstas teismine tvarka.

33      Šio teismo nuomone, nagrinėjamu atveju pirmieji du reikalavimai įvykdyti, nes Prancūzijoje prokurorai dalyvauja vykdant teisingumą ir jiems nekyla rizika, kad vykdomoji valdžia tiesiogiai ar netiesiogiai duos jiems konkrečius pavedimus ar nurodymus.

34      Vis dėlto dėl trečiojo reikalavimo minėtas teismas pažymi, kad, kaip matyti iš Prancūzijos valdžios institucijų jam pateiktos informacijos, sprendimas išduoti Europos arešto orderį ir jo proporcingumas negali būti atskirai apskųsti teismine tvarka. Praktiškai priimdamas nutartį skirti suėmimą, kuria yra grindžiamas Europos arešto orderis, ikiteisminio tyrimo teisėjas taip pat nagrinėja tokio orderio išdavimo sąlygas ir jo proporcingumą.

35      Atsižvelgdamas į tai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmiausia siekia išsiaiškinti, ar priimant nutartį skirti suėmimą, t. y. iki tikrojo prokuratūros sprendimo išduoti Europos arešto orderį, teismo atliekamas galimo tokio orderio išdavimo proporcingumo vertinimas iš esmės atitinka reikalavimus, nustatytus 2019 m. gegužės 27 d. Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūra) (C‑508/18 ir C‑82/19 PPU, EU:C:2019:456) 75 punkte; pagal tą punktą turi egzistuoti galimybė pateikti teismui skundą, visiškai atitinkantį veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus, dėl prokuratūros sprendimo išduoti Europos arešto orderį.

36      Tada atsižvelgdamas į tai, kad, remiantis Prancūzijos valdžios institucijų jam pateikta informacija, perdavus atitinkamą asmenį išduodančiajai valstybei narei jis gali pateikti teismui skundą dėl Europos arešto orderio pripažinimo negaliojančiu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar tokia galimybė atitinka tuos pačius reikalavimus.

37      Šiomis aplinkybėmis rechtbank Amsterdam (Amsterdamo apylinkės teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar prokuroras, kuris dalyvauja vykdant teisingumą išduodančiojoje valstybėje narėje, atlikdamas savo su Europos arešto orderio išdavimu tiesiogiai susijusias užduotis veikia nepriklausomai ir išdavė Europos arešto orderį, laikytinas išduodančiąja teismine institucija, kaip ji suprantama pagal Pagrindų sprendimo [2002/584] 6 straipsnio 1 dalį, kai išduodančiosios valstybės narės teismas patikrino Europos arešto orderio išdavimo sąlygas, visų pirma jo proporcingumą, prieš šiam prokurorui priimant faktinį sprendimą išduoti Europos arešto orderį?

2.      Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai: ar sąlyga, kad, remiantis 2019 m. gegužės 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) (C‑508/18 ir C‑82/19 PPU, EU:C:2019:456) 75 punktu, dėl prokuroro sprendimo išduoti Europos arešto orderį, visų pirma dėl jo proporcingumo, turi būti galima pasinaudoti teisminės gynybos priemone, visiškai atitinkančia veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus, yra įvykdyta, kai prašomas perduoti asmuo po jo faktinio perdavimo gali pateikti skundą, kurį nagrinėjant išduodančiosios valstybės narės teisme galima remtis Europos arešto orderio negaliojimu ir šis teismas, be kita ko, tikrina sprendimo išduoti Europos arešto orderį proporcingumą?“

38      2019 m. rugsėjo 17 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylos C‑566/19 PPU ir C‑626/19 PPU buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys bei priimtas galutinis sprendimas.

 Dėl skubos procedūros

39      2019 m. rugsėjo 17 d. Teisingumo Teismo pirmoji kolegija, remdamasi teisėjos pranešėjos siūlymu, išklausiusi generalinį advokatą, nusprendė taikyti prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą bylose C‑566/19 PPU ir C‑626/19 PPU.

40      Pažymėjusi, kad abu prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl Pagrindų sprendimo 2002/584, patenkančio į SESV trečiosios dalies V antraštinės dalies, susijusios su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, nuostatų taikymo sritį, išaiškinimo, todėl gali būti nagrinėjami pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23a straipsnyje ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnyje numatytą prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą, Teisingumo Teismo pirmoji kolegija, kiek tai susiję su byla C‑626/19 PPU, dėl kurios rechtbank Amsterdam (Amsterdamo apylinkės teismas) prašė taikyti šią procedūrą, pažymėjo, kad YC buvo atimta laisvė ir jo suėmimo vykdymas priklauso nuo pagrindinės bylos baigties. Dėl bylos C‑566/19 PPU Teisingumo Teismo pirmoji kolegija nusprendė, kad nors JR nebuvo atimta laisvė, toje byloje iškeltas klausimas glaudžiai susijęs su byloje C‑626/19 PPU nagrinėjamu klausimu, todėl, siekiant įvykdyti gero teisingumo vykdymo reikalavimus, reikia savo iniciatyva taikyti šios bylos nagrinėjimo skubos tvarka procedūrą.

 Dėl prejudicinių klausimų

41      Savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai iš esmės siekia išsiaiškinti, pirma, ar Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad sąvoka „išduodančioji teisminė institucija“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, apima valstybinį kaltinimą palaikančius valstybės narės prokurorus, kuriems vadovauja ir kuriuos kontroliuoja jų tiesioginiai vadovai, ir, antra, ar 2019 m. gegužės 27 d. Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) (C‑508/18 ir C‑82/19 PPU, EU:C:2019:456) 75 punkte nurodytas reikalavimas kontroliuoti, ar laikomasi Europos arešto orderio išdavimo baudžiamojo persekiojimo vykdymo tikslais sąlygų ir, be kita ko, jo proporcingumą, tenkinamas, kai išduodančiojoje valstybėje narėje teismas vykdo šią kontrolę ir nagrinėja sprendimo išduoti Europos arešto orderį proporcingumą iki jo priėmimo, ir ar, to nepadarius, šis reikalavimas tenkinamas, kai to sprendimo teisminė kontrolė taip pat gali būti vykdoma po to, kai prašomas perduoti asmuo iš tikrųjų perduodamas.

 Pirminės pastabos

42      Iš karto reikia priminti, kad valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo principas ir tarpusavio pripažinimo principas, kuris savo ruožtu pagrįstas šių valstybių abipusiu pasitikėjimu, Sąjungos teisėje yra ypač svarbūs, nes leidžia sukurti ir išlaikyti erdvę be vidaus sienų. Kalbant konkrečiau, tarpusavio pasitikėjimo principas, be kita ko, reikalauja, kad, kiek tai susiję su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, kiekviena valstybė manytų, jog, išskyrus atvejus, kai yra išimtinių aplinkybių, visos kitos valstybės narės paiso Sąjungos teisės ir ypač šios teisės pripažintų pagrindinių teisių (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai), C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

43      Taip pat reikia pažymėti, kad Pagrindų sprendimas 2002/584, kaip matyti iš jo 6 konstatuojamosios dalies, baudžiamosios teisės srityje yra pirmoji konkreti priemonė, įgyvendinanti nuosprendžių ir teismo sprendimų tarpusavio pripažinimo principą, įtvirtintą SESV 82 straipsnio, pakeitusio ES 31 straipsnį, kuriuo remiantis buvo priimtas šis pagrindų sprendimas, 1 dalyje. Nuo tol teismams bendradarbiaujant baudžiamosiose bylose laipsniškai daugėjo teisinių priemonių, kurių suderintu taikymu siekiama sustiprinti valstybių narių pasitikėjimą atitinkamomis nacionalinės teisės sistemomis ir užtikrinti nuosprendžių baudžiamosiose bylose pripažinimą ir vykdymą Sąjungoje tam, kad nusikaltimus padarę asmenys neliktų nenubausti.

44      Tarpusavio pripažinimo principas, kuriuo grindžiama Pagrindų sprendimo 2002/584 sistema, remiantis šio sprendimo 1 straipsnio 2 dalimi reiškia, kad valstybės narės iš principo privalo vykdyti Europos arešto orderį (2010 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Mantello, C‑261/09, EU:C:2010:683, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

45      Iš tiesų pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 nuostatas valstybės narės gali atsisakyti vykdyti tokį orderį tik jo 3 straipsnyje numatytais privalomojo nevykdymo atvejais ir 4 ir 4a straipsniuose numatytais neprivalomojo nevykdymo atvejais. Be to, vykdančioji teisminė institucija Europos arešto orderio vykdymą gali susieti tik su minėto pagrindų sprendimo 5 straipsnyje nurodytomis sąlygomis (2013 m. sausio 29 d. Sprendimo Radu, C‑396/11, EU:C:2013:39, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

46      Taip pat reikia pažymėti, kad Pagrindų sprendimu 2002/584 sukurtos paprastesnės nuteistų ar įtariamų pažeidus baudžiamąjį įstatymą asmenų perdavimo sistemos veiksmingumas ir geras veikimas priklauso nuo to, kaip laikomasi tam tikrų šiame pagrindų sprendime nustatytų reikalavimų, kurių taikymo sritis buvo patikslinta Teisingumo Teismo jurisprudencijoje.

47      Šiuo atveju reikalavimai, kuriuos prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai prašo išaiškinti, susiję, pirma, su sąvoka „išduodančioji teisminė institucija“, kaip ji suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį, ir, antra, su veiksmingos teisminės gynybos, kuri turi būti užtikrinta asmenims, dėl kurių išduotas Europos arešto orderis, apimtimi.

48      Šiuo klausimu, kaip generalinis advokatas pažymėjo savo išvados 70 punkte, svarbu pabrėžti, kad teisminės gynybos priemonės dėl kitos nei teismas institucijos sprendimo išduoti Europos arešto orderį egzistavimas nėra sąlyga, būtina tam, kad ši institucija galėtų būti pripažinta išduodančiąja teismine institucija, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį. Toks reikalavimas nekyla iš minėtos institucijos veiklos nuostatų ar organizacinio pobūdžio taisyklių, o yra susijęs su tokio orderio išdavimo procedūra.

49      Tokį aiškinimą patvirtina 2019 m. gegužės 27 d. Sprendimas PF (Lietuvos generalinis prokuroras) (C‑509/18, EU:C:2019:457), kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad valstybės narės generalinis prokuroras, kuris, būdamas nepriklausomas nuo teisminės valdžios, turi kompetenciją vykdyti baudžiamąjį persekiojimą ir kurio statusas šioje valstybėje narėje užtikrina jam nepriklausomumą nuo vykdomosios valdžios išduodant Europos arešto orderį, turi būti laikomas išduodančiąja teismine institucija, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimą 2002/584, ir paliko prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui patikrinti, ar dėl šio prokuroro sprendimų gali būti pateiktas skundas, kuris visiškai atitinka su veiksminga teismine gynyba susijusius reikalavimus.

 Dėl sąvokos „išduodančioji teisminė institucija“

50      Pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį išduodančioji teisminė institucija – tai išduodančiosios valstybės narės teisminė institucija, kuri pagal tos valstybės teisę yra kompetentinga išduoti Europos arešto orderį.

51      Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, nors remiantis procesinės autonomijos principu valstybės narės gali pagal savo nacionalinę teisę paskirti „teisminę instituciją“, turinčią kompetenciją išduoti Europos arešto orderį, kiekvienai valstybei narei negali būti palikta teisė spręsti dėl šios sąvokos prasmės ir apimties, nes minėta sąvoka visoje Sąjungoje turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai, o tai turi būti daroma atsižvelgiant į Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalies formuluotę, kontekstą ir šiuo pagrindų sprendimu siekiamą tikslą (šiuo klausimu žr. 2019 m. gegužės 27 d. Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros), C‑508/18 ir C‑82/19 PPU, EU:C:2019:456, 48 ir 49 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

52      Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad sąvoka „išduodančioji teisminė institucija“, kaip ji suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį, gali apimti valstybės narės institucijas, kurios nebūtinai yra teisėjai ar teismai, bet dalyvauja vykdant toje valstybėje narėje baudžiamąjį teisingumą ir vykdydamos Europos arešto orderio išdavimo funkcijas veikia nepriklausomai; dėl šio nepriklausomumo reikalaujama, kad egzistuotų veiklos nuostatai ar organizacinio pobūdžio taisyklės, pagal kurias, priimant sprendimą išduoti tokį arešto orderį, išduodančiajai teisminei institucijai nekiltų jokios rizikos, kad, be kita ko, gali būti duotas konkretus vykdomosios valdžios nurodymas (šiuo klausimu žr. 2019 m. gegužės 27 d. Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros), C‑508/18 ir C‑82/19 PPU, EU:C:2019:456, 51 ir 74 punktus).

53      Šiuo atveju prokuratūros pareigūnų, kurie Prancūzijoje turi magistratų statusą, dalyvavimas vykdant baudžiamąjį teisingumą neginčijamas.

54      Dėl klausimo, ar prokurorai, vykdydami Europos arešto orderio išdavimo funkcijas, veikia nepriklausomai, iš Prancūzijos vyriausybės per Teisingumo Teismo posėdį pateiktų rašytinių ir žodinių pastabų matyti, kad Konstitucijos 64 straipsniu užtikrinamas teisminės valdžios, kurią sudaro teisėjai ir prokurorai, nepriklausomumas ir kad remiantis BPK 30 straipsniu prokuratūra vykdo savo funkcijas objektyviai, be jokių konkrečių vykdomosios valdžios nurodymų, nes teisingumo ministras gali prokurorams teikti tik bendruosius su baudžiamąja politika susijusius nurodymus, kad visoje teritorijoje būtų užtikrinta šios politikos darna. Šios vyriausybės teigimu, tokie bendrieji nurodymai jokiu būdu negali sutrukdyti prokurorui pasinaudoti diskrecija vertinti Europos arešto orderio išdavimo proporcingumą. Be to, pagal BPK 31 straipsnį prokuratūra palaiko valstybinį kaltinimą ir reikalauja taikyti įstatymą, laikydamasi nešališkumo principo.

55      Šių aplinkybių pakanka siekiant įrodyti, kad Prancūzijoje prokurorai turi diskreciją nepriklausomai (be kita ko, nuo vykdomosios valdžios) vertinti Europos arešto orderio išdavimo būtinybę ir proporcingumą ir įgyvendina šią diskreciją objektyviai, atsižvelgdami į visus kaltę patvirtinančius ir ją paneigiančius įrodymus.

56      Nors tiesa, kad prokurorai privalo laikytis savo tiesioginių vadovų nurodymų, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, be kita ko, iš 2019 m. gegužės 27 d. Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) (C‑508/18 ir C‑82/19 PPU, EU:C:2019:456) ir 2019 m. gegužės 27 d. Sprendimo PF (Lietuvos generalinis prokuroras) (C‑509/18, EU:C:2019:457), matyti, kad nepriklausomumo reikalavimas, pagal kurį pirmųjų teisei priimti sprendimus negali daryti įtakos išoriniai nurodymai teisminei valdžiai, be kita ko, vykdomosios valdžios, nedraudžia vidaus nurodymų, kuriuos prokurorams gali duodi jų tiesioginiai vadovai (taip pat prokurorai), remdamiesi prokuratūros veiklai būdingu pavaldumo ryšiu.

57      Prokuratūros nepriklausomumas juo labiau nekvestionuojamas dėl to, kad ji yra atsakinga už valstybinio kaltinimo palaikymą. Iš tiesų, kaip per posėdį Teisingumo Teisme nurodė Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės generalinė prokuratūra, sąvoka „išduodančioji teisminė institucija“, kaip ji suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį, apima ne tik valstybės narės teisėjus ar teismus. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad ši sąvoka taip pat apima valstybės narės generalinį prokurorą, kuris turi kompetenciją vykdyti baudžiamąjį persekiojimą, jeigu jo statusas šioje valstybėje narėje užtikrina jam nepriklausomumą nuo vykdomosios valdžios išduodant Europos arešto orderį (šiuo klausimu žr. 2019 m. gegužės 27 d. Sprendimo PF (Lietuvos generalinis prokuroras), C‑509/18, EU:C:2019:457, 57 punktą).

58      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad sąvoka „išduodančioji teisminė institucija“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, apima už valstybinio kaltinimo palaikymą atsakingus valstybės narės prokurorus, kuriems vadovauja ir kuriuos kontroliuoja jų tiesioginiai vadovai, jeigu jų statusas užtikrina jiems nepriklausomumą išduodant Europos arešto orderį, be kita ko, nuo vykdomosios valdžios.

 Dėl teisės į veiksmingą teisminę gynybą

59      Europos arešto orderio sistemoje numatyta dviejų lygių procesinių ir pagrindinių teisių, kuriomis asmeniui, kurį prašoma perduoti, turi būti suteikta galimybė pasinaudoti, gynyba; prie pirmojo lygio teisminės gynybos, numatytos priimant nacionalinį sprendimą, pavyzdžiui, nutartį skirti suėmimą, prisideda antrojo lygio teisminė gynyba, kurią reikia užtikrinti išduodant Europos arešto orderį; tam tikromis aplinkybėmis orderis gali būti išduotas praėjus trumpam laikotarpiui po nacionalinio teismo sprendimo priėmimo (2019 m. gegužės 27 d. Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros), C‑508/18 ir C‑82/19 PPU, EU:C:2019:456, 67 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

60      Kalbant apie priemonę, kuri, kaip Europos arešto orderio išdavimas, gali pažeisti atitinkamo asmens teisę į laisvę, pažymėtina, jog ši gynyba reiškia, kad sprendimas, atitinkantis veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus, turėtų būti priimtas bent vienu iš dviejų minėtos gynybos lygių (2019 m. gegužės 27 d. Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros), C‑508/18 ir C‑82/19 PPU, EU:C:2019:456, 68 punktas).

61      Konkrečiai kalbant, antrasis atitinkamo asmens teisių gynybos lygis reiškia, kad išduodančioji teisminė institucija kontroliuoja, ar laikomasi būtinų tokio išdavimo sąlygų ir, atsižvelgdama į visus kaltę patvirtinančius ir ją paneigiančius įrodymus, taip pat nerizikuodama, kad jai gali būti duoti nurodymai iš išorės, be kita ko, iš vykdomosios valdžios, nagrinėja, ar toks išdavimas proporcingas (šiuo klausimu žr. 2019 m. gegužės 27 d. Sprendimo OG et PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros), C‑508/18 ir C‑82/19 PPU, EU:C:2019:456, 71 ir 73 punktus).

62      Be to, jei pagal išduodančiosios valstybės narės teisę kompetencija išduoti Europos arešto orderį patikėta institucijai, kuri, dalyvaudama vykdant tos valstybės narės teisingumą, vis dėlto nėra teismas, dėl sprendimo išduoti tokį arešto orderį, visų pirma dėl tokio sprendimo proporcingumo, šioje valstybėje narėje turi būti galima pasinaudoti teisminės gynybos priemone, visiškai atitinkančia veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus (2019 m. gegužės 27 d. Sprendimo OG et PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros), C‑508/18 ir C‑82/19 PPU, EU:C:2019:456, 75 punktas).

63      Toks skundas dėl sprendimo išduoti Europos arešto orderį, priimto valdžios institucijos, kuri, dalyvaudama vykdant tos valstybės narės teisingumą ir, kaip reikalaujama, būdama nepriklausoma nuo vykdomosios valdžios, nėra teismas, skirtas užtikrinti, kad šio orderio išdavimo baudžiamojo persekiojimo vykdymo tikslais reikalavimų ir, be kita ko, jo proporcingumo kontrolė atliekama laikantis procedūros, kuri atitinka su veiksminga teismine gynyba susijusius reikalavimus.

64      Taigi valstybės narės turi užtikrinti, kad jų teisės sistemose būtų veiksmingai užtikrintas Pagrindų sprendime 2002/584 reikalaujamas teisminės gynybos lygis, kaip jis aiškinamas Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, nustatydamos proceso taisykles, kurias jos įgyvendina ir kurios skirtingose sistemose gali skirtis.

65      Kalbant konkrečiai, teisė pateikti atskirą skundą dėl kitos teisminės institucijos nei teismas priimto sprendimo išduoti Europos arešto orderį yra tik viena galimybė.

66      Iš tiesų Pagrindų sprendimu 2002/584 valstybei narei nesudaroma kliūčių taikyti savo Europos arešto orderio išdavimo procedūros taisykles tiek, kiek tai neprieštarauja šio pagrindų sprendimo tikslui ir iš jo išplaukiantiems reikalavimams (šiuo klausimu žr. 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimo F, C‑168/13 PPU, EU:C:2013:358, 53 punktą).

67      Šiuo atveju, kaip matyti iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos, pagal Prancūzijos teisės sistemą Europos arešto orderio išdavimas siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą būtinai grindžiamas teismo, paprastai ikiteisminio tyrimo teisėjo, nutartimi skirti suėmimą. Pagal BPK 131 straipsnį, jei prašomas perduoti asmuo slapstosi arba gyvena už Prancūzijos teritorijos ribų, ikiteisminio tyrimo teisėjas, susipažinęs su Respublikos prokuroro nuomone, gali nutarti skirti jam suėmimą, jei už veiką numatyta laisvės atėmimo arba sunkesnė bausmė.

68      Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑626/19 PPU matyti, kad kai Europos arešto orderį baudžiamojo persekiojimo vykdymo tikslais išduoda prokuratūra, teismas, priėmęs Europos arešto orderio išdavimą pagrindžiančią nutartį skirti suėmimą, kartu pateikia prokuratūrai prašymą išduoti Europos arešto orderį ir įvertina būtinas tokio Europos arešto orderio išdavimo sąlygas ir, be kita ko, jo proporcingumą.

69      Be to, Prancūzijos vyriausybės teigimu, Prancūzijos teisės sistemoje numatyta, kad remiantis BPK 170 straipsniu galima pateikti skundą dėl sprendimo išduoti Europos arešto orderį, kaip procesinio akto, pripažinimo negaliojančiu. Tokį skundą, kuris leidžia proceso šalims įgyvendinti savo teises, įmanoma pateikti iki ikiteisminio tyrimo pabaigos. Jei Europos arešto orderis išduodamas dėl asmens, kuris dar nėra proceso šalis, jis galės pateikti skundą dėl pripažinimo negaliojančiu po jo faktinio perdavimo ir pristatymo pas ikiteisminio tyrimo teisėją.

70      Atsižvelgiant į tai, kad Prancūzijos teisės sistemoje numatytos tokios procesinės taisyklės, aišku, jog prokuratūros sprendimo išduoti Europos arešto orderį proporcingumo teisminė kontrolė gali būti atliekama iš anksto ar net beveik tuo pačiu metu, kai sprendimas priimamas, o taip pat jau išdavus Europos arešto orderį; atsižvelgiant į aplinkybes toks vertinimas gali būti atliktas iki arba po prašomo perduoti asmens faktinio perdavimo.

71      Taigi tokia sistema atitinka veiksmingos teisminės gynybos reikalavimą.

72      Be to, kaip buvo priminta šio sprendimo 43 punkte, Pagrindų sprendimas 2002/584 yra viena iš bendros su veiksminga teismine gynyba susijusių garantijų, numatytų kituose Sąjungos teisės aktuose, priimtuose teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose srityje, kuriomis siekiama palengvinti remiantis Europos arešto orderiu prašomo perduoti asmens teisių įgyvendinimą net iki jo perdavimo išduodančiajai valstybei narei, sistemos dalių.

73      Konkrečiai kalbant, 2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/48/ES dėl teisės turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui ir Europos arešto orderio vykdymo procedūroms ir dėl teisės reikalauti, kad po laisvės atėmimo būtų informuota trečioji šalis, ir teisės susisiekti su trečiaisiais asmenimis ir konsulinėmis įstaigomis laisvės atėmimo metu (OL L 294, 2013, p. 1) 10 straipsnyje nustatyta vykdančiosios valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos pareiga nepagrįstai nedelsiant po prašomų perduoti asmenų laisvės atėmimo informuoti juos, kad jie turi teisę reikalauti, kad išduodančiojoje valstybėje narėje jiems būtų paskirtas advokatas.

74      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad sąvoka „išduodančioji teisminė institucija“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, apima už valstybinio kaltinimo palaikymą atsakingus valstybės narės prokurorus, kuriems vadovauja ir kuriuos kontroliuoja jų tiesioginiai vadovai, jeigu jų statusas užtikrina jiems nepriklausomumą išduodant Europos arešto orderį, be kita ko, nuo vykdomosios valdžios. Pagrindų sprendimas 2002/584 turi būti aiškinamas taip, kad veiksmingos teisminės gynybos, kuri turi būti garantuojama asmeniui, kurio baudžiamojo persekiojimo tikslais yra išduotas Europos arešto orderis, reikalavimai yra įvykdyti, jei pagal išduodančiosios valstybės narės teisės aktus teismas šioje valstybėje narėje kontroliuoja šio orderio išdavimo sąlygas ir, be kita ko, jo proporcingumą.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

75      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR, 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad sąvoka „išduodančioji teisminė institucija“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, apima už valstybinio kaltinimo palaikymą atsakingus valstybės narės prokurorus, kuriems vadovauja ir kuriuos kontroliuoja jų tiesioginiai vadovai, jeigu jų statusas užtikrina jiems nepriklausomumą išduodant Europos arešto orderį, be kita ko, nuo vykdomosios valdžios.

Pagrindų sprendimas 2002/584, iš dalies pakeistas Pamatiniu sprendimu 2009/299, turi būti aiškinamas taip, kad veiksmingos teisminės gynybos, garantuojamos asmeniui, kurio baudžiamojo persekiojimo tikslais yra išduotas Europos arešto orderis, reikalavimai yra įvykdyti, jei pagal išduodančiosios valstybės narės teisės aktus teismas šioje valstybėje narėje kontroliuoja šio orderio išdavimo sąlygas ir, be kita ko, jo proporcingumą.

Parašai.


*      Proceso kalbos: prancūzų ir nyderlandų.