GENERALINIO ADVOKATO
NILS WAHL IŠVADA,
pateikta 2018 m. vasario 28 d.(1)
Byla C‑15/17
Bosphorus Queen Shipping Ltd Corp.
prieš
Rajavartiolaitos
(korkein oikeus (Aukščiausiasis Teismas, Suomija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencija – 220 straipsnio 6 dalis – Pakrantės valstybės jurisdikcija dėl vykdymo priemonių – Teisingumo Teismo jurisdikcija aiškinti tarptautinės teisės nuostatas – Direktyva 2005/35/EB – Tarša iš laivų – 7 straipsnio 2 dalis – Marpol 73/78 – Naftos išsiliejimas išskirtinėje ekonominėje zonoje iš praplaukiančio užsienio laivo – Aplinkybės, kuriomis pakrantės valstybė gali iškelti bylą užsienio laivui – Laivybos laisvė – Jūros aplinkos apsauga – Artumas – Didelė žala arba didelės žalos pavojus valstybės pakrantei, jos susijusiems interesams arba bet kokiems jos teritorinės jūros ar išskirtinės ekonominės zonos ištekliams – Aiškūs objektyvūs įrodymai“
1. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą visų pirma susijęs su Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos (toliau – UNCLOS)(2) 220 straipsnio 6 dalies ir Direktyvos 2005/35/EB(3) dėl taršos iš laivų 7 straipsnio 2 dalies, kuria pakartojamas UNLCOS 220 straipsnio 6 dalies turinys, tinkamu išaiškinimu. Visų pirma prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, kokiomis aplinkybėmis pakrantės valstybė gali iškelti bylą užsienio laivui, kuris yra naftos išsiliejimo aptariamos pakrantės valstybės išskirtinėje ekonominėje zonoje (IEZ) šaltinis.
2. Byloje keliamas svarbus klausimas dėl principo, kuris susijęs su visuotinai pripažintų jūrų teisės principų aiškinimu. Tiksliau tariant, atsakydamas į jam pateiktus klausimus Teisingumo Teismas turės galimybę pirmą kartą(4) paaiškinti aplinkybes, kuriomis pakrantės valstybė gali pagal ES teisę turėti jurisdikciją savo IEZ užsienio laivo atžvilgiu, kad būtų apsaugota jūros aplinka pernelyg nepažeidžiant laivybos laisvės.
I. Teisinis pagrindas
A. Tarptautinė teisė
1. Konvencija dėl priemonių
3. Tarptautinė konvencija dėl priemonių atviroje jūroje avarijos atveju užteršus ją nafta sudaryta 1969 m. lapkričio 29 d. Briuselyje (toliau – Konvencija dėl priemonių). Panama ir Suomija yra šios konvencijos šalys, o Europos Sąjunga ir kai kurios kitos jos valstybės narės – ne.
4. Pagal Konvencijos dėl priemonių I straipsnio 1 dalį šios konvencijos šalys „atviroje jūroje gali imtis priemonių, būtinų užkirsti kelią, sušvelninti ar pašalinti rimtam ir neišvengiamam pavojui jų pakrantei ar su ja susijusiems interesams dėl jūros užteršimo nafta arba tokio užteršimo grėsmės, kilusios dėl jūrų avarijos ar dėl su jūros avarija susijusių veiksmų, kurie, kaip pagrįstai galima tikėtis, gali sukelti rimtų kenksmingų padarinių“.
5. Konvencijos II straipsnio 4 dalyje „susiję interesai“ apibrėžiami kaip „pakrantės valstybės interesai, kuriems tiesiogiai kenkia arba kelia grėsmę tokios jūrų avarijos, kaip a) laivybos veikla pakrantės zonose, uostuose ir estuarijose, įskaitant žvejybos veiklą, kuri atitinkamiems asmenims yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis; b) turistams patrauklios vietos atitinkamoje zonoje; c) pakrantės gyventojų sveikata ir atitinkamos zonos gerovė, įskaitant gyvųjų jūros turtų ir gyvūnijos bei augalijos išsaugojimą“.
2. Marpol 73/78
6. Tarptautinė konvencija dėl teršimo iš laivų prevencijos sudaryta 1973 m. lapkričio 2 d. Londone ir papildyta 1978 m. vasario 17 d. protokolu (toliau – Marpol 73/78). Šia konvencija nustatomos taisyklės, kuriomis siekiama kuo labiau sumažinti taršą jūros aplinkoje. Skirtingai nei visos valstybės narės, Europos Sąjunga nėra prisijungusi prie Marpol 73/78.
7. Pagal Marpol 73/784 straipsnio 2 dalį draudžiami šios konvencijos reikalavimų pažeidimai ir dėl to turi būti numatytos sankcijos. Šioje nuostatoje taip pat numatyta, kad bet kokiu atveju, kai konvencija pažeidžiama, konvencijos šalis pradeda bylą pagal savo teisę arba vėliavos valstybei pateikia savo turimą informaciją ir įrodymus dėl padaryto pažeidimo.
8. Konvencijos I priede nustatytos taisyklės dėl teršimo nafta prevencijos. I priedo („Teršimo nafta prevencijos taisyklės“) I skyriaus 1 taisyklėje Baltijos jūros teritorija nurodoma kaip specialioji teritorija, kaip ji suprantama pagal šį priedą. Tokiose zonose dėl techninių priežasčių, susijusių su jų okeonografine ir ekologine padėtimi ir jūrų eismu, turi būti nustatytos specialios taršos jūroje prevencijos priemonės. Pagal Marpol 73/78 specialioms zonoms nustatytas aukštesnis apsaugos lygmuo nei kitoms jūros zonoms.
9. Marpol 73/78 I priedo 3 skyriaus C dalies 15 taisyklės A dalis susijusi su naftos išsiliejimo kontrole. Iš esmės joje nustatyta, kad 400 tonų ir didesnės bendrosios talpos laivams draudžiama išlieti bet kokį nepraskiestų teršalų su naftos kiekiu išmestuose į jūrą teršaluose kiekį, kai viršijamas 15 ppm. I priedo 3 skyriaus C dalies 15 taisyklės B dalyje iš esmės pakartojama ta pati taisyklė specialiųjų zonų atžvilgiu.
3. UNCLOS
10. Europos Sąjunga, kaip ir visos valstybės narės, pasirašė UNCLOS.
11. UNCLOS 1 straipsnyje paaiškinama, kad pagal konvenciją:
„(1) „rajonas“ – jūrų ir vandenynų dugnas bei jo gelmės, esantys už nacionalinės jurisdikcijos ribų;
<…>
(4) „jūros aplinkos teršimas“ – žmogaus veikla, kurios metu tiesiogiai ar netiesiogiai paskleidžiamos medžiagos ar energija jūros aplinkoje, įskaitant upės žiotis, ir kuri sukelia arba gali sukelti žalingas pasekmes, tokias kaip: žala gyviesiems ištekliams ir jūros gyvūnams, pavojus žmonių sveikatai, kliūtys veiklai jūroje, įskaitant žvejybą ir kitą teisėtą jūros panaudojimą, taip pat naudojamo jūros vandens kokybės ir poilsio sąlygų pablogėjimas;
<…>“
12. Konvencijos 56 straipsnyje nustatyta taisyklė dėl pakrantės valstybės jurisdikcijos IEZ. Jame nustatyta, kad:
„1. [IEZ] pakrantės valstybė turi:
(a) suverenias teises tyrinėti ir eksploatuoti, saugoti ir valdyti gyvuosius išteklius ir negyvosios gamtos turtus, kurie yra vandenyse virš jūros dugno, jūros dugne ir jo gelmėse, bei kitaip tyrinėti ir eksploatuoti išskirtinę ekonominę zoną, pavyzdžiui, gaminti energiją vandens, srovių ir vėjo pagalba;
(b) atitinkamomis šios konvencijos nuostatomis numatytą jurisdikciją dėl:
<…>
(iii) jūros aplinkos apsaugos ir išsaugojimo;
<…>“
13. Kitų valstybių teises ir pareigas pakrantės valstybės IEZ nustato konvencijos 58 straipsnis. Pagal šią nuostatą kitos valstybės turi užtikrinti, kad įgyvendindamos savo teises IEZ jos laikytųsi konvencijos, tinkamai atsižvelgtų į pakrantės valstybės teises ir pareigas, taip pat laikytųsi normų ir taisyklių, priimtų pakrantės valstybės pagal UNCLOS ir kitas tarptautinės teisės normas.
14. UNCLOS XII dalis susijusi su jūros aplinkos apsauga ir išsaugojimu.
15. Pagal UNCLOS 192 straipsnį valstybės turi pareigą užtikrinti jūros aplinkos apsaugą ir išsaugojimą.
16. Pagal UNCLOS 217 straipsnį valstybės, su kurių vėliavomis plaukioja laivai, užtikrina normų ir standartų, susijusių su jūros aplinkos teršimo iš laivų prevencija, sumažinimu ir kontrole, veiksmingą vykdymą, nesvarbu, kur padarytas pažeidimas.
17. Toje konvencijos dalyje yra 220 straipsnis, kuriame nustatoma pakrantės valstybių nuostatų vykdymo užtikrinimo jurisdikcija.
18. 220 straipsnio 3–6 dalyse nustatyti jurisdikcijos pagrindai, kuriems esant pakrantės valstybė gali imtis vykdomųjų priemonių dėl laivo, kuris pažeidė tarptautines taisykles ir standartus, susijusius su teršimu iš laivų jos IEZ. Šiose dalyse nustatyta, kad:
„3. Kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad laivas, plaukiantis valstybės [IEZ] ar teritorinėje jūroje, [IEZ] pažeidė taikytinas tarptautines normas ir standartus, skirtus išvengti, sumažinti ir kontroliuoti jūros aplinkos teršimą iš laivų, arba tos valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus, atitinkančius tarptautines normas ir standartus ir skirtus jiems įgyvendinti, minėta valstybė gali pareikalauti, kad šis laivas praneštų savo pavadinimą ir registracijos uostą, paskutinį ir būsimą sustojimo uostą bei kitą svarbią informaciją, kurios reikia siekiant nustatyti, ar buvo įvykdytas pažeidimas.
4. Valstybės priima įstatymus bei kitus teisės aktus ir imasi kitų priemonių, užtikrinančių, kad su jų vėliava plaukiojantys laivai laikytųsi reikalavimų pateikti informaciją pagal šio straipsnio 3 dalį.
5. Kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad laivas, plaukiantis valstybės [IEZ] ar teritorinėje jūroje, [IEZ] įvykdė šio straipsnio 3 dalyje nurodytą pažeidimą, kurio metu buvo išmestas didelis kiekis teršalų, dėl to buvo labai užteršta jūros aplinka ar kilo to grėsmė, minėta valstybė gali atlikti to laivo fizinę apžiūrą su pažeidimu susijusiems klausimams tirti, jei laivas atsisakė pateikti reikalaujamą informaciją arba jei laivo pateikta informacija aiškiai neatitinka tikrovės, o aplinkybės pateisina tokią apžiūrą.
6. Kai yra pakankamai objektyvių įrodymų, kad laivas, plaukiantis valstybės [IEZ] ar teritorinėje jūroje, [IEZ] įvykdė šio straipsnio 3 dalyje nurodytą pažeidimą išmesdamas medžiagas, tuo padarydamas didelės žalos ar sukeldamas pavojų padaryti didelės žalos valstybės pakrantei ar su ja susijusiems interesams arba bet kokiems jos teritorinės jūros ar [IEZ] ištekliams, minėta valstybė gali, laikydamasi 7 skyriaus nuostatų, jei tik pakanka įrodymų, pagal savo įstatymus iškelti bylą, įskaitant laivo sulaikymą.“
B. ES teisė
19. Direktyva 2005/35 nustato su tarša iš laivų susijusias taisykles ir adekvačias priemones, kurių turi imtis valstybės narės kovodamos su tokia tarša.
20. Visų pirma iš tos direktyvos 2 ir 3 konstatuojamųjų dalių galima matyti, kad direktyva siekiama geresnio Marpol 73/78 įgyvendinimo suderinant jos įgyvendinimą ES lygmeniu. Buvo juntamas itin didelis suderinimo poreikis, nes, viena vertus, Marpol 73/78 nustatytų taisyklių nebaudžiami nuolat nesilaikydavo labai daug ES vandenyse plaukiojančių laivų. Kita vertus, iki direktyvos priėmimo valstybėse narėse labai skyrėsi praktika dėl baudų už taršiųjų medžiagų išmetimą iš laivų skyrimo.
21. Direktyvos 1 straipsnyje aprašytas jos tikslas. Jame nustatyta:
„1. Šios direktyvos tikslas – į Bendrijos teisę įtraukti tarptautinius standartus taršos iš laivų srityje ir užtikrinti, kad už teršiančių medžiagų išmetimą atsakingiems asmenims būtų taikomos atitinkamos sankcijos, kaip numatyta 8 straipsnyje, siekiant pagerinti saugumą jūroje ir sustiprinti jūros aplinkos apsaugą nuo teršimo iš laivų.
2. Šioje direktyvoje nedraudžiama valstybėms narėms teršimui iš laivų taikyti griežtesnes priemones nepažeidžiant tarptautinės teisės.“
22. Direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Ši direktyva pagal tarptautinę teisę taikoma teršiančių medžiagų išmetimui į:
<…>
b) bet kurios valstybės narės teritorinę jūrą;
c) tarptautinei laivybai naudojamus sąsiaurius, laikantis tranzitinio plaukimo režimo, kaip nustatyta [UNCLOS] III dalies 2 skyriuje tiek, kiek tokie sąsiauriai priklauso valstybės narės jurisdikcijai;
d) bet kurios valstybės narės išskirtinę ekonominę ar lygiavertę zoną, nustatytą pagal tarptautinę teisę, ir
e) atvirą jūrą.“
23. Direktyvos 2005/35 7 straipsnyje nustatomos pakrantės valstybių taikomos vykdymo priemonės tranzitu plaukiantiems laivams. Jame nustatyta:
„1. Jei įtariamas teršiančių medžiagų išmetimas į 3 straipsnio 1 dalies b, c, d ar e punktuose paminėtas teritorijas, o tokiu išmetimu įtariamas laivas neįplaukia į valstybės narės, turinčios informacijos apie įtariamą išmetimą, uostą, taikomos šios priemonės:
a) jei kitas šio laivo įplaukimo uostas yra kitoje valstybėje narėje, atitinkamos valstybės narės glaudžiai bendradarbiauja atlikdamos 6 straipsnio 1 dalyje nurodytą patikrinimą ir priimdamos sprendimą dėl tokiems išmetimams taikomų atitinkamų priemonių;
b) jei kitas šio laivo įplaukimo uostas yra Bendrijai nepriklausančios valstybės uostas, valstybė narė imasi reikiamų priemonių užtikrinti, kad kitas šio laivo įplaukimo uostas būtų informuotas apie įtariamą išmetimą, ir reikalauja, kad kito įplaukimo uosto valstybė imtųsi tokiems išmetimams taikomų atitinkamų priemonių.
2. Kai turima aiškių objektyvių įrodymų, kad 3 straipsnio 1 dalies b arba d punktuose paminėtose teritorijose plaukiojantis laivas 3 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytoje teritorijoje padarė pažeidimą, susijusį su išmetimu, padariusiu didelės žalos arba dėl kurio gali kilti didelės žalos pavojus atitinkamos valstybės narės pakrantei ar jos susijusiems interesams, arba 3 straipsnio 1 dalies b arba d punktuose paminėtų teritorijų ištekliams, ta valstybė, laikydamasi [UNCLOS] XII dalies 7 skyriaus ir, jei įrodymai tai pateisina, perduoda klausimą savo kompetentingoms institucijoms, siekdama pradėti teisminį nagrinėjimą, įskaitant laivo sulaikymą, pagal savo nacionalinę teisę.
3. Bet kuriuo atveju informuojamos laivo vėliavos valstybės institucijos.“
C. Suomijos teisė
24. Merenkulun ympäristönsuojelulaki (1672/2009) (Aplinkos apsaugos jūrų laivybos sektoriuje įstatymas) 3 skyriaus 1 dalyje nustatyta:
„Už 2 skyriaus 1 straipsnyje reglamentuojamo draudimo išlieti į Suomijos vandenis arba [IEZ] naftos ar naftos mišinių pažeidimus skiriama piniginė bauda (piniginė bauda už naftos išliejimą), jeigu išlietos naftos arba naftos mišinių kiekis arba poveikis negali būti laikomi nedideliu. Už draudimo išlieti pažeidimus, padarytus iš užsienio laivo, plaukiančio Suomijos [IEZ], piniginė bauda skiriama tik tada, jei dėl išliejimo buvo padaryta didelė žala arba sukeltas pavojus padaryti tokią žalą Suomijos pakrantei arba su ja susijusiems interesams ar Suomijos teritorinės jūros arba [IEZ] ištekliams.“
II. Faktinės aplinkybės, procesas ir prejudiciniai klausimai
25. Bosphorus Queen yra Panamoje registruotas birius krovinius gabenantis laivas. Rajavartiolaitos (Sienų apsaugos tarnyba, toliau – Tarnyba) teigia, kad 2011 m. liepos 11 d. plaukdamas per Suomijos IEZ laivas į jūrą išleido naftos.
26. Nafta buvo išlieta prie Suomijos [IEZ] išorinės ribos, maždaug 25–30 km atstumu nuo Suomijos pakrantės. Išsiliejusi nafta nusidriekė daugiau nei 37 km maždaug 10 m pločio juosta. Preliminariais vertinimais, išsiliejimo plotas siekė maždaug 0,222 kvadratinio kilometro, o jo tūris sudarė nuo 0,898 iki 9,050 kubinio metro.
27. Nebuvo imtasi jokių kovos su išsiliejusia nafta priemonių. Nebuvo pastebėta, kad nafta pasiekė pakrantę, ir nebuvo nustatyta, ar išsiliejusi nafta sukėlė konkrečios žalos.
28. Kai Bosphorus Queen plaukė atgal iš Sankt Peterburgo, Rusija, per Suomijos IEZ, Tarnyba 2011 m. liepos 23 d. nutarimu įpareigojo laivo savininkę Bosphorus Queen Shipping Ltd. Corp (toliau – Bosphorus) sumokėti 17 112 EUR kaip finansinę garantiją dėl galimos pareigos sumokėti piniginę baudą už naftos išliejimą. Garantija buvo pateikta 2011 m. liepos 25 d. ir laivas galėjo plaukti toliau.
29. 2011 m. liepos 26 d. Suomen ympäristökeskus (Suomijos aplinkos tyrimų agentūra, toliau – Tyrimų agentūra) pateikė ekspertų nuomonę Tarnybai dėl išsiliejusios naftos sukeltos grėsmės. Išsiliejusios naftos poveikis aplinkai buvo įvertintas remiantis preliminariai apskaičiuotu mažiausiu išsiliejusios naftos kiekiu. Nuomonėje buvo teigiama, kad:
– Bent dalis naftos gali pasiekti Suomijos pakrantės zoną. Jei ji pasieks pakrantės zoną, bus pakenkta jos naudojimui laisvalaikio tikslais.
– Dalis naftos pakenkė šalia išsiliejimo vietos esančiam plotui atviroje jūroje.
– Išsiliejusi nafta pakenkė tinkamai aplinkos Baltijos jūroje būklės raidai.
– Išsiliejusi nafta sukėlė grėsmę atviroje jūroje besimaitinantiems ir besiilsintiems paukščiams.
– Nafta pakenkė augalinės ir gyvūninės kilmės planktonui. Naftos junginiai pateko į maitinimosi grandinę.
– Dėl išsiliejusios naftos atviros jūros paviršiniame vandenyje gyvenančios trispyglės dyglės tikriausiai patyrė tiesioginę žalą, todėl negalima atmesti ūmaus neigiamo poveikio žuvų ištekliams.
– Šioje zonoje labai kaupiasi nuosėdos, todėl tikėtina, kad dalis naftos junginių pateks į dugno zoną ir pakenks dugne gyvenančioms biologinėms bendrijoms.
– Netoli nuo išsiliejimo vietos yra daug prie tinklo „Natura 2000“ priskiriamų vertingų natūralių buveinių.
– Naftos išsiliejimo momentas itin nepalankus jūros paukščių ištekliams, nes nuo pat Hankoniemio pusiasalio išorinių salų iki Archipelago jūros besidriekiančiuose vandenyse yra būriai dar neskraidančių jauniklių, o paprastųjų gagų jaunikliai nuklysta dideliu atstumu nuo pakrantės.
– Naftos išsiliejimo momentu Hankoniemio pusiasalio teritorijoje buvo dešimtys tūkstančių paprastųjų gagų. Išsiliejimas sukėlė didelį pavojų Suomijos pakrantės paukščių ištekliams.
30. 2011 m. rugsėjo 16 d. Tarnyba skyrė Bosphorus 17 112 EUR piniginę baudą už naftos išsiliejimą. Remdamasi ekspertų nuomone Tarnyba padarė išvadą, kad dėl išsiliejimo buvo padaryta didelė žala arba sukeltas pavojus padaryti tokią žalą Suomijos pakrantei arba su ja susijusiems interesams arba Suomijos teritorinės jūros arba IEZ ištekliams.
31. Todėl Bosphorus pateikė ieškinį Helsingin käräjäoikeus (Helsinkio pirmosios instancijos teismas, Suomija) kaip jūrų teisės teismui. Ji prašė panaikinti sprendimus dėl garantijos pateikimo ir piniginės baudos už naftos išliejimą paskyrimo.
32. Savo 2012 m. sausio 30 d. sprendime jūrų teisės teismas įrodytu laikė faktą, kad į jūrą patekęs mažiausiai 900 l naftos kiekis išsiliejo būtent iš Bosphorus Queen. Atsižvelgdamas į poveikio aplinkai vertinimą jūrų teisės teismas nusprendė, kad dėl naftos išsiliejimo buvo sukeltas didelės žalos pavojus, kaip tai suprantama pagal Aplinkos apsaugos jūrų laivybos sektoriuje įstatymo 3 skyriaus 1 dalį. Tuo remdamasis jis atmetė ieškinį.
33. 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimu Helsingin hovioikeus (Helsinkio apeliacinis teismas, Suomija) atmetė apeliacinį skundą, pateiktą dėl jūrų teisės teismo sprendimo.
34. Tada Bosphorus pateikė apeliacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kuriuo prašė panaikinti Helsingin hovioikeus (Helsinkio apeliacinis teismas) sprendimą ir jūrų teisės teismo sprendimą, panaikinti sprendimus dėl garantijos pateikimo ir baudos už naftos išliejimą paskyrimo ir atšaukti baudą už naftos išliejimą.
35. Atsižvelgdamas į tai, kad kilo abejonių dėl teisingo atitinkamų UNCLOS ir Direktyvos 2005/35 nuostatų aiškinimo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„(1) Ar [UNCLOS] 220 straipsnio 6 dalyje esantis žodžių junginys „pakrantė ar su ja susiję interesai“ ir [Direktyvos 2005/35] 7 straipsnio 2 dalyje esantis žodžių junginys „pakrantė ar jos susiję interesai“ turi būti aiškinami atsižvelgiant į [Konvencijos dėl priemonių] II straipsnio 4 punkte pateiktą žodžių junginio „pakrantė arba susiję interesai“ apibrėžtį?
(2) Pagal pirmajame prejudiciniame klausime minėtos [Konvencijos dėl priemonių] II straipsnio 4 dalies c punkte pateiktą apibrėžtį „susiję interesai“ reiškia, be kita ko, atitinkamos zonos gerovę, įskaitant gyvųjų jūros turtų ir gyvūnijos bei augalijos išsaugojimą. Ar ši nuostata galioja ir gyvųjų išteklių bei gyvūnijos ir augalijos [IEZ] išsaugojimui, o gal ši konvencijos nuostata taikoma tik pakrantės zonos interesų išsaugojimui?
(3) Jei į pirmąjį prejudicinį klausimą būtų atsakyta neigiamai, ką reiškia [UNCLOS] 220 straipsnio 6 dalyje esantis žodžių junginys „pakrantė ar su ja susiję interesai“ ir [Direktyvos 2005/35] 7 straipsnio 2 dalyje esantis žodžių junginys „pakrantė ar jos susiję interesai“?
(4) Ką reiškia žodžių junginys „teritorinės jūros arba [IEZ] ištekliai“ pagal [UNCLOS] 220 straipsnio 6 dalį ir pagal [Direktyvos 2005/35] 7 straipsnio 2 dalį? Ar gyvaisiais ištekliais laikomos tik gaudomos rūšys, ar jie apima ir rūšis, susijusias su gaudomomis rūšimis ar priklausomas nuo jų, kaip tai suprantama pagal [UNCLOS] 61 straipsnio 4 dalį, pavyzdžiui, augalų ir gyvūnų rūšis, kurias gaudomos rūšys vartoja maistui?
(5) Kaip apibrėžti [UNCLOS] 220 straipsnio 6 dalyje ir [Direktyvos 2005/35] 7 straipsnio 2 dalyje esantį žodžių junginį „sukelti pavojų padaryti“? Ar keliamą pavojų padaryti žalą reikia nustatyti remiantis abstraktaus, ar konkretaus pavojaus sąvoka, o gal dar kitokiu būdu?
(6) Ar vertinant [UNCLOS] 220 straipsnio 6 dalyje ir [Direktyvos 2005/35] 7 straipsnio 2 dalyje numatytas pakrantės valstybės teisės atsiradimo sąlygas reikia remtis tuo, kad padaryta ar gresianti didelė žala laikytina sunkesne pasekme nei labai užteršta jūros aplinka ar kilusi tokia taršos grėsmė, kaip tai suprantama pagal 220 straipsnio 5 dalį? Kaip apibrėžti žodžių junginį „labai užteršta jūros aplinka“ ir kaip turi būti į tai atsižvelgiama vertinant padarytą arba gresiančią didelę žalą?
(7) Į kokias aplinkybes reikia atsižvelgti vertinant padarytos arba gresiančios žalos dydį? Ar vertinant reikia atsižvelgti, pavyzdžiui, į neigiamo poveikio, kuris pasireiškia kaip žala, trukmę ir geografinį paplitimą? Jei taip, kaip turi būti vertinama žalos trukmė ir mastas?
(8) [Direktyva 2005/35] yra minimalaus suderinimo direktyva ir ja valstybėms narėms nedraudžiama imtis griežtesnių priemonių dėl teršimo iš laivų pagal tarptautinę teisę [1 straipsnio 2 dalis]. Ar galimybė taikyti griežtesnį reglamentavimą galioja ir tos direktyvos 7 straipsnio 2 daliai, kurioje įtvirtinta pakrantės valstybės teisė iškelti bylą praplaukiančiam laivui?
(9) Ar aiškinant [UNCLOS] 220 straipsnio 6 dalyje ir direktyvos 7 straipsnio 2 dalyje nustatytas pakrantės valstybės teisės atsiradimo sąlygas gali būti svarbios Baltijos jūros zonos ypatingos geografinės ir ekologinės sąlygos ir jos pažeidžiamumas?
(10) Ar „aiškūs objektyvūs įrodymai“, kaip tai suprantama pagal [UNCLOS] 220 straipsnio 6 dalį ir [Direktyvos 2005/35] 7 straipsnio 2 dalį, apima ne tik įrodymus, kad laivas padarė pažeidimus, su kuriais susijusios minėtos nuostatos, bet ir išmetimo pasekmių įrodymus? Kokie turi būti pateikti įrodymai, kad gresia didelė žala pakrantei ar su ja susijusiems interesams arba teritorinės jūros ar [IEZ] ištekliams, pavyzdžiui, paukščių ir žuvų ištekliams ir jūros aplinkai toje zonoje? Ar aiškių objektyvių įrodymų reikalavimas reiškia, kad, pavyzdžiui, išsiliejusios naftos neigiamo poveikio jūros aplinkai vertinimas visada turi būti paremtas konkrečiais išsiliejusios naftos poveikio tyrimais?“
36. Rašytines pastabas pateikė Belgijos, Graikijos, Prancūzijos, Nyderlandų ir Suomijos vyriausybės bei Europos Komisija. Bosphorus, Prancūzijos, Nyderlandų ir Suomijos vyriausybių bei Komisijos žodiniai paaiškinimai išklausyti per posėdį, vykusį 2017 m. gruodžio 6 d., o ši data sutapo (lyg siekiant paminėti) su šimtosiomis Suomijos tapimo savarankiška jūrine valstybe metinėmis.
III. Analizė
37. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė Teisingumo Teismui daugybę klausimų, visų pirma susijusių su tinkamu UNCLOS 220 straipsnio 6 dalies (kartu ir Direktyvos 2005/35 7 straipsnio 2 dalies) išaiškinimu pagal ES teisę. Nors juose problema aptariama įvairiais aspektais, prejudiciniai klausimai iš esmės pateikti dėl dviejų tarpusavyje susijusių problemų, siejamų su aplinkybėmis, kuriomis pakrantės valstybė gali turėti jurisdikciją savo IEZ, t. y. su interesais, kurie patenka į pakrantės valstybės jurisdikciją, ir įrodymais, kurių reikia siekiant pateisinti vykdymo priemonių dėl tranzitu plaukiančio laivo priėmimą.
38. Pateikus tam tikras įvadines pastabas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus reikia išnagrinėti suskirsčius į temines grupes: 1) interesai, kurie patenka į pakrantės valstybės jurisdikciją IEZ pagal UNCLOS 220 straipsnio 6 dalį ir Direktyvos 7 straipsnio 2 dalį (1–4 klausimai); 2) įrodymai, kurių reikia pagal UNLCOS 220 straipsnio 6 dalį ir Direktyvos 2005/35 7 straipsnio 2 dalį, kad pakrantės valstybė galėtų iškelti bylą užsienio laivui (5–7 klausimai ir 9 bei 10 klausimai); ir 3) valstybių narių diskrecija pagal Direktyvos 2005/35 7 straipsnio 2 dalį (8 klausimas).
A. Įvadinės pastabos
39. Manau, jog tam, kad būtų geriau suprantamos problemos, kuriomis grindžiamas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, analizę pradėsiu pateikdamas kelias įvadines pastabas. Pirma, atsižvelgiant į tai, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su keliais tarptautiniais susitarimais jūrų teisės srityje, pirmiausia priminsiu per prejudicinio sprendimo procedūrą Teisingumo Teismo jurisdikcijai taikomus principus aiškinant tarptautinės teisės nuostatas. Antra, išdėstysiu teisinę schemą dėl valstybių, su kurių vėliavomis plaukioja laivai, ir pakrantės valstybių jurisdikcijos paskirstymo pagal jūrų teisę. Šiomis aplinkybėmis konkrečiai paaiškinsiu, kaip UNCLOS sprendžiamas poreikis užtikrinti laivybos laisvės ir jūros aplinkos apsaugos pusiausvyrą.
1. Dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos aiškinti tarptautinės teisės nuostatas
40. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo tris tarptautinės teisės aktus, kurie svarbūs nagrinėjant šią bylą. Tai yra UNCLOS, Marpol 73/78 ir Konvencija dėl priemonių. Pagal ES teisę kiekviena iš šių konvencijų turi skirtingą statusą.
41. Pirma, visos bylos šalys pritaria, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją aiškinti UNLCOS nuostatas. Pagal suformuotą jurisprudenciją Teisingumo Teismas turi jurisdikciją aiškinti tarptautinės teisės nuostatas, kurios yra sudedamoji ES teisinės sistemos dalis(5). Kadangi Europos Sąjunga prisijungė prie UNCLOS, ši konvencija yra sudedamoji ES teisinės sistemos dalis. Todėl Teisingumo Teismas turi jurisdikciją aiškinti šios konvencijos nuostatas.
42. Antra, kalbant apie Marpol 73/78, visos Europos Sąjungos valstybės narės saistomos šios konvencijos, tačiau ne Europos Sąjunga. Būtent todėl, kad valstybes nares saisto ši konvencija, Teisingumo Teismas pripažino, kad aiškinant UNCLOS ir antrinės teisės nuostatas, kurios patenka į Marpol 73/78 taikymo sritį, reikia atsižvelgti į Marpol 73/78. Tai ypač taikytina kalbant apie Direktyvą 2005/35(6).
43. Trečia, Konvencija dėl priemonių nesaisto nei Europos Sąjungos, nei visų jos valstybių narių. Rašytines pastabas pateikusių bylos šalių nuomonės dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos aiškinti šios konvencijos nuostatas buvo prieštaringos. Belgijos ir Prancūzijos vyriausybės atrodo linkusios teigti, kad Teisingumo Teismas gali aiškinti šios konvencijos nuostatas, tačiau Komisija, taip pat Nyderlandų ir Suomijos vyriausybės mano, kad toks aiškinimas nepriklausytų Teisingumo Teismo jurisdikcijai. Paklausta per teismo posėdį šia tema, Komisija patikslino savo nuomonę: ji sutiko, kad aiškindamas UNCLOS 220 straipsnį Teisingumo Teismas tikrai gali atsižvelgti į Konvenciją dėl priemonių.
44. Manau, kad visos šiuo klausimu nuomonę išdėsčiusios bylos šalys yra teisios.
45. Viena vertus, per prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą Teisingumo Teismas iš principo neturi jurisdikcijos autoritetingai aiškinti tarptautinių susitarimų, sudarytų tarp valstybių narių ir ES nepriklausančių valstybių. Šią nuomonę patvirtina Teisingumo Teismo šios srities jurisprudencija(7). Iš tiesų Teisingumo Teismas turi tik jurisdikciją aiškinti taisykles, kurios yra sudedamoji ES teisinės sistemos dalis, tačiau toks aiškinimas nedaro poveikio konkrečiam šioje išvadoje minėtam tokių konvencijų, kaip Marpol 73/78, atvejui ir situacijai, kai Europos Sąjunga perėmė įgaliojimus atitinkamo tarptautinio susitarimo reglamentavimo srityje, kuriuos anksčiau turėjo valstybės narės(8).
46. Šis principas buvo dar kartą patvirtintas Teisingumo Teismo sprendime Manzi(9) dėl vėlesnio Marpol 73/78 protokolo, prie kurio kai kurios valstybės narės neprisijungė. Toje byloje Teisingumo Teismas nusprendė, kad nebuvo galima aiškinti antrinės teisės nuostatų atsižvelgiant į tarptautine sutartimi, saistančia ne visas valstybes nares, nustatytą pareigą. Priešingu atveju šios pareigos taikymo sritis būtų išplėsta į ją įtraukiant tas valstybes nares, kurios nėra tokios sutarties susitariančiosios šalys(10).
47. Nors faktiškai tokia buvo išvada Manzi bylos aplinkybėmis, manau, kad Teisingumo Teismo teiginio negalima vertinti kaip reiškiančio, kad Teisingumo Teismas, aiškindamas ES teisės nuostatas, negali atsižvelgti į tarptautinės teisės normas, kurios nesaisto Europos Sąjungos arba visų jos valstybių narių.
48. Visuotinai sutariama, kad teismo pateikiamas išaiškinimas neužpildo spragos. Nors aišku, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos autoritetingai aiškinti taisykles, kurios nėra sudedamoji ES teisinės sistemos dalis, manau, kad būtų sunku pripažinti, jog aiškinant ES teisės nuostatas reikalui esant negalima pasisemti patirties remiantis tokiomis taisyklėmis. Taip visų pirma yra tuo atveju, kai Europos Sąjungą arba jos valstybes nares saistančio tarptautinio susitarimo teisėkūros istorija rodo, kad jis turi glaudų ryšį su susitarimu, kuris jų nesaisto.
49. Kitaip tariant aiškus jurisdikcijos aiškinti Konvenciją dėl priemonių neturėjimas nereiškia, kad aiškinant panašias sąvokas, kurias galima aptikti UNLCOS, negalima atsižvelgti į tą konvenciją. Kitaip sakant, negalima atmesti to, kad Teisingumo Teismas gali pateikti tokį UNCLOS išaiškinimą, kurio terminai sutampa su vartojamais Konvencijoje dėl priemonių. Kaip parodysiu vertindamas pirmąjį, antrąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį prejudicinius klausimus, atitinkamos Konvencijos dėl priemonių nuostatos gali padėti aiškinant UNCLOS 220 straipsnio 6 dalies nuostatas pagal ES teisę(11).
50. Vis dėlto prieš nagrinėjant tą klausimą, reikia išnagrinėti pagrindinius teisinės sistemos, kuri taikoma valstybės, su kurios vėliava plaukioja laivai, ir pakrantės valstybės jurisdikcijos paskirstymui, principus konkrečiai UNCLOS atžvilgiu.
2. Pakrantės valstybių vykdymo jurisdikcijai taikomi principai: laivybos laisvė ir jūros aplinkos apsauga
51. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad UNCLOS siekiama nustatyti teisingą pusiausvyrą tarp pakrančių valstybių interesų ir kitų valstybių interesų, kurie gali tarpusavyje prieštarauti(12). Šie interesai, be kita ko, susiję su teisėtu laivybos interesu, nepriklausomai nuo valstybės geografinės padėties, gamtinių išteklių išnaudojimu ir būtinybe užtikrinti jūros aplinkos išsaugojimą.
52. Tokiomis aplinkybėmis laivybos laisvė yra itin svarbi. Iš tiesų laivybos laisvė, kilusi iš šimtmečius galiojusio laisvės naudotis jūra principo(13), yra tarptautinės jūrų teisės pagrindas. Siekiant išvengti jūros padalijimo protekcionizmo tikslais laivybos laisvė užtikrina, kad zona už teritorinės jūros ribų gali naudotis bet kas bendram labui(14).
53. Šis principas atsispindi UNCLOS: dėl laivybos laisvės pakrantės valstybės įprastai turi jurisdikciją tik dėl laivų, plaukiančių jų teritorinėje jūroje, kuri tęsiasi 12 jūrmylių atstumu nuo bazinės linijos(15). Net ir tuo atveju jurisdikcija ribojama pareiga užtikrinti laisvą kelią tranzitu plaukiantiems laivams(16). Vykdant laivybą už šios zonos, pradinis principas yra toks, kad vėliavos valstybė turi jurisdikciją dėl laivų, plaukiojančių su jos vėliava. Tiksliau tariant, valstybė, su kurios vėliava plaukioja laivai, turi nustatyti saugos, socialinius ir aplinkos standartus, kurie turi būti taikomi, ir užtikrinti šių taisyklių vykdymą laivuose, kurie plaukioja su jos vėliava, laikydamiesi tarptautinių taisyklių ir standartų(17). Vis dėlto yra daugiau taisyklių: valstybė, su kurios vėliava plaukioja laivai, pagal UNCLOS 217 straipsnį privalo veiksmingai užtikrinti tarptautinių taisyklių ir standartų vykdymą dėl taršos iš laivų, nesvarbu, kur padarytas pažeidimas.
54. Vis dėlto pagal UNCLOS nustatytą jurisdikcijos sistemą valstybės, su kurios vėliava plaukioja laivai, jurisdikcijai už pakrantės valstybės teritorinės jūros ribų taikomos svarbios išimtys. Viena šių išimčių susijusi su pakrantės valstybės jurisdikcija IEZ.
55. Pagal UNCLOS 57 straipsnį IEZ apibrėžta kaip už teritorinės jūros esantis ir su ja besiribojantis rajonas, kurios plotis negali viršyti 200 jūrmylių nuo bazinės linijos. IEZ taikomas ypatingas teisinis režimas, nustatytas UNCLOS V dalyje (jos 55–75 straipsniai). Pagal konvencijos 56 straipsnį pakrantės valstybė, be kita ko, turi (ribotą) vykdymo jurisdikciją toje zonoje, kad būtų tinkamai apsaugota jūros aplinka. Kita vertus, pagal UNCLOS 58 straipsnį kitos valstybės privalo užtikrinti, kad naudodamosi savo teisėmis IEZ laikytųsi konvencijos, deramai atsižvelgtų į pakrantės valstybės teises ir pareigas ir laikytųsi pakrantės valstybės pagal UNCLOS nuostatas ir kitas tarptautinės teisės normas priimtų įstatymų ir kitų teisės aktų.
56. Galima tvirtinti, kad šie principai tikrai rodo platų konsensusą tarptautiniu lygmeniu dėl būtinybės apsaugoti jūros aplinką nuo taršos (iš laivų). Visų pirma pagal UNCLOS 220 straipsnio 3–6 dalis pakrantės valstybėms suteikta su vykdymu susijusi jurisdikcija IEZ, kad būtų imtasi priemonių prieš tranzitu praplaukiančius laivus, gali būti suvokiama kaip konkretus to pavyzdys.
57. Tiksliau tariant XX a. antroje pusėje buvo sudarytos kelios tarptautinės sutartys reaguojant į vis labiau augantį susirūpinimą dėl jūros taršos(18). Pavyzdžiui, Konvencija dėl priemonių buvo sudaryta 1969 m. po siaubingos Torrey Canyon nelaimės. Visoms konvencijos šalims ji suteikė teisę imtis veiksmų atviroje jūroje, kai dėl jūrų avarijos tarša nafta kelia grėsmę jūrai ar pakrantei. Šis teisės imtis veiksmų principas buvo patvirtintas UNCLOS 221 straipsnyje(19).
58. Iš tiesų atrodo, kad yra visuotinai sutarta, kad vien tik valstybės, su kurios vėliava plaukioja laivai, jurisdikcijos nepakanka kovojant su tarša iš laivų(20). Atsižvelgdamas į tai, manau, kad pagal UNCLOS 220 straipsnį pakrantės valstybėms suteikti įgaliojimai – kurie, galima teigti, padidina pakrantės valstybių įgaliojimus, suteiktus pagal Konvenciją dėl priemonių ir UNLCOS 221 straipsnį, kadangi pagal jį pakrantės valstybė gali bylą iškelti netgi tais atvejais, kai nėra jūros avarijos, – gali būti vertinami kaip tarptautinės bendruomenės noras nustatyti veiksmingesnes kovos su tarša iš laivų priemones ir apsaugoti jūros aplinką kaip bendrą turtą. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad Konvencija dėl priemonių turėjo įtakos rengiant ne tik UNCLOS 221 straipsnį, bet taip pat ir jos 220 straipsnį(21).
59. Šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad UNCLOS 220 straipsnio 3–6 dalys suteikia pakrantės valstybei su vykdymu susijusią jurisdikciją tik aiškiai nustatytais atvejais, kuri papildo valstybės, su kurios vėliava plaukioja laivai, turimą jurisdikciją. Pagal šias nuostatas suteikiama (ribota) jurisdikcija pakrantės valstybėms siekiant apsaugoti jūros aplinką, jeigu būtų pažeistos galiojančios tarptautinės normos arba standartai, susiję su teršimu iš laivų. Esminės Marpol 73/78 nurodytos taisyklės dėl taršos nafta prevencijos yra tokių normų rinkinys. Iš tiesų, nereikėtų pamiršti, kad UNCLOS yra bendroji konvencija, kuri buvo papildyta kitais tarptautiniais susitarimais, kaip antai Marpol 73/78(22).
60. Tačiau UNCLOS 220 straipsnio 3–6 dalyse nenustatyti, pavyzdžiui, griežtesni taršos standartai, nei įprastai būtų taikomi. Šiomis normomis pakrantės valstybėms taip pat nesuteikiama platesnė jurisdikcija imtis veiksmų prieš užsienio laivus nei ta, kurią turi valstybė, su kurios vėliava plaukioja laivai. Iš tiesų, kaip galima matyti iš UNCLOS 228 straipsnio 1 dalies, valstybės, su kurios vėliava plaukioja laivai, gali iškelti bylą per šešis mėnesius nuo tada, kai pakrantės valstybė buvo informuota apie priemones, kurių imtasi prieš su jos vėliava plaukiojantį laivą(23).
61. Kaip ir kitos valstybės, valstybės, su kurių vėliava plaukioja laivai, pagal UNCLOS 192 straipsnį taip pat turi apsaugoti ir išsaugoti jūros aplinką. Jos taip pat turi užtikrinti veiksmingą tarptautinių taisyklių ir standartų, susijusių su teršimu iš laivų, įgyvendinimą pagal UNCLOS 217 straipsnį. Vis dėlto vadovaujantis artumo principu pagal UNCLOS 220 straipsnio 3–6 dalis jurisdikcija taip pat suteikiama valstybei, kuri tam turi akivaizdų suinteresuotumą, t. y. pakrantės valstybei. Faktiškai galima teigti, kad pakrantės valstybė yra tinkamiausia valstybė atitinkamų tarptautinių normų, susijusių su tarša iš laivo, pažeidimui nustatyti ir, esant reikalui, imtis vykdymo priemonių prieš atitinkamą laivą.
62. Atsižvelgiant į šias aplinkybes UNCLOS 220 straipsnio 3–6 dalyse nustatytais pakrantės valstybės jurisdikcijos savo IEZ pagrindais siekiama užtikrinti veiksmingą tos konvencijos taisyklių, susijusių su jūros aplinkos apsauga ir išsaugojimu, vykdymą.
63. Reziumuojant darytina išvada, kad pagal UNCLOS valstybės, su kurios vėliava plaukioja laivai, jurisdikcija išlieka pagrindinė norma. Vis dėlto pakrantės valstybei suteikdama papildomą jurisdikciją jos IEZ, kai pažeidžiamos atitinkamos tarptautinės normos, UNCLOS atspindi pripažintą būtinybę veiksmingai apsaugoti pakrantės valstybės interesus ir apsaugoti bei išsaugoti jūros aplinką kaip bendrą žmonijos turtą vis didėjančio jūros išteklių naudojimo masto laikotarpiu(24).
64. Vertinant šioje byloje Teisingumo Teismui pateiktus klausimus reikės atsižvelgti į šiuos samprotavimus.
B. 1–4 klausimai: interesai, kuriems taikoma UNCLOS 220 straipsnio 6 dalis
65. Pirmiausia reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos atsakyti į antrąjį prejudicinį klausimą, nes juo prašoma išaiškinti būtent Konvenciją dėl priemonių. Kaip nurodyta šioje išvadoje, Teisingumo Teismas negali atsakyti į šį klausimą, nes dėl to neturi jurisdikcijos(25).
66. Vis dėlto, atsižvelgdamas į aplinkybes, suprantu, kad šiuo klausimu, taip pat pirmuoju, trečiuoju ir ketvirtuoju klausimais iš esmės siekiama sužinoti, kaip reikėtų aiškinti interesus, kuriems taikoma UNCLOS 220 straipsnio 6 dalis, pakartota Direktyvos 2005/35 7 straipsnio 2 dalyje. Nereikėtų pamiršti, kad, be kitų aspektų, nurodytų UNCLOS 220 straipsnio 6 dalyje, pakrantės valstybė turi jurisdikciją iškelti bylą tik jeigu interesai, kuriuos ji siekia apsaugoti pasinaudodama jurisdikcija, sutampa su toje nuostatoje numatytais interesais.
67. Siekdamas sužinoti, ar taip yra jo nagrinėjamos bylos atveju, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo išaiškinti sąvokų „susiję [pakrantės valstybės] interesai“ ir „bet kokie <…> teritorinės jūros ar [IEZ] ištekliai“ reikšmes. Iš tiesų, iš prejudicinių klausimų eiliškumo galima suprasti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi abejonių, ar Tyrimų agentūros ekspertų nuomonėje nurodyti interesai patenka į šių sąvokų taikymo sritį(26).
68. Kaip pažymėjau šioje išvadoje, UNCLOS 220 straipsnio 6 dalimi siekiama užtikrinti veiksmingą jūros aplinkos apsaugą ir išsaugojimą. Šioje nuostatoje nurodytus interesus reikėtų aiškinti atsižvelgiant į šį tikslą.
1. Sąvoka „pakrantė ar susiję interesai“
69. Pirma, kalbant apie sąvoką „pakrantė ar susiję interesai“, aplinkybė, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos aiškinti Konvencijos dėl priemonių nuostatų, negali reikšti, kad į šios konvencijos nuostatas galima visiškai neatsižvelgti, – arba kad negalėtų būti taikomas toks pat aiškinimas, kaip ir šiai konvencijai, – aiškinant UNCLOS 220 straipsnio 6 dalį. Taip pat pažymėtina, kad akivaizdu, jog nėra pareigos Konvencijos dėl priemonių II straipsnio 4 dalyje pateiktą „susijusių interesų“ apibrėžtį tiesiogiai taikyti UNCLOS 220 straipsnio 6 daliai.
70. Tiksliau tariant, iš UNCLOS 220 straipsnio 6 dalies teisėkūros istorinių duomenų matyti, kad susitariančios šalys, nustatydamos, kad pakrantės valstybės taip pat turėtų turėti jurisdikciją imtis priemonių prieš pažeidimą jų IEZ padariusius užsienio laivus, rėmėsi Konvencija dėl priemonių(27). Tiesa, niekur nenurodyta, kad Konvencijoje dėl priemonių įtvirtintos apibrėžtys taip pat turėtų būti perkeltos į UNCLOS, kurioje niekur nėra apibrėžti „pakrantė ar susiję interesai“ arba „bet kokie jos teritorinės jūros ar IEZ ištekliai“.
71. Vis dėlto, kaip nurodyta šioje išvadoje, Konvencija dėl priemonių neabejotinai yra dalis platesnės teisinio reguliavimo sistemos, kuriai priklauso UNCLOS 220 straipsnio 6 dalis. Atsižvelgiant į tai, kad UNCLOS nustatytomis taisyklėmis, atrodo, siekiama papildyti ir išplėsti Konvencijoje dėl priemonių nustatytas taisykles dėl pakrantės valstybės jurisdikcijos imtis veiksmų jūrų avarijos atveju, Konvencijoje dėl priemonių sąvokai „susiję interesai“ suteikta reikšmė yra naudingas kriterijus apibrėžiant interesus, kuriems taikoma UNCLOS 220 straipsnio 6 dalis.
72. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Konvencijoje dėl priemonių įtvirtinta sąvoka „susiję interesai“ yra plati sąvoka. Pagal Konvencijos dėl priemonių 11 straipsnio 4 dalį „susiję interesai“ apima pakrantės valstybės interesus, kuriems tiesiogiai kenkia arba kelia grėsmę tokie su jūra susiję veiksniai, kaip laivybos veikla pakrantės zonose, uostuose ir estuarijose, įskaitant žvejybos veiklą, kuri atitinkamiems asmenims yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, turistams patrauklios vietos atitinkamoje zonoje, pakrantės gyventojų sveikata ir atitinkamos zonos gerovė, įskaitant gyvųjų jūros turtų ir gyvūnijos bei augalijos išsaugojimą.
73. Nematau priežasčių, kodėl derėtų manyti, kad reikėtų vadovautis kitokiu aiškinimu UNCLOS nuostatų atžvilgiu. Iš tiesų, nereikėtų pamiršti, kad UNCLOS 220 straipsnio 6 dalimi siekiama užtikrinti tinkamą jūros aplinkos apsaugą. Todėl pagal šią nuostatą pakrantės valstybėms suteikiama jurisdikcija imtis veiksmų IEZ. Aišku, galimybės imtis veiksmų būtų itin suvaržytos, jeigu minėti interesai būtų aiškinami siaurai.
74. Paprasčiausiai nėra pagrindo manyti, kad į taikymo sritį patenka tik kai kurie aplinkos aspektai arba tik pakrantės valstybės interesai teritorinėje jūroje. Todėl manau, kad sąvoką „pakrantė ar susiję interesai“ reikėtų aiškinti taip, kad ji apima visus pakrantės valstybės interesus teritorinėje jūroje ir IEZ, susijusius su jūros naudojimu ir sveika aplinka.
2. Sąvoka „bet kokie teritorinės jūros ar [IEZ] ištekliai“
75. Kalbant apie antrą sąvoką „bet kokie teritorinės jūros ar IEZ ištekliai“, reikia pažymėti, kad tai, jog UNCLOS 220 straipsnio 6 dalyje taip pat konkrečiai kalbama apie „bet kokius <…> teritorinės jūros ar [IEZ] išteklius“, regis, rodo norą į UNCLOS 220 straipsnio 6 dalies taikymo sritį įtraukti visus jūros aplinkos aspektus, kuriems tarša iš laivų gali daryti neigiamą poveikį.
76. Kalbant apie konkretų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą, dėl toliau nurodytų priežasčių manau, kad interesai, kuriuos apima sąvoka „bet kokie teritorinės jūros ar [IEZ] ištekliai“, turi apimti floros ir faunos rūšis, kurias gaudomos rūšys naudoja kaip maistą.
77. Pirma, žodžių „bet kokie“ naudojimas aprašant aptariamus išteklius leidžia manyti, kad reikėtų remtis plačiu aiškinimu, vadovaujantis įprasta šių žodžių reikšme. Tai reiškia, kad reikėtų suprasti, jog minėti žodžiai apima visus gyvuosius ir negyvuosius išteklius, nepriklausomai, ar juos galima tiesiogiai gaudyti, ar ne.
78. Antra, žodžių „bet kokie ištekliai“ aiškinimas, kuriuo remiantis floros ir faunos rūšys, kurias gaudomos rūšys naudoja kaip maistą, patenka į sąvokos „bet kokie teritorinės jūros ar [IEZ] ištekliai“ taikymo sritį, atitinka ekosistema grindžiamą požiūrį jūrų aplinkos politikoje ir bendrą žuvininkystės politiką, remiamą Europos Sąjungos(28). Vadovaujantis tokiu požiūriu atsižvelgiama į tarpusavio ryšius ekosistemoje, įskaitant rūšių tarpusavio santykius, o ne į rūšis, atsietas nuo platesnės ekosistemos(29). Šie ryšiai taip pat aiškiai pripažinti UNCLOS ir visų pirma jos 61 straipsnio 4 dalyje(30), kuria prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat remiasi.
79. Trečia, ir tai svarbiausia, nereikėtų pamiršti, kad UNCLOS 220 straipsniu siekiama užtikrinti veiksmingą visos jūros aplinkos apsaugą ir išsaugojimą. Jeigu šios nuostatos taikymo sritis apimtų tik išteklius, kuriais pakrantės valstybė tiesiogiai nesinaudoja, toks ribojimas paprasčiausiai prieštarautų tam tikslui.
80. Todėl siūlau į pirmąjį, antrąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį prejudicinius klausimus atsakyti, kad UNCLOS 220 straipsnio 6 dalis ir Direktyvos 2005/35 7 straipsnio 2 dalis turėtų būti aiškinamos taip, kad, viena vertus, sąvoka „pakrantė ar susiję interesai“ apima visus pakrantės valstybės interesus teritorinėje jūroje ir IEZ, susijusius su jūros naudojimu ir sveika aplinka, ir kad, kita vertus, sąvoka „bet kokie jos teritorinės jūros ar [IEZ] ištekliai“ apima tiek gyvuosius išteklius, kaip antai floros ir faunos rūšis, kurias gaudomos rūšys naudoja kaip maistą, tiek negyvuosius išteklius.
C. 5–7 ir 9 bei 10 klausimai: įrodymai, kurių pagal UNCLOS 220 straipsnio 6 dalį reikia pakrantės valstybės priimamoms vykdymo priemonėms pagrįsti
81. Penktuoju, šeštuoju, septintuoju, devintuoju ir dešimtuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo išaiškinimo dėl įrodymų, kurių reikia, kad pakrantės valstybė galėtų iškelti bylą jos IEZ plaukiančiam užsienio laivui pagal UNCLOS 220 straipsnio 6 dalį ir Direktyvos 2005/35 7 straipsnio 2 dalį.
82. Gaires šiuo klausimu pateiksiu dviem etapais. Pirma, reikės išnagrinėti UNCLOS 220 straipsnio 3, 5 ir 6 dalių tarpusavio ryšius. Antra, reikės įvertinti UNCLOS 220 straipsnio 6 dalyje nurodytą „pavojaus padaryti didelės žalos“ aspektą.
1. UNCLOS 220 straipsnio 3, 5 ir 6 dalių tarpusavio ryšys: trys atskiri jurisdikcijos pagrindai
83. Siekiant geriau suprasti vidinę UNCLOS 220 straipsnio logiką ir tai, kaip taikoma UNCLOS 220 straipsnio 6 dalis, naudinga pradėti analizuoti UNCLOS 220 straipsnio 3, 5 ir 6 dalių, iš kurių pastarosios dvi buvo išsamiai išnagrinėtos per teismo posėdį, tarpusavio ryšį.
84. Pirmiausia pažymėsiu, kad visuotinai sutarta, kad UNCLOS 220 straipsnis grindžiamas laipsnišku požiūriu.
85. Nagrinėjant šią bylą ypač svarbūs UNCLOS 220 straipsnio 3, 5 ir 6 dalyse nustatyti jurisdikcijos pagrindai, pagal kuriuos pakrantės valstybei suteikiama jurisdikcija per jos IEZ plaukiančių užsienio laivų atžvilgiu. Kaip bus išdėstyta toliau, kiekvienoje iš šių nuostatų nurodomas atskiras pakrantės valstybei suteikiamos jurisdikcijos pagrindas. Šie pagrindai taikytini skirtingomis aplinkybėmis ir jie labai skiriasi pagal priemones, kurių pakrantės valstybė gali imtis atsižvelgdama į kiekvieną iš jų. Todėl kiekvieną jurisdikcijos pagrindą reikės įvertinti atskirai, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes.
86. Laipsnišką požiūrį rodo veiksmų, kurie leidžiami pagal kiekvieną iš šių nuostatų, lygmuo. Pirma, pagal UNCLOS 220 straipsnio 3 dalį pakrantės valstybei suteikiama teisė prašyti, kad užsienio laivas pateiktų informaciją, siekiant nustatyti tarptautinių normų ir standartų, susijusių su tarša iš laivų, pažeidimą. Antra, pagal UNCLOS 220 straipsnio 5 dalį pakrantės valstybei suteikiama teisė apžiūrėti užsienio laivą. Trečia, pagal UNCLOS 220 straipsnio 6 dalį pakrantės valstybei suteikiama teisė iškelti bylą užsienio laivui.
87. UNCLOS 220 straipsnio 3 ir 5 dalyse nustatyti jurisdikcijos pagrindai yra akivaizdžiai susiję. Pirma, abi nuostatos susijusios su aplinkybėmis, kai pakrantės valstybė įtaria (t. y. kai valstybė turi pakankamą pagrindą manyti), kad užsienio laivas pažeidė tarptautines normas ir standartus, susijusius su tarša iš laivų. Šiose nuostatose nurodytomis priemonėmis siekiama nustatyti, ar laivas padarė aptariamą pažeidimą. Antra, pagal UNCLOS 220 straipsnio 5 dalį pakrantės valstybė gali atlikti užsienio laivo – kuris atsisakė bendradarbiauti su pakrantės valstybės valdžios institucijomis ir reaguoti į prašymus pateikti informaciją pagal 220 straipsnio 3 dalį – apžiūrą tik tuo atveju, kai dėl tiriamo pažeidimo buvo išmestas didelis kiekis teršalų, dėl to buvo labai užteršta jūros aplinka ar kilo tokios taršos grėsmė.
88. Kitaip tariant, atsisakymas bendradarbiauti nebūtinai iškart reiškia, kad pakrantės valstybė gali atlikti apžiūrą pagal UNCLOS 220 straipsnio 5 dalį. Priešingai, apžiūrą atlikti galima tik laikantis griežtai nustatytų sąlygų, kai išmestų teršalų kiekis ir dėl išmetimo kilęs užterštumas yra pakankamai didelis.
89. Priešingai nei UNCLOS 220 straipsnio 3 ir 5 dalyse, šios konvencijos 220 straipsnio 6 dalyje kalbama apie atvejį, kai pakrantės valstybė turi aiškių objektyvių pažeidimo įrodymų(31). Be to, kad pakrantės valstybė turėtų teisę iškelti bylą, pažeidimas turi būti toks, kad dėl jo išmesta teršalų padarant didelę žalą ar sukeliant pavojų padaryti didelę žalą pagal šią nuostatą saugomiems interesams.
90. Svarbu pažymėti, kad, priešingai nei UNCLOS 220 straipsnio 3 ir 5 dalių atveju, nenurodyta, kad UNCLOS 220 straipsnio 6 dalis būtų taikoma tik pritaikius UNCLOS 220 straipsnio 5 dalį. Šios nuostatos paprasčiausiai susijusios su skirtingomis aplinkybėmis.
91. Aišku, puikiai galima suvokti, kad per pagal UNCLOS 220 straipsnio 5 dalį atliktą apžiūrą gali būti surinkti aiškūs objektyvūs pažeidimo įrodymai, kurių reikalaujama siekiant pritaikyti UNCLOS 220 straipsnio 6 dalį. Vis dėlto nebūtinai yra taip. Iš tiesų, pakrantės valstybė gali turėti, pavyzdžiui, nuotraukų (darytų iš oro), iš kurių matyti, kad atitinkamas užsienio laivas pažeidė taikytinas tarptautines normas ir standartus, susijusius su tarša iš laivų. Šiuo požiūriu nagrinėjama byla yra tinkamas pavyzdys: per teismo posėdį buvo paaiškinta, kad valdžios institucija turėjo iš oro darytas nuotraukas, patvirtinančias, kad Bosphorus Queen buvo nagrinėjamo išsiliejimo šaltinis.
92. Vis dėlto, kaip minėta, vien tik aiškių objektyvių įrodymų, kad konkretus užsienio laivas padarė pažeidimą, nepakanka, kad būtų pagrįstas bylos iškėlimas laivui pagal UNCLOS 220 straipsnio 6 dalį. Dėl to pažeidimo turėjo būti išmesta teršalų ir dėl to padaryta didelė žala arba sukeltas pavojus padaryti didelę žalą.
93. Mano nuomone, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi abejonių dėl to, ar nagrinėjamos bylos aplinkybėmis kilo „pavojus padaryti didel[ę] žal[ą]“, kaip tai suprantama pagal UNCLOS 220 straipsnio 6 dalį. Visų pirma nėra aišku, kokius tokio pavojaus įrodymus pakrantės valstybė turi pateikti, kad galėtų turėti jurisdikciją pagal UNCLOS 220 straipsnio 6 dalį (ir Direktyvos 2005/35 7 straipsnio 2 dalį).
94. Neatidėliodamas toliau nagrinėsiu, kaip tas aspektas turėtų būti aiškinamas, atsižvelgiant į konkrečias šios bylos aplinkybes.
2. UNCLOS 220 straipsnio 6 dalyje nurodytas pavojus padaryti didelę žalą: konkretaus atvejo vertinimas pagal „Marpol 73/78“
95. Pirmiausia reikia priminti, kad UNCLOS 220 straipsnio 6 dalyje nustatomas jurisdikcijos pagrindas, kuriuo remdamasi pakrantės valstybė gali iškelti bylą per jos IEZ plaukiančiam užsienio laivui. Laikantis 220 straipsnyje pateikto laipsniško požiūrio, jo 6 dalyje pakrantės valstybei suteikiami plačiausi įgaliojimai užsienio laivų atžvilgiu.
96. Tačiau taip pat svarbu pažymėti, kad su įrodymais, kurių reikia siekiant nustatyti sankcijas – pavyzdžiui, piniginę baudą už naftos išsiliejimą šioje byloje, – užsienio laivui per UNCLOS 220 straipsnio 6 dalyje nurodytą procesą, susijusios tvarkos ši nuostata nenustato. Įrodymai, kurių reikia sankcijoms nustatyti šiame procese, ir jų dydis visgi reglamentuojami atitinkamos pakrantės valstybės nacionaliniuose teisės aktuose(32).
97. Šiomis aplinkybėmis kyla klausimas, kaip prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų įvertinti, ar kyla pavojus padaryti didelę žalą, kad galėtų būti iškelta byla pagal UNCLOS 220 straipsnio 6 dalį.
98. Pirmiausia nustatant UNCLOS 220 straipsnio 6 dalyje nurodytą „pavojų padaryti didel[ę] žal[a]“ reikėtų atsispirti pagundai lyginti šią sąvoką su UNCLOS 220 straipsnio 5 dalyje nurodyta sąvoka „grėsmė dėl didelės taršos“. Kaip jau buvo pažymėta, aplinkybės, kuriomis pakrantės valstybė gali turėti jurisdikciją remiantis šiose nuostatose nustatytais jurisdikcijos pagrindais, yra skirtingos, ir jų aspektus reikėtų įvertinti atskirai. Visų pirma, nereikėtų pamiršti, kad „tarša“ ir „žala“ yra dvi skirtingos sąvokos. Atsižvelgiant į aplinkybes didelis užteršimas gali (arba ne) padaryti didelę žalą (kelti grėsmę dėl tokios žalos padarymo) konkretiems interesams. Kitaip tariant, ryšys tarp šių aspektų nėra savaiminis.
99. Antra, pagal UNCLOS 220 straipsnio 6 dalį reikalaujama aiškių objektyvių tarptautinių normų ir standartų, susijusių su tarša iš laivų, pažeidimo įrodymų. Kaip jau buvo trumpai paaiškinta šioje išvadoje, Marpol 73/78 nustato tarptautines materialines taisykles, kuriomis nustatomos taršos nafta sąlygos. Tiek UNCLOS 220 straipsnio 3 dalyje, tiek ir Direktyvoje 2005/35 pateikiama konkreti nuoroda į šią konvenciją.
100. Pagal Marpol 73/78 I priedo 3 skyriaus C dalies 15 taisyklę, susijusią su 400 tonų ir didesnės bendrosios talpos laivais, draudžiamas bet koks teršalų išmetimas, kai naftos kiekis viršija 15 ppm. Kitaip tariant, bet koks išmetimas viršijant šią koncentraciją yra Marpol 73/78 pažeidimas, už kurį turėtų būti nustatyta sankcija pagal tos konvencijos 4 straipsnio 2 dalį.
101. Kai, kaip nagrinėjamu atveju, išsiliejusi nafta matoma plika akimi, ši riba smarkiai viršyta(33). Tačiau ar to pakanka, kad kiltų didelės žalos padarymo pavojus, kaip to reikalaujama pagal UNCLOS 220 straipsnio 6 dalį, manau, priklauso nuo konkrečių teršalų išmetimo aplinkybių.
102. Kitaip tariant, žalos pavojaus lygis neturėtų būti nustatytas abstrakčiai. Priešingu atveju, kaip iš esmės argumentuoja Prancūzijos vyriausybė, pakrantės valstybė galėtų bylą per jos IEZ plaukiančiam užsienio laivui iškelti iškart kiekvienu atveju, kai ta valstybė turi įrodymų, kad laivas išliejo naftos į jos IEZ taip pažeisdamas atitinkamas Marpol 73/78 taisykles. Iš tiesų, ši vyriausybė tvirtina, kad galima daryti prielaidą dėl didelės žalos padarymo pavojaus, jeigu yra įrodymų, kad atitinkamas laivas yra naftos teršalų, (smarkiai) viršijančių Marpol 73/78 I priedo 3 skyriaus C dalies 15 taisyklėje nustatytą ribą, šaltinis.
103. Toks požiūris neabejotinai atitiktų UNCLOS 220 straipsnio tikslą užtikrinti veiksmingą jūrų aplinkos apsaugą ir išsaugojimą. Vis dėlto, kaip pažymėjau anksčiau šioje išvadoje, valstybės, su kurios vėliava plaukioja laivai, jurisdikcija išlieka pagrindinė taisyklė pagal UNCLOS. Iš tiesų neturėtų būti pamiršta, kad visų pirma valstybės, su kurių vėliavomis plaukioja laivai, turi užtikrinti, kad laivai, plaukiojantys su jų vėliavomis, laikytųsi taikomų tarptautinių normų ir standartų, ir imtis vykdymo priemonių, jeigu jos laivai pažeidžia tokias taisykles. Tik išimtinėmis, aiškiai nustatytomis aplinkybėmis, vadovaudamasi artumo principu, pakrantės valstybė turi teisę imtis veiksmų prieš užsienio laivą jos IEZ. Todėl siekiant išvengti, kad kaip išimtis numatyta pakrantės valstybės jurisdikcija netaptų pagrindine norma, pavojus padaryti didelę žalą neturėtų būti tiesiog preziumuojamas.
104. Todėl manau, kad „pavojaus padaryti didel[ę] žal[ą]“ aspektas turėtų būti grindžiamas konkrečiu faktinių aplinkybių vertinimu, kurio remiantis gali būti daroma pagrįsta prielaida, kad teršalų išmetimas kelia pavojų padaryti didelę žalą pakrantės valstybės interesams, nurodytiems UNCLOS 220 straipsnio 6 dalyje. Veiksniai, reikšmingi vertinant, ar kyla pavojus padaryti didelę žalą, gali apimti, pavyzdžiui, zonos, kurioje buvo išmesta teršalų, pažeidžiamumą, taršos kiekį, geografinę vietovę ir jos mastą, taip pat laikotarpio, kuriuo teršalai buvo išmetami, trukmę ir vyraujančias meteorologines sąlygas zonoje teršalų išmetimo laiku.
105. Nagrinėjamoje byloje nafta išsiliejo Baltijos jūroje, tiksliau – Suomijos įlankoje. Tarptautiniu mastu pripažinta, kad Baltijos jūra yra speciali zona, kuriai būdingos tam tikros geografinės ypatybės ir itin pažeidžiama ekosistema, kuriai reikalinga ypatinga apsauga(34). Akivaizdu, kad aiškinant UNCLOS 220 straipsnio 6 dalį į šią aplinkybę reikia atsižvelgti – ji svarbi siekiant nustatyti, ar išmesti teršalai kelia pavojų padaryti didelę žalą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis.
106. Kaip Komisija pažymėjo per teismo posėdį, abstraktus pavojus padaryti (didelę) žalą (t. y. matomų teršalų buvimas) šiek tiek paradoksaliai tampa konkrečiu pavojumi padaryti didelę žalą konkrečiu teršalų išpylimo atveju ypač pažeidžiamoje zonoje. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad tokiomis aplinkybėmis vien tik pagrindinėje byloje nagrinėjamų išmestų teršalų buvimas gali būti pagrįstai laikomas keliančiu pavojų padaryti didelę žalą.
107. Kitaip tariant, Baltijos jūros zonos specifinės geografinės ir ekologinės ypatybės bei pažeidžiamumas nedaro poveikio pakrantės valstybės jurisdikcijos pagal UNCLOS 220 straipsnio 6 dalį taikymo sričiai, kad šis jurisdikcijos pagrindas taip pat būtų taikomas atvejams, kai taikomų Marpol 73/78 taisyklių pažeidimas nekelia pavojaus padaryti didelę žalą. Šios ypatybės susijusios su pripažinimu, kad pavojus padaryti didelę žalą egzistuoja.
108. Remdamasis šiais argumentais manau, kad į penktąjį, šeštąjį, septintąjį, devintąjį ir dešimtąjį prejudicinius klausimus reikėtų atsakyti, kad pakrantės valstybė gali naudotis UNCLOS 220 straipsnio 6 dalyje ir Direktyvos 2005/35 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta jurisdikcija dėl vykdymo tada, kai, pirma, valstybė turi aiškių, objektyvių įrodymų, kad užsienio laivas yra teršalų išmetimo, kuriuo pažeidžiamos tarptautinės normos ir standartai taršos iš laivų srityje, šaltinis, ir, antra, galima pagrįstai daryti prielaidą, kad konkrečiomis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis šis teršalų išmetimas kelia pavojų padaryti didelę žalą jūros aplinkai. Siekiant nustatyti, ar yra iškilęs pavojus padaryti didelę žalą, ypač svarbu įvertinti zonos, kurioje teršalai buvo išmesti, pažeidžiamumą, taršos kiekį, geografinę vietovę ir jos mastą, taip pat laikotarpio, kuriuo teršalai buvo išmetami, trukmę ir vyraujančias meteorologines sąlygas atitinkamoje zonoje.
D. 8 klausimas: valstybės narės diskrecija pagal Direktyvos 2005/35 7 straipsnio 2 dalį
109. Galiausiai trumpai išnagrinėsiu aštuntąjį klausimą. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, kokį poveikį Direktyvos 2005/35 1 straipsnio 2 dalies aiškinimas daro tos direktyvos 7 straipsnio 2 dalies, kurioje reglamentuojama pakrantės valstybės teisė iškelti bylą tranzitu plaukiančiam laivui, aiškinimui. Klausimas kyla todėl, kad 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad toje direktyvoje nedraudžiama valstybėms narėms teršimui iš laivų taikyti griežtesnes priemones, jeigu tos priemonės atitinka tarptautinės teisės nuostatas.
110. Kita vertus, Direktyvoje 2005/35 nenurodyta, kad galimybė nustatyti griežtesnes kovos su tarša priemones galioja ne visoms šios direktyvos nuostatoms. Todėl iš principo galimybė nustatyti griežtesnes priemones taip pat galioja ir direktyvos 7 straipsnio 2 daliai.
111. Vis dėlto, kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad tokios taisyklės turi atitikti tarptautinę teisę, pagal Direktyvos 2005/35 7 straipsnio 2 dalį valstybės narės gali imtis veiksmų prieš užsienio laivą tik su sąlyga, kad tokie veiksmai yra leistini pagal UNCLOS 220 straipsnio 6 dalį. Šioje nuostatoje pagal tarptautinę teisę nustatomi jurisdikcijos pagrindai, kurie leidžia pakrantės valstybei iškelti bylą užsienio laivui. Faktiškai tai reiškia, kad UNCLOS 220 straipsnio 6 dalyje, vertinamoje atsižvelgiant į atitinkamas Marpol 73/78 įtvirtintas nuostatas, nustatomos valstybės narės teisės imtis veiksmų prieš tranzitu plaukiantį laivą pagal Direktyvos 2005/35 7 straipsnio 2 dalį taikymo ribos(35). Paprasta – pagal Direktyvą 2005/35 valstybėms narėms suteiktos diskrecijos priimti griežtesnes kovos su tarša iš laivų priemones ribas nustato taikomos tarptautinės teisės taisyklės, kurios pagal ES teisę negali būti viršytos.
112. Vis dėlto šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad neviršydamos šių ribų valstybės narės, reikalaudamos jurisdikcijos pagal UNCLOS 220 straipsnio 6 dalį ir Direktyvos 2005/35 7 straipsnio 2 dalį, gali atsižvelgti į zonos, kurioje buvo išmesti teršalai, ypatingas savybes ir – tam tikrais atvejais – pažeidžiamumą. Kaip pažymėta šioje išvadoje, šios savybės yra reikšmingos nustatant, ar atitinkamų Marpol 73/78 taisyklių pažeidimas daro didelę žalą (kelia grėsmę dėl tokios žalos padarymo) atitinkamos pakrantės valstybės interesams, kaip tai suprantama pagal UNCLOS 220 straipsnio 6 dalį(36). Kitaip tariant, net ir taikant pagal tarptautines normas nustatytas ribas valstybės narės turi labai didelę diskreciją vertindamos, ar būtina iškelti bylą tranzitu plaukiančiam užsienio laivui, kad atitinkamomis aplinkybėmis būtų tinkamai apsaugota ir išsaugota jūros aplinka.
113. Todėl į aštuntąjį prejudicinį klausimą reikėtų atsakyti, kad neatsižvelgiant į Direktyvos 2005/35 1 straipsnio 2 dalį valstybės narės negali savo jurisdikcijos dėl vykdymo, nustatytos tos direktyvos 7 straipsnio 2 dalyje, taikyti plačiau, nei nustatyta UNCLOS 220 straipsnio 6 dalyje.
IV. Išvada
114. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į korkein oikeus (Aukščiausiasis Teismas, Suomija) pateiktus prejudicinius klausimus:
1982 m. gruodžio 10 d. Montego Bėjuje sudarytos Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos (UNCLOS) 220 straipsnio 6 dalis ir 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/35/EB dėl taršos iš laivų ir dėl sankcijų, įskaitant baudžiamąsias sankcijas, įvedimo už taršos deliktus su pakeitimais, padarytais 2009 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/123/EB, 7 straipsnio 2 dalis turėtų būti aiškinamos taip, kad, pirma, sąvoka „pakrantė ar susiję interesai“ apima visus pakrantės valstybės interesus teritorinėje jūroje ir išskirtinėje ekonominėje zonoje, susijusius su jūros naudojimu ir sveika aplinka, ir, antra, sąvoka „bet kokie jos teritorinės jūros ar išskirtinės ekonominės zonos ištekliai“ apima tiek gyvuosius išteklius, kaip antai floros ir faunos rūšis, kurias gaudomos rūšys naudoja kaip maistą, tiek negyvuosius išteklius.
Pakrantės valstybė gali naudotis UNCLOS 220 straipsnio 6 dalyje ir Direktyvos 2005/35 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta jurisdikcija dėl vykdymo tada, kai, pirma, pakrantės valstybė turi aiškių, objektyvių įrodymų, kad užsienio laivas yra teršalų išmetimo, kuriuo pažeidžiamos tarptautinės normos ir standartai taršos iš laivų srityje, šaltinis, ir, antra, galima pagrįstai daryti prielaidą, kad konkrečiomis tam tikros bylos aplinkybėmis šis teršalų išmetimas kelia pavojų padaryti didelę žalą jūros aplinkai. Siekiant nustatyti, ar yra iškilęs pavojus padaryti didelę žalą, ypač svarbu įvertinti zonos, kurioje teršalai buvo išmesti, pažeidžiamumą, taršos kiekį, geografinę vietovę ir jos mastą, taip pat laikotarpio, kuriuo teršalai buvo išmetami, trukmę ir vyraujančias meteorologines sąlygas atitinkamoje zonoje.
Neatsižvelgiant į Direktyvos 2005/35 1 straipsnio 2 dalį valstybės narės negali savo jurisdikcijos dėl vykdymo, nustatytos tos direktyvos 7 straipsnio 2 dalyje, taikyti plačiau, nei nustatyta UNCLOS 220 straipsnio 6 dalyje.