Language of document : ECLI:EU:C:2018:1021

Byla C619/18 R

Europos Komisija

prieš

Lenkijos Respubliką

„Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – SESV 279 straipsnis – Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – 47 straipsnis – Veiksminga teisminė gynyba – Teisėjų nepriklausomumas“

Santrauka – 2018 m. gruodžio 17 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) nutartis

1.        Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Vykdymo sustabdymas – Laikinosios apsaugos priemonės – Taikymo sąlygos – Fumus boni juris – Skuba – Rimta ir nepataisoma žala – Kumuliacinis pobūdis – Nagrinėjamų interesų palyginimas – Laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo diskrecija

(SESV 278 ir 279 straipsniai; Teisingumo Teismo procedūros reglamento 160 straipsnio 3 dalis)

2.        Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Vykdymo sustabdymas – Laikinosios apsaugos priemonės – Taikymo sąlygos – Fumus boni juris – Pagrindinio ieškinio pagrindų „prima facie“ nagrinėjimas – Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Nacionalinės nuostatos, kuriomis sutrumpinamas Aukščiausiojo Teismo teisėjų pensinis amžius ir valstybės narės prezidentui suteikiama diskrecija pratęsti tų teisėjų teisminių įgaliojimų vykdymo terminą – Ieškinio pagrindai, kuriais keliamas ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio nuostatų tikslios apimties klausimas, kiek tai susiję su valstybės narės kompetencijos įgyvendinimu organizuojant savo teismų sistemą – Ieškinio pagrindai, rodantys teisinių klausimų sudėtingumą – Ieškinio pagrindai, iš pirmo žvilgsnio neatrodantys nepagrįsti

(ESS 19 straipsnio 1 dalis; SESV 278 ir 279 straipsniai; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis)

3.        Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Vykdymo sustabdymas – Laikinosios apsaugos priemonės – Taikymo sąlygos – Skuba – Rimta ir nepataisoma žala – Sąvoka – Valstybės narės aukščiausiosios instancijos teismo nepriklausomumo pažeidimo pavojus – Įtraukimas

(ESS 2 straipsnis ir 19 straipsnio 1 dalis; SESV 278 ir 279 straipsniai; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis)

4.        Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Vykdymo sustabdymas – Laikinosios apsaugos priemonės – Taikymo sąlygos – Visų nagrinėjamų interesų palyginimas – Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Nacionalinės nuostatos, kuriomis sutrumpinamas Aukščiausiojo Teismo teisėjų pensinis amžius ir valstybės narės prezidentui suteikiama diskrecija pratęsti tų teisėjų teisminių įgaliojimų vykdymo terminą – Valstybės narės aukščiausiosios instancijos teismo nepriklausomumo pažeidimo pavojus – Atitinkamos valstybės narės suinteresuotumas aukščiausiosios instancijos teismo tinkamu veikimu – Sąjungos bendrojo intereso pirmumas

(ESS 19 straipsnio 1 dalis; SESV 278 ir 279 straipsniai; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis)

5.        Valstybės narės – Įsipareigojimai – Įsipareigojimų neįvykdymas – Vidaus tvarka grindžiamas pateisinimas – Neleistinumas

(SESV 258 straipsnis)

1.      Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 29 punktą)

2.      Sąlyga dėl fumus boni juris yra tenkinama, kai bent vienas iš laikinąsias apsaugos priemones prašančios taikyti šalies nurodytų pagrindų, skirtų ieškiniui dėl bylos esmės pagrįsti, prima facie neatrodo neturintis rimto pagrindo. Būtent taip yra tuo atveju, jei vienas iš šių pagrindų susijęs su kilusiais sudėtingais teisės klausimais, kurių išspręsti iš karto neįmanoma ir kuriuos reikia išsamiai išanalizuoti, tačiau to negali padaryti laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas ir jie turi būti išnagrinėti per procesą dėl bylos esmės, arba jei iš šalių diskusijų matyti, kad egzistuoja dideli teisiniai prieštaravimai, ir nėra akivaizdu, kaip juos išspręsti.

Nagrinėjant prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones byloje dėl ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo, kuriuo prašoma pripažinti, kad valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, siejamos su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu, nuostatas, nes, pirma, sutrumpino Aukščiausiojo Teismo teisėjų pensinį amžių ir pritaikė šią priemonę pareigas einantiems teisėjams, paskirtiems į šį teismą iki konkrečios datos ir, antra, suteikė savo prezidentui diskreciją pratęsti šio teismo teisėjų teisminių įgaliojimų vykdymo po naujai nustatyto pensinio amžiaus terminą, pagrinduose, kuriais remiasi Komisija, keliamas klausimas, kokia tiksli ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos ir Chartijos 47 straipsnio nuostatų taikymo sritis, kiek tai susiję su valstybės narės kompetencijos įgyvendinimu organizuojant savo teismų sistemą. Tai sudėtingas teisės klausimas, dėl kurio ginčijasi šalys ir kurio išspręsti iš karto neįmanoma, taigi jį reikia išsamiai išanalizuoti, tačiau to negali padaryti laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas.

Be to, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, visų pirma 2018 m. vasario 27 d. Sprendimą Associação Sindical dos Juízes Portugueses (C‑64/16, EU:C:2018:117) ir 2018 m. liepos 25 d. Sprendimą Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai) (C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586), Komisijos ieškinio pagrindai prima facie neatrodo neturintys rimto pagrindo.

Pagal šią jurisprudenciją kiekviena valstybė narė turi užtikrinti, kad institucijos, priskirtos prie jos teisių gynimo priemonių „Sąjungos teisei priklausančiose srityse“ sistemos, kaip „teismai“, kaip tai suprantama pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, atitiktų veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus.

Siekiant garantuoti šią gynybą itin svarbu, kad šios institucijos išliktų nepriklausomos, kaip tai patvirtinta Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje, kurioje, be kitų su pagrindine teise į veiksmingą gynybą susijusių reikalavimų, numatytas reikalavimas užtikrinti teisę į tai, kad bylą išnagrinėtų „nepriklausomas“ teismas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, negalima prima facie atmesti galimybės, kad ginčijamos nacionalinės nuostatos pažeidžia valstybės narės įsipareigojimus pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, siejamos su Chartijos 47 straipsniu, nuostatas užtikrinti veiksmingą teisminę gynybą Sąjungos teisei priklausančiose srityse.

(žr. 30, 39–42, 44 punktus)

3.      Nagrinėjant prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones byloje dėl ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo, kuriuo prašoma pripažinti, kad valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, siejamos su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu, nuostatas, nes, pirma, sutrumpino Aukščiausiojo Teismo teisėjų pensinį amžių ir pritaikė šią priemonę pareigas einantiems teisėjams, paskirtiems į šį teismą iki konkrečios datos ir, antra, suteikė savo prezidentui diskreciją pratęsti šio teismo teisėjų teisminių įgaliojimų vykdymo po naujai nustatyto pensinio amžiaus terminą, tai, kad gali būti neužtikrintas Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas, kol bus priimtas galutinis sprendimas, gali sukelti rimtą žalą Sąjungos teisės sistemai, taigi ir pagal Sąjungos teisę teisės subjektams suteikiamoms teisėms, taip pat ESS 2 straipsnyje įtvirtintoms vertybėms, kuriomis pagrįsta Sąjunga, be kita ko, teisinei valstybei. Taip pat nacionaliniai aukščiausiosios instancijos teismai valstybių narių teismų sistemose, kurių sudedamoji dalis jie yra, atlieka pagrindinį vaidmenį įgyvendindami Sąjungos teisę nacionaliniu lygmeniu, todėl nacionalinio aukščiausiosios instancijos teismo nepriklausomumo pažeidimas galėtų paveikti visą atitinkamos valstybės narės teismų sistemą.

Be to, pirmiau nurodyta rimta žala taip pat gali būti nepataisoma.

Pirma, Aukščiausiasis Teismas, kaip galutinės instancijos teismas, priima sprendimus bylose (įskaitant bylas, kuriose reikia taikyti Sąjungos teisę), įgyjančius res judicata galią ir dėl to galinčius padaryti negrįžtamą poveikį Sąjungos teisės sistemai.

Antra, atsižvelgiant į Aukščiausiojo Teismo sprendimų galią nacionaliniams žemesnės instancijos teismams, tai, kad gali būti neužtikrintas šio teismo nepriklausomumas, kol bus priimtas galutinis sprendimas, gali pakirsti valstybių narių ir jų teismų pasitikėjimą atitinkamos valstybės narės teismų sistema, taigi ir pasitikėjimą tuo, kad ši valstybė narė laikosi teisinės valstybės principo.

Tokiomis aplinkybėmis kyla pavojus, kad bus pažeisti valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo ir abipusio pripažinimo principai, grindžiami prielaida, kad valstybės narės tarpusavyje dalijasi daugeliu bendrų vertybių, kuriomis pagrįsta Sąjunga, kaip antai teisine valstybe.

Paneigus šiuos principus galėtų kilti rimtų ir nepataisomų padarinių tinkamam Sąjungos teisės sistemos veikimui, visų pirma teisminio bendradarbiavimo civilinėse ir baudžiamosiose bylose srityje, kuris yra grindžiamas ypač dideliu valstybių narių tarpusavio pasitikėjimu kiekvienos iš jų teismų sistemų atitiktimi veiksmingos teisminės gynybos reikalavimams.

Tai, kad Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas gali būti neužtikrintas, kol bus priimtas galutinis sprendimas, galėtų versti valstybes nares atsisakyti pripažinti ir vykdyti atitinkamos valstybės narės teismų priimtus sprendimus, o tai gali sukelti rimtą ir nepataisomą žalą Sąjungos teisei.

(žr. 68–71, 73–76 punktus)

4.      Atrodo, kad daugumoje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūrų tiek prašomas vykdymo sustabdymas, tiek atsisakymas jį taikyti gali iš dalies sukelti tam tikrų galutinių padarinių, o laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas, nagrinėjantis prašymą sustabdyti vykdymą, turi palyginti su kiekvienu bylos išsprendimo būdu susijusius pavojus. Konkrečiai tai reiškia, kad visų pirma reikia išnagrinėti, ar laikinąsias apsaugos priemones taikyti prašančios šalies interesas sustabdyti nacionalinių nuostatų vykdymą yra svarbesnis už interesą nedelsiant jas taikyti. Tai nagrinėjant reikia nustatyti, ar, jeigu šios nuostatos būtų panaikintos po to, kai Teisingumo Teismas patenkintų ieškinį dėl esmės, galėtų iš esmės pasikeisti padėtis, kuri susidarytų neatidėliotinai jas vykdant, ir, atvirkščiai, kaip šių nuostatų vykdymo sustabdymas galėtų kliudyti pasiekti jose nustatytus tikslus, jei ieškinys dėl esmės būtų atmestas.

Nagrinėjant prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones byloje dėl ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo, kuriuo prašoma pripažinti, kad valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, siejamos su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu, nuostatas, nes, pirma, sutrumpino Aukščiausiojo Teismo teisėjų pensinį amžių ir pritaikė šią priemonę pareigas einantiems teisėjams, paskirtiems į šį teismą iki konkrečios datos ir, antra, suteikė savo prezidentui diskreciją pratęsti šio teismo teisėjų teisminių įgaliojimų vykdymo po naujai nustatyto pensinio amžiaus terminą, Sąjungos bendrasis interesas, kad tinkamai veiktų jos teisės sistema, galėtų būti rimtai ir nepataisomai pažeistas, kol bus priimtas galutinis sprendimas, jeigu laikinosios apsaugos priemonės nebūtų paskirtos, o ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo būtų patenkintas.

Atvirkščiai, atitinkamos valstybės narės interesas, kad tinkamai veiktų Aukščiausiasis Teismas, negalėtų būti taip pažeistas, jeigu būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės, o ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo būtų atmestas, atsižvelgiant į tai, kad šio taikymo vienintelis padarinys yra tai, kad ribotą laiką būtų taikoma teisinė tvarka, galiojusi iki nurodytų nacionalinių nuostatų priėmimo.

(žr. 91, 115, 116 punktus)

5.      Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 108 punktą)