Language of document : ECLI:EU:F:2007:15

TARNAUTOJŲ TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2007 m. sausio 25 d.

Byla F‑55/06

Augusto de Albuquerque

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Pareigūnai – Perkėlimas – Pareigūnų tarnybos nuostatų 7 straipsnio 1 dalis – Akivaizdi vertinimo klaida – Vienodo požiūrio principas – Piktnaudžiavimas įgaliojimais – Tarnybos interesas“

Dalykas: Pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikštas ieškinys, kuriuo A. de Albuquerque prašo panaikinti 2005 m. rugsėjo 23 d. Komisijos informacinės visuomenės ir žiniasklaidos generalinio direktorato generalinio direktoriaus sprendimą perkelti ieškovą į G 2 padalinio „Mikrosistemų ir nanosistemų“ vadovo pareigas ir 2006 m. vasario 2 d. Paskyrimų tarnybos sprendimą, kuriuo atmetamas ieškovo skundas dėl ginčijamo sprendimo.

Sprendimas: Atmesti ieškinį. Kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Tarnybų organizavimas – Personalo panaudojimas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 7 straipsnio 1 dalis)

2.      Procesas – Įrodymas – Ieškinys dėl sprendimo perkelti pareigūną

3.      Pareigūnai – Tarnybų organizavimas – Personalo panaudojimas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 7 straipsnio 1 dalis)

4.      Pareigūnai – Tarnybų organizavimas – Personalo panaudojimas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 7 straipsnio 1 dalis)

1.      Kol nekonstatuota, kad sprendimas pažeidžia tarnybos interesus, negali kilti klausimo dėl piktnaudžiavimo įgaliojimais. Taip būna tuo atveju, kai sprendimas perkelti priimtas siekiant likviduoti nepakeliama tapusią tarnybinę situaciją, kai vidaus santykių sunkumai sukelia įtampą, kuri kenkia geram tarnybos darbui. Šiuo atžvilgiu nereikia nustatyti už nagrinėjamus įvykius atsakingo asmens ar net žinoti, ar suformuluoti kaltinimai yra pagrįsti.

(žr. 60, 61 ir 89 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo sprendimai: 1979 m. liepos 12 d. Sprendimo List prieš Komisiją, 124/78, Rink. p. 2499, 13 punktas; 1983 m. liepos 14 d. Sprendimo Nebe prieš Komisiją, 176/82, Rink. p. 2475, 25 punktas; 1990 m. kovo 7 d. Sprendimo Hecq prieš Komisiją, C‑116/88 ir C‑149/88, Rink. p. I‑599, 22 punktas; 1996 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Ojha prieš Komisiją, C‑294/95 P, Rink. p. I‑5863, 41 punktas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimai: 1992 m. birželio 10 d. Sprendimo Eppe prieš Komisiją, T‑59/91 ir T‑79/91, Rink. p. II‑2061, 57 punktas; 1998 m. sausio 22 d. Sprendimo Costacurta prieš Komisiją, T‑98/96, Rink. VT p. I‑A‑21 ir II‑49, 39 punktas; 1998 m. gegužės 28 d. Sprendimo W prieš Komisiją, T‑78/96 ir T‑170/96, Rink. VT p. I‑A‑239 ir II‑745, 88 punktas; 1998 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Gómez de Enterría y Sanchez prieš Parlamentą, T‑131/97, Rink. VT p. I‑A‑613 ir II‑1855, 62 punktas; 2001 m. kovo 6 d. Sprendimo Campoli prieš Komisiją, T‑100/00, Rink. VT p. I‑A‑71 ir II‑347, 45 ir 63 punktai; 2004 m. spalio 28 d. Sprendimo Meister prieš VRDT, T‑76/03, Rink. VT p. I‑A‑325 ir II‑1477, 79 ir 80 punktai; 2005 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Marcuccio prieš Komisiją, T‑236/02, Rink. VT p. I‑A‑365 ir II‑1621, 182 punktas.

2.      Siekdama apsiginti ir pirmiausia įrodyti, kad motyvai, kuriais grindžiamas Bendrijos teisme ginčijamas sprendimas perkelti, yra pagrįsti, administracija gali veiksmingai remtis ieškovo raštu, kuriame minima įtampa, kenkianti geram tarnybos darbui, net jeigu šis raštas su žyma „asmeniškai ir konfidencialiai“ nebuvo oficialiai įteiktas adresatui, ieškovo viršininkui, bet ieškovas jį perdavė kitiems tarnybos atsakingiems pareigūnams, nes šios aplinkybės negali iš jo atimti įrodomosios galios.

(žr. 64 punktą)

Nuoroda:

1996 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Postbank prieš Komisiją, T‑353/94, Rink. p. II‑921, 67 ir 68 punktai.

3.      Tai, kad sprendimas perkelti pareigūną tarnybos interesais kaip jo santykių su vadovybe sunkumų pasekmė buvo suderintas su kitų pareigūnų perkėlimu taikant privalomą mobilumo procedūrą, numatytą administracijos vidaus nutarimu, neleidžia abejoti šio sprendimo teisėtumu.

(žr. 70 punktą)

4.      Perkeliant kelis pareigūnus, kai vienas jų perkeliamas tarnybos interesais dėl jo santykių su vadovybe sunkumų, o kiti – taikant privalomą mobilumo procedūrą, numatytą administracijos vidaus nutarimu, negalima lyginti pirmojo ir kitų, nes jų, neįtrauktų į konfliktus, padėtis skiriasi nuo pirmojo. Todėl tai, kad administracija atsižvelgė į pareigūno, perkelto dėl privalomo mobilumo, atsisakymą būti perkeltam į kitą darbo vietą, o ne į tokį pareigūno, perkelto tarnybos interesais, atsisakymą, nėra diskriminacija.

(žr. 92 ir 94 punktus)