GENERALINIO ADVOKATO
GIOVANNI PITRUZZELLA IŠVADA,
pateikta 2020 m. liepos 16 d.(1)
Byla C‑372/19
Belgische Vereniging van Auteurs, Componisten en Uitgevers CVBA (SABAM)
prieš
Weareone.World BVBA,
Wecandance NV
(Ondernemingsrechtbank Antwerpen (Antverpeno komercinių bylų teismas, Belgija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Konkurencija – SESV 102 straipsnis – Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi – Sąvoka „nesąžininga kaina“ – Kolektyvinio autorių teisių administravimo organizacijos mokamas atlyginimas už teisę viešai skelbti autorių teisių saugomus muzikos kūrinius festivalių metu – Apskaičiavimo metodas“
1. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą, dėl kurio teikiama ši išvada, Ondernemingsrechtbank Antwerp (Antverpeno komercinių bylų teismas, Belgija) pateikė Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą dėl SESV 102 straipsnio išaiškinimo. Šis klausimas kilo nagrinėjant du ginčus: Belgische Vereniging van Auteurs, Componisten en Uitgevers CVBA (Belgijos autorių, kompozitorių ir leidėjų organizacija, toliau – SABAM) ginčą su bendrove Weareone.World BVBA (toliau – W.W) ir SABAM ginčą su bendrove Wecandance NV (toliau – WCD); ginčai kilo dėl SABAM gauto atlyginimo už jos repertuare esančių muzikos kūrinių naudojimą W.W ir WCD organizuojamuose festivaliuose.
I. Teisinis pagrindas
A. ES teisės aktai
2. Pagal SESV 102 straipsnio pirmą pastraipą „kaip nesuderinamas su vidaus rinka draudžiamas bet koks vienos ar keleto įmonių piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi vidaus rinkoje arba didelėje jos dalyje, galintis paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą“. Pagal šio straipsnio antros pastraipos a punktą toks piktnaudžiavimas gali būti, be kita ko, „nesąžiningų pirkimo ar pardavimo kainų arba kokių nors kitų nesąžiningų prekybos sąlygų tiesioginis ar netiesioginis nustatymas“.
3. Direktyvos 2014/26(2), kuri buvo priimta vadovaujantis SESV 50 straipsnio 1 dalimi, 53 straipsnio 1 dalimi ir 62 straipsniu ir įsigaliojo 2014 m. balandžio 9 d., pagrindiniai tikslai – padidinti kolektyvinio administravimo organizacijų narių galimybes kontroliuoti organizacijų veiklą, užtikrinti pakankamą kolektyvinio administravimo organizacijų skaidrumą ir sudaryti palankesnes sąlygas teikti autorių teisių daugiateritores licencijas naudoti muzikos kūrinius internete(3). Šioje direktyvoje nustatyti reikalavimai, būtini siekiant užtikrinti, kad kolektyvinio administravimo organizacijos tinkamai administruotų autorių teises ir gretutines teises(4). Šios direktyvos 4 skyriaus „Santykiai su naudotojais“ 16 straipsnio „Licencijų teikimas“ 2 dalyje nustatyta:
„Licencijų teikimo sąlygos grindžiamos objektyviais ir nediskriminaciniais kriterijais. <…>
Teisių turėtojai gauna atitinkamą atlyginimą už jų teisių naudojimą. Išimtinių teisių ir teisių į atlyginimą tarifai turi būti pagrįsti, inter alia, atsižvelgiant į teisių naudojimo prekyboje ekonominę vertę, kūrinių bei kitų objektų pobūdį ir naudojimo sritį, taip pat kolektyvinio administravimo organizacijos teikiamos paslaugos ekonominę vertę. Kolektyvinio administravimo organizacijos informuoja atitinkamą naudotoją apie naudojamus tų tarifų nustatymo kriterijus.“
B. Nacionalinės teisės aktai
4. Wetboek van economisch recht (Ekonominės teisės kodeksas) IV.2 straipsnio turinys yra toks pats kaip SESV 102 straipsnio.
5. Direktyva 2014/26 į Belgijos teisę perkelta 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu Wet van 8 juni 2017 tot omzetting in Belgisch recht van de richtlijn 2014/26 (2017 m. birželio 8 d. Įstatymas, kuriuo Direktyva 2014/26 perkeliama į Belgijos teisę)(5). Šio įstatymo 63 straipsniu iš dalies pakeistas Ekonominės teisės kodekso XI.262 straipsnis, jo 1 dalyje numatyta, kad „licencijų teikimo sąlygos grindžiamos objektyviais ir nediskriminaciniais kriterijais. <…> Teisių turėtojai gauna atitinkamą atlyginimą už jų teisių naudojimą. Išimtinių teisių ir teisių į atlyginimą tarifai turi būti pagrįsti, inter alia, atsižvelgiant į teisių naudojimo prekyboje ekonominę vertę, kūrinių bei kitų objektų pobūdį ir naudojimo sritį, taip pat kolektyvinio administravimo organizacijos teikiamos paslaugos ekonominę vertę. Administravimo organizacijos informuoja atitinkamą naudotoją apie naudojamus tų tarifų nustatymo kriterijus“.
6. Pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos Ekonominės teisės kodekso redakcijos XI.248 straipsnyje numatyta, kad „administravimo organizacijos administruoja teises, gindamos teisių turėtojų interesus. Šis administravimas turi būti vykdomas teisingai, kruopščiai, veiksmingai ir nediskriminuojant. <…>“
7. Pagal Ekonominės teisės kodekso XI.279 straipsnį Autorių teisių ir gretutinių teisių administravimo bendrovių priežiūros tarnyba, priklausanti FOD Economie (Federalinė viešoji ekonomikos tarnyba) ekonomikos inspekcijos generaliniam direktoratui, be kita ko, vykdo šių bendrovių patvirtintų tarifų nustatymo ir paskirstymo taisyklių priežiūrą.
II. Pagrindinės bylos ir prejudicinis klausimas
8. Ieškovė pagrindinėje byloje SABAM yra autorių teisių administravimo organizacija, kaip tai suprantama pagal Belgijos teisės aktus. Bendrovės atsakovės W.W ir WCD yra atitinkamai muzikos festivalių Tomorrowland ir Wecandance organizatorės.
9. Atlyginimas už SABAM repertuaro naudojimą muzikos festivaliuose(6) nustatomas remiantis vadinamuoju „211 tarifu“, kuris pagrindinės bylos faktinių aplinkybių metu buvo apskaičiuojamas pagal du skirtingus tarifų nustatymo kriterijus. Pirmasis – tai minimalus tarifas, apskaičiuojamas pagal plotą, kuriame skamba muzika, arba pagal sėdimų vietų skaičių. Antrasis – taikytas tais atvejais, kai mokėti didesni atlyginimai – buvo regresinis pakopinis tarifas, apskaičiuojamas pagal menininkams skirtą biudžetą(7) arba už parduotus bilietus, įskaitant skirtus rėmėjams, gautas bendrąsias įplaukas (didesnę iš šių sumų). Iš bylos medžiagos matyti, kad taikyti tarifai svyravo nuo 6 % iki 2,50 % (2017 m. sudarė 3,25 %) ir buvo taikomi 8 (nuo 2017 m. – 9) apyvartos pakopomis nuo 0,01 iki 3 200 000 EUR. Įvairiose 211 tarifo versijose buvo numatyta iš sumos, nuo kurios skaičiuojamas atlyginimas, atskaityti tam tikras išlaidas, inter alia, rezervavimo mokesčius, pridėtinės vertės mokestį ir miesto rinkliavas(8). Regresinis tarifas galėjo būti sumažintas taikant „1/3-2/3 taisyklę“, pagal kurią: i) jei į SABAM repertuarą būdavo įtraukta mažiau nei trečdalis atliktų muzikos kūrinių, ji taikė trečdalį tarifo; ii) jei į šį repertuarą būdavo įtraukta daugiau kaip trečdalis ir mažiau kaip du trečdaliai atliktų kūrinių, SABAM taikė du trečdalius tarifo; iii) kitais atvejais taikytas viso dydžio tarifas. Norėdamas gauti šias nuolaidas, renginio organizatorius turėjo pateikti atliktų muzikos kūrinių sąrašą. Šis sąrašas turėdavo būti pateiktas ne vėliau kaip likus 10 dienų iki renginio arba (nuo 2017 m. – didžėjų tiesiogiai („live“) leidžiamų kūrinių atveju) ne vėliau kaip per 30 dienų po renginio su sąlyga, kad organizatorius kreipėsi į SABAM patvirtintą priežiūros įmonę.
10. Keliuose šaukimuose į teismą(9) SABAM iš atsakovių reikalavo sumokėti mokestį už jos muzikos repertuaro naudojimą 2014, 2015 ir 2016 m. Tomorrowland festivaliuose(10) ir 2013–2016 m. Wecandance festivaliuose(11).
11. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme W.W ir WCD ginčijo 211 tarifą; jos nurodė, kad jis yra nesąžiningas, nes neatitinka SABAM teikiamos paslaugos ekonominės vertės. Pirma, jos tvirtina, kad 1/3-2/3 taisyklė, pagal kurią taikomos nuolaidos, nėra pakankamai tiksli ir kad esama technologijų, leidžiančių tiksliau nustatyti festivalyje atliktus SABAM repertuaro kūrinius ir jų trukmę(12). Antra, jos ginčija tarifo apskaičiavimą remiantis menininkams skirtu biudžetu ar bendromis įplaukomis, prieš tai neatskaičius išlaidų, tiesiogiai nesusijusių su muzika. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, SABAM nustatyta tarifų, taikomų tokiems renginiams, kuriuos organizuoja atsakovės pagrindinėse bylose, sistema yra pagal SESV 102 straipsnį draudžiamas piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi.
12. Neginčijama, kad SABAM Belgijoje turi faktinį monopolį autorinio atlyginimo už muzikos kūrinių atgaminimą ir viešą skelbimą rinkimo ir paskirstymo rinkoje.
13. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad neįmanoma tiksliai apskaičiuoti su muzikos kūrinių atlikimu per tokius renginius, kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje, susijusių autorių teisių ekonominės vertės nes, norint atlikti tokį skaičiavimą, reikėtų atsižvelgti į kiekvieno atlikto kūrinio patrauklumą ir populiarumą. Taigi autorių teisių administravimo organizacijai mokėtinas atlyginimas neišvengiamai apskaičiuojamas tik apytiksliai. Vis dėlto šiam teismui kyla klausimas, koks tikslumo lygis reikalingas, kad šis atlyginimas nebūtų laikomas nesąžiningu, ir ar, turint omenyje atsakovių ginčijamus aspektus, SABAM nustatyta tarifų apskaičiavimo sistema yra suderinama su SESV 102 straipsniu.
14. Tokiomis aplinkybėmis Ondernemingsrechtbank Antwerp (Antverpeno komercinių bylų teismas) sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar SESV 102 straipsnis, prireikus taikomas kartu su Direktyvos [2014/26] 16 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi yra tada, kai autorių teisių kolektyvinio administravimo organizacija, vienoje iš valstybių narių turinti faktinį monopolį, muzikos renginių organizatoriams už teisę viešai skelbti muzikos kūrinius taiko atlyginimo modelį, kuris, be kita ko, paremtas apyvarta ir
1) kurio pagrindą sudaro pakopinis fiksuoto dydžio tarifas, o ne toks tarifas, kai, naudojantis šiuolaikinėmis pagalbinėmis techninėmis priemonėmis, tiksliai nustatoma, kokią renginio metu grotos muzikos dalį sudaro kolektyvinio administravimo organizacijos administruojamas repertuaras?
2) pagal kurį atlyginimas už naudojimąsi licencija priklauso ir nuo išorinių veiksnių, kaip antai bilieto kainos, maisto ir gėrimų kainų, biudžeto pasirodantiems menininkams ir biudžeto kitiems elementams (pavyzdžiui, dekoracijoms)?“
III. Procesas Teisingumo Teisme
15. Pagal Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį rašytines pastabas pateikė SABAM, W.W, WCD, Belgijos ir Prancūzijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija. Šios šalys ir suinteresuotieji asmenys, išskyrus Prancūzijos vyriausybę, 2020 m. gegužės 27 d. įvykusiame posėdyje pateikė žodines pastabas.
IV. Teisinis vertinimas
1. Pirminės pastabos
16. Atlyginimo už muzikos kūrinių, kurie yra SABAM repertuaro dalis, naudojimą per muzikos festivalius nustatymo kriterijų klausimas jau seniai keliamas vienas po kito kylančiuose administravimo organizacijos ir tokių renginių organizatorių ginčuose. Vienas iš naujausių šios „sagos“ skyrių yra 2018 m. balandžio 12 d. sprendimas, kuriuo kelių festivalius organizuojančių bendrovių (tarp jų nėra atsakovių pagrindinėje byloje) ir joms atstovaujančios federacijos prašymu Voorzitter van de Nederlandstalige rechtbank van koophandel te Brussel (Nyderlandų kalba dirbančio Briuselio komercinių bylų teismo pirmininkas, Belgija) nustatė, kad SABAM pažeidė SESV 102 straipsnį, kiek tai susiję, be kita ko, su pagrindinėse bylose W.W ir WCD ginčijamiems festivaliams taikomo tarifo elementais(13). Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, po šio sprendimo pakeisdama 1/3–2/3 taisyklę 10 % pakopomis SABAM, atrodo, tiktai laikinai iš dalies pakeitė nuo festivalyje atliktų jos repertuare esančių kūrinių kiekio priklausančių kintamųjų nuolaidų sistemą. Taip pat buvo numatyta galimybė iš bendrųjų įplaukų atskaityti saugos darbe išlaidas ir iki 50 % jų bendros sumos padengti valstybės pagalbos lėšomis. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad SABAM pareiškė ieškinį dėl šio sprendimo Hof van beroep te Brussel (Briuselio apeliacinis teismas, Belgija); tas teismas 2019 m. balandžio 10 d. sprendime paprašė Komisijos išreikšti nuomonę dėl SESV 102 straipsnio taikymo SABAM ir kitoms administravimo organizacijoms, siekiančioms panašių tikslų ir turinčioms monopolį kitose Sąjungos valstybėse narėse. Jis taip pat prašė Komisijos informuoti apie kitose valstybėse narėse pareikštus ieškinius, panašius į jo nagrinėjamus šioje byloje, arba apie bet kokias ES lygmeniu galbūt nagrinėjamas priemones. 2020 m. gegužės 8 d. Komisija pateikė savo nuomonę. Ši nuomonė buvo pateikta toje byloje taikant priemonę pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 62 straipsnį.
17. Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prejudiciniu klausimu siekiama išsiaiškinti, ar tam tikro kainos apskaičiavimo metodo, šiuo atveju – autorinio atlyginimo, kolektyvinio autorių teisių administravimo organizacijai mokėtino už jos repertuarui priskiriamų muzikos kūrinių viešą skelbimą, taikymas yra neteisėtas, visų pirma svarbu atsižvelgti į SESV 102 straipsnio antros pastraipos a punktą, pagal kurį, kaip matėme, dominuojančiai įmonei draudžiama nustatyti „nesąžiningas pirkimo ar pardavimo kainas arba kokias nors kitas nesąžiningas prekybos sąlygas“.
18. Šioje išvadoje pirmiausia išnagrinėsiu Teisingumo Teismo jurisprudenciją dėl nesąžiningų kainų, visų pirma – autorių teisių administravimo organizacijų taikomų tarifų. Paskui atskirai ir atsižvelgdamas į nustatytus principus – prejudiciniame klausime nurodytus SABAM tarifų struktūros elementus, kuriuos paaiškinti Teisingumo Teismo prašo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Pradėsiu nuo pradinės sumos, kuriai taikomas SABAM mokėtino atlyginimo apskaičiavimo tarifas, nustatymo metodo, t. y. prejudicinio klausimo antroje dalyje nurodyto elemento. Paskui grįšiu prie fiksuoto dydžio tarifo mažinimo sistemos, kurią prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo pirmoje prejudicinio klausimo dalyje.
19. Rašytinėse pastabose Komisija taip pat aptarė galimo SABAM nustatytos tarifų struktūros diskriminacinio pobūdžio klausimą, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnio antros pastraipos c punktą. Kai kuriuose per posėdį W.W pateiktuose argumentuose taip pat netiesiogiai kalbėta apie galimai diskriminacines kainas. Tačiau aš šio klausimo nenagrinėsiu, nes iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra aišku, ar Ondernemingsrechtbank Antwerp (Antverpeno komercinių bylų teismas) ketino kreiptis į Teisingumo Teismą ir šiuo klausimu.
20. Galiausiai, nors prejudicinis klausimas taip pat susijęs su Direktyvos 2014/26 16 straipsniu, Ondernemingsrechtbank Antwerp (Antverpeno komercinių bylų teismas) prašo Teisingumo Teismo išaiškinti piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi sąvoką, kuri nėra, bent jau aiškiai, vartojama Direktyvoje 2014/26. Taigi analizuodamas apsiribosiu SESV 102 straipsnio ir, konkrečiai kalbant, šio straipsnio antros pastraipos a punkte numatytu atveju.
2. Jurisprudencija dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, pasireiškiančio per didelių kainų nustatymu ir taikymu kolektyvinio autorių teisių administravimo organizacijų tarifams
a) Nesąžiningų kainų buvimo konstatavimas
21. Kitaip nei kitose teisinėse sistemose, pavyzdžiui, JAV teisėje, Europos konkurencijos teisėje prie antikonkurencinių pažeidimų priskiriamas ir piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi atvejis – „nesąžiningų pirkimo ar pardavimo kainų arba kokių nors kitų nesąžiningų prekybos sąlygų tiesioginis ar netiesioginis nustatymas“. Tokio tipo antikonkurenciniai pažeidimai Komisijos ir nacionalinių konkurencijos institucijų praktikoje ilgą laiką nagrinėti labai ribotai. Tačiau, kaip rodo išaugęs nacionalinių konkurencijos institucijų ir Komisijos nagrinėjamų bylų bei kreipimųsi į Teisingumo Teismą skaičius, pastaraisiais metais sąvokos „nesąžiningos kainos“ vartojimas buvo atgaivintas. Šie atvejai daugiausia buvo susiję su vaistų kainomis ir kolektyvinio autorių teisių administravimo organizacijų taikomais tarifais(14).
22. Siekiant paaiškinti šią situaciją (vengimą vartoti sąvoką ir paskesnę jos ekspansiją konkrečiuose ekonomikos sektoriuose), pirmiausia reikia pažymėti, kad kainos pripažinimas neteisinga ir dėl to prieštaraujančia konkurencijos teisei yra gana sudėtingas veiksmas, kuriame slypi apgaulingų teigiamų rezultatų rizika (jie galimi tuo atveju, kai kaina klaidingai laikoma didesne už konkurencingą kainą) arba, dar blogiau, jis nulemia konkurencijos teisės iškraipymą, kai pradedama ekonomiką valdyti ir rinkos dinamika pakeičiama tam tikra subjektyvų reguliuotojo požiūrį atitinkančia ekonominių santykių sistema. Be to, pelno maržos sumažinimas gali atgrasyti nuo produkto ar paslaugos kokybės gerinimo, naujovių diegimo ir naujų konkurentų įsitraukimo. Taigi galiausiai patiriama nuostolių, susijusių su vartotojų gerove, t. y. pagrindiniu (kai kurių specialistų nuomone – vieninteliu) konkurencijos teisės tikslu.
23. Paprastai konkurencingoje rinkoje didelės kainos pakoreguojamos dėl to, kad, joms pasiekus aukštą lygį, atsiranda paskata įsitraukti naujiems rinkos dalyviams, todėl padidėja pasiūla ir dėl to sumažėja kaina. Taip rinka susireguliuoja pati. Tokio požiūrio laikėsi visos ekonominės minties srovės, kurios pabrėžia rinkos gebėjimą koreguotis, jį paskatino Čikagos mokykla, padariusi didelę įtaką antimonopolinės priežiūros praktikai Šiaurės Amerikoje.
24. Vis dėlto savaiminė rinkos korekcija ne visada yra įmanoma. Visų pirma ji negalima visais atvejais, kai esama teisinių kliūčių kitiems ūkio subjektams patekti į rinką, kaip antai teisės aktais sukurto monopolio atveju. Taip pat yra ir faktinės monopolijos atvejų rinkose, kuriose naujų konkurentų atėjimą į rinką gali pernelyg apsunkinti įvairūs veiksniai, pavyzdžiui, vartojimo įpročiai, monopolijos tiekiamo produkto ar teikiamos paslaugos nepakeičiamumas analogiškais produktais ar paslaugomis, susaistymo poveikis, „tinklo poveikis“ sudėtingesnėse rinkose, masto ekonomija, kuria naudojasi monopolininkas.
25. Be to, tam tikrų produktų atveju, nėra kainos ribos, kurią viršijus vartotojas nebus linkęs mokėti, todėl tokiais atvejais nebūna kliūčių nustatyti per dideles kainas. Pavyzdžiui, gyvybiškai svarbaus vaisto atveju vienintelė pirkimo riba yra pirkėjo ekonominis pajėgumas (nesvarbu, ar tai būtų individualus pacientas, ar nacionalinės sveikatos apsaugos tarnybos). Bet net ir tuo atveju, kai kalbama apie mažiau svarbias vertybes nei žmogaus gyvybė, gali būti kultūrinių ar elgsenos veiksnių, dėl kurių kaina, kurią vartotojas būna pasiruošęs mokėti, labai išauga. Norint pasiklausyti pasaulinę šlovę pelniusios roko žvaigždės, kuri yra milijonų jaunuolių dievaitis, koncerto, vieninteliu kainos ribojimo veiksniu gali tapti jos gerbėjo turimi ekonominiai ištekliai.
26. Ankstesniuose dviejuose punktuose aprašytais atvejais konkurencijos teisės netaikymas sukelia apgaulingų neigiamų padarinių, nes, remiantis rinkos savikorekcijos idėja, tam tikra kaina būtų klaidingai laikoma neviršijančia konkurencingos kainos. Tokiais atvejais ne tik iškraipoma konkurencija, bet ir nutinka šis tas daugiau. Iš tikrųjų gali būti pažeistos tam tikros esminės mūsų visuomenės vertybės, kaip antai piliečių lygybė, kurią užtikrinant galimybės naudotis tam tikromis gėrybėmis, kurios laikomos pagrindinėmis, skirtumai, viršijus tam tikrą ribą, negali priklausyti nuo finansinio pajėgumo, nepažeidžiant visuomenės sanglaudos. Sveikatos apsauga, taigi ir vaistų, laikomų esminiais, prieinamumas, arba galimybė puoselėti tam tikras kultūrines vertybes mūsų visuomenėje yra priklausymo piliečių bendruomenei požymiai. Taigi šiose srityse „nesąžiningos kainos“ tematika yra ypač aktuali, visų pirma ekonominių krizių metu arba laikotarpiais, kai padidėja visuomenės socialinis jautrumas nelygybei. Per didelių kainų tematika yra būdinga ES konkurencijos teisei būtent dėl to, kad yra įtraukta į teisės sistemą ir grindžiama ekonomine kultūra, susijusia su „socialine rinkos ekonomika“ (ESS 3 straipsnio 3 dalis).
27. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, taikydami pernelyg didelės kainos sąvoką, Komisija, nacionalinės konkurencijos institucijos ir nacionaliniai teismai nenoromis patenka į tam tikrą Prokrusto lovą. Viena vertus, per griežtos antimonopolinės priežiūros rizika, kylanti dėl apgaulingų teigiamų rezultatų, kurie galiausiai padaro neigiamą poveikį veiksmingumui ir vartotojo gerovei, kita vertus, per silpnos antimonopolinės priežiūros rizika, kylanti dėl apgaulingų neigiamų rezultatų, kurie ne tik kenkia vartotojo gerovei, bet ir, kaip nurodyta ankstesniame punkte, gali sukelti didesnių neigiamų padarinių.
28. Kad galėtų veikti tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis, Teisingumo Teismas nustatė metodus, kurie ilgainiui buvo tikslinami jo jurisprudencijoje. Atsižvelgiant į šią jurisprudenciją, galima pakankamai tiksliai suprasti metodus ir kriterijus, kurie turi būti naudojami kainą kvalifikuojant kaip neteisingą ir prieštaraujančią SESV 102 straipsnio antros pastraipos a punktui. Juos plačiai apžvelgė generalinis advokatas N. Wahl išvadoje byloje Autortiesību un komunicēšanās konsultāciju aģentūra – Latvijas Autoru apvienība(15), kurios teiginiams pritariama ir jie primenami šioje išvadoje, papildant juos tam tikrais argumentais, labiau susijusiais su bylos, dėl kurios teikiama ši išvada, ypatybėmis.
29. Teisingumo Teismo pagrindinis sprendimas sąžiningų kainų srityje yra garsusis 1978 m. vasario 14 d. Sprendimas United Brands ir United Brands Continentaal / Komisija(16) (toliau – Sprendimas United Brands)(17), kuriame, kaip ir ankstesniame 1975 m. lapkričio 13 d. Sprendime General Motors Continental / Komisija(18), Teisingumo Teismas „per didelę“ kainą apibrėžia kaip „kainą, nustatytą nesant pagrįsto ryšio su teikiamos paslaugos ekonomine verte“(19). Taigi per didele ir prieštaraujančia SESV 102 straipsnio nuostatoms laikoma ne kiekviena dominuojančią padėtį užimančios įmonės konkrečioje rinkoje taikoma didelė kaina, o tiktai „neproporcinga“ arba „pernelyg didelė“ kaina.
30. Kaip nustatyti, ar kaina neturi jokio pagrįsto ryšio su teikiamos paslaugos ekonomine verte? Šiuo tikslu Sprendime United Brands Teisingumo Teismas nustatė dviejų etapų testą: pirmasis etapas skirtas nustatyti, ar esama didelio skirtumo, t. y. disproporcijos tarp dominuojančią padėtį užimančios įmonės faktiškai taikomos kainos atitinkamoje rinkoje ir kainos, kurią įmonė hipotetiškai taikė toje rinkoje vykstant tikrai konkurencijai (referencinės kainos). Teisingumo Teismas pažymi, kad ši disproporcija gali būti vertinama objektyviai, atsižvelgiant į dominuojančią padėtį užimančios įmonės pelno maržą, kurią sudaro šios įmonės patirtų gamybos sąnaudų ir jos nustatytos kainos santykis. Jeigu atsakymas būtų teigiamas, antruoju testo etapu siekiama „išnagrinėti, ar kaina yra nesąžininga apskritai arba palyginus su konkuruojančiais produktais“(20) (toliau – United Brands testas).
31. Remiantis šiuo testu, vien kainos ir gamybos sąnaudų bei pernelyg didelės pelno maržos neproporcingumo konstatavimas automatiškai nereiškia, kad kaina yra nesąžininga, t. y. kad ji nėra niekaip pagrįstai susijusi su teikiamos paslaugos ekonomine verte. Norint padaryti tokią išvadą, būtina pereiti į antrąjį analizės etapą, kurio metu reikia įvertinti, ar nustatytas kainos ir gamybos sąnaudų skirtumas savaime yra kainos nesąžiningumo įrodymas, ar nesąžiningumas kyla iš kainos palyginimo su konkuruojančių įmonių taikomomis kainomis(21). Pirmuoju testo etapu atliekamas vertinimas ir antruoju etapu atliekamas kainos nesąžiningumo per se vertinimas iš esmės yra sutelkti į dominuojančią padėtį užimančios įmonės pelno maržą, o kainą lyginant su konkurencingų produktų kainomis atliekamas vertinimas yra grindžiamas tam tikru lyginimo kriterijumi.
32. Atliekant United Brands teste numatytą gamybos sąnaudų kainų analizę ir taikant alternatyvius pelno maržos nustatymo metodus, daugeliu atvejų reikalingi sudėtingi tyrimai ir dažnai gaunami tik apytiksliai rezultatai.
33. Dėl šios priežasties jurisprudencijoje ir Komisijos praktikoje buvo pripažinta, kad savarankišką reikšmę turi ir kiti analizės metodai(22), grindžiami, kaip numatyta United Brands testo antrajame etape, nesąžininga pripažintos kainos ir įvairių referencinių rodiklių, iš kurių vieni paimti iš atitinkamos rinkos, o kiti – ne iš jos, palyginimu. Tie rodikliai yra: i) praeityje dominuojančią padėtį užimančios įmonės taikytos tų pačių produktų kainos toje pačioje atitinkamoje rinkoje(23); ii) dominuojančią padėtį užimančios įmonės taikytos kitokių(24), susijusių(25) ar panašių(26), produktų kainos arba skirtingų tipų klientams taikomos kainos(27); iii) dominuojančią padėtį užimančios įmonės taikytos to paties produkto kainos skirtinguose tos pačios atitinkamos rinkos regionuose(28) arba kitose geografinėse rinkose(29); iv) nedominuojančių konkuruojančių įmonių toje pačioje atitinkamoje rinkoje taikomos kainos(30); v) kitų įmonių taikomos tos paties produkto arba panašių produktų kainos kitose rinkose(31). Alternatyvių kainos ir gamybos sąnaudų lyginimo metodų, visų pirma grindžiamų atitinkamoje valstybėje narėje taikytų kainų ir kitose valstybėse narėse taikytų kainų palyginimu, naudojimo teisėtumą neseniai patvirtino Teisingumo Teismas Sprendime AKKA / LAA, remdamasis būtent autorių teisių administravimo organizacijų tarifais(32).
34. Teisingumo Teismo teigimu, renkantis tinkamiausią analizės metodą, kaip ir apskritai priimant sprendimą dėl kainų nesąžiningumo(33), reikia atsižvelgti į visas nagrinėjamam atvejui būdingas aplinkybes(34). Kalbant konkrečiai, šis pasirinkimas priklauso nuo aptariamo produkto ar paslaugos, rinkos ypatybių, svarbių duomenų prieinamumo ir dominuojančią padėtį užimančios įmonės sutarties partnerių. Taigi, pavyzdžiui, Sprendime United Brands Teisingumo Teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į nagrinėjamą produktą ir galimybę susipažinti su UBS sąnaudų struktūros duomenimis, kainų ir gamybos sąnaudų analizė yra patikimesnis kriterijus nei taikytas Komisijos, grindžiamas UBS taikomų kainų palyginimu nacionalinėse rinkose, dėl kurių atliekamas tyrimas, ir referencinėje nacionalinėje rinkoje, kuri, Teisingumo Teismo teigimu, buvo pasirinkta remiantis klaidingais vertinimais(35). Tačiau kitais atvejais, kaip ir nematerialiojo turto atveju, kainų ir gamybos sąnaudų palyginimu pagrįsta analizė gali pasirodyti ne tik sudėtinga, bet ir netinkamai atspindinti nagrinėjamas ekonomines realijas.
35. Kitaip sakant, kaip Teisingumo Teismas aiškiai pripažino Sprendime AKKA / LAA, nėra vienos sistemos, kuria remiantis būtų galima nesąžininga laikomą kainą lyginti su referencine kaina arba nustatyti tokio palyginimo ribas(36). Atrodo, kad Teisingumo Teismas teikia pirmenybę požiūriui, grindžiamam keliais lyginimo kriterijais, ir kiekvienas jų gali tapti pagrindu nustatyti nesąžiningos kainos buvimo įrodymus arba patvirtinti ar paneigti taikant vieną ar kelis kitus kriterijus gautus duomenis(37).
36. Manau, šiam požiūriui, kurio generalinis advokatas N. Wahl laikėsi išvadoje byloje AKKA / LAA, turi būti pritarta. Iš tikrųjų visi pirmiau aprašyti analizės metodai turi esminių apribojimų ir, siekiant išvengti apgaulingų teigiamų ar apgaulingų neigiamų rezultatų, reikia atlikti patikrinimą arba korekciją taikant kitus kriterijus, kurie yra reikšmingi atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes(38).
37. Kadangi nėra vienintelio nesąžiningomis laikomų kainų ir referencinių kainų palyginimo metodo, nėra ir vienareikšmio atsakymo į esminį klausimą, kokią ribą peržengus šių kainų disproporcija gali nulemti piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi rinkoje ir paskatinti įsikišti antimonopolinės priežiūros institucijas. Iš tikrųjų, norint atsakyti į šį klausimą, reikia, kad būtų nustatyta tiekiamo produkto ar teikiamos paslaugos ekonominė vertė ir pagrįsta dominuojančią padėtį užimančios įmonės pelno marža; logiškai mąstant, tai negali būti padaryta abstrakčiai. Šiuo klausimu Sprendime AKKA / LAA Teisingumo Teismas nurodė, kad, lyginant valstybėje narėje dominuojančią padėtį užimančios įmonės taikomus tarifus su kitose valstybėse narėse taikomais tarifais, „nėra minimalios ribos, nuo kurios tarifas turi būti kvalifikuojamas kaip daug didesnis, nes šiuo aspektu lemiamą reikšmę turi konkrečios kiekvienos bylos aplinkybės“, ir kad dėl to autorinių atlyginimų skirtumas gali būti kvalifikuojamas kaip „didelis“, jeigu jis yra reikšmingas ir besitęsiantis, o ne laikinas ir epizodinis(39).
38. Tuo atveju, kai pagal įvairius pirma aprašytus metodus surinkti duomenys verčia daryti išvadą, kad nesąžiningų kainų esama, dominuojančią padėtį užimanti įmonė turi galimybę pagrįsti savo kainų struktūrą ir jų bei referencinių kainų lygio skirtumą, remdamasi, be kita ko, padėties rinkoje, kurioje veikia, ir referencinių geografinių rinkų padėties skirtumu(40), gamybos sąnaudų struktūra arba poreikiu gauti atlygį už kapitalą(41) ar susigrąžinti papildomas sąnaudas, pavyzdžiui, mokslo tyrimų ir technologinės plėtros sąnaudas(42) arba su nacionalinės teisės nuostatų taikymu susijusias išlaidas(43). Tačiau Teisingumo Teismas atmetė galimybę nesąžiningų kainų nustatymą pateisinti galimu dominuojančios įmonės neveiksmingumu(44).
b) Jurisprudencija, susijusi su kolektyvinio autorių teisių administravimo organizacijų tarifais
39. Dėl tradicinio kolektyvinio autorių teisių administravimo organizacijų monopolio(45) tiek nacionalinio, tiek Europos lygmens konkurencijos priežiūros institucijos daug kišosi į, be kita ko, šių organizacijų taikomą tarifų politiką.
40. 1987 m. balandžio 9 d. Sprendime Basset(46) (toliau – Sprendimas Basset), kuriame nagrinėta Prancūzijos autorių teisių administravimo organizacijos SACEM galimybė gauti autorinį atlyginimą už kūrinio atkūrimą mechaninėmis priemonėmis, kuriuo būtų papildomas autorinis atlyginimas už įrašytų muzikos kūrinių viešą atlikimą diskotekose, Teisingumo Teismas iš esmės nurodė, kad honoraras, gaunamas kaip autorinis atlyginimas už atstovavimą, kurio dydis nustatomas atsižvelgiant į diskotekos apyvartą, turi būti laikomas normaliu naudojimusi autorių teisėmis ir kad jo rinkimas savaime nėra piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi(47). Vis dėlto jis pažymėjo, kad dominuojančią padėtį rinkoje užimančios kolektyvinio teisių administravimo organizacijos nustatyta konkretaus atlyginimo suma ar sudėtinė atlyginimo suma gali būti laikoma piktnaudžiavimu, jei paaiškėja, kad ji yra apskaičiuota nesąžiningomis sąlygomis(48).
41. Bylos, kuriose 1989 m. liepos 13 d. buvo priimtas Sprendimas Tournier(49) (toliau – Sprendimas Tournier) ir Sprendimas Lucazeau ir kt.(50) (toliau – Sprendimas Lucazeau), buvo susijusios su SACEM iš diskotekų rinktų mokesčių dydžiu, nes jis buvo gerokai didesnis už kitose valstybėse narėse taikytą mokestį ir visiškai nesusijęs su tarifais, taikomais kitiems stambiems muzikos įrašų naudotojams, pavyzdžiui, televizijai ir radijui(51). Teisingumo Teismas pažymėjo, kad jeigu dominuojančią padėtį užimanti įmonė už savo paslaugas nustato mokesčius, kurie yra gerokai didesni už kitose valstybėse narėse taikomus mokesčius, ir jeigu mokesčių dydžių palyginimas atliekamas vienodu pagrindu, toks skirtumas turi būti laikomas piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi požymiu. Tokiu atveju atitinkama įmonė turi pateisinti skirtumą, remdamasi objektyviais atitinkamoje valstybėje narėje susiklosčiusios padėties ir visose kitose valstybėse narėse vyraujančios padėties skirtumais. Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad aplinkybė, jog autorinio atlyginimo procentinė dalis, skirta surinkimo, administravimo ir paskirstymo išlaidoms padengti, o ne autorių teisių turėtojams, yra daug didesnė nei kitose valstybėse narėse įsteigtų autorių teisių administravimo organizacijų nustatyta procentinė dalis, nėra tinkamas pateisinimas, nes negalima atmesti galimybės, kad šis skirtumas yra neveiksmingumo dėl konkurencijos rinkoje nebuvimo pasekmė(52). Galiausiai Sprendime Tournier Teisingumo Teismas nustatė, kad visuotinis ar fiksuotas gaunamo atlyginimo pobūdis gali būti ginčijamas remiantis draudimu taikyti nesąžiningą kainą „tik tuomet, kai kitais būdais galima pasiekti tą patį teisėtą tikslą, kuris šiuo atveju yra muzikos autorių, kompozitorių ir leidėjų interesų apsauga, nedidinant kaštų, susijusių su sutarčių valdymu ir saugomų muzikos kūrinių naudojimo stebėjimu“(53).
42. Byloje, kurioje priimtas 2008 m. gruodžio 11 d. Sprendimas Kanal 5 ir TV 4(54) (toliau – Sprendimas Kanal 5), buvo ginčijamas Švedijos autorių teisių administravimo organizacijos STIM taikomų autorinių atlyginimų už autorių teisių saugomų muzikos kūrinių transliavimą per televiziją sąžiningumas; Teisingumo Teismas pakartojo Sprendime Tournier suformuluotą principą, pažymėdamas, kad tarifai, apskaičiuoti atsižvelgiant į televizijos transliacijas vykdančių bendrovių pajamas ir per televiziją transliuojamos muzikos kiekį(55), kurie savaime yra teisėti, vis dėlto gali būti nustatyti piktnaudžiaujant, kai „egzistuoja kitas būdas tiksliau identifikuoti ir suskaičiuoti šių kūrinių naudojimą ir jų auditoriją, ir kad naudojant šį kitą būdą galima pasiekti tą patį teisėtą tikslą – apsaugoti muzikos autorių, kompozitorių ir leidėjų interesus neproporcingai nepadidinant išlaidų, susijusių su sutarčių valdymu ir autorių teisių saugomų muzikos kūrinių naudojimo stebėjimu“(56).
43. 2014 m. vasario 27 d. Sprendime OSA(57) (toliau – Sprendimas OSA) Teisingumo Teismas perėmė ir kartu taikė abu požiūrius, kurių laikėsi sprendimuose Tournier ir Kanal 5. Taigi Teisingumo Teismas tvirtina, pirma, kad tai, jog kolektyvinio autorių teisių administravimo organizacija už jos teikiamas paslaugas nustato gerokai didesnius tarifus, nei taikomi kitose valstybėse narėse, kai tarifų lygis lyginamas remiantis vienodu pagrindu, yra piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį, požymis, ir, antra, kad tokiu piktnaudžiavimu galima laikyti per didelių kainų taikymą, pagrįstai nesusietą su teikiamos paslaugos ekonomine verte(58).
44. Galiausiai neseniai priimtame Sprendime AKKA / LAA Teisingumo Teismas patvirtino, kad sprendimuose Tournier ir Lucazeau taikytas galimai per didelių autorių teisių administravimo organizacijos tarifų nustatymo metodas, grindžiamas palyginimu su kitose valstybėse narėse, šiuo atveju – kai kuriose kaimyninėse valstybėse narėse, taikomais tarifais, pasirinktais pagal objektyvius, tinkamus ir patikrinamus kriterijus, yra, jei lyginama remiantis vienodu pagrindu ir prireikus perkamosios galios paritetu, teisėta alternatyva United Brands testui(59).
45. Skaitant Sprendimą AKKA / LAA, gali kilti klausimas, ar Teisingumo Teismas galutinai nusprendė atlikti palyginimą su referencinėse valstybėse narėse taikomais tarifais pagal išimtinės analizės metodą, taikytiną visais atvejais, kai reikia įvertinti, ar kolektyvinio autorių teisių į muzikos kūrinius administravimo organizacijos nustatyti tarifai yra per dideli. Nors atrodo, kad šio sprendimo rezoliucinės dalies formuluotė ir aplinkybė, kad Teisingumo Teismas nepaminėjo Sprendimo Kanal 5, atitinka šią išvadą, vis dėlto jos negalima patvirtinti atsižvelgiant į šio sprendimo motyvus, iš kurių matyti, kad Teisingumo Teismo dėmesį šiai konkrečiai analizės metodikai labiau lėmė pagrindinės bylos aplinkybės ir prejudicinių klausimų formuluotė, o ne sąmoningas pasirinkimas.
46. Vis dėlto nemanau, kad toks pasirinkimas būtų tinkamas. Iš tikrųjų, pirma, jau turėjau progą pažymėti, kad kiekvienas analizės metodas turi trūkumų. Konkrečiai kalbant, kaip generalinis advokatas F. G. Jacobs pažymėjo išvadoje byloje Tournier(60), sunkumų lyginant su kitose valstybėse narėse nustatytais tarifais kyla dėl to, kad reikia rasti objektyvų palyginimo metodą, o tai nėra lengva, turint omenyje nacionalinės teisės aktų ir įvairių autorių teisių administravimo organizacijų taikomų mokesčių apskaičiavimo ir rinkimo metodų skirtumus. Apskritai, kaip generalinis advokatas N. Wahl pabrėžė išvadoje byloje AKKA / LAA, „kalbant apie geografinius palyginimus, pažymėtina, kad galutines atitinkamo produkto arba paslaugos kainas gali reikšmingai paveikti konkrečios nacionalinės darbo rinkos specifika ir tai, kam pirmenybę teikia vietos vartotojai“. Antra, telieka patikslinti, kaip elgtis, kai neįmanoma atlikti palyginimo remiantis vienodu pagrindu, pavyzdžiui, kai referencinėse valstybėse narėse nėra panašaus tarifų apskaičiavimo metodo, arba tuo atveju, kai, kaip matyti iš Belgijos vyriausybės rašytinėse pastabose pateiktų duomenų, atlikus tokį palyginimą paaiškėja, kad administravimo organizacijos taikomi tarifai yra mažesni už taikomus referencinėse valstybėse narėse. Galiausiai negalima atmesti galimybės, kad jeigu skirtingose valstybėse narėse taikomų tarifų palyginimui būtų suteikta išimtinė ar lemiama reikšmė vertinant galimai per didelius administravimo organizacijų tarifus, tai galėtų paskatinti pastarųjų slaptus veiksmus, siekiant koordinuoti kainas.
47. Dėl šių priežasčių manau, kad pageidautina, jog galimo tarifų, kuriuos kolektyvinio autorių teisių administravimo organizacijos taiko muzikos kūriniams, nesąžiningumo analizė būtų atliekama kiekvienu konkrečiu atveju pasirenkant tinkamiausią metodą ar metodus ir juos nustatant pagal kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes.
48. Abi prejudicinio klausimo dalis reikia nagrinėti, atsižvelgiant į pirma nurodytus principus ir išdėstytus argumentus.
3. Dėl antrosios prejudicinio klausimo dalies
49. Antrąja prejudicinio klausimo dalimi, kurią reikia nagrinėti pirmiausia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi reikia laikyti tai, kad kolektyvinio autorių teisių administravimo organizacija, turinti faktinį monopolį valstybėje narėje, nustatydama muzikos renginių organizatorių mokėtiną atlyginimą už teisę viešai skelbti muzikos kūrinius, taiko apyvarta pagrįstą kompensacijos modelį, „pagal kurį atlyginimas už naudojimąsi licencija priklauso ir nuo išorinių veiksnių, kaip antai bilieto kainos, maisto ir gėrimų kainų, biudžeto pasirodantiems menininkams ir biudžeto kitiems elementams (pavyzdžiui, dekoracijoms)“.
50. Pirmiausia reikia pateikti tris patikslinimus.
51. Pirma, nors formuluodamas prejudicinį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi „apyvarta paremta“ tarifų struktūra, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir bylos medžiagos matyti, taip pat per teismo posėdį patvirtinta, kad pagal 211 tarifą nustatytas regresinis tarifas yra taikomas tais atvejais, kai netaikomas bazinis tarifas, arba menininkams skirtam biudžetui, t. y. išlaidų eilutei, atitinkančiai atlikėjams skirtą sumą, arba daliai pajamų, kuri yra lygi ne visai renginio apyvartai, o tiktai sumai, kuri atitinka už parduotus bilietus (įskaitant pasiūlytus rėmėjams(61)) gautas įplaukas.
52. Antra, nors šiuo klausimu prejudicinio klausimo antros dalies formuluotė nėra aiški, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvų matyti, kad SABAM tarifo elementas, dėl kurio prašoma pateikti paaiškinimą, susijęs su aplinkybe, kad apskaičiavimo pagrindu yra laikoma pajamų dalis, atitinkanti bendrąsias įplaukas iš bilietų pardavimo, neatsižvelgiant į tą įplaukų dalį, kuri nepriklauso nuo autorių teisių administravimo organizacijos teikiamų paslaugų, ir neleidžiant atskaityti išlaidų, kurios nėra konkrečiai susijusios su muzika.
53. Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neklausia, ar šis SABAM taikyto apskaičiavimo metodo aspektas yra nesąžiningas dėl to, kad nulemia pernelyg didelio atlyginimo reikalavimą; jam kyla klausimas dėl to, kad šiuo metodu nenustatoma pakankamai stipri sąsaja tarp SABAM teikiamos paslaugos ir reikalaujamo atlyginimo. Taigi kvestionuojamas, bent jau netiesiogiai, ne pats gaunamo atlyginimo dydis, bet apskritai šio atlyginimo apskaičiavimo metodas, t. y. pati 211 tarifo struktūra ir ryšys su SABAM iš tikrųjų suteikta paslauga, kurį galima nustatyti pagal šią struktūrą.
54. Šiuo klausimu iš karto reikia pažymėti, kad net dominuojančią padėtį užimanti įmonė turi galėti ginti savo interesus ir kad šiuo tikslu ji iš principo gali laisvai pasirinkti skaičiavimo metodą, kuris, jos nuomone, būtų tinkamiausias atlyginimui už jos siūlomus gaminius ar paslaugas nustatyti. Taigi nei Teisingumo Teismas, nei nacionalinės konkurencijos priežiūros institucijos neturi nustatyti, koks apskaičiavimo metodas turi būti taikomas; jie turi tik patikrinti, ar konkrečiai taikomu metodu nepažeidžiami SESV 102 straipsnyje nustatyti draudimai ir, konkrečiai kalbant, ar jis nelemia nesąžiningų kainų nustatymo.
55. W.W tvirtina, kad 211 tarifas buvo nustatytas tradiciniams muzikos festivaliams, kurie patrauklūs tuo, kad juose skamba gyva muzika. Tokie renginiai, kaip Tomorrowland, suteikia žiūrovams „unikalią visuotinę“ patirtį, nes juose ypač daug dėmesio teikiama dekoracijoms, kurios ne tik sceną, bet ir visą renginio plotą paverčia „įsivaizduojamu pasauliu“, personalo kostiumams, vizualiniams elementams, kaip antai šviesos žaismui, optiniams efektams ar fejerverkams, gastronomijai ir gausybei festivalio metu, prieš jį ir po jo teikiamų paslaugų. WCD taip pat pabrėžia savo organizuojamo renginio ypatingumą ir, kaip ir W.W, teigia, kad pardavus bilietus gautas bendrąsias įplaukas labiausiai nulemia su naudojamu muzikos repertuaru nesusiję veiksniai. W.W teigimu, iš to darytina išvada, kad už tokius renginius gautas pajamas naudojant kaip pagrindą kolektyvinio autorių teisių administravimo organizacijai mokėtinam atlyginimui apskaičiuoti savaime piktnaudžiaujama dominuojančia padėtimi. Tačiau WCD piktnaudžiavimu laiko tai, kad neleidžiama iš bendrųjų įplaukų atskaityti su muzika nesusijusias išlaidas, nors kai kurios iš jų, kaip antai susijusios su aplinkos apsaugos ar saugos sričių teisės aktų laikymusi, nuolat didėja. W.W ir WCD teigimu, menininkams skirtas biudžetas taip pat nėra tinkamas atlyginimo apskaičiavimo pagrindas.
56. Remiantis minėta jurisprudencija(62), kaina negali būti laikoma nesąžininga, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnio antros pastraipos a punktą, jeigu yra pagrįstai susijusi su dominuojančią padėtį užimančios įmonės teikiamos paslaugos ekonomine verte. Šioje byloje tokia paslauga yra autorių teisių saugomų muzikos kūrinių padarymas prieinamų naudotojams, siekiant juos viešai atlikti per festivalių renginius.
57. Kaip matėme, atliekant United Brands testą galima, bent jau netiesiogiai, nustatyti dominuojančios įmonės teikiamos prekės ar paslaugos vertę remiantis jos gamybos sąnaudomis. Nors galima apskaičiuoti kolektyvinio administravimo išlaidas, labai sunku ar net neįmanoma nustatyti tokio intelektinio kūrinio, kaip muzikos kūrinys, sukūrimo sąnaudų. Taigi United Brands teste naudojamas kriterijus yra netinkamas siekiant nustatyti visos kolektyvinio administravimo organizacijos vartotojams teikiamos paslaugos ekonominę vertę.
58. Šios paslaugos, o nagrinėjamu atveju – SABAM festivalių organizatoriams teikiamos paslaugos ekonominė vertė turi būti vertinama atsižvelgiant, pirma, į kolektyvinio administravimo ir, antra, į autorių teisių ypatybes(63).
59. Pirma, didelę šios vertės dalį sudaro tai, kad festivalių organizatoriai neprivalo individualiai kreiptis į kūrinių, kuriuos ketina atlikti, autorių teisių turėtojus, kad su kiekvienu iš jų derėtųsi dėl viešo skelbimo licencijos, ir vienintelis jų pašnekovas yra administravimo organizacija. Be to, pagal SABAM su kitomis administravimo organizacijomis sudarytas abipusiškumo sutartis, įsigijus vienintelę licenciją gaunama prieiga ir prie užsienio organizacijų repertuaro. Kolektyvinio autorių teisių administravimo sistemos buvimas ne tik užtikrina akivaizdų laiko ir išteklių taupymą, bet ir yra būtina sąlyga renginiams, kokius organizuoja tokios bendrovės, kaip W.W ir WCD, įgyvendinti.
60. Antra, festivalio organizatoriams prieinamų muzikos kūrinių ekonominė vertė priklauso nuo pelno, kurį šie kūriniai jiems padeda (arba turi padėti) gauti. Kaip išvadoje byloje Kanal 5(64) pažymėjo generalinė advokatė V. Trstenjak, visiškai normalu, kad už autorių teisių licencijas būtų reikalaujama atlyginimo, kuris būtų apskaičiuotas kaip iš turto, kuriam sukurti buvo panaudotos autorių teisės, gaunamos apyvartos procentinė dalis. Pagrindinė idėja yra ta, kad autorius turi galėti gauti pagrįstą apyvartos, gautos panaudojant jo kūrinį, dalį.
61. Ši mintis sutinkama minėtoje suformuotoje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, pagal kurią tai, kad autorių teisių administravimo organizacija gauna atlyginimą už atstovavimą saugomiems muzikos kūriniams, kurio dydis apskaičiuojamas remiantis naudotojo apyvarta, turi būti laikoma įprastu autorių teisių naudojimu(65). Taigi atlyginimas, apskaičiuotas remiantis naudotojo apyvarta, iš principo yra pagrįstas ryšiu su suteiktos paslaugos ekonomine verte(66).
62. Žinoma, tokio įvykio, kaip muzikos festivalis(67), apyvarta daugiau ar mažiau priklauso ir nuo kitų veiksnių nei viešas autorių teisių saugomų kūrinių skelbimas, kaip antai, be kita ko, atlikėjų kokybės ir reputacijos, vietos, kur renginys vyksta, dekoracijų, apšvietimo, vykstant renginiui siūlomų paslaugų, jo paties populiarumo, visų veiksnių, kurie didžiąja dalimi priklauso nuo organizatorių pastangų (nors ir ne vien nuo jų) ir dėl kurių patiriamos išlaidos nesusijusios su kolektyvinio autorių teisių administravimo organizacijai mokamu atlyginimu ir, daugiau ar mažiau, akivaizdu, neturi tiesioginio ryšio su šios organizacijos teikiama paslauga.
63. Vis dėlto, pirma, nepaneigiant šių veiksnių svarbos, man atrodo nepaneigiama, kad, nors galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų priimti galutinį sprendimą šiuo klausimu, muzika yra pagrindinis atsakovių pagrindinėje byloje siūlomo „produkto“ elementas ir pirmasis žmones į renginį pritraukiantis veiksnys. Antra, pažymiu, kad apyvarta paremta atlyginimo sistema yra įprasta autorių teisių srityje ir apskritai intelektinės nuosavybės teisių srityje, net jeigu licencijuojama teisė nėra pagrindinis galutinio produkto, kurį ja remiantis leidžiama kurti, objektas(68). Trečia, kaip jau matėme, Sprendimu Kanal 5 Teisingumo Teismas patvirtino tokią atlyginimo sistemą net ir tokiems naudotojams kaip televizijos kanalai, kurių apyvarta gali net ir didele dalimi priklausyti nuo su saugomų muzikos kūrinių naudojimu nesusijusių aspektų(69). Ketvirta, manau, kad atsakovių pagrindinėse byloje išdėstyti argumentai apskritai gali būti susiję su įvairių tipų naudotojais, net ir naudojančiais daug muzikos, pvz., diskotekomis, kurių sėkmė didele dalimi priklauso nuo su muzika nesusijusių veiksnių, kaip antai dekoracijų, apšvietimo, padėties, vartojimo kokybės, klientų tipo, didžėjaus žinomumo ir kt. Galiausiai, kaip teisingai pažymi SABAM, vien tai, kad sprendimą pirkti bilietą į tokius renginius, kokius organizuoja W.W ir WCD, visų pirma nulemia ne tik muzika, bet ir kiti veiksniai, savaime nepanaikina jokio pagrįsto tarifų struktūros, kuria remiantis nustatomos pajamos iš bilietų pardavimo, pagal kurias apskaičiuojamas autorinis atlyginimas, ryšio su naudojimosi autorių teisių saugomais muzikos kūriniais ekonomine verte.
64. Be to, pažymiu, kad keli 211 tarifo elementai – kurie, kaip teisingai pažymi SABAM, turi būti vertinami kaip visuma – padėtų sušvelninti apyvartos pripažinimo atlyginimo apskaičiavimo pagrindu pasekmes ir tam tikra prasme leidžia atsižvelgti į tai, kad pajamų dydis priklauso ne vien nuo muzikos vertės arba bet kuriuo atveju nėra tiesiogiai proporcingas jai.
65. Visų pirma, kaip jau buvo nurodyta, įplaukos iš bilietų pardavimo sudaro ne visą atsakovių pagrindinėje byloje organizuojamų renginių apyvartą, o tik tam tikrą jos dalį. Šiuo klausimu pažymiu, kad, pastarosioms neprieštaraujant, SABAM per posėdį pažymėjo, kad apyvartos dalis, į kurią atsižvelgta apskaičiuojant jos atlyginimą, sudaro atitinkamai apie 35 % ir apie 50 % Tomorrowland ir Wecandance bendros apyvartos. Antra, bilietų pardavimo įplaukas arba menininkams skirtą biudžetą atitinkančios bazinės sumos yra padalijamos iš 8 (arba 9) pakopų, kurioms taikomas 6–2,5 % regresinis tarifas. Todėl šiai sumai didėjant, SABAM mokėtinam atlyginimui skirta bazinės sumos dalis mažėja. Trečia, yra nustatyta taip apskaičiuoto atlyginimo mažinimo sistema, pagal kurią į renginio metu iš tikrųjų atlikto SABAM repertuaro apimtį galima atsižvelgti net tuo atveju, jeigu atlyginimas yra fiksuoto dydžio. Galiausiai per posėdį SABAM nurodė, kad ir šiuo atveju, kadangi atsakovės pagrindinėse bylose jai neprieštaravo, būtent siekiant atsižvelgti į festivalių specifiką, šiems renginiams taikomas regresinis mokesčio tarifas (6 %) yra mažesnis už panašiems renginiams, pavyzdžiui, koncertams, taikomą tarifą (8 %)(70).
66. Manau, kad, priešingai, nei tvirtina atsakovės pagrindinėje byloje, tiek atlyginimas, apskaičiuotas atsižvelgiant į renginio apyvartą, tiek atlyginimas, apskaičiuotas nuo menininkams skirto biudžeto, iš principo yra pagrįstai susietas su SABAM teikiamos paslaugos ekonomine verte, nes pagal šią išlaidų eilutę leidžiama tiesiogiai nurodyti su saugomų muzikos kūrinių skelbimu susijusios sudedamosios dalies svarbą organizuojant renginį.
67. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vien aplinkybė, kad SABAM nustatytoje tarifų sistemoje už jos repertuarui priskirtų muzikos kūrinių viešą skelbimą mokėtino atlyginimo apskaičiavimo pagrindas yra renginio, kurio metu jie atlikti, apyvarta ar apyvartos dalis arba, pasirinkus alternatyvą, menininkams skirtas biudžetas, savaime nėra nei nesąžiningų kainų buvimo rodiklis, nei a fortiori priešingai, nei teigia atsakovės pagrindinėse bylose, leidžia konstatuoti tokio piktnaudžiavimo buvimą.
68. Mano nuomone, iš principo tas pats pasakytina apie negalėjimą iš bazinių sumų, apskaičiuojamų pagal iš bilietų pardavimo ar menininkams skirto biudžeto gaunamos apyvartos dalį, atskaityti išlaidų, „tiesiogiai nesusijusių su muzika“. Be to, kad dėl nagrinėjamų renginių pobūdžio labai sunku įvertinti, kokios išlaidos gali būti laikomos netiesiogiai susijusiomis su muzika (pavyzdžiui, garso kokybės užtikrinimo išlaidos, bet ne apšvietimo išlaidos?), šių išlaidų įtaka apyvartos daliai, kuria grindžiamas skaičiavimas (šiuo atveju – pajamos iš bilietų pardavimo), priklauso nuo to, kaip renginio organizatoriai nusprendžia jas paskirstyti, taigi nuo elementų, kurie visiškai nesusiję su SABAM prižiūrima sritimi. Taip pat pažymiu, kad sprendimuose Basset ir Tournier Teisingumo Teismas pareiškė nuomonę dėl bendra apyvarta grindžiamų atlyginimo sistemų teisėtumo. Panašiu atveju byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Kanal 5, STIM savo atlyginimą apskaičiuodavo remdamasi pajamomis, gautomis transliuojant plačiajai visuomenei skirtas laidas, arba papildomai – iš reklamos ir (arba) abonementų pardavimo, atėmus tik tam tikras išlaidas(71).
69. Bet kuriuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas reikšmingas aplinkybes, turi įvertinti, ar tuo atveju, kai atlyginimo apskaičiavimo pagrindu laikomos bilietų pardavimo įplaukos arba, kaip alternatyva, menininkams skirtas biudžetas, ir iš šių sumų galima atskaityti tik tam tikras sąnaudas, 211 tarifo taikymas gali nulemti nesąžiningų kainų nustatymą.
70. Vis dėlto tam, kad šis teismas galėtų nustatyti, jog esama per didelių kainų, jis, kaip matyti iš šios išvados 29–38 punktų, turi palyginti SABAM taikant 211 tarifą renkamo atlyginimo dydį su referencine kaina, nustatoma remiantis turimais analizės metodais, kurie yra tinkamiausi atsižvelgiant į visas nagrinėtinos bylos aplinkybes. Tai, kad tokie atlyginimai yra pernelyg dideli, būtų nustatyta, jei po tokio palyginimo paaiškėtų, kad minėtų atlyginimų ir pasirinktos referencinės kainos skirtumas yra didelis ir nuolatinis, ir toks skirtumas nėra objektyviai pagrįstas.
71. Praleidus šį analizės etapą, iš esmės būtų pripažinta, kad tam tikras dominuojančią padėtį užimančios įmonės reikalaujamo atlygio už siūlomus produktus ar paslaugas apskaičiavimo metodas savaime nulemia per didelių kainų nustatymą, neatsižvelgiant į tikrąjį šių kainų lygį. Tačiau, išskyrus kelis išimtinius atvejus, tai, mano nuomone, būtų metodologiškai neteisinga ir galėtų konkrečiai nulemti paradoksalų rezultatą: atimti iš įmonės laisvę taikyti tam tikrą apskaičiavimo metodą, net jeigu jį taikant yra nustatomos konkurencijos lygio neviršijančios kainos.
72. Vienas iš analizės metodų, į kuriuos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų atsižvelgti, dėl pirma nurodytų priežasčių atmesdamas United Brands teste numatytą kainų ir gamybos sąnaudų analizę ir palyginimą su konkurentų taikomomis kainomis, turint omenyje SABAM, kaip faktinės monopolijos, padėtį, pirmiausia yra geografinis palyginimas, kuris turi būti atliekamas pagal Teisingumo Teismo sprendime AKKA nustatytus kriterijus. Be to, nors per teismo posėdį paaiškėjo, kad SABAM iš esmės nepakeitė prašomo autorinio atlyginimo už leidimą festivalių organizatoriams atlikti jos repertuare esančius muzikos kūrinius(72), galėtų būti svarbu atlikti istorinę analizę, pagal kurią būtų galima laikytis dinamiško požiūrio į atsakovių pagrindinėje byloje mokamo atlyginimo lygio raidą. Vertindamas šiuo atžvilgiu, neatmetu galimybės, kad tai, jog visiškai neatsižvelgiama į tam tikrų išlaidų – visų pirma susijusių su teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu, kaip antai išlaidų, susijusių su saugos ar aplinkos apsaugos priemonių priėmimu – padidėjimą ir į šių išlaidų poveikį, jei jis rodytas, sumoms, į kurias atsižvelgiama apskaičiuojant administravimo organizacijos tarifus, gali būti laikoma nesąžiningų kainų požymiu, jeigu dėl jų gerokai padidinamas atlyginimas, naudotojams neduodant nieko mainais ir nepateisinant SABAM išlaidų padidėjimo. Galiausiai gali būti svarbu palyginti tą atlyginimą su SABAM už panašias paslaugas renkamais atlyginimais, kuriuos reikės nustatyti, kai galima, remiantis objektyviais kriterijais, per vertinimą, kurį privalo atlikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
4. Dėl pirmosios prejudicinio klausimo dalies
73. Pirmąja prejudicinio klausimo dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi galima laikyti tai, kad kolektyvinio autorių teisių administravimo organizacija, turinti faktinį monopolį valstybėje narėje, už teisę viešai skelbti muzikos kūrinius renginių organizatoriams taiko atlyginimo modelį, kuriame naudojamas fiksuotas pakopinis tarifas, o ne tarifą, kurį nustatant būtų atsižvelgiama į tikslią renginio metu atliktą šios organizacijos administruojamo repertuaro dalį.
74. Šiuo atveju pagrindinėse bylose taip pat siekiama užginčyti ne mokamo atlyginimo dydį, o konkretų jo apskaičiavimo metodą, kuris savaime yra nesąžiningas, nes neturi pagrįsto ryšio su administravimo organizacijos teikiama paslauga.
75. W.W ir WCD teigimu, iš sprendimų Kanal 5 ir OSA matyti, kad, nustatant administravimo organizacijoms mokėtiną atlyginimą, reikia atsižvelgti į faktinį šių organizacijų repertuare esančių kūrinių panaudojimą. Be kita ko, šios bendrovės tvirtina, kad yra keli būdai, leidžiantys tiksliai ir be galimybės suklysti nustatyti iš tikrųjų atliktus muzikos kūrinius, taigi ir faktiškai panaudoto valdymo organizacijos repertuaro dalį. Jos, be kita ko, remiasi Nyderlandų bendrovės DJ Monitor parengta programa. Naudodama šias technologijas SABAM nepatiria papildomų išlaidų arba bet kuriuo atveju jos nėra pernelyg didelės, nes ji vis dėlto privalo išnagrinėti darbų, atliktų, kad būtų galima paskirstyti atlyginimus teisių turėtojams, sąrašą. SABAM nepritaria W.W ir WCD nuomonei, kad Sprendimas Kanal 5 turi būti taikomas visuotinai. Šis sprendimas susijęs tik su televizijos transliuotojais, t. y. operatoriais, veikiančiais sektoriuje, kuriame muzikos kūrinių naudojimo intensyvumas kinta, o ne su tokiais ūkio subjektais, kaip W.W ir WCD, kurių renginiai yra orientuoti į muziką. Nors, SABAM teigimu, pirmųjų mokėtinas atlyginimas turėtų būti apskaičiuojamas kintamąją dalį nustatant pagal atliktus muzikos kūrinius, tokių muzikos renginių, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, atveju atlyginimas visada galėtų būti išreiškiamas fiksuota apyvartos procentine dalimi arba iš anksto nustatyta kintama apyvartos dalimi.
76. Atsižvelgiant į pagrindinės bylos šalių pastabas, pirmiausia reikia patikslinti Sprendimo Kanal 5, kurį bylos šalys aiškina skirtingai, taikymo sritį. Primenu, kad tame sprendime Teisingumo Teismas pažymėjo, jog tarifai, apskaičiuoti atsižvelgiant į televizijos bendrovių pajamas ir transliuojamos muzikos kiekį, gali būti piktnaudžiaujamojo pobūdžio, „kai egzistuoja kitas būdas tiksliau nustatyti ir suskaičiuoti šių kūrinių naudojimą ir jų auditoriją, ir kad naudojant šį kitą būdą galima pasiekti tą patį teisėtą tikslą – apsaugoti muzikos autorių, kompozitorių ir leidėjų interesus neproporcingai nepadidinant išlaidų, susijusių su sutarčių administravimu ir autorių teisių saugomų muzikos kūrinių naudojimo stebėjimu“(73).
77. Jau turėjau progą pažymėti, kad Teisingumo Teismas ne kartą nurodė, jog atlyginimo už saugomų muzikos kūrinių suteikimą, kurio dydis apskaičiuojamas remiantis naudotojo apyvarta, sistema yra teisėta tiek naudotojų, kurių veikla priklauso nuo muzikos kūrinių naudojimo, kaip antai sprendimuose Basset ir Tournier – diskotekų atveju, tiek naudotojų, kurių naudojimo intensyvumas yra kintamas ir priklauso nuo kitų veiksnių, kaip antai Sprendime Kanal 5 – televizijos transliuotojų atveju.
78. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pažymiu, kad dar Sprendime Tournier, kalbant apie tokius aktyvius muzikos naudotojus, kaip diskotekos, ir tokiomis aplinkybėmis, kai buvo svarstomas visa apimančios licencijos (angl. blanket licensing), pagal kurią nustatomas fiksuotas atlyginimas už galimybę naudotis visu administravimo organizacijos repertuaru, neatsižvelgiant į faktinį saugomų muzikos kūrinių panaudojimą, teisėtumas, Teisingumo Teismas nurodė, kad, nors gaunamo atlyginimo visuotinis ar fiksuotas pobūdis savaime nereiškia draudimo taikyti nesąžiningas kainas, nesąžiningumą galima įžvelgti ir tuo atveju, kai esama alternatyvių metodų, kuriais ta pati autorių teisių turėtojų interesų apsauga užtikrinama be papildomų sąnaudų(74). Be to, Teisingumo Teismas ne kartą nusprendė, kad tuo atveju, kai saugomas kūrinys tampa viešai prieinamas, autorių teisių turėtojas ir jo teisių perėmėjai turi teisėtą interesą gautiną atlyginimą apskaičiuoti, atsižvelgdami į faktinį ar tikėtiną kūrinio atlikimo atvejų skaičių(75). Galiausiai pažymėtina, kad nors Sprendime Kanal 5 generalinė advokatė V. Trstenjak aiškiai atskyrė televizijos kanalų padėtį nuo naudotojų, kurie muziką naudoja intensyviai, padėties, nuspręsdama, kad atlyginimo apskaičiavimo metodas, grindžiamas tik pirmuoju atveju nustatytu procentiniu dydžiu, yra neteisėtas, Teisingumo Teismas pateisino reikalavimą atlyginimą apskaičiuoti remiantis iš tikrųjų panaudotos muzikos kiekiu, jį siedamas ne su televizijos kanalų pobūdžiu, o platesniu mastu – su poreikiu užtikrinti reikalingą atlyginimo sąsają su paslaugos verte ir apginti teisių turėtojų interesus(76).
79. Taigi, remdamasis tuo, kas išdėstyta, kaip ir Komisija, manau, kad dabar Teisingumo Teismo praktikoje jau yra įtvirtintas principas, kad, nors kolektyvinio autorių teisių administravimo organizacija, turinti dominuojančią padėtį valstybėje narėje, gali laisvai apskaičiuoti jai mokėtino atlyginimo už muzikos kūrinių atlikimą dydį, remdamasi naudotojo apyvarta, ir nustatyti, kad jį sudaro kintama šios apyvartos procentinė dalis, priklausanti nuo atliktos muzikos kiekio, bet apskaičiuojama pagal fiksuotą metodą, toks apskaičiavimo metodas vis dėlto gali būti laikomas piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi tuo atveju, jeigu yra alternatyvių metodų, pagal kuriuos galima tiksliai suskaičiuoti tiek atliktų muzikos kūrinių skaičių, tiek auditoriją. Šiais metodais turi būti užtikrinta tokio pat lygio autorių, kompozitorių ir muzikos leidėjų interesų apsauga, o kolektyvinio teisių administravimo organizacija negali pernelyg padidinti savo išlaidų. Minėtas principas taikomas tiek naudotojams, kurių veikla visiškai ar didžiąja dalimi priklauso nuo muzikos naudojimo, tiek naudotojams, kurie muziką naudoja rečiau ir nevienodais kiekiais.
80. Neginčijama, kad tiek pagal pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytiną 211 tarifo versiją, pagrįstą 1/3–2/3 taisykle, tiek pagal 10 % pakopomis grindžiamą iš dalies pakeistą 2018 m. versiją daugiau ar mažiau apytiksliai nustatoma fiksuota SABAM repertuaro dalis, faktiškai atlikta per festivalius, kuriems šis tarifas taikomas. Pagal pirmąją iš šių dviejų redakcijų viso dydžio tarifas buvo mažinamas tais atvejais, kai ne mažiau kaip trečdalis renginio organizatorių pateiktame sąraše nurodytų kūrinių nepriklausė SABAM repertuarui. Tačiau nepasiekus šios ribos jokios nuolaidos nebuvo numatyta. Kadangi jokio atlyginimo nereikėjo mokėti tik tuo atveju, kai tame sąraše nebuvo nė vieno SABAM repertuaro kūrinio, trečdalis viso tarifo galėjo būti taikomas net ir atlikus vos vieną iš SABAM administruojamų kūrinių. Be to, nors SABAM repertuaro muzikos kūriniai sudarydavo trečdalį arba du trečdalius renginio organizatorių numatytų atlikti kūrinių, SABAM savo sąskaitose nurodydavo atitinkamai du trečdalius tarifo arba visą tarifą. Pagal antrąją tarifo versiją trys pakopos po 33 % buvo pakeistos dešimčia pakopų po 10 %, taip sumažinant skirtumus, palyginti su iš tikrųjų atlikta SABAM repertuaro muzikos kūrinių dalimi, nors ta dalis ir toliau liko fiksuoto dydžio.
81. Vadovaujantis minėtais sprendimais Tournier ir Kanal 5, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, turi įvertinti: i) ar yra metodų, pagal kuriuos būtų galima tiksliau nustatyti per renginį atliktų SABAM administruojamų muzikos kūrinių skaičių (kadangi SABAM atlyginimas priklauso nuo įplaukų iš bilietų pardavimo, auditorijos nustatymo klausimo nekyla); ii) ar šiais metodais užtikrinama tokia pati šių kūrinių autorių teisių turėtojų interesų apsauga; ir iii) ar taikant šiuos metodus per daug nepadidinamos SABAM išlaidos, visų pirma susijusios su sutarčių valdymu ir administruojamų muzikos kūrinių panaudojimo priežiūra?
82. Mano nuomone, tarp reikšmingų aplinkybių, į kurias prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi atsižvelgti, vertindamas pirmąjį iš šių punktų, reikia paminėti: i) duomenų, susijusių su iš tikrųjų panaudotais muzikos kūriniais ir technologijomis, prieinamumą(77); ii) šių duomenų ir technologijų patikimumą(78); ir iii) duomenų gavimo laiką(79). Dėl W.W ir WCD nurodytų skaitmeninių technologijų patikimumo pažymiu, kad (tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) SABAM rašytinėse pastabose nurodė, jog pagrindinėse bylose nagrinėjamų 2015 m. ir 2016 m. renginių programose buvo neatpažinta apie 8 % atliktų kūrinių, kad šios technologijos sunkiai atpažįsta suvestus muzikos kūrinius ir kad bet kuriuo atveju jų negalima panaudoti gyvajai muzikai.
83. Tikrindamas antrąjį iš šios išvados 81 punkte nurodytų punktų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės įvertinti SABAM naudojamo atlyginimo apskaičiavimo metodo pranašumus ir trūkumus, atsižvelgdamas į aplinkybes, kuriomis buvo išrašytos sąskaitos tam atlyginimui gauti. Šiuo atžvilgiu, mano nuomone, ypač svarbūs trys toliau įvardyti veiksniai. Pirma, reikia įvertinti, kokią visos naudojamos muzikos dalį sudaro SABAM repertuarui priklausantys muzikos kūriniai, paprastai atliekami per pagrindinėse bylose nagrinėjamus renginius. Iš tikrųjų neatmetama galimybė, kad fiksuoto dydžio metodo taikymas vis dėlto būtų pageidautinas atsižvelgiant į priešingus šalių interesus tuo atveju, kai beveik visi per tokio pobūdžio renginius atliekami kūriniai priklauso administravimo organizacijos repertuarui. Šiuo klausimu pažymiu, kad, nors tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, SABAM rašytinėse pastabose tvirtino, o W.W ir WCD jai nepaprieštaravo, kad jos repertuarui priklauso apie 80–90 % per šių bendrovių organizuojamus festivalius atliekamos muzikos. Antra, reikia įvertinti alternatyvių metodų naudojimo poveikį atlyginimo surinkimo spartai. Iš tikrųjų gali būti, kad, kaip pažymi SABAM, dėl klaidų atpažįstant atliktus kūrinius tarp administravimo organizacijos ir renginio organizatoriaus kyla ginčų, dėl kurių gali pailgėti atlyginimo surinkimo laikas, todėl nukenčia tokių teisių turėtojai(80). Trečia, reikia įvertinti galimą SABAM nustatyto fiksuoto pakopinio atlyginimo apskaičiavimo metodo (abiejų jo versijų) poveikį turėtojų interesams atsižvelgiant į tos organizacijos naudojamą teisių paskirstymo sistemą ir SABAM išlaidų struktūrą.
84. Dėl paskutinio iš šios išvados 81 punkte nurodytų punktų, susijusio su sąnaudomis, pažymiu, kad, kitaip nei Sprendime Tournier vartojamoje formuluotėje, pagal kurią, atrodo, atmetama galimybė kaip nors padidinti institucijos administravimo ar priežiūros išlaidas, Sprendime Kanal 5 pažymėta, kad apskaičiavimo metodo, leidžiančio tiksliai identifikuoti atliktus muzikos kūrinius, naudojimas negali nulemti „neproporcingo“ šių išlaidų išaugimo(81). Taigi, nors perėjus prie tokios sistemos SABAM išlaidos gali padidėti, šis padidėjimas turi būti nedidelis ir atitikti muzikos renginių organizatoriams suteikiamus pranašumus. Per didelis išlaidų padidėjimas iš tikrųjų gali turėti įtakos autorių ir jų teisių perėmėjų gaunamo atlyginimo dydžiui – jis gali sumažėti. Pagrindinėse bylose bendrovės W.W ir WCD tvirtina, kad su skaitmeninių muzikos kūrinių atpažinimo priemonių naudojimu susijusias išlaidas, kurios, SABAM teigimu, būna didelės, padengia jos pačios, taigi SABAM dėl to nepatiria papildomų išlaidų. Jeigu ši aplinkybė būtų patvirtinta(82), liktų patikrinti dėl galimų klaidų ar ginčų patirtų išlaidų, susijusių su SABAM repertuaro identifikavimu ir nurodytų jos rašytinėse pastabose, dydį. Tačiau SABAM argumentas, kad tik kai kurie muzikos renginių organizatoriai gali padengti su naujų skaitmeninių technologijų naudojimu susijusias sąnaudas, o kitais atvejais šios išlaidos tenka jai, man neatrodo lemiamas, nes niekas nedraudžia SABAM skirtingoms klientų kategorijoms taikyti skirtingus apskaičiavimo metodus, jeigu toks diferencijavimas yra pateisinamas ir nediskriminacinis.
85. Jei šios išvados 81 punkte nurodytų patikrinimų rezultatas būtų teigiamas, SABAM tarifų struktūra galėtų pažeisti SESV 102 straipsnio antros pastraipos a punkte įtvirtintą draudimą nustatyti nesąžiningas kainas ir sąlygas. Iš tikrųjų tai, kad naudojama fiksuotomis pakopomis grindžiama tarifų struktūra, kurioje neatsižvelgiama į faktinį saugomų muzikos kūrinių panaudojimą, nors yra galimybė tiksliai (arba tiksliau) nustatyti tokio naudojimo apimtį (ir auditorijos dydį), reiškia, kad tam tikra didesnė ar mažesnė šios bendrovės gaunamo atlyginimo dalis neatitinka iš tikrųjų teikiamos paslaugos(83).
86. Vis dėlto nemanau, kad Teisingumo Teismas sprendimuose Tournier ir Kanal 5 siekė nustatyti automatinio taikymo principą, pagal kurį tuose sprendimuose nurodytomis aplinkybėmis taikant tokią tarifų struktūrą ir administravimo organizacijai nepateikus pateisinimų neišvengiamai būtų konstatuojamas nesąžiningų kainų buvimas.
87. Kaip jau pažymėjau šios išvados 70 ir 71 punktuose, vien aplinkybė, kad nustatytas konkretus atlyginimo už dominuojančios įmonės siūlomus produktus ar paslaugas apskaičiavimo metodas, nėra pagrindas daryti prielaidą, kad kainos yra per didelės: tai turi būti patvirtinta atlikus šių kainų ir referencinės kainos lyginamąją analizę.
88. Tokia analizė nereikalinga, tik jei paaiškėtų, kad taikant tokį apskaičiavimo metodą konkrečiai atmetamas bet koks pagrįstas siūlomos paslaugos kainos ir ekonominės vertės ryšys.
89. Tokį patikrinimą turi atlikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Dėl lyginamųjų metodų, kuriuos šis teismas gali taikyti pagrindinėse bylose susiklosčiusiomis aplinkybėmis, žr. šios išvados 72 punktą.
V. Išvada
90. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Ondernemingsrechtbank Antwerp (Antverpeno komercinių bylų teismas, Belgija) pateiktą prejudicinį klausimą:
SESV 102 straipsnio antros pastraipos a punktas turi būti aiškinamas taip, kad kolektyvinio autorių teisių administravimo organizacija, kuri faktiškai turi monopolį valstybėje narėje, nepiktnaudžiauja dominuojančia padėtimi, nustatydama nesąžiningas kainas vien dėl to, kad nustato tam tikrą tarifų struktūrą, pagal kurią atlyginimas už jos repertuarui priklausančių saugomų muzikos kūrinių viešą skelbimą per festivalius apskaičiuojamas pajamoms iš bilietų pardavimo arba menininkams skirtam biudžetui taikant tam tikrą regresinį tarifą, be galimybės atskaityti išlaidas, kurios nėra tiesiogiai susijusios su tos organizacijos teikiama paslauga, ir, siekiant atsižvelgti į festivalio metu iš tikrųjų atliktų muzikos kūrinių dalį, nustatant fiksuotą pakopinę nuolaidų sistemą. Vis dėlto neatmestina, kad taikant tokią tarifų struktūrą gali būti nustatyta, kad atlyginimas yra nesąžiningas, ypač jei yra kitas metodas, leidžiantis tiksliau identifikuoti faktiškai atliktus muzikos kūrinius ir apskaičiuoti jų kiekį, tas metodas yra tinkamas, siekiant to paties teisėto tikslo – apsaugoti autorių, kompozitorių ir muzikos leidėjų interesus, ir jį taikant neproporcingai nepadidėja išlaidos, patiriamos administruojant sutartis ir prižiūrint autorių teisių saugomų muzikos kūrinių naudojimą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas savo nagrinėjamų bylų aplinkybes, turi įvertinti, ar šios sąlygos tenkinamos, ir, jei įvertinimo rezultatas teigiamas, ar nesąžiningo atlyginimo nustatymas yra grindžiamas papildomais rodikliais, nustatytais, be kita ko, lyginant su kitose valstybėse narėse taikomais tarifais, pakoreguotais remiantis perkamosios galios pariteto rodikliu, palyginimu su pačios administravimo organizacijos anksčiau taikytais mokesčiais arba palyginimu su šios organizacijos nustatytu atlyginimu už panašias paslaugas.