BENDROJO TEISMO (devintoji kolegija) SPRENDIMAS
2018 m. gruodžio 6 d.(*)
„Europos Sąjungos prekių ženklas – Protesto procedūra – Vaizdinio Europos Sąjungos prekių ženklo CCB paraiška – Ankstesnis vaizdinis Europos Sąjungos prekių ženklas CB – Santykinis atmetimo pagrindas – Galimybė supainioti – Žymenų panašumas – Ankstesnio prekių ženklo geras vardas ir ryškus skiriamasis požymis – Reglamento (EB) Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktas (dabar – Reglamento (ES) 2017/1001 8 straipsnio 1 dalies b punktas) – Reglamento (EB) Nr. 207/2009 75 straipsnio antras sakinys ir 76 straipsnio 1 dalis (dabar – Reglamento (ES) 2017/1001 94 straipsnio 1 dalies antras sakinys ir 95 straipsnio 1 dalis)“
Byloje T‑665/17
China Construction Bank Corp. (Pekinas, Kinija), atstovaujama solisitorių A. Carboni ir J. Gibbs,
ieškovė,
prieš
Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybą (EUIPO), atstovaujamą J. Ivanausko,
atsakovę,
kita procedūros EUIPO apeliacinėje taryboje šalis, įstojusi į bylą Bendrajame Teisme,
Groupement des cartes bancaires, įsteigta Paryžiuje (Prancūzija), atstovaujama advokato C. Herissay Ducamp,
dėl ieškinio, pareikšto dėl 2017 m. birželio 14 d. EUIPO pirmosios apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 2265/2016‑1), susijusio su protesto procedūra tarp Groupement des cartes bancaires ir China Construction Bank,
BENDRASIS TEISMAS (devintoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas S. Gervasoni (pranešėjas), teisėjai L. Madise ir R. da Silva Passos,
posėdžio sekretorė R. Ūkelytė, administratorė,
susipažinęs su ieškiniu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2017 m. rugsėjo 27 d.,
susipažinęs su EUIPO atsakymu į ieškinį, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2017 m. lapkričio 28 d.,
susipažinęs su įstojusios į bylą šalies atsakymu į ieškinį, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2017 m. gruodžio 4 d.,
įvykus 2018 m. birželio 28 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 2014 m. spalio 14 d. ieškovė China Construction Bank Corp. pagal iš dalies pakeistą 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 207/2009 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 78, 2009, p. 1, panaikintas 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 154, 2017, p. 1)) pateikė Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybai (EUIPO) paraišką įregistruoti Europos Sąjungos prekių ženklą.
2 Prekių ženklas, kurį prašyta įregistruoti, yra šis vaizdinis žymuo:
3 Po to, kai per procedūrą EUIPO buvo atliktas apribojimas, paslaugos, kurioms prašyta įregistruoti prekių ženklą, priskiriamos prie peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 36 klasės ir atitinka šį aprašymą: „Bankų paslaugos; finansinis įvertinimas (draudimo, banko operacijų, nekilnojamojo turto); finansavimo paslaugos; mokėjimo kortelių paslaugos; vertybių saugojimas; antikvarinių daiktų įvertinimas; tarpininkavimas; laidavimo paslaugos; turto patikėtinių veikla“.
4 2015 m. gegužės 7 d. įstojusi į bylą šalis Groupement des cartes bancaires pagal Reglamento Nr. 207/2009 41 straipsnį (dabar – Reglamento 2017/1001 46 straipsnis) pateikė protestą dėl prašomo įregistruoti prekių ženklo registracijos šio sprendimo 3 punkte nurodytoms paslaugoms.
5 Protestas buvo grindžiamas ankstesniu vaizdiniu Europos Sąjungos prekių ženklu, kuris 1999 m. lapkričio 12 d. buvo įregistruotas numeriu 269415 ir atrodo taip:
6 Ankstesnis prekių ženklas buvo įregistruotas 36 klasės paslaugoms, kurios apibūdinamos taip: „Draudimas ir finansai, t. y. draudimas, pinigų keitimo agentūra; kelioninių čekių ir akredityvų emisija; finansinės operacijos, piniginės operacijos, banko operacijos; savišalpos fondo paslaugos; banko ir piniginių operacijų srauto valdymas elektroninėmis priemonėmis; elektroninių piniginių paslaugos; išankstinio mokėjimo kortelių, mokėjimo kortelių, kreditinių kortelių, mokėjimo kortelių, lustinių arba magnetinių, magnetinių ir atminties kortelių emisija; neelektroninių banko kortelių emisija; pinigų išėmimo iš sąskaitos paslaugos naudojantis lustinėmis arba magnetinėmis kortelėmis, elektroninis pinigų pervedimas; elektroninio mokėjimo paslaugos; mokėjimo kortelėmis paslaugos; išankstinio mokėjimo kortelių paslaugos; finansinių operacijų paslaugų teikimas kortelių turėtojams pinigų išdavimo automatais; šalių nustatymo ir patikrinimo paslaugos; finansinės informacijos suteikimo paslaugos bet kokiomis telekomunikacijų priemonėmis; leidimo atlikti mokėjimą ir mokėjimo įvykdymo paslaugos pagal kortelių numerius; saugaus mokėjimo per atstumą paslauga; finansinė informacija, t. y. nuotolinis informacijos ir finansinių duomenų rinkimas“.
7 Protestas buvo grindžiamas Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punkte (dabar – Reglamento 2017/1001 8 straipsnio 1 dalies b punktas) nurodytu pagrindu.
8 2016 m. spalio 4 d. Protestų skyrius patenkino protestą nurodydamas, kad egzistuoja galimybė supainioti, ir atmetė registracijos paraišką.
9 2016 m. gruodžio 5 d. ieškovė, remdamasi Reglamento Nr. 207/2009 58–64 straipsniais (dabar – Reglamento 2017/1001 66–71 straipsniai), pateikė EUIPO apeliaciją dėl Protestų skyriaus sprendimo.
10 2017 m. birželio 14 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) EUIPO pirmoji apeliacinė taryba atmetė apeliaciją.
11 Konkrečiai Apeliacinė taryba nusprendė, kad atitinkama teritorija, į kurią reikia atsižvelgti vertinant galimybę supainioti pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktą, yra Europos Sąjungos teritorija ir kad atitinkamą visuomenę iš dalies sudaro specialistai, o iš dalies – galutiniai vartotojai arba plačioji visuomenė, kurios pastabumo lygis aukštas (ginčijamo sprendimo 19 ir 20 punktai). Skyriuje „Geras vardas“ (ginčijamo sprendimo 22–25 punktai), remdamasi keliais įstojusios į bylą šalies pateiktais įrodymais, ji nusprendė, kad atitinkama Prancūzijos visuomenė ankstesnį prekių ženklą identifikuotų kaip žymenį CB, kuris apibūdina Groupement des cartes bancaires mokėjimo korteles, ir nurodė žodinio prekių ženklo CB gerą vardą 36 klasės paslaugoms, kurį Ketvirtoji apeliacinė taryba nustatė 2014 m. rugpjūčio 27 d. sprendime byloje R 944/2013‑4, CCB / CB (toliau – Ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimas CCB / CB).
12 Dėl žymenų palyginimo Apeliacinė taryba nusprendė, kad, nepaisant labai stilizuoto ankstesnio prekių ženklo pobūdžio, šis prekių ženklas būtų suvokiamas kaip didžiųjų raidžių grupė „CB“ ir kad vaizdinis prašomo įregistruoti prekių ženklo elementas yra tik papildomas, palyginti su dominuojančiu elementu, kurį sudaro didžiųjų raidžių grupė „CCB“ (ginčijamo sprendimo 30 ir 31 punktai). Iš to ji padarė išvadą, kad prekių ženklai, dėl kurių kilo ginčas, turi tam tikrą vizualų panašumą (ginčijamo sprendimo 32 ir 33 punktai). Nusprendusi, kad šių prekių ženklų fonetinis panašumas yra didesnis už vidutinį, nes prašomas įregistruoti prekių ženklas apima ankstesnio prekių ženklo raides, ir nurodžiusi, kad neįmanoma atlikti konceptualaus palyginimo, nes abu žymenys neturi reikšmės, Apeliacinė taryba pritarė Protestų skyriaus tvirtinimui, kad egzistuoja nagrinėjamų žymenų panašumas (ginčijamo sprendimo 34–36 punktai).
13 Nurodžiusi, kad atitinkamų paslaugų tapatumas neginčijamas, Apeliacinė taryba nusprendė, jog, atsižvelgiant į šį tapatumą, ankstesnio prekių ženklo gerą vardą Prancūzijoje ir žymenų panašumą, šių žymenų skirtumų ir didesnio nei vidutinis atitinkamos visuomenės pastabumo lygio nepakanka, kad būtų panaikinta galimybė suklaidinti tikslinę visuomenę Prancūzijoje (ginčijamo sprendimo 39 ir 40 punktai). Be to, ji nurodė, kad faktas, jog vartotojai reguliariai nesinaudoja prekių ženklo paraiškoje nurodytomis paslaugomis, padidina galimybę, kad šie vartotojai, net ir būdami labai pastabūs, suklys, nes tik netiksliai atsimena prekių ženklų konfigūraciją (ginčijamo sprendimo 41 punktas).
Šalių reikalavimai
14 Po pasisakymų per posėdį, apie kuriuos buvo pažymėta posėdžio protokole, ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš EUIPO ir įstojusios į bylą šalies bylinėjimosi išlaidas.
15 EUIPO Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
16 Atsižvelgdama į per posėdį pateiktus patikslinimus, apie kuriuos buvo pažymėta posėdžio protokole, įstojusi į bylą šalis Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
17 Savo ieškinį ieškovė grindžia dviem pagrindais, susijusiais, pirma, su Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnio antro sakinio ir 76 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio (dabar – Reglamento 2017/1001 94 straipsnio 1 dalies antras sakinys ir 95 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys) pažeidimu ir, antra, su Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu.
Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnio antro sakinio ir 76 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio pažeidimu
18 Ieškovė tvirtina, kad Apeliacinė taryba neįvykdė savo pareigos grįsti sprendimus tik pagrindais, dėl kurių šalys galėjo pateikti paaiškinimus (Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnio antras sakinys), ir pareigą nagrinėti tik šalių nurodytus pagrindus (Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys), kai ginčijamą sprendimą grindė Ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimu CCB / CB ir nereguliariu naudojimusi 36 klasės paslaugomis, nors šiuo sprendimu ir šiuo tvirtinimu nebuvo remiamasi ir jie nebuvo nurodyti ar įrodyti vykstant procedūrai EUIPO, ir kad ji neturėjo galimybės dėl jų pateikti savo paaiškinimų.
19 Šiuo klausimu primintina, kad pagal Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį per procedūrą dėl atsisakymo registruoti paraiškas santykinių pagrindų atveju EUIPO nagrinėja tik šalių nurodytus faktus, įrodymus, argumentus ir pateiktus reikalavimus.
20 Ši nuostata EUIPO atliekamą nagrinėjimą apriboja dviem aspektais. Pirma, ji numato EUIPO priimamų sprendimų faktinį pagrindą, t. y. faktus ir įrodymus, kuriais sprendimai gali būti tinkamai grindžiami, ir, antra, numato šių sprendimų teisinį pagrindą, t. y. nuostatas, kurias teismas, į kurį kreipiamasi, yra įpareigotas taikyti. Taigi, nagrinėdama apeliaciją dėl protesto procedūrą užbaigiančio sprendimo, Apeliacinė taryba savo sprendimą gali grįsti tik su atsisakymu susijusiais motyvais, kuriais rėmėsi suinteresuotoji šalis, ir tik šios šalies nurodytais ir su atsisakymu susijusiais faktais ir įrodymais (žr. 2005 m. spalio 27 d. Sprendimo Éditions Albert René / VRDT – Orange (MOBILIX), T‑336/03, EU:T:2005:379, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
21 Pagal Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnio antrą sakinį EUIPO sprendimai grindžiami tik tokiais motyvais, dėl kurių šalys galėjo pateikti atsiliepimus.
22 Iš jurisprudencijos matyti, kad nors teisė būti išklausytam, įtvirtinta Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnio antrame sakinyje, taikoma visoms faktinėms arba teisinėms aplinkybėms ir įrodymams, kurie sudaro sprendimo pagrindą, ji netaikoma galutinei pozicijai, kurios administracija ketina laikytis. Todėl Apeliacinė taryba neprivalo išklausyti ieškovės dėl faktų vertinimo, kuris priskiriamas jos galutinei pozicijai. Be to, iš jurisprudencijos matyti, jog tai, kad viena šalis negalėjo pateikti paaiškinimų dėl tvirtinimų, kurie nėra ginčijamo sprendimo savarankiškas motyvas, bet sudaro dalį Apeliacinės tarybos argumentų, pateiktų dėl visapusiško galimybės supainioti vertinimo, tačiau ši šalis galėjo pateikti paaiškinimus dėl motyvų, susijusių su žymenų, kuriais grindžiamas sprendimas, palyginimu, nelaikytina Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnio pažeidimu (žr. 2008 m. sausio 23 d. Sprendimo Demp / VRDT – Bau How (BAU HOW), T‑106/06, nepaskelbtas Rink., EU:T:2008:14, 17 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
23 Šiuo atveju, pirma, dėl Ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimo CCB / CB reikia nurodyti, kaip tai padarė EUIPO ir įstojusi į bylą šalis, kad įstojusi į bylą šalis minėtu sprendimu rėmėsi ir jį nurodė grįsdama savo protestą (2015 m. lapkričio 10 d. pastabos protestui pagrįsti) ir vėliau atsakydama į apeliaciją, kurią ieškovė pateikė dėl Protestų skyriaus sprendimo (2017 m. vasario 17 d. pastabos).
24 Iš to matyti, kad Apeliacinė taryba šiuo atveju pagrįstai rėmėsi šia vienos iš ginčo šalių nurodyta informacija. Be to, reikia pažymėti, kad, kadangi buvo nurodytas tik Ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimas CCB / CB, o ne visi vykstant procedūrai, per kurią buvo priimtas šis sprendimas, pateikti įrodymai, Apeliacinė taryba teisingai pasielgė, kai grįsdama savo pačios atliekamą ankstesnio prekių ženklo gero vardo vertinimą rėmėsi tik minėtame sprendime atlikto vertinimo išvada.
25 Iš to taip pat neabejotinai matyti, kad ieškovė galėjo tiek savo pastabose dėl protesto, tiek ir Apeliacinei tarybai pateiktoje apeliacijoje dėl Protestų skyriaus sprendimo, kurio motyvai paremti Ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimu CCB / CB, veiksmingai išreikšti savo poziciją dėl minėto sprendimo. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ieškovė galėjo išdėstyti savo aiškią poziciją dėl Ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimo ir visų įrodymų, į kuriuos jame buvo atsižvelgta, juo labiau kad ji buvo procedūros, per kurią šis sprendimas buvo priimtas, šalis.
26 Galima pridurti, kad net jeigu šios galimybės išdėstyti savo poziciją dėl Ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimo negali būti laikomos pakankamomis, kad būtų užtikrinta ieškovės teisė būti išklausytai, ginčijamas sprendimas dėl to negali būti laikomas neteisėtu (šiuo klausimu žr. 2015 m. liepos 15 d. Sprendimo Australian Gold / VRDT – Effect Management & Holding (HOT), T‑611/13, EU:T:2015:492, 18 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Kadangi, kaip bus nustatyta šio sprendimo 47 punkte, Apeliacinės tarybos argumentai dėl ankstesnio prekių ženklo gero vardo Prancūzijoje yra pagrįsti neatsižvelgiant į Ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimo CCB / CB vertinimą, nagrinėjama administracinė procedūra negalėjo baigtis kitaip, jei ieškovė būtų turėjusi galimybę pateikti savo pastabas dėl šio sprendimo po to, kai įstojusi į bylą šalis pateikė pastabas atsakydama į jos apeliaciją, pateiktą Apeliacinėje taryboje.
27 Antra, dėl konstatavimo, kad paraiškoje nurodytomis 36 klasės paslaugomis nėra reguliariai naudojamasi, reikia pripažinti, kaip tai daro ieškovė, kad šiuo tvirtinimu nebuvo remtasi Apeliacinėje taryboje, ir jis nebuvo pagrįstas įrodymais per procedūrą, kada buvo priimtas ginčijamas sprendimas.
28 Vis dėlto reikia nurodyti, kad nagrinėjamas tvirtinimas nėra nei ginčijamo sprendimo „faktinis pagrindas“, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 20 punkte nurodytą jurisprudenciją, nei ginčijamo sprendimo „savarankiškas pagrindas“, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 22 punkte nurodytą jurisprudenciją. Kaip atitinkamai nurodo EUIPO, šis konstatavimas, kad nagrinėjamomis paslaugomis nėra reguliariai naudojamasi, šiuo atveju yra susijęs su Apeliacinės tarybos argumentais, jog atitinkama visuomenė netiksliai prisimena nagrinėjamus prekių ženklus; dėl šių argumentų reikia pažymėti, kad jie grindžiami tuo, jog bendrai pripažįstama, kad tik retai pasitaiko galimybė tiesiogiai palyginti prekių ženklus, ir kad šiuo atveju juos sustiprina tai, jog atitinkamomis paslaugomis naudojamasi nereguliariai (šiuo klausimu žr. 2002 m. spalio 23 d. Sprendimo Oberhauser / VRDT – Petit Liberto (Fifties), T‑104/01, EU:T:2002:262, 28 punktą ir 2008 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo FVB / VRDT – FVD (FVB), T‑10/07, nepaskelbtas Rink., EU:T:2008:380, 29 ir 56 punktus).
29 Iš to matyti, kad, remdamasi tuo, jog nagrinėjamomis paslaugomis nesinaudojama reguliariai, Apeliacinė taryba, viena vertus, neviršijo savo tikrinimo faktinio pagrindo ribų ir, kita vertus, neprivalėjo išklausyti ieškovės pastabų dėl tokio tvirtinimo.
30 Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog bet kuriuo atveju reikia atmesti pagrindą, susijusį su Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnio antro sakinio ir 76 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio pažeidimu.
Dėl ieškinio pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu
31 Pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktą ankstesnio prekių ženklo savininkui užprotestavus prekių ženklas, kurį prašoma įregistruoti, neregistruojamas, jeigu dėl savo panašumo į ankstesnį prekių ženklą ar tapatumo jam arba dėl prekių ar paslaugų, kurias žymi abu prekių ženklai, panašumo ar tapatumo yra galimybė suklaidinti visuomenę toje teritorijoje, kur ankstesnis prekių ženklas yra apsaugotas. Beje, pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 2 dalies a punkto i papunktį (dabar – Reglamento 2017/1001 8 straipsnio 2 dalies a punkto i papunktis) ankstesni prekių ženklai yra valstybėje narėje įregistruoti prekių ženklai, kurių registravimo paraiškos padavimo data yra ankstesnė už Europos Sąjungos prekių ženklo registravimo paraiškos padavimo datą.
32 Pagal suformuotą jurisprudenciją galimybę suklaidinti sudaro tikimybė, kad visuomenė gali manyti, jog nagrinėjamos prekės ar paslaugos yra pagamintos arba suteiktos tos pačios įmonės arba ekonomiškai susijusių įmonių. Pagal tą pačią jurisprudenciją galimybė suklaidinti turi būti visapusiškai vertinama atsižvelgiant į tai, kaip atitinkama visuomenė suvokia nagrinėjamus žymenis ir prekes ar paslaugas, ir į visus konkrečiam atvejui būdingus veiksnius, ypač į žymenų panašumo ir jais žymimų prekių ar paslaugų panašumo tarpusavio priklausomybę (žr. 2003 m. liepos 9 d. Sprendimo Laboratorios RTB / VRDT ‐ Giorgio Beverly Hills (GIORGIO BEVERLY HILLS), T‑162/01, EU:T:2003:199, 30–33 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).
33 Taikant Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktą, galimybė supainioti reiškia, kad prekių ženklai, dėl kurių kilo ginčas, yra tapatūs arba panašūs ir kad prekės ar paslaugos, kurioms jie skirti, yra tapačios arba panašios. Šios sąlygos yra kumuliacinės (žr. 2009 m. sausio 22 d. Sprendimo Commercy / VRDT – easyGroup IP Licensing (easyHotel), T‑316/07, EU:T:2009:14, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
34 Tai, kaip vidutinis nagrinėjamos prekių arba paslaugų kategorijos vartotojas suvokia prekių ženklus, turi lemiamą reikšmę visapusiškai vertinant galimybę supainioti (žr. 2007 m. birželio 12 d. Sprendimo VRDT / Shaker, C‑334/05 P, EU:C:2007:333, 35 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
35 Šiuo atveju ieškovė neginčija Apeliacinės tarybos argumentų, kad atitinkamą visuomenę sudaro specialistai ir plačioji visuomenė ir kad ji yra labai pastabi (ginčijamo sprendimo 19 punktas). Būtent dėl nagrinėjamų paslaugų pobūdžio reikia pritarti tokiems argumentams (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 10 d. Sprendimo AgriCapital / VRDT – agri.capital (AGRI.CAPITAL), T‑514/13, EU:T:2015:372, 28 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
36 Ieškovė neginčija ir atitinkamos teritorijos, į kurią Apeliacinė taryba atsižvelgia vertindama galimybę supainioti šioje byloje (ginčijamo sprendimo 20 punktas), t. y. Sąjungos teritorijos, nes buvo priminta, jog pakanka, kad santykinis atmetimo pagrindas egzistuotų Sąjungos dalyje (žr. 2006 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Mast‑Jägermeister / VRDT – Licorera Zacapaneca (VENADO su rėmu ir kt.), T‑81/03, T‑82/03 ir T‑103/03, EU:T:2006:397, 76 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
37 Tačiau ieškovė ginčija Apeliacinės tarybos atliktą ankstesnio prekių ženklo skiriamojo požymio vertinimą, žymenų, dėl kurių kilo ginčas, panašumo vertinimą ir visapusišką galimybės supainioti šioje byloje vertinimą.
Dėl ankstesnio prekių ženklo skiriamojo požymio
38 Ieškovė priekaištauja Apeliacinei tarybai dėl to, kad ji ankstesnio prekių ženklo skiriamojo požymio vertinimą grindė išvadomis, susijusiomis su geru vardu, išdėstytomis Ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendime CCB / CB, nors tame sprendime buvo nagrinėjamas prekių ženklas, kuris skiriasi nuo ankstesnio prekių ženklo. Ji priekaištauja ir dėl to, kad nebuvo identifikuotos paslaugos, dėl kurių, jos manymu, ankstesnis prekių ženklas turi gerą vardą; ji mano, kad pateikti įrodymai neleidžia nustatyti gero vardo visų paslaugų, kurioms skirtas ankstesnis prekių ženklas, atveju. Galiausiai ieškovė kritikuoja tai, jog Apeliacinė taryba rėmėsi ankstesnio prekių ženklo geru vardu, nes vertinant galimybę supainioti buvo svarbus tik jo ryškaus skiriamojo požymio nustatymas.
39 Pirmiausia reikia nurodyti, kaip pažymi EUIPO, jog sąvokos „geras vardas“ ir „ryškus skiriamasis požymis“ yra glaudžiai susijusios. Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad ankstesnio prekių ženklo geras vardas gali prisidėti prie jo ryškaus skiriamojo požymio ir padidinti galimybę supainioti šį prekių ženklą su prašomu įregistruoti prekių ženklu (2003 m. lapkričio 4 d. Sprendimo Díaz / VRDT – Granjas Castelló (CASTILLO), T‑85/02, EU:T:2003:288, 44 punktas ir 2012 m. kovo 27 d. Sprendimo Armani / VRDT – Del Prete (AJ AMICI JUNIOR), T‑420/10, nepaskalbtas Rink., EU:T:2012:156, 33 punktas). Taigi ryškus prekių ženklo skiriamasis požymis gali būti pripažintas dėl jo gero vardo (šiuo klausimu žr. 2011 m. gegužės 19 d. Sprendimo PJ Hungary / VRDT – Pepekillo (PEPEQUILLO), T‑580/08, EU:T:2011:227, 91 punktą ir 2015 m. spalio 7 d. Sprendimo Panrico / VRDT – HDN Development (Krispy Kreme DOUGHNUTS), T‑534/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:751, 60 punktą).
40 Iš jurisprudencijos matyti ir tai, kad prekių ženklo geras vardas ir ryškus skiriamasis požymis skiriasi daugiau lygiu nei pobūdžiu. Iš tikrųjų jis nusprendė, viena vertus, kad ryškesnio nei įprasto skiriamojo požymio buvimas dėl to, kad prekių ženklas visuomenei žinomas, būtinai reiškia, jog šis prekių ženklas žinomas bent jau didelei suinteresuotosios visuomenės daliai, nesant reikalavimo, kad jis būtinai turėtų gerą vardą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalį (dabar – Reglamento 2017/1001 8 straipsnio 5 dalis) (žr. 2006 m. liepos 12 d. Sprendimo Vitakraft‑Werke Wührmann / VRDT – Johnson’s Veterinary Products (VITACOAT), T‑277/04, EU:T:2006:202, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Kita vertus, buvo nuspręsta, remiantis 1999 m. rugsėjo 14 d. Sprendimu General Motors (C‑375/97, EU:C:1999:408, 26 ir 27 punktai), kuriame priimtas sprendimas dėl gero vardo, kad veiksniai, į kuriuos svarbu atsižvelgti vertinant ryškaus skiriamojo požymio įgijimą dėl naudojimo, yra tie patys, kurie svarbūs vertinat gerą vardą, t. y. visų pirma, prekių ženklo užimama rinkos dalis, naudojimo dažnumas, geografinis paplitimas, trukmė ir įmonės investicijų, skirtų jo reklamai, dydis (2006 m. liepos 12 d. Sprendimo VITACOAT, T‑277/04, EU:T:2006:202, 35 punktas).
41 Iš to matyti, kad vertindama, ar ankstesnis prekių ženklas turi ryškų skiriamąjį požymį, Apeliacinė taryba tinkamai rėmėsi aplinkybėmis, kurias įstojusi į bylą šalis nurodė siekdama įrodyti jo gerą vardą.
42 Iš ginčijamo sprendimo matyti ir šalys tam pritaria, kad Apeliacinė taryba savo išvadą dėl ankstesnio prekių ženklo gero vardo Prancūzijoje grindė ir įstojusios į bylą šalies pateiktais įrodymais, skirtais tam, kad būtų patvirtintas šis geras vardas, pakartotais ir analizuotais ginčijamo sprendimo 22–24 punktuose, ir Ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimu CCB / CB, minėtu ginčijamo sprendimo 25 punkte.
43 Ieškovė ginčija šiuos du ankstesnio prekių ženklo gero vardo vertinimo pagrindus.
44 Dėl įrodymų, skirtų ankstesnio prekių ženklo geram vardui Prancūzijoje patvirtinti, vertinimo reikia patikslinti, kad ieškovė neginčija to, jog šie įrodymai leidžia nustatyti tokį gerą vardą tam tikroms 36 klasės paslaugoms. Iš tikrųjų ji tik kritikuoja tai, kad nebuvo identifikuotos atitinkamos 36 klasės paslaugos ir kad nebuvo nustatytas ryškus ankstesnio prekių ženklo skiriamasis požymis visoms šioms paslaugoms.
45 Šiuo klausimu reikia priminti, jog ankstesnio prekių ženklo skiriamojo požymio vertinimas turi būti atliekamas atsižvelgiant į prekes ar paslaugas, kurioms jis skirtas ir dėl kurių kyla galimybė supainioti su prašomu įregistruoti prekių ženklu dėl to, kad jos tapačios prekėms ar paslaugoms, kurioms skirtas šis prekių ženklas, arba į jas panašios. Šiuo atveju iš ginčijamo sprendimo 7 punkto, kuriame šiuo klausimu pakartojamas Protestų skyriaus sprendimas, matyti, jog prekių ženklo paraiškoje nurodytos paslaugos buvo laikomos tapačiomis paslaugoms – „finansinės operacijos, piniginės operacijos, banko operacijos“, kurioms skirtas ankstesnis prekių ženklas (taip pat žr. ginčijamo sprendimo 37 ir 39 punktus); tam turi būti pritarta. Taigi Apeliacinė taryba neturėjo vertinti ankstesnio prekių ženklo ryškaus skiriamojo požymio buvimo visų 36 klasės paslaugų, kurioms skirtas minėtas prekių ženklas, atveju. Taigi, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo (ginčijamo sprendimo 4, 22 ir 23 punktai) ir kaip per posėdį patvirtino EUIPO, ji teisingai išnagrinėjo ankstesnio prekių ženklo gerą vardą finansinėms operacijoms, piniginėms operacijoms ir banko operacijoms.
46 Be to, ieškovė tik tvirtino, kad per protesto procedūrą pateikti įrodymai nepatvirtina ankstesnio prekių ženklo naudojimo paslaugoms – „finansinės operacijos, piniginės operacijos, banko operacijos“; kad tai įrodytų, ji be jokių paaiškinimų nurodė įstojusios į bylą šalies pastabas, pateiktas protestui pagrįsti. Tokie įrodymai neleidžia užginčyti įstojusios į bylą šalies pateiktos informacijos, susijusios su apyvartoje esančių banko kortelių, ant kurių yra ankstesnis vaizdinis žymuo, skaičiumi (daugiau nei 62 milijonai 2014 metais), sandorių, atliktų naudojant šias korteles, skaičiumi (daugiau nei 10 milijardų 2014 metais) ir pagrindiniu įstojusios į bylą šalies vaidmeniu – kai kuriuose dokumentuose ji nurodoma kaip „Groupement des cartes bancaires CB“ – Prancūzijos mokėjimų sistemoje ir vykdant sandorius naudojantis banko kortelėmis Prancūzijoje, kuria remdamasi Apeliacinė taryba tinkamai nusprendė dėl ankstesnio prekių ženklo naudojimo minėtoms paslaugoms intensyvumo ir reikalaujamo atitinkamos Prancūzijos visuomenės žinojimo apie jį laipsnio bei jo gero vardo Prancūzijoje (ginčijamo sprendimo 22–24 punktai) (taip pat žr. šio sprendimo 40 punktą).
47 Kadangi vien šių ginčijamo sprendimo motyvų pakanka Apeliacinės tarybos išvadai, susijusiai su ankstesnio prekių ženklo geru vardu Prancūzijoje, pagrįsti, galimos ginčijamo sprendimo motyvų, grindžiamų Ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimu CCB / CB, klaidos bet kuriuo atveju nedaro įtakos šiai išvadai. Kadangi visi argumentai, kuriais ieškovė kritikuoja ginčijamo sprendimo motyvus, yra susiję su šiuo sprendimu, jie bet kuriuo atveju turi būti atmesti kaip neveiksmingi.
48 Iš viso to matyti, kad Apeliacinė taryba ginčijamame sprendime teisingai vertino ankstesnio prekių ženklo skiriamąjį požymį ir kad argumentai, kuriuos ieškovė pateikė šiam priekaištui paremti, neleidžia paneigti tvirtinimo, kad ankstesnis prekių ženklas turėjo gerą vardą Prancūzijoje.
Dėl žymenų panašumo
49 Ieškovė tvirtina, kad Apeliacinė taryba klaidingai nusprendė, jog žymenims, dėl kurių kilo ginčas, būdingas tam tikras vizualus panašumas, nes vertindama šį panašumą ji klaidingai atsižvelgė į ankstesnio prekių ženklo gerą vardą, šį ankstesnį prekių ženklą analizavo taip, lyg tai būtų žodinis prekių ženklas CB, o analizuodama prašomą įregistruoti prekių ženklą didžiausią dėmesį skyrė jo žodiniam elementui „ccb“ ir neatsižvelgė į jo vaizdinį elementą. Be kita ko, ji mano, kad Apeliacinė taryba suklydo, kai nusprendė, jog fonetiškai žymenys panašūs labiau nei vidutiniškai, nes dėl jų trumpumo skirtumas, atsirandantis pridėjus raidę, iš karto būtų suvokiamas kaip reikšmingas. Todėl, ieškovės nuomone, atsižvelgiant į tai, kad konceptualus panašumas nedaro įtakos visapusiškam panašumo vertinimui, ir į tai, kad vizualus panašumas svarbus lyginant vaizdinius prekių ženklus, Apeliacinė taryba šiuo atveju turėjo nuspręsti, kad žymenims būdingas daugių daugiausia nedidelis panašumas.
50 Primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją visapusiškas supainiojimo galimybės vertinimas, kiek tai susiję su vizualiu, fonetiniu ar konceptualiu žymenų, dėl kurių kilo ginčas, panašumu, turi būti pagrįstas jų sukuriamu bendru įspūdžiu, atsižvelgiant, inter alia, į jų skiriamuosius ir dominuojančius elementus (žr. 2003 m. spalio 14 d. Sprendimo PhillipsVan Heusen / VRDT – Pash Textilvertrieb und Einzelhandel (BASS), T‑292/01, EU:T:2003:264, 47 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
51 Kaip teisingai nurodo ieškovė, reikia atskirti sudėtinio prekių ženklo skiriamojo požymio vertinimą, kuris susijęs su šio elemento galėjimu dominuoti prekių ženklo sukuriamame bendrame įspūdyje, ir ankstesnio prekių ženklo skiriamojo požymio analizę, kuri susijusi su tokiam prekių ženklui suteiktos apsaugos apimtimi. Sudėtinio prekių ženklo elemento skiriamasis požymis pradedamas nagrinėti žymenų panašumo vertinimo etape, o ankstesnio prekių ženklo skiriamojo požymio laipsnis yra vienas iš elementų, į kuriuos atsižvelgiama visapusiškai vertinant galimybę supainioti (šiuo klausimu žr. 2006 m. balandžio 27 d. Sprendimo L’Oréal / VRDT, C‑235/05 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2006:271, 43 punktą ir 2011 m. kovo 24 d. Sprendimo Ferrero / VRDT, C‑552/09 P, EU:C:2011:177, 58 punktą). Be to, kai prekių ženklas turi skiriamąjį požymį, šis turi būti priskiriamas prekių ženklui kaip visumai, o ne automatiškai visiems jį sudarantiems elementams (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Max Mara Fashion Group / VRDT – Mackays Stores (M & Co.), T‑272/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:1020, 61 punktą ir 2017 m. liepos 14 d. Sprendimo Certified Angus Beef / EUIPO – Certified Australian Angus Beef (CERTIFIED AUSTRALIAN ANGUS BEEF), T‑55/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:499, 22 punktą).
52 Tačiau negalima atmesti to, kad į ryškų prekių ženklo skiriamąjį požymį gali būti atsižvelgiama siekiant nustatyti (atliekant išsamią analizę) vieno iš šio prekių ženklo elementų skiriamąjį požymį. Iš tikrųjų žymens ryškus skiriamasis požymis ir a fortiori geras vardas gali būti svarbūs nustatant nagrinėjamo žymens sudėtinės dalies skiriamąjį požymį, kadangi žinojimas apie ryšį, kurį šis žymuo sukuria tarp juo žymimų prekių arba paslaugų ir konkrečios įmonės, gali daryti įtaką suvokimui apie ryšius tarp skirtingų nagrinėjamo žymens elementų, ypač apie skiriamąjį požymį, kuris vienu atveju yra ryškesnis nei kitu atveju.
53 2015 m. lapkričio 12 d. Sprendime CEDC International / VRDT – Fabryka Wódek Polmos Łańcut (WISENT) (T‑449/13, nepaskelbta Rink., EU:T:2015:839, 65 punktas), kurį įstojusi į bylą šalis nurodė savo rašytiniuose dokumentuose ir per posėdį, Bendrasis Teismas priminė, kad ankstesnio prekių ženklo skiriamasis požymis arba geras vardas iš tikrųjų yra veiksniai, į kuriuos svarbu atsižvelgti vertinant galimybės supainioti buvimą (taip pat žr. šio sprendimo 51 punktą). Tačiau iš šio sprendimo negalima daryti išvados, kad draudžiama atsižvelgti į ankstesnio prekių ženklo ryškų skiriamąjį požymį arba gerą vardą nustatant jį sudarančių elementų skiriamąjį požymį; toks nustatymas atliekamas vertinant žymenų panašumą (žr. šio sprendimo 50 punktą). Taip yra juo labiau todėl, kad 2015 m. lapkričio 12 d. Sprendime WISENT (T‑449/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:839, 66 punktas) Bendrasis Teismas paliko tokio atsižvelgimo galimybę, kadangi jis tik nurodė, jog tos bylos aplinkybėmis EUIPO neprivalėjo lygindama žymenis atsižvelgti į ankstesnio prekių ženklo ryškų skiriamąjį požymį arba gerą vardą.
54 Taigi šiuo atveju Apeliacinė taryba galėjo, nepadarydama teisinės klaidos, remtis ankstesnio prekių ženklo geru vardu Prancūzijoje ir ryšio, kurį šis priekių ženklas sukūrė su Groupement des cartes bancaires mokėjimo kortelėmis, ant kurių yra santrumpa „CB“, žinomumo svarba, kad padarytų teisingą išvadą, jog atitinkama visuomenė šioje valstybėje narėje ankstesnį prekių ženklą suvoks kaip žodinį elementą, kurį sudaro santrumpa CB (ginčijamo sprendimo 30 punktas).
55 Todėl bet kuriuo atveju nėra svarbu, kad ankstesniame sprendime (2004 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje R 149/2004‑1) Pirmoji apeliacinė taryba, remdamasi atitinkama teritorija, kuri neapima Prancūzijos, ir neatsižvelgdama į ankstesnio prekių ženklo, kurį prašyta įregistruoti nagrinėjamoje byloje, gerą vardą, nusprendė, jog atitinkama visuomenė nesuvoktų šio prekių ženklo kaip vaizduojančio didžiąsias raides „C“ ir „B“.
56 Be to, reikia nurodyti, kad priėjusi prie išvados, padarytos remiantis ankstesnio prekių ženklo geru vardu Prancūzijoje, pagal kurią atitinkama visuomenė šioje valstybėje narėje suvoktų šį prekių ženklą kaip santrumpą CB, Apeliacinė taryba pritarė šiam argumentui (tai patvirtina žodžių „be kita ko“ vartojimas) po to, kai paaiškino, kodėl šio prekių ženklo stilizuotas vaizdas gali būti suvokiamas kaip sudarantis žodinį elementą „cb“ (ginčijamo sprendimo 30 punktas).
57 Tačiau, išskyrus argumentą, kuris susijęs su šio sprendimo 55 punkte minėtu sprendimu ir kuris buvo atmestas minėtame punkte, ieškovė nepateikė jokių argumentų, kurie galėtų paneigti šią analizę.
58 Iš to matyti, kad Apeliacinė taryba teisingai palygino prekių ženklus, dėl kurių kilo ginčas, kai iš principo rėmėsi ankstesnio prekių ženklo žodiniu elementu „cb“.
59 Be to, Apeliacinė taryba teisingai manė, nesiremdama ieškovės kritikuota jurisprudencija, pagal kurią tuo atveju, kai prekių ženklą sudaro žodiniai ir vaizdiniai elementai, prekių ženklo žodinis elementas iš principo yra labiau skiriamasis nei vaizdinis elementas, kad prašomo įregistruoti prekių ženklo skiriamasis ir dominuojantis elementas, kuris iš principo turi būti lyginamas su ankstesniu prekių ženklu, yra sudarytas iš žodinio elemento „ccb“.
60 Iš tikrųjų, priešingai, nei tvirtina ieškovė, prašomo įregistruoti prekių ženklo vaizdinis elementas nėra nei dominuojantis, nei skiriamasis šio prekių ženklo elementas. Viena vertus, jis nedominuoja prašomame įregistruoti prekių ženkle nei dėl savo dydžio, kuris atitinka žodinio elemento dydį, nei dėl savo vietos prekių ženkle. Priešingai, kaip Apeliacinė taryba tinkamai nurodė ginčijamo sprendimo 31 punkte, dėl savo vietos virš žodinio elemento antros didžiosios raidės „C“, jis pažymi šią raidę ir todėl juo labiau gali būti suvokiamas kaip stilizuota raidė „c“. Kita vertus, atsižvelgiant į atitinkamą visuomenę šioje byloje ir kaip tai nurodė EUIPO, vaizdinis prašomo įregistruoti prekių ženklo elementas negali būti suprantamas kaip reiškiantis tariamai jo simbolizuojamą sąvoką kinų kalba. Atsižvelgiant į paprastas geometrines formas, iš kurių jis sudarytas, t. y. kvadratą apskritimo viduryje, jis veikiau būtų suvokiamas kaip dekoruojantis žodinį elementą „CCB“, apie kurį pasakytina tai, kad jis sudarytas iš ieškovės pavadinimo pirmųjų raidžių ir kad todėl jis nurodo juo žymimų nagrinėjamos įmonės paslaugų kilmę, o tai būdinga skiriamojo požymio sąvokai.
61 Iš to matyti, kad dėl vizualaus panašumo Apeliacinė taryba teisingai nusprendė, jog žymenims, dėl kurių kilo ginčas, būdingas tam tikras panašumas. Iš tikrųjų, atsižvelgiant į žymenų skiriamuosius elementus, nurodytus šio sprendimo 54 ir 60 punktuose, manytina, jog nėra pusiausvyros tarp panašumo elementų, susijusių su bendra didžiųjų raidžių grupe „CB“, ir skirtumų, atsirandančių pridėjus prašomame įregistruoti prekių ženkle didžiąja raidę „C“ ir išplaukiančių iš skirtingų abiejų žymenų vaizdinių elementų.
62 Be to, dėl fonetinio panašumo Apeliacinė taryba teisingai nusprendė, kad žymenys, dėl kurių kilo ginčas, labai panašūs. Iš tikrųjų, atsižvelgiant į skirtingus žymenų elementus ir jų ištarimą paraidžiui, kuriam pritarė ieškovė, manytina, jog abu žymenys tariami labai panašiai ir tik raidė „c“ pakartojama ištariant prašomo įregistruoti prekių ženklo žodinį elementą. Priešingai, nei tvirtina ieškovė, toks pakartojimas trukdo palyginti šį atvejį su tuo atveju, kai pridedama papildoma trečioji raidė, kuri skiriasi nuo žymenims, dėl kurių kilo ginčas, bendrų dviejų raidžių. Be to, reikia patikslinti, taip pat priešingai, nei tvirtina ieškovė, kad Apeliacinė taryba visiškai nesirėmė ankstesnio prekių ženklo geru vardu, kad nuspręstų, jog raidės „c“ pakartojimas prašomame įregistruoti prekių ženkle galėtų būti suvokiamas kaip tarimo klaida (ginčijamo sprendimo 34 punktas).
63 Iš to matyti, atsižvelgiant, be kita ko, į tai, jog neįmanoma atlikti konceptualaus palyginimo, ir ieškovė to neginčija, kad Apeliacinė taryba teisingai nusprendė, jog žymenys, dėl kurių kilo ginčas, yra panašūs.
64 Taip būtų, priešingai, nei nurodo ieškovė, ir tuo atveju, jei didžiausias dėmesys būtų skiriamas vizualiam palyginimui, kadangi iš šio sprendimo 61 punkto matyti, jog Apeliacinė taryba teisingai nusprendė, kad žymenims, dėl kurių kilo ginčas, būdingas tam tikras vizualus panašumas.
Dėl visapusio galimybės supainioti vertinimo
65 Ieškovė tvirtina, kad Apeliacinė taryba klaidingai nusprendė, jog šiuo atveju yra galimybė suklaidinti, nes ji padarė klaidų vertindama ankstesnio prekių ženklo skiriamąjį požymį ir lygindama žymenis, dėl kurių kilo ginčas. Ji pažymi, kad Apeliacinė taryba, viena vertus, klaidingai atliko visapusį galimybės supainioti vertinimą, manydama, kad tokia galimybė jau egzistuoja, ir, kita vertus, klaidingai atsižvelgė į tvirtinimą, jog 36 klasės paslaugomis nėra reguliariai naudojamasi.
66 Reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją supainiojimo galimybės vertinimas apima tam tikrą veiksnių, į kuriuos atsižvelgiama, būtent prekių ženklų panašumo ir jais žymimų prekių ar paslaugų panašumo, tarpusavio priklausomybę. Taigi nedidelį prekių ar paslaugų, kurioms skirti prekių ženklai, panašumo laipsnį gali kompensuoti didelis prekių ženklų panašumo laipsnis, ir atvirkščiai (1998 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Canon, C‑39/97, EU:C:1998:442, 17 punktas ir 2006 m. gruodžio 14 d. Sprendimo VENADO su rėmu ir kt. T‑81/03, T‑82/03 ir T‑103/03, EU:T:2006:397, 74 punktas).
67 Šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta (pirmiausia žr. šio spendimo 48 ir 63 punktus), Apeliacinė taryba teisingai nusprendė, kad egzistuoja galimybė supainioti dėl susijusių paslaugų tapatumo, kurio ieškovė neginčija, ankstesnio prekių ženklo gero vardo Prancūzijoje ir žymenų, dėl kurių kilo ginčas, panašumo (ginčijamo sprendimo 39 ir 40 punktai).
68 Pažymėtina, kad šios išvados nepaneigia kritika, pateikta dėl Apeliacinės tarybos tvirtinimo, kad 36 klasės paslaugomis nėra reguliariai naudojamasi. Net darant prielaidą, kaip nurodo ieškovė, kad Apeliacinė taryba klaidingai konstatavo, jog šiomis paslaugomis nėra reguliariai naudojamasi, ir klaidingai atsižvelgė į šį reguliaraus naudojimosi nebuvimą, primintina, jog šiuo argumentu tik dar labiau paremiamas bendras vertinimas, jog atitinkama visuomenė netiksliai prisimena prekių ženklų vaizdą (žr. šio sprendimo 28 punktą). Ieškovė to neginčija.
69 Be to, priešingai, nei tvirtina ieškovė, Apeliacinės tarybos išvada, kad egzistuoja galimybė supainioti, neparemta prielaida, jog prašomo įregistruoti prekių ženklo naudojimas beveik neišvengiamai lems galimybę supainioti, jos padėtų išvengti tik ryškiausi žymenų ir paslaugų skirtumai arba silpnesnis ankstesnio prekių ženklo skiriamasis požymis. Šis argumentas paremtas klaidingu ginčijamo sprendimo 39 punkto aiškinimu. Nurodydama, kad dėl žymenų skirtumų ir atitinkamos visuomenės pastabumo lygio negalima atmesti galimybės supainioti, kuri atsiranda dėl paslaugų tapatumo, ankstesnio prekių ženklo gero vardo ir žymenų panašumo, Apeliacinė taryba rėmėsi ne tokia prielaida, bet paprasčiausiai atliko visapusišką galimybės supainioti vertinimą, pagal kurį didelio panašumo veiksniai kompensuojami arba nekompensuojami mažesnio panašumo veiksniais arba nepanašumo veiksniais (žr. šio sprendimo 66 punktą).
70 Todėl reikia atmesti ieškinio pagrindą, susijusį su Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu, ir visą ieškinį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
71 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, iš jos priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal EUIPO ir įstojusios į bylą šalies pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (devintoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš China Construction Bank Corp. bylinėjimosi išlaidas.
Gervasoni | Madise | da Silva Passos |
Paskelbtas 2018 m. gruodžio 6 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
Parašai.