TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS
2018 m. gruodžio 6 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Profesinės kvalifikacijos pripažinimas – Direktyva 2005/36/EB – Formalios kvalifikacijos įrodymų, gautų po iš dalies sutampančių mokymo laikotarpių, pripažinimas – Priimančiosios valstybės narės kompetencija atlikti patikrinimą“
Byloje C‑675/17
dėl Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija) 2017 m. spalio 12 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2017 m. lapkričio 30 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Ministero della Salute
prieš
Hannes Preindl
TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro trečiosios kolegijos pirmininko pareigas einantis ketvirtosios kolegijos pirmininkas M. Vilaras, teisėjai J. Malenovský, L. Bay Larsen (pranešėjas), M. Safjan ir D. Šváby,
generalinis advokatas M. Bobek,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– H. Preindl, atstovaujamo advokatų M. Schullian ir C. Senoner,
– Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato M. Russo,
– Ispanijos vyriausybės, iš pradžių atstovaujamos A. Gavela Llopis, vėliau – L. Aguilera Ruiz,
– Austrijos vyriausybės, atstovaujamos G. Hesse,
– Europos Komisijos, atstovaujamos H. Støvlbæk ir L. Malferrari,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo (OL L 255, 2005, p. 22) 21, 22 ir 24 straipsnių išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Ministero della Salute (Sveikatos apsaugos ministerija, Italija; toliau – ministerija) ir Hannes Preindl ginčą dėl šios ministerijos sprendimo nepripažinti kompetentingos Austrijos institucijos išduoto gydytojo kvalifikacijos įrodymo.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Direktyvos 2005/36 1 ir 19 konstatuojamosiose dalyse numatyta:
„(1) Pagal Sutarties 3 straipsnio 1 dalies c punktą vienas iš Bendrijos tikslų – panaikinti kliūtis tarp valstybių narių laisvam asmenų ir paslaugų judėjimui. Valstybių narių piliečiams tai visų pirma reiškia teisę dirbant savarankiškai arba pagal darbo sutartį užsiimti profesija ne toje valstybėje narėje, kurioje jie įgijo profesinę kvalifikaciją. Be to, [EB sutarties] 47 straipsnio 1 dalis nustato, kad turi būti priimtos direktyvos dėl abipusio diplomų, pažymėjimų ir kitų oficialią kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų pripažinimo.
<…>
(19) Gydytojų, bendrosios praktikos slaugytojų, gydytojų odontologų, veterinarijos gydytojų, akušerių, vaistininkų ir architektų judėjimo laisvė ir formalios kvalifikacijos įrodymų abipusis pripažinimas turėtų būti grindžiamas pagrindiniu automatinio formalios kvalifikacijos įrodymo pripažinimo principu, remiantis suderintais būtiniausiais rengimo reikalavimais. Be to, užsiimti valstybėse [narėse] gydytojo, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, veterinarijos gydytojo, akušerio ir vaistininko profesija turėtų būti leidžiama tik turint atitinkamą kvalifikaciją, užtikrinančią, kad atitinkamas asmuo įgijo išsilavinimą, kuris atitinka nustatytus būtiniausius reikalavimus. Ši sistema turėtų būti papildyta keletu įgytų teisių, kuriomis kvalifikuoti specialistai gali naudotis tam tikromis sąlygomis.“
4 Šios direktyvos 1 straipsnyje „Tikslas“ nustatyta:
„Ši direktyva nustato taisykles, pagal kurias valstybė narė, suteikianti galimybę savo teritorijoje užsiimti reglamentuojama profesija atsižvelgiant į specifinės profesinės kvalifikacijos turėjimą (toliau – priimančioji valstybė narė), pripažįsta vienoje ar keliose kitose valstybėse narėse (toliau – kilmės valstybė narė) įgytą profesinę kvalifikaciją, ir kurios leidžia turinčiajam minėtą kvalifikaciją užsiimti ta profesija.“
5 Šios direktyvos 21 straipsnio 1 dalyje „Automatinio pripažinimo principas“ nustatyta:
„Kiekviena valstybė narė pripažįsta tokį gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymą, suteikiantį galimybę užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, specializuoto gydytojo odontologo, veterinarijos gydytojo, vaistininko ir architekto profesine veikla, kurios rūšys išvardytos atitinkamai V priedo 5.1.1, 5.1.2, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2, 5.6.2 ir 5.7.1 punktuose, kuris atitinka būtiniausius rengimo reikalavimus, nurodytus atitinkamai 24, 25, 31, 34, 35, 38, 44 ir 46 straipsniuose, ir, vertindama galimybę užsiimti profesine veikla, tokį įrodymą savo teritorijoje laiko tokiu pačiu kaip ir jos išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas.
Tokius formalios kvalifikacijos įrodymus turi išduoti valstybių narių kompetentingos institucijos, o prireikus kartu turi būti išduodami ir atitinkamai V priedo 5.1.1, 5.1.2, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2, 5.6.2 ir 5.7.1 punktuose išvardyti pažymėjimai.
<…>“
6 Tos pačios direktyvos 22 straipsnio „Bendrosios rengimo nuostatos“ a punktas suformuluotas taip:
„Siejant su 24, 25, 28, 31, 34, 35, 38, 40, 44 ir 46 straipsniuose nurodytu rengimu:
a) valstybės narės gali leisti nenuoseklųjį rengimą pagal kompetentingų institucijų nustatytus reikalavimus; tos institucijos užtikrina, kad bendra tokio rengimo trukmė, lygis ir kokybė būtų ne prastesni už rengimo pagal dieninio mokymo programą.“
7 Direktyvos 2005/36 24 straipsnio „Pagrindinis medicininis rengimas“ 2 ir 3 dalyse numatyta:
„2. Pagrindinį medicininį rengimą turi sudaryti iš viso ne trumpesnės kaip šešerių metų trukmės studijos arba 5 500 valandų teorinio ir praktinio rengimo, kurį vykdo arba prižiūri universitetas.
<…>
3. Pagrindinis medicininis rengimas turi užtikrinti, kad asmuo įgytų tokių žinių ir įgūdžių:
a) pakankamai mokslų, kuriais grindžiama medicina, žinių ir gerai suprastų mokslinę metodiką, įskaitant biologinių funkcijų įvertinimo principus, moksliškai pagrįstų faktų įvertinimo ir duomenų analizės principus;
b) pakankamai suprastų sveiko ir sergančio žmogaus sandarą, funkcijas ir elgseną, taip pat ir ryšius tarp asmens sveikatos būklės ir jo fizinės bei socialinės aplinkos;
c) pakankamai žinių apie klinikinės medicinos disciplinas ir jų praktinį panaudojimą, būtų visapusiškai susipažinęs su psichikos ir somatinio pobūdžio ligomis, profilaktika, diagnostika bei gydymu ir žmonių reprodukcija;
d) tinkamą klinikinę patirtį ligoninėse, esant tinkamai priežiūrai.“
8 Šios direktyvos 34 straipsnio „Pagrindinis odontologinis rengimas“ 2 ir 3 dalyse numatyta:
„2. Pagrindinį odontologinį rengimą turi sudaryti iš viso ne trumpesnės kaip penkerių metų trukmės teorinės ir praktinės studijos, apimančios bent V priedo 5.3.1 punkte nurodytą programą, universitete arba aukštojo mokslo institucijoje, kurioje vykdomas rengimas, pripažintas kaip esantis lygiaverčio lygio, arba prižiūrint universitetui.
<…>
3. Pagrindinis odontologinis rengimas turi užtikrinti, kad asmuo įgytų tokių žinių ir įgūdžių:
a) pakankamai mokslų, kuriais grindžiama odontologija, žinių ir gerai suprastų mokslinę metodiką, įskaitant biologinių funkcijų įvertinimo, moksliškai pagrįstų faktų įvertinimo ir duomenų analizės principus;
b) pakankamai suprastų sveiko ir sergančio žmogaus sandarą, fiziologiją ir elgseną, taip pat ir fizinės bei socialinės aplinkos įtaką asmens sveikatos būklei tiek, kiek šie veiksniai veikia odontologiją;
c) pakankamai žinių apie dantų, burnos, žandikaulių ir susijusių audinių, tiek sveikų, tiek nesveikų, sandarą bei funkcijas ir jų ryšį su bendra paciento sveikatos būkle ir fizine bei socialine gerove;
d) pakankamai klinikinių disciplinų ir metodikos žinių, leidžiančių gydytojui odontologui visapusiškai susipažinti su dantų, burnos, žandikaulių ir susijusių audinių anomalijomis, pakitimais ir ligomis, ir su profilaktine, diagnostine ir terapine odontologija;
e) atitinkamą klinikinę patirtį esant tinkamai priežiūrai.
<…>“
9 Minėtos direktyvos 50 straipsnio 2 dalyje nustatyta:
„Jei yra pagrįstų abejonių, priimančioji valstybė narė gali reikalauti valstybės narės kompetentingų institucijų patvirtinti toje kitoje valstybėje narėje išduotų kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų ir formalios kvalifikacijos įrodymų autentiškumą, o kai taikytina – ir patvirtinti, ar asmuo, siejant su šios antraštinės dalies III skyriuje nurodytomis profesijomis, atitinka būtiniausius rengimo reikalavimus, nustatytus atitinkamai 24, 25, 28, 31, 34, 35, 38, 40, 44 ir 46 straipsniuose.“
Italijos teisė
10 Klostantis pagrindinėje byloje nagrinėjamoms aplinkybėms galiojusios redakcijos 1933 m. rugpjūčio 31 d. Regio Decreto n. 1592approvazione del testo unico delle leggi sull’istruzione superiore (Karališkasis dekretas Nr. 1592 dėl įstatymų, reglamentuojančių aukštąjį mokslą, suvestinio teksto; GURI paprastasis priedas, Nr. 283, 1933 m. gruodžio 7 d.) 142 straipsnio antroje pastraipoje numatyta, kad, „išskyrus 39 straipsnio c punkte nustatytus atvejus, draudžiama tuo pat metu užsirašyti į skirtingus universitetus ir skirtingas aukštojo mokslo įstaigas, skirtingus to paties universiteto ar tos pačios įstaigos fakultetus ar mokyklas ir studijuoti skirtingas universitetinių studijų programas tame pačiame fakultete ar toje pačioje mokykloje“.
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
11 2013 m. kovo 26 d. Italijos pilietis H. Preindl, siekdamas Italijoje dirbti odontologu, pateikė prašymą pripažinti „Doktor der Zahnheilkunde“ („gydytojas odontologas“) kvalifikacijos įrodymą, išduotą 2013 m. sausio 8 d. Insbruko (Austrija) medicinos universiteto.
12 Susipažinusi su kompetentingos Austrijos institucijos, t. y. Austrijos stomatologų rūmų, išduotu dokumentu, kuriuo patvirtinama atitiktis Direktyvos 2005/36 34 straipsnyje numatytiems būtiniausiems reikalavimams, 2013 m. gegužės 20 d. dekretu ministerija pripažino šį dokumentą kaip odontologo kvalifikaciją įrodantį dokumentą.
13 2014 m. spalio 16 d. H. Preindl, siekdamas Italijoje dirbti ir gydytoju chirurgu, pateikė prašymą pripažinti ir „Doktor der Gesamten Heilkunde („bendrosios medicinos praktikos gydytojas“) kvalifikaciją patvirtinantį 2014 m. rugpjūčio 20 d. Insbruko medicinos universiteto išduotą dokumentą. Vienas iš dokumentų, pateiktų kartu su tuo prašymu, buvo kompetentingos Austrijos institucijos, t. y. Austrijos gydytojų asociacijos, išduotas rašytinis pareiškimas, kuriuo patvirtinama, kad aptariamas kvalifikaciją įrodantis dokumentas atitinka Direktyvos 2005/36 24 straipsnyje numatytus reikalavimus ir kad jis prilygsta diplomui, kuriuo Austrijoje suteikiama gydytojo chirurgo kvalifikacija, apibrėžtam Direktyvos 2005/36 V priedo 5.1.1 punkte.
14 Gavusi šį antrąjį prašymą pripažinti kvalifikaciją, ministerija nustatė, kad odontologo ir gydytojo chirurgo kvalifikacijos buvo įgytos atitinkamai 2013 m. sausio 8 d. ir 2014 m. rugpjūčio 20 d.; taigi pastarasis diplomas buvo išduotas baigus 15 mėnesių trukmės studijų programą, t. y. gerokai trumpesnę nei Direktyvos 2005/36 24 straipsnyje nurodyta 6 metų studijų programą, kurią baigus įgyjama gydytojo kvalifikacija.
15 Todėl ministerija kreipėsi į Austrijos gydytojų asociaciją ir prašė informuoti, kaip H. Preindl išduotas gydytojo kvalifikacijos įrodymas galėtų atitikti Direktyvos 2005/36 24 straipsnio reikalavimus.
16 Austrijos gydytojų asociacija 2015 m. kovo 19 d. patvirtino, kad šis kvalifikacijos įrodymas atitiko šiuos reikalavimus ir kad H. Preindl pradėjo odontologijos studijas 2004 m. rugsėjo 7 d., jas baigė 2013 m. sausio 8 d., o savo medicinos studijas pradėjo 2006 m. kovo 21 d. ir baigė 2014 m. rugpjūčio 20 d.
17 Atsižvelgusi į šią informaciją, ministerija atsisakė pripažinti gydytojo chirurgo kvalifikacijos įrodymą Italijoje, motyvuodama tuo, kad Direktyvoje 2005/36 nenumatyta, jog asmuo galėtų vienu metu mokytis pagal dvi studijų programas.
18 H. Preindl pateikė skundą Tribunale amministrativo regionale del Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija); tame skunde nurodė, kad ministerijos atsisakymas patenkinti jo prašymą aiškiai prieštarauja gydytojo kvalifikacijos įrodymų, nurodytų Direktyvos 2005/36 21 straipsnyje, automatiško pripažinimo principui. Suinteresuotasis asmuo pridūrė, kad direktyvos 21 straipsnio 1 dalyje nustatyti būtiniausi reikalavimai, detalizuoti tos pačios direktyvos 24 straipsnyje, buvo aiškiai pripažinti kaip įvykdyti jo baigtų studijų atveju, o tai patvirtino ir Austrijos gydytojų asociacija savo išduotame pažymėjime.
19 Tribunale amministrativo regionale del Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas) patenkino šį skundą. Ministerija dėl šio sprendimo pateikė apeliaciją Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija). Ministerijos teigimu, Direktyvoje 2005/36 išvardyti privalomi profesinio rengimo reikalavimai, kuriuos privalo užtikrinti valstybės narės, kai suteikia pagrindinę gydytojo kvalifikaciją. Šiuo klausimu šios direktyvos 24 straipsnyje, be kita ko, numatyta, kad pagrindinį medicininį rengimą turi sudaryti iš viso ne trumpesnės kaip šešerių metų trukmės studijos arba 5 500 valandų teorinio ir praktinio rengimo, kurį vykdo arba prižiūri universitetas. Šiuo atveju į daugelio H. Preindl išlaikytų egzaminų rezultatus buvo atsižvelgta siekiant išduoti tiek odontologo, tiek gydytojo kvalifikacijos įrodymą. Tokia tvarka yra Austrijos nacionalinės teisės aktuose nustatytas modus operandi, tačiau – pasak ministerijos – ji akivaizdžiai prieštarauja minėtos Direktyvos 2005/36 nuostatoms, be to, ja aiškiai įtvirtinama Austrijos piliečių ir kitų Sąjungos valstybių narių, įskaitant Italiją, kuriose aiškiai uždrausta tuo pat metu mokytis pagal dvi studijų programas, piliečių diskriminacija.
20 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad darytina išvada dėl nenuosekliojo rengimo, atsižvelgiant į galimybę tuo pačiu metu mokytis pagal kelias universitetinių studijų programas, tačiau jam kyla klausimas, ar toks rengimas, nepaisant automatiško profesinių kvalifikacijų pripažinimo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/36 21 ir 24 straipsnius, atitinka šios direktyvos V priedo 24 straipsnyje numatytus būtiniausius reikalavimus. Tuo atveju, jei į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai, šiam teismui taip pat kyla klausimas, ar valstybė narė, kuriai pateiktas prašymas pripažinti profesinio rengimo įrodymus, turi teisę patikrinti, ar nenuoseklusis rengimas kilmės valstybėje narėje iš tikrųjų atitinka šiose nuostatose numatytą būtiniausią rengimą.
21 Šiomis aplinkybėmis Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
„1. Ar pagal [Direktyvos 2005/36] 21, 22 ir 24 straipsnius valstybė narė, kurioje nuolatinė studijų forma yra privaloma, todėl draudžiama tuo pat metu studijuoti pagal dvi universitetinių studijų programas, privalo automatiškai pripažinti kvalifikacijų rengimo įrodymus, kuriuos kita valstybė narė išdavė baigus tuo pačiu metu arba iš dalies sutampančiais laikotarpiais vykdytas studijas?
2. Jeigu atsakymas būtų teigiamas, ar [Direktyvos 2005/36] 22 straipsnio a punktą ir 21 straipsnį galima aiškinti taip, kad valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti kvalifikaciją, institucijai vis dėlto leidžiama tikrinti, ar įvykdyta sąlyga, kad tokio rengimo bendra trukmė, lygis ir kokybė nebūtų mažesni nei rengimo pagal dieninio mokymo programą?“
Dėl prejudicinių klausimų
Pirminės pastabos
22 Kaip nurodyta šio sprendimo 20 punkte, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, atsižvelgiant į aplinkybę, jog suinteresuotasis asmuo tuo pat metu mokėsi pagal kelias universitetinių studijų programas, galima pagrįstai daryti išvadą dėl nenuosekliojo universitetinio rengimo.
23 Tačiau Europos Komisija ir Austrijos bei Ispanijos vyriausybės teigia, kad tai, jog tuo pat metu studijuojama pagal dvi programas, nebūtinai reiškia, kad jos neatitinka dieninio mokymo programų.
24 Šiuo klausimu reikia priminti, pirma, kad, vykstant SESV 267 straipsnyje įtvirtintai bendradarbiavimo procedūrai, ne Teisingumo Teismas, bet nacionalinis teismas turi nustatyti faktines ginčo aplinkybes ir nuspręsti, kokią įtaką jos turi sprendimui, kurį jo prašoma priimti. Antra, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų kompetencijos pasidalijimą, Teisingumo Teismas turi atsižvelgti į faktines ir teisines aplinkybes, dėl kurių pateikti nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą suformuluoti prejudiciniai klausimai (šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 7 d. Sprendimo Scotch Whisky Association, C‑44/17, EU:C:2018:415, 24 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
25 Todėl, nors Komisijos ir Austrijos bei Ispanijos vyriausybių teiginys iš principo neatrodo visiškai nepagrįstas, prejudiciniai klausimai bus nagrinėjami atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nustatytas aplinkybes.
Dėl pirmojo klausimo
26 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2005/36 21, 22 ir 24 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos valstybė narė, pagal kurios įstatymus nuolatinė studijų forma yra privaloma, todėl draudžiama tuo pat metu studijuoti pagal dvi universitetinių studijų programas, privalo automatiškai pripažinti formalios kvalifikacijos įrodymus, kuriuos kita valstybė narė išdavė baigus iš dalies sutampančiais laikotarpiais vykdytas studijas.
27 Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip matyti iš Direktyvos 2005/36 19 konstatuojamosios dalies, joje gydytojų ir odontologų profesijų atvejais numatyta automatiško profesinę kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų pripažinimo sistema, grindžiama suderintais būtiniausiais rengimo reikalavimais (šiuo klausimu žr. 2014 m. balandžio 30 d. Sprendimo Ordre des architectes, C‑365/13, EU:C:2014:280, 20 punktą).
28 Direktyvos 2005/36 21 straipsnio, kuriame įtvirtintas automatiško pripažinimo principas, 1 dalyje nustatyta, kad kiekviena valstybė narė pripažįsta tokį gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymą, suteikiantį galimybę užsiimti būtiniausius reikalavimus, nurodytus atitinkamai 24 ir 34 straipsniuose, atitinkančio pagrindinio rengimo gydytojo ir gydytojo odontologo profesine veikla, kurios rūšys išvardytos atitinkamai šios direktyvos V priedo 5.1.1 ir 5.3.2 punktuose, ir, vertindama galimybę užsiimti profesine veikla, tokį įrodymą savo teritorijoje laiko tokiu pačiu kaip ir jos išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas.
29 Be to, Direktyvos 2005/36 22 straipsnio a punkte numatyta, kad, kiek tai susiję su tam tikru rengimu, kaip antai pagrindiniu medicininiu ir pagrindiniu odontologiniu, reglamentuojamais atitinkamai šios direktyvos 24 ir 34 straipsniuose, valstybės narės gali leisti nenuoseklųjį rengimą pagal jų kompetentingų institucijų nustatytus reikalavimus su sąlyga, kad bendra tokio rengimo trukmė, lygis ir kokybė būtų ne mažesni už rengimo pagal dieninio mokymo programą.
30 Galiausiai reikia pažymėti, kad direktyvos nuostatomis nedraudžiama, kad valstybės narės leistų vienu metu užsirašyti studijuoti pagal kelias mokymo programas.
31 Vadinasi, formalios kvalifikacijos įrodymai, būtent pagrindinio medicininio ir gydytojo odontologo rengimo įrodymai, pripažįstami automatiškai ir besąlygiškai, nes valstybės narės įpareigojamos pripažinti Direktyvoje 2005/36 numatytų formalių kvalifikacijų įrodymų lygiavertiškumą, ir jos negali reikalauti, kad suinteresuotieji asmenys atitiktų kitus, šioje direktyvoje nenustatytus, reikalavimus. Šis pripažinimas grindžiamas valstybių narių tarpusavio pasitikėjimu tuo, kad kitose valstybėse narėse išduodami pakankami formalaus rengimo įrodymai, nes šis pasitikėjimas pagrįstas rengimo sistema, kurios lygis nustatytas bendru sutarimu (pagal analogiją žr. 2003 m. birželio 19 d. Sprendimo Tennah-Durez, C‑110/01, EU:C:2003:357, 30 punktą).
32 Todėl į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2005/36 21, 22 ir 24 straipsnius reikia aiškinti taip, kad pagal juos valstybė narė, pagal kurios įstatymus nuolatinė studijų forma yra privaloma ir draudžiama tuo pat metu studijuoti pagal dvi universitetinių studijų programas, privalo automatiškai pripažinti formalios kvalifikacijos įrodymus, kuriuos kita valstybė narė išdavė baigus iš dalies sutampančiais laikotarpiais vykdytas studijas
Dėl antrojo klausimo
33 Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2005/36 21 straipsnį ir 22 straipsnio a punktą reikia aiškinti taip, kad priimančioji valstybė narė gali patikrinti, ar laikytasi sąlygos, kad nenuosekliojo rengimo bendra trukmė, lygis ir kokybė būtų ne mažesni nei rengimo pagal nuolatinę studijų formą.
34 Kaip jau buvo nurodyta šio sprendimo 28 ir 29 punktuose, Direktyvos 2005/36 21 ir 22 straipsniuose numatytas gydytojų ir odontologų kvalifikacijų įrodymų tarpusavio pripažinimas ir juose leidžiama, kad valstybės narės, paisydamos tam tikrų reikalavimų, organizuotų medicininį ir odontologinį nenuoseklųjį rengimą. Atsakomybė užtikrinti, kad būtų paisoma Direktyvoje 2005/36 nustatytų tiek kiekybinių, tiek kokybinių rengimo reikalavimų, visiškai priklauso kompetentingai valstybės narės, kuri išduoda formalų kvalifikacijos įrodymą, institucijai (pagal analogiją žr. 2003 m. birželio 19 d. Sprendimo Tennah-Durez, C‑110/01, EU:C:2003:357, 56 punktą).
35 Kompetentinga valstybė narė savo kompetenciją turi įgyvendinti atsižvelgdama į tai, kad formalios kvalifikacijos įrodymai dėl jų automatiško ir besąlygiško pripažinimo jų turėtojams leis vykti į kitas Sąjungos valstybes nares ir jose užsiimti profesine veikla (šiuo klausimu žr. 2003 m. birželio 19 d. Sprendimo Tennah-Durez, C‑110/01, EU:C:2003:357, 56 punktą); toks pripažinimas pagrįstas valstybių narių tarpusavio pasitikėjimu tuo, kad kitose valstybėse narėse išduodami pakankami formalios kvalifikacijos įrodymai, kaip priminta šio sprendimo 31 punkte.
36 Šiuo klausimu galima pažymėti, kad automatiško ir besąlygiško formalios kvalifikacijos įrodymų pripažinimo sistemai, numatytai Direktyvos 2005/36 21 straipsnyje, būtų labai pakenkta, jei valstybėms narėms būtų leidžiama abejoti kitos valstybės narės kompetentingos institucijos sprendimu išduoti minėtą įrodymą (pagal analogiją žr. 2003 m. birželio 19 d. Sprendimo Tennah-Durez, C‑110/01, EU:C:2003:357, 75 punktą).
37 Formalios kvalifikacijos įrodymų pripažinimo automatiškas ir besąlygiškas pobūdis lieka nepasikeitęs, kai kilmės valstybė narė išduoda formalios kvalifikacijos įrodymą baigus pagrindinį medicininį arba odontologinį rengimą, vykdomą pagal Direktyvos 2005/36 22 straipsnio a punktą. Šiomis aplinkybėmis kompetentingos kilmės valstybės narės institucijos, o ne priimančiosios valstybės narės institucijos taip pat turi užtikrinti, kad bendra nenuosekliojo rengimo trukmė, lygis ir kokybė būtų ne mažesni už rengimo pagal nuolatinę studijų formą ir apskritai kad būtų laikomasi visų Direktyva 2005/36 nustatytų reikalavimų.
38 Išsamumo sumetimais reikia pažymėti, kad pagal Direktyvos 2005/36 50 straipsnio 2 dalį priimančioji valstybė narė gali reikalauti, kad kitos valstybės narės kompetentingos institucijos patvirtintų toje kitoje valstybėje narėje išduotų kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų ir formalios kvalifikacijos įrodymų autentiškumą, o kai taikytina – ir tai, ar asmuo atitinka šioje direktyvoje nustatytus būtiniausius joje nurodytų profesijų rengimo reikalavimus.
39 Tokia priemonė iš esmės leidžia priimančiajai valstybei narei įsitikinti, kad jai pateikti kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai ir formalios kvalifikacijos įrodymai gali būti pripažįstami automatiškai ir besąlygiškai (pagal analogiją žr. 2003 m. birželio 19 d. Sprendimo Tennah-Durez, C‑110/01, EU:C:2003:357, 76 punktą).
40 Taigi, jeigu studijų programa atitinka Direktyvoje 2005/36 nustatytus rengimo reikalavimus, o tai privalo patikrinti valstybės narės institucija, išduodanti formalios kvalifikacijos įrodymą, priimančiosios valstybės narės institucijos negali atsisakyti pripažinti šio įrodymo. Aplinkybė, kad suinteresuotasis asmuo buvo rengiamas pagal nenuosekliąją studijų formą, kaip tai numatyta šios direktyvos 22 straipsnio a punkte, arba kelias programas tuo pačiu metu ar laikotarpiais, kurie iš dalies sutampa, šiuo atveju neturi reikšmės, jeigu įvykdyti direktyvoje nustatyti rengimo reikalavimai.
41 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2005/36 21 straipsnis ir 22 straipsnio a punktas turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama, jog priimančioji valstybė narė tikrintų, ar įvykdyta sąlyga, kad nenuosekliojo rengimo bendra trukmė, lygis ir kokybė turi būti ne mažesni nei rengimo pagal nuolatinę studijų formą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
42 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:
1. 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo 21, 22 ir 24 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos valstybė narė, pagal kurios įstatymus nuolatinė studijų forma yra privaloma, todėl draudžiama tuo pat metu studijuoti pagal dvi universitetinių studijų programas, privalo automatiškai pripažinti formalios kvalifikacijos įrodymus, kuriuos kita valstybė narė išdavė baigus iš dalies sutampančiais laikotarpiais vykdytas studijas.
2. Direktyvos 2005/36 21 straipsnis ir 22 straipsnio a punktas turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama, jog priimančioji valstybė narė tikrintų, ar įvykdyta sąlyga, kad nenuosekliojo rengimo bendra trukmė, lygis ir kokybė turi būti ne prastesni nei rengimo pagal nuolatinę studijų formą.
Parašai.