TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2010 m. birželio 15 d.

Byla F‑35/08

Dimitrios Pachtitis

prieš

Europos Komisiją

„Atviras konkursas EPSO/AD/77/06 — Neleidimas laikyti egzamino raštu, atsižvelgiant į atrankos testų rezultatus — EPSO kompetencija“

Dalykas: Pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikštas ieškinys, kuriuo D. Pachtitis prašo panaikinti, pirma, 2007 m. gegužės 31 d. Europos personalo atrankos tarnybos (toliau – EPSO) sprendimą, kuriuo jam pranešta apie tai, kad jis neišlaikė atviro konkurso EPSO/AD/77/06 atrankos testų, antra, 2007 m. gruodžio 6 d. EPSO sprendimą, kuriuo atmetamas jo skundas dėl 2007 m. gegužės 31 d. sprendimo, ir, trečia, visus susijusius dokumentus.

Sprendimas: Panaikinti 2007 m. gegužės 31 d. ir 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimus, kuriais ieškovas neįtraukiamas į 110 kandidatų, gavusių geriausius atviro konkurso EPSO/AD/77/06 atrankos testų įvertinimus, sąrašą. Europos Komisija padengia savo ir ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnas, kuris yra į bylą įstojusi šalis, padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai — Ieškinys — Asmens nenaudai priimtas aktas — Eksplicitinis sprendimas atmesti skundą — Sprendimas, priimtas peržiūrėjus ankstesnį sprendimą — Priimtinumas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)

2.      Europos personalo atrankos tarnyba (EPSO) — Kompetencija — Konkurso atrankos testų turinio nustatymas ir jų taisymas — Netaikymas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų III priedo 7 straipsnis; Europos Parlamento, Tarybos, Komisijos, Teisingumo Teismo, Audito Rūmų, Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto, Regionų komiteto ir Europos ombudsmeno sprendimo 2002/620 2 straipsnis)

3.      Pareigūnai — Konkursas — Sąvoka — Pirminis etapas, apimantis atrankos testus, kuriuose pateikiami klausimai su pasirenkamaisiais atsakymais — Įtraukimas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų III priedas)

1.      Bet koks besąlyginis sprendimas atmesti skundą, neatsižvelgiant į tai, ar jis yra implicitinis, ar eksplicitinis, tik patvirtina ieškovo skundžiamą aktą arba neveikimą ir negali būti skundžiamas atskirai. Taip yra tokio akto atveju, kuris nenumato nieko nauja, palyginti su ankstesniu asmens nenaudai priimtu aktu, ir dėl to nėra jį pakeičiantis. Tačiau eksplicitinis sprendimas atmesti skundą, gali, atsižvelgiant į jo turinį, nebūti skundžiamą aktą patvirtinančio pobūdžio.

Taip yra tuo atveju, jeigu sprendime atmesti skundą iš naujo nagrinėjama ieškovo situacija atsižvelgiant į naujas teisines arba faktines aplinkybes arba kai juo keičiamas ar papildomas pirminis sprendimas. Tokiomis aplinkybėmis skundo atmetimas gali būti apskundžiamas Sąjungos teismui, kuris į jį atsižvelgia vertindamas skundžiamo akto teisėtumą arba netgi laiko jį pastarąjį pakeičiančiu asmens nenaudai priimtu aktu.

(žr. 37–39 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1980 m. gegužės 28 d. Sprendimo Kuhner prieš Komisiją, 33/79 ir 75/79, Rink. p. 1677, 9 punktas; 1980 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Grasselli prieš Komisiją, 23/80, Rink. p. 3709, 18 punktas; 1988 m. birželio 16 d. Nutarties Progoulis prieš Komisiją, 371/87, Rink. p. 3081, 17 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2000 m. birželio 27 d. Nutarties Plug prieš Komisiją, T‑608/97, Rink. VT p. I‑A‑125 ir II‑569, 23 punktas; 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Morello prieš Komisiją, T‑338/00 ir T‑376/00, Rink. VT p. I‑A‑301 ir II‑1457, 34 ir 35 punktai; 2004 m. kovo 2 d. Sprendimo Di Marzio prieš Komisiją, T‑14/03, Rink. VT p. I‑A‑43 ir II‑167, 54 punktas; 2004 m. birželio 10 d. Sprendimo Eveillard prieš Komisiją, T‑258/01, Rink. VT p. I‑A‑167 ir II‑747, 31 punktas; 2004 m. spalio 14 d. Sprendimo Sandini prieš Teisingumo Teismą, T‑389/02, Rink. VT p. I‑A‑295 ir II‑1339, 49 punktas; 2005 m. birželio 7 d. Sprendimo Cavallaro prieš Komisiją, T‑375/02, Rink. VT p. I‑A‑151 ir II‑673, 63–66 punktai.

Tarnautojų teismo praktika: 2008 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Ritto prieš Komisiją, F‑18/08, Rink. VT p. I‑A‑1‑281 ir II‑A‑1‑1495, 17 punktas.

2.      Iš Pareigūnų tarnybos nuostatų III priedo matyti, kad konkurso procedūros reglamentavimas grindžiamas Paskyrimų tarnybos ir konkurso atrankos komisijos kompetencijų atskyrimo principu. Ši Pareigūnų tarnybos nuostatuose egzistuojanti diarchija, parodanti administracinių įgaliojimų atskyrimą, atskleidžia Pareigūnų tarnybos nuostatų leidėjo norą, siekiant išsaugoti Sąjungos darbuotojų atrankos procedūros skaidrumą, patikėti problematišką aptariamų darbuotojų atrankos užduotį ne vienai administracinei įstaigai, bet leisti šioje atrankoje dalyvauti, sudarant atrankos komisiją, administracinei hierarchijai nepriklausantiems asmenims, visų pirma darbuotojų atstovams.

Tokiam kompetencijų atskyrimui įtakos nedarė tai, kad buvo sukurta Europos personalo atrankos tarnyba (EPSO), kurios atžvilgiu Sprendimo 2002/620 dėl EPSO įsteigimo 2 straipsnyje aiškiai nurodyta, kad jos kompetencijai yra priskirta vykdyti atranką, kurios vykdymas rengiant konkursus tenka Paskyrimų tarnyboms. Be to, iš Pareigūnų tarnybos nuostatų III priedo 7 straipsnio matyti, kad, kalbant apie pareigūnų įdarbinimo konkursų eigą, EPSO užduotys iš esmės yra organizacinio pobūdžio. Atsižvelgiant į tai, per konkursus pateikiamų klausimų temų parinkimas ir vertinimas nepriklauso EPSO kompetencijai.

Taigi, nors dėl EPSO patikėtų užduočių ši įstaiga gali atlikti svarbų vaidmenį nustatant ir įgyvendinant Sąjungos politiką darbuotojų atrankos srityje, kalbant apie pareigūnų įdarbinimo konkursų eigą, jos vaidmuo, be abejo, svarbus padedant atrankos komisijai, tačiau bet kuriuo atveju – tik papildomas, palyginti su vaidmeniu, kurį atlieka atrankos komisija, ir EPSO negalėtų jos pakeisti.

Todėl sprendimas, kuriuo EPSO pašalino kandidatą iš konkurso dėl to, kad per atrankos testus jis surinko nepakankamą balų skaičių, turi būti panaikintas. Nors tiesa, kad šie testai, kuriuos sudarė klausimai su pasirenkamais atsakymais, buvo tikrinami kompiuteriais ir kad dėl to jie grindžiami automatizuota procedūra, kuriai nebūdingas subjektyvus vertinimas, vykstant šiai automatizuotai procedūrai turėjo būti priimtas esminis sprendimas dėl atrankos testų klausimų sudėtingumo lygio nustatymo ir dėl kai kurių klausimų panaikinimo. Taigi nesant Pareigūnų tarnybos nuostatų pakeitimo, kuriuo EPSO būtų suteikta teisė atlikti užduotis, susijusias su testų turinio nustatymu ir jų taisymu, aiškiai kalbama apie užduotis, kurios paprastai tenka konkurso atrankos komisijai.

(žr. 50, 56–58, 63, 65 ir 70 punktus)

3.      Vykstant konkurso procedūrai, pirminis etapas, kuriam pasibaigus daugiau nei 90 % minėto konkurso kandidatų pašalinama ne dėl formalių priežasčių, bet dėl nepakankamai patenkinamo atsakymo į atrankos testų klausimus, yra konkurso esminė dalis. Šių atrankos testų „konkursinis“ pobūdis yra dar akivaizdesnis dėl to, kad norint patekti į antrąjį konkurso etapą nepakanka teisingai atsakyti į pusę testų klausimų, tačiau reikia būti tarp kandidatų, gavusių geriausius minėtų atrankos testų įvertinimus. Taigi šis pirminio etapo testų lyginamasis pobūdis yra neatskiriamas nuo pačios konkurso sąvokos.

(žr. 61 ir 62 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1996 m. liepos 4 d. Sprendimo Parlamentas prieš Innamorati, C‑254/95 P, Rink. p. I‑3423, 28 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2001 m. gegužės 2 d. Sprendimo Giulietti ir kt. prieš Komisiją, T‑167/99 ir T‑174/99, Rink. VT p. I‑A‑93 ir II‑441, 81 punktas.