Language of document : ECLI:EU:C:2007:292

GENERALINIO ADVOKATO

M. POIARES MADURO IŠVADA,

pateikta 2007 m. gegužės 23 d.(1)

Byla C‑438/05

The International Transport Workers’ Federation

ir

The Finnish Seamen’s Union

prieš

Viking Line ABP

ir

OÜ Viking Line Eesti

(Court of Appeal (England and Wales) (Civil Division) (Jungtinė Karalystė) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)






1.        Court of Appeal (England and Wales) (Civil Division), nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl High Court of Justice (Commercial Court) sprendimo, prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateikė kelis klausimus, kuriais Teisingumo Teismo reikalaujama išspręsti problemas, kurios yra ir teisiškai labai sudėtingos, ir labai jautrios socialine politine prasme. Neretai atsakymai į sudėtingus klausimus yra paprasti. Tačiau taip nėra šiuo atveju. Trumpai tariant, situacija, dėl kurios iškelta ši byla, yra tokia: Suomijos ūkio subjektas, teikiantis pervežimo keltais paslaugas tarp Helsinkio ir Talino, norėjo perkelti įsisteigimo vietą į Estiją, kad galėtų naudotis žemesnio darbo užmokesčio lygio teikiamais privalumais ir iš ten teikti paslaugas. Suomijos profesinė sąjunga, kurią palaiko tarptautinė profesinių sąjungų asociacija, siekdama užkirsti tam kelią, grasina streikais ir boikotais, jeigu bendrovė persikeltų neišlaikydama dabartinio užmokesčio lygio. Susidariusi aklavietė kelia teisinių problemų, susijusių su Sutarties nuostatų judėjimo laisvės srityje horizontaliu poveikiu, taip pat su socialinių teisių ir judėjimo laisvės tarpusavio santykiu.

I –    Faktinės aplinkybės ir prašymas priimti prejudicinį sprendimą

 Šalys

2.        Viking Line ABP (toliau ‑ Viking Line) yra Suomijos keleivinių keltų operatorė. OÜ Viking Line Esti – jos dukterinė įmonė Estijoje. Viking Line priklauso laivas Rosella, kuris plaukioja su Suomijos vėliava tarp Estijos ir Suomijos maršrutu Talinas‑Helsinkis. Rosella įgula yra Finnish Seamen’s Union (Suomijos jūrininkų sąjungos, toliau ‑ FSU) nariai.

3.        Helsinkyje įsikūrusi FSU yra jūrininkams atstovaujanti nacionalinė profesinė sąjunga. Ji vienija apie 10 000 narių, įskaitant Rosella įgulos narius. FSU yra Suomijoje veikianti International Transport Workers’ Federation (Tarptautinės transporto darbuotojų federacijos, toliau – ITF) narė.

4.        ITF yra 600 transporto darbuotojų profesinių sąjungų iš 140 šalių federacija, kurios buveinė yra Londone. Viena iš ITF pagrindinių politikos krypčių – kovoti su patogios šalies vėliavų praktika. Bylą nagrinėjant High Court, ITF prezidentas paaiškino, kad „svarbiausi kovos su patogios šalies vėliavų praktika kampanijos tikslai – pirma, panaikinti patogios šalies vėliavų praktiką ir sukurti realų ryšį tarp vėliavos, su kuria plaukioja laivas, ir laivo savininko pilietybės, ir, antra, apsaugoti jūrininkus, tarnaujančius laivuose, plaukiojančiuose su patogios šalies vėliava, ir pagerinti jų darbo sąlygas“. Remiantis dokumentu, nustatančiu kovos su patogios šalies vėliavų praktika politiką, laivas laikomas plaukiojančiu su patogios šalies vėliava, jeigu „nustatoma, kad laivo faktinė nuosavybė ir kontrolė yra kitoje valstybėje nei ta, su kurios vėliava jis įregistruotas“. Tame pačiame dokumente nustatyta, kad „faktinės nuosavybės šalies profesinės sąjungos turi teisę sudaryti kolektyvines sutartis, apimančias laivus, kurių faktinė nuosavybė yra šių profesinių sąjungų veikimo šalyse“. Kovos su patogios šalies vėliavų praktika kampanijos įgyvendinimas užtikrinamas boikotais ir kitomis solidarumo akcijomis.

 Faktinės aplinkybės

5.        Rosella eksploatacija yra nuostolinga dėl konkurencijos su laivais, kurie tuo pačiu maršrutu tarp Talino ir Helsinkio plaukioja su Estijos vėliava. Estijos įguloms mokamas darbo užmokestis yra mažesnis nei Suomijos įguloms. Kadangi Rosella plaukioja su Suomijos vėliava, Viking Line pagal Suomijos teisę ir taikytinos kolektyvinės darbo sutarties sąlygas savo įgulai privalo mokėti tokio lygio darbo užmokestį, kuris mokamas Suomijoje.

6.        2003 m. spalio mėn. Viking Line suplanavo pakeisti Rosella vėliavą ir perregistruoti šį laivą Estijoje, kad galėtų sudaryti kolektyvinę darbo sutartį su Estijos profesine sąjunga. Ji pranešė apie savo ketinimus Rosella įgulai ir FSU. FSU išreiškė aiškų prieštaravimą Viking Line ketinimams pakeisti Rosella vėliavą.

7.        2003 m. lapkričio 4 d. elektroniniu laišku FSU paprašė, kad ITF praneštų apie šį atvejį visoms savo narėms ir paragintų jas nesiderėti su Viking Line. 2003 m. lapkričio 6 d. ITF padarė, ko prašyta, ir pagal kovos su patogios šalies vėliavų praktika politiką išsiuntė aplinkraštį. Jame buvo nurodyta, kad Rosella faktinė nuosavybės teisė ir toliau yra Suomijoje ir kad dėl to FSU išlaiko teisę derėtis. Aplinkraštyje profesinės sąjungos, ITF narės, buvo kviečiamos nesiderėti su Viking Line. Profesinės sąjungos negalėtų nusižengti šiam aplinkraščiui dėl profesinių sąjungų solidarumo principo. Be to, jeigu kuri nors profesinė sąjunga jo nesilaikytų, galėtų būti imamasi sankcijų, tarp kurių kraštutiniu atveju – pašalinimo iš ITF(2). Taigi šiuo aplinkraščiu buvo veiksmingai užkirstas kelias bet kokiai galimybei, kad Viking Line apeis FSU ir tiesiogiai derėsis su Estijos profesine sąjunga.

8.        Be to, FSU teigė, kad Rosella taikyta sutartis dėl darbuotojų etatų baigė galioti 2003 m. lapkričio 17 d. ir todėl nuo tos dienos FSU nebebuvo taikoma pareiga dėl socialinės taikos. FSU pranešė, kad 2003 m. gruodžio 2 d. ketina pradėti streiką dėl Rosella. Ji pareikalavo, kad Rosella įgulos narių skaičius būtų padidintas aštuoniais asmenimis ir kad Viking Line arba atsisakytų ketinimų pakeisti šio laivo vėliavą, arba, jeigu vėliava vis dėlto būtų pakeista, įgulos nariams taikytų Suomijos darbo sąlygas. Viking Line kreipėsi į Suomijos Darbo ginčus nagrinėjantį teismą, kad šis pripažintų, jog sutartis dėl darbuotojų etatų tebegaliojo, ir į Helsinkio Apygardos teismą, kad būtų uždraustas paskelbtas streikas. Tačiau nė vienas iš šių teismų negalėjo laiku išklausyti Viking Line reikalavimų.

9.        2003 m. gruodžio 2 d. VikingLine, kuriai buvo grasinama streikais, išsprendė ginčą. Ji nusileido ir sutiko padidinti įgulos narių skaičių, taip pat sutiko nepradėti vėliavos keitimo procedūros iki 2005 m. vasario 28 dienos. Ji taip pat sutiko atsisakyti bylinėjimosi Darbo ginčus nagrinėjančiame teisme ir Apygardos teisme.

10.      ITF niekada neatšaukė savo aplinkraščio, todėl tebegaliojo jos narėms, profesinėms sąjungoms, pateiktas kvietimas nesiderėti su Viking Line. Tuo metu Rosella eksploatacija ir toliau buvo nuostolinga. Vis dar neatsisakiusi savo ketinimų įregistruoti šį laivą su Estijos vėliava, Viking Line planavo tą padaryti pasibaigus naujosios sutarties dėl darbuotojų etatų galiojimui 2005 m. vasario 28 dieną.

11.      Numanydama, kad naujas bandymas pakeisti Rosella vėliavą ir vėl paskatins ITF ir FSU imtis kolektyvinių priemonių, 2004 m. rugpjūčio 18 d. VikingLine pareiškė ieškinį Commercial Court (Londonas), reikalaudama, kad ITF būtų nurodyta atšaukti aplinkraštį, o FSU – nesudaryti kliūčių Viking Line teisėms į judėjimo laisves, kiek tai susiję su laivo Rosella vėliavos pakeitimu. Kadangi ir toliau grėsė kolektyvinės priemonės, sutartis dėl darbuotojų etatų Rosella atžvilgiu buvo atnaujinta iki 2008 m. vasario mėnesio. Todėl 2005 m. vasario 28 d. data prarado lemiamą reikšmę, tačiau dėl darbo sąlygų, kurios Viking Line buvo mažiau palankios nei Estijoje taikomos darbo sąlygos, Rosella eksploatacija ir toliau buvo nuostolinga. Todėl tebebuvo svarbu išspręsti šį klausimą. Viking Line įsipareigojus nemažinti etatų keičiant laivo vėliavą, 2005 m. birželio 16 d. Sprendimu Commercial Court patenkino šios įmonės reikalavimus.

12.      2005 m. birželio 30 d. ITF ir FSU dėl šio sprendimo padavė apeliacinį skundą Court of Appeal (Civil Division). 2005 m. lapkričio 3 d. Nutartimi Court of Appeal Teisingumo Teismui pateikė daug skrupulingai suformuluotų prejudicinių klausimų(3). Tikiuosi, kad per daug nesupaprastinsiu problemos, glaustumo dėlei juos sutraukdamas į tris esminius klausimus.

13.      Pirmasis klausimas yra toks, ar pagal analogiją su sprendimu Albany(4), atsižvelgiant į Bendrijos socialinę politiką, nagrinėjamos kolektyvinės priemonės nepatenka į EB 43 straipsnio ir Tarybos reglamento Nr. 4055/86(5) 1 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.

14.      Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar minėtos nuostatos „yra horizontalaus tiesioginio veikimo ir privačiai įmonei suteikia teisių, kuriomis būtų galima remtis prieš <…> profesinę sąjungą arba profesinių sąjungų asociaciją dėl šios profesinės sąjungos arba šios profesinių sąjungų asociacijos kolektyvinės priemonės“.

15.      Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar nagrinėjamomis aplinkybėmis ginčijamos priemonės yra judėjimo laisvės apribojimas ir, jeigu atsakymas teigiamas, ar jie yra objektyviai pateisinami, proporcingi ir ar jais „nėra pažeidžiama pusiausvyra tarp pagrindinės socialinės teisės imtis kolektyvinės priemonės ir įsisteigimo laisvės bei laisvės teikti paslaugas“. Šiuo atžvilgiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat klausia, ar ginčijamos priemonės turi būti laikomos tiesiogiai diskriminuojančios, netiesiogiai diskriminuojančios ar nediskriminuojančios, ir kokią reikšmę tai turi šias priemones vertinant pagal atitinkamas nuostatas judėjimo laisvės srityje.

II – Vertinimas

A –    Išankstinės pastabos

16.      Nacionalinio teismo pateikti klausimai yra susiję su EB 43 straipsniu ir Reglamento Nr. 4055/86 1 straipsnio 1 dalimi.

17.      Reglamentu Nr. 4055/86 reguliuojama laisvė teikti jūrų transporto paslaugas tarp valstybių narių bei valstybių narių ir trečiųjų šalių. Pagal šį reglamentą „laisvę teikti paslaugas reguliuojančių Sutarties taisyklių visuma“ tampa taikoma jūrų transporto paslaugoms tarp valstybių narių(6). Reglamento 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „laisvės teikti jūrų transporto paslaugas tarp valstybių narių <...> principas taikomas valstybių narių nacionaliniams subjektams, įsisteigusiems kitoje, o ne toje valstybėje narėje, kuriai yra skirtos paslaugos“. Iš esmės ši nuostata yra EB 49 straipsniu garantuojamo laisvės teikti paslaugas principo išraiška jūrų transporto srityje(7).

18.      Vis dėlto nagrinėjama byla yra tiesiogiai susijusi su EB 43 straipsniu garantuojama įsisteigimo laisve. Jeigu Viking Line pakeistų Rosella vėliavą, tai prilygtų naudojimuisi įsisteigimo laisve. Kaip Teisingumo Teismas konstatavo sprendime Factortame ir kt., laivo registracija, kuri yra priemonė „ekonominei veiklai, apimančiai įsisteigimą registracijos valstybėje narėje, vykdyti“, yra įsisteigimas pagal EB 43 straipsnį(8).

19.      Taigi Viking Line ketina, visų pirma, pasinaudoti įsisteigimo laisve, kad vėliau galėtų naudotis laisve teikti paslaugas. O ITF ir FSU siekia nustatyti tam tikras sąlygas Viking Line naudojimuisi įsisteigimo laisve ir grasina boikotuoti Viking Line teikiamas pervežimo keleiviniais keltais paslaugas, jeigu ši nuspręstų pakeisti Rosella vėliavą nesilaikydama jų sąlygų.

B –    Nuostatų, reglamentuojančių judėjimo laisvę, taikymas kolektyvinėms priemonėms

20.      FSU ir ITF laikosi nuomonės, kad profesinės sąjungos arba profesinių sąjungų asociacijos kolektyvinė priemonė, kuria skatinama įgyvendinti Bendrijos socialinės politikos tikslus, nepatenka į EB 43 straipsnio ir Reglamento Nr. 4055/86 taikymo sritį. Jos teigia, kad nuostatų judėjimo laisvės srityje taikymas pakenktų darbuotojų teisei į kolektyvines derybas ir teisei streikuoti, siekiant sudaryti kolektyvinę darbo sutartį. Šiuo atžvilgiu jos pažymi, kad teisė jungtis į asociacijas ir teisė streikuoti daugeliu tarptautinių dokumentų yra saugomos kaip pagrindinės teisės. Be to, teisė streikuoti vykdant kolektyvines derybas yra gerbiama pagal bendras valstybių narių konstitucines tradicijas ir todėl yra bendrasis Bendrijos teisės principas. Pagal analogiją remdamosi Teisingumo Teismo logika sprendime Albany(9) FSU ir ITF teigia, kad Sutarties XI antraštinės dalies socialinės nuostatos leidžia netaikyti EB 43 straipsnio ir Reglamento Nr. 4055/86 tokių darbo ginčų, kaip nagrinėjamas, srityje.

21.      Pirmuoju klausimu nacionalinis teismas iš esmės klausia, ar šis požiūris yra teisingas. Mano nuomone, atsakymas į šį klausimą turi būti neigiamas.

22.      Iš tikrųjų FSU ir ITF sako, kad nuostatų judėjimo laisvės srityje taikymas profesinės sąjungos arba profesinių sąjungų asociacijos kolektyvinėms priemonėms pakenktų Bendrijos socialinės politikos tikslams ir paneigtų teisės jungtis į asociacijas ir teisės streikuoti kaip pagrindinių teisių pobūdį. Tačiau ši prielaida yra neteisinga.

23.      Nuostatos įsisteigimo ir paslaugų teikimo laisvės srityse nėra kaip nors nesuderinamos su pagrindinių laisvių apsauga arba su Bendrijos socialinės politikos tikslais. Nei Sutarties nuostatos judėjimo laisvės srityje, nei teisė jungtis į asociacijas ar teisė streikuoti nėra absoliučios. Be to, jokia Sutarties nuostata neleidžia teigti, kad Bendrijos socialinės politikos tikslams visuomet turi būti teikiama pirmenybė kito tikslo – tinkamai veikiančios bendrosios rinkos – atžvilgiu. Atvirkščiai, abiejų šių politinių tikslų įtraukimas į Sutarties nuostatas reiškia Bendrijos siekį suderinti abi šias politikos sritis. Todėl jeigu judėjimo laisvės apribojimas atsiranda naudojantis pagrindine teise arba vykdant priemones, patenkančias į socialinės politikos nuostatų taikymo sritį, tai dar nereiškia, kad nuostatos judėjimo laisvės srityje tampa netaikytinos.

24.      Šią išvadą patvirtina ir Teisingumo Teismo praktika. Sprendime Schmidberger buvo nagrinėjamas Austrijos vyriausybės leidimas surengti demonstraciją, kuri ribojo laisvą prekių judėjimą; ši vyriausybė manė, kad drausdama rengti demonstraciją pažeistų išraiškos laisvę ir susirinkimų laisvę(10). Sprendime Omega Teisingumo Teismas susidūrė su priemone, kuria buvo siekiama saugoti žmogaus orumą, tačiau kuri ribojo paslaugų teikimo laisvę(11). Abiejose bylose Teisingumo Teismas pripažino, kad ginčo priežastis yra pagrindinės teisės, kurios turi būti gerbiamos kaip bendrieji Bendrijos teisės principai(12). Tačiau nė vienoje iš jų Teisingumo Teismas nepasakė, kad dėl šios priežasties nagrinėjamiems apribojimams netaikomos nuostatos judėjimo laisvės srityje. Užuot tai nusprendęs, Teisingumo Teismas konstatavo, kad nors šios nuostatos ir taikomos, judėjimo laisvės apribojimai neviršijo to, kas gali būti teisėtai pripažįstama būtina nagrinėjamai pagrindinei teisei apsaugoti(13).

25.      Nusistovėjusioje Teisingumo Teismo praktikoje panašiai pripažįstama, kad su socialine politika susiję viešieji interesai gali pateisinti tam tikrus judėjimo laisvės apribojimus, jei šie apribojimai neviršija to, kas būtina jų tikslams pasiekti(14). Vis dėlto Teisingumo Teismas niekada nėra pripažinęs, kad tokie apribojimai apskritai nepatenka į nuostatų judėjimo laisvės srityje taikymo sritį. Iš tiesų, paėmus tik kelis pavyzdžius iš Teisingumo Teismo praktikos, patenkančiomis į nuostatų judėjimo laisvės srityje taikymo sritį buvo pripažintos ir aplinkos(15), ir vartotojų(16), ir spaudos pliuralizmo(17), ir visuomenės sveikatos(18) apsaugos priemonės. Todėl būtų akivaizdžiai neįprasta pripažinti, kad, priešingai nei pirma minėtos priemonės, socialinės politikos tikslais priimtos priemonės negali būti vertinamos pagal nuostatas judėjimo laisvės srityje.

26.      Galiausiai manęs neįtikina tariama analogija su sprendimu Albany(19). Šiame sprendime buvo nagrinėjama darbdaviams ir darbuotojams atstovaujančių organizacijų kolektyvinė sutartis, kuria buvo įsteigtas sektorinis pensijų fondas, kuriame narystė buvo privaloma. Teisingumo Teismas konstatavo, kad pagal savo pobūdį ir tikslą ši sutartis nepatenka į EB 81 straipsnio taikymo sritį. Tačiau jeigu sutartis arba veikla nepatenka į konkurencijos taisyklių taikymo sritį, tai dar nereiškia, kad jie taip pat nepatenka į nuostatų judėjimo laisvės srityje taikymo sritį. Visiškai priešingai, iš sprendimų Wouters(20) ir Meca‑Medina(21) matyti, kad sutartis arba veikla gali patekti į vienos ir tuo pačiu metu nepatekti į kitos(22) nuostatų grupės taikymo sritį.

27.      Be to, atrodo, kad pagrindinis rūpestis sprendime Albany buvo išvengti galimo Sutarties nuostatų prieštaravimo. Sutartis skatina socialinį dialogą, leidžiantį sudaryti kolektyvines darbo sutartis dėl darbo sąlygų ir darbo užmokesčio. Tačiau šiam tikslui būtų rimtai pakenkta, jeigu tuo pat metu Sutartis draustų tokias sutartis dėl joms būdingo poveikio konkurencijai(23). Todėl kolektyvinės sutartys naudojasi „ribotu antimonopoliniu imunitetu“(24). O Sutarties nuostatos judėjimo laisvės srityje nekelia tokio nuostatų prieštaravimo viena kitai pavojaus, nes, kaip jau pažymėjau pirma, šios nuostatos gali būti suderinamos su socialinės politikos tikslais(25).

28.      Todėl aš siūlau Teisingumo Teismui į pirmąjį nacionalinio teismo pateiktą klausimą pateikti tokį atsakymą: profesinės sąjungos arba profesinių sąjungų asociacijos kolektyvinė priemonė, kuria skatinama įgyvendinti Bendrijos socialinės politikos tikslus, vien dėl šios priežasties negali būti laikoma nepatenkančia į EB 43 straipsnio ir Reglamento Nr. 4055/86 taikymo sritį.

C –    Nuostatų judėjimo laisvės srityje horizontalus taikymas

29.      Antrasis nacionalinio teismo pateiktas klausimas susijęs su EB 43 ir 49 straipsnių horizontaliu veikimu(26). FSU ir ITF teigia, kad joms šiomis nuostatomis nesukuriama jokių pareigų, nes jos nukreiptos į viešąsias priemones. Jos pažymi, kad ir FSU, ir ITF yra privatūs juridiniai asmenys, neturintys jokios teisės aktų leidybos įgaliojimų. O Viking Line teigia, kad jai turi būti leidžiama remtis nagrinėjamomis nuostatomis, ypač atsižvelgiant į profesinių sąjungų galimybes sudaryti kliūčių judėjimo laisvei.

30.      Šį klausimą nagrinėsiu keturiais etapais. Pirma, pradėsiu paaiškindamas, kad nagrinėjamos nuostatos gali sukurti pareigų privatiems asmenims. Antra, pabandysiu paaiškinti, kokios rūšies privačioms priemonėms taikomos nuostatos judėjimo laisvės srityje. Trečia, nagrinėsiu dažnai ignoruojamą, tačiau svarbią problemą: kaip horizontalų nuostatų judėjimo laisvės srityje veikimą galima suderinti su nacionalinėje teisėje pasirenkamos saugoti privačios autonomijos ir privačių asmenų ginčų sprendimo laikymusi? Galiausiai po šių bendresnio pobūdžio pastebėjimų pasiūlysiu atsakymą į klausimą, ar įmonė gali remtis EB 43 straipsniu ir Reglamento Nr. 4055/86 1 straipsnio 1 dalimi prieš profesinę sąjungą arba profesinių sąjungų asociaciją teisme nagrinėjamoje byloje.

 Ar nuostatos judėjimo laisvės srityje sukuria pareigas privatiems asmenims?

31.      Sutartis tiesiogiai neišsprendžia klausimo dėl EB 43 ir 49 straipsnių horizontalaus veikimo. Todėl būtina atsižvelgti į šių nuostatų vietą ir funkcijas Sutarties struktūroje.

32.      Kartu su konkurencijos taisyklėmis nuostatos judėjimo laisvės srityje priklauso nuosekliai nuostatų grupei, kurios tikslas apibūdintas EB 3 straipsnyje(27). Šis tikslas – užtikrinti tarp valstybių narių laisvą keitimąsi prekėmis, paslaugomis, asmenimis ir kapitalu sąžiningos konkurencijos sąlygomis(28).

33.      Nuostatomis judėjimo laisvės ir konkurencijos srityse šio tikslo siekiama daugiausia garantuojant teises rinkos dalyviams. Iš esmės jomis saugomi rinkos dalyviai, suteikiant jiems teisę ginčyti tam tikras kliūtis naudotis galimybe konkuruoti bendrojoje rinkoje vienodomis sąlygomis(29). Ši galimybė yra opus klausimas siekiant lėšų paskirstymo veiksmingumo Bendrijoje apskritai. Nesant nuostatų judėjimo laisvės ir konkurencijos srityse būtų neįmanoma pasiekti pagrindinio Bendrijos tikslo – veiksmingos bendrosios rinkos.

34.      Paprastai valstybės narės valdžios institucijų padėtis yra tokia, kuriai esant leidžiama įsikišti į bendrosios rinkos veikimą ir riboti rinkos dalyvių veiklą. Tą patį galima pasakyti apie tam tikras įmones, sudariusias neteisėtus susitarimus arba užimančias dominuojančią padėtį reikšmingoje bendrosios rinkos dalyje. Todėl nieko nestebina, kad Sutartis suteikia rinkos dalyviams teises, kuriomis galima remtis prieš valstybės narės valdžios institucijas ir prieš tokias įmones. Pastaruoju atveju pagrindinį vaidmenį atlieka konkurencijos taisyklės; valstybės narės valdžios institucijų atveju toks vaidmuo tenka nuostatoms judėjimo laisvės srityje(30). Taigi tam, kad rinkos dalyvių teisės būtų užtikrintos veiksmingai, konkurencijos taisyklės yra horizontalaus(31), o judėjimo laisvės – vertikalaus veikimo(32).

35.      Vis dėlto tai dar nepatvirtina argumento a contrario, kad Sutartis užkerta kelią horizontaliam nuostatų judėjimo laisvės srityje veikimui. Visiškai priešingai – toks horizontalus veikimas logiškai išplauktų iš Sutarties, jei jo reikėtų, siekiant suteikti rinkos dalyviams visoje Bendrijoje teisę naudotis vienodomis galimybėmis, kad patektų į bet kurią bendrosios rinkos dalį.

36.      Taigi šios problemos esmė yra klausimas: ar Sutartis reiškia, kad siekiant užtikrinti tinkamą bendrosios rinkos veikimą nuostatos judėjimo laisvės srityje saugo rinkos dalyvių teises ribodamos ne tik valstybių narių valdžios institucijų kompetenciją, bet taip pat ir kitų subjektų autonomiją?

37.      Kai kurie teisininkai yra pasiūlę į šį klausimą atsakyti griežtai neigiamai, kaip pagrindinį savo argumentą nurodydami, jog pakanka konkurencijos taisyklių, kad būtų įveiktos bendrosios rinkos tinkamam veikimui privačių subjektų sudaromos kliūtys(33). Tačiau kiti yra pažymėję, kad privačios priemonės, t. y. priemonės, kurių imasi ne valstybė ir kurioms netaikomos konkurencijos taisyklės, lygiai taip pat gali trukdyti tinkamam bendrosios rinkos veikimui, todėl būtų neteisinga tokioms priemonėms visiškai netaikyti taisyklių judėjimo laisvės srityje(34).

38.      Mano nuomone, pastarasis požiūris yra labiau realus. Be to, jį patvirtina Teisingumo Teismo praktika. Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad nuostatos judėjimo laisvės srityje gali riboti privačių asmenų autonomiją – visų pirma sprendimuose Komisija prieš Prancūziją(35) ir Schmidberger(36). Abiejuose sprendimuose iš esmės remiamasi logika, kad privačiomis priemonėmis gali būti sukeltas pavojus nuostatų judėjimo laisvės srityje tikslams. Dėl šios priežasties Teisingumo Teismas konstatavo, kad neturėtų būti leidžiami privačių asmenų veiksmai, kuriais tinkamai neatsižvelgiama į kitų privačių asmenų teises, kylančias iš nuostatų judėjimo laisvės srityje. Sprendime Komisija prieš Prancūziją Prancūzijos ūkininkų aršių protestų padarinys buvo paneigta kitų privačių asmenų teisė parduoti ir importuoti vaisius ir daržoves iš kitų valstybių narių. Sprendime Schmidberger kliūtys laisvam prekių judėjimui buvo beveik tokios pat rimtos. Vis dėlto iš esmės Teisingumo Teismas įvertino demonstrantų grupės išraiškos laisvę ir transporto bendrovės teisę laisvai vežti prekes iš vienos valstybės narės į kitą ir taip horizontaliai taikė pagrindinį laisvo prekių judėjimo principą.

39.      Galima atkreipti dėmesį į tai, kad sprendimas Schmidberger priimtas dėl ieškinio, kurį privati šalis pareiškė prieš valstybę. Tokia procedūra yra bendra daugeliui, jeigu ne visoms nacionalinėms teisės sistemoms, kurios civilinėse bylose neleidžia remtis konstitucinėmis nuostatomis kaip savarankišku ieškinio pagrindu. Tai yra kitas būdas horizontaliam konstitucinių teisių veikimui sukelti, t. y. kildinti iš šių teisių valstybės pareigą įsikišti tokiais atvejais, kai dėl vienos privačios šalies priemonių kyla pavojus kitos privačios šalies konstitucinėms teisėms(37). Lygiai toks pat paplitęs būdas suteikti konstitucinėms teisės norminį pobūdį horizontaliuose santykiuose – pripažinti jas privalomomis, teismui sprendžiant bylą tarp privačių šalių. Tiek aiškindamas sutarčių sąlygas ar nuostatas, reglamentuojančias ieškinių dėl žalos atlyginimo pateikimą, tiek spręsdamas, ar patenkinti prašymą uždrausti tam tikrus veiksmus, būdamas valstybės institucija teismas turi priimti sprendimą, kuriuo gerbiamos šalių konstitucinės teisės(38). Privačių šalių teisių atribojimas šiais būdais yra žinomas kaip „mittelbare Drittwirkung“, „indirect horizontal effect“ arba netiesioginis horizontalus veikimas. Taip gaunamas rezultatas, kad valstybei skirtos konstitucinės nuostatos pavirsta teisės normomis, kurios taikomos tarp privačių šalių, o tai rodo, jog „vyriausybė yra trečioji šalis kiekvienoje privačioje byloje įstatymo arba šį įstatymą vykdančio teismo forma“(39).

40.      Kalbant apie konstitucinių teisių atitinkamų sričių atribojimą, netiesioginis horizontalus veikimas savo forma gali skirtis nuo tiesioginio horizontalaus veikimo; tačiau pati esmė yra vienoda(40). Tai paaiškina, kodėl sprendimas Defrenne yra laikomas pripažįstančiu EB 141 straipsnio „tiesioginį horizontalų veikimą“, net jei Teisingumo Teismas šios nuostatos horizontalų veikimą aiškino kaip nacionalinių teismų pareigą(41). Tai taip pat paaiškina, kodėl Teisingumo Teismo praktikoje jau yra atmestas teismo posėdyje Komisijos pateiktas argumentas, kad Teisingumo Teismas turėtų atmesti tiesioginį horizontalų veikimą, remdamasis tuo, kad nuostatų judėjimo laisvės srityje ir nuo jų nukrypti leidžiančių nuostatų nebuvo ketinta taikyti tarp privačių šalių. Jeigu byla Schmidberger būtų buvusi sprendžiama kaip privati byla tarp transporto bendrovės ir demonstrantų, Teisingumo Teismas vis tiek būtų turėjęs įvertinti šios bendrovės judėjimo laisvę ir demonstrantų teisę vykdyti demonstracijas(42). Iš tiesų šiuo metu nagrinėjama byla teoriškai galėjo pasiekti Teisingumo Teismą kaip byla prieš Suomijos valdžios institucijas dėl to, kad jos neapribojo kolektyvinės priemonės prieš Viking Line. Tačiau tai nebūtų pakeitę pačios problemos esmės: kaip suderinti Viking Line judėjimo laisvę su FSU ir ITF teisėmis jungtis į asociacijas ir streikuoti(43)?

 Kokios rūšies privačioms priemonėms taikomos nuostatos judėjimo laisvės srityje?

41.      Vis dėlto tai nereiškia, kad nuostatomis judėjimo laisvės srityje galima remtis visose bylose, iškeltose prieš privatų asmenį. Valstybės valdžios institucijoms tenkanti normatyvinė ir socialinė‑ekonominė kompetencija reiškia, kad šios valdžios institucijos iš esmės turi didelį potencialą sukliudyti tinkamam bendrosios rinkos veikimui. Padėtį sunkina tai, kad, nepaisant, jog formaliai valstybės valdžios institucijų priemonės yra bendro pobūdžio, iš tikrųjų jos niekada nėra visiškai savarankiškos. Jos žymi platesnį politinį pasirinkimą ir todėl turi poveikį visiems, kurie nori pasinaudoti judėjimo laisvėmis atitinkamoje jurisdikcijoje. Be to, valstybės valdžios institucijos mažiau nei privatūs ūkio subjektai yra linkusios savo elgesį keisti, reaguodamos į ekonomines iniciatyvas, kurios užtikrintų įprastą rinkos veikimą(44). Todėl nuostatų judėjimo laisvės srityje taikymo sritis apima bet kokį valstybės veikimą ar neveikimą, kuris gali sudaryti kliūčių ar padaryti mažiau patrauklų naudojimąsi judėjimo laisvėmis(45).

42.      Atvirkščiai, daugeliu atvejų privatūs subjektai tiesiog neturi tiek daug įtakos, kad veiksmingai užkirstų kelią kitiems asmenims naudotis judėjimo laisvėmis. Jeigu privatus parduotuvės savininkas atsisakytų pirkti prekes iš kitų valstybių narių, tai nesutrukdytų bendrosios rinkos veikimui. To priežastis – tiekėjams iš kitų valstybių narių liktų galimybė savo prekėmis prekiauti kitais būdais. Be to, minėtas parduotuvės savininkas greičiausiai nukentėtų konkurencinėje kovoje su kitais mažmenininkais, kurių nekankina sąžinės priekaištai perkant prekes iš užsienio ir kurie dėl šios priežasties pirkėjams gali pasiūlyti mažesnes kainas ir didesnį pasirinkimą. Atgrasymui nuo tokio elgesio pakaktų vien šios perspektyvos. Taigi pati rinka „tuo pasirūpins“. Tokiomis aplinkybėmis Bendrijos teisei nėra jokios priežasties kištis.

43.      Tai reiškia, kad nuostatos judėjimo laisvės srityje yra tiesiogiai taikomos visoms privačioms priemonėms, kurios gali veiksmingai apriboti kitų asmenų naudojimąsi judėjimo laisvėmis. Tačiau kaip nustatyti, ar būtent taip ir yra? Atrodo, kad atsakymas į šį klausimą nėra paprastas. Teisingumo Teismas savo praktikoje nuostatų judėjimo laisvės srityje tiesioginį horizontalų taikymą pripažįsta labai atsargiai ir tik konkrečiais atvejais.

44.      Daugelis šių bylų buvo susijusios su naudojimusi intelektinės nuosavybės teisėmis(46). Šių teisių turėtojai turi teisėtą ekonominį interesą naudotis šiomis teisėmis savo pasirinktu būdu(47). Vis dėlto reikia rasti tokių interesų ir laisvo prekių judėjimo principo pusiausvyrą(48). Priešingu atveju intelektinės nuosavybės teisių turėtojai „galėtų atskirti nacionalines rinkas ir taip apriboti prekybą tarp valstybių narių“(49).

45.      Panašiai Teisingumo Teismas nuostatas judėjimo laisvės srityje pritaikė nacionalinėms ir tarptautinėms profesionalaus sporto asociacijoms(50). Nesunku suprasti kodėl. Minėtos asociacijos turi dominuojančią įtaką organizuojant profesionalų sportą kaip sienas peržengiančią ekonominę veiklą. Jos gali įvesti taisykles, kurios faktiškai būtų privalomos beveik visiems, norintiems užsiimti tokia veikla. Kaip Teisingumo Teismas pažymėjo sprendime Deliège, „laisvo asmenų judėjimo ir laisvės teikti paslaugas tarp valstybių narių kliūčių panaikinimui kiltų pavojus, jeigu valstybės sukeltų kliūčių pašalinimas galėtų būti neutralizuotas kliūtimis, atsirandančiomis viešosios teisės nereglamentuojamoms asociacijoms ir organizacijoms įgyvendinant savo teisinę autonomiją“(51).

46.      Nuostatų judėjimo laisvės srityje taikymas privačioms priemonėms yra itin reikšmingas darbo sąlygų ir įsidarbinimo srityje(52). Tai Teisingumo Teismas pripažino sprendime Angonese, kur EB 39 straipsnį pritaikė privačiam Bolcano bankui(53). R. Angonese ketino dalyvauti konkurse darbo vietai šiame banke užimti. Tačiau šiame konkurse buvo galima dalyvauti tik turint dvikalbystės pažymėjimą, kurį išduodavo Bolcano provincijos valdžios institucijos ir kurį buvo galima gauti tik šioje provincijoje. Šia sąlyga pakartotas reikalavimas, kuris anksčiau buvo taikomas įsidarbinant valstybės tarnyboje, ir šia prasme buvo tęsiama nusistovėjusi praktika. Kaip Teisingumo Teismas pažymėjo savo sprendime, Bolcano gyventojai įprastai pasirūpindavo šiuo pažymėjimu, norėdami įsidarbinti, ir jį vertino kaip „privalomą įprasto ugdymo etapą“(54). Nors R. Angonese pažymėjimo neturėjo, abi kalbas jis mokėjo kuo puikiausiai ir turėjo kitus tai liudijančius diplomus. Vis dėlto jam buvo neleista dalyvauti konkurse.

47.      Darbuotojai negali pakeisti savo profesinės kvalifikacijos ar gauti kitą darbą taip lengvai, kaip prekybininkai gali pakeisti savo produktus arba surasti kitų būdų jais prekiauti. Todėl tokios įdarbinimo sąlygos, kurios buvo nagrinėjamos sprendime Angonese, yra žalingos bendrosios rinkos veikimui net tuo atveju, kai jas nustato privatus bankas kaip nusistovėjusios praktikos regione dalį. Galimybė, kad ilgainiui ekonominės paskatos panaikins tokias įdarbinimo sąlygas, yra menka paguoda privačiam asmeniui, kuris darbo ieško šiandien. Tikriausiai daugiau nei bet kurioje kitoje srityje posakis, kad „rinka gali būti iracionali ilgiau, nei tu gali būti mokus“(55), skamba panašiausiai į tiesą būtent laisvo darbuotojų judėjimo srityje.

48.      Todėl iš to, kas pasakyta, darytina išvada, kad nuostatos judėjimo laisvės srityje yra taikomos privačioms priemonėms, kurios dėl savo bendro poveikio laisvo judėjimo teisių turėtojams gali sukelti kliūčių, kurių šie negali protingai apeiti, ir taip apriboti jų naudojimąsi šiomis teisėmis.

 Nuostatų judėjimo laisvės srityje horizontalus veikimas ir pagarba pagal nacionalinę teisę saugomai privačiai autonomijai

49.      Žinoma, išvada, kad tam tikriems privatiems subjektams taikomos nuostatos judėjimo laisvės srityje, dar nereiškia jų privačios autonomijos pabaigos. Tai taip pat nebūtinai reiškia, kad jiems turi būti taikomi tie patys standartai kaip valstybės valdžios institucijoms. Teisingumo Teismas gali taikyti skirtingus kontrolės lygius, nelygu naudojimosi judėjimo laisve kliūties šaltinis ir kilmė, taip pat konkuruojančių privačios autonomijos reikalavimų galia ir teisėtumas. Kitaip tariant, privatūs subjektai dažnai gali elgtis taip, kaip valdžios institucijoms yra neleidžiama(56)

50.      Teisingumo Teismas taip pat yra pripažinęs, kad valstybės narės naudojasi veiksmų laisve, kai reikia užkirsti kelią judėjimo laisvės kliūtims, kylančioms iš privačių subjektų elgesio(57). Šiuo klausimu Teisingumo Teismas konstatavo, kad „Bendrijos institucijos negali veikti vietoj valstybių narių ir nurodyti joms priemones, kurias jos turi priimti ir veiksmingai taikyti, kad užtikrintų“ naudojimąsi judėjimo laisve(58). Taigi nuostatos judėjimo laisvės srityje nustato tam tikras ribas, kurių laikantis gali būti išspręstas dviejų privačių šalių konfliktas, o konkretų kiekvieno atvejo sprendimą numato toli gražu ne visada(59).

51.      Todėl rezultatas yra reikšmingas: net jeigu konkretus atvejis patenka į nuostatų judėjimo laisvės srityje taikymo sritį, šios nuostatos nepakeičia nacionalinės teisės kaip atitinkamo norminio pagrindo privačių subjektų konfliktams vertinti. Visiškai atvirkščiai, valstybės narės gali laisvai reguliuoti privačių asmenų elgesį, jeigu jos laikosi Bendrijos teisėje nustatytų ribų.

52.      Šis valstybių narių laisvės laipsnis turi procesinę reikšmę. Nors civilinio proceso normos nacionalinėse teisės sistemose skiriasi, visoms joms būdinga tai, kad už savo ginčo turinio ir ribų suformulavimą pirmiausia yra atsakingos pačios bylos šalys. Jeigu šioms šalims būtų leista ieškiniuose nacionaliniams teismams remtis tik taikytinomis Sutarties nuostatomis judėjimo laisvės srityje, kiltų pavojus, kad taikytinos nacionalinės nuostatos liks nuošalyje. Kad taip neatsitiktų, pagal proceso autonomijos principą valstybės narės gali reikalauti, kad ieškiniai prieš privačią šalį dėl judėjimo laisvės pažeidimo būtų teikiami neperžengiant nacionalinio teisinio pagrindo ir pasinaudojant vidaus teisėje numatytomis ieškinių rūšimis, pavyzdžiui, ieškiniais dėl kvazideliktinės arba sutartinės atsakomybės.

53.      Spręsdamas jam perduotą ginčą, nacionalinis teismas yra raginamas taikyti nacionalinę teisę derindamas ją su Sutarties nuostatomis judėjimo laisvės srityje(60). Jeigu tai yra neįmanoma, ir nacionalinė teisė prieštarauja nuostatoms judėjimo laisvės srityje, tuomet pastarosios nuostatos turi viršenybę(61). Jeigu, nacionalinei teisei nenumatant tokio ieškinio, kuriuo būtų galima užginčyti judėjimo laisvės pažeidimą, pasinaudoti teisinės gynybos priemonėmis būtų neįmanoma, tuomet pagal veiksmingumo principą reikalavimą būtų galima tiesiogiai grįsti atitinkama Sutarties nuostata(62).

54.      Taigi vidaus teisei, kuri yra pagrįsta nacionalinės teisės sistemos vertybėmis, išsaugoma priderama vieta privačių šalių ginčus reguliuojančiame normatyviniame pagrinde. Tuo pačiu metu yra užtikrinamas Bendrijos teisės veiksmingumas.

 Vertinimas nagrinėjamoje byloje

55.      Remiantis prašyme priimti prejudicinį sprendimą suformuluotomis faktinėmis aplinkybėmis, FSU ir ITF suderintomis priemonėmis, ypač kai jos užkerta kelią Viking Line derėtis su ITF priklausančiomis profesinėmis sąjungomis Estijoje, realiais siekiama, kad Viking Line naudojimasis įsisteigimo teise taptų priklausomas nuo FSU sutikimo. FSU ir ITF priemonės bendrai gali veiksmingai apriboti tokios bendrovės kaip Viking Line naudojimąsi įsisteigimo teise.

56.      Todėl siūlau Teisingumo Teismui į nacionalinio teismo pateiktą antrąjį prejudicinį klausimą atsakyti taip: tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, nacionaliniame teisminiame procese tarp bendrovės ir profesinės sąjungos arba profesinių sąjungų asociacijos EB 43 straipsnis ir Reglamento Nr. 4055/86 1 straipsnio 1 dalis yra horizontalaus veikimo.

D –    Pusiausvyra tarp įsisteigimo laisvės ir teisės imtis kolektyvinės priemonės

57.      Dėl visai suprantamų ekonominių priežasčių Viking Line visų pirma siekia pasinaudoti savo įsisteigimo laisve. Sutartis saugo šią laisvę, nes galimybė bendrovei persikelti į valstybę narę, kur jos einamosios išlaidos būtų mažesnės, yra lemiama, siekiant veiksmingos prekybos Bendrijos viduje. Jeigu bendrovėms būtų leidžiama naudotis tik konkrečioje valstybėje arba regione esančiais gamybiniais ištekliais, tai trukdytų ekonominiam šio regiono, taip pat tų regionų, kuriuose reikiami ištekliai yra lengviau pasiekiami, vystymuisi. Todėl naudojimasis įsisteigimo laisve prisideda prie visų valstybių narių ekonominės gerovės augimo(63).

58.      Tačiau kurdama visuotinę naudą įsisteigimo laisvė neretai turi ir skaudžių pasekmių, ypač bendrovių, kurias buvo nuspręsta perkelti, darbuotojams. Ekonominio progreso realizavimas per Bendrijos vidaus prekybą neišvengiamai yra susijęs su rizika, kad darbuotojai visoje Bendrijoje susidurs su darbo sąlygų pasikeitimu arba netgi neteks savo darbo. Ši rizika, tapusi realybe laivo Rosella įgulai, būtent ir paskatino FSU ir ITF priemonių.

59.      Sukūrusi bendrąją rinką Sutartis nepalieka nuošalyje ir darbuotojų, kuriems padarė žalos neigiami tokios rinkos bruožai. Visiškai atvirkščiai, Europos ekonominė tvarka tvirtai remiasi socialine sutartimi: darbuotojai Europoje turi susitaikyti su besikartojančiomis neigiamomis pasekmėmis, kurios yra neišvengiamos, kai pasitelkiant bendrąją rinką mainais už visuomenės įsipareigojimą bendrai gerinti darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygas, taip pat teikti ekonominę pagalbą tiems darbuotojams, kurie dėl rinkos veiksnių susiduria su sunkumais, kuriama didėjanti gerovė(64). Kaip matyti iš Sutarties preambulės, tokia socialinė sutartis yra jos dalis.

60.      Teisė jungtis į asociacijas ir teisė imtis kolektyvinių priemonių yra pagrindinės priemonės, kurios leidžia išgirsti darbuotojų balsą ir priverčia vyriausybes ir darbdavius laikytis savosios socialinės sutarties dalies. Šios teisės suteikia galimybę atkreipti dėmesį, kad už bendrovės persikėlimą, nors galiausiai ir naudingą visuomenei, moka perkeliami darbuotojams ir kad išlaidų našta neturėtų atitekti tik jiems. Todėl teisė jungtis į asociacijas ir teisė imtis kolektyvinių priemonių yra pagrindinės Bendrijos teisės sistemos teisės, o tai patvirtina Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija(65). Vis dėlto pagrindinis nagrinėjamos bylos klausimas – kokiais tikslais galima naudotis kolektyvinėmis priemonėmis ir kiek toli galima eiti jomis naudojantis. Tai pasakytina ir apie labai svarbų Bendrijai tenkantį iššūkį – pasirūpinti tais darbuotojais, kuriems bendrosios rinkos veikimas padarė žalos, ir tuo pačiu metu siekti Bendrijos vidaus prekybos teikiamos visuotinės naudos.

61.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar numatytomis ITF ir FSU priemonėmis „nėra pažeidžiama pusiausvyra tarp pagrindinės socialinės teisės imtis kolektyvinės priemonės ir įsisteigimo laisvės bei laisvės teikti paslaugas“. Šį klausimą nagrinėjant platesniame kontekste galima atidžiau įvertinti nagrinėjamos kolektyvinės priemonės formą ir tikslą.

62.      Paprastai profesinių sąjungų suderinta kolektyvinių priemonių politika yra teisėta priemonė, siekiant apsaugoti jūrininkų darbo užmokestį ir darbo sąlygas. Tačiau kolektyvinės priemonės, kurių poveikis yra atskirtos nacionalinės darbo rinkos ir kurios trukdo samdyti jūrininkus iš tam tikrų valstybių narių, kad būtų apsaugotos kitų valstybių narių jūrininkų darbo vietos, būtų nutaikytos į pačią diskriminacijos draudimo principo, kuriuo pagrįsta bendroji rinka, esmę.

63.      Norint nustatyti, ar šioje byloje nagrinėjamos suderintos kolektyvinių priemonių politikos poveikis – atskirtos nacionalinės darbo rinkos, pažeidžiant diskriminacijos draudimo principą, reikėtų išskirti dvi kolektyvinių priemonių, kurios gali būti aktualios nagrinėjamoje byloje, rūšis: kolektyvinės priemonės, skirtos įtikinti Viking Line išlaikyti dabartinės įgulos darbo vietas ir darbo sąlygas, ir kolektyvinės priemonės, skirtos jūrininkų darbo sąlygoms visoje Bendrijoje pagerinti.

 Kolektyvinės priemonės, kurių imamasi ginant dabartinės įgulos darbo vietas ir darbo sąlygas

64.      Pirmoji priežastis ITF ir FSU imtis kolektyvinių priemonių gali būti skirta visoms neigiamoms pasekmėms, kurias laivo Rosella vėliavos pakeitimas turės jo dabartinei įgulai, palengvinti. Taigi suderintos kolektyvinės priemonės būtų reikalingos, pavyzdžiui, užtikrinant jų darbo užmokestį ir darbo sąlygas, užkertant kelią etatų mažinimui arba siekiant tinkamos kompensacijos.

65.      Turint omenyje veiksmų laisvę, kurią Bendrijos teisė suteikia valstybėms narėms, būtent nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į taikytinas nacionalines nuostatas, susijusias su naudojimusi teise imtis kolektyvinių priemonių, turi nuspręsti, ar nagrinėjamos priemonės neviršija to, ką nacionalinė teisė pripažįsta kaip teisėtą dabartinės įgulos interesų gynybą. Vis dėlto tą sprendžiant nacionalinių teismų pagal Bendrijos teisę pareiga užtikrinti, kad persikėlimo Bendrijos viduje atvejai būtų vertinami ne mažiau palankiai nei persikėlimas neperžengiant valstybės sienų.

66.      Taigi iš esmės Bendrijos teisė nedraudžia profesinėms sąjungoms imtis kolektyvinių priemonių, kuriomis būtų apribota įmonės, kurią ketinama perkelti į kitą valstybę narę, įsteigimo laisvė, kad būtų apsaugoti tos įmonės darbuotojai.

67.      Vis dėlto kolektyvinės priemonės, skirtos tam, kad bendrovė būtų įtikinta išlaikyti esamas darbo vietas ir darbo sąlygas, nereikėtų painioti su kolektyvine priemone, skirta užkirsti kelią įmonei teikti paslaugas, kai ji perkelta į užsienį. Pirmoji kolektyvinių priemonių rūšis yra teisėtas būdas darbuotojams išlaikyti savo teises ir atitinka tai, kas įprastai vyksta, jeigu bendrovė perkeliama į kitą vietą valstybės narės viduje. Tačiau to negalima pasakyti apie kolektyvines priemones, kuriomis paprasčiausia siekiama, kad būtų užkirstas kelias į kitą vietą perkeltai įmonei teisėtai teikti paslaugas valstybėje narėje, kurioje ji prieš tai buvo įsteigta.

68.      Trukdyti ar grasyti tai daryti kolektyvinėmis priemonėmis vienoje valstybėje narėje įsisteigusiai įmonei teisėtai teikti paslaugas kitoje valstybėje narėje iš esmės yra tokios rūšies prekybos kliūtis, kurią Teisingumo Teismas sprendime Komisija prieš Prancūziją(66) pripažino nesuderinama su Sutartimi, nes ja visiškai paneigiama bendrosios rinkos logika. Be to, jeigu tokios rūšies priemonės būtų leidžiamos, kiltų pavojus sukurti nesibaigiančių atsakomųjų veiksmų tarp socialinių grupių įvairiose valstybėse narėse atmosferą, o tai sukeltų rimtą pavojų bendrajai rinkai ir jos išreiškiamai solidarumo idėjai.

69.      Priešingai nei tvirtina ITF ir FSU, šiai išvadai jokio poveikio neturi Teisingumo Teismo praktika komandiruojamų darbuotojų srityje. Konkrečioje komandiruojamų darbuotojų srityje Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad nuostatos judėjimo laisvės srityje neužkerta kelio valstybėms narėms komandiruotiems darbuotojams, laikinai dirbantiems jų teritorijoje, taikyti nacionalinių nuostatų darbo sąlygų ir minimalaus darbo užmokesčio srityje(67). Valstybės narės turi teisę taikyti savo nacionalinius darbuotojų apsaugos standartus komandiruotiems darbuotojams, jeigu tai yra būtina ir proporcinga, siekiant suteikti komandiruotiems darbuotojams ir priimančiosios valstybės darbuotojams lygiavertę darbuotojų apsaugą(68). Vis dėlto ši Teismo praktika daugiausia kyla iš poreikio užtikrinti vienodą požiūrį į darbuotojus ir socialinę darną. Teismo praktikos komandiruojamų darbuotojų srityje tikslas – ne leisti kitoje valstybėje narėje įsisteigusioms įmonėms primesti valstybės, į kurią darbuotojai komandiruoti, darbo sąlygas ir užmokestį (nors tam tikru mastu ši Teismo praktika turi tokį poveikį), o užtikrinti, kad laikinai į valstybės narės teritoriją perkelti darbuotojai naudotųsi lygiaverte darbuotojų apsauga, palyginti su jų kolegomis priimančiojoje valstybėje narėje, su kuriais komandiruoti darbuotojai neretai turi kartu dirbti. Šis klausimas nagrinėjamoje byloje paprasčiausia nekyla.

 Kolektyvinės priemonės, skirtos jūrininkų darbo sąlygoms visoje Bendrijoje pagerinti

70.      Savaime suprantama, FSU kartu su ITF ir kitomis profesinėmis sąjungomis gali naudoti suderintas kolektyvines priemones, siekdamos pagerinti jūrininkų darbo sąlygas visoje Bendrijoje. Politika, nukreipta į nacionalinių profesinių sąjungų veiksmų koordinavimą, siekiant užtikrinti tam tikras jūrininkų teises, atitinka jų teisę į kolektyvines priemones. Iš esmės tokia politika reiškia protingą atsvarą įmonių veiksmams, kai šios, naudodamosi judėjimo laisve, siekia sumažinti darbo jėgos išlaidas. Šiuo klausimu negalima pamiršti, kad darbuotojams judėti yra sunkiau nei kapitalui ar įmonėms. Negalėdami savo nepasitenkinimo išreikšti palikdami įmonę, darbuotojai turi veikti suvienydami savo jėgas. Taigi darbuotojų teisės veikti kolektyviai pripažinimas Europos lygiu paprasčiausiai perkelia nacionalinių kolektyvinių priemonių logiką į Europos areną. Vis dėlto lygiai taip pat, kaip yra ribojama nacionaliniu lygiu, teisė imtis kolektyvinių priemonių turi būti ribojama ir tada, kai ji vykdoma Europos lygiu.

71.      Suderintų kolektyvinių priemonių politika labai nesunkiai galima piktnaudžiauti diskriminuojant, jeigu ji pagrįsta visų nacionalinių profesinių sąjungų pareiga palaikyti bet kurios iš kolegių profesinių sąjungų kolektyvines priemones. Ji leistų bet kuriai nacionalinei profesinei sąjungai naudotis kitų profesinių sąjungų pagalba, kad persikeliant į kitą valstybę narę, netgi įvykus persikėlimui, būtų taikomi jos pasirinkti darbuotojų apsaugos standartai. Todėl iš esmės tokia politika gali apsaugoti kai kurių nacionalinių profesinių sąjungų teisę imtis kolektyvinių derybų kitų profesinių sąjungų interesų nenaudai ir atskirti darbo rinką, pažeidžiant nuostatas judėjimo laisvės srityje.

72.      Tačiau jeigu kitos profesinės sąjungos turėtų pasirinkimo laisvę, ar konkrečiu atveju dalyvauti vykdant kolektyvines priemones, būtų užkirstas kelias diskriminuojamajam piktnaudžiavimui suderinta politika. Ar taip yra nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, turi būti palikta spręsti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

III – Išvada

73.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismui siūlau pateikti šiuos atsakymus į Court of Appeal pateiktus klausimus:

„1.      Profesinės sąjungos arba profesinių sąjungų asociacijos kolektyvinė priemonė, kuria skatinama įgyvendinti Bendrijos socialinės politikos tikslus, vien dėl šios priežasties negali būti laikoma nepatenkančia į EB 43 straipsnio ir 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 4055/86 dėl laisvės teikti paslaugas principo taikymo jūrų transporto paslaugoms tarp valstybių narių bei valstybių narių ir trečiųjų šalių taikymo sritį.

2.      Tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, nacionaliniame teisminiame procese tarp bendrovės ir profesinės sąjungos arba profesinių sąjungų asociacijos EB 43 straipsnis ir Reglamento Nr. 4055/86 1 straipsnio 1 dalis yra horizontalaus veikimo.

3.      EB 43 straipsniu nedraudžiama profesinei sąjungai arba profesinių sąjungų asociacijai imtis kolektyvinių priemonių, kurios apribotų įmonės, ketinančios persikelti į kitą valstybę narę, įsisteigimo laisvę, kad būtų apsaugoti tos įmonės darbuotojai. Nacionalinis teismas turi nuspręsti, ar tokios priemonės yra teisėtos, atsižvelgdamas į taikytinas nacionalines nuostatas naudojimosi teise imtis kolektyvinių priemonių srityje, su sąlyga, kad persikėlimo Bendrijos viduje atvejai būtų vertinami ne mažiau palankiai nei persikėlimo neperžengiant valstybės sienų atvejai.

4      EB 43 straipsnis draudžia profesinės sąjungos ir profesinių sąjungų asociacijos suderintą kolektyvinių priemonių politiką, kuri, ribodama įsisteigimo laisvę, atskiria nacionalines darbo rinkas ir sukuria kliūčių samdyti darbuotojus iš tam tikrų valstybių narių, kad būtų apsaugotos kitų valstybių narių darbuotojų darbo vietos.“


1 – Originalo kalba: portugalų.


2 – ITF steigimo akto III taisyklė su pakeitimais, padarytais 40-ajame suvažiavime Vankuveryje (Kanada) 2002 m. rugpjūčio 14–21 dienomis.


3 – OL C 60, 2006, p. 16.


4 – 1999 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas Albany, C‑67/96, Rink. p. I‑5751.


5 – 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 4055/86 dėl laisvės teikti paslaugas principo taikymo jūrų transporto paslaugoms tarp valstybių narių bei valstybių narių ir trečiųjų šalių (OL L 378, p. 1).


6 – 1994 m. spalio 5 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑381/93, Rink. p. I‑5145, 13 punktas.


7 – 1994 m. gegužės 17 d. Sprendimas Corsica Ferries, C‑18/93, Rink. p. I‑1783.


8 – 1991 m. liepos 25 d. Sprendimo Factortame ir kt, C‑221/89, Rink. p. I‑3905, 22 punktas.


9 – Minėtas 4 išnašoje.


10 – 2003 m. birželio 12 d. Sprendimas Schmidberger, C‑112/00, Rink. p. I‑5659.


11 – 2004 m. spalio 14 d. Sprendimas Omega, C‑36/02, Rink. p. I‑9609.


12 – 10 išnašoje minėto sprendimo Schmidberger 71, 72 ir 76 punktai, 11 išnašoje minėto sprendimo Omega 34 punktas. Žr. dėl žmogaus orumo, kaip pagrindinės teisės pagal Bendrijos teisę, generalinės advokatės C. Stix‑Hackl išvados byloje Omega 82‑91 punktus.


13 – 10 išnašoje minėto sprendimo Schmidberger 93 punktas, 11 išnašoje minėto sprendimo Omega 38–40 punktai.


14 – Žr., pavyzdžiui, 2002 m. sausio 24 d. Sprendimo Portugaia Construções, C‑164/99, Rink. p. I‑787, 22 punktą ir 2001 m. spalio 25 d. Sprendimo Finalarte ir kt., C‑49/98, C‑50/98, C‑52/98‑C‑54/98 ir C‑68/98–C‑71/98, Rink. p. I‑7831, 33 ir 49 punktus.


15 – 1988 m. rugsėjo 20 d. Sprendimas Komisija prieš Daniją, 302/86, Rink. p. 4607.


16 – 1980 m. gruodžio 16 d. Sprendimas Fietje, 27/80, Rink. p. 3839.


17 – 199 m. birželio 26 d. Sprendimas Familiapress, C‑368/95, Rink. p. I‑3689.


18 – 2004 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Komisija prieš Nyderlandus, C‑41/02, Rink. p. I‑11375, 42 punktas.


19 – Minėtas 4 išnašoje. Žr. taip pat 1999 m. rugsėjo 21 d. Sprendimą Brentjens', C‑115/97–C‑117/97, Rink. p. I‑6025 ir 1999 m. rugsėjo 21 d. Sprendimą Drijvende Bokken, C‑219/97, Rink. p. I‑6121.


20 – 2002 m. vasario 19 d. Sprendimas Wouters ir kt., C‑309/99, Rink. p. I‑1577.


21 – 2006 m. liepos 18 d. Sprendimas Meca‑Medina ir Majcen prieš Komisiją, C‑519/04 P, Rink. p. I‑6991.


22 – Žr. taip pat mano išvados byloje FENIN prieš Komisiją (2006 m. liepos 11 d. Sprendimas FENIN prieš Komisiją, C‑205/03 P, Rink. p. I‑6295) 51 punktą.


23 – 4 išnašoje minėto sprendimo Albany 59 punktas.


24 – Generalinio advokato F. G. Jacobs išvados byloje Albany 179 ir 183 punktai. Žr. taip pat 2000 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Van der Woude, C‑222/98, Rink. p. I‑7111, 23‑27 punktus ir 2002 m. kovo 22 d. ELPA teismo sprendimo Landsorganisasjonen i Norge, E‑8/00, ELPA teismo rinkinys, p. 114, 35 ir 36 punktus.


25 – Žr. šios išvados 23 ir 25 punktus.


26 – Kaip jau paaiškinau 17 punkte, atliekant šį vertinimą Reglamento Nr. 4055/86 1 straipsnio 1 dalis gali būti prilyginta EB 49 straipsniui.


27 – 1985 m. sausio 10 d. Sprendimo Leclerc ir kt., 229/83, Rink. p. 1, 9 punktas.


28 – Žr. EB 3 straipsnio a, c ir g punktus ir, pavyzdžiui, 1966 m. liepos 13 d. Sprendimą Italija prieš Tarybą ir Komisiją, 32/65, Rink. p. 563 bei generalinio advokato W. Van Gerven išvados byloje B & Q (1989 m. lapkričio 23 d. Sprendimas, C‑145/88, Rink. p. 3851) 22 punktą.


29 – Žr. mano išvados byloje Marks & Spencer (2005 m. gruodžio 13 d. Sprendimas, C‑446/03, Rink. p. I‑10837) 37–40 punktus.


30 – 1984 m. balandžio 5 d. Sprendimo Van de Haar, 177/82 ir 178/82, Rink. p. 1797, 11 ir 12 punktai bei 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Bayer, 65/86, Rink. p. 5249, 11 punktas.


31 – 1974 m. kovo 27 d. Sprendimas BRT, 127/73, Rink. p. 313. Taip pat žr., pavyzdžiui, 2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimą Courage, C‑453/99, Rink. p. I‑6297.


32 – Žr., pavyzdžiui, 1977 m. kovo 22 d. Sprendimo Iannelli ir Volpi, 74/76, Rink. p. 557, 13 punktą; 1974 m. gruodžio 4 d. Sprendimo Van Duyn, 41/74, Rink. p. 1337, 4–8 punktus; 1976 m. liepos 7 d. Sprendimo Watson, 118/75, Rink. p. 1185, 12 punktą ir 1995 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Sanz de Lera ir kt., C‑163/94, C‑165/94 ir C‑250/94, Rink. p. I‑4821, 41 punktą.


33 – G. Marenco „Competition between national economies and competition between businesses – a response to Judge Pescatore“, Fordham International Law Journal, T 10, 1987, p. 420. Panašu, kad tokiu pat požiūriu pagrįstas 1987 m. spalio 1 d. Sprendimo VVR, 311/85, Rink. p. 3801, 30 punkte ir 2002 m. birželio 6 d. Sprendimo Sapod Audic, C‑159/00, Rink. p. I‑5031, 74 punkte pateiktas obiter dicta.


34 – P. Pescatore „Public and Private Aspects of European Community Law“, Fordham International Law Journal, T 10, 1987, p. 373, ypač p. 378 ir 379; J. Baquero Cruz „Free movement and private autonomy“, European Law Review, 1999, p. 603‑620; M. Waelbroeck „Les rapports entre les règles sur la libre circulation des marchandises et les règles de concurrence applicables aux entreprises dans la CEE“, Du droit international au droit de l’intégration, Nomos, Baden‑Badenas, 1987, p. 781–803.


35 – 1997 m. gruodžio 9 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją, C‑265/95, Rink. p. I‑6959.


36 – Minėtas 10 išnašoje.


37 – Žr., pavyzdžiui, 2007 m. balandžio 10 d. Europos žmogaus teisių teismo sprendimo Evans prieš Jungtinę Karalystę (dar nepaskelbtas Rinkinyje) 75 punktą ir 1985 m. kovo 26 d. Sprendimo X ir Y prieš Nyderlandus (serija A, Nr. 91) 23–27 punktus. Žr. dėl Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatų horizontalaus veikimo D. Spielmann „L’effet potentiel de la Convention européenne des droits de l’homme entre personnes privées“, Bruylant, Briuselis, 1995; S. Besson „Comment humaniser le droit privé sans commodifier les droits de l’homme“, Droit civil et Convention européenne des droits de l’homme, Ciurichas, Schulthess, 2006, p. 1–51.


38 – Sprendimo, kuriame Teisingumo Teismas taip aiškino horizontalų veikimą pavyzdys – 1976 m. balandžio 8 d. Sprendimas Defrenne, 43/75, Rink. p. 455, 35–37 ir 40 punktai. Žr. taip pat 1981 m. sausio 22 d. Sprendimo Dansk Supermarked, 58/80, Rink. p. 181, 12 punktą. Pavyzdžių gausu nacionalinių teismų praktikoje, iš kurių paminėsiu tik kelis atsitiktinius. Jungtinė Karalystė: Campbell v Mirror Group Newspapers, WLR 2005 1, p. 3394, 17 ir 18 punktai (pagal Lord Nicholls); A v B [2003] QB 195. Vokietija: Bundesverfassungsgericht 7, 198 (Lüth); BverfG 81, 242 (prekybos agentas); BverfG 89, 214 (garantija); BverfG, 2001.02.06 1 BvR 12/92 (vedybų sutartis). Nyderlandai: Hoge Raad, 1994 m. balandžio 15 d., Valkenhorst, NJ 1994, 608. Čekijos Respublika: I. ÚS 326/99 (žr.: Konstitucinio teismo praktikos biuletenis, 2000, p. 240). Kipras: The Ship „Panayia Myrtidiotissa“ v. Sidiropoulou a.o. (1993) 1. J.S.C 991. Du klasikiniai pavyzdžiai iš Jungtinių Valstijų: sprendimai USSC Shelley v. Kraemer, 334 US 1 (1948) ir USSC New York Times Co. v. Sullivan, 376 US 254 (1964).


39 – M. Shapiroir A. Stone Sweet „On Law, Politics & Judicialization“, Oxford University Press, Oksfordas, 2002, p. 35. Žr. taip pat C. Sunstein „State Action is Always Present“, 3 Chicago Journal of International Law 465 (2002). Žr. taip pat 38 išnašoje minėto sprendimo Defrenne 35 punktą.


40 – R. Alexy „A theory of constitutional rights“, Oxford University Press, Oksfordas, 2002, p. 363; M. Kumm „Who is Afraid of the Total Constitution? Constitutional Rights as Principles and the Constitutionalization of Private Law“, German Law Journal, T 7, Nr. 4 (2006), p. 341–369, ypač p. 352; M. Tushnet „The issue of state action/horizontal effect in comparative constitutional law“, International Journal of Constitutional Law, T 1, Nr. 1 (2003), p. 79–98, ypač p. 98; C. Sunstein (minėta 39 išnašoje) pirmiausia p. 467 ir 468.


41 – 38 išnašoje minėto sprendimo Defrenne 35–37 ir 40 punktai.


42 – Žr. šia prasme M. Kumm ir V. Ferreres Comella „What is so special about constitutional rights in private litigation? A comparative analysis of the function of state action requirements and indirect horizontal effect“, The Constitution in Private Relations, Eleven International Publishing, Utrechtas, 2005, p. 241–286, ypač p. 253.


43 – Čia galima pastebėti, kad „galutinai vertinant horizontalus veikimas visada bus tiesioginis“ (W. Leisner „Grundrechte und Privatrecht“,Beck, Miunchenas,1960, p. 378).


44 – Žr. išsamesnę diskusiją šia tema mano 2006 m. rugsėjo 7 d. išvados byloje Federconsumatori ir kt., C-463/04 ir C-464/04 (šiuo metu nagrinėjama Teisingumo Teisme) 25 punktą.


45 – Taip pat žr. 29 išnašoje minėtos mano išvados byloje Marks & Spencer 37–40 punktus.


46 – Žr., pavyzdžiui, 1974 m. spalio 31 d. Sprendimo Sterling Drug, 15/74, Rink. p. 1147, 11 ir 12 punktus; 1974 m. spalio 31 d. Sprendimo Centrafarm, 16/74, Rink. p. 1183, 11 ir 12 punktus, ir 1976 m. birželio 22 d. Sprendimą Terrapin, 119/75, Rink. p. 1039.


47 – Žr., pavyzdžiui, 46 išnašoje minėtų sprendimų Sterling Drug ir Centrafarm 9 punktą; 1990 m. spalio 17 d. Sprendimo HAG GF, C‑10/89, Rink. p. I‑3711, 13 ir 14 punktus ir 1988 m. gegužės 17 d. Sprendimą Warner Brothers ir Metronome Video, 158/86, Rink. p. 2605.


48 – Žr., pavyzdžiui, 47 išnašoje minėto sprendimo HAG GF 15–20 punktus ir 1994 m. birželio 22 d. Sprendimo IHT Internationale Heiztechnik ir Danziger, C-9/93, Rink. p. I‑2789, 41–60 punktus.


49 – 46 išnašoje minėto sprendimo Centrafarm 12 punktas.


50 – 1974 m. gruodžio 12 d. Sprendimas Walrave, 36/74, Rink. p. 1405; 1976 m. liepos 14 d. Sprendimas Donà prieš Mantero, 13/76, Rink. p. 1333; 1995 m. gruodžio 15 d. Sprendimas Bosman, C‑451/93, Rink. p. I-4921; 2000 m. balandžio 11 d. Sprendimas Deliège, C‑51/96 ir C‑191/97, Rink. p. I-2549; 21 išnašoje minėtas sprendimas Meca‑Medina ir Majcen prieš Komisiją ir 2000 m. balandžio 13 d. Lehtonen ir Castors Braine, C‑176/96, Rink. p. I‑2681.


51 – 50 išnašoje minėto sprendimo Deliège 47 punktas; 21 išnašoje minėto sprendimo Meca‑Medina ir Majcen prieš Komisiją 24 punktas ir 50 išnašoje minėto sprendimo Lehtonen ir Castors Braine 35 punktas.


52 – 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimas Deutscher Handballbund (C‑438/00, Rink. p. I‑4135, 32 punktas), kuris patvirtintas 2005 m. balandžio 12 d. Sprendimu Simutenkov (C‑265/03, Rink. p. I‑2579, 33 punktas).


53 – 2000 m. birželio 6 d. Sprendimas Angonese, C‑281/98, Rink. p.  I‑4139. Žr. H. Ragnemalm „Fundamental freedoms and private action: a new horizon for EU citizens?“, EG domstolen inifrån, Jure Förlag AB, 2006, p. 177.


54 – Sprendimo Angonese 7 punktas.


55 – John Maynard Keynes.


56 – M. Kumm (minėta 40 išnašoje) p. 352 ir 362–364. Taip pat žr. ta pačia prasme C. Sunstein (minėta 39 išnašoje).


57 – 10 išnašoje minėto sprendimo Schmidberger 82, 89 ir 93 punktai.


58 – 35 išnašoje minėto sprendimo Komisija prieš Prancūziją 34 punktas.


59 – Nors yra tokių atvejų, kai Bendrijos teisė palieka labai mažai veikimo laisvės ar net visai jos nepalieka, pavyzdžiui, sprendimas Angonese (kuris buvo susijęs su akivaizdžia diskriminacija be menkiausios užuominos į pagrįstą sąlygą).


60 – 38 išnašoje minėto sprendimo Defrenne 24–26 punktai.


61 – 1964 m. liepos 15 d. Sprendimas Costaprieš ENEL, 6/64, Rink. p. 1141  ir 1978 m. kovo 9 d. Sprendimas Simmenthal, 106/77, Rink. p. 629.


62 – Žr. pagal analogiją 1996 m. kovo 5 d. Sprendimo Brasserie du Pêcheur ir Factortame III, C‑46/93 ir C‑48/93, Rink. p. I‑1029, 22 punktą; 1991 m. lapkričio 19 d. Sprendimą Francovich ir kt., C‑6/90 ir C‑9/90, Rink. p. I‑5357 ir 31 išnašoje minėtą sprendimą Courage.


63 – Žr., pavyzdžiui, M. W. Corden „The Normative Theory of International Trade“, leid. „The Handbook of International Economics“, T 1, Elsevier, Amsterdamas, 1984, p. 63–130; P. Kenen „The International Economy“, Cambridge University Press, Kembridžas, 2000; W. Molle „The Economics of European Integration: Theory, Practice and Policy“, Ashgate, Aldershot, 2006.


64 – Žr. panašų pastebėjimą C. K. Elwell „Foreign Outsourcing: Economic Implications and Policy Responses“, CRS Report for Congress, 2005 (galima rasti http://ec.europa.eu/employment_social/restructuring/facts_en.htm).


65 – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 12 ir 28 straipsniai. Taip pat žr. mano 2006 m. gruodžio 14 d. išvados byloje Ordre des barreaux francophones et germanophone ir kt., C‑305/05 (šiuo metu nagrinėjama Teisingumo Teisme) 48 punktą.


66 – Minėtas 35 išnašoje.


67 – Žr., pavyzdžiui, 1999 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Arblade ir kt., C‑369/96 ir C‑376/96, Rink. p. I‑8453, 41 ir 42 punktus; 2001 m. kovo 15 d. Sprendimo Mazzoleni ir ISA, C‑165/98, Rink. p. I‑2189, 29 punktą ir 2004 m. spalio 12 d. Sprendimo Wolff & Müller, C‑60/03, Rink. p. I‑9553, 36 punktą.


68 – 67 išnašoje minėto sprendimo Arblade ir kt. 53 punktas; 14 išnašoje minėto sprendimo Finalarte ir kt. 41 punktas, 67 išnašoje minėto sprendimo Mazzoleni ir ISA 35 punktas ir 2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Komisija prieš Austriją, C‑168/04, Rink. p. I‑9041, 47 punktas.