EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2012 m. balandžio 18 d.

Byla F‑50/11

Dawn Cheryl Buxton

prieš

Europos Parlamentą

„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Nuopelnų balų skyrimas – Tarnybinės veiklos vertinimo ataskaita – Darbas ne visą darbo laiką – Vienodas požiūris“

Dalykas: Pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, kuriuo D. C. Buxton prašo panaikinti 2010 m. gegužės 11 d. Parlamento sprendimą skirti jai vieną nuopelnų balą per 2009 m. vertinimo procedūrą.

Sprendimas: Atmesti ieškinį. Ieškovė padengia savo pačios ir Parlamento bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – Nuopelnų palyginimas – Būdai – Nuopelnų kiekybinis vertinimas skiriant nuopelnų balus – Administracijos diskrecija – Teisminė kontrolė – Ribos

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnio 1 dalis)

2.      Pareigūnai – Vienodas požiūris – Sąvoka – Ribos

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 1d straipsnio 5 dalis)

3.      Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – Sprendimas skirti nuopelnų balų – Skundas – Sprendimas atmesti – Pareiga motyvuoti – Apimtis

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnis ir 90 straipsnio 2 dalis)

4.      Pareigūnai – Vertinimas – Nuopelnų balai – Pažadai – Pareigūnų tarnybos nuostatų nesilaikymas – Teisėti lūkesčiai – Nebuvimas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnis)

1.      Administracija turi didelę diskreciją vertinti nuopelnus, į kuriuos turi būti atsižvelgta priimant sprendimą dėl pareigų paaukštinimo pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnį, ir priimti sprendimą dėl nuopelnų balų skyrimo per pareigų paaukštinimo procedūrą, kur toks vertinimas išreiškiamas skaičiais. Taigi Sąjungos teismo kontrolė turi apsiriboti klausimu, ar, atsižvelgiant į būdus ir priemones, kuriomis remdamasi administracija galėjo atlikti savo vertinimą, ji netinkamai neviršijo įgaliojimų ir nesinaudojo diskrecija akivaizdžiai klaidingai.

Norint pripažinti, kad administracija padarė akivaizdžią faktinių aplinkybių vertinimo klaidą, kuria galima pateisinti sprendimo panaikinimą, ieškovė turi pateikti įrodymų, kurių pakaktų administracijos vertinimų patikimumui paneigti. Kitaip tariant, pagrindas, susijęs su akivaizdžia vertinimo klaida, turi būti atmestas, jeigu, nepaisant susijusio pareigūno pateiktų įrodymų, ginčijamą administracijos vertinimą vis dar galima laikyti atitinkančiu tikrovę ar tinkamu.

(žr. 37 ir 38 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1996 m. gruodžio 12 d. Sprendimo AIUFFASS ir AKT prieš Komisiją, T‑380/94, 59 punktas; 2007 m. gegužės 3 d. Sprendimo Crespinet prieš Komisiją, T‑261/04, 58 punktas; 2008 m. vasario 12 d. Sprendimo BUPA ir kt. prieš Komisiją, T‑289/03, 221 punktas; 2009 m. balandžio 1 d. Sprendimo Valero Jordana prieš Komisiją, T‑385/04, 131 punktas.

2.      Kai pareigūnas naudojasi teise į atostogas arba į specifinį darbo režimą, kuri jam pripažinta pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus, administracija negali (priešingu atveju paneigtų šios teisės veiksmingumą) pripažinti, kad jo situacija skiriasi nuo šia teise nepasinaudojusio pareigūno situacijos, ir dėl šios priežasties jį vertinti skirtingai, nebent toks skirtingas vertinimas yra, pirma, objektyviai pateisinamas pirmiausia dėl to, kad taip būtent atsižvelgiama į aplinkybę, kad atitinkamu laikotarpiu suinteresuotasis tarnautojas nedirbo, ir, antra, griežtai proporcingas nurodytam pateisinimui. Todėl aplinkybė, kad pareigūnas naudojosi teise, kuri jam pripažinta pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus, per vaiko priežiūros atostogas dirbti ne visą darbo laiką, gali būti laikoma objektyvia aplinkybe, į kurią negalima neatsižvelgti vertinant jo nuopelnus, konkrečiai – jo darbo našumą.

Taigi vienodo vertinimo principas galėtų būti pažeistas, jeigu vertinant pareigūnų nuopelnus nebūtų atsižvelgiama į mažesnius darbo rezultatus, dėl kurių vieno iš jų situacija objektyviai skiriasi nuo kitų situacijos.

Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 1d straipsnio 5 dalį, jeigu pareigūnas, tariamai patyręs diskriminaciją, įrodo aplinkybes, leidžiančias manyti, kad jis buvo diskriminuojamas, administracija turi įrodyti, kad vienodo vertinimo principas nebuvo pažeistas.

(žr. 50, 65 ir 66 punktus)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: 2011 m. vasario 15 d. Sprendimo Barbin prieš Parlamentą, F‑68/09, dėl kurio paduotas apeliacinis skundas Europos Sąjungos Bendrajam Teismui, byla T‑228/11 P, 100 punktas.

3.      Priimdama sprendimą dėl pareigų paaukštinimo pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnį kompetentinga institucija neprivalo nurodyti savo sprendimo motyvų nei asmens, kuriam šis sprendimas skirtas, nei su juo konkuruojančių pareigūnų atžvilgiu. Tas pats galioja sprendimo dėl nuopelnų balų skyrimo atveju. Tačiau Paskyrimų tarnyba privalo motyvuoti sprendimą, kuriuo atmetamas skundas, pareigūno pateiktas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį dėl jam nepalankaus balų skyrimo; preziumuojama, kad tokio sprendimo motyvai turi sutapti su sprendimo, dėl kurio buvo pateiktas skundas, motyvais.

(žr. 74 punktą)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1990 m. vasario 7 d. Sprendimo Culin prieš Komisiją, C‑343/87, 13 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2001 m. birželio 14 d. Sprendimo McAuley prieš Tarybą, T‑230/99, 50 punktas; 2006 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Lantzoni prieš Teisingumo Teismą, T‑156/05, 77 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2008 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Schell prieš Komisiją, F‑83/06, 89 punktas.

4.      Atsižvelgiant į tai, kad gali būti skiriamas tik ribotas balų skaičius, tikslios, besąlyginės ir nuoseklios garantijos dėl konkretaus nuopelnų balų skaičiaus skyrimo pasibaigus vertinimo procedūrai, kurias administracija suteikė pareigūnui, išsamiai nepalyginusi tam tikro generalinio direktorato, direktorato ar tarnybos pareigūnų nuopelnų, yra akivaizdžiai nesuderinamos su objektyvumo ir nešališkumo principais, kuriais turi būti vadovaujamasi vertinant pareigūnų kompetenciją, našumą ir elgesį tarnyboje pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnį. Taigi teisėtų lūkesčių apsaugos principu negali būti remiamasi norint pateisinti Pareigūnų tarnybos nuostatų normoms prieštaraujančią praktiką.

(žr. 80 punktą)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: 2011 m. liepos 14 d. Sprendimo Praškevičius prieš Parlamentą, F‑81/10, 67 punktas.