TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

2002 m. gruodžio 10 d.(*)

„Direktyva 2001/37/EB – Tabako gaminių gamyba, pateikimas ir pardavimas – Galiojimas – Teisinis pagrindas – EB 95 ir EB 133 straipsniai – Aiškinimas – Taikymas Bendrijoje įpakuotiems ir į trečiąsias šalis eksportuoti skirtiems tabako gaminiams“

Byloje C‑491/01

dėl High Court of Justice (England & Wales) Queen’s Bench Division      (Administrative Court) (Jungtinė Karalystė) pagal EB 234 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje tarp

The Queen

ir

Secretary of State for Health,

ex parte:

British American Tobacco (Investments) Ltd

ir

Imperial Tobacco Ltd,

dalyvaujant

Japan Tobacco Inc.

ir

JT International SA,

dėl 2001 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/37/EB dėl valstybių narių ir kitų teisės aktų, taikomų tabako gaminių gamybai, pateikimui ir pardavimui, derinimo (OL L 194, p. 26) galiojimo ir išaiškinimo,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijų pirmininkai J.‑P. Puissochet, M. Wathelet, R. Schintgen ir C. W. A. Timmermans, teisėjai D. A. O. Edward, A. La Pergola (pranešėjas), P. Jann, V. Skouris, F. Macken, N. Colneric, S. von Bahr ir J. N. Cunha Rodrigues,

generalinis advokatas L. A. Geelhoed,

kanclerės L. Hewlett, vyriausioji administratorė, ir M.‑F. Contet, administratorė,

išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:

–        British American Tobacco (Investments) Ltd ir Imperial Tobacco Ltd, atstovaujamų QC D. Wyatt, QC D. Anderson ir baristerės J. Stratford, įgaliotų solisitorių kontoros Lovells,

–        Japan Tobacco Inc. ir JT International SA, atstovaujamų advocaat O. W. Brouwer ir solisitoriaus N. P. Lomas, įgaliotų solisitorių kontoros Freshfields Bruckhaus Deringer,

–        Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos P. Ormond, padedamos QC N. Paine ir baristerio T. Ward,

–        Belgijos vyriausybės, atstovaujamos A. Snoecx, padedamos advokatų E. Gillet ir G. Vandersanden,

–        Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos W.‑D. Plessing, padedamo Rechtsanwalt J. Sedemund,

–        Graikijos vyriausybės, atstovaujamos V. Kontolaimos ir S. Charitakis,

–        Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos G. de Bergues ir R  Loosli‑Surrans,

–        Italijos vyriausybės, atstovaujamos U. Leanza, padedamo avvocato dello Stato O. Fiumara,

–        Liuksemburgo vyriausybės, atstovaujamos J. Faltz, padedamo advokato P. Kinsch,

–        Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos H. G. Sevenster,

–        Suomijos vyriausybės, atstovaujamos E. Bygglin,

–        Švedijos vyriausybės, atstovaujamos A. Kruse,

–        Europos Parlamento, atstovaujamo C. Pennera ir M. Moore,

–        Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos E. Karlsson ir J.‑P. Hix,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos I. Martinez del Peral ir K. Fitch,

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,

2002 m. liepos 2 d. posėdyje išklausęs British      American Tobacco (Investements) Ltd ir Imperial Tobacco Ltd, atstovaujamų D. Wyatt ir D. Anderson bei J. Stratford, Japan Tobacco Inc. ir JT International SA, atstovaujamų O. W. Brouver ir N. P. Lomas, Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos J. E. Collins, padedamo N. Paine ir T. Ward, Belgijos vyriausybės, atstovaujamos G. Vandersanden, Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos M. Lumma, padedamo J. Sedemund, Graikijos vyriausybės, atstovaujamos V. Kontolaimos ir S. Charitakis, Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos R. Loosli‑Surrans, Airijos vyriausybės, atstovaujamos BL J. Buttimore, Italijos vyriausybės, atstovaujamos O. Fiumara, Liuksemburgo vyriausybės, atstovaujamos N. Mackel, padedamo P. Kinsch, Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos J. Van Bakel, Suomijos vyriausybės, atstovaujamos E. Bygglin, Parlamento, atstovaujamo C. Pennera ir M. Moore, Tarybos, atstovaujamos E. Karlsson ir J.‑P. Hix, ir Komisijos, atstovaujamos I. Martinez del Peral ir K. Fitch, pareikštas žodines pastabas,

susipažinęs su 2002 m. rugsėjo 10 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        2001 m. gruodžio 6 d. Nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2001 m. gruodžio 19 d., High Court of Justice (England & Wales) Queen’s Bench Division (Administrative court) pateikė Teisingumo Teismui du prejudicinius klausimus pagal EB 234 straipsnį dėl 2001 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/37/EB dėl valstybių narių ir kitų teisės aktų, taikomų tabako gaminių gamybai, pateikimui ir pardavimui, derinimo (OL L 194, p. 26, toliau – Direktyva) galiojimo ir išaiškinimo.

2        Šie klausimai buvo pateikti nagrinėjant 2001 m. rugsėjo 3 d. British American Tobacco (Investements) Ltd ir Imperial Tobacco Ltd prašymą dėl leidimo pareikšti ieškinį dėl Jungtinės Karalystės vyriausybės „ketinimo ir (arba) pareigos“ perkelti direktyvą teisėtumo („judicial review“).

 Teisinis pagrindas

 Direktyva 89/622/EEB

3        EB sutarties 100a straipsnio (po pakeitimo – EB 95 straipsnis) pagrindu priimta 1989 m. lapkričio 13 d. Tarybos direktyva 89/622/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių tabako gaminių ženklinimą ir draudžiančių prekiauti tam tikromis oralinio vartojimo tabako rūšimis (OL L 359, 1989 p. 1), su pakeitimais, padarytais 1992 m. gegužės 15 d. Tarybos direktyva 92/41/EEB (OL L 158, 1992, p. 30, toliau – Direktyva 89/622), įtvirtintas reikalavimas ant visų tabako gaminių pakelių pateikti bendrąjį įspėjimą, o ant cigaretėms skirtų pakelių – papildomus įspėjimus. Nuo 1992 m. reikalavimas spausdinti šiuos papildomus įspėjimus imtas taikyti ir kitiems tabako gaminiams.

 Direktyva 90/239/EEB

4        Sutarties 100a straipsnio pagrindu priimta 1990 m. gegužės 17 d. Tarybos direktyva 90/239/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su maksimaliu dervų kiekiu cigaretėse, suderinimo (OL L 137, p. 36) nustatyta, kad nuo 1992 m. gruodžio 31 d. maksimali dervų kiekio riba valstybėse narėse parduodamoje cigaretėje yra 15 mg, o nuo 1997 m. gruodžio 31 d. – 12 mg.

 Direktyva

5        EB 95 ir 133 straipsnių pagrindu priimta direktyva pataisomos Direktyvos 89/622 ir 90/239 adaptuojant ir papildant jų nuostatas.

6        Pagal direktyvos 2 ir 3 konstatuojamąsias dalis tabako gaminių gamybai, pateikimui ir pardavimui taikomi valstybių narių įstatymai ir kiti teisės aktai iš esmės skiriasi ir tai trukdo veikti vidaus rinkai, o šias kliūtis reikia pašalinti suderinant šią sritį reglamentuojančias taisykles.

7        Pagal direktyvos 4 konstatuojamąją dalį:

„Pagal Sutarties 95 straipsnio 3 dalį kaip pagrindas turėtų būti imama aukšto lygio sveikatos, saugos, aplinkos ir vartotojų apsauga, ypač atsižvelgiant į visas mokslo faktais pagrįstas naujoves; atsižvelgiant į ypač kenksmingą tabako poveikį, sveikatos apsaugai šiame kontekste reikėtų suteikti prioritetą.“

8        Direktyvos 5 konstatuojamojoje dalyje detalizuojama:

„Direktyva 90/239/EEB buvo nustatyta ir nuo 1992 m. gruodžio 31 d. įsigaliojo maksimalaus dervų kiekio cigaretėse, kuriomis prekiaujama valstybėse narėse, riba. Dėl kancerogeninės dervų prigimties būtina toliau mažinti dervų kiekį cigaretėse.“

9        Direktyvos 7 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„Kelios valstybės narės nurodė, kad jei Bendrijos lygiu nebus priimtos priemonės, nustatančios maksimalų anglies monoksido kiekį cigaretėse, šias priemones jos priims nacionaliniu lygiu. Anglies monoksidą reglamentuojančių taisyklių skirtumai gali tapti prekybos kliūtimis ir trukdyti sklandžiam vidaus rinkos veikimui.<...>“

10      Pagal direktyvos 9 konstatuojamąją dalį:

„Tarp valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, ribojančių maksimalų nikotino kiekį cigaretėse, esama skirtumų. Tokie skirtumai gali tapti prekybos kliūtimis ir trukdyti sklandžiam vidaus rinkos veikimui. <...>“

11      Pagal direktyvos 11 konstatuojamąją dalį:

„Ši direktyva turės poveikį ir iš Europos bendrijos eksportuojamiems tabako gaminiams. Eksporto režimas yra bendrosios komercinės politikos dalis. Pagal Sutarties 152 straipsnio 1 dalį ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktiką su sveikata susiję reikalavimai turi būti kitų Bendrijos politikos sričių sudedamoji dalis. Siekiant užtikrinti, kad nebūtų pakenkta vidaus rinkos nuostatoms, reikėtų priimti taisykles.“ (Pataisytas vertimas)

12      Direktyvos 19 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Valstybėse narėse ir toliau pateikiami skirtingi įspėjimai ir kiekių nuorodos. Todėl vienoje valstybėje narėje vartotojai gali būti geriau informuojami apie tabako gaminių keliamus pavojus nei kitoje. Šie skirtumai yra nepriimtini ir gali sudaryti prekybos kliūtis bei trukdyti tabako gaminių vidaus rinkos veikimui, todėl juos reikėtų pašalinti. Dėl šios priežasties būtina sustiprinti ir paaiškinti esamus teisės aktus, taip užtikrinant aukštą sveikatos apsaugos lygį.“ (Pataisytas vertimas)

13      Pagal direktyvos 27 konstatuojamąją dalį:

„Tam tikrų užrašų, pvz., „mažai dervų“, „lengvos“, „ypač lengvos“, „švelnios“, pavadinimų, piešinių ir metaforinių ar kitų ženklų pateikimas ant tabako gaminio pakuotės gali suklaidinti vartotoją ir sudaryti įspūdį, kad tokie gaminiai yra mažiau pavojingi, bei nulemti vartojimo pokyčius. Įkvepiamų medžiagų kiekį lemia ne tik tam tikrų medžiagų buvimas gaminyje prieš jo vartojimą, bet ir rūkančiojo elgsena bei polinkis. Pateikiamuose užrašuose tai neatsispindi, todėl gali būti pakenkta šioje direktyvoje nustatytiems ženklinimo reikalavimams. Siekiant užtikrinti sklandų vidaus rinkos veikimą ir atsižvelgti į siūlomų tarptautinių taisyklių pokyčius, reikėtų Bendrijos lygiu uždrausti tokius užrašus ir suteikti pakankamai laiko įgyvendinti šią taisyklę.“ (Pataisytas vertimas)

14      Direktyvos 1 straipsnyje „Tikslas“ nurodyta:

„Šios direktyvos tikslas – suderinti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus, reglamentuojančius maksimalius dervų, nikotino ir anglies monoksido kiekius cigaretėse, įspėjimus apie pavojų sveikatai ir kitą informaciją, pateiktiną ant kiekvieno tabako gaminių pakelio, bei tam tikras priemones, susijusias su tabako gaminių sudedamosiomis dalimis ir jų aprašymais, kaip pagrindą imant aukštą sveikatos apsaugos lygį.“

15      Direktyvos 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.      Nuo 2004 m. sausio 1 d. į laisvą apyvartą valstybėse narėse išleidžiamose, parduodamose ar gaminamose cigaretėse esantys kiekiai neturi viršyti:

–        10 mg dervų vienoje cigaretėje,

–        1 mg nikotino vienoje cigaretėje,

–        10 mg anglies monoksido vienoje cigaretėje.

2.      Nukrypstant nuo 1 dalyje nurodytos datos, Europos bendrijoje pagamintoms, tačiau iš jos eksportuojamoms cigaretėms valstybės narės šiame straipsnyje nustatytas kiekio ribas gali taikyti nuo 2005 m. sausio 1 d., tačiau bet kuriuo atveju ne vėliau kaip nuo 2007 m. sausio 1 d.“ (Pataisytas vertimas)

16      Pagal direktyvos 4 straipsnio 1 dalį dervų, nikotino ir anglies monoksido kiekiai cigaretėse nustatomi pagal dervoms skirtą ISO 4387 standartą, nikotinui skirtą ISO 10315 standartą ir anglies monoksidui skirtą ISO 8454 standartą. Šio straipsnio 3 dalimi valstybėms narėms suteikiama teisė pareikalauti iš tabako gamintojų ar importuotojų atlikti bet kokius kitus bandymus, kurių kompetentingos nacionalinės institucijos reikalauja tam, kad būtų galima nustatyti jų tabako gaminiuose esančių ar iš jų išsiskiriančių kitų medžiagų kiekį bei įvertinti šių kitų medžiagų poveikį sveikatai. Vadovaujantis minėto straipsnio 4 dalimi, bandymų rezultatai pateikiami kompetentingoms nacionalinėms institucijoms, kurios užtikrina, kad jie būtų išplatinti informuojant vartotojus, o pagal 5 dalį – Komisijai, kuri privalo į juos atsižvelgti rengdama direktyvos 11 straipsnyje minimą pranešimą.

17      Direktyvos 5 straipsnyje įtvirtinti ženklinimo reikalavimai numato pareigą ant tabako gaminių pakuočių nurodyti cigaretėse esančius dervų, nikotino ir anglies monoksido kiekius taip, jog šis užrašas užimtų tam tikrą procentą konkrečių pakuočių paviršių, o ant kiekvienos tabako, išskyrus oraliniam vartojimui skirtą tabaką ir kitą nerūkomąjį tabaką, gaminių pakuotės turi būti pateikiami įspėjimai apie tabako gaminių kenksmingumą sveikatai. Direktyvos 5 straipsnio 6 dalies e punkte konkrečiai nurodyta, kad įspėjimų ir kiekių nuorodų tekstai turi būti atspausdinti valstybės narės, kurioje gaminys parduodamas, oficialiąja kalba ar kalbomis.

18      Pagal direktyvos 6 straipsnį valstybės narės privalo reikalauti tabako gamintojų ir importuotojų pateikti šių gaminių gamybai naudotų visų sudedamųjų dalių ir jų kiekių sąrašą pagal prekių ženklą ir rūšį. Informuodamos vartotojus valstybės narės turi užtikrinti šios informacijos sklaidą visomis tam tinkamomis priemonėmis ir kasmet ją pateikti Komisijai.

19      Direktyvos 7 straipsnyje „Gaminio aprašymai“ nurodyta:

„Nuo 2003 m. rugsėjo 30 d., nepažeidžiant 5 straipsnio 1 dalies, ant tabako gaminių pakuotės draudžiama pateikti užrašus, pavadinimus, prekių, vaizdinius ar kitus įspūdį, kad konkretus tabako gaminys yra mažiau kenksmingas už kitus, kuriančius ženklus.“

20      Siekiant užtikrinti sklandų vidaus rinkos veikimą, direktyvos 12 straipsniu Komisijos prašoma remiantis pagal 6 straipsnį pateikta informacija ne vėliau kaip iki 2004 m. gruodžio 31 d. pateikti pasiūlymą dėl tabako gaminiuose leidžiamų naudoti sudedamųjų dalių bendrojo sąrašo, be kita ko, atsižvelgiant į priklausomybę nuo jų.

21      Direktyvos 13 straipsnyje nurodyta:

„1.      Valstybės narės negali dėl priežasčių, susijusių su dervų, nikotino ar anglies monoksido kiekių cigaretėse ribojimu, su įspėjimais apie sveikatai gresiantį pavojų ar kitais šios direktyvos nurodymais arba reikalavimais, drausti ar riboti šią direktyvą atitinkančių tabako gaminių importą, pardavimą ar vartojimą, išskyrus priemones, kurių imamasi pagal 4 straipsnį pateiktiems duomenims patikrinti.“

2.      Ši direktyva nepažeidžia valstybių narių teisės laikytis ar pagal Sutartį nustatyti griežtesnes tabako gaminių gamybai, importui, pardavimui ir vartojimui taikomas taisykles, kurios, jų nuomone, yra būtinos visuomenės sveikatai apsaugoti tiek, kiek tokios taisyklės nepažeidžia šioje direktyvoje nustatytų taisyklių.

3.      Visų pirma, kol bus sudarytas 12 straipsnyje minėtas bendrasis sudedamųjų dalių sąrašas, valstybės narės gali uždrausti naudoti sudedamąsias dalis, pasižyminčias įprantamąsias tabako gaminių savybes didinančiu poveikiu.“

22      Pagal direktyvos 14 straipsnio 1 dalies pirmąją pastraipą valstybės narės priima įstatymus ir kitus teisės aktus, kuriais ši direktyva būtų įgyvendinta ne vėliau kaip iki 2002 m. rugsėjo 30 d., ir apie tai nedelsdamos praneša Komisijai.

23      Direktyvos 15 straipsnio pirmąja pastraipa panaikinamos Direktyvos 89/622 ir 90/239.

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

24      Ieškovės pagrindinėje byloje yra Jungtinėje Karalystėje įsikūrusios tabako gaminių gamintojos. Jos kreipėsi į nacionalinį teismą su prašymu leisti pareikšti ieškinį dėl Jungtinės Karalystės vyriausybės „ketinimo ir (arba) pareigos“ perkelti direktyvą teisėtumo kontrolės („judicial review“), nurodydamos septynis šios direktyvos negaliojimo pagrindus.

25      High Court of Justice (England & Wales) Queen’s Bench Division (Administrative court) suteikė šį leidimą ir nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą bei pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar Direktyva 2001/37/EB yra visiškai arba iš dalies negaliojanti dėl:

a)      EB 95 ir (arba) 133 straipsnių, kaip teisinio pagrindo, netinkamumo;

b)      EB 95 ir 133 straipsnių, kaip dvigubo teisinio pagrindo, panaudojimo;

c)      proporcingumo principo pažeidimo;

d)      EB 295 straipsnio, pagrindinės teisės į nuosavybę ir (arba) TRIPS 20 straipsnio pažeidimo;

e)      EB 253 straipsnio ir (arba) pareigos motyvuoti pažeidimo;

f)      subsidiarumo principo pažeidimo;

g)      piktnaudžiavimo įgaliojimais?

2.      Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, ar Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/37/EB 7 straipsnis taikomas tik tiems tabako gaminiams, kurie parduodami Europos bendrijoje, ar ir Europos bendrijoje supakuotiems tabako gaminiams, kurie skirti eksportuoti į trečiąsias šalis?“

26      2002 m. vasario 26 d. Nutartimi High Court leido bendrovėms Japan Tobacco Inc. ir JT International SA (toliau abi kartu – Japan Tobacco) įstoti į pagrindinę bylą, sudarydamas joms galimybę pateikti Teisingumo Teismui rašytines pastabas dėl direktyvos 7 straipsnio galiojimo.

27      Japan Tobacco Inc. yra cigaretėms skirto prekių ženklo Mild Seven savininkė, o JT International SA – išimtinių teisių į šį prekių ženklą turėtoja. Japan Tobacco mano, kad aiškinant direktyvos 7 straipsnį kaip taikomą galiojantiems prekių ženklams užkertama galimybė turėti intelektinės nuosavybės teises į prekių ženklą Mild Seven arba jomis naudotis Bendrijoje, o tai, įsigaliojus tai nuostatai, šiam prekių ženklui padarys didelės žalos visame pasaulyje.

 Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo

 Teisingumo Teismui pateiktos pastabos

28      Prancūzijos vyriausybė ir Komisija teigia, kad prašymas dėl prejudicinio sprendimo yra nepriimtinas.

29      Savo nuomonę jos grindžia tuo, kad, pirma, sprendimas pateikti prašymą dėl prejudicinio sprendimo buvo priimtas iki 2002 m. rugsėjo 30 d., t. y. dar nepasibaigus nustatytam direktyvos perkėlimo terminui, ir, antra, prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo dieną Jungtinėje Karalystėje dar nebuvo priimti šią direktyvą perkeliantys nacionalinės teisės aktai. Tokiomis aplinkybėmis Prancūzijos vyriausybė ir Komisijos mano, kad direktyvų pobūdis ir Bendrijos aktų teisėtumo kontrolės sistema neleidžia teisėtai pateikti Teisingumo Teismui klausimus dėl direktyvos galiojimo ir išaiškinimo.

30      Šiuo atžvilgiu Prancūzijos vyriausybė ir Komisija nurodo, pirma, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog privatūs asmenys nacionaliniuose teismuose gali remtis direktyva tik pasibaigus nustatytam jos perkėlimo į nacionalinę teisę terminui ir kad dėl to privatiems asmenims direktyvos nuostatos iki šios datos negali sukurti teisių, kurias nacionaliniai teismai privalėtų ginti (1994 m. kovo 3 d. Sprendimo Vaneetveld, C‑316/93, Rink. p. I‑763, 16 ir 19 punktai).

31      Antra, jos nurodo, kad leidimas privačiam asmeniui ginčyti direktyvos galiojimą nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje nepasibaigus nustatytam jos perkėlimo terminui ir nacionalinėje teisėje nesant ją perkeliančių priemonių galėtų būti pagrindas apeiti EB 230 straipsnį, taip pažeidžiant Sutartyje įtvirtintą teisių gynimo sistemą.

 Teisingumo Teismo vertinimas

32      Pagal EB 234 straipsnį Teisingumo Teismas turi jurisdikciją priimti prejudicinį sprendimą dėl Bendrijos institucijų aktų galiojimo ir išaiškinimo, nepaisant to, ar jie taikomi tiesiogiai (šiuo klausimu žr. 1976 m. gegužės 20 d. Sprendimo Mazzalai, 111/75, Rink. p. 657, 7 punktą ir 1997 m. liepos 10 d. Sprendimo Masoir kt., C‑373/95, Rink. p. I‑4051, 28 punktą).

33      Todėl direktyva, kurios perkėlimo į nacionalinę teisę terminas dar nėra suėjęs, yra vienas iš EB 234 straipsnyje numatytų aktų, ir Teisingumo Teismui teisėtai gali būti pateiktas su ja susijęs prašymas priimti prejudicinį sprendimą, jei toks prašymas atitinka Teisingumo Teismo praktikoje įtvirtintas priimtinumo sąlygas.

34      Šiuo klausimu reikia priminti, kad jeigu nacionaliniame teisme iškeliamas klausimas dėl Bendrijos institucijų akto galiojimo, šis teismas turi nuspręsti, ar jo sprendimui priimti reikalingas išaiškinimas, taigi ir prašyti Teisingumo Teismą šiuo klausimu priimti sprendimą. Darytina išvada, kad jei nacionalinio teismo pateikti klausimai yra susiję su Bendrijos teisės nuostatos galiojimu, Teisingumo Teismas iš principo turi priimti prejudicinį sprendimą (1997 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Eurotunnel ir kt., C‑408/95, Rink. p. I‑6315, 19 punktas).

35      Tačiau Teisingumo Teismas nusprendė neturįs kompetencijos atsakyti į nacionalinio teismo pateiktą prejudicinį klausimą, kai akivaizdu, jog prašomas Bendrijos teisės išaiškinimas yra nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis arba dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismas neturi faktinės arba teisinės informacijos, būtinos naudingai atsakyti į pateiktus klausimus (šiuo klausimu žr. 2002 m. birželio 13 d. Sprendimo Sea-Land Service ir Nedlloyd Lijnen, C‑430/99 ir C‑431/99, Rink. p. I‑5235, 46 punktą).

36      Dėl pagrindinės bylos aplinkybių visų pirma reikia pažymėti, jog iš nutarties pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal High Court ieškovėms pagrindinėje byloje suteiktą leidimą pareikšti ieškinį dėl Jungtinės Karalystės vyriausybės „ketinimų ir (arba) pareigos“ perkelti direktyvą teisėtumo kontrolės joms ši teisė suteikta, nepaisant to, kad šio ieškinio pateikimo momentu dar nėra pasibaigęs nustatytas direktyvos perkėlimo terminas, o vyriausybė nepriėmė jokių ją perkeliančių nacionalinių priemonių. Be to, ieškovės ir Secretary of State for Health nesutaria, ar šis ieškinys pagrįstas.

37      Dėl pateiktų klausimų svarbos pagrindinei bylai išspręsti reikia pažymėti, pirma, kad galimas direktyvos negaliojimas iš tikrųjų gali turėti tam įtakos. Ieškovės pagrindinėje byloje tvirtina, kad Jungtinės Karalystės vyriausybės atliekamas direktyvos perkėlimas European Communities Act 1972 2 straipsnio 2 dalies pagrindu priimtais „regulations“ susietas su sąlyga, kad ši direktyva būtų galiojanti, todėl jos negaliojimas užkirstų kelią perkelti ją šio teisės akto pagrindu priimamais „regulations“. Antra, svarbu konstatuoti, kad direktyvos nuostatų aiškinimas taip pat gali turėti įtakos sprendžiant pagrindinę bylą.

38      Tačiau nėra akivaizdu, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašomas direktyvos galiojimo įvertinimas ar jos išaiškinimas būtų nesusiję su pagrindinės bylos aplinkybėmis ar dalyku arba būtų susiję su hipotetine problema.

39      Dėl argumento, kad pripažinus prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl galiojimo įvertinimo priimtinu tokioje situacijoje, kokia susiklostė pagrindinėje byloje, atsirastų pagrindas apeiti EB 230 straipsnio nuostatas, reikia pažymėti, jog pagal EB sutartimi įtvirtintą išsamią teisių gynimo priemonių ir procedūrų sistemą, skirtą užtikrinti institucijų aktų teisėtumo kontrolę, fiziniai ar juridiniai asmenys, negalintys tiesiogiai ginčyti visuotinai taikomų Bendrijos aktų dėl šio straipsnio ketvirtojoje pastraipoje numatytų priimtinumo sąlygų, atsižvelgiant į situaciją, turi galimybę užginčyti šių aktų galiojimą arba pagal 184 straipsnį netiesiogiai Bendrijos teisme, arba nacionaliniuose teismuose ir pasiekti, kad šie, patys neturėdami kompetencijos pripažinti tokių aktų negaliojančiais, kreiptųsi į Teisingumo Teismą prejudicinių klausimų pateikimo tvarka (2002 m. liepos 25 d. Sprendimo Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą, C‑50/00 P, Rink. p. I‑6677, 40 punktas).

40      Reikia patikslinti, kad privačių asmenų galimybė ginčyti visuotinai taikomo Bendrijos akto galiojimą nacionaliniuose teismuose nesiejama su sąlyga, kad minėtas aktas būtų iš tikrųjų įgyvendintas pagal nacionalinę teisę priimtomis taikymo priemonėmis. Šiuo atžvilgiu pakanka, kad nacionalinis teismas nagrinėtų realų ginčą, kuriame netiesiogiai kyla tokio akto galiojimo klausimas. Kaip matyti iš šio sprendimo 36 ir 37 punktų, ši sąlyga yra tinkamai įvykdyta pagrindinėje byloje.

41      Iš visų pirmiau nurodytų argumentų matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduoti klausimai yra priimtini.

 Dėl pirmojo klausimo

 Dėl pirmojo klausimo a punkto

42      Pirmojo klausimo a punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar direktyva yra visiškai arba iš dalies negaliojanti dėl to, kad EB 95 ir (arba) 133 straipsniai nėra tinkamas teisinis jos priėmimo pagrindas.

 Teisingumo Teismui pateiktos pastabos

43      Ieškovės pagrindinėje byloje tvirtina, kad pagal EB 152 straipsnio 4 dalies c punktą Bendrija neturi kompetencijos suderinti pačias nacionalines normas visuomenės sveikatos srityje, o priimti kokią nors suderinimo priemonę EB 95 straipsnio pagrindu gali tik su sąlyga, kad šia priemone iš tiesų siekiama pagerinti vidaus rinkos kūrimo ir veikimo sąlygas ir ji veiksmingai padeda pašalinti konkurencijos iškraipymus ir laisvo prekių judėjimo bei laisvės teikti paslaugas kliūtis (šiuo atžvilgiu žr. 2000 m. spalio 5 d. Sprendimą Vokietija prieš Parlamentą ir Tarybą, C‑376/98, Rink. p. I‑8419, ypač jo 84 ir 95 punktus, toliau – sprendimas dėl tabako gaminių reklamos). Nagrinėjamu atveju, priešingai nei nurodyta direktyvos konstatuojamosiose dalyse, ja siekiama užtikrinti ne laisvą tabako gaminių judėjimą, o visuomenės sveikatos apsaugą.

44      Ieškovės pagrindinėje byloje taip pat nurodo: kadangi Direktyva 90/239 įtvirtinta visiškai suderinta dervų kiekiui cigaretėse taikoma tvarka, nebeįmanoma priimti teisės aktų, kuriais, siekiant sumažinti jau numatytus dervų kiekius, būtų nustatomi su vidaus rinkos įgyvendinimu susiję tikslai. Net jei būtų pripažinta, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas turi kompetenciją sveikatos sumetimais priimti naujus teisės aktus srityje, kuri jau buvo suderinta vadovaujantis su vidaus rinka susijusiomis priežastimis, tokie teisės aktai turėtų būti pagrįsti bent jau mokslo faktais patvirtintomis naujovėmis.

45      Be to, ieškovės pagrindinėje byloje mano, kad EB 133 straipsnis taip pat negali būti tinkamas teisinis direktyvos pagrindas, nes jos 3 straipsnio nuostatomis, įtvirtinančiomis cigarečių gamybos Bendrijoje reikalavimus, nesiekiama sukurti bendrosios prekybos politikos šių gaminių eksporto tvarkos atžvilgiu, kadangi šie gamybos reikalavimai yra skirti ne tik tarptautinei prekybai, bet ir prekybai Bendrijos viduje.

46      Japan Tobacco mano, kad direktyvos 7 straipsnis negali būti grindžiamas EB 95 ar EB 133 straipsniais, be kita ko, dėl to, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, jog, nepriėmus šio 7 straipsnio, galėtų atsirasti prekybos kliūčių ar konkurencijos iškraipymų.

47      Vokietijos vyriausybė pabrėžia, kad direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nustatyti ne tik šioje nuostatoje įtvirtintų maksimalių kiekių neatitinkančių cigarečių prekybos, bet ir gamybos draudimai. Šios nuostatos 2 dalyje numatytos skirtingos taisyklės atsižvelgiant į tai, ar gaminama prekybai Bendrijos viduje, ar eksportui į trečiąsias šalis. Ši vyriausybė mano, kad direktyvos 3 straipsnyje įtvirtintas draudimas gaminti yra eksporto į trečiąsias šalis draudimas.

48      Be to, Vokietijos vyriausybė mano, jog visų pirma iš direktyvos 11 konstatuojamosios dalies paskutinio sakinio aiškiai matyti, kad šiuo draudimu į trečiąsias šalis eksportuoti cigaretes, kuriose dervų, nikotino ir anglies dioksido kiekiai neatitinka direktyvos reikalavimų, siekiama išvengti prekybos šiais gaminiais Bendrijoje po neteisėto jų reimporto situacijos, kuri turėtų poveikį su vidaus rinka susijusioms nuostatoms.

49      Tačiau ši vyriausybė teigia, kad nagrinėjamas eksporto draudimas iš tikrųjų negali padėti gerai veikti vidaus rinkai, nes, jos žiniomis, į Bendriją neteisėtai importuojamos cigaretės beveik visada būna pagamintos trečiosiose šalyse, o ne Bendrijoje.

50      Vokietijos vyriausybė taip pat tvirtina, kad neteisėtas cigarečių importas visų pirma yra muitų ir kitų tabako gaminiams taikomų mokesčių slėpimas, su kuriuo reikia kovoti taikant veiksmingesnę Bendrijos sienų kontrolę.

51      Dėl EB 133 straipsnio Vokietijos vyriausybės mano, kad jis taip pat negali būti tinkamas teisinis pagrindas nagrinėjamam eksporto draudimui, nes ši nuostata taikoma tik toms priemonėmis, kurių pagrindinis tikslas yra skatinti prekybos su trečiosiomis šalimis mainų ar komercinių srautų į jas apimtį, o taip nėra nagrinėjamu atveju, nes Bendrijos piliečių sveikatai apsaugoti skirtu eksporto draudimu siekiama tik užkirsti kelią neteisėtam reimportui į Bendriją.

52      Graikijos vyriausybė tvirtina, kad direktyvos 3 ir 7 straipsniais, kiek jie taikomi Bendrijos viduje pagamintiems arba supakuotiems, tačiau vartoti už jos ribų skirtiems gaminiams, nesiekiama nei palengvinti tabako gaminių judėjimo vidaus rinkoje, nei išvengti šioje srityje Bendrijoje taikomų taisyklių apėjimo, todėl šie straipsniai negali būti grindžiami EB 95 straipsniu.

53      Be to, Graikijos vyriausybės mano, kad EB 133 straipsnis taip pat negali būti tinkamas teisinis nagrinėjamų direktyvos nuostatų pagrindas, nes joms būdingas neigiamas poveikis Bendrijos gaminių eksportui į trečiąsias šalis.

54      Liuksemburgo vyriausybė tvirtina, pirma, kad direktyva, kiek ji taikoma ne Bendrijos rinkose realizuojamiems gaminiams, negali būti grindžiama nei EB 95 straipsniu, nei EB 133 straipsniu ir, antra, vertinant apskritai, vienintelis tikrasis jos tikslas yra visuomenės sveikatos apsauga, o šioje srityje, vadovaujantis EB 152 straipsniu, negalima suderinti valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų.

55      Liuksemburgo vyriausybė konkrečiai nurodo, kad direktyvos 3 straipsnio taikymas eksportuojamiems į trečiąsias šalis tabako gaminiams pagrįstas prielaida, kad direktyvos nuostatų neatitinkantys gaminiai gali būti neteisėtai reimportuoti į Bendriją. Tačiau ši vyriausybė mano, jog tai yra tik prielaida, prieštaraujanti faktams. Didžioji dalis neteisėtai į Bendriją importuotų cigarečių yra pagamintos trečiosiose šalyse. Be to, priemonė, kuri nėra konkrečiai skirta tarptautinei prekybai ir kuri tiek pat ar net labiau susijusi su vidaus prekyba, negali būti grindžiama EB 133 straipsniu.

56      Airijos, Belgijos, Italijos, Jungtinės Karalystės, Nyderlandų, Prancūzijos ir Švedijos vyriausybės, Parlamentas, Taryba ir Komisija mano, kad EB 95 ir 133 straipsniai yra tinkamas teisinis direktyvos pagrindas. Dėl rėmimosi EB 95 straipsniu jos, be kita ko, tvirtina, kad direktyvos tikslas iš tiesų yra pagerinti tabako gaminių vidaus rinkos veikimo sąlygas, o EB 95 straipsnio 3 dalį atitinka ja siekiamo suderinimo tikslas užtikrinti aukšto lygio visuomenės sveikatos apsaugą. Dėl EB 133 straipsnio nurodymo kaip antro teisinio direktyvos pagrindo Parlamentas ir Taryba mano, kad jį pateisina tai, jog direktyvos 3 straipsniu, iš kurio matyti, kad Bendrijoje negalima gaminti eksportui į trečiąsias šalis skirtų šio straipsnio reikalavimų neatitinkančių cigarečių, siekiama ir apsaugoti vidaus rinką nuo šių reikalavimų neatitinkančių cigarečių reimporto į Bendriją, ir reglamentuoti eksportą į trečiąsias šalis, o tai susiję su bendrosios prekybos politikos įgyvendinimu.

57      Suomijos vyriausybės tvirtina, kad EB 95 straipsnis yra tinkamas teisinis direktyvos pagrindas, o nuoroda į EB 133 straipsnį, kaip į antrą teisinį jos pagrindą, nėra būtina. Šiuo atžvilgiu ji mano, kad pagrindinis direktyvos tikslas yra suderinti nacionalinės teisės aktus siekiant sukurti tabako gaminių vidaus rinką. Visuomenės sveikatos apsauga ir mainų su trečiosiomis šalimis reguliavimas jo atžvilgiu yra tik papildomi tikslai.

 Teisingumo Teismo vertinimas

58      Šiuo atveju reikia išnagrinėti, ar EB 95 straipsnis yra tinkamas teisinis direktyvos pagrindas, ir, teigiamai atsakius į šį klausimą, nustatyti, ar EB 133 straipsnio nurodymas, kaip antro teisinio pagrindo, yra būtinas arba galimas.

59      Šiuo atžvilgiu visų pirma reikia priminti teismo praktiką, susijusią su EB sutarties 100a straipsnio 1 dalimi (po pakeitimo – EB 95 straipsnio 1 dalis).

60      Pirmiausia reikia konstatuoti, kad iš sprendimo dėl tabako gaminių reklamos 83, 84 ir 95 punktų matyti, jog minėtoje nuostatoje numatytos priemonės skirtos pagerinti vidaus rinkos kūrimo ir veikimo sąlygas, ir jomis iš tikrųjų to turi būti siekiama šalinant konkurencijos iškraipymus arba laisvo prekių judėjimo ar laisvės teikti paslaugas kliūtis.

61      Taip pat reikia priminti, kad pagal šią teismo praktiką, nors galima remtis EB 95 straipsniu kaip teisiniu pagrindu siekiant užkirsti kelią naujoms prekybos kliūtims atsirasti dėl skirtingos nacionalinių įstatymų raidos, tokių kliūčių atsiradimas turi būti tikėtinas, o nagrinėjamos priemonės tikslas – užkirsti joms kelią (šiuo atžvilgiu žr. 1995 m. liepos 13 d. Sprendimo Ispanija prieš Tarybą, C‑390/92, Rink. p. I‑1985, 35 punktą; sprendimo dėl tabako gaminių reklamos 86 punktą ir 2001 m. spalio 9 d. Sprendimo Nyderlandai prieš Parlamentą ir Tarybą, C‑377/98, Rink. p. I‑7079, 15 punktą).

62      Galiausiai įvykdžius rėmimosi EB 95 straipsniu, kaip teisiniu pagrindu, sąlygas Bendrijos teisės aktų leidėjui neturėtų būti kliudoma remtis šiuo teisiniu pagrindu motyvuojant, kad pasirinkimą lemiantis veiksnys yra visuomenės sveikatos apsauga (šiuo atžvilgiu žr. sprendimo dėl tabako gaminių reklamos 88 punktą). Be to, EB 152 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje numatyta, kad žmonių sveikatos aukšto lygio apsauga užtikrinama nustatant ir įgyvendinant visas Bendrijos politikos ir veiklos kryptis, o EB 95 straipsnio 3 dalyje tiesiogiai reikalaujama, kad derinant būtų užtikrinama aušto lygio žmonių sveikatos apsauga.

63      Atsižvelgiant į šiuos principus reikia patikrinti, ar direktyvos atveju įvykdytos rėmimosi EB 95 straipsniu, kaip antruoju teisiniu pagrindu, sąlygos.

64      Pirmiausia reikia paminėti šias aplinkybes. Pirma, kaip savo išvados 61 punkte pastebėjo generalinis advokatas, palyginti didelę tabako gaminių, būtent cigarečių, rinkos dalį sudaro prekyba tarp valstybių narių. Antra, Bendrijos nesuderintos nacionalinės taisyklės dėl sąlygų, kurias turi atitikti šie gaminiai, be kita ko, jų pavadinimas, sudėtis ir ženklinimas, savaime gali sudaryti laisvo prekių judėjimo kliūčių (šiuo atžvilgiu žr. 1993 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Keck ir Mithouard, C‑267/91 ir C‑268/91, Rink. p. I‑6097, 15 punktą).

65      Reikia konstatuoti, kad, nepaisant Bendrijos jau priimtų suderinimo priemonių, t. y. Direktyvos 89/622 dėl tabako gaminių ženklinimo ir Direktyvos 90/239 dėl maksimalaus dervų kiekio cigaretėse, prekybos kliūtis sukeliantys skirtumai tarp valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų dėl tabako gamybos, pateikimo ir pardavimo jau buvo atsiradę direktyvos priėmimo metu arba buvo tikėtina, kad jų atsiras.

66      Viena vertus, kai kuriose Bendrijos jau priimtų suderinimo priemonių nuostatose įtvirtinti tik minimalūs reikalavimai, paliekant valstybėms narėms tam tikrą jų adaptavimo diskreciją (šiuo atžvilgiu žr. 1993 m. birželio 22 d. Sprendimo Philip Morris Belgium ir kt., C‑222/91, Rink. p. I‑3469, 11 ir 17 punktus; taip pat sprendimo Gallaher ir kt., C‑11/92, Rink. p. I‑3545, 14 ir 20 punktus). Kita vertus, Direktyvos 89/622 ir 90/239 taikomos tik tam tikriems tabako gamybos, pateikimo ir pardavimo sąlygų aspektams, paliekant teisę valstybėms narėms laisvai priimti nacionalines normas direktyvų nereguliuojamais klausimais.

67      Tokiame kontekste, atsižvelgiant į tai, kad visuomenė vis labiau suvokia tabako gaminių keliamą pavojų sveikatai, tikėtina, kad šių gaminių laisvam judėjimui atsiras kliūčių, valstybėms narėms priėmus naujas šiuos pokyčius atspindinčias taisykles, kuriomis siekiama daug veiksmingiau atgrasyti nuo tabako vartojimo reikalaujant ant pakuotės pateikti nuorodas ar įspėjimus arba sumažinti tabako gaminių kenksmingą poveikį priimant naujas taisykles dėl jų sudėties.

68      Tokią analizę patvirtina direktyvos konstatuojamųjų dalių turinys ir vykstant procesui pateiktos pastabos.

69      Iš direktyvos 7 konstatuojamosios dalies matyti, kad kelios valstybės narės priimtų maksimalius anglies monoksido kiekius cigaretėse nustatančias priemones, jei tokių priemonių nepriimtų Bendrija.

70      Iš direktyvos 9 konstatuojamosios dalies taip pat matyti, kad atsirado skirtumų tarp valstybių narių teisės aktų, kuriais ribojamas maksimalus nikotino kiekis cigaretėse. Per procesą pateiktose pastabose nurodyta, kad trys valstybės narės jau nustatė tokius apribojimus ir dar kelios ketina tai padaryti. Net darant prielaidą, jog dėl nustatytų lygių ir biocheminio dervos ir nikotino ryšio šie apribojimai praktiškai nebus cigarečių, atitinkančių Bendrijos teisės reikalavimus dėl leistino maksimalaus dervų kiekio, prekybos kliūtis, kai kurių valstybių narių specialiai nikotinui nustatyti maksimalūs kiekiai kelia pavojų, kad vėlesnis jų sumažinimas sukels prekybos kliūčių.

71      Be to, direktyvos 13 konstatuojamojoje dalyje minimos vykstančios derybos, skirtos parengti Pasaulio sveikatos organizacijos Pagrindų konvenciją dėl tabako kontrolės, kurioje bus nustatyti tarptautiniai tabako gaminių standartai.

72      Direktyvos 19 ir 22 konstatuojamosiose dalyse pažymima, kad skiriasi valstybių narių teisės aktai, susiję, pirma, su įspėjimų ir nuorodų apie kenksmingų medžiagų kiekius pateikimu ir, antra, su tabako gamyboje naudojamomis sudėtinėmis dalimis bei priedais.

73      Galiausiai iš rašytinės proceso dalies matyti, kad viena valstybė narė priėmė nuostatas, reglamentuojančias direktyvos 27 konstatuojamojoje dalyje paminėtų ir 7 straipsnyje nurodytų tam tikrų aprašomųjų sąvokų vartojimą.

74      Reikia papildomai nurodyti, kad, skirtingai nei direktyva, nagrinėta byloje, kurioje priimtas sprendimas dėl tabako gaminių reklamos, direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje numatyta nuostata užtikrina laisvą joje įtvirtintus reikalavimus atitinkančių gaminių judėjimą. Ši nuostata, draudžianti valstybėms narėms užkirsti kelią importuoti, gaminti ar vartoti tabako gaminius remiantis ja suderintų sričių motyvais, visiškai atitinka jos tikslą pagerinti vidaus rinkos veikimo sąlygas.

75      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad direktyva iš tiesų siekiama pagerinti vidaus rinkos veikimo sąlygas, todėl ją buvo galima priimti EB 95 straipsnio pagrindu, o tai, kad visuomenės sveikatos apsauga buvo lemiamas veiksnys pasirenkant direktyvoje numatytas suderinimo priemones, negali tam sudaryti kliūties.

76      Šios išvados nepaneigia ir argumentas, jog Direktyva 90/239 įtvirtinus visiškai suderintą cigarečių dervų kiekiams taikomą režimą teisės aktų leidėjas, siekdamas iš naujo sureguliuoti šį klausimą, nebegali remtis EB 95 straipsniu ir bet kuriuo atveju tai atlikti jis gali tik remdamasis naujais mokslo faktais.

77      Kadangi Direktyvoje 90/239 Bendrijos teisės aktų leidėjas išsamiai sureguliavo maksimalaus dervų kiekio cigaretėse nustatymo klausimą, valstybės narės nebegali individualiai priimti taisyklių šiuo klausimų. Kaip savo išvados 124 punkte pastebėjo generalinis advokatas, tokioje situacijoje Bendrijos teisės aktų leidėjas gali tinkamai vykdyti jam tenkančią pareigą užtikrinti Sutartimi pripažintus bendruosius interesus, kaip antai visuomenės sveikata, tik jei jam leidžiama adaptuoti atitinkamus Bendrijos teisės aktus atsižvelgiant į pasikeitusias aplinkybes arba žinių raidą.

78      Darytina išvada, kad net jeigu Bendrijos teisės nuostata užtikrina visų prekybos kliūčių panaikinimą jos suderintoje srityje, tai nepanaikina Bendrijos teisės aktų leidėjo galimybės adaptuoti šią nuostatą atsižvelgiant į kitas aplinkybes.

79      Konkrečiai dėl visuomenės sveikatos apsaugos iš EB 95 straipsnio 3 dalies matyti, kad suderindamas teisės aktus Bendrijos teisės aktų leidėjas, atsižvelgdamas į visas mokslo duomenimis patvirtintas naujoves, turi užtikrinti aukšto lygio apsaugą.

80      Tačiau mokslo žinių raida nėra vienintelė priežastis, kuria remdamasis Bendrijos teisės aktų leidėjas gali nuspręsti pakeisti Bendrijos teisės aktus, nes įgyvendindamas šioje srityje turimą diskreciją jis privalo atsižvelgti ir į kitas aplinkybes, kaip antai padidėjusią politinę ir socialinę kovos su rūkymu svarbą.

81      Išvados, kad EB 95 straipsnis yra tinkamas teisinis direktyvos priėmimo pagrindas, nepaneigia ir argumentas, kad draudimas Bendrijoje gaminti direktyvos 3 straipsnio 1 dalies reikalavimų neatitinkančias eksportui į trečiąsias šalis skirtas cigaretes iš tikrųjų negerina vidaus rinkos veikimo sąlygų.

82      Nors nagrinėjamas draudimas gaminti yra tik nuostata, kuria tiesiogiai siekiama pagerinti vidaus rinkos veikimo sąlygas, tai nepaneigia, kad ji gali būti inkorporuota į EB 95 straipsnio pagrindu priimtą aktą, jeigu ja siekiama išvengti tam tikrų vidaus rinkai skirtų draudimų apėjimo (šiuo atžvilgiu žr. sprendimo dėl tabako gaminių reklamos 100 punktą).

83      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas pripažino, jog neteisėto reimporto arba prekybos srautų iškraipymo pavojus, mažinantis Bendrijos priemonės bendrosios žemės ūkio politikos srityje veiksmingumą, pateisina draudimą eksportuoti į trečiąsias šalis (1998 m. gegužės 5 d. Sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Komisiją, C‑180/96, Rink. p. I‑2265, 62 ir 109 punktai).

84      Nagrinėjamu atveju iš direktyvos 11 konstatuojamosios dalies, susijusios su direktyvos poveikiu iš Bendrijos eksportuojamiems tabako gaminiams, matyti, kad joje nustatytos taisyklės buvo priimtos tam, kad nebūtų pažeistos ja nustatytos su vidaus rinka susijusios nuostatos.

85      Iš proceso metu pateiktų pastabų matyti, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas šiuo atveju siekė išvengti su vidaus rinka tabako gaminių sektoriuje susijusių nuostatų pažeidimo, kurį galėtų sukelti neteisėtas reimportas į Bendriją ar prekybos srautų iškraipymai joje, atsirandantys dėl gaminių, neatitinkančių direktyvos 3 straipsnio 1 dalies reikalavimų, susijusių su tam tikrų medžiagų maksimaliu kiekiu cigaretėse.

86      Iš proceso metu ieškovių pagrindinėje byloje bei pastabas pateikusių valstybių narių ir institucijų nurodytos informacijos, kurią generalinis advokatas paminėjo išvados 64 punkte, neįmanoma tiksliai įvertinti neteisėtos Bendrijoje pagamintų ir neteisėtai į jos rinką reimportuojant iš trečiosios šalies arba tiesiogiai patekusių į šias šalis eksportuoti skirtų cigarečių prekybos apimties. Kaip tvirtina Vokietijos vyriausybė, nelegalios prekybos cigaretėmis priežastis iš esmės yra pajamos, kurias galima gauti išvengiant tokioms prekėms paprastai taikomų mokesčių ir muitų, o nuostatų dėl cigarečių sudėties nesilaikymas šiuo atžvilgiu nėra lemiamas.

87      Tačiau neginčijama, kad cigarečių rinka yra ypač tinkama vystyti neteisėtą prekybą, o leidus Bendrijoje gaminti cigaretes, kurių negalima teisėtai pateikti į apyvartą arba jomis prekiauti, padidėtų pažeidimų pavojus.

88      Be to, pavojus direktyva nustatytų priemonių veiksmingumui turi būti įvertintas atsižvelgiant ne tik į iki direktyvos priėmimo buvusią situaciją, bet ir į galimą numatyti jos nuostatų poveikį neteisėtai cigarečių prekybai ir apimčiai.

89      Šiuo atžvilgiu yra pagrindo manyti, kad maksimalaus leistino dervų kiekio vienoje cigaretėje sumažinimas ir nikotino bei anglies dioksido maksimalių kiekių nurodymas panaikinant vartotojų galimybę teisėtai įsigyti tokių maksimalių kiekių neatitinkančių gaminių, kuriuos jie buvo įpratę vartoti prieš įvedant naujus reikalavimus, gali juos paskatinti įsigyti šių gaminių neteisėtai.

90      Tokiomis aplinkybėmis direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas gaminti gali būti laikomas priemone, skirta išvengti, kad būtų apeinami taip pat šioje nuostatoje nustatyti draudimai pateikti į laisvą apyvartą ir realizuoti valstybėse narėse šios nuostatos reikalavimų neatitinkančias cigaretes.

91      Darytina išvada, kad direktyva, įskaitant joje numatytą draudimą Bendrijoje gaminti direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų neatitinkančias eksportuoti į trečiąsias šalis skirtas cigaretes, galėjo būti priimta EB 95 straipsnio pagrindu.

92      Dėl klausimo, ar šiuo atveju buvo būtina arba galima nurodyti EB 133 straipsnį kaip antrą teisinį direktyvos pagrindą, reikia nurodyti štai ką.

93      Pirmiausia reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką Bendrijos kompetencijų sistemos kontekste teisinio pagrindo teisės aktui parinkimas turi būti grindžiamas objektyviais kriterijais, kuriems galima taikyti teisminę kontrolę. Tokiems kriterijams, be kita ko, priskirtinas teisės akto tikslas ir turinys (žr. 2000 m. balandžio 4 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą, C‑269/97, Rink. p. I‑2257, 43 punktą ir 2001 m. sausio 30 d. Sprendimo Ispanija prieš Tarybą, C‑36/98, Rink. p. I‑779, 58 punktą).

94      Jeigu Bendrijos akto analizė parodo, kad juo siekiama dvigubo tikslo arba jis turi dvi sudedamąsias dalis, ir jei vieną iš jų galima išskirti kaip pagrindinę ar vyraujančią, o kitą tik kaip papildomą, aktas turi būti grindžiamas tik vienu teisiniu pagrindu, t. y. tuo, kurio reikalauja pagrindinis arba vyraujantis tikslas ar sudedamoji dalis (žr., be kita ko, 1999 m. vasario 23 d. Sprendimo Parlamentas prieš Tarybą, C‑42/97, Rink. p. I‑869, 39 ir 40 punktus bei minėto 2001 m. sausio 30 d. Sprendimo Ispanija prieš Tarybą 59 punktą). Išimtiniu atveju, jeigu nustatoma, kad aktu vienu metu siekiama kelių neatskiriamų tikslų, iš kurių nė vienas nėra antras ar netiesioginis kito atžvilgiu, toks aktas gali būti grindžiamas tikslus atitinkančiais skirtingais teisiniais pagrindais (2001 m. gruodžio 6 d. Nuomonės 2/00, Rink. p. I‑9713, 23 punktas).

95      Atsižvelgiant į pirmesniuose dviejuose punktuose primintus principus bei į šio sprendimo 91 punkte padarytą išvadą, konstatuotina, kad direktyva negalėjo būti grindžiama bendrai EB 95 ir 133 straipsniais.

96      Nesant reikalo nagrinėti, ar direktyvos nuostatomis, turinčiomis poveikį tabako gaminių eksportui į trečiąsias šalis, siekiama ir su EB 133 straipsnyje numatytos bendrosios prekybos politikos įgyvendinimu susijusio tikslo, reikia konstatuoti, kad bet kuriuo atveju šis tikslas visos direktyvos tikslo ir turinio atžvilgiu yra tik antras, palyginti su pagrindiniu jos tikslu gerinti vidaus rinkos veikimo sąlygas.

97      Darytina išvada, kad EB 95 straipsnis yra vienintelis tinkamas teisinis direktyvos pagrindas, o EB 133 straipsnio, kaip teisinio pagrindo, nurodymas joje yra klaida.

98      Tačiau ši klaidinga nuoroda į EB 133 straipsnį, kaip antrą direktyvos teisinį pagrindą, savaime nereiškia direktyvos negaliojimo. Tokia klaida Bendrijos teisės akto rezoliucinėje dalyje iš tikrųjų yra tik visiškai formalus trūkumas, nebent dėl to buvo pažeista šio akto priėmimo procedūra (šiuo atžvilgiu žr. 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą, 165/87, Rink. p. 5545, 19 punktą), o tai direktyvos atveju yra pirmojo klausimo b punkto, nagrinėjamo šio sprendimo 100–111 punktuose, objektas.

99      Iš atsakant į pirmojo klausimo a punktą pateiktų argumentų darytina išvada, kad direktyva nėra negaliojanti dėl tinkamo teisinio pagrindo trūkumo.

 Dėl pirmojo klausimo b punkto

100    Pirmojo klausimo b punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar nurodžius dvigubą EB 95 ir 133 straipsnių teisinį pagrindą buvo pažeista direktyvos priėmimo procedūra, nes pritaikytos dvi tarpusavyje nesuderinamos teisėkūros procedūros, ir ar dėl to direktyva yra negaliojanti.

 Teisingumo Teismui pateiktos pastabos

101    Ieškovės pagrindinėje byloje tvirtina, kad teisės aktų leidybos procedūros, kurių turi laikytis Bendrija priimdama teisės aktus EB 95 ir 133 straipsnių pagrindu, skiriasi ir yra tarpusavyje nesuderinamos, todėl nuoroda į šį dvigubą teisinį pagrindą neleistina (žr., be kita ko, 1991 m. birželio 11 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą, vadinamo „Titano dioksidas“, C‑300/89, Rink. p. 2867, 17–21 punktus). EB 95 straipsniu Taryba įpareigojama veikti kartu su Parlamentu pagal EB 251 straipsnyje numatytą bendro sprendimo procedūrą, o EB 133 straipsniu nustatoma procedūra, kurioje Parlamento dalyvavimas nenumatytas, ir Taryba priima sprendimą kvalifikuotąja balsų dauguma. Bendro sprendimo procedūros taikymas priimant su bendrąja prekybos politika susijusią priemonę, nors EB 133 straipsnis nenumato net konsultavimosi su Parlamentu, prieštarautų Sutartimi numatytam kompetencijos paskirstymui tarp institucijų.

102    Italijos, Jungtinės Karalystės, Nyderlandų, Prancūzijos, Suomijos ir Švedijos vyriausybės bei Parlamentas, Taryba ir Komisija mano, kad EB 95 ir 133 straipsniai nėra du tarpusavyje nesuderinami teisiniai pagrindai. Jie iš esmės tvirtina, kad nors šie du Sutarties straipsniai lemia skirtingų teisėkūros procedūrų taikymą, jos, skirtingai nuo nagrinėtųjų byloje, kurioje priimtas minėtas „Titano dioksido“ sprendimas, nėra tarpusavyje nesuderinamos, nes gali būti sujungtos nepakeičiant Parlamento dalyvavimo teisėkūros procedūroje apimties.

 Teisingumo Teismo vertinimas

103    Pirmiausia reikia priminti, kaip jau konstatuota šio sprendimo 97 punkte, kad EB 95 straipsnis yra vienintelis tinkamas direktyvos teisinis pagrindas. Todėl, siekiant atsakyti į pirmojo klausimo b punktą, reikia nustatyti, ar teisėkūros procedūra, pagal kurią direktyva buvo priimta EB 95 ir 133 straipsnių pagrindu, atitinka teisėkūros procedūros, taikomos priimant Bendrijos aktą vien EB 95 straipsnio pagrindu, reikalavimus.

104    EB 95 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jos pagrindu priemonės priimamos pagal EB 251 straipsnyje numatytą bendro sprendimo procedūrą ir pasikonsultavus su Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu.

105    Neginčijama, kad priimant direktyvą šios procedūros buvo laikytasi.

106    Kita vertus, prie EB 95 straipsnio nurodžius EB 133 straipsnį kaip antrą direktyvos teisinį pagrindą, šiuo atveju nebuvo pažeista taikytos bendro sprendimo procedūros esmė.

107    EB 133 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad Taryba, naudodamasi šiuo straipsniu jai suteiktais įgaliojimais, sprendžia kvalifikuotąja balsų dauguma.

108    Taigi taikant šiuo antruoju pagrindu grindžiamiems aktams priimti numatytą teisėkūros procedūrą Tarybai nekilo pareiga spręsti vienbalsiai visais atvejais, nes pagal EB 251 straipsnyje numatytą bendro sprendimo procedūrą ji priima sprendimus iš principo kvalifikuotąja balsų dauguma, išskyrus atvejį, kai ji ketina patvirtinti Parlamento pateiktus bendrosios pozicijos pakeitimus, dėl kurių Komisija pareiškė neigiamą nuomonę, ir turi veikti vienbalsiai.

109    Šiomis aplinkybėmis, kitaip nei byloje, kurioje priimtas minėtas „Titano dioksido“ sprendimas, nagrinėtoje situacijoje, esminis teisėkūros procedūros elementas, t. y. atvejų, kai Taryba veikia kvalifikuotąja balsų dauguma, ir atvejų, kai ji veikia vienbalsiai, atskyrimas visiškai nepažeidžiamas direktyvoje, kartu nurodžius du teisinius pagrindus.

110    Argumentas, kad bendro sprendimo procedūros taikymas priimant su bendrąja prekybos politika susijusią priemonę prieštarauja Sutartimi numatytam kompetencijos paskirstymui tarp institucijų, šiuo atveju nėra svarbus, nes, kaip matyti iš šio sprendimo 97 punkto, direktyva nėra aktas, kuris turėtų būti priimtas EB 133 straipsnio pagrindu.

111    Iš atsakant į pirmojo klausimo b punktą pateiktų argumentų matyti, kad nurodžius dvigubą EB 95 ir 133 straipsnių pagrindą direktyvos priėmimo procedūra nebuvo pažeista ir todėl ši direktyva nėra negaliojanti.

 Dėl pirmojo klausimo c punkto

112    Pirmojo klausimo c punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar direktyva yra visiškai arba iš dalies negaliojanti dėl proporcingumo principo pažeidimo.

 Teisingumo Teismui pateiktos pastabos

113    Ieškovės pagrindinėje byloje tvirtina, kad net pripažinus, jog direktyva iš tikrųjų siekiama sukurti vidaus rinką ar bendrąją prekybos politiką, ja šių tikslų siekiama neproporcingai, ir tai ypač pasakytina apie direktyvos 5 bei 7 straipsnius ir jos taikymą eksportui į trečiąsias šalis skirtų cigarečių atžvilgiu.

114    Dėl direktyvos 7 straipsnio jos iš esmės tvirtina, kad draudimas vartoti aprašomąsias sąvokas, nurodančias mažesnius kenksmingų medžiagų kiekius, yra nesuderinamas su direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje skelbiamu tikslu visuomenės sveikatos apsaugos sumetimais dar labiau sumažinti dervų kiekius. Be to, jos mano, kad direktyvos 7 straipsnis labiau suvaržo jų teises, nei yra būtina siekiant šio straipsnio teisėto tikslo. Šios srities Ispanijos teisės aktai, kuriais reglamentuojamas tik aprašymų vartojimas, yra geras teisės aktų, kuriais mažiau suvaržomos tabako gamintojų teisės ir saugoma visuomenės sveikata, pavyzdys.

115    Ieškovės pagrindinėje byloje taip pat mano, kad eksportui į trečiąsias šalis skirtų direktyvos 3 straipsnio 1 dalies reikalavimų neatitinkančių cigarečių gamybos draudimas yra netinkamas metodas siekiant išvengti šia nuostata įtvirtintų naujų apribojimų apėjimo, be kita ko, dėl to, kad didžioji dalis neteisėtai į Bendriją importuotų cigarečių pagaminamos ne Bendrijoje.

116    Japan Tobacco teigimu, direktyvos 7 straipsnis pažeidžia proporcingumo principą tiek, kiek yra taikomas galiojantiems prekių ženklams. Šiuo atžvilgiu nurodoma, kad ši nuostata nėra mažiausiai ribojanti priemonė siekiant direktyvos tikslų. Ši nuostata, skaitoma su 27 konstatuojamąja dalimi, grindžiama prielaida, kad vartotojai nežino, jog jų įkvepiamas dervų ir nikotino kiekis gali būti susijęs su jų rūkymo elgsena, todėl būtų pakakę ant pakuotės nurodyti atitinkamą informaciją, o ne drausti vartoti aprašomąsias sąvokas. Be to, direktyvoje galima buvo numatyti išlygą dėl galiojančių teisių į prekių ženklus, kad jos 7 straipsnis nebūtų taikomas jau įregistruotiems prekių ženklams, kaip antai Mild Seven.

117    Graikijos, Liuksemburgo ir Vokietijos vyriausybės tvirtina, kad direktyvos 3 straipsnyje numatytas eksportui skirtos gamybos draudimas, kaip ir jos 7 straipsnyje nustatytas tam tikrų aprašomųjų sąvokų vartojimo draudimas, pažeidžia proporcingumo principą, nes yra netinkami ir daro per didelę žalą tabako gamintojų finansiniams interesams. Apie šį 3 straipsnį jos mano, kad, atsižvelgiant į nedidelius į Bendriją reimportuojamų cigarečių kiekius, juo neįmanoma užtikrinti veiksmingos apsaugos nuo nelegalaus cigarečių importo į Bendriją, o tokio pavojaus būtų galima išvengti sustiprinus importo kontrolę. Dėl direktyvos 7 straipsnio šios vyriausybės tvirtina, kad, kitaip nei šiame straipsnyje numatytas absoliutus draudimas naudoti jame nurodytas aprašomąsias sąvokas, jų vartojimo diferencijuotas reglamentavimas, atsižvelgiant į gaminiuose esančius dervų ir nikotino kiekius, kaip antai įtvirtintas Ispanijos teisės aktuose, leistų suteikti vartotojams objektyvią informaciją, pernelyg nepažeidžiant tabako gamintojų finansinių interesų.

118    Belgijos, Prancūzijos ir Švedijos vyriausybės, Taryba ir Komisija tvirtina, kad direktyva atitinka proporcingumo principą, nes jos nuostatos neviršija to, kas būtina užtikrinti gerą vidaus rinkos tabako gaminių sektoriaus veikimą ir aukšto lygio visuomenės sveikatos apsaugą.

119    Konkrečiai dėl direktyvos 7 straipsnio Prancūzijos vyriausybė pažymi, kad jis draudžia ne bet kokius užrašus ant cigarečių pakuočių ar jų pateikimo formas, galinčias pritraukti rūkančiuosius ar skatinti jų lojalumą, o tik tuos, kurie nurodo, jog konkretus tabako gaminys yra mažiau kenksmingas už kitus.

120    Švedijos vyriausybės mano: kadangi tabako gaminių vartojimas kelia didelį pavojų sveikatai, labai svarbu neklaidinti vartotojų dėl su šiuo vartojimu susijusio pavojaus, bet yra sunku surasti alternatyvą direktyvos 7 straipsnyje numatytam draudimui, kuria būtų pasiektas toks pats rezultatas ir mažiau paveikiami prekių ženklų savininkai.

121    Komisija tvirtina, kad minėtas 7 straipsnis nėra nesuderinamas su direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu tikslu mažinti dervų kiekius cigaretėse. Kadangi Bendrija nereglamentavo aprašomųjų terminų, juos tabako gamintojai galėjo naudoti apibūdindami kitas cigarečių savybes, kaip antai skonis, kurios neturi jokio ryšio su dervų kiekiu, o tai galėjo klaidinti vartotoją. Komisija papildomai nurodo, kad net jei „lengvose“ cigaretėse iš tiesų yra mažesnis dervų kiekis, daug rūkalių klaidinami, nes jiems sukuriamas klaidingas įspūdis, kad tokie gaminiai yra saugūs, o tai netiesa visų pirma dėl to, kad cigaretės dūmuose yra ir kitų kenksmingų medžiagų, kurios direktyva nereglamentuojamos.

 Teisingumo Teismo vertinimas

122    Pirmiausia reikia priminti, jog proporcingumo principu, kuris yra vienas iš bendrųjų Bendrijos teisės principų, reikalaujama, kad Bendrijos nuostata numatytos priemonės būtų tinkamos siekiamam tikslui įgyvendinti ir neviršytų to, kas būtina jam pasiekti (žr., be kita ko, 1987 m. lapkričio 18 d. Sprendimo Maizena, 137/85, Rink. p. 4587, 15 punktą; 1993 m. gruodžio 7 d. Sprendimo ADM Ölmühlen, C‑339/92, Rink. p. I‑6473, 15 punktą ir 2002 m. liepos 11 d. Sprendimo Käserei Champignon Hofmeister, C‑210/00, Rink. p. I‑6453, 59 punktą).

123    Kalbant apie ankstesniame punkte nurodytų sąlygų teisėtumo kontrolę, reikia pabrėžti, kad srityje, kokia nagrinėjama šioje byloje, kurioje Bendrijos teisės aktų leidėjui reikia daryti politinius, ekonominius ir socialinius pasirinkimus ir kurioje jis turi atlikti sudėtinius vertinimus, jam reikia pripažinti didelę diskreciją. Todėl tik akivaizdus šioje srityje priimtos priemonės netinkamumas tikslo, kurio siekia kompetentinga institucija, atžvilgiu gali turėti poveikį tokios priemonės teisėtumui (šiuo atžvilgiu žr. 1996 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Tarybą, C‑84/94, Rink. p. I‑5755, 58 punktą; 1997 m. gegužės 13 d. Sprendimo Vokietija prieš Parlamentą ir Tarybą, C‑233/94, Rink. p. I‑2405, 55 ir 56 punktus ir 1998 m. gegužės 5 d. Sprendimo National Farmers‘ Union ir kt., C‑157/96, Rink. p. I‑2211, 61 punktą).

124    Kalbant apie direktyvą, iš 1, 2 ir 3 konstatuojamųjų dalių matyti, kad jos tikslas yra derinant atitinkamos srities teisės aktus pašalinti kliūtis, kylančias iš skirtumų tarp valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų tabako gaminių gamybos, pateikimo bei prekybos srityje, kurie, nepaisant jau priimtų derinimo priemonių, vis dar egzistuoja sudarydami kliūtis vidaus rinkai veikti. Be to, iš 4 konstatuojamosios dalies išplaukia, kad direktyvos pagrindas siekiant šio tikslo yra aukšto lygio sveikatos apsauga, kaip numatyta Sutarties 95 straipsnio 3 dalyje.

125    Vykstant procesui buvo pateikta įvairių argumentų ginčijant direktyvos, ypač jos 3, 5 ir 7 straipsnių, atitiktį proporcingumo principo reikalavimams.

126    Pirma, reikia konstatuoti, kad direktyvos 3 straipsnyje numatytas draudimas išleisti į laisvą apyvartą ir prekiauti Bendrijoje cigaretėmis, kurių dervų, nikotino ir anglies monoksido kiekiai viršija maksimalias ribas, kartu su valstybių narių pareiga pagal direktyvos 13 straipsnio 1 dalį leisti importuoti, parduoti ir vartoti šių kiekių neviršijančias cigaretes yra tinkama priemonė direktyvoje įtvirtintam tikslui pasiekti, kuri, atsižvelgiant į Bendrijos teisės aktų leidėjo pareigą užtikrinti aukšto lygio sveikatos apsaugą, neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti.

127    Antra, draudimo, numatyto ir direktyvos 3 straipsnyje, gaminti šioje nuostatoje nurodytų maksimalių kiekių neatitinkančias cigaretes tikslas, kaip nurodyta šio sprendimo 85 punkte, yra išvengti vidaus rinkos tabako gaminių sektoriui skirtų nuostatų pažeidinėjimo neteisėtai į Bendriją reimportuojant minėto straipsnio 1 dalies reikalavimų neatitinkančius gaminius arba iškraipant prekybos jais srautus Bendrijos viduje.

128    Šio draudimo gaminti proporcingumas užginčytas motyvuojant tuo, kad jis nėra juo siekiamam tikslui pasiekti tinkama priemonė ir kad viršija tai, kas būtina šiam tikslui pasiekti, nes būtų visiškai pakakę ir alternatyvios priemonės, kaip antai importo iš trečiųjų šalių kontrolės sustiprinimo.

129    Šiuo atžvilgiu reikia nurodyti, kad nors vien nagrinėjamo draudimo nepakanka, kad būtų išvengta neteisėtos cigarečių prekybos Bendrijoje, ypač atsižvelgiant į tai, kad direktyvos 3 straipsnio 1 dalies reikalavimų neatitinkančios trečiosiose šalyse pagamintos cigaretės taip pat gali būti neteisėtai išleistos į Bendrijos rinką, Bendrijos teisės aktų leidėjas neviršijo diskrecijos nuspręsdamas, kad toks draudimas vis dėlto yra veiksminga priemonė neteisėtos cigarečių prekybos augimo pavojui sumažinti ir apsaugoti vidaus rinką nuo dėl to kylančio poveikio.

130    Be to, neįrodyta, kad kontrolės sustiprinimo šiuo atveju pakaktų pasiekti ginčijamos nuostatos tikslą. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad nagrinėjamas draudimas gaminti yra ypač tinkamas siekiant užkirsti kelią Bendrijoje pagamintų ir eksportui į trečiąsias šalis skirtų cigarečių prekybos srautų iškraipymui, kurie yra tam tikros formos sukčiavimas, su kuriuo net pagal apibrėžtį neįmanoma tiek pat veiksmingai kovoti tokia alternatyvia priemone, kokia yra Bendrijos sienų kontrolės sustiprinimas.

131    Kalbant apie direktyvos 5 straipsnį reikia pažymėti, kad pareiga ant cigarečių pakelių pateikti nuorodas apie jose esančius dervų, nikotino ir anglies monoksido kiekius ir ant tabako gaminių pakuotės nurodyti įspėjimus apie šių gaminių pavojų sveikatai, yra tinkama priemonė aukštam sveikatos apsaugos lygiui pasiekti, šalinant nacionalinės teisės aktais dėl ženklinimo sukurtas kliūtis. Tokia pareiga yra pripažinta vartotojų skatinimo vartoti mažiau arba ne tokius pavojingus sveikatai tabako gaminius priemonė.

132    Todėl direktyvos 5 straipsniu reikalaudamas padidinti šioms nuorodoms ir įspėjimams skirtą tabako gaminių pakuotės tam tikrą paviršiaus plotą, paliekant pakankamai vietos gamintojams nurodyti kitą informaciją, pavyzdžiui, savo prekių ženklus, Bendrijos teisės aktų leidėjas neviršijo šioje srityje turimos diskrecijos.

133    Dėl direktyvos 7 straipsnio nuostatų reikėtų pateikti šias pastabas.

134    Šios nuostatos tikslas yra paaiškintas direktyvos 27 konstatuojamojoje dalyje, iš kurios matyti, kad draudimas ant tabako gaminių pakuočių nurodyti tam tikras sąvokas, kaip antai „mažai dervų“, „lengvos“, „ypač lengvos“, „švelnios“, ir tam tikrus pavadinimus, vaizdus, vaizdinius ar kitokius ženklus, grindžiamas baime, kad tokie nurodymai klaidins vartotoją sudarydami jam klaidingą įspūdį, jog šie gaminiai yra mažiau kenksmingi, ir turės įtakos vartojimui. Šioje konstatuojamojoje dalyje patikslinama, kad įkvepiamų kenksmingų medžiagų kiekius lemia ne tik šių medžiagų kiekiai gaminyje iki vartojimo, bet ir rūkančiojo elgsena bei įpročiai, todėl vartojant nagrinėjamas aprašomąsias sąvokas, kurios šio aspekto neatsispindi, direktyvoje nustatyti ženklinimo reikalavimai gali netekti prasmės.

135    Direktyvos 7 straipsniu, skaitomu kartu su jos 27 konstatuojamąja dalimi, siekiama užtikrinti, kad vartotojas būtų objektyviai informuotas apie tabako gaminių kenksmingumą.

136    Toks informavimo reikalavimas yra tinkamas siekiant aukšto lygio sveikatos apsaugos per tabako gaminiams aprašyti taikomų nuostatų suderinimą.

137    Bendrijos teisės aktų leidėjas neviršija diskrecijos nuspręsdamas, kad dervos, nikotino ir anglies dioksido kiekių nurodymas pagal direktyvos 5 straipsnio 1 dalį užtikrintų objektyvų vartotojų informavimą apie tabako gaminių kenksmingumą, susijusį su šiomis sudedamosiomis medžiagomis, o aprašomųjų elementų, kaip antai direktyvos 7 straipsnyje nurodytųjų, naudojimas neužtikrina, kad vartotojas informuojamas objektyviai.

138    Kaip savo išvados 241–248 punktuose nurodė generalinis advokatas, šie aprašomieji elementai gali suklaidinti vartotoją. Pirma, žodis „švelnios“ gali reikšti skonį ir neturėti jokio ryšio su gaminio kenksmingų medžiagų kiekiu. Antra, sąvokos „mažai dervų“, „lengvos“, „ypač lengvos“, nesant jų vartojimą reglamentuojančių taisyklių, nenurodo tikslaus medžiagų kiekio. Trečia, net jei nagrinėjamas gaminys, palyginti su kitais, turi mažiau dervų, nikotino ir anglies dioksido, tai nepaneigia, viena vertus, kad faktiškai vartotojo įkvepiamas šių medžiagų kiekis priklauso ir nuo jo rūkymo būdo, bei, kita vertus, kad šio gaminio sudėtyje gali būti kitų kenksmingų medžiagų. Ketvirta, aprašomųjų elementų, kurie sudaro įspūdį, kad konkretus tabako gaminys yra sveikesnis vartoti už kitus, naudojimas gali skatinti rūkymą.

139    Bendrijos teisės aktų leidėjas taip pat neviršija šioje srityje turimos diskrecijos nuspręsdamas, kad direktyvos 7 straipsnyje įtvirtintas draudimas buvo būtinas siekiant užtikrinti objektyvų vartotojų informavimą apie tabako gaminių kenksmingumą ir kad nėra alternatyvios priemonės, leidžiančios taip pat veiksmingai pasiekti šį tikslą mažiau apribojant tabako gamintojų teises.

140    Nėra akivaizdu, jog vien ieškovių pagrindinėje byloje bei Graikijos, Liuksemburgo ir Vokietijos vyriausybių pasiūlytas direktyvos 7 straipsnyje numatytų aprašomųjų elementų naudojimo reglamentavimas arba Japan Tobacco siūlomas paminėjimas ant tabako gaminių pakuotės, kad įkvepiamų kenksmingų medžiagų kiekiai priklauso ir nuo rūkančiojo rūkymo būdo, užtikrintų objektyvų vartotojų informavimą, nes minėti aprašomieji elementai savaime gali paskatinti rūkyti.

141    Iš to, kas išdėstyta atsakant į pirmojo klausimo c punktą, darytina išvada, kad direktyva nėra negaliojanti dėl proporcingumo principo pažeidimo.

 Dėl pirmojo klausimo d punkto

142    Pirmojo klausimo d punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar direktyva yra visiškai arba iš dalies negaliojanti dėl EB 295 straipsnio, pagrindinės teisės į nuosavybę ir (arba) Pasaulinės prekybos organizacijos (toliau – PPO) steigimo sutarties, kuri Europos bendrijos vardu jos kompetencijai priklausančių klausimų atžvilgiu buvo patvirtinta 1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos sprendimu 94/800/EB (OL L 336, p. 1), 1C priede pateikiamos Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (toliau – TRIPS), 20 straipsnio pažeidimo.

 Teisingumo Teismui pateiktos pastabos

143    Ieškovės pagrindinėje byloje mano, kad direktyvos 5 ir 7 straipsniai pažeidžia EB 295 straipsnį ir pagrindinę teisę į nuosavybę ir (arba) TRIPS sutarties 20 straipsnį, numatantį, kad prekės ženklo naudojimas prekyboje neturi būti nepateisinamai apsunkintas tokių specialių reikalavimų, kaip antai naudojimas, dėl kurio nebūtų galima atskirti vienos įmonės prekių ar paslaugų nuo kitos įmonės prekių ar paslaugų. Šiuo atžvilgiu jos tvirtina, kad labai ilgi direktyvos 5 straipsnyje numatytų naujų įspėjimų dėl sveikatos tekstai rimtai pažeidžia jų intelektinės nuosavybės teises. Šie įspėjimai bus dominuojantis bendros tabako gaminių pakuotės išvaizdos elementas ir dėl to ribos arba visiškai panaikins jų gamintojų galimybę naudoti savo prekių ženklus. Jos taip pat tvirtina, kad dėl absoliutaus draudimo naudoti direktyvos 7 straipsnyje numatytas aprašomąsias sąvokas jos neteks tam tikro kiekio įregistruotų prekių ženklų, nes joms nebebus leidžiama jų naudoti.

144    Japan Tabacco manymu, direktyvos 7 straipsniu jai uždraudžiama naudotis intelektinės nuosavybės teisėmis, nes atimama galimybė naudoti prekių ženklą Mild Seven Bendrijoje ir gauti ekonominės naudos iš išimtinių teisių į šį prekių ženklą. Toks poveikis pirmiausia pažeidžia teisę į nuosavybę, kuri Bendrijos teisės sistemoje pripažįstama pagrindine teise, saugoma Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos papildomo protokolo 1 straipsnio pirmąja pastraipa ir kuriai skirtas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnis.

145    Graikijos ir Liuksemburgo vyriausybės tvirtina, kad direktyvos 7 straipsnis pažeidžia tabako gamintojų intelektinės nuosavybės teises ir jiems turi neigiamų ekonominių pasekmių, nes visiškai uždrausdamas vartoti tam tikras aprašomąsias sąvokas, paprasčiausiai visai uždraudžia kai kuriuos šių gamintojų tinkamai įregistruotus prekių ženklus.

146    Belgijos, Jungtinės Karalystės, Nyderlandų, Prancūzijos ir Švedijos vyriausybės bei Parlamentas, Taryba ir Komisija pirmiausia tvirtina, kad direktyvos nuostatos neturi poveikio valstybių narių normoms, reglamentuojančioms nuosavybės sistemą EB 295 straipsnio prasme. Be to, jos nurodo, kad pagrindinė teisė į nuosavybę nėra absoliuti ir gali būti apribota dėl bendrojo intereso, kaip antai visuomenės sveikatos apsauga, pagrindinės bylos atveju. Galiausiai jie mano, kad TRIPS sutartis neturi tiesioginio poveikio ir bet kuriuo atveju direktyvos nuostatos neprieštarauja šios sutarties 20 straipsniui, nes neuždraudžia kiekvienam cigarečių gamintojui toliau naudoti savo prekių ženklą, besiskiriantį nuo kitų jam būdingais žodžiais, simboliais, spalvomis ir piešiniais, kurį gamintojas gali nurodyti ant likusių tabako gaminių pakuočių paviršių.

 Teisingumo Teismo vertinimas

147    Pirmiausia dėl direktyvos galiojimo EB 295 straipsnio atžvilgiu reikia priminti, kad pagal šią nuostatą Sutartis „jokiu būdu nepažeidžia valstybių narių normų, reglamentuojančių nuosavybės sistemą“. Ši nuostata tiktai pripažįsta valstybių narių teisę priimti normas, reglamentuojančias nuosavybės sistemą, tačiau nedraudžia bet kokių Bendrijos veiksmų, turinčių įtakos naudojimuisi teise į nuosavybę (šiuo klausimu žr. 1996 m. liepos 13 d. Sprendimo Consten ir Grunding prieš Komisiją, 56/64 ir 58/64, Rink. p. 429, 499 ir 500 punktus).

148    Taigi šiuo atveju reikia konstatuoti, kad direktyva visiškai neturi įtakos valstybių narių nuosavybės sistemą reglamentuojančioms normoms EB 295 straipsnio prasme, ir šis straipsnis nėra svarbus poveikiui, kurį direktyva galbūt daro tabako gamintojams naudojant prekių ženklus ant savo gaminių.

149    Dėl direktyvos galiojimo teisės į nuosavybę atžvilgiu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką ši teisė yra vienas iš Bendrijos teisės bendrųjų principų, tačiau ne absoliuti teisė, ir turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į jos socialinę funkciją. Todėl naudojimasis teise į nuosavybę gali būti apribotas su sąlyga, kad šie apribojimai iš tikrųjų atitinka Bendrijos siekiamus bendrojo intereso tikslus ir šio tikslo atžvilgiu nėra nepamatuotas ir netoleruotinas kišimasis, pažeidžiantis pačią ja užtikrintų teisių esmę (žr., be kita ko, 1989 m. liepos 11 d. Sprendimo Schräder, 265/87, Rink. p. 2237, 15 punktą; 1994 m. spalio 5 d. Sprendimo Vokietija prieš Tarybą, C‑280/93, Rink. p. I‑4973, 78 punktą ir 1999 m. balandžio 29 d. Sprendimo Standley ir kt., C‑293/97, Rink. p. I‑2603, 54 punktą).

150    Iš šio sprendimo 131 ir 132 punktų matyti, kad direktyvos 5 straipsniu tik apribojama tabako gaminių gamintojų teisė naudoti cigarečių pakelių arba tabako gaminių pakuotės tam tikrų paviršių plotą savo prekių ženklams nurodyti, nepažeidžiant jų teisės į prekių ženklą esmės, kad būtų užtikrinta aukšto lygio sveikatos apsauga šalinant ženklinimą reglamentuojančiais nacionalinės teisės aktais sukuriamas kliūtis. Atsižvelgiant į šią analizę, direktyvos 5 straipsnis yra proporcingas naudojimosi teise į nuosavybę apribojimas, suderinamas su Bendrijos teise jai užtikrinama apsauga.

151    Dėl direktyvos 7 straipsnio reikia priminti, jog iš šio sprendimo 134–141 punktų matyti, kad juo siekiama laikantis proporcingumo principo užtikrinti aukšto lygio sveikatos apsaugą, suderinant tabako gaminiams aprašyti taikomas nuostatas.

152    Nors šiame straipsnyje iš tiesų įtvirtintas tik tabako gaminių pakuotei taikomas draudimas naudoti prekių ženklą, kurį sudaro vienas iš šioje nuostatoje numatytų aprašomųjų elementų, tai nepaneigia to, kad, nepaisant šio aprašomojo elemento pašalinimo nuo pakuotės, tabako gamintojas gali toliau individualizuoti savo gaminį kitais skiriamaisiais ženklais. Be to, direktyvoje numatytas pakankamas laiko tarpas nuo jos priėmimo iki 7 straipsnyje numatyto draudimo įsigaliojimo.

153    Iš to, kas pasakyta, laikytina, kad galimi teisės į prekių ženklą apribojimai direktyvos 7 straipsniu iš tikrųjų atitinka Bendrijos siekiamą bendrojo intereso tikslą ir jo atžvilgiu nėra nepamatuotas ir netoleruotinas kišimasis, galintis pažeisti pačią šios teisės esmę.

154    Galiausiai dėl direktyvos galiojimo TRIPS sutarties 20 straipsnio atžvilgiu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką Bendrijos akto teisėtumas neturėtų būti vertinamas atsižvelgiant į tarptautinės teisės instrumentus, kurie, kaip antai PPO sutartis ir ją sudaranti TRIPS sutartis, atsižvelgiant į jų prigimtį ir bendrą struktūrą, iš principo nepriskiriami normoms, kurių atžvilgiu Teisingumo Teismas atlieka Bendrijos institucijų aktų teisėtumo kontrolę (1999 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Portugalija prieš Tarybą, C‑149/96, Rink. p. I‑8395, 47 punktas; minėto sprendimo Nyderlandai prieš Parlamentą ir Tarybą 52 punktas; 2001 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Nyderlandai prieš Tarybą, C‑301/97, Rink. p. I‑8853, 53 punktas ir 2002 m. kovo 12 d. Sprendimo Omega Air ir kt., C‑27/00 ir C‑122/00, Rink. p. I‑2569, 93 punktas).

155    Iš šios teismo praktikos taip pat matyti, kad jei Bendrija ketina įgyvendinti prisiimtą konkretų įsipareigojimą PPO arba jei Bendrijos akte aiškiai nurodytos konkrečios PPO sutarčių nuostatos, Teisingumo Teismas gali atlikti nagrinėjamo Bendrijos teisės akto teisėtumo PPO taisyklių atžvilgiu kontrolę (minėtų sprendimų Portugalija prieš Tarybą 49 punktas; Nyderlandai prieš Tarybą 54 punktas ir Omega Air ir kt. 94 punktas).

156    Reikia konstatuoti, kad direktyvos atveju šios sąlygos nėra įvykdytos, todėl nereikia nagrinėti jos galiojimo TRIPS sutarties 20 straipsnio atžvilgiu.

157    Iš to, kas išdėstyta atsakant į pirmojo klausimo d punktą, matyti, kad direktyva nėra negaliojanti dėl EB 295 straipsnio arba pagrindinės teisės į nuosavybę pažeidimo.

 Dėl pirmojo klausimo e punkto

158    Pirmojo klausimo e punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar direktyva yra visiškai, ar iš dalies negaliojanti dėl EB 253 straipsnyje numatytos motyvavimo pareigos pažeidimo.

 Teisingumo Teismui pateiktos pastabos

159    Ieškovės pagrindinėje byloje iš esmės tvirtina, jog net pripažinus, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas turi teisę priimti naujus teisės aktus dėl dervų kiekių ir ženklinimo EB 95 straipsnio pagrindu, nepaisant to, kad šiuos klausimus Bendrija jau suderino, tokie nauji teisės aktai turėtų būti grindžiami bent „visomis mokslo faktais pagrįstomis naujovėmis“ EB 95 straipsnio 3 dalies prasme. Todėl tai, kad direktyvoje nenurodyti jokie mokslo faktai jos 3 ir 5 straipsniuose nurodytų dervų kiekio ir ženklinimo atžvilgiu, prieštarauja EB 253 straipsniui.

160    Japan Tabacco teigimu, direktyva neatitinka EB 253 straipsnio reikalavimų, nes joje nepaaiškintos teisinės ir faktinės aplinkybės, dėl kurių Bendrijos teisės aktų leidėjas nusprendė uždrausti naudoti tam tikrus direktyvos 7 straipsnyje numatytus aprašymus.

161    Vokietijos vyriausybė tvirtina, kad direktyvos 3 straipsnio 1 ir 2 dalys negalioja tiek, kiek jomis draudžiama gaminti reikalavimų dėl kenksmingų medžiagų maksimalių kiekių neatitinkančias cigaretes, skirtas eksportui į trečiąsias šalis, nes direktyvos konstatuojamosiose dalyse nenurodytos priežastys, dėl kurių Bendrijoje pagamintų tabako gaminių neteisėtas reimportas labai paveiktų sveikatos apsaugą.

162    Graikijos vyriausybė konkrečiai tvirtina, kad paprasčiausias direktyvos 11 konstatuojamojoje dalyje esantis nurodymas, jog taisykles reikėtų priimti tam, kad nebūtų pakenkta su vidaus rinka susijusioms nuostatoms, neįvykdo EB 253 straipsnyje nustatytos motyvavimo pareigos, nes joje neapibūdinamas nurodytas labai tikėtinas esamas ar būsimas pavojus.

163    Liuksemburgo vyriausybė mano, kad direktyvoje pažeista motyvavimo pareiga, nes jos konstatuojamosiose dalyse tik pakartojamas „sklandus vidaus rinkos veikimas“ nepaaiškinant, kaip jis būtų pažeistas nepriėmus direktyvos.

164    Belgijos, Jungtinės Karalystės, Italijos, Nyderlandų, Prancūzijos vyriausybių bei Parlamento ir Tarybos nuomone, direktyvoje pateikiama pakankamai motyvų EB 253 straipsnio reikalavimų atžvilgiu. Šiuo klausimu jie visų pirma nurodo, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas neprivalo motyvuoti kiekvieno techninio pasirinkimo.

 Teisingumo Teismo vertinimas

165    Reikia priminti, kad EB 235 straipsniu reikalaujami motyvai turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti ginčijamą aktą priėmusios Bendrijos institucijos argumentus taip, kad suinteresuotieji asmenys galėtų įvertinti priimtos priemonės pateisinimus, o Teisingumo Teismas – vykdyti kontrolę, tačiau nereikalaujama, kad ši institucija konkrečiai nurodytų visas susijusias teisines ir faktines aplinkybes (žr., be kita ko, 1996 m. vasario 29 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą, C‑122/94, Rink. p. I‑881, 25 punktą).

166    Be to, motyvavimo pareigos laikymasis turėtų būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į ginčijamo akto formuluotę, bet ir į jo kontekstą bei visas atitinkamą sritį reglamentuojančias teisės normas. Todėl jei iš ginčijamo akto matyti institucijos siekiamo tikslo esmė, būtų beprasmiška reikalauti konkrečių motyvų kiekvienam techniniam institucijų pasirinkimui (žr., be kita ko, 2001 m. liepos 5 d. Sprendimo Italija prieš Tarybą ir Komisiją, C‑100/99, Rink. p. I‑5217, 64 punktą).

167    Kalbant apie direktyvą, reikia pažymėti, jog iš jos konstatuojamųjų dalių aiškiai matyti, kad joje numatytomis priemonėmis siekiama panaikinti dėl skirtumų atsirandančias kliūtis, kurios, nepaisant jau priimtų suderinimo priemonių, vis dar egzistuoja tarp valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tabako gaminių gamyba, pateikimu ir pardavimu, trukdydamos rinkai veikti.

168    Tai visų pirma pasakytina apie Direktyvos pirmąsias tris konstatuojamąsias dalis, iš kurių aiškiai matyti, kad Direktyvos tikslas yra performuluoti direktyvų 89/622 ir 90/239 nuostatas adaptuojant ir papildant jų nuostatas tam, kad būtų pagerintas vidaus rinkos veikimas tabako gaminių sektoriuje.

169    Tas pats taikytina ir direktyvos 5, 7, 9, 11, 14, 19 ir 27 konstatuojamosioms dalims, kur sukonkretinamos pagrindinės sritys, dėl kurių Bendrijos teisės aktų leidėjas nusprendė esant būtina sustiprinti egzistuojančias suderinimo priemones arba priimti naujas, skirtas maksimaliems dervų, anglies monoksido ir nikotino kiekiams cigaretėse, direktyvos poveikiui iš Bendrijos eksportuojamiems tabako gaminiams, standartams, pagal kuriuos matuojami dervų, nikotino ir anglies monoksido kiekiai cigaretėse, įspėjimams apie sveikatą ir nuorodoms apie minėtus kiekius ant tabako gaminių pakuotės, taip pat draudimams ant jos nurodyti tam tikrus aprašomuosius elementus.

170    Negalima pritarti argumentui, kad direktyvoje turėtų būti nurodyti mokslo faktai pateisinti jos nuostatas, kurių nebuvo anksčiau priimtose Bendrijos priemonėse. Iš šio sprendimo 80 punkto matyti, kad EB 95 straipsniu Bendrijos teisės aktų leidėjo nereikalaujama nurodyti naujų mokslo žinių, kad galėtų priimti šia nuostata grindžiamas priemones.

171    Negalima pritarti ir argumentui, kad direktyvoje netinkamai motyvuotas draudimas gaminti cigaretes eksportui į trečiąsias šalis, nes jam direktyvos 11 konstatuojamojoje dalyje skirtas nurodymas, kad šių gaminių atžvilgiu reikėtų priimti taisykles siekiant užtikrinti, jog nebūtų pakenkta vidaus rinkos nuostatoms, yra pakankamas motyvas.

172    Iš to, kas išdėstyta atsakant į pirmojo klausimo e punktą, matyti, kad direktyva nėra negaliojanti dėl EB 253 straipsnyje nustatytos motyvavimo pareigos pažeidimo.

 Dėl pirmojo klausimo f punkto

173    Pirmojo klausimo f punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar direktyva yra visiškai arba iš dalies negaliojanti dėl subsidiarumo principo pažeidimo.

 Teisingumo Teismui pateiktos pastabos

174    Ieškovės pagrindinėje byloje tvirtina, kad subsidiarumo principas taikomas vidaus rinkai skirtoms priemonėms, kaip antai direktyva, ir kad priimdamas ją Bendrijos teisės aktų leidėjas į šį principą visiškai neatsižvelgė arba bent jau tai padarė netinkamai. Tinkamai atsižvelgęs jis būtų padaręs išvadą, kad direktyvos priimti nereikėjo, nes tabako gaminių prekybos kliūtims pašalinti skirtos taisyklės jau buvo suderintos Direktyvomis 89/622 ir 90/239. Be to, nebuvo pateikta įrodymų, kad valstybės narės negalėtų priimti tų visuomenės sveikatos apsaugos priemonių, kurias jos manytų esant reikalinga.

175    Belgijos vyriausybė ir Parlamentas tvirtina, kad subsidiarumo principas netaikomas direktyvai, nes šis principas taikomas tik tose srityse, kur Bendrija neturi išimtinės kompetencijos, o direktyva, priimta siekiant sukurti vidaus rinką, priskiriama išimtinės kompetencijos sričiai. Bet kuriuo atveju net darant prielaidą, kad šis principas taikomas direktyvai, jo buvo laikytasi, nes valstybės narės negalėjo priimti sveikatos apsaugos priemonių, kurias manė esant reikalinga.

176    Jungtinės Karalystės, Nyderlandų, Prancūzijos ir Švedijos vyriausybės bei Taryba ir Komisija mano, kad šiuo atveju subsidiarumo principas yra taikomas ir kad direktyva jo laikytasi. Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos vyriausybės bei Komisija tvirtina, kad minėto sprendimo Nyderlandai prieš Parlamentą ir Tarybą 30–34 punktuose nurodyti kriterijai taikytini taip pat nagrinėjamam atvejui ir kad jais vadovaujantis darytina išvada, jog subsidiarumo principo atžvilgiu direktyva yra galiojanti. Nyderlandų vyriausybės ir Komisijos manymu, įvykdžius EB 95 straipsnio sąlygas, kartu įvykdomos ir Bendrijos veiksmo pagal EB 5 straipsnio antrąją pastraipą sąlygos, nes viena valstybė narė neabejotinai neturi galimybių imtis priemonių, būtinų visiems skirtumams tarp valstybių narių teisės aktų, turinčių įtakos prekybai, panaikinti.

 Teisingumo Teismo vertinimas

177    Subsidiarumo principas yra įtvirtintas EB 5 straipsnio antrojoje pastraipoje, pagal kurią Bendrija imasi veiksmų srityse, kurios nepriklauso jos išimtinei kompetencijai, tik tada ir tokia dalimi, kai siūlomo veiksmo tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti, o Bendrija dėl siūlomo veiksmo masto arba poveikio gali juos pasiekti geriau.

178    Protokolo „Dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo“, pridedamo prie Europos bendrijos steigimo sutarties, 3 punkte pabrėžiama, kad subsidiarumo principas neleidžia abejoti įgaliojimais, kuriuos Sutartis suteikia Europos bendrijai, kaip juos aiškina Teisingumo Teismas.

179    Pirma, reikia pažymėti, kad subsidiarumo principas taikomas Bendrijos teisės aktų leidėjui remiantis EB 95 straipsniu, nes šiuo straipsniu jam suteikiama ne išimtinė kompetencija reglamentuoti ekonominę veiklą vidaus rinkoje, o tik kompetencija gerinti vidaus rinkos kūrimo ir veikimo sąlygas šalinant laisvo prekių judėjimo ir laisvės teikti paslaugas kliūtis bei naikinant konkurencijos iškraipymus (žr. sprendimo dėl tabako gaminių reklamos 83 ir 95 punktus).

180    Siekiant atsakyti į klausimą, ar direktyva buvo priimta laikantis proporcingumo principo, visų pirma reikia išnagrinėti, ar numatomo veiksmo tikslą Bendrija gali pasiekti geriau.

181    Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad šio sprendimo 124 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, jog direktyvos tikslas yra pašalinti kliūtis, kylančias iš vis dar egzistuojančių skirtumų tarp valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų tabako gaminių gamybos, pateikimo ir pardavimo srityje, ir užtikrinti aukšto lygio sveikatos apsaugą, kaip numatyta EB 95 straipsnio 3 dalyje.

182    Pavienės valstybės narės šio tikslo negalėtų deramai pasiekti ir dėl to reikia Bendrijos veiksmo, kaip tai patvirtina nevienalytė nacionalinės teisės aktų raida (žr. šio sprendimo 61 punktą).

183    Iš to darytina išvada, kad direktyvos atveju Bendrija galėjo geriau pasiekti numatomo veiksmo tikslą.

184    Antra, reikia konstatuoti, kad Bendrijos veiksmo apimtis šiuo atveju taip pat atitiko subsidiarumo principo reikalavimus, nes, kaip matyti iš šio sprendimo 122–144 punktų, neviršijo to, kas būtina šia priemone siekiamam tikslui pasiekti.

185    Iš to, kas išdėstyta atsakant į pirmojo klausimo g punktą, matyti, kad direktyva nėra negaliojanti dėl subsidiarumo principo pažeidimo.

 Dėl pirmojo klausimo g punkto

186    Pirmojo klausimo g punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar direktyva yra visiškai arba iš dalies negaliojanti dėl piktnaudžiavimo įgaliojimais.

 Teisingumo Teismui pateiktos pastabos

187    Ieškovės pagrindinėje byloje ir Graikijos vyriausybė tvirtina, kad direktyva viršijami įgaliojimai tiek, kiek vienintelis jos tikslas yra visuomenės sveikatos apsauga, o ne vidaus rinkos ar bendrosios prekybos politikos plėtojimas. Jos, be to, nurodo, kad vienintelis draudimo gaminti cigaretes eksportui į trečiąsias šalis tikslas yra trečiųjų šalių gyventojų sveikatos apsauga.

188    Belgijos, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir Švedijos vyriausybių bei Parlamento ir Komisijos manymu, argumentas dėl piktnaudžiavimo įgaliojimais yra grindžiamas klaidingu teiginiu, kad direktyva yra paslėpta visuomenės sveikatos priemonė.

 Teisingumo Teismo vertinimas

189    Teisingumo Teismas nuosekliai sprendė, jog teisės aktu piktnaudžiaujama įgaliojimais, tik jeigu iš objektyvių, tinkamų ir nuoseklių požymių matyti, kad jis priimtas siekiant vien ar daugiausia kitų nei nurodytieji tikslų arba siekiant išvengti nagrinėjamoms aplinkybėms specialiai Sutartyje numatytos procedūros (žr. 1990 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Fedesa ir kt., C‑331/88, Rink. p. I‑4023, 24 punktas; 1995 m. liepos 13 d. Sprendimo Parlamentas prieš Komisiją, C‑156/93, Rink. p. I‑2019, 31 punktas; 1998 m. gegužės 14 d. Sprendimo Windpark Groothusen prieš Komisiją, C‑48/96 P, Rink. p. I‑2873, 52 punktas ir 2001 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Nyderlandai prieš Tarybą, C‑110/97, Rink. p. I‑8763, 137 punktas).

190    Dėl EB sutarties 129 straipsnio 4 dalies pirmoje įtraukoje (po pakeitimo –EB 152 straipsnio 4 dalies pirmoji pastraipa) aiškiai numatyto negalėjimo suderinti žmonių sveikatos apsaugai ir gerinimui skirtus valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad negalima kaip teisiniu pagrindu remtis kitais EB straipsniais šiai išimčiai apeiti (sprendimo dėl tabako gaminių reklamos 79 punktas). Tačiau Teisingumo Teismas patikslino, kad nors rėmimosi EB sutarties 100a straipsniu, 57 straipsnio 2 dalimi (po pakeitimo EB 47 straipsnio 2 dalis) ir EB sutarties 66 straipsniu (po pakeitimo EB 55 straipsnis) kaip teisiniu pagrindu sąlygos yra įvykdytos, Bendrijos teisės aktų leidėjui negalima kliudyti remtis šiuo teisiniu pagrindu motyvuojant tuo, jog pasirinkimą lemiantis veiksnys yra visuomenės sveikatos apsauga (sprendimo dėl tabako gaminių reklamos 88 punktas).

191    Pirma, šio sprendimo 91 punkte konstatuota, kad direktyvos priėmimo remiantis EB 95 straipsniu sąlygos buvo įvykdytos, ir, antra, kad nenustatyta, jog jos priėmimo vienintelis ar bent pagrindinis tikslas skirtųsi nuo tikslo pagerinti vidaus rinkos veikimo sąlygas tabako gaminių sektoriuje.

192    Iš to, kas išdėstyta atsakant į pirmojo klausimo e punktą, matyti, kad direktyva nėra negaliojanti dėl piktnaudžiavimo įgaliojimais.

 Dėl atsakymo į visą pirmąjį klausimą

193    Į visą pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad šio klausimo nagrinėjimas neatskleidė jokių veiksnių, kurie galėtų turėti įtakos direktyvos galiojimui.

 Dėl antrojo klausimo

194    Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar direktyvos 7 straipsnį reikia aiškinti kaip taikomą tik tiems gaminiams, kuriais prekiaujama Bendrijoje, ar ir joje pakuojamiems eksportui į trečiąsias šalis skirtiems tabako gaminiams.

 Teisingumo Teismui pateiktos pastabos

195    Ieškovės pagrindinėje byloje, Airijos, Graikijos, Liuksemburgo, Nyderlandų ir Švedijos vyriausybės bei Parlamentas, Taryba ir Komisija mano, kad direktyvos 7 straipsnį reikia aiškinti taip taikomą tik Bendrijoje prekiaujamiems tabako gaminiams ir netaikomą joje pakuojamiems bei eksportui į trečiąsias šalis skirtiems tabako gaminiams.

196    Šiuo klausimu jie pirmiausia nurodo, kad nei iš šio straipsnio formuluotės, nei iš šios direktyvos konstatuojamųjų dalių, būtent – iš 27 konstatuojamosios dalies, nematyti Bendrijos teisės aktų leidėjo ketinimo taikyti direktyvos 7 straipsnyje nustatytą draudimą ir eksportui į trečiąsias šalis skirtiems gaminiams.

197    Jie, be to, tvirtina, kad, atsižvelgiant į šiame straipsnyje nustatyto draudimo neigiamas pasekmes tabako gamintojams, jo taikymo sritis turėtų būti aiškinama siaurai.

198    Galiausiai jie mano, kad direktyvos 7 straipsnis, kaip matyti iš jos 27 konstatuojamosios dalies, yra skirtas užtikrinti, kad direktyvos 5 straipsnyje nustatyti ženklinimo reikalavimai nepasidarytų beprasmiai. Todėl abi nuostatas reikia suprasti kaip turinčias tą pačią taikymo sritį. Direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje šiuo tikslu įtvirtintos konkrečių kalbų vartojimo, atsižvelgiant į atskirų valstybių narių oficialiąsias kalbas, taisyklės, taigi šis straipsnis taikomas tik Bendrijoje prekiaujamiems tabako gaminiams.

199    Belgijos, Italijos, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir Suomijos vyriausybių manymu, direktyvos 7 straipsnį reikia aiškinti kaip taikomą ir Bendrijoje pakuojamiems eksportui į trečiąsias šalis skirtiems tabako gaminiams.

200    Šiuo atžvilgiu jos tvirtina, kad nors direktyvos 7 straipsnyje numatyta, jog tam tikri aprašomieji elementai negali būti naudojami „ant tabako gaminių pakuotės“, šio draudimo apimtis neribojama nuoroda į vėlesnio šių gaminių vartojimo vietą.

201    Be to, jos mano, kad EB 152 straipsnio 1 dalimi reikalaujama, jog aukšto lygio žmonių sveikatos apsauga būtų užtikrinama nustatant ir įgyvendinant visas Bendrijos politikos ir veiklos kryptis. Ši pareiga apima ir bendrąją prekybos politiką, o tai reiškia ir tai, kad jei Bendrijos teisės aktų leidėjas ketino pašalinti eksportą į trečiąsias šalis iš direktyvos 7 straipsnio taikymo srities, jis būtų tai aiškiai nurodęs.

202    Galiausiai jos tvirtina, kad ant tabako gaminių pakuotės reikalaujama nurodyti identiškus aprašomuosius elementus, neatsižvelgiant į šių produktų paskirties vietą dėl pavojaus, kad eksportui į trečiąsias šalis skirti gaminiai bus reimportuoti į Bendriją.

 Teisingumo Teismo vertinimas

203    Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, aiškinant Bendrijos teisės nuostatą, reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą bei teisės akto, kuriame ji nustatyta, tikslus (žr. 1999 m. spalio 14 d. Sprendimo Adidas, C‑223/98, Rink. p. I‑7081, 23 punktą; 2000 m. gegužės 18 d. Sprendimo KVS International, C‑301/98, Rink. p. I‑3583, 21 punktą; 2000 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Vokietija prieš Komisiją, C‑156/98, Rink. p. I‑6857, 50 punktą ir 2001 m. birželio 14 d. Sprendimo Kvaerner, C‑191/99, Rink. p. I‑4447, 30 punktą).

204    Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad vien direktyvos 7 straipsnio formuluotės nepakanka atsakyti į klausimą, ar jame nustatytas draudimas taikomas tik Bendrijoje prekiaujamiems tabako gaminiams ar ir Bendrijoje pakuojamiems ir eksportui į trečiąsias šalis skirtiems tabako gaminiams.

205    Šiuo atžvilgiu direktyvos 7 straipsnis skiriasi nuo jos 3 straipsnio, iš kurio aiškiai matyti, kad jo nuostatos dėl kenksmingų medžiagų maksimalių kiekių cigaretėse taikomos ir Bendrijoje pagamintoms, ir iš jos eksportuojamoms cigaretėms. Kitaip nei direktyvos 7 straipsnyje, jos 3 straipsnio 2 dalyje nurodytas papildomas laikotarpis šio straipsnio 1 daliai įgyvendinti į trečiąsias šalis eksportuojamų cigarečių atžvilgiu.

206    Todėl siekiant išsiaiškinti direktyvos 7 straipsnio taikymo sritį būtina atsižvelgti į kontekstą, kurį sudaro kitos direktyvos nuostatos.

207    Šiuo atžvilgiu iš direktyvos 27 konstatuojamosios dalies matyti, kad jos 7 straipsniu siekiama užkirsti kelią, kad 5 straipsnyje įtvirtinti ženklinimo reikalavimai pasidarytų beprasmiai.

208    Direktyvos sistemoje 5 ir 7 straipsniai iš esmės yra dvi papildomos nuostatos, nes 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog ant cigarečių pakelių turi būti pateikiamos nuorodos apie kenksmingų medžiagų kiekius, taip užtikrinant objektyvų vartotojų informavimą apie tabako gaminių kenksmingumą, susijusį su šiomis sudedamosiomis medžiagomis, o direktyvos 7 straipsniu draudžiama naudoti aprašomuosius elementus, kurie šiuo atžvilgiu gali suklaidinti vartotojus.

209    Iš direktyvos 5 straipsnio matyti, kad jame nustatyti reikalavimai tabako gaminių ženklinimui taikomi tik Bendrijoje prekiaujamiems gaminiams.

210    Toks aiškinimas išplaukia visų pirma iš to, kad direktyvos 5 straipsnio 6 dalies e punkte nurodyta, jog pagal šį straipsnį reikalaujami įspėjamųjų užrašų ir kiekių nuorodų tekstai yra „spausdinami valstybės narės, kurioje gaminys pateikiamas į rinką, oficialiąja kalba ar kalbomis“.

211    Dėl direktyvos siekiamų tikslų primintina, kad jos pagrindinis tikslas yra gerinti vidaus rinkos veikimą tabako gaminių sektoriuje, užtikrinant aukštą sveikatos apsaugos lygį.

212    Iš to darytina išvada, kad direktyvos nuostatos iš esmės skirtos tiems tabako gaminiams, kuriais prekiaujama vidaus rinkoje.

213    Dėl direktyvos 3 straipsnio Teisingumo Teismas šio sprendimo 82–91 punktuose pripažino, kad pavojus pakenkti vidaus rinkai gali pateisinti nuostatos, susijusios su eksportui į trečiąsias šalis skirtais gaminiais, priėmimą EB 95 straipsnio pagrindu, kaip priemonės, skirtos išvengti vidaus rinkos nuostatų apėjimo.

214    Tačiau Bendrijos teisės aktų leidėjas, įvertinęs su maksimaliais kenksmingų medžiagų kiekiais cigaretėse susijusių direktyvos nuostatų apėjimo pavojų dėl neteisėto reimporto į Bendriją arba prekybos iškraipymų joje, šiuo atveju aiškiai nurodė, kad direktyvos 3 straipsnis taikomas eksportui į trečiąsias šalis skirtiems tabako gaminiams.

215    Kita vertus, direktyvos 7 straipsnio, kaip ir 5 straipsnio, nuostatos taikomos tabako gaminių pateikimui, o ne su jų sudėčiai. Tačiau dėl neteisėtos prekybos cigaretėmis, neatitinkančiomis direktyvos reikalavimų maksimaliems kenksmingų medžiagų kiekiams, ir tabako gaminiais, neatitinkančiais ženklinimui bei ant pakuotės nurodytinos informacijos keliamų reikalavimų, kylantys pavojai vidaus rinkai nebūtinai yra tos pačios apimties ar pobūdžio, todėl jų atžvilgiu nebūtina imtis tų pačių priemonių.

216    Todėl šiuo atžvilgiu direktyvoje nesant jokios užuominos, nėra priežasties preziumuoti, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas ketino papildyti draudimą Bendrijoje prekiauti direktyvos 7 straipsnio reikalavimų neatitinkančiais tabako gaminiais panašiu draudimu, taikomu Bendrijoje pakuojamiems bei prekybai trečiosiose šalyse skirtiems tabako gaminiams.

217    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad direktyvos 7 straipsnį reikia aiškinti kaip taikomą tik tiems tabako gaminiams, kuriais prekiaujama Bendrijoje.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

218    Savo pastabas Teisingumo teismui pateikusių Airijos, Belgijos, Graikijos, Italijos, Jungtinės Karalystės, Liuksemburgo, Nyderlandų, Prancūzijos, Suomijos, Švedijos ir Vokietijos vyriausybių bei Parlamento, Tarybos ir Komisijos bylinėjimosi išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS,

atsakydamas į klausimus, kuriuos jam 2001 m. gruodžio 6 d. Nutartimi pateikė High      Court of Justice (England & Wales) Queen‘s Bench Division (Administrative Court), nusprendžia:

1.      Pirmojo klausimo nagrinėjimas neatskleidė jokių veiksnių, kurie galėtų turėti įtakos 2001 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/37/EB dėl valstybių narių ir kitų teisės aktų, taikomų tabako gaminių gamybai, pateikimui ir pardavimui, derinimo galiojimui.

2.      Direktyvos 2001/27 7 straipsnį reikia aiškinti kaip taikomą tik tiems tabako gaminiams, kuriais prekiaujama Bendrijoje.

Rodríguez Iglesias Puissochet Wathelet

Schintgen Timmermans Edward

La Pergola Jann Skouris

Macken Colneric von Bahr

      Cunha Rodrigues

Paskelbta 2002 m. gruodžio 10 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris       Pirmininkas

R. Grass       G. C. Rodríguez Iglesias

* Proceso kalba: anglų.