GENERALINIO ADVOKATO
MACIEJ SZPUNAR IŠVADA,
pateikta 2018 m. birželio 20 d.(1)
Byla C‑379/17
Società Immobiliare Al Bosco Srl
(Bundesgerichtshof (AukščiausiasisFederalinis Teismas, Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Bendradarbiavimas civilinėse bylose – Sprendimų pripažinimas ir vykdymas – Valstybės, į kurią kreipiamasi, teisėje numatytas turto arešto terminas – Šio termino taikytinumas kitoje valstybėje narėje priimtam ir valstybėje, į kurią kreipiamasi, vykdytinu paskelbtam dokumentui“
I. Įžanga
1. Pagal Reglamentą (EB) Nr. 44/2001(2) valstybėje narėje priimtas sprendimas dėl prevencinio arešto iš esmės gali būti vykdomas kitoje valstybėje narėje po to, kai šis sprendimas pripažįstamas vykdytinu toje kitoje valstybėje narėje. Tačiau sprendimų dėl prevencinio arešto vykdymo taisyklės labai skiriasi. Todėl neaišku, kokios valstybės narės, kurioje prašoma vykdymo, teisės aktų nuostatos taikytinos užsienyje priimtų sprendimų vykdymui. Tokios yra pagrindinės bylos aplinkybės.
2. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą suteiks Teisingumo Teismui galimybę nuspręsti, ar pagal Reglamento Nr. 44/2001 sistemą valstybės narės, kurioje prašoma įvykdyti sprendimą, teisės akto nuostata, kurioje nustatytas terminas, per kurį kreditorius turi imtis veiksmų įvykdyti sprendimą dėl prevencinio arešto, taikoma tokiems sprendimams, priimtiems kitose valstybėse narėse.
3. Kalbant konkrečiau, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar pagrindinėje byloje, susijusioje su Italijos valdžios institucijų priimto sprendimo dėl prevencinio arešto vykdymu, taikytina Vokietijos teisės nuostata, t. y. Zivilprozessordnung (Civilinio proceso kodeksas, toliau – ZPO) 929 straipsnio 2 dalis(3).
4. Vis dėlto sprendimas, kurį Teisingumo Teismo prašoma priimti šioje byloje, yra reikšmingas ne tik su šia byla susijusioms valstybėms. Iš tiesų ši problema gali būti svarbi visoms valstybėms narėms, kurių nacionalinėje teisėje numatytas prašymo įvykdyti sprendimą dėl prevencinio arešto pateikimo terminas. Be to, ši problema taip pat kyla pagal Reglamentą (ES) Nr. 1215/2012(4), kuriuo pakeistas Reglamentas Nr. 44/2001.
II. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
1. Reglamentas Nr. 44/2001
5. Reglamento Nr. 44/2001 III skyriuje, kuriame yra šio reglamento 32–58 straipsniai, iš esmės reglamentuojamas valstybių narių teismų priimtų sprendimų pripažinimas ir vykdymas, įskaitant sprendimo paskelbimo vykdytinu procedūrą.
6. Pagal Reglamento Nr. 44/2001 38 straipsnio 1 dalį:
„Valstybėje narėje priimtas ir joje turintis būti vykdomas teismo sprendimas vykdomas kitoje valstybėje narėje, kai suinteresuotos šalies prašymu jis buvo paskelbtas vykdytinu toje kitoje valstybėje narėje.“
2. Reglamentas Nr. 1215/2012
7. Reglamento Nr. 1215/2012 III skyriuje yra šio reglamento 36–57 straipsniai ir jis susijęs su valstybių narių teismų priimtų sprendimų pripažinimu ir vykdymu. Tačiau priimdamas Reglamentą Nr. 1215/2012, Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė nustatyti savaiminio pripažinimo ir vykdymo sistemą. Šiuo tikslu Reglamento Nr. 1215/2012 39 straipsnyje numatyta, kad kitose valstybėse narėse priimti sprendimai gali būti vykdomi ir nebūtina taikyti sprendimo paskelbimo vykdytinu procedūros.
8. Be to, Reglamento Nr. 1215/2012 41 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:
„Laikantis šio skirsnio nuostatų, kitoje valstybėje narėje priimtų teismo sprendimų vykdymo procedūrą reglamentuoja valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisė. Valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas, kuris yra vykdytinas valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, vykdomas tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir toje valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, priimtas teismo sprendimas.“
B. Vokietijos teisė
9. ZPO 929 straipsnio 2 dalyje nurodyta:
„Turto arešto orderio neleidžiama vykdyti, jei nuo to orderio paskelbimo arba jo įteikimo šaliai, kurios prašymu jis buvo išduotas, dienos praėjo daugiau nei vienas mėnuo.“
10. Be to, ZPO 932 straipsnio 1 ir 3 dalyse nurodyta:
„(1) Nekilnojamojo turto areštas įvykdomas <…> užregistruojant hipoteką kaip skolos užtikrinimą <…>.
<…>
(3) Prašymo įregistruoti hipoteką padavimas pagal 929 straipsnio 2 ir 3 dalis laikomas turto arešto orderio įvykdymu.“
III. Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės
11. 2013 m. lapkričio 19 d. Società Immobiliare Al Bosco Srl, Italijos teisės reglamentuojama bendrovė, gavo iš Tribunale di Gorizia (Goricijos teismas, Italija) orderį skirti prevencinį areštą (sequestro conservativo) 1 mln. EUR vertės kilnojamajam ir nekilnojamajam turtui, priklausančiam Gunter Hober (toliau – atsakovas).
12. 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu jurisdikciją turintis teismas pripažino sprendimą vykdytinu Vokietijoje.
13. Praėjus daugiau kaip aštuoniems mėnesiams, 2015 m. balandžio 23 d., siekdama užtikrinti savo reikalavimą, ieškovė paprašė įregistruoti Vokietijoje esančio atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto hipoteką.
14. Pirmosios instancijos teismas atmetė šį prašymą įregistruoti hipoteką.
15. Vėliau apeliacinis teismas atmetė ieškovės skundą dėl šio sprendimo. Jis nusprendė, kad hipoteka negalėjo būti įregistruota, nes ieškovė nesilaikė ZPO 929 straipsnio 2 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino.
16. Kaip nurodė apeliacinis teismas, pagal Reglamento Nr. 44/2001 38 straipsnį pripažįstamas kitoje valstybėje narėje priimto sprendimo vykdytinumas iš esmės atitinka lygiaverčiam nacionaliniam sprendimui pripažįstamą vykdytinumą. Be to, pačiam kitose valstybėse narėse priimtų sprendimų vykdymui taikoma lex fori.
17. Kaip nurodo apeliacinis teismas, areštas pagal Italijos teisę (sequestro conservativo) ir prevencinis areštas pagal Vokietijos teisę yra panašūs. Taigi dėl šio panašumo pagrindinėje byloje būtina laikytis šio pobūdžio sprendimui taikytinų procesinių nuostatų, taigi ZPO 929 straipsnio 2 dalies.
18. Kasaciniu skundu, kurį leido paduoti apeliacinis teismas ir kuris buvo paduotas Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija), ieškovė ir toliau prašo įregistruoti hipoteką kaip skolos užtikrinimą.
IV. Prejudicinis klausimas ir procesas Teisingumo Teisme
19. Šiomis aplinkybėmis Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:
„Ar su Reglamento Nr. 44/2001 38 straipsnio 1 dalimi suderinama tai, kad vykdančiosios valstybės teisėje numatytas terminas, kuriam pasibaigus nebegalimas vykdymas pagal vykdomąjį dokumentą, taikomas ir funkciniu požiūriu panašiam vykdomajam dokumentui, kuris buvo išduotas kitoje valstybėje narėje ir pripažintas ir paskelbtas vykdytinu vykdančiojoje valstybėje?“
20. Teisingumo Teismo kanceliarija prašymą priimti prejudicinį sprendimą gavo 2017 m. birželio 26 d.
21. Rašytines pastabas pateikė tik Komisija. Vokietijos vyriausybė ir Europos Komisija dalyvavo 2018 m. balandžio 11 d. teismo posėdyje.
V. Analizė
22. Prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar vykdančiosios valstybės narės teisėje, pagal kurią sprendimas dėl prevencinio arešto praėjus tam tikram laikui nebegali būti vykdomas, numatyto termino taikymas kitoje valstybėje narėje priimtam sprendimui dėl prevencinio arešto atitinka Reglamento Nr. 44/2001 38 straipsnio 1 dalį.
23. Siekiant atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo suformuluotą klausimą, iš esmės reikia nustatyti, ar vykdančiosios valstybės narės teisės nuostata, pagal kurią sprendimas dėl prevencinio arešto praėjus tam tikram laikui nebegali būti vykdomas, yra siejama su sprendimo vykdytinumu, kuris reglamentuojamas pagal šio sprendimo priėmimo valstybės narės (kilmės valstybės narės) teisę, o gal ši nuostata turi būti laikoma valstybės narės, kurioje prašoma įvykdyti sprendimą (valstybės narės, į kurią kreipiamasi), teisės norma, susijusia su pačiu vykdymu.
24. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi prielaida, kad Italijoje nustatytas prevencinis areštas pagal savo funkciją turi būti traktuojamas kaip Vokietijos teisėje numatytam prevencinis areštas. Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar šioje byloje Italijos priimto sprendimo vykdymo Vokietijoje sąlygos reglamentuojamos Vokietijos nuostatų, susijusių su sprendimų dėl prevencinio arešto vykdymu.
25. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, pirma, kad teisinės technikos požiūriu ZPO 929 straipsnio 2 dalyje numatytas terminas, kitaip nei, pavyzdžiui, nuostata, susijusi su sprendimo suteikiamų teisių senaties terminu, nesusijęs su materialine teise. Šiuo požiūriu šiam terminui galėtų būti taikoma su pačiu vykdymu susijusi teisė, kurios Reglamentas Nr. 44/2001 nereglamentuoja.
26. Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pripažįsta, kad, taikant ZPO 929 straipsnio 2 dalyje numatytą terminą, praėjus tam tikram laikotarpiui dokumentas nustoja būti vykdytinas. Galiausiai šio termino poveikis nesiskiria nuo dokumento pripažinimo negaliojančiu pareiškus ieškinį poveikio. Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar toks sprendimo dėl prevencinio arešto vykdymo laiko apribojimas pagal valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisę galėtų būti nesuderinamas su Teisingumo Teismo jurisprudencija, pagal kurią dėl vykdančiosios valstybės narės proceso teisės normų taikymo neturi būti pažeisti Reglamente Nr. 44/2001 nustatyti principai.
A. Šalių pozicijos
27. Vokietijos vyriausybė pirmiausia nurodo, kad Reglamentas Nr. 44/2001 susijęs tik su sprendimo paskelbimo vykdytinu procedūra. Tačiau pats sprendimų vykdymas juo nereglamentuojamas. Todėl sprendimai, kuriems taikomas Reglamentas Nr. 44/2001, vykdomi pagal valstybės narės, į kurią kreipiamasi, nacionalinės proceso teisės nuostatas, pavyzdžiui, pagal ZPO 929 straipsnio 2 dalį.
28. Antra, Vokietijos vyriausybė nurodo sprendimus Apostolides(5)ir Prism Investments(6), primindama, jog Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, kad nėra jokio pagrindo vykdant sprendimą priskirti jam pasekmių, kurių nesukeltų tos pačios rūšies sprendimas, tiesiogiai priimtas valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi. Šios vyriausybės nuomone, atsižvelgiant į šią jurisprudenciją, ZPO 929 straipsnio 2 dalyje numatytą terminą reikia taikyti Italijoje priimtam sprendimui dėl prevencinio arešto, nes Vokietijoje priimtas panašus sprendimas nebegalėtų būti vykdomas pasibaigus vieno mėnesio terminui.
29. Galiausiai, trečia, Vokietijos vyriausybė, remdamasi Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatomis, laikosi nuomonės, kad šio reglamento 41 straipsnio 1 dalies antras sakinys patvirtina pirma išdėstytą poziciją.
30. Vis dėlto Komisija mano, kad argumentais, iš esmės grindžiamais Sprendimu Prism Investments(7), tinkamai neatsižvelgiama į tarptautinį pagrindinės bylos pobūdį.
31. Komisija primena, jog Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad skirtumas tarp sprendimo paskelbimo vykdytinu procedūros ir paties vykdymo neturi paneigti pagrindinių Reglamento Nr. 1215/2012 principų, be kita ko, laisvo teismo sprendimų judėjimo principo. Todėl, nors taikant Reglamente Nr. 44/2001 numatytą sprendimo paskelbimo vykdytinu procedūrą užsienyje priimtas sprendimas integruojamas į valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisinę sistemą, „aklai“ taikant šios valstybės narės teisę, nebūtų atsižvelgiama į vykdytino dokumento kilmę. Šioje byloje gali paaiškėti, kad dėl ZPO 929 straipsnio 2 dalies taikymo vykdant pagal Italijos teisę priimtą sprendimą dėl prevencinio arešto šis sprendimas nebegalėtų būti įvykdytas valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, nors jis ir būtų vykdytinas kilmės valstybėje narėje.
32. Atsižvelgdamas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejones ir šalių argumentus, pirmiausia analizuosiu, ar norma, kurioje nustatytas prašymo dėl apsaugos priemonės vykdymo pateikimo terminas, kaip antai ZPO 929 straipsnio 2 dalis, laikytina valstybės narės, į kurią kreipiamasi, lex fori procesine norma. Tada iš naujo išnagrinėsiu samprotavimus, susijusius su šiuo kvalifikavimu, atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, susijusią su užsienyje priimtų sprendimų sukeliamomis pasekmėmis pagal Reglamento Nr. 44/2001 sistemą sprendimų paskelbimo vykdytinais srityje. Galiausiai palyginsiu šio nagrinėjimo išvadas su tuo, ką Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė, priimdamas Reglamentą Nr. 1215/2012.
B. Dėl kvalifikavimo
1. Pirminės pastabos
33. Primintina, jog nagrinėdamas Briuselio konvenciją(8) Teisingumo Teismas nusprendė, kad toje konvencijoje reglamentuojama tik vykdytinų užsienio dokumentų paskelbimo vykdytinais procedūra ir kad ji nėra susijusi su pačiu vykdymu, kuris ir toliau reglamentuojamas pagal bylą nagrinėjančio teismo nacionalinę teisę(9). Vėliau Teisingumo Teismas patvirtino, kad ši jurisprudencija taikytina Reglamentui Nr. 44/2001, nes jame taip pat numatyta sprendimo paskelbimo vykdytinu procedūra(10).
34. Atsižvelgdama į šią jurisprudenciją, Vokietijos vyriausybė, kaip ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nurodo, kad pagal Vokietijos teisę ZPO 929 straipsnio 2 dalis kvalifikuojama kaip proceso teisės nuostata. Todėl, bent jau kaip teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, šioje nuostatoje numatytas terminas gali būti priskiriamas pačiai vykdymo teisei, kuri Reglamente Nr. 44/2001 nereglamentuojama.
35. Šiuo klausimu pažymėtina, kad dauguma sąvokų, kurias Sąjungos teisės aktų leidėjas vartoja aktuose, susijusiuose su teisminiu bendradarbiavimu civilinėse bylose, taip pat Reglamente Nr. 44/2001, yra savarankiškos sąvokos(11). Todėl tokių normų kaip ZPO 929 straipsnio 2 dalis kvalifikavimas nacionaliniame kontekste negali būti lemiamas sprendžiant prejudiciniame klausime iškeltą teisinę problemą.
36. Be to, taikant Reglamentą Nr. 44/2001, ZPO 929 straipsnio 2 dalies savarankiškas kvalifikavimas kaip „proceso teisės normos“ taip pat nėra lemiamas atsakant į prejudicinį klausimą. Šiuo atveju neginčijama, kad Italijos teisėje taip pat numatytas prašymo įvykdyti sprendimą dėl prevencinio arešto pateikimo terminas. Nėra jokios informacijos, kuri rodytų, kad nuostata, kurioje numatomas toks terminas, taip pat negali būti laikoma „proceso teisės norma“, kaip ir ZPO 929 straipsnio 2 dalis. Iš tiesų lemiama yra tai, ar, kvalifikuojama savarankiškai, ši ZPO nuostata turėtų būti taikoma Vokietijoje vykdant kitose valstybėse narėse priimtus sprendimus dėl prevencinio arešto(12).
37. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad nereikia nagrinėti klausimo, ar Italijos teisėje taip pat numatytas prašymo įvykdyti sprendimą dėl prevencinio arešto pateikimo terminas.
38. Kalbant konkrečiau, minėtas teismas teigia, kad pagrindinėje byloje Vokietijos institucija, atsakinga už žemės registro tvarkymą, negali nustatyti, ar valstybės narės, kurioje buvo priimtas sprendimas, teisėje yra numatytas vykdymo terminas arba šio vykdymo taisyklės, juo labiau ji nėra įgaliota taikyti užsienio teisės normos. Kalbant apie šios institucijos taikomą procedūrą, vienintelė reikšminga aplinkybė yra ta, ar ZPO 929 straipsnio 2 dalis turi būti taikoma, ar ne. Galiausiai jeigu dėl Italijos teisėje numatyto termino pasibaigimo dokumentas nebegalėtų būti priverstinai vykdomas, skolininkas vis tiek turėtų remtis šiuo aspektu, apskųsdamas sprendimo paskelbimą vykdytinu.
39. Taigi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, Italijos teisėje numatytas terminas, be vykdymo procedūros, taip pat taikytinas sprendimui, kurį prašoma įvykdyti pagrindinėje byloje. Iš to darytina išvada, kad užsienyje priimtam sprendimui dėl prevencinio arešto Vokietijos teritorijoje būtų taikomos dvi sistemos, kurias nustatė, pirma, kilmės valstybė narė ir, antra, valstybė narė, į kurią kreipiamasi,
40. Šiomis aplinkybėmis man kyla klausimas, ar tai, kad kreditorius laikosi šio dvigubo reikalavimo, nerodo, kad aiškinimas, pagal kurį ZPO 929 straipsnio 2 dalis turėtų būti taikoma kaip lex fori norma užsienyje priimtų sprendimų dėl prevencinio arešto vykdymo srityje, turi trūkumų. Tokiu atveju, pirma, Vokietijos teisės nuostata, kurioje numatytas vykdymo prašymo pateikimo terminas, būtų taikoma kaip nuostata, reglamentuojanti patį vykdymą. Antra, kilmės valstybės narės teisės nuostata, kurioje nustatomas panašus terminas, būtų taikoma kaip norma, nustatanti užsienyje priimto sprendimo vykdytinumą(13).
41. Atsižvelgdamas į šią išvadą, abejoju, pirma, ar sprendimo dėl prevencinio arešto vykdytinumas, vertinamas atsižvelgiant į kilmės valstybės narės teisės normą, kurioje numatytas prašymo įvykdyti šį sprendimą pateikimo terminas, ir, antra, valstybės narės, į kurią kreipiamasi, nuostatoje įtvirtinta faktinio vykdymo senatis, nustatant panašų terminą, yra tarpusavyje susiję.
42. Antra, man kyla klausimas, ar, vertinant sistemiškai, tokia nuostata, kaip ZPO 929 straipsnio 2 dalis, turi būti taikoma atskirai, neatsižvelgiant į tarptautinį kontekstą ir sprendimo, kurį prašoma įvykdyti Vokietijoje, kilmę.
43. Galiausiai, trečia, man kyla klausimas, ar šios Vokietijos teisės nuostatos tikslas galėtų būti suderinamas su jos taikymu, jeigu ją taikant neatsižvelgiama į tarptautinį kontekstą ir sprendimo dėl prevencinio arešto kilmę.
2. Ryšys tarp vykdytinumo ir faktinio vykdymo senaties
44. Kaip savo pastabose nurodo Komisija, nors pagal Vokietijos teisę prevencinis areštas praranda teisinę galią pasibaigus terminui, taip nėra pagal Italijos teisę, kurioje numatyta, kad prevencinis areštas netenka teisinės galios tik formaliai jį panaikinus. Be to, pagal Vokietijos teisę šio termino nesilaikymas konstatuojamas savaime, o pagal Italijos teisę pats atsakovas turi remtis šio termino pasibaigimu. Taigi pagal Italijos teisę prevencinis areštas gali būti įvykdytas net ir pasibaigus terminui.
45. Taigi gali būti, kad sprendimo dėl prevencinio arešto vykdytinumui, kuris pagal Reglamento Nr. 44/2001 38 straipsnį yra šio sprendimo vykdymo valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, sąlyga(14), būtų pakenkta, jeigu kreditorius negalėtų šio sprendimo įvykdyti Vokietijoje, nepaisant to, kad pagal kilmės valstybės narės teisę šis sprendimas būtų vykdytinas.
46. Ši pastaba gali rodyti, kad ZPO 929 straipsnio 2 dalis susijusi ne su apsaugos priemonės vykdymu, o su jos vykdytinumu, bent jau kaip ir panaši Italijos teisės nuostata.
3. Prevencinio arešto taikymo sąlygų ir prašymo taikyti areštą pateikimo termino tarpusavio ryšys
47. Prevencinis areštas yra išimtis iš bendros taisyklės, pagal kurią tik baigus nagrinėti bylą iš esmės priimti ir galutiniai tapę sprendimai gali būti priverstinai vykdomi. Todėl, neatsižvelgiant į tai, kad dėl savo išimtinumo prevencinis areštas netenkina kreditoriaus reikalavimų(15), jis gali būti taikomas, tik jeigu įvykdomos tam tikros sąlygos.
48. Žinoma, daugelyje teisinių sistemų tokia pagrindinė sąlyga yra tikimybė, kad kitaip bus neįmanoma įvykdyti sprendimo dėl bylos esmės. Tačiau atlikus lyginamąją analizę matyti, kad, nors šią pagrindinę sąlygą lemia esminis prevencinio arešto tikslas, nacionalinės teisės aktuose numatytos skirtingos išsamios sąlygos, kuriomis gali būti priimtas sprendimas dėl prevencinio arešto(16).
49. Iš tikrųjų prevencinio arešto nustatymo sąlygas lemia valstybių narių teisėkūros sprendimai, priimami siekiant kreditorių ir skolininkų interesų pusiausvyros. Termino, per kurį kreditorius turi pateikti prašymą taikyti apsaugos priemonę, nustatymas taip pat yra siekio užtikrinti šią pusiausvyrą pasekmė.
50. Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad ZPO 929 straipsnio 2 dalies tikslas yra apsaugoti skolininką. Tiksliau, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, šia nuostata siekiama neleisti, kad sprendimai, priimti pagal supaprastintą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūrą, išliktų vykdytini, todėl galėtų būti priverstinai vykdomi gana ilgą laiką, neatsižvelgiant į tai, kad situacija galėjo pasikeisti. Be to, Vokietijos vyriausybė per posėdį nurodė, kad ZPO 929 straipsnio 2 dalyje numatytu terminu siekiama neleisti, kad sprendimas dėl prevencinio arešto būtų vykdomas praėjus mėnesiui, nepaisant to, kad reikšmingai pasikeitė aplinkybės.
51. Be to, nors dalis doktrinos autorių mano, kad pirmiausia ypač skiriasi apsaugos priemonių sukeliamos pasekmės, o jų taikymo sąlygos yra gana panašios(17), jie laikosi nuomonės, kad šios sąlygos parodo, kad apsaugos priemonės yra neatsiejamos nuo procedūrų, kuriose jos taikomos(18). Taigi galima teigti, kad tarptautiniame kontekste toks ryšys yra tarp sprendimo dėl prevencinio arešto ir kilmės valstybės narės teisės aktų.
52. Be to, šiuo požiūriu tai, kad teisės aktų leidėjas nustatė tokį terminą, kuris numatytas ZPO 929 straipsnio 2 dalyje, šiek tiek primena situaciją, kai teismas savo sprendime patikslina, per kokį terminą kreditorius turi imtis konkrečių veiksmų. Jeigu sprendime būtų toks patikslinimas, jis neabejotinai būtų neatskiriamas nuo šio sprendimo.
53. Manau, kad toks terminas, koks numatytas ZPO 929 straipsnio 2 dalyje, negali būti atsietas nuo sąlygų, kuriomis gali būti paskelbtas prevencinis areštas, ir apskritai nuo kilmės valstybės narės teisės. Todėl tokio termino negalima taikyti kaip lex fori vykdymo teisės normos, Vokietijoje vykdant užsienyje priimtus sprendimus(19).
4. Nuostatos, kurioje numatytas prašymo taikyti areštą pateikimo terminas, tikslas
54. Primintina, jog iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinis ZPO 929 straipsnio 2 dalies tikslas yra užtikrinti, kad apsaugos priemonė nebūtų vykdoma praėjus gana ilgam laikui ir nepaisant galimų padėties pasikeitimų. Be to, kalbant apie užsienyje priimtus sprendimus, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir Vokietijos vyriausybės paaiškinimų matyti, kad šis terminas skaičiuojamas nuo pranešimo kreditoriui apie sprendimo paskelbimą vykdytinu dienos.
55. Vis dėlto kreditorius neprivalo pateikti prašymo paskelbti sprendimą dėl prevencinio arešto vykdytinu iš karto po to, kai gauna šį sprendimą kilmės valstybėje narėje. Jis gali atidėti šio prašymo pateikimą, nepaisydamas galimo aplinkybių pasikeitimo po to, kai priimamas sprendimas dėl prevencinio arešto.
56. Taigi, jei būtų nuspręsta, kad ZPO 929 straipsnio 2 dalis taikoma kaip valstybės narės, į kurią kreipiamasi, lex fori norma ir kad šioje nuostatoje numatytas terminas apskaičiuojamas nuo pranešimo apie sprendimo paskelbimą vykdytinu dienos, kreditorius galėtų sistemingai neatsižvelgti į tokį galimą aplinkybių pasikeitimą ir imtis apsaugos priemonės vykdymo veiksmų.
57. Manau, kad ZPO 929 straipsnio 2 dalies taikymas vykdant užsienyje priimtus sprendimus negali būti suderinamas su šios nuostatos tikslu, kaip jį paaiškino prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir Vokietijos vyriausybė.
58. Remiantis šia analize, darytina išvada, pirma, kad tokia nacionalinė nuostata, kaip ZPO 929 straipsnio 2 dalis, yra susijusi su sprendimo dėl prevencinio arešto vykdytinumu, o ne su pačiu jo vykdymu. Antra, toks terminas negali būti taikomas izoliuotai, neatsižvelgiant į sprendimo, kurį prašoma įvykdyti, kilmę. Trečia, jeigu būtų pritarta prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo ir Vokietijos vyriausybės nuomonei dėl ZPO 929 straipsnio 2 dalies tikslo, ši nuostata negalėtų atlikti savo vaidmens, jei būtų taikoma užsienyje priimtiems sprendimams, kuriuos prašoma įvykdyti Vokietijoje.
59. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, laikausi nuomonės, kad nacionalinė nuostata, kurioje kreditoriui numatytas prašymo dėl vykdymo pateikimo terminas, kaip antai ZPO 929 straipsnio 2 dalis, neturi būti kvalifikuojama kaip procesinė norma, taikytina Vokietijoje vykdant kitoje valstybėje narėje priimtą sprendimą dėl prevencinio arešto.
C. Dėl nacionalinių ir užsienyje priimtų sprendimų sukeliamų pasekmių lygiavertiškumo
60. Pagal suformuotą jurisprudenciją, pirma, vienoje valstybėje narėje priimtą sprendimą vykdant kitoje valstybėje narėje, nėra jokio pagrindo suteikti šiam sprendimui teisių, kurios jam nėra suteikiamos kilmės valstybėje narėje(20). Paprastai tai vadinama „pasekmių išplėtimo“ doktrina(21). Iš Sprendimo Health Service Executive(22), kuris buvo priimtas pagal Reglamentą (EB) Nr. 2201/2003(23) (nors manau, kad jį galima taikyti Reglamentui Nr. 44/2001), šis apribojimas turi būti suprantamas taip, kad užsienyje priimtas sprendimas gali būti vykdymo valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, pagrindas tik laikantis iš paties sprendimo kylančių ribų.
61. Antra, nėra jokio pagrindo tokiam sprendimui priskirti pasekmių, kurių nesukelia to paties pobūdžio sprendimas, priimtas tiesiogiai valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi(24). Šis valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, vykdomų sprendimų pasekmių apribojimas vadinamas „pasekmių lygiavertiškumo doktrina“(25).
62. Semdamasi įkvėpimo iš šios jurisprudencijos, Vokietijos vyriausybė laikosi nuomonės, kad, siekiant užtikrinti lygiavertį požiūrį į užsienio ir nacionalinius sprendimus, ZPO 929 straipsnio 2 dalis turėtų būti taikoma Vokietijoje vykdant pagal Italijos teisę priimtus sprendimus dėl prevencinio arešto.
63. Nepritariu šiai nuomonei. Kaip ir Komisija, manau, kad Vokietijos vyriausybės pozicija neatsižvelgiama į kai kuriuos pagrindinės bylos tarptautinio pobūdžio aspektus ir ZPO 929 straipsnio 2 dalies taikymo pasekmes tokioje byloje. Be to, manau, kad ši pozicija grindžiama neišsamiu Teisingumo Teismo jurisprudencijos aiškinimu.
1. Dėl kilmės valstybės narės ir valstybės narės, į kurią kreipiamasi, procesinių normų galimo nesuderinamumo
a) Problemos nustatymas
64. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir per posėdį pateiktos Vokietijos vyriausybės pozicijos matyti, kad vidaus situacijose, kai sprendimą dėl prevencinio arešto paskelbia ir vėliau vykdo Vokietijos valdžios institucijos, praleidęs ZPO 929 straipsnio 2 dalyje numatytą terminą, kreditorius gali prašyti prevencinio arešto iš naujo, nenustatant termino.
65. Vis dėlto darant prielaidą, kad tarptautiniame kontekste ZPO 929 straipsnio 2 dalis taikoma kaip valstybės narės, į kurią kreipiamasi, lex fori norma, nėra aiškaus atsakymo į klausimą, kaip kreditorius turi elgtis, jeigu praleidžia šioje nuostatoje numatytą terminą.
66. Man nekelia nuostabos, kad nei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nei Vokietijos vyriausybė neteigė, jog kreditorius galėtų iš naujo pateikti prašymą dėl sprendimo paskelbimo vykdytinu Vokietijoje, kad ZPO 929 straipsnio 2 dalyje numatytas terminas būtų skaičiuojamas iš naujo. Man kyla klausimas, ar toks sprendimas atitiktų ZPO 929 straipsnio 2 dalies esmę. Bet kuriuo atveju prašymo pateikimas iš naujo leistų neapibrėžtam laikui atidėti hipotekos įregistravimo datą, siekiant užtikrinti skolą pagal tą patį sprendimą. Man atrodo, kad tokia galimybė prieštarautų šios nuostatos logikai.
67. Pažymėtina, kad, atsakydama į per posėdį pateiktą klausimą Vokietijos vyriausybė patvirtino, kad kreditorius galėtų iš naujo kreiptis dėl prevencinio arešto kilmės valstybėje narėje, nes joje numatyti terminai taip pat pasibaigė. Tačiau Komisija nurodė, kad šioje byloje kreditorius negalėjo prašyti antro sprendimo Italijoje, nes šios valstybės narės institucijų iš pradžių priimtas sprendimas dėl prevencinio arešto dėl šios išvados 44 punkte nurodytų priežasčių vis dar vykdytinas.
68. Iš šių pastabų matyti, kad ZPO 929 straipsnio 2 dalyje numatyto termino nesilaikęs kreditorius tikriausiai turėtų kreiptis į kilmės valstybės narės teismus, šiuo atveju – į Italijos teismus, kad šie priimtų dar vieną sprendimą dėl prevencinio arešto.
b) Kilmės valstybės narės ir valstybės narės, į kurią kreipiamasi, procesinių normų tarpusavio ryšys
69. Neatsižvelgiant į šiuos samprotavimus, man atrodo, kad Teisingumo Teismui pateikto prejudicinio klausimo analizė neturėtų apsiriboti šios bylos aplinkybėmis. Šiuo atveju sprendimas, kurį buvo prašoma įvykdyti Vokietijoje, buvo priimtas pagal Italijos teisę, kurioje numatytas gana panašus terminas kaip ir ZPO 929 straipsnio 2 dalyje. Tačiau darau prielaidą, kad tos pačios abejonės, susijusios su pastarosios nuostatos taikymu vykdant apsaugos priemonę, paskelbtą vykdytina Vokietijoje, taip pat kiltų, kalbant apie kiekvieną sprendimą dėl prevencinio arešto, priimtą kitose valstybėse narėse.
70. Taigi, nors nenorėčiau komentuoti esamos ieškovės padėties pagal Italijos teisę, manau, kad, esant tokiai situacijai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, kreditorius, remdamasis antruoju prašymu, pateiktu kilmės valstybės narės institucijoms, iš esmės turėtų iš naujo įrodyti bent jau aplinkybių, kuriomis galėtų būti paskelbtas sprendimas dėl prevencinio arešto, tikėtinumą. Taigi būtų kalbama ne apie to paties sprendimo antrą paskelbimą, bet apie naujo sprendimo priėmimą, iš naujo įvertinant visas sąlygas, kurios turi būti įvykdytos, kad būtų galima taikyti prevencinį areštą.
71. Be to, iš karto negalima atmesti, kad kilmės valstybės narės teisėje dėl įvairių priežasčių gali būti nenumatyta galimybė paduoti naują prašymą priimti sprendimą. Pavyzdžiui, kilmės valstybės narės valdžios institucijų požiūriu, naujas prašymas galėtų būti nepriimtinas, nes ankstesnis sprendimas nebuvo panaikintas arba dėl kitų priežasčių vis dar yra išlaikęs teisinę galią(26).
72. Tam tikrais atvejais gali paaiškėti, kad, taikant valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, nustatytas taisykles, t. y. šioje byloje – ZPO 929 straipsnio 2 dalyje numatytą terminą, vykdant kitoje valstybėje narėje priimtą sprendimą gali susiklostyti padėtis be išeities. Visų pirma, jeigu kreditorius nesilaikytų šioje nuostatoje numatyto termino, jis nebegalėtų prašyti įvykdyti šį sprendimą Vokietijoje, taip pat negalėtų prašyti kilmės valstybės narės institucijų priimti naują sprendimą.
2. Dėl Reglamento Nr. 44/2001 veiksmingumo išsaugojimo
a) Jurisprudencijos, susijusios su Reglamento Nr. 44/2001 veiksmingumo išsaugojimu, apžvalga
73. Primenu, kad, kalbant apie Briuselio konvencijos nuostatas, Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad valstybės narės, į kurią kreipiamasi, procesinių normų taikymas neturi pakenkti šioje konvencijoje numatytos sistemos veiksmingumui(27). Sprendimuose, priskiriamuose prie tos pačios krypties jurisprudencijos, Teisingumo Teismas, konkrečiai kalbėdamas apie nacionalines taisykles, kuriomis reglamentuojamas pats vykdymas, taip pat nurodė, kad valstybės narės, į kurią kreipiamasi, procesinių normų taikymas vykdymo metu negali pakenkti Briuselio konvencijos sistemos veiksmingumui sprendimo paskelbimo vykdytinu srityje, pažeidžiant šioje srityje taikomus principus, aiškiai arba numanomai įtvirtintus pačiame Reglamente Nr. 44/2001(28). Vėliau Teisingumo Teismas patvirtino, kad ši jurisprudencija taikytina Reglamentui Nr. 44/2001(29).
74. Be to, pažymiu, kad šia logika taip pat buvo grindžiama jurisprudencija, susijusi su įpareigojimais, draudžiančiais šaliai pareikšti arba palaikyti ieškinį valstybės teisme. Iš tiesų Teisingumo Teismas nusprendė, kad tokie draudimai gali apriboti jurisdikcijos taisyklių taikymą ir panaikinti specialių mechanizmų, numatytų lis pendens ir sąsajos atveju, veiksmingumą(30). Vėliau Teisingumo Teismas nusprendė, kad, trukdant kitos valstybės narės teismui įgyvendinti Reglamentu Nr. 44/2001 suteiktus įgaliojimus, tokie draudimai, paskelbti nagrinėjant bylą arbitraže, užkerta ieškovui kelią apginti savo teises valstybės teisme, į kurį jis kreipėsi pagal šiame reglamente numatytas jurisdikcijos taisykles, todėl šis ieškovas netenka galimybės pasinaudoti teisminės gynybos rūšimi, į kurią jis turi teisę(31).
b) Jurisprudencijos, susijusios su Reglamento Nr. 44/2001 veiksmingumo išsaugojimu, konkretus taikymas
75. Kiek tai susiję su apsaugos priemonėmis, manau, kad jeigu dėl tokios normos, kaip ZPO 929 straipsnio 2 dalis, taikymo užsienyje priimtiems sprendimams dėl prevencinio arešto susiklostytų padėtis be išeities, kaip buvo nurodyta šios išvados 71 ir 72 punktuose, tai galėtų pakenkti Reglamento Nr. 44/2001 veiksmingumui.
76. Žinoma, kaip ir Komisija, manau, jog negalima atmesti, kad, esant tokiai situacijai kaip pagrindinėje byloje, kreditorius pagal Reglamento Nr. 44/2001 31 straipsnį(32) gali prašyti valstybės narės, į kurią kreipiamasi, valdžios institucijų taikyti apsaugos priemonę. Tačiau šis kreditorius atsidurtų nepalankioje padėtyje, nes būtų priverstas kreiptis į kitos valstybės narės teismus, su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis(33). Manau, tai patvirtina, kad, vykdant užsienyje priimtą sprendimą, dėl ZPO 929 straipsnio 2 dalies taikymo gali susiklostyti padėtis be išeities.
77. Tokiu atveju, pirma, gali paaiškėti, kad valstybės narės teismai, turintys jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, negali užtikrinti kreditoriui teisminės apsaugos, į kurią jis turi teisę tuo proceso, kuris užbaigiamas priimant galutinį sprendimą, etapu. Antra, jeigu kreditorius, norėdamas pateikti prašymą priimti sprendimą dėl prevencinio arešto, būtų priverstas kreiptis į kitos valstybės narės teismus, nors pagrįstai norėtų pateikti šį prašymą teismui, turinčiam jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, būtų pažeista minėtų teismų jurisdikcija, grindžiama Reglamento Nr. 44/2001 nuostatomis.
78. Taigi, atsižvelgdamas jurisprudenciją, susijusią su Reglamento Nr. 44/2001 veiksmingumo išsaugojimu, laikausi nuomonės, kad valstybės narės, į kurią kreipiamasi, norma, kaip antai ZPO 929 straipsnio 2 dalis, negali būti taikoma vykdant kitose valstybėse narėse priimtus sprendimus dėl prevencinio arešto.
c) Tarpinė išvada
79. Primenu, jog iš to, kas nurodyta pirmiau, darytina išvada, kad pagal Reglamento Nr. 44/2001 sistemą tokia nuostata, kaip ZPO 929 straipsnio 2 dalis negali būti kvalifikuojama kaip norma, taikoma užsienyje priimtų sprendimų vykdymui(34).
80. Net jei būtų laikomasi nuomonės, kad šią nuostatą reikia kvalifikuoti kaip valstybės narės, į kurią kreipiamasi, lex fori vykdymo nuostatą, ji negali būti taikoma Vokietijoje vykdant užsienyje priimtus sprendimus, nes pakenktų šio reglamento veiksmingumui.
81. Be to, mano supratimu, jurisprudencijos, susijusios su Reglamento Nr. 44/2001 veiksmingumo išsaugojimu, logika ir pasekmės primena išaiškinimą, kurį Teisingumo Teismas neseniai pateikė savo jurisprudencijoje, susijusioje su Reglamentu (ES) Nr. 650/2012(35). Iš šios jurisprudencijos matyti, kad nacionalinių nuostatų kvalifikavimas siekiant jas taikyti situacijoms, patenkančioms į Reglamento Nr. 650/2012 taikymo sritį, negali kliudyti siekti šio reglamento tikslų ir jo nuostatų veiksmingumui(36). Todėl Sąjungos teisės akto, susijusio su teisminiu bendradarbiavimu civilinėse bylose, veiksmingumas gali turėti poveikį į jo taikymo sritį patenkančių nacionalinių nuostatų savarankiškam kvalifikavimui, atliekamam siekiant taikyti šį aktą. Be to, ZPO 929 straipsnio 2 dalis taip pat negali būti kvalifikuojama kaip vykdymo norma, jeigu gali pakenkti Reglamento Nr. 44/2001 veiksmingumui.
D. Dėl sprendimo paskelbimo vykdytinu procedūros panaikinimo pagal Reglamento Nr. 1215/2012 sistemą poveikio pirma pateiktiems samprotavimams
82. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs tik su Reglamentu Nr. 44/2001. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikosi nuomonės, kad šis prejudicinis klausimas vienodai kyla ir pagal Reglamentą Nr. 1215/2012. Be to, šalys taip pat rėmėsi šiuo reglamentu, pateikdamos pastabas per posėdį.
83. Šiuo klausimu manau, kad iš Reglamento Nr. 1215/2012 kylantys principai negali paneigti pirma pateiktų samprotavimų.
84. Pirma, nors Reglamentas Nr. 44/2001 aiškiai nereglamentuoja valstybės narės, į kurią kreipiamasi, lex fori vaidmens vykdant užsienyje priimtus sprendimus klausimo, Reglamento Nr. 1215/2012 41 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad užsienyje priimti sprendimai valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, vykdomi tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir šioje valstybėje narėje priimti teismo sprendimai(37).
85. Vis dėlto, nepaisant to, kad pagal Reglamento Nr. 1215/2012 sistemą sprendimo paskelbimo vykdytinu procedūra buvo panaikinta, Sąjungos teisės aktų leidėjas šiame reglamente išlaikė skirtumą tarp vykdytinumo ir paties vykdymo, reglamentuojamo valstybės narės, į kurią kreipiamasi, lex fori(38).
86. Taip pat ir Vokietijos vyriausybė pateikia aiškinimą, kuriuo, net ir darant kitokias išvadas, konstatuojama, kad Reglamento Nr. 1215/2012 41 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje įtvirtinami principai, kurie buvo taikomi pagal Reglamentą Nr. 44/2001. Be to, kai kurie autoriai mano, kad šia Reglamento Nr. 1215/2012 nuostata kodifikuojami principai, įtvirtinti Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, susijusioje su Reglamentu Nr. 44/2001(39).
87. Taigi nėra jokios informacijos, kuri rodytų, kad Reglamento Nr. 1215/2012 įsigaliojimas galėtų turėti poveikį tokios nuostatos kaip ZPO 929 straipsnio 2 dalis kvalifikavimui.
88. Antra, manau, kad pagal Reglamento Nr. 1215/2012 sistemą taip pat kiltų padėties be išeities problema, kurią kelia tokios nacionalinės normos kaip ZPO 929 straipsnio 2 dalis, kuri yra valstybės narės, į kurią kreipiamasi, norma, taikymas. Todėl jurisprudencija, susijusi su Reglamento Nr. 1215/2012 sistemos veiksmingumo išsaugojimu, būtų taikoma(40).
89. Dėl šių priežasčių laikausi nuomonės, kad nei aplinkybės, susijusios su sprendimo paskelbimo vykdytinu procedūros panaikinimu, nei aplinkybės, susijusios su tokios nuostatos, kaip Reglamento Nr. 1215/2012 41 straipsnio 1 dalis, priėmimu negali pateisinti teiginio, kad pagal Reglamento Nr. 44/2001 sistemą tokia nuostata, kaip ZPO 929 straipsnio 2 dalis, galėtų būti taikoma Vokietijoje vykdant užsienyje priimtus sprendimus.
90. Galiausiai nuostata, pirma, susijusi ne su užsienyje priimto sprendimo vykdymu, o su jo paskelbimo vykdytinu procedūra(41), ir, antra, kurios taikymas vykdymo metu kenkia Reglamento Nr. 44/2001 sistemos veiksmingumui, nėra valstybės narės, į kurią kreipiamasi, lex fori vykdymo norma(42). Šių samprotavimų negali paneigti iš Reglamento Nr. 1215/2012 analizės kylantys principai. Šis reglamentas nepakeitė nei logikos, nei principų, kuriais grindžiamos valstybės, į kurią kreipiamasi, lex fori taikymo ribos.
VI. Išvada
91. Atsižvelgdamas į pateiktus samprotavimus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) pateiktą prejudicinį klausimą:
2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, 38 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip: ja draudžiama tokią valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisės normą, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, kurioje numatytas prašymo įvykdyti sprendimą dėl prevencinio arešto pateikimo terminas, taikyti vykdant kitoje valstybėje narėje priimtą sprendimą dėl prevencinio arešto.