Language of document :

2019 m. kovo 14 d. Juzgado de Primera Instancia n.º 17 de Palma de Mallorca (Ispanija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje CY / Caixabank S.A.

(Byla C-224/19)

Proceso kalba: ispanų

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas

Juzgado de Primera Instancia n.º 17 de Palma de Mallorca

Šalys pagrindinėje byloje

Ieškovas: CY

Atsakovas: Caixabank S.A.

Prejudiciniai klausimai

1)    Ar, atsižvelgiant į Direktyvos 93/131 6 straipsnio 1 dalį, sąlygos, pagal kurią visos hipoteka užtikrintos paskolos įforminimo, novacijos arba panaikinimo išlaidos priskiriamos paskolos gavėjui, pripažinimo negaliojančia dėl nesąžiningumo su restitucija susiję padariniai gali pasikeisti po to, kai ta sąlyga pripažinta negaliojančia, nes yra nesąžininga.

2)    Ar, atsižvelgiant į Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį, nacionalinė jurisprudencija, kurioje nustatyta, kad, pripažinus negaliojančia sąlygą, pagal kurią visos hipoteka užtikrintos paskolos įforminimo, novacijos arba panaikinimo išlaidos priskiriamos paskolos gavėjui, notaro ir administruojančios įstaigos mokesčiai turi būti paskirstyti per pusę tarp paskolos davėjo ir paskolos gavėjo, gali būti laikoma nesąžiningos sąlygos pripažinimo negaliojančia teisminiu pakeitimu, todėl ji prieštarauja Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam nesąžiningų sąlygų neprivalomumo vartotojui principui.

3)    Ar, atsižvelgiant į Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį, nacionalinė jurisprudencija, kurioje nustatyta, kad, pripažinus negaliojančia sąlygą, pagal kurią visos hipoteka užtikrintos paskolos įforminimo, novacijos arba panaikinimo išlaidos priskiriamos paskolos gavėjui, paskolos gavėjas taip pat turi padengti nekilnojamojo turto vertinimo išlaidas ir hipotekos registravimo mokestį, kurie apskaičiuojami įforminant paskolą, pažeidžia nesąžiningos sąlygos, kuri pripažinta negaliojančia, neprivalomumo vartotojui principą; taip pat ar Direktyvos 93/13 3 straipsnio 2 daliai prieštarauja paskolos gavėjui priskiriama pareiga įrodyti, jog jam nebuvo suteikta galimybė pateikti savo nekilnojamojo turto vertinimo.

4)    Ar, atsižvelgiant į Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį, [šiai direktyvai] prieštarauja nacionalinė jurisprudencija, kurioje nustatyta, kad pripažinus negaliojančia sąlygą, pagal kurią visos hipoteka užtikrintos paskolos suteikimo, novacijos arba panaikinimo išlaidos priskiriamos paskolos gavėjui, ši sąlyga gali ir toliau galioti paskolos gavėjui, kai jis iš dalies keičia ar panaikina hipoteką, nes jam ir toliau tenka padengti išlaidas, atsiradusias dėl tokio hipotekos pakeitimo ar panaikinimo, ir ar šių išlaidų priskyrimas paskolos gavėjui reiškia nesąžiningos sąlygos, kuri pripažinta negaliojančia, neprivalomumo vartotojui principo pažeidimą.

5)    Ar, atsižvelgiant į Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį, siejamą su 7 straipsnio 1 dalimi, nacionalinė jurisprudencija, pagal kurią visas hipoteka užtikrintos paskolos įforminimo, novacijos ar panaikinimo išlaidas paskolos gavėjui priskiriančios sąlygos pripažinimas negaliojančia dėl nesąžiningumo neturi dalies restitucinio poveikio, būtų nesuderinama su Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu siekiu atgrasyti verslininką nuo nesąžiningų sąlygų naudojimo.

6)    Ar, atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje įtvirtintą principą, draudžiantį keisti negaliojančiomis pripažintas sąlygas, bei į Direktyvos 6 straipsnyje numatytą nesąžiningų sąlygų neprivalomumo principą, jiems prieštarauja nacionalinė jurisprudencija, pagal kurią pripažinus negaliojančia sąlygą, kuri visas hipoteka užtikrintos paskolos įforminimo, novacijos ar panaikinimo išlaidas priskiria paskolos gavėjui, restitucijos padariniai, atsižvelgiant į paskolos gavėjo interesus, yra sušvelninami.

7)    Ar, atsižvelgiant į Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 ir 2 dalis, nacionalinė jurisprudencija, pagal kurią vadinamoji paskolos administravimo mokesčio sąlyga automatiškai atitinka skaidrumo reikalavimą ir pardavėjas ar tiekėjas neturi įrodyti, kad jis pateikė išankstinę informaciją ir dėl jos buvo atskirai derėtasi, gali reikšti Direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto įrodinėjimo pareigos perkėlimo principo pažeidimą.

8)    Ar Direktyvos 93/13 3 straipsniui ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijai prieštarauja nacionalinė jurisprudencija, pagal kurią vartotojas savaime turi suprasti, jog paskolos administravimo mokesčio apskaičiavimas yra įprasta finansų įstaigų praktika; dėl to nebūtina, kad paskolos davėjas įrodytų, jog dėl sąlygos buvo atskirai derėtasi, ar, priešingai, paskolos davėjas bet kuriuo atveju turi įrodyti, kad dėl jos buvo atskirai derėtasi.

9)    Ar, atsižvelgiant į Direktyvos 93/13 3 ir 4 straipsnius bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją, šiai direktyvai prieštarauja nacionalinė jurisprudencija, pagal kurią vadinamoji paskolos administravimo mokesčio sąlyga negali būti vertinama dėl jos nesąžiningumo pagal 4 straipsnio 2 dalį, nes ji yra susijusi su pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu, ar, priešingai, turi būti suprantama, kad toks paskolos administravimo mokestis yra ne sutarties kainos dalis, bet papildomas atlygis, todėl nacionaliniam teismui turėtų būti leidžiama kontroliuoti skaidrumą ir (ar) turinį, kad būtų galima nustatyti jos nesąžiningumą pagal nacionalinę teisę.

10)    Ar, atsižvelgiant į Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalį, kuri į Ispanijos teisės sistemą 1998 m. balandžio 13 d. Ley 7/1998 sobre condiciones generales de la contratación (Įstatymas Nr. 7/1998 dėl bendrųjų sutarčių sąlygų)2 nebuvo perkelta, Direktyvos 93/13 8 straipsniui prieštarauja tai, jog Ispanijos teismas remiasi šios direktyvos 4 straipsnio 2 dalimi bei ją taiko, kai tokia nuostata į Ispanijos teisės sistemą nebuvo perkelta įstatymų leidėjo valia, kuris siekė suteikti visišką apsaugą dėl visų sąlygų, kurias pardavėjas ar tiekėjas gali įtraukti į su vartotojais sudaromą sutartį, įskaitant tų sąlygų, kurios turi įtakos pagrindiniam sutarties dalykui, net jei jos išdėstytos aiškia, suprantama kalba, jeigu būtų laikoma, kad vadinamoji paskolos administravimo mokesčio sąlyga yra pagrindinis paskolos sutarties dalykas.

11)    Ar, atsižvelgiant į Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalį, vadinamoji paskolos administravimo mokesčio sąlyga, kai dėl jos nebuvo atskirai derėtasi, o finansų įstaiga neįrodo, kad ji atitinka faktiškai suteiktas paslaugas ir patirtas išlaidas, sukelia ryškų neatitikimą tarp sutarties šalių teisių ir pareigų ir nacionalinio teismo turėtų būti pripažinta negaliojančia.

12)    Ar, atsižvelgiant į Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį, siejamą su 7 straipsnio 1 dalimi, bylinėjimosi išlaidų, – patirtų vykstant procesui dėl vartotojo pareikšto ieškinio dėl nesąžiningų sąlygų, įtrauktų į su juo sudarytą sutartį, pripažinimo negaliojančiomis, per kurį teismas šias nesąžiningas sąlygas pripažįsta negaliojančiomis, – priteisimas iš pardavėjo ar tiekėjo turi būti susietas su nesąžiningų sąlygų neprivalomumo bei atgrasomojo poveikio pardavėjui ar tiekėjui principais, kai nacionalinis teismas patenkina šiuos ieškinius dėl negaliojimo, nesvarbu, kokia konkreti sprendimu priteista sugrąžinti suma, ir kai aišku, kad pagrindinis reikalavimas yra sąlygos pripažinimas negaliojančia, o sumos sugrąžinimas yra tik papildomas, iš ankstesniojo išplaukiantis reikalavimas.

13)    Ar, atsižvelgiant į Direktyvoje 93/13 įtvirtintus nesąžiningų sąlygų neprivalomumo ir atgrasomojo poveikio principus (6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis), restitucijos padariniai, susiję su nesąžiningos sąlygos, įtrauktos į tarp vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo sudarytą sutartį, pripažinimu negaliojančia, gali būti apriboti laiko atžvilgiu, vertinant prieštaravimą, pagrįstą suėjusiu ieškinio dėl sumos grąžinimo senaties terminu, nors senaties terminas ieškiniui dėl absoliutaus negaliojimo, grindžiamo tuo, kad sąlyga yra nesąžininga, pagal nacionalinės teisės aktus netaikomas.

____________

1 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288).

2 1998 m. balandžio 13 d. Įstatymas Nr. 7/1998 dėl bendrųjų sutarčių sąlygų.