EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS
2012 m. birželio 13 d.
Byla F‑63/11
Macchia Luigi
prieš
Europos Komisiją
„Viešoji tarnyba – Laikinieji tarnautojai – Terminuotos sutarties nepratęsimas – Administracijos diskrecija – Rūpestingumo pareiga – KTĮS 8 straipsnis – 2005 m. birželio 30 d. OLAF generalinio direktoriaus sprendimo dėl naujos OLAF laikinųjų darbuotojų įdarbinimo ir darbo politikos 4 straipsnis – Laikinojo tarnautojo sutarčių maksimali trukmė“
Dalykas: Pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, kuriuo L. Macchia, be kita ko, prašo panaikinti 2010 m. rugpjūčio 12 d. Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) laikino generalinio direktoriaus implicitinį sprendimą atmesti ieškovo prašymą pratęsti laikinojo tarnautojo sutartį.
Sprendimas: Panaikinti 2010 m. rugpjūčio 12 d. Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) laikino generalinio direktoriaus sprendimą atmesti prašymą pratęsti L. Macchia, kaip laikinojo tarnautojo, sutartį. Atmesti likusią ieškinio dalį. Nurodyti Komisijai padengti savo ir ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
Santrauka
1. Pareigūnai – Ieškinys, pareikštas dėl implicitinio sprendimo atmesti prašymą – Ieškinio pagrindas, susijęs su motyvacijos stoka – Atsižvelgimas į sprendime atmesti skundą pateiktus motyvus
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai; Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 46 straipsnis)
2. Pareigūnai – Laikinieji tarnautojai – Įdarbinimas – Terminuotos sutarties pratęsimas – Administracijos diskrecija – Teisminė kontrolė – Apimtis
(Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 8 straipsnis ir 47 straipsnio 1 dalies b punktas)
3. Pareigūnai – Laikinieji tarnautojai – Administracijos rūpestingumo pareiga – Gero administravimo principas – Apimtis – Teisminė kontrolė – Ribos
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnis; Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 11 straipsnis)
4. Pareigūnai – Laikinieji tarnautojai – Įdarbinimas – Terminuotos sutarties nepratęsimas – Teisminė kontrolė – Apimtis – Sprendimas, priimtas neišnagrinėjus tarnautojo padėties atsižvelgiant į tarnybos interesą – Neteisėtumas
(Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 2 straipsnio a punktas ir 8 straipsnio pirma pastraipa)
5. Pareigūnai – Ieškinys – Sprendimas dėl panaikinimo – Pasekmės – Pareiga priimti įgyvendinimo priemones – Apimtis – Sprendimo nepratęsti laikinojo tarnautojo sutarties panaikinimas – Kompensacijos neskyrimas atsižvelgus į galimybę pakeisti panaikintą aktą atgaline data
(SESV 266 straipsnis)
1. Kadangi ikiteisminė procedūra kinta, tuomet, kai administracijos sprendime atmesti skundą pateiktas motyvas, kurio akivaizdžiai trūko implicitiniame sprendime atmesti prašymą, dėl kurio pateiktas skundas, nagrinėjant asmens nenaudai priimto pirmo akto teisėtumą turi būti atsižvelgiama į sprendime atmesti skundą pateiktus motyvus, nes daroma prielaida, kad jie sutampa su pirmojo akto motyvais. Vis dėlto nagrinėjamas būtent pirmojo asmens nenaudai priimto akto teisėtumas, atsižvelgiant į sprendime atmesti skundą pateiktus motyvus.
(žr. 18 ir 41 punktus)
Nuoroda:
Europos Sąjungos Bendrojo Teismo praktika: 2009 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Komisija prieš Birkhoff, T‑377/08 P, 58 ir 59 punktai ir juose nurodyta teismo praktika.
2. Net jeigu laikinieji tarnautojai neturi jokios teisės į tai, kad terminuota sutartis būtų pratęsta, ir administracija turi didelę diskreciją šioje srityje, Sąjungos teismas, kuriame pareikštas ieškinys dėl vykdant šią diskreciją priimto akto panaikinimo, vis dėlto vykdo šio akto teisėtumo kontrolę keliais aspektais, neatsižvelgdamas į tai, ar egzistuoja formali pareiga motyvuoti.
Sąjungos teismui gali prireikti patikrinti, ar administracija savo sprendimo negrindė netiksliomis ar neišsamiomis faktinėmis aplinkybėmis. Šiuo atveju jis turi patikrinti, ar administracija vykdė savo kompetenciją veiksmingai tam, kad nustatytų faktus, kuriais remiantis priimtas sprendimas, t. y. ar atsižvelgė į visą svarbią informaciją. Sąjungos teismui taip pat gali prireikti ištirti, ar administracija detaliai ar konkrečiai išnagrinėjo visas svarbias nagrinėjamo atvejo aplinkybes, t. y. kad nagrinėjimas buvo kruopštus ir nešališkas.
Taigi Sąjungos teismas turi patikrinti, ar administracija, vertindama informaciją, kuria remdamasi priėmė skundžiamą sprendimą, nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos. Tuo atveju, kai administracijai pripažinta didelė diskrecija, pripažinti, kad ji padarė akivaizdžią faktinių aplinkybių vertinimo klaidą, dėl kurios gali būti panaikintas remiantis šiuo vertinimu priimtas sprendimas, galima tik tuomet, kai įrodymai, kurių turi pateikti ieškovas, turi būti pakankami administracijos atliktų vertinimų patikimumui užginčyti.
(žr. 43, 45 ir 47–49 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 2005 m. vasario 15 d. Sprendimo Komisija prieš Tetra Laval, C‑12/03 P, 39 punktas; 2008 m. liepos 10 d. Sprendimo Bertelsmann ir Sony Corporation of America prieš Impala, C‑413/06 P, 145 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1993 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Perakis prieš Parlamentą, T‑78/92, 16 punktas; 1996 m. gruodžio 12 d. Sprendimo AIUFFASS ir AKT prieš Komisiją, T‑380/94, 59 punktas; 2001 m. gegužės 8 d. Sprendimo Caravelis prieš Parlamentą, T‑182/99, 32 punktas; 2002 m. spalio 17 d. Sprendimo Cocchi ir Hainz prieš Komisiją, T‑330/00 ir T‑114/01, 82 punktas; 2003 m. vasario 6 d. Sprendimo Pyres prieš Komisiją, T‑7/01, 64 punktas; 2004 m. spalio 26 d. Sprendimo Brendel prieš Komisiją, T‑55/03, 60 punktas; 2006 m. liepos 13 d. Sprendimo Shandong Reipu Biochemicals prieš Tarybą, T‑413/03, 63 punktas; 2006 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Dresdner Bank prieš Komisiją, T‑44/02 OP, T‑54/02 OP, T‑56/02 OP, T‑60/02 OP ir T‑61/02 OP, 67 punktas; 2008 m. vasario 12 d. Sprendimo BUPA ir kt. prieš Komisiją, T‑289/03, 221 punktas.
Tarnautojų teismo praktika: 2009 m. liepos 7 d. Sprendimo Bernard prieš Europolą, F‑54/08, 44 punktas; 2010 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Gheysens prieš Tarybą, F‑8/10, 75 punktas.
3. Rūpestingumo pareiga ir gero administravimo principas visų pirma reikalauja, kad, priimdama sprendimą dėl pareigūno ar tarnautojo padėties, net ir tuo atveju, kai vykdo didelę diskreciją, kompetentinga institucija įvertintų visą informaciją, kuri gali lemti jos sprendimą; tai darydama jį turi atsižvelgti ne tik į tarnybos, bet ir į atitinkamo pareigūno ar tarnautojo interesus. Būtent dėl institucijų diskrecijos vertinti tarnybos interesus apimties Sąjungos teismo kontrolė turi būti apribota klausimu, ar kompetentinga institucija netinkamai neviršijo įgaliojimų ir nesinaudojo savo diskrecija klaidingai.
(žr. 50 punktą)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1980 m. gegužės 28 d. Sprendimo Kuhner prieš Komisiją, 33/79 ir 75/79, 22 punktas; 1981 m. spalio 29 d. Sprendimo Arning prieš Komisiją, 125/80, 19 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika:1999 m. liepos 6 d. Sprendimo Séché prieš Komisiją, T‑112/96 ir T‑115/96, 147–149 punktai; 2004 m. kovo 2 d. Sprendimo Di Marzio prieš Komisiją, T‑14/03, 99 ir 100 punktai.
4. Nors Sąjungos teismas negali kontroliuoti institucijos vykdomos personalo politikos, kurią ji laiko geriausia priskirtoms užduotims atlikti, pasirinkimo, tuo atveju, kai į jį buvo kreiptasi su prašymu panaikinti sprendimą nepratęsti laikinojo tarnautojo sutarties, jis turi teisę patikrinti, ar administracijos motyvai nepažeidžia teisės aktų leidėjo Pareigūnų tarnybos nuostatuose nustatytų pagrindinių kriterijų ir sąlygų, kuriomis pirmiausia sutartininkams siekiama užtikrinti, prireikus – apibrėžtu laikotarpiu, tam tikrą darbo santykių tęstinumą. Būtent taip reikia suprasti Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 8 straipsnio pirmą pastraipą, kurioje numatyta, kad laikinųjų tarnautojų, kuriems taikomas šių įdarbinimo sąlygų 2 straipsnio a punktas, sutartys fiksuotos trukmės laikotarpiui gali būti pratęsiamos ne daugiau kaip vieną kartą, o visi kiti pratęsimai yra neapibrėžtos trukmės laikotarpiui, ir tai galima vertinti kaip prevencines priemones, skirtas kovai su netikrumu dėl darbo. Šį aiškinimą dar labiau pagrindžia rūpestingumo pareiga, pagal kurią reikalaujama, kad kompetentinga institucija, kuri nagrinėja prašymą pratęsti sutartį, visų pirma patikrintų, ar nėra kitos laikinojo tarnautojo darbo vietos, kaip ji suprantama pagal 2 straipsnio a punktą, dėl kurios remiantis tarnybos interesais ir atsižvelgiant į kiekvieno atvejo prioritetinius poreikius sutartis tikrai galėtų būti pratęsta.
Iš to matyti, kad sudaryti tarnybos sutartis įgaliota tarnyba nesilaikė rūpestingumo pareigos ir Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 8 straipsnio, jeigu atmesdama prašymą pratęsti laikinojo tarnautojo sutartį, sudarytą pagal šių įdarbinimo sąlygų 2 straipsnio a punktą, abstrakčiai rėmėsi turimu biudžetu, ieškovo nuopelnais ir gebėjimais ir nors individualiai turėjo išnagrinėti konkrečią ieškovo situaciją ir paslaugas, kurias jis galėtų teikti institucijai, vis dėlto neįvertino, ar jos siekiamų tarnybos interesų neatitiktų naujų užduočių ir funkcijų ieškovui suteikimas, taigi galimybės pratęsti jo darbo sutartį ar sudaryti su juo naują laikinojo tarnautojo sutartį.
(žr. 54, 60 ir 61 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 2012 m. kovo 8 d. Sprendimo Huet, C‑251/11, 37 punktas.
Tarnautojų teismo praktika: 2010 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Schuerings prieš ETF, F‑87/08, 58 ir 60 punktai; 2010 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Vandeuren prieš ETF, F‑88/08, 59 ir 60 punktai.
5. Panaikinus aktą Sąjungos teisme jis atgaline data pašalinamas iš teisinės sistemos, o kai panaikintas aktas jau buvo įvykdytas, jo pasekmių panaikinimas reikalauja atkurti ieškovo teisinę situaciją, buvusią iki akto priėmimo. Be to, pagal SESV 266 straipsnį institucija, kurios aktas buvo panaikintas, privalo imtis būtinų priemonių jai skirtam teismo sprendimui įvykdyti.
Tačiau, kalbant apie sprendimo nepratęsti laikinojo tarnautojo sutarties panaikinimą, negalima pašalinti prielaidos, kad institucija, išsamiai ir detaliai išnagrinėjusi bylą ir atsižvelgusi į sprendimo dėl panaikinimo motyvus, nuspręs, jog gali dar kartą nepratęsti ieškovo, kaip laikinojo tarnautojo, sutarties.
Todėl Sąjungos teismas negali priteisti iš institucijos sumokėti suinteresuotajam asmeniui darbo užmokestį už laikotarpį, skaičiuojamą nuo tos dienos, kai priimtas neteisėtas sprendimas.
(žr. 64, 66 ir 67 punktus)
Nuoroda:
Tarnautojų teismo praktika: 2006 m. spalio 26 d. Sprendimo Landgren prieš EMF, F‑1/05, 92 punktas; 2011 m. gegužės 26 d. Sprendimo Kalmár prieš Europolą, F‑83/09, 88 punktas; dėl šio sprendimo pateiktas skundas Europos Sąjungos Bendrajam Teismui, byla T‑455/11 P.