EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS
2012 m. birželio 13 d.(*)
„Viešoji tarnyba – Laikinieji tarnautojai – Terminuotos sutarties nepratęsimas – Administracijos diskrecija – Rūpestingumo pareiga – KTĮS 8 straipsnis – 2005 m. birželio 30 d. OLAF generalinio direktoriaus sprendimas dėl naujos OLAF laikinųjų darbuotojų įdarbinimo ir darbo politikos – Maksimali laikinųjų tarnautojų sutarčių trukmė“
Byloje F‑63/11
dėl ieškinio, pareikšto pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį,
Luigi Macchia, buvęs Europos Komisijos laikinasis tarnautojas, gyvenantis Woluwé‑Saint‑Lambert (Belgija), atstovaujamas advokatų S. Rodrigues, A. Blot ir C. Bernard‑Glanz,
ieškovas,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą J. Currall ir D. Martin,
atsakovę,
Tarnautojų teismas (trečioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas S. Van Raepenbusch (pranešėjas), teisėjai I. Boruta ir E. Perillo,
posėdžio sekretorė G. Ruiz Plaza, asistentė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. kovo 14 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
1 Ieškiniu, kurį Tarnautojų teismo kanceliarija gavo 2011 m. birželio 1 d., L. Macchia pirmiausia prašo panaikinti 2010 m. rugpjūčio 12 d. Kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) tuometinio generalinio direktoriaus implicitinį sprendimą atmesti prašymą pratęsti jo, kaip laikinojo tarnautojo, sutartį.
Teisinis pagrindas
2 Dėl pagrindinės teisės į gerą administravimą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje įtvirtinta:
„1. Kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai jo reikalus tvarkytų nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką.
2. Ši teisė apima:
<...>
c) administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus.“
3 Pagal Kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygų (toliau – KTĮS) 2 straipsnį:
„Šiose Įdarbinimo sąlygose „laikinai priimti tarnautojai“ reiškia:
a) darbuotojus, priimtus į pareigybių sąrašą, pridedamą prie kiekvienai institucijai skirto biudžeto skirsnio, įtrauktoms pareigybėms, kurias biudžeto valdymo institucijos priskiria prie laikinų pareigybių, užimti;
<…>“
4 Kalbant apie laikinojo tarnautojo pagal KTĮS 2 straipsnio a punktą sutarties trukmę, KTĮS 8 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta:
„Laikinieji darbuotojai, kuriems taikomas 2 straipsnio a punktas, gali būti įdarbinami fiksuotos ar neapibrėžtos trukmės laikotarpiui. Fiksuotos trukmės laikotarpiui įdarbinamų darbuotojų darbo sutartys fiksuotos trukmės laikotarpiui gali būti pratęsiamos ne daugiau kaip vieną kartą. Visi kiti pratęsimai yra neapibrėžtos trukmės laikotarpiui.“
5 Remiantis KTĮS 11 straipsnio pirma pastraipa Europos Sąjungos pareigūnų nuostatų (toliau – PTN) 11–26 straipsnių nuostatos dėl pareigūnų teisių ir pareigų taikomos pagal analogiją.
6 KTĮS 47 straipsnyje nustatyta:
„Be tarnybos nutrūkimo dėl mirties, laikinųjų darbuotojų tarnyba baigiasi:
<...>
b) jeigu darbo sutartis sudaryta fiksuotos trukmės laikotarpiui:
i) darbo sutartyje nurodytą datą;
ii) pasibaigus sutartyje apibrėžtam įspėjimo laikotarpiui, kuriuo tarnautojui ar institucijai suteikiama galimybė sutartį nutraukti anksčiau. <...>“
7 Be to, 2004 m. balandžio 28 d. Europos Komisija priėmė Sprendimą C(2004) 1597 dėl maksimalaus nenuolatinių darbuotojų įdarbinimo Komisijos tarnybose laikotarpio (paskelbtas 2004 m. birželio 24 d. Informations administratives Nr. 75‑2004, toliau – 2004 m. balandžio 28 d. Komisijos sprendimas). Pagal šio sprendimo 1 straipsnio 2 dalies a punktą jis, be kita ko, taikomas laikiniesiems tarnautojams, įdarbintiems pagal KTĮS 2 straipsnio a punktą.
8 2004 m. balandžio 28 d. Komisijos sprendimo 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „bendra nenuolatinio tarnautojo teikiamų paslaugų trukmė, įskaitant visas sutarčių rūšis ar paskyrimus, negali viršyti šešių metų per dvylikos metų laikotarpį“.
9 Nukrypstant nuo šio sprendimo ir, kiek tai susiję su nenuolatiniais OLAF darbuotojais, 2005 m. birželio 30 d. OLAF generalinio direktoriaus sprendimo dėl naujos OLAF laikinųjų darbuotojų įdarbinimo ir darbo politikos 4 straipsnyje numatyta, kad „[2004 m. balandžio 28 d.] Komisijos sprendimo, kuris taikomas nenuolatiniams OLAF darbuotojams, 3 straipsnio 1 dalyje numatyta maksimali trukmė yra [aštuoneri] metai per [dvylikos] metų laikotarpį“ (toliau – aštuonerių metų taisyklė).
Faktinės bylos aplinkybės
10 Nuo 2003 m. birželio 16 d. ieškovas ketverius metus dirbo Komisijoje kaip deleguotasis nacionalinis ekspertas.
11 2005 m. OLAF pradėjo atrankos procedūrą, siekdama įdarbinti laikinuosius tarnautojus, kurių kvalifikacija būtent susijusi su tyrimais ir duomenų analize. Kvietime teikti paraiškas buvo nurodyta, kad laimėję konkursą asmenys bus įdarbinti ketveriems metams su galimybe pratęsti sutartis ir kad bendra sutarties trukmė negali viršyti aštuonerių metų, kaip numatyta 2005 m. birželio 30 d. sprendime. Išlaikęs atrankos procedūros egzaminus ieškovas pasirašė ketverių metų trukmės laikinojo tarnautojo, kaip jis suprantamas pagal KTĮS 2 straipsnio a punktą, sutartį, kuri įsigaliojo 2007 m. gegužės 1 d. ir kurios galiojimas turėjo baigtis atitinkamai 2011 m. balandžio 30 d.
12 2009 m. ieškovas užsiregistravo į Komisijos organizuojamą vidaus konkursą, skirtą AD8 lygio administratoriams, turintiems kvalifikaciją kovos su sukčiavimu srityje, įdarbinti, tačiau jo kandidatūra buvo atmęsta, motyvuojant tuo, kad jis neturėjo bent trejų metų darbo Komisijoje patirties kaip pareigūnas ar laikinasis tarnautojas.
13 2010 m. balandžio 12 d. ieškovas ir kiti keturi laikinieji tarnautojai tuometiniam OLAF generaliniam direktoriui pateikė prašymą pratęsti jų darbo sutartis.
14 Kadangi ieškovas negavo jokio atsakymo, laikoma, kad 2010 m. rugpjūčio 12 d. buvo priimtas implicitinis sprendimas atmesti prašymą, kurį tų pačių metų lapkričio 10 d. ieškovas apskundė pagal PTN 90 straipsnio 2 dalį. 2011 m. vasario 22 d. OLAF generalinis direktorius, veikiantis kaip Sudaryti tarnybos sutartis įgaliota tarnyba (toliau – STSĮT), šį skundą atmetė. Šiame sprendime STSĮT pirmiausia pažymėjo, kad administracija turi didelę diskreciją spręsti dėl laikinųjų tarnautojų sudarytų terminuotų sutarčių pratęsimo ir kad „atsižvelgusi į turimą biudžetą, tarnybos interesus ir [ieškovo] nuopelnus bei gebėjimus <...> ji negalėjo patenkinti [jo] prašymo pratęsti darbo sutartį“. Paskui STSĮT nurodė, kad:
„Iš esmės pasibaigus [ieškovo] sutarčiai pagalbos ir priežiūros pareigos, į kurias jis paskirtas OLAF, bus reorganizuotos į su tyrimų veikla susijusias pareigas.
Šių biudžete nurodytų pareigų reorganizavimas numatytas taikant priemones, kurių buvo imtasi po to, kai [Europos Sąjungos] Audito Rūmai 2005 m. specialioje ataskaitoje dėl OLAF ir pirmoje išvadoje dėl 2010 m. atlikto audito bei OLAF priežiūros komitetas tiek savo metinėse veiklos ataskaitose, tiek nuomonėse dėl biudžeto pateikė kelias rekomendacijas koncentruoti OLAF veiklą į tyrimus.
<...> OLAF priežiūros komitetas 2010 m. nuomonėje dėl biudžeto pažymėjo, jog OLAF turi suskirstyti visas veiklos rūšis pagal pirmenybes, kad pagerintų žmogiškųjų ir finansinių išteklių naudojimą, ir pirmiausia naudoti išteklius tyrimų veiklai (pagrindinei veiklai) bei vengti skirti naujus darbuotojus atlikti pagalbinį administracinį bei koordinavimo darbą.
Tokiomis aplinkybėmis biudžete numatytos ir pareiškėjo užimamos pareigos bus reorganizuotos į su tyrimais susijusias pareigas, kai tik remiantis OLAF strateginėmis gairėmis bus apibrėžtas naujam pareigų aprašymui reikiamas darbo profilis.“
Šalių reikalavimai
15 Ieškovas Tarnautojų teismo prašo:
– pripažinti šį ieškinį priimtinu,
– „Pagrindiniai reikalavimai:
– panaikinti 2010 m. rugpjūčio 12 d. OLAF generalinio direktoriaus, veikiančio kaip STSĮT, implicitinį sprendimą nepratęsti ieškovo darbo sutarties <...>,
– prireikus panaikinti 2011 m. vasario 22 d. STSĮT sprendimą atmesti ieškovo skundą <...>.
Patenkinus šiuos reikalavimus:
– grąžinti ieškovą į tas pačias pareigas OLAF ir pratęsti jo darbo sutartį pagal PTN nustatytus reikalavimus.
– Jeigu pagrindiniai reikalavimai ir pateiktas prašymas grąžinti į darbą nebūtų patenkinti – priteisti iš atsakovės atlyginti ieškovo patirtą turtinę žalą, įvertintą ex æquo et bono kaip skirtumas tarp jam dirbant OLAF laikinuoju tarnautoju gauto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, gaunamo vykdant dabartines pareigas (t. y. apie 3 000 EUR per mėnesį), už laikotarpį, lygų bent jo pirminės darbo sutarties trukmei ([ketveri] metai), ar ilgesnį laikotarpį, jeigu ši darbo sutartis turėjo būti pratęsta trečią kartą, dėl ko jis įgytų teisę į neterminuotą darbo sutartį.
– bet kuriuo atveju priteisti iš atsakovės ex æquo et bono preliminariai nustatytą fiksuoto 5 000 EUR dydžio sumą neturtinei žalai atlyginti ir palūkanas už praleistą terminą, taikant normą, galiosiančią teismo sprendimo priėmimo dieną,
– priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas“.
16 Komisija Tarnautojų teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
17 Iš pradžių reikia nurodyti, kad ieškovas visų pirma prašo panaikinti 2011 m. vasario 22 d. STSĮT sprendimą atmesti jo skundą. Šiuo klausimu reikia priminti, kad reikalavimas panaikinti, formaliai pateiktas dėl skundo atmetimo, lemia tai, kad Tarnautojų teismas turi nagrinėti aktą, dėl kurio buvo pateiktas skundas, kai šio reikalavimo turinys nėra savarankiškas (šiuo klausimu žr. 1989 m. sausio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vainker prieš Parlamentą, C‑293/87, 8 punktą; 2006 m. balandžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Camόs Grau prieš Komisiją, T‑309/03, 43 punktą).
18 Šioje byloje, kaip matyti iš šio sprendimo 14 punkto, STSĮT sprendime atmesti skundą išdėstyti motyvai, kurie, suprantama, nėra nurodyti implicitiniame sprendime atmesti, dėl kurio pateiktas skundas. Kadangi ikiteisminės procedūros nuolat kinta, nagrinėjant pirmo asmens nenaudai priimto akto teisėtumą reikia atsižvelgti būtent į sprendimo atmesti skundą motyvus, nes jie gali papildyti šį aktą (šiuo klausimu žr. 2009 m. gruodžio 9 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimo Komisija prieš Birkhoff, T‑377/08 P, 58 ir 59 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką). Vis dėlto nagrinėjamas būtent pirmo asmens nenaudai priimto akto teisėtumas, atsižvelgiant į sprendime atmesti skundą motyvus. Šiuo atveju, kadangi reikalavimas panaikinti 2011 m. vasario 22 d. sprendimą atmesti skundą nėra savarankiškas, formaliai ieškinys laikytinas pateiktu dėl 2010 m. rugpjūčio 12 d. STSĮT implicitinio sprendimo atmesti prašymą pratęsti ieškovo, kaip laikinojo tarnautojo, darbo sutartį (toliau – skundžiamas sprendimas).
Dėl reikalavimo panaikinti
19 Grįsdamas ieškinį ieškovas nurodo du pagrindus, kurių pirmas susijęs su akivaizdžia vertinimo klaida ir įgaliojimų viršijimu, o kitas – su gero administravimo principo ir rūpestingumo pareigos pažeidimu.
20 Du nurodytus ieškinio pagrindus reikia nagrinėti kartu.
Šalių argumentai
– Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su akivaizdžia vertinimo klaida ir įgaliojimų viršijimu
21 Ieškovas teigia, kad, siekdama pagrįsti jo darbo sutarties nepratęsimą, STSĮT iš pradžių rėmėsi, viena vertus, 2004 m. balandžio 28 d. Komisijos sprendimu, 2005 m. birželio 30 d. OLAF generalinio direktoriaus sprendimu ir ypač aštuonerių metų taisykle, o kita vertus, 2007 m. vasario 9 d. darbuotojų atstovų, Komisijos Generalinio direktorato (GD) „Personalas ir administracija“ ir OLAF techniniu pasitarimu, per kurį OLAF generalinis direktorius įsipareigojo suderinti nenuolatinių darbuotojų įdarbinimo taisykles su Komisijoje galiojančiomis taisyklėmis. Šiame techniniame pasitarime sutartos sąlygos turėjo būti taikomos tik iki 2006 m. vasario 1 d. įdarbintiems tarnautojams. Šiuo klausimu ieškovas nurodo įvarius pasikeitimus informacija su vadovybe ir 2010 m. spalio 8 d. tuometinio OLAF generalinio direktoriaus raštą vietos personalo komiteto pirmininkui, kuris atkreipė OLAF vadovybės dėmesį į penkių laikinųjų darbuotojų, įskaitant ieškovą, pateikusių bendrą prašymą pratęsti darbo sutartis, situaciją. Taigi atsisakymą pratęsti ieškovo darbo sutartį lėmė automatinis aštuonerių metų taisyklės taikymas.
22 Tačiau vidaus administraciniais sprendimais, kaip antai 2005 m. birželio 30 d. OLAF generalinio direktoriaus sprendimu, negalima apriboti aukštesnės galios normų, šiuo atveju – KTĮS 8 straipsnio, kuriame nenustatytas joks maksimalus KTĮS 2 straipsnio a punkte numatytų tarnautojų darbo sutarčių pratęsimo laikotarpis, apimties. Taip buvo nuspręsta 2010 m. gruodžio 16 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendime Komisija prieš Petrilli (T‑143/09 P, 31 ir 35 punktai, toliau – Sprendimas Komisija prieš Petrilli).
23 Toliau ieškovas nurodo, kad vėlesniame 2011 m. vasario 22 d. sprendime atmesti skundą STSĮT grindė jo darbo sutarties nepratęsimą tarnybos interesais. Tačiau šis naujas argumentas, kuriuo taip pat buvo remtasi kitų keturių laikinųjų tarnautojų atžvilgiu, pateikusių 2010 m. balandžio 12 d. bendrą prašymą, buvo sugalvotas tik dėl šios bylos.
24 Bet kuriuo atveju sprendime atmesti skundą nurodyti argumentai klaidingi, nes STSĮT nebegalėjo nevykdyti OLAF generalinio direktoriaus 2007 m. vasario 9 d. techniniame pasitarime prisiimto įsipareigojimo „kuo daugiau“ suderinti OLAF politiką dėl nenuolatinių darbuotojų su Komisijos politika nustatant maksimalią šešerių metų nenuolatinių darbuotojų tarnybos trukmę.
25 Be to, iki sprendimo atmesti skundą priėmimo nebuvo keliamas joks klausimas dėl bet kurios OLAF veiklos reorganizavimo į tyrimų veiklą. Šis ketinimas reorganizuoti atsirado tik paskelbus Sprendimą Komisiją prieš Petrilli. Be to, ieškovas stebisi, kad į 2005 m. Audito Rūmų rekomendacijas, kurios nebuvo minimos pasikeičiant informacija su vadovybe po prašymo pratęsti sutartį pateikimo, netikėtai buvo atsižvelgta praėjus šešeriems metams.
26 Bet kuriuo atveju ieškovo užimamų pareigų reorganizavimu į tyrimų veiklą negalima pagrįsti jo darbo sutarties nepratęsimą, nes jis taip pat kompetentingas vykdyti tyrimų veiklą. Šiuo klausimu ieškovas remiasi tuo, kad 2005 m. laimėjo OLAF atranką laikiniesiems tarnautojams įdarbinti, šiam darbui OLAF nustatytais reikalavimais, patirtimi, įgyta Italijos finansų inspekcijoje ir Europos institucijoje, būtent tyrimų kovos su sukčiavimu bei korupcija ir jų analizės srityse. Galiausiai tariamas biudžete numatytų ir ieškovo užimamų pareigų reorganizavimas buvo tik hipotetinis, nes net vadovaujantis sprendimo atmesti skundą formuluote tai būtų padaryta tik kai „remiantis OLAF strateginėmis gairėmis būtų apibrėžtas naujam pareigų aprašymui reikiamas darbo profilis“. Tačiau iki šiol darbo profilis neapibrėžtas ir nepriimtos OLAF strateginės gairės.
27 Komisija atsiliepia, kad motyvais, kuriais STSĮT grindė ieškovo darbo sutarties nepratęsimą, šiuo atveju gali būti tik sprendime atmesti skundą nurodyti motyvai. Tai, kad techninis pasitarimas vyko 2007 m., t. y. kelerius metus prieš ieškovui pateikiant prašymą pratęsti darbo sutartį ir prieš ją pasirašant, akivaizdžiai neturi reikšmės šiai bylai.
28 Toliau Komisija primena, kad Sąjungos institucijos turi didelę diskreciją organizuoti savo tarnybas, atsižvelgdamos į joms patikėtas užduotis, ir į tarnybas savo personalą skiria būtent šioms užduotims atlikti, su sąlyga, kad yra skiriama dėl tarnybos interesų. Tai reiškia, kad laikinojo tarnautojo sutarties pratęsimas yra ne teisė, o tik galimybė, kurią vertina kompetentinga institucija. Komisija šiuo klausimu cituoja 2008 m. spalio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Potamianos prieš Komisiją (T‑160/04, 30 punktas) ir 2009 m. liepos 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Bernard prieš Europolą (F‑54/08, 46 punktas). Ji mano, kad nagrinėjamu atveju STSĮT visiškai pagrindė skundžiamą sprendimą, kiek tai susiję su tarnybos interesais – dinamine sąvoka, kurios apibrėžtis priklauso nuo didelės administracijos diskrecijos ir kinta laikui bėgant.
29 Komisija teigia, kad ir Audito Rūmai, ir OLAF priežiūros komitetas rekomendavo reorganizuoti tam tikras pareigas įskaitant tas, kurias vykdė ieškovas, į su tyrimais susijusią veiklą. Komisija taip pat nurodo, kad ieškovo darbo kokybė per visą jo darbo sutarties galiojimo laikotarpį nekėlė abejonių, bet dėl numatomos personalo reorganizacijos pratęsti jo darbo sutartį nebuvo būtina ir to negalima pateisinti jokiais sumetimais, viršijančiais tarnybos interesus, kurių negalima prilyginti asmeniniam ieškovo interesui, kad jo darbo sutartis būtų pratęsta.
30 Taip pat negalima kelti piktnaudžiavimo įgaliojimais klausimo. Ieškovas grindžia šį argumentą tik tuo, kad sprendime atmesti skundą nurodyti argumentai atsirado tik paskelbus Sprendimą Komisija prieš Petrilli. Tačiau tai nėra pakankamas įrodymas, kad STSĮT atsisakė pratęsti ieškovo darbo sutartį siekdama kitų tikslų nei tie, kuriuos nurodė. Be to, Komisija tvirtina, kad vadovaujantis teismo praktika negalima daryti išvados, jog naudodamasi didele diskrecija vertinti tarnybos interesus ji negali priimti bendrai taikomų vidaus sprendimų, kuriais būtų ribojama jos diskrecija pratęsti terminuotas darbo sutartis. Sąjungos teismas uždraudė jai tik visai nesinaudoti diskrecija konkrečių tarnautojų atvejais.
31 Dar daugiau, Komisija nurodo, kad Sprendimas Komisija prieš Petrilli susijęs su sutartininko pagal KTĮS 3 b straipsnį atveju ir buvo motyvuotas KTĮS 88 straipsnio pirmos pastraipos b punktu, kuris taikomas šiai tarnautojų kategorijai. Nėra panašios nuostatos, taikomos laikiniesiems tarnautojams, kaip jie suprantami pagal KTĮS 2 straipsnio a punktą, taigi ieškovui.
32 Komisija taip pat pažymi, kad pareigos „legal officer“ (pagalbinį administracinį bei koordinavimo darbą vykdantis tarnautojas), kurias užėmė ieškovas, jam išėjus iš darbo buvo pakeistos pareigomis „policy officer“ (už politiką atsakingas tarnautojas), kurios konkrečiai apima sukčiavimo prevenciją laikantis naujų OLAF strateginių gairių, nustatytų Komisijos komunikate Europos Parlamentui, Tarybai, Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Audito Rūmams dėl Komisijos kovos su sukčiavimu strategijos [SEC(2011) 791 galutinis], kuriomis pirmenybė teikiama prevencijai. Šiuo klausimu Komisija pabrėžia būtinybę OLAF „atnaujinti“ savo personalo žinias įdarbinant asmenis, turinčius neseniai valstybėse narėse įgytos patirties, ypač šiomis ekonominės krizės sąlygomis, dėl kurių kyla sukčiavimo rizika.
33 Galiausiai ieškovas neįrodė, jog šioje byloje STSĮT visai atsisakė diskrecijos ir kad atsisakymas pratęsti ieškovo darbo sutartį akivaizdžiai prieštarauja tarnybos interesams.
34 Per posėdį Komisija nurodė, kad į ieškovo užimamas pareigas, kurios jam išėjus iš darbo pakeistos „policy officer“ pareigomis, buvo paskirtas laikinasis tarnautojas, kaip jis suprantamas pagal KTĮS 2 straipsnio a punktą. Ji taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad net jeigu Tarnautojų teismas, kuris neturi tokios kompetencijos, jai pateiktų šį klausimą, ji neprivalėtų tiksliai nurodyti terminuotos sutarties nepratęsimo priežastis ar sudaryti su laikinuoju tarnautoju, kurio pirminė sutartis baigėsi, naują darbo sutartį.
– Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su gero administravimo principo ir rūpestingumo pareigos pažeidimu
35 Ieškovas STSĮT kaltina tuo, kad ji nesilaikė gero administravimo ir rūpestingumo pareigos reikalavimų, kaip jis to tikėjosi. Iš esmės pagal KTĮS 8 straipsnį atsisakyti pratęsti laikinojo tarnautojo sutartį galima tik individualiai išnagrinėjus jo konkrečią situaciją, gebėjimus ir paslaugas, kurias jis gali suteikti institucijai. Šiuo atveju nebuvo atsižvelgta nei į skyriaus, kuriame ieškovas dirbo, vadovo nuomonę, kad ieškovo išėjimas iš darbo lemtų tęstinio tarnybos darbo nutraukimą, nei į ieškovo 2009 m. vertinimo ataskaitoje pateiktus pagiriamuosius vertinimus, nei ieškovo atliktus struktūrinių fondų tyrimus, dėl kurių jis tapo ypač reikalingas geram tarnybos darbui. Per posėdį ieškovas rėmėsi 2011 m. iki jo darbo sutarties pasibaigimo parengtu trumpu vadovėliu OLAF tyrėjams, kuriame išvardijami pavojaus požymiai, būtini sukčiavimo atvejams nustatyti.
36 Bet kuriuo atveju STSĮT turėjo išnagrinėti galimybę pratęsti ieškovo darbo sutartį iki jo pareigų faktinio reorganizavimo arba galimybę paskirti ieškovą į po šio reorganizavimo atsiradusias laisvas tyrėjo pareigas. Šiuo klausimu ieškovas remiasi 2010 m. gruodžio 9 d. Tarnautojų teismo sprendimais Schuerings prieš ETF (F‑87/08, 59 punktas, dėl kurio Europos Sąjungos Bendrajame Teisme paduotas apeliacinis skundas, byla T‑107/11 P) ir Vandeuren prieš ETF (F‑88/08, 60 punktas, dėl kurio Europos Sąjungos Bendrajame Teisme paduotas apeliacinis skundas, byla T‑108/11 P).
37 Nesiginčydama, kad ieškovo 2009 m. vertinimo ataskaita yra teigiama, Komisija atsiliepia, kad savaime ši aplinkybė nereikšminga įrodinėjant, kad su ieškovu sudaryta darbo sutartis turėjo būti pratęsta dėl tarnybos interesų. Pritarus šiai nuomonei, būtų supainioti tarnybos interesai ir kiekvieno laikinojo tarnautojo, gavusio teigiamą vertinimo ataskaitą, asmeniniai interesai, nes šiuo atveju atitinkamam asmeniui būtų suteikiama teisė į jo terminuotos sutarties pratęsimą arba į neterminuotos sutarties sudarymą. Be to, kaip Tarnautojų teismas nusprendė 2008 m. lapkričio 27 d. Sprendime Klug prieš EMEA (F‑35/07, 79 punktas), atitinkamo tarnautojo asmeninis interesas, į kurį reikia atsižvelgti vertinant tarnybos interesus, tikrai negali turėti institucijai lemiamos įtakos. STSĮT turi didelę diskreciją vertinti tarnybos interesus ir už šį vertinimą gali būti nubausta tik jeigu būtų aiškiai įrodyta, kad atsisakymas pratęsti laikinojo tarnautojo sutartį racionaliai nesusijęs su šiuo interesu ar kad šiuo atsisakymo motyvai nepriimtini, o tai nebuvo įrodyta nagrinėjamu atveju.
38 Komisija taip pat mano, kad pagal teismo praktiką siekiant užtikrinti administracinių sprendimų teisėtumo prezumpciją pareiga įrodyti bendrojo intereso pažeidimą tenka ieškovui.
39 Galiausiai, kalbėdama apie rūpestingumo pareigą, Komisija ginčija Tarnautojų teismo minėtuose sprendimuose Schuerings prieš ETF ir Vandeuren prieš ETF priimtų išvadų pagrįstumą ir primena, kad abu šiuos sprendimus ji apskundė Europos Sąjungos Bendrajam Teismui. Komisija mano, kad bet kuriuo atveju ši teismo praktika, priimta dėl tarnautojų, įdarbintų sudarant neterminuotas sutartis, netaikytina tarnautojams, turintiems terminuotas sutartis, kurių terminas baigiasi.
Tarnautojų teismo vertinimas
40 Pirmiausia reikia konstatuoti, kad sprendime atmesti skundą, priimtame po Sprendimo Komisija prieš Petrilli, kuriuo buvo atmestas Komisijos apeliacinis skundas dėl 2009 m. sausio 29 d. Tarnautojų teismo sprendimo Petrilli prieš Komisiją (F‑98/07), paskelbimo, STSĮT rėmėsi ne aštuonerių metų taisykle ieškovo darbo sutarties pratęsimui pagrįsti, bet turima didele diskrecija pratęsti terminuotas laikinųjų tarnautojų sutartis ir nurodė, kad „atsižvelgusi į turimą biudžetą, tarnybos interesus ir [ieškovo] nuopelnus bei gebėjimus <...> ji negalėjo patenkinti [jo] prašymo pratęsti darbo sutartį“.
41 Aplinkybė, kad atmesdama skundą STSĮT nesivadovavo anksčiau priimta pozicija ir būtent 2010 m. spalio 8 d. OLAF generalinio direktoriaus rašte dėl aštuonerių metų taisyklės reikšmės išdėstyta nuomone, o vadovavosi kitais motyvais, susijusiais su „turimu biudžetu“, tarnybos interesais ir ieškovo nuopelnais bei gebėjimais, savaime negali lemti sprendimo nepratęsti darbo sutarties neteisėtumo, nes apskundimo procedūra kaip tik siekiama, kad STSĮT peržiūrėtų skundžiamą sprendimą, šiuo atveju – implicitinį sprendimą, atsižvelgdama į pareiškėjo pateiktus argumentus, ir prireikus pakeistų motyvus, kuriuos galima būtų kildinti iš šio sprendimo konteksto. Kaip buvo priminta nagrinėjant reikalavimą panaikinti (šio sprendimo 18 punktas), skundžiamo sprendimo teisėtumą reikia vertinti atsižvelgiant į sprendime atmesti skundą nurodytus motyvus.
42 Tokiomis aplinkybėmis nereikia nagrinėti argumento, pateikto dėl motyvo, kuris nebuvo nurodytas sprendime atmesti skundą ir kuris susijęs su aštuonerių metų taisykle. Be to, iš bylos medžiagos nematyti, kad ši taisyklė galiausiai tikrai buvo taikyta byloje. Toks argumentas turi būti laikomas netinkamu.
43 Kalbant apie ieškinio pagrindą, susijusį su akivaizdžia vertinimo klaida, reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką laikinasis tarnautojas, su kuriuo sudaryta terminuota darbo sutartis, iš esmės neturi jokios teisės į tai, kad sutartis būtų pratęsta; tai yra tik galimybė, suteikiama su sąlyga, kad šis pratęsimas atitinka tarnybos interesus (šiuo klausimu žr. 2003 m. vasario 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Pyres prieš Komisiją, T‑7/01, 64 punktą; minėto Sprendimo Bernard prieš Europolą 44 punktą).
44 Iš tiesų, kitaip nei tarnautojams, kuriems darbo stabilumą užtikrina PTN, laikiniesiems darbuotojams taikoma kita tvarka, pagrįsta darbo sutartimi, sudaryta su atitinkama institucija. Iš KTĮS 47 straipsnio 1 dalies b punkto aiškiai matyti, kad institucijos ir terminuotam laikui į darbą priimto laikinojo tarnautojo darbo santykių trukmė reglamentuojama būtent sąlygomis, įtvirtintomis šalių sudarytoje sutartyje.
45 Be to, pagal nusistovėjusią teismų praktiką atsižvelgiant į atitinkamas KTĮS nuostatas administracijai pripažįstama didelė diskrecija pratęsti sutartis (šiuo klausimu žr. 2002 m. spalio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cocchi ir Hainz prieš Komisiją, T‑330/00 ir T‑114/01, 82 punktą; 2010 m. lapkričio 23 d. Tarnautojų teismo sprendimo Gheysens prieš Tarybą, F‑8/10, 75 punktą). Taigi Sąjungos teismo kontrolė turi apsiriboti klausimu, ar atsižvelgiant į būdus ir priemones, kuriomis remdamasi administracija galėjo atlikti savo vertinimą, ji netinkamai neviršijo įgaliojimų ir nesinaudojo savo diskrecija akivaizdžiai klaidingai.
46 Per posėdį remdamasi nurodytais argumentais Komisija padarė išvadą, kad Tarnautojų teismas negali atlikti jokios skundžiamo sprendimo, kuriam taikoma administracijos diskrecija, motyvų kontrolės.
47 Šiuo klausimu Komisijai turi būti atsakyta, kad net jeigu administracija turi didelę diskreciją, Tarnautojų teismas, kuriame pareikštas ieškinys dėl vykdant šią diskreciją priimto akto panaikinimo, vis dėlto vykdo šio akto teisėtumo kontrolę daugeliu aspektų, neatsižvelgiant į tai, ar egzistuoja formali pareiga motyvuoti.
48 Pavyzdžiui, Tarnautojų teismui gali prireikti patikrinti, ar administracija savo sprendimo negrindė netiksliomis ar neišsamiomis faktinėmis aplinkybėmis (šiuo klausimu žr. 2004 m. spalio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Brendel prieš Komisiją, T‑55/03, 60 punktą). Šiuo atveju jis turi patikrinti, ar administracija vykdė savo kompetenciją veiksmingai tam, kad nustatytų faktus, kuriais remiantis priimtas sprendimas, t. y. ar atsižvelgė į visą svarbią informaciją (šiuo klausimu žr. 2005 m. vasario 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Tetra Laval, C‑12/03 P, 39 punktą ir 2008 m. liepos 10 d. Sprendimo Bertelsmann ir Sony Corporation of America prieš Impala, C‑413/06 P, 145 punktą; 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dresdner Bank prieš Komisiją, T‑44/02 OP, T‑54/02 OP, T‑56/02 OP, T‑60/02 OP ir T‑61/02 OP, 67 punktą). Tarnautojų teismui taip pat gali prireikti ištirti, ar administracija detaliai ar konkrečiai išnagrinėjo visas svarbias nagrinėjamo atvejo aplinkybes, t. y. kad nagrinėjimas buvo kruopštus ir nešališkas (dėl pareigūnų, kurių pareigos gali būti paaukštintos, nuopelnų palyginimo žr. 1993 m. lapkričio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Perakis prieš Parlamentą, T‑78/92, 16 punktą ir 2001 m. gegužės 8 d. Sprendimo Caravelis prieš Parlamentą, T‑182/99, 32 punktą; taip pat žr. 2006 m. liepos 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Shandong Reipu Biochemicals prieš Tarybą, T‑413/03, 63 punktą).
49 Taigi Tarnautojų teismas, nagrinėdamas ieškovo nurodytus ieškinio pagrindus, turi patikrinti, ar administracija, vertindama informaciją, kuria remdamasi priėmė skundžiamą sprendimą, nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos. Šios bylos atveju, kai administracijai pripažinta didelė diskrecija, pripažinti, kad ji padarė akivaizdžią faktinių aplinkybių vertinimo klaidą, kuria galima pateisinti šiuo vertinimu pagrįsto sprendimo panaikinimą, galima tik tuomet, kai įrodymų, kuriuos turi pateikti ieškovas, pakanka paneigti įtikinamus administracijos vertinimus (šiuo klausimu žr. 1996 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo AIUFFASS ir AKT prieš Komisiją, T‑380/94, 59 punktą ir 2008 m. vasario 12 d. Sprendimo BUPA ir kt. prieš Komisiją, T‑289/03, 221 punktą).
50 Taip pat reikia pridurti, jog pagal nusistovėjusią teismo praktiką rūpestingumo pareiga ir gero administravimo principai visų pirma reikalauja, kad, priimdama sprendimą dėl pareigūno ar tarnautojo padėties, net ir tuo atveju, kai vykdo didelę diskreciją, kompetentinga institucija įvertintų visą informaciją, kuri gali lemti jos sprendimą; tai darydama jį turi atsižvelgti ne tik į tarnybos, bet ir į atitinkamo tarnautojo interesus (dėl tarnybos organizavimo žr. 1980 m. gegužės 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Kuhner prieš Komisiją, 33/79 ir 75/79, 22 punktą ir 1981 m. spalio 29 d. Sprendimo Arning prieš Komisiją, 125/80, 19 punktą). Būtent dėl institucijų diskrecijos vertinti tarnybos interesus apimties Sąjungos teismo kontrolė turi būti apribota klausimu, ar kompetentinga institucija netinkamai neviršijo įgaliojimų ir nesinaudojo savo diskrecija klaidingai (žr., pavyzdžiui, 1999 m. liepos 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Séché prieš Komisiją, T‑112/96 ir T‑115/96, 147–149 punktus ir 2004 m. kovo 2 d. Sprendimo Di Marzio prieš Komisiją, T‑14/03, 99 ir 100 punktus).
51 Atsižvelgiant į minėtus samprotavimus, dabar reikia išnagrinėti argumentus, kuriuos ieškovas pateikė grįsdamas ieškinio pagrindus dėl akivaizdžios vertinimo klaidos, gero administravimo principo ir rūpestingumo pareigos pažeidimo.
52 Iš sprendimo atmesti skundą matyti, kad STSĮT nepatenkino ieškovo prašymo pratęsti darbo sutartį, „atsižvelgusi į turimą biudžetą, tarnybos interesus ir [ieškovo] nuopelnus bei gebėjimus“. Jame taip pat nurodyta, kad ieškovo užimamos pareigos „bus reorganizuotos į tyrimų veiklą“, kad šis reorganizavimas numatytas taikant OLAF pertvarkymo priemones, kurių buvo imtasi po to, kai pirmiausia Audito Rūmai ir OLAF priežiūros komitetas pateikė kelias rekomendacijas „koncentruoti“ OLAF veiklą į „tyrimus“, kurie yra jos „pagrindinė veikla“, ir kad „tokiomis aplinkybėmis biudžete numatytos ir pareiškėjo užimamos pareigos bus reorganizuotos į su tyrimais susijusias pareigas, kai tik remiantis OLAF strateginėmis gairėmis bus apibrėžtas naujam pareigų aprašymui reikiamas darbo profilis“.
53 Pirma, aišku, kad „turimas biudžetas“, apie kurį užsiminta sprendime atmesti skundą, savaime, be kitų paaiškinimų, negalėtų būti kliūtis sudaryti su ieškovu naują darbo sutartį, nes iš paties sprendimo matyti, kad ieškovo pareigos buvo „reorganizuotos“ į su tyrimų veikla susijusias pareigas. Iš tiesų, kaip aiškėja iš Komisijos prie posėdį pateiktų paaiškinimų, ieškovo pareigos buvo reorganizuotos į „policy officer“ pareigas, kuris konkrečiai atsako už sukčiavimo prevenciją, ir jas dabar užima laikinasis tarnautojas, kuriam taikomas KTĮS 2 straipsnio a punktas; šios pareigos tiksliai atitinka biudžete numatytas pareigas, kurias vykdė ieškovas.
54 Neginčijama, kad 2010 m. balandžio 12 d. prašyme ieškovas prašė tik „pratęsti darbo sutartį“. Vis dėlto STSĮT, norėdama įvykdyti rūpestingumo pareigą, turėjo plačiai vertinti šį prašymą, kurį pateikdamas ieškovas iš esmės siekė ir toliau dirbti OLAF, ir išnagrinėti būtent, ar nebuvo kitų laisvų laikinojo tarnautojo, kuriam taikomas KTĮS 2 straipsnio a punktas, pareigų, į kurias paskyrus ieškovą jo darbo sutartis tarnybos interesais galėtų būti teisėtai pratęsta (minėto Sprendimo Schuerings prieš ETF 58 ir 60 punktai ir minėto Sprendimo Vandeuren prieš ETF 59 ir 60 punktai). Tačiau nepaneigusi, kad tokios pareigos buvo, Komisija per posėdį nurodė, kad nenagrinėjo tokios galimybės, nes nemanė, kad privalėjo tai daryti.
55 Antra, Komisija negalėjo paaiškinti Tarnautojų teismui, kaip STSĮT, grįsdama sprendimą atmesti prašymą pratęsti sutartį, atsižvelgė į ieškovo „nuopelnus ir gebėjimus“, apie kuriuos kalbama sprendime atmesti skundą, turint omenyje tai, kad tiesioginis ieškovo viršininkas gyrė ieškovą, ypač paskutinėse vertinimo ataskaitose, kuriomis ieškovas rėmėsi tiek savo rašytiniuose pareiškimuose, tiek per posėdį. Be to, Komisija neginčijo ieškovo nuopelnų ir gebėjimų. Atvirkščiai, per posėdį ji teigė, kad ieškovo nuopelnai ir gebėjimai tikrai negalėjo būti pagrindas nutraukti darbo santykius, tačiau jų nepakako pagrįsti ieškovo sutarties pratęsimą ar naujos sutarties sudarymą. Šio bendrai suformuluoto teiginio, kuris ir per posėdį nebuvo patikslintas ar pakomentuotas, bent kiek tai susiję su ieškovo profesine kvalifikacija tyrimų srityje, kuri yra prioritetinė OLAF veiklos sritis, Tarnautojų teismas negali nagrinėti kaip pakankamai rimto, kuriuo būtų galima pateisinti sprendimą nepratęsti ieškovo sutarties dėl jo nuopelnų ir gebėjimų. Šiomis aplinkybėmis sprendime atmesti skundą pateiktą nuorodą į ieškovo nuopelnus ir gebėjimus reikia pripažinti kaip neturinčią reikšmės vertinant, ar skundžiamas sprendimas pagrįstas.
56 Galiausiai Komisija rėmėsi tarnybos interesais. Sprendime atmesti skundą nurodytas pareigų reorganizavimas į su tyrimų veikla susijusias pareigas, nes pagrindinė OLAF užduotis yra atlikti tyrimus.
57 Šiuo klausimu, atsižvelgiant į ieškovo vertinimo ataskaitas ir profesinę kvalifikaciją, reikia pripažinti, kad jis turi didelę patirtį kovos su sukčiavimu srityje ir kad jo nuopelnai vykdant „legal officer“ pareigas buvo tinkamai įvertinti tiesioginio viršininko būtent dėl profesinių gebėjimų ir žinių. Nepateikdama kitų paaiškinimų Komisija vis dėlto teigia, kad ieškovas neturėjo kvalifikacijos, reikalingos naujoms „policy officer“ pareigoms, į kurias buvo reorganizuotos jo ankstesnės pareigos, užimti, nors šių pareigų aprašymas iš esmės nesiskiria nuo ankstesnių pareigų aprašymo.
58 Žinoma, bylos medžiaga negalima pagrįsti nei to, kad dėl tarnybos interesų tik ieškovas galėjo būti paskirtas į naujas „policy officer“ pareigas, nei to, kad atsisakymas tęsti ieškovo darbo santykius OLAF prieštarauja tarnybos interesams, nes dėl tarnybos interesų ir vykdydama personalo politiką administracija gali būti priversta nutraukti bendradarbiavimą net ir su nusipelnusiais tarnautojais jos veiklos pertvarkymo atveju.
59 Vis dėlto remiantis bylos medžiaga ir Komisijos per posėdį pateiktais paaiškinimais pažymėtina, kad taikydama savo tarnautojų sutarčių pratęsimo politiką administracija teikė pirmenybę personalo žinių „atnaujinimui“, o tai leido jai nepratęsti sutarčių ar darbo santykių, dėl kurių vėliau tektų sudaryti neterminuotas sutartis. Ši valia šiuo atveju užkirto kelią administracijai konkrečiai išnagrinėti galimybę tęsti ieškovo darbo santykius ir paskirti jį į kitas OLAF laikinojo tarnautojo pareigas.
60 Tačiau Tarnautojų teismas negali kontroliuoti institucijos vykdomos personalo politikos, kurią ji laiko geriausia priskirtoms užduotims atlikti, pasirinkimo. Tuo atveju, kai į jį buvo kreiptasi su prašymu panaikinti sprendimą nepratęsti laikinojo tarnautojo sutarties, kaip šioje byloje, jis turi teisę patikrinti, ar administracijos motyvai nepažeidžia PTN teisės aktų leidėjo nustatytų pagrindinių kriterijų ir sąlygų, kuriomis pirmiausia sutartininkams siekiama užtikrinti, prireikus apibrėžtu laikotarpiu, tam tikrą darbo santykių tęstinumą. Būtent taip reikia suprasti KTĮS 8 straipsnio pirmą pastraipą, kurioje numatyta, kad laikinųjų tarnautojų, kuriems taikomas 2 straipsnio a punktas, sutartys fiksuotos trukmės laikotarpiui gali būti pratęsiamos ne daugiau kaip vieną kartą; visi kiti pratęsimai yra neapibrėžtos trukmės laikotarpiui. Tai galima vertinti kaip prevencines priemones, skirtas kovai su mažų garantijų darbu (šiuo klausimu žr. 2012 m. kovo 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Huet, C‑251/11, 37 punktą). Šį aiškinimą dar labiau pagrindžia rūpestingumo pareiga, kuri, be kita ko, apima kompetentingos institucijos pareigą patikrinti, ar nėra pareigų, į kurias dėl tarnybos interesų ir atsižvelgiant į kiekvieno atvejo privalumus, laikinasis tarnautojas tikrai galėtų būti paskirtas arba perkeltas.
61 Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad STSĮT, vykdydama didelę diskreciją nagrinėti ieškovo, kaip laikinojo tarnautojo, prašymą pratęsti darbo sutartį, nesilaikė rūpestingumo pareigos ir KTĮS 8 straipsnio, nes abstrakčiai rėmėsi „turimu biudžetu“ ir „ieškovo nuopelnais ir gebėjimais“, ir nors individualiai turėjo išnagrinėti konkrečią ieškovo situaciją bei paslaugas, kurias jis galėtų teikti institucijai, vis dėlto neįvertino, ar jos siekiamų tarnybos interesų neatitiktų naujų užduočių ir funkcijų ieškovui suteikimas, taigi galimybės pratęsti jo darbo sutartį ar sudaryti su juo naują laikinojo tarnautojo sutartį. Taip elgdamasi STSĮT bendrai ir neatsižvelgusi į jokią konkrečią asmens situaciją apribojo KTĮS 8 straipsnio pirma pastraipa suteiktas galimybes pratęsti laikinųjų tarnautojų, kaip jie suprantami pagal KTĮS 2 straipsnio a punktą, sutartis, skirtas užtikrinti atitinkamiems sutartininkams tam tikrą darbo santykių tęstinumą.
62 Dėl šios priežasties reikia panaikinti skundžiamą sprendimą. Be to, kadangi Komisija neatsižvelgė į visas svarbias nagrinėjamos situacijos aplinkybes, negalima spręsti klausimo, ar jas vertindama ji padarė akivaizdžią klaidą.
Dėl reikalavimo grąžinti ieškovą į darbą ir reikalavimo priteisti iš Komisijos patirtos turtinės žalos atlyginimą
63 Ieškovas prašo grąžinti jį į darbą OLAF tuo atveju, jeigu būtų panaikintas STSĮT sprendimas nepratęsti laikinojo tarnautojo sutarties, arba, jeigu šio prašymo patenkinti negalima – sumokėti jo, kaip OLAF laikinojo tarnautojo, gauto darbo užmokesčio ir šiuo metu gaunamo darbo užmokesčio skirtumą už ketverius metus ar net daugiau, jeigu jo sutartis turėjo būti pratęsta trečią kartą neterminuotam laikotarpiui.
64 Dėl ieškovo prašymo grąžinti į darbą OLAF reikia priminti, kad panaikinus aktą teisme jis atgaline data pašalinamas iš teisinės sistemos, o kai panaikintas aktas jau buvo įvykdytas, jo pasekmių panaikinimas reikalauja atkurti teisinę situaciją, buvusią iki akto priėmimo (2006 m. spalio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Landgren prieš ETF, F‑1/05, 92 punktas ir 2011 m. gegužės 26 d. Sprendimo Kalmár prieš Europolą, F‑83/09, dėl kurio Europos Sąjungos tarnautojų teismui paduotas apeliacinis skundas, byla T‑455/11 P, 88 punktas). Be to, pagal SESV 266 straipsnį institucija, kurios aktas buvo panaikintas, „privalo imtis būtinų priemonių Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti“.
65 Šiuo klausimu taip pat reikia pažymėti, kad skundžiamas sprendimas buvo panaikintas dėl to, kad STSĮT išsamiai ir detaliai neišnagrinėjo faktinių aplinkybių remdamasi tarnybos interesais ir ieškovo nuopelnais bei gebėjimais, o tai ji turėjo padaryti vykdydama jai tenkančią rūpestingumo pareigą.
66 Tokiomis aplinkybėmis negalima pašalinti prielaidos, kad STSĮT, atsižvelgusi į šio sprendimo motyvus ir išsamiai bei detaliai išnagrinėjusi bylą, nuspręs, jog gali dar kartą nepratęsti ieškovo, kaip laikinojo tarnautojo, sutarties.
67 Todėl Tarnautojų teismas negali priteisti iš Komisijos sumokėti ieškovui darbo užmokestį už laikotarpį, skaičiuojamą nuo tos dienos, kai STSĮT nepagrįstai nusprendė nepratęsti su ieškovu darbo sutarties. Tad darytina išvada, kad šis ieškovo reikalavimas negali būti patenkintas.
Dėl reikalavimo priteisti iš Komisijos patirtos neturtinės žalos atlyginimą
68 Pateikdamas reikalavimą panaikinti sprendimą ieškovas iš esmės prašo atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl STSĮT padarytų pažeidimų, kruopštumo stokos ar netinkamo elgesio nagrinėjant jo bylą. Patirtą neturtinę žalą jis preliminariai įvertina 5 000 EUR.
69 Tačiau reikia konstatuoti, kad ieškinyje nepateiktas nė vienas įrodymas, kad nurodyta neturtinė žala negalėtų būti visiškai atlyginta panaikinus ją sukėlusį sprendimą.
70 Todėl reikia atmesti prašymą atlyginti neturtinę žalą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
71 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 1 dalį, nepažeidžiant kitų šio reglamento II dalies 8 skyriaus nuostatų, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, kai to reikalauja teisingumas, Tarnautojų teismas gali nuspręsti iš pralaimėjusios šalies priteisti tik dalį bylinėjimosi išlaidų arba nuspręsti, kad pralaimėjusi šalis visai jų neturi padengti.
72 Remiantis šiame sprendime nurodytais motyvais, pagrindinis ieškovo reikalavimas, t. y. prašymas panaikinti skundžiamą sprendimą, tenkinamas. Be to, jis aiškiai reikalavo priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas. Kadangi bylos aplinkybėmis negalima pagrįsti Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalies taikymo, reikia nurodyti Komisijai, be savo pačios išlaidų, padengti ieškovo patirtas išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
Tarnautojų teismas (trečioji kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2010 m. rugpjūčio 12 d. Kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) generalinio direktoriaus sprendimą atmesti prašymą pratęsti L. Macchia, kaip laikinojo tarnautojo, sutartį.
2. Atmesti likusią ieškinio dalį.
3. Nurodyti Komisijai padengti savo ir L. Macchia bylinėjimosi išlaidas.
Van Raepenbusch | Boruta | Perillo |
Paskelbta 2012 m. birželio 13 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
W. Hakenberg | | S. Van Raepenbusch |