GENERALINIO ADVOKATO
MACIEJ SZPUNAR IŠVADA,
pateikta 2019 m. rugsėjo 10 d.(1)
Byla C‑263/18
Nederlands Uitgeversverbond,
Groep Algemene Uitgevers
prieš
Tom Kabinet Internet BV,
Tom Kabinet Holding BV,
Tom Kabinet Uitgeverij BV
(Rechtbank Den Haag (Hagos teismas, Nyderlandai) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Direktyva 2001/29/EB – Informacinė visuomenė – Autorių teisių ir gretutinių teisių tam tikrų aspektų suderinimas – Elektroninės knygos („e-books“) – Virtuali „naudotų“ elektroninių knygų rinka – 2 straipsnis – Atgaminimas – Teisėtam naudojimui užtikrinti būtini veiksmai – 3 straipsnis – Viešas paskelbimas – Kūrinių padarymas viešai prieinamų – 4 straipsnis – Platinimas – Elektroninių knygų perdavimas naudotis neribotą laiką parsisiunčiant jas internetu – Platinimo teisės išnaudojimas – 5 straipsnis – Išimtys ir apribojimai – Taikymo apimtis“
Įžanga
1. Platinimo teisės išnaudojimo sąvoka iš pradžių buvo suformuluota doktrinoje(2), o XX amžiaus pradžioje įtvirtinta jurisprudencijoje(3). Remiantis šia taisykle, jei autorių teisių saugomo kūrinio kopija buvo pirmą kartą teisėtai išleista į apyvartą, autoriaus teisių turėtojas nebegali uždrausti šios kopijos įgijėjui ją perparduoti. Tokia taisyklė grindžiama mintimi, jog autorių teisės negali būti viršesnės nei nuosavybės teisė, kurią šis įgijėjas turi į atitinkamo kūrinio kopiją kaip į daiktą. Be to, kai autorius pateikia į apyvartą kūrinio kopiją arba tai padaroma jo sutikimu, laikoma, kad jis gavo tinkamą atlygį už šią kopiją.
2. Autorių teisių saugomų objektų platinimo teisės išnaudojimo taisyklė buvo įtvirtinta Sąjungos teisėje taip pat pasiremiant jurisprudencija. Iš esmės, nors ši taisyklė jau egzistavo valstybių narių teisės sistemose, Teisingumo Teismas išplėtė jos taikymą visai Europos Sąjungos teritorijai(4). Šia jurisprudencija iš esmės buvo siekiama užtikrinti laisvo prekių judėjimo veiksmingumą.
3. Šiuo metu platinimo teisės išnaudojimas pripažintas tiek tarptautinės teisės, tiek Sąjungos ir valstybių narių teisės lygmeniu(5).
4. Vis dėlto turinio, kuris gali būti saugomas autorių teisių, skaitmeninimas ir naujų būdų, leidžiančių perduoti tokį turinį internetu, atsiradimas sutrikdė autorių teisių turėtojų ir šių saugomų objektų naudotojų interesų pusiausvyrą, kurią buvo siekiama išsaugoti taikant platinimo teisės išnaudojimo principą.
5. Pirma, atsirado galimybė labai nedidelėmis sąnaudomis sukurti visiškai tikslias skaitmeninių rinkmenų, kuriose įrašyti saugomi objektai, kopijas ir be pastangų ar papildomų sąnaudų jas perduoti pasinaudojant internetu. Dėl šio pokyčio kilo grėsmė autorių teisių turėtojų galimybei gauti tinkamą atlygį už jų kūrinius ir labai padidėjo pažeidimų skaičius.
6. Antra, šiuolaikinės techninės priemonės leidžia teisių turėtojams labai dideliu mastu kontroliuoti, kaip įgijėjai naudoja jų kūrinius, taip pat ir privačiame gyvenime, o dėl įvykusių prekybos modelių pokyčių visapusiškas disponavimas kūrinio kopija paverčiamas ribota ir sąlygine naudojimo teise, nors dažnai tai nėra įvardijama tiesiogiai.
7. Teisingumo Teismas turės nuspręsti, ar atsižvelgiant į šiuos pokyčius platinimo teisės išnaudojimo taisyklė, įtvirtinta realiame pasaulyje, kuriame kopijos yra daiktai, gali būti taikoma virtualiame pasaulyje, kuriame kopijos yra skaitmeninės rinkmenos.
Teisinis pagrindas
Tarptautinė teisė
8. Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (PINO) autorių teisių sutarties(6) (toliau – ATS), 1996 m. gruodžio 20 d. priimtos Ženevoje, 6 straipsnyje „Platinimo teisė“ nustatyta:
„1) Literatūros ir meno kūrinių autoriai turi išimtinę teisę suteikti leidimą padaryti jų kūrinių originalus ar jų kopijas viešai prieinamus, juos parduodant ar kitaip perduodant nuosavybėn.
2) Nė viena šios Sutarties nuostata neapriboja Susitariančiųjų Šalių laisvės prireikus nustatyti tokias sąlygas, kuriomis būtų taikomas šio straipsnio 1 dalyje numatytos teisės išsėmimas [išnaudojimas] pirmą kartą pardavus ar kitaip perdavus nuosavybėn kūrinio originalą ar jo kopijas autoriui leidus.“
9. Prie ATS pridėtų suderintų straipsnių paaiškinimuose dėl šios sutarties 6 ir 7 straipsnių pažymėta:
„Šiuose straipsniuose minimos sąvokos „kopijos“ bei „originalai ir kopijos“, pagal minėtus straipsnius jiems taikant platinimo teisę ir nuomos teisę, išimtinai žymi užfiksuotas kopijas, kurias galima išleisti į apyvartą kaip materialius objektus.“
10. ATS 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„<…> literatūros ir meno kūrinių autoriai turi išimtinę teisę leisti bet kokiu būdu viešai paskelbti savo kūrinius, paskelbiant juos laidais ar bevielio ryšio priemonėmis, įskaitant tų kūrinių padarymą viešai prieinamų tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.“
Sąjungos teisė
11. 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo(7) 2 straipsnyje nurodyta:
„Valstybės narės nustato išimtinę teisę leisti arba uždrausti tiesiogiai ar netiesiogiai, laikinai ar nuolat bet kuriuo būdu ir bet kuria forma atgaminti visą arba iš dalies:
a) autoriams – savo kūrinius;
<…>“
12. Šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį savo kūrinių viešą skelbimą laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis, įskaitant savo kūrinių padarymą viešai prieinam[ų] tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.“
13. Galiausiai tos pačios direktyvos 4 straipsnyje numatyta:
„1. Valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį viešą jų kūrinių originalo ar jo kopijų platinimą parduodant ar kitais būdais.
2. Kūrinio originalo ar kopijų platinimo teisė nėra laikoma išnaudota Bendrijoje, išskyrus tuos atvejus, kai teisių turėtojas Bendrijoje pirmą kartą tą objektą parduoda ar kitaip perleidžia jo nuosavybę arba tai daroma jo sutikimu.“
Nyderlandų teisė
14. Auteurswet (Autorių teisių įstatymas) 1 straipsnyje nustatyta:
„Autorių teisės reiškia išimtinę literatūros, mokslo arba meno kūrinio autoriaus ar jo teisių perėmėjo teisę, laikantis įstatymuose nustatytų apribojimų, paskelbti šį kūrinį ir jį atgaminti.“
15. Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta:
„1. Literatūros, mokslo ar meno kūrinio viešu paskelbimu laikomas:
1°. viso ar dalies kūrinio kopijos viešas paskelbimas;
<…>“
16. Remiantis to paties įstatymo 12b straipsniu:
„Jei kūrinio autorius ar teisių į kūrinį turėtojas literatūros, mokslo ar meno kūrinio kopiją pirmą kartą išleido į apyvartą perleisdamas savo nuosavybės teises Europos Sąjungos valstybėje narėje ar Europos ekonominės erdvės valstybėje arba tai buvo padaryta gavus jo sutikimą, minėtos kopijos išleidimas į apyvartą kitokia forma, išskyrus nuomą ar panaudą, nelaikomas autoriaus teisės pažeidimu.“
Faktinės aplinkybės, procesas ir prejudiciniai klausimai
17. Nederlands Uitgeversverbond (toliau – NUV) ir Groep Algemene Uitgevers (toliau – GAU), ieškovės pagrindinėje byloje, – tai asociacijos, ginančios Nyderlandų leidėjų teises.
18. Tom Kabinet Internet BV (toliau – Tom Kabinet), atsakovė pagrindinėje byloje(8), – tai pagal Nyderlandų teisę įsteigta bendrovė. Tom Kabinet turi interneto svetainę, joje parduoda „naudotas“ elektronines knygas. Vykstant procesui pagrindinėje byloje šio pardavimo tvarka pasikeitė. Šiuo metu, teikdama šią paslaugą, vadinamą „skaitytojų klubas“ („leesclub“), Tom Kabinet perparduoda jos svetainėje registruotiems asmenims elektronines knygas, kurias nusipirko iš oficialių platintojų arba iš kitų asmenų. Tom Kabinet siūlomos kainos yra mažesnės nei oficialių platintojų kainos. Tom Kabinet svetainėje elektronines knygas nusipirkę asmenys raginami perparduoti šias knygas Tom Kabinet po to, kai jas perskaitys, o mainais įgyja teisę į „kreditus“, kurie paskui jiems leidžia nusipirkti kitų knygų. Pirkdama elektronines knygas iš privačių asmenų Tom Kabinet reikalauja, kad šie asmenys ištrintų jų pačių turimą kopiją(9), ir žymi savo perparduodamas kopijas skaitmeniniu ženklu („digital watermark“), siekdama užtikrinti kopijos teisėtumą.
19. 2014 m. liepos 1 d. NUV ir GAU pareiškė ieškinį Tom Kabinet kreipdamosi į Rechtbank Amsterdam (Amsterdamo pirmosios instancijos teismas, Nyderlandai) laikinąsias apsaugos priemones taikantį teisėją: šis jų prašymą atmetė, nes autorių teisių pažeidimo buvimas iš pirmo žvilgsnio neatrodė pakankamai akivaizdus(10). NUV ir GAU padavė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo Gerechtshof te Amsterdam (Amsterdamo apeliacinis teismas, Nyderlandai), šis pritarė laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo sprendimui, tačiau uždraudė Tom Kabinet siūlyti internetu paslaugą, kuri leistų parduoti neteisėtai parsisiųstas elektronines knygas. Gerechtshof te Amsterdam (Amsterdamo apeliacinis teismas) sprendimas nebuvo apskųstas kasacine tvarka.
20. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priėmė preliminarų sprendimą, jame nutarė, kad aptariamos knygos laikytinos „kūriniais“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2001/29, ir kad elektroninių knygų, kurias galima parsisiųsti internetu, pasiūla tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, nėra šių kūrinių viešas paskelbimas, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį. Tačiau jis pažymi, jog nėra akivaizdus atsakymas į klausimus, pirma, ar internetu parsisiunčiamos elektroninės knygos perdavimas naudotis neribotą laiką gali būti laikomas platinimo veiksmu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 1 dalį, ir, antra, ar atlikus šį veiksmą gali būti išnaudota platinimo teisė, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 4 straipsnio 2 dalį. Be to, jam kyla klausimas, ar perpardavimo atveju autoriaus teisių turėtojas gali uždrausti atlikti atgaminimo veiksmus, būtinus kopijai perduoti tarp paskesnių įgijėjų, kai šios kopijos platinimo teisė atitinkamu atveju, yra išnaudota.
21. Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir užduoti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [Direktyvos 2001/29] 4 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad šios nuostatos formuluotė „bet kokį viešą jų kūrinių originalo ar jo kopijų platinimą parduodant ar kitais būdais“ reiškia ir elektroninių knygų (t. y. autorių teisių saugomų knygų skaitmeninių kopijų) perdavimą naudotis neribotą laiką parsisiunčiant jas internetu už užmokestį, kuriuo autorių teisių turėtojui suteikiamas atlyginimas, atitinkantis jam priklausančio kūrinio kopijos ekonominę vertę?
2. Jeigu atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas: ar kūrinio originalo arba jo kopijų platinimo teisė laikoma išnaudota Sąjungoje kaip tai suprantama pagal [Direktyvos 2001/29] 4 straipsnio 2 dalį, kai teisių turėtojas Sąjungoje pirmą kartą tą objektą parduoda ar kitaip perleidžia, t. y. perduoda naudotis neribotą laiką elektronines knygas (t. y. autorių teisių saugomas knygų skaitmenines kopijas), parsisiunčiant jas internetu už užmokestį, kuriuo autorių teisių turėtojui suteikiamas atlyginimas, atitinkantis jam priklausančio kūrinio kopijos ekonominę vertę – arba tai daroma jo sutikimu?
3. Ar [Direktyvos 2001/29] 2 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad teisėtai įgyto egzemplioriaus, kurio platinimo teisė yra išnaudota, perdavimas vėlesniems pirkėjams apima leidimą imtis jame išvardytų atgaminimo veiksmų, jeigu atgaminimo veiksmai yra reikalingi egzemplioriaus teisėtam naudojimui, ir, tokiu atveju, kokios sąlygos tam galioja?
4. Ar [Direktyvos 2001/29] 5 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad teisėtai įgyto egzemplioriaus, kurio platinimo teisė yra išnaudota, atžvilgiu autorių teisių turėtojas nebegali prieštarauti atgaminimo veiksmams, reikalingiems perduoti vėlesniems pirkėjams, ir tokiu atveju, kokios sąlygos tam galioja?“
22. 2018 m. balandžio 16 d. Teisingumo Teismas gavo prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Rašytines pastabas pateikė pagrindinės bylos šalys, Čekijos, Danijos, Vokietijos, Ispanijos, Prancūzijos, Italijos, Portugalijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės bei Europos Komisija. Pagrindinėms bylos šalims, Belgijos, Čekijos, Danijos, Vokietijos ir Ispanijos vyriausybėms bei Komisijai buvo atstovaujama per 2019 m. balandžio 2 d. įvykusį posėdį.
Analizė
Pirminės pastabos
23. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas užduoda Teisingumo Teismui keturis klausimus, susijusius su tuo, ar elektroninių knygų pateikimas naudotis neribotą laiką parsisiunčiant jas internetu patenka į platinimo teisės, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 4 straipsnį, taikymo sritį, ar ši teisė laikytina išnaudota dėl tokio pateikimo, atlikto autoriaus sutikimu, ir ar paskesni atgaminimo veiksmai, būtini galimam vėlesniam taip įsigytos elektroninės knygos perdavimui, yra teisėti. Be to, kelios pastabas šioje byloje pateikusios šalys, be kita ko, NUV ir GAU, Danijos ir Vokietijos vyriausybės bei Komisija, mano, kad šių klausimų aprėptis turi būti išplėsta įtraukiant klausimą, ar atitinkami veiksmai patenka į viešo paskelbimo teisės, numatytos Direktyvos 2001/29 3 straipsnyje, taikymo sritį.
24. Vis dėlto manau, kad visi šie klausimai turi būti nagrinėjami kartu, nes jie sudaro neatskiriamas vieno sudėtinio klausimo dalis: ar saugomų kūrinių pateikimas naudotojams parsisiunčiant šiuos kūrinius internetu laikytinas patenkančiu į platinimo teisės taikymo sritį, ir todėl minėta teisė tampa išnaudota po to, kai autoriaus sutikimu kūrinys pirmą kartą buvo pateiktas naudotojui? Be kita ko, jei būtų pripažinta, kad minėti veiksmai patenka į viešo paskelbimo teisės taikymo sritį, tai reikštų, kad jie nepatenka į platinimo teisės taikymo sritį, ir vice-versa. Taip pat man atrodo, kad būtų nelogiška ir netinkama atskirti platinimo teisę ir šios teisės išnaudojimą, nes šios dvi sąvokos apima tuos pačius veiksmus(11). Galiausiai, kadangi kūrinio atgaminimas yra neišvengiamas visais elektroninės rinkmenos perdavimo internetu atvejais, su atgaminimo teise susijęs klausimas yra neatskiriamas nuo bet kokios diskusijos dėl platinimo internetu teisės išnaudojimo.
25. Šioje išvadoje nagrinėsiu argumentus, paremtus teisės aktų tekstais, jurisprudencija ir teleologiniu aiškinimu, kurie turėtų padėti Teisingumo Teismui atsakyti į prejudicinius klausimus.
Teisės aktai
26. Galima išskirti du pagrindinius būdus, kuriais visuomenė gali susipažinti su autorių teisių saugomais kūriniais. Pirmasis – atviras kūrinio demonstravimas visuomenei. Tai seniausias būdas, atsiradęs gerokai anksčiau nei autorių teisės. Tai yra teatro ar operos spektakliai, vaizduojamojo meno parodos, taip pat kino seansai. Kūrinio demonstravimą organizuoja autoriaus teisių turėtojas, o publika turi būti jo nurodytu laiku ir vietoje, kad galėtų pamatyti ar išgirsti kūrinį.
27. Atsiradus radijo ir televizijos transliavimui tapo įmanoma pateikti kūrinius per atstumą, todėl publikai nebereikėjo atvykti į vietą, kur vyksta kūrinio demonstravimas, tačiau laiko veiksnys išliko. Šio nebeliko tik tuomet, kai iš pradžių atsirado televizijos įrašų paslaugos, o paskui – internetas. Šios techninės priemonės leidžia pateikti kūrinius ne tik per atstumą, bet ir žiūrovo pasirinktu laiku.
28. Šių dviejų būdų, kuriais galima susipažinti su kūriniais, bendras bruožas yra tas, kad publika turi galimybę juos pasiekti tik tuo atveju, jei atitinkamų teisių turėtojai padaro šiuos kūrinius viešai prieinamus. Kitaip tariant, būtent teisių turėtojai nusprendžia, ar kūrinys bus viešai prieinamas ir kokiu techniniu būdu tai bus padaryta. Ši teisė priimti atitinkamą sprendimą turi esminę reikšmę, kalbant apie galimybę teisių turėtojui gauti naudos iš savo kūrinio. Iš esmės, teisių turėtojas paprastai turi gauti atlygį kiekvienu kūrinio demonstravimo atveju arba kiekvienu atveju, kai visuomenės narys gali pasiekti kūrinį.
29. Antrasis būdas susipažinti su kūriniu – galimybė visuomenės nariams laikinai ar neribotam laikui įsigyti kūrinius (originalą ar kopijas). Tai įprastas būdas siekiant susipažinti su literatūros kūriniais, taip pat muzikos ir audiovizualiniais kūriniais (garso ar vaizdo įrašų forma) bei tam tikrais vaizduojamojo meno kūriniais.
30. Šiuo atveju, nors akivaizdu, kad pirmas kartas, kai kūrinys padaromas viešai prieinamas, priklauso nuo autoriaus teisių turėtojo valios, vis dėlto visuomenės narys, įgijęs vieną iš šio kūrinio kopijų, gali ja disponuoti nepriklausomai nuo šios teisių turėtojo valios. Taigi, autoriaus teisių turėtojas turi gauti atlygį kitokiu būdu. Iš tiesų, kadangi autoriaus teisių turėtojas negali kontroliuoti kiekvieno atvejo, kai tam tikras visuomenės narys naudojasi kūriniu, ir atitinkamai gauti atlygį kiekvienu iš šių atvejų, jis turi pasitenkinti kaina, gaunama pardavus kiekvieną kūrinio kopiją(12).
31. Šie du būdai, kuriais visuomenė gali susipažinti su kūriniais, yra reglamentuojami numatant dvi išimtines autorių teisių turėtojų teises, t. y. remiantis šioje byloje nagrinėjamais teisės aktais, – teisę padaryti kūrinius viešai prieinamus(13) ir platinimo teisę(14). Taigi, kyla klausimas, kuria iš šių teisių turi būti vadovaujamasi tuo atveju, kai autorių teisių saugomi kūriniai pateikiami naudotis visuomenei parsisiunčiant juos internetu(15).
32. Atsakymas a priori nėra vienareikšmis, nes ši pateikimo forma apima du būdus, kuriais visuomenė gali susipažinti su kūriniais. Iš pradžių kūrinys padaromas viešai prieinamas internetu ir kiekvienas turi galimybę jį pasiekti. Paskui naudotojas, užuot naudojęsis kūriniu jo pateikimo vietoje, kaip yra „klasikinio“ viešo paskelbimo atveju, pats, autoriaus teisių turėtojui leidus, padaro šio kūrinio kopiją, saugo ją savo kompiuteryje(16) ir vėliau turi galimybę pasiekti kūrinį iš principo nepriklausomai nuo to, ar minėtas teisių turėtojas padaro jį viešai prieinamą. Todėl nuo to momento, kai naudotojas atlieka šį atgaminimo veiksmą, parsisiuntimas internetu prilygsta platinimo veiksmui.
33. ATS rengėjai atsižvelgė į mišrų parsisiuntimo internetu pobūdį. PINO parengtame ATS aiškinimo vadove(17) nurodyta, kad dėl kūrinių padarymo viešai prieinamų internetu „mišraus pobūdžio“ buvo neįmanoma pasirinkti, ar šiam perdavimo būdui turi būti taikoma „su kopija susijusi teisė“, ar „su kopija nesusijusi teisė“. Taigi, buvo nuspręsta pasirinkti „pamatinį sprendimą“, teikiant pirmenybę kūrinio viešo paskelbimo teisei, tačiau neatmetant galimybės taikyti platinimo teisę.
34. ATS buvo įtvirtintas minimalus apsaugos lygis, todėl susitariančiosioms šalims draudžiama nustatyti mažesnę apsaugą. Tačiau jei platinimo teisė, kurios įgyvendinimas apribojamas remiantis šios teisės išnaudojimo taisykle, būtų taikoma vietoje viešo paskelbimo teisės, kurios atžvilgiu nėra numatyta tokios taisyklės, apsaugos lygis taptų mažesnis nei ATS įtvirtinta minimali riba.
35. Be to, remiantis suderintais ATS 6 ir 7 straipsnių paaiškinimais, šios nuostatos apima tik „užfiksuotas kopijas, kurias galima išleisti į apyvartą kaip materialius objektus“. Tiesa, šie paaiškinimai tėra aiškinamojo pobūdžio ir parodo, kaip ATS pasirašiusios šalys suprato šiuos straipsnius pasirašant sutartį. Taigi, būtų galima pasiremti argumentu, kad rinkos realijos labai pakito nuo 1996 m., kai buvo pasirašyta ATS, ir tai pateisintų kitokį požiūrį.
36. Vis dėlto Europos Sąjungai pasirašius ATS, ši sutartis buvo įtraukta į jos teisės sistemą, be kita ko, priėmus Direktyvą 2001/29(18). Priimdamas šią direktyvą Sąjungos teisės aktų leidėjas, atrodo, aiškiai pritarė tam, kad tuo atveju, kai kūriniai pateikiami naudotis parsisiunčiant juos internetu, būtų taikoma viešo paskelbimo teisė ir kad platinimo teisės ir atitinkamai šios teisės išnaudojimo apribojimas būtų taikomas tik materialioms kopijoms. Konkrečiau kalbant, parsisiuntimui internetu turi būti taikoma šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje numatyta teisė padaryti kūrinius viešai prieinamus.
37. Tai pakankamai aiškiai matyti iš kartu taikomų Direktyvos 2001/29 24, 25, 28 ir 29 konstatuojamųjų dalių. Šiose konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(24) Teisė padaryti viešai prieinam[us] 3 straipsnio 2 dalyje nurodytus objektus turėtų būti suprantama kaip apimanti visus tokių objektų padarymo viešai prieinam[ų] veiksmus visuomenės nariams, nesantiems toje vietoje, kurioje tas viešo prieinamumo veiksmas atsiranda, ir neapimanti jokių kitų veiksmų.
(25) <…> Turėtų būti aišku, kad visi šia direktyva pripažinti teisių turėtojai turėtų turėti išimtinę teisę leisti padaryti viešai prieinamus dialoginiu užsakomuoju būdu perduodamus autorių teisių saugomus kūrinius ar bet kuriuos kitus objektus. Tokiems dialoginiams užsakomiesiems perdavimams būdinga tai, kad visuomenės nariai jais gali naudotis individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.
<…>
(28) Autorių teisių apsauga pagal šią direktyvą apima išimtinę teisę kontroliuoti kūrinio, užfiksuoto materialioje laikmenoje, platinimą. Teisių turėtojui Bendrijoje pirmą kartą pardavus kūrinio originalą ar jo kopijas arba kai originalas ar jo kopijos yra parduodamos jam leidus, išnaudojama teisė kontroliuoti to objekto perpardavimą Bendrijoje. <…>
(29) Teisių išnaudojimo klausimas neiškyla paslaugų ir ypač internetinių („on-line“) paslaugų atveju. Tas pats pasakytina ir apie kūrinio ar kito objekto materialią kopiją, kurią teisių turėtojui leidus padaro tokios paslaugos naudotojas. <…> Skirtingai nuo CD‑ROM ar CD‑I, kuriuose intelektinės nuosavybės objektai yra užfiksuoti materialioje laikmenoje, būtent prekėje, kiekviena internetinė („on-line“) paslauga iš tiesų yra veiksmas, kuriam turėtų būti gautas leidimas tais atvejais, kai autorių teisės ar gretutinės teisės tai nustato.“(19)
38. Tiesa, kad dėl šių konstatuojamųjų dalių kyla tam tikrų neaiškumų. Be kita ko, 29 konstatuojamojoje dalyje padaryta nuoroda į paslaugas gali atrodyti netinkama. Iš tiesų prekyba internetu kiek supainiojo prekių ir paslaugų atskyrimą. Pavyzdžiui, Direktyvoje 2000/31/EB(20) nurodyta, kad „informacinės visuomenės paslaugos“ aprėpia, be kita ko, prekių pardavimą internetu(21). Aiškinant tokį vertinimą pažodžiui galėtų būti padaryta absurdiška išvada, kad CD ar popieriuje išspausdintos knygos pardavimas internetu nereiškia platinimo teisės išnaudojimo.
39. Vis dėlto šios konstatuojamosios dalys aiškiai parodo skiriančią liniją, kurią Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo nubrėžti tarp viešo paskelbimo teisės (padarant kūrinius viešai prieinamus) ir platinimo teisės. Viešo paskelbimo teisė taikoma visoms kūrinių pateikimo internetu formoms – nesusijusioms su kopija, tiek toms, kurios paremtos tokios kopijos sukūrimu. Be kita ko, 29 konstatuojamoji dalis šiuo klausimu yra aiški. Nors šioje konstatuojamojoje dalyje kalbama tik apie materialias kopijas, kurias, teisių turėtojui leidus, padaro naudotojas, taip yra todėl, kad platinimo teisės išnaudojimas numatytas tik tuo atveju, kai kopija yra materialioje laikmenoje. Tačiau aišku, kad turimos omenyje atlikus parsisiuntimą internetu padarytos kopijos.
40. Taip pat pažymėtina, kad viešo paskelbimo teisės taikymas tokiems veiksmams, kuriuos atlieka Tom Kabinet, gali sukelti tam tikrų abejonių atsižvelgiant į viešo paskelbimo apibrėžtį, kurią Teisingumo Teismas pateikė savo jurisprudencijoje. Remiantis šia apibrėžtimi, viešas paskelbimas apima, ir tai logiška, du elementus, t. y. paskelbimą ir tai, kad paskelbimas yra viešas bei skirtas pakankamai dideliam asmenų skaičiui(22).
41. Tuo atveju, kai autoriaus teisių turėtojas pirmą kartą perduoda kūrinį naudotis parsisiunčiant jį internetu, tai nekelia sunkumų, nes gali būti sukurta tiek kopijų, kiek yra visuomenės narių, norinčių įsigyti vieną iš šių kopijų. Kitaip yra kalbant apie paskesnį kopijos pateikimą, kurį atlieka ją įgijęs naudotojas. Iš esmės, vadovaujantis modeliu, paremtu platinimo teisės išnaudojimo taisyklės taikymu, šis naudotojas galėtų perduoti tik vieną kopiją, kurią galėtų įsigyti tik vienas įgijėjas. Taigi, gali būti keliamas klausimas, ar yra viešas paskelbimas, kai kūrinys gali būti paskelbtas tik vienam asmeniui.
42. Šiuo aspektu nepritariu Komisijos nuomonei, kad atskiras kūrinio padarymo viešai prieinamo atvejis, t. y. pasiūlymas perparduoti kopiją, laikytinas paskelbimo veiksmu. Taip būtų, jei naudotojas galėtų tiesiogiai pasiekti kūrinį, padarytą viešai prieinamą, pavyzdžiui, interneto svetainėje. Tačiau tuo atveju, kai siekiant susipažinti su kūriniu reikia įsigyti jo kopiją, paskelbimo veiksmas atliekamas būtent parsisiuntimo internetu momentu. Jei būtų pritarta Komisijos pasiūlytam požiūriui, bet koks pasiūlymas įsigyti kūrinio kopijas, įskaitant materialias kopijas, reikštų viešą paskelbimą ir platinimo teisė netektų savo turinio. Taigi, greičiausiai reikėtų patikslinti „viešo paskelbimo“ apibrėžtį tuo atveju, kai kūrinys perduodamas naudotis parsisiunčiant jį internetu. Iš tiesų svarbu ne tai, kokiam asmenų skaičiui buvo paskelbtas kūrinys, o tai, kad kūrinį paskelbusio asmens pasiūlymas yra skirtas asmenims, esantiems už jo privataus bendravimo rato ribų. Šiuo atveju vienintelis įgijėjas taip pat laikytinas visuomene.
43. Be to, kad teisės aktų leidėjo ketinimai aiškiai išplaukia iš Direktyvos 2001/29 konstatuojamųjų dalių, šios direktyvos 4 straipsnio formuluotė taip pat neleidžia taikyti šio straipsnio kūriniams, kurie buvo padaryti viešai prieinami parsisiunčiant juos internetu. Šiuo straipsniu autoriams suteikiama teisė leisti arba uždrausti jų kūrinių platinimą „parduodant ar kitais būdais“. Teisingumo Teismas turėjo galimybę patikslinti, kad formuluotė „kitais būdais“ turi būti suprantama išimtinai kaip nuosavybės perdavimas(23). Taigi, platinimas reiškia, kad perduodama nuosavybės teisė į atitinkamo kūrinio kopiją, tiek ją parduodant, tiek kitu būdu. Tačiau sunku kalbėti apie nuosavybę skaitmeninės rinkmenos atveju(24). Ši rinkmena nėra materiali, todėl nėra daiktas, kaip tai suprantama pagal civilinę teisę. Rinkmena veikiau prilygintina informacijai kaip tokiai. Ši informacija gali būti saugoma įvairių teisių, bet ne nuosavybės teisės.
44. Be to, nuosavybės perdavimui, bet kokios sutarties atvejui, būtinas abiejų sandorio šalių sutikimas, kai viena šalis perleidžia kitai šaliai visas teises į daiktą, į kurį turi nuosavybės teisę. Tačiau kai kūriniai perduodami naudotis parsisiunčiant juos internetu, iš tikrųjų egzistuoja daugelis susitarimų, numatančių šalių teises ir pareigas. Šie susitarimai sudaromi vadovaujantis sutarčių laivės principu ir nemanau, kad galimas platinimo teisės išnaudojimo taisyklės pripažinimas galėtų apriboti šią laisvę. Taigi, priešingai nei toje situacijoje, kuri dažniausiai susiklosto kalbant apie materialius objektus, tuo atveju, kai internetu perduodami nematerialioje laikmenoje įrašyti kūriniai, niekuomet nebus lengva nepaliekant abejonių konstatuoti, ar įvyko nuosavybės perdavimas ir atitinkamai – ar buvo išnaudota platinimo teisė, nes sutarties šalys gali įvairiai apibrėžti kūrinio kopijos naudojimo taisykles.
45. Galiausiai manau, kad atgaminimo teisė, reglamentuojama pagal Direktyvos 2001/29 2 straipsnį, taip pat neleidžia pripažinti platinimo teisės išnaudojimo taisyklės taikymo tuo atveju, kai kūriniai pateikiami naudotis parsisiunčiant juos internetu.
46. Iš tiesų bet koks skaitmeninės rinkmenos parsisiuntimas internetu reiškia, kad gavėjo kompiuteryje sukuriama jos kopija. Tačiau kopijos sukūrimas – tai atgaminimo veiksmas, kuriam taikoma išimtinė autoriaus teisių turėtojo teisė į kūrinį, įrašytą atitinkamoje rinkmenoje. Tai aiškiai išplaukia iš labai plačios Direktyvos 2001/29 2 straipsnio formuluotės, kuri apima kūrinio atgaminimą „bet kuriuo būdu ir bet kuria forma“(25). Šį požiūrį patvirtina suderintų paaiškinimų dėl ATS 1 straipsnio 4 dalies antras sakinys, pagal kurį „[s]augomo kūrinio skaitmenine forma laikymas elektroninėse laikmenose yra suprantamas kaip atgaminimas pagal Berno konvencijos 9 straipsnį[(26)]“.
47. Tuo atveju, kai kūriniai pateikiami naudotis parsisiunčiant juos internetu, pradinis įgijėjas sukuria kūrinio kopiją autoriaus teisių turėtojo sutikimu ir tai yra neišvengiamas šios kūrinio padarymo viešai prieinamo formos elementas. Tačiau šis sutikimas neapima atgaminimo veiksmų, kurie bus būtini paskesniam kūrinio kopijos perdavimui šios kopijos perpardavimo atveju.
48. Taip pat negali būti laikoma, kad šiems atgaminimo veiksmams taikytina platinimo teisės išnaudojimo taisyklė. Iš tiesų tokia išvada prilygtų atgaminimo teisės išnaudojimo pripažinimui. Tačiau ši teisė negali būti išnaudota. Taigi, bet koks atgaminimas kartu su kūrinio skaitmeninės kopijos perpardavimu turi būti atliekamas išimtinės atgaminimo teisės turėtojo leidimu arba jam turi būti taikoma minėtos išimtinės teisės išimtis(27).
49. Be to, kopijų sukūrimui netaikytina jokia iš atgaminimo teisės išimčių, numatytų Direktyvos 2001/29 5 straipsnyje. Be kita ko, jai netaikoma šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta išimtis dėl trumpalaikių arba atsitiktinių atgaminimo veiksmų, kurie yra neatsiejama technologinio proceso dalis. Iš tiesų, pirma, šios kopijos nėra nei trumpalaikės, nei atsitiktinės, nes jos skirtos išsaugoti kompiuteryje, į kurį buvo parsisiųstos internetu(28). Net jei internetu parsisiųsta pirminė kopija paskui ištrinama, konstatuotina, kad trumpalaikiu laikytinas ne galutinis atgaminimas, o tik kopijų skaičiaus padidėjimas tam tikru momentu. Antra, šie atgaminimo veiksmai nėra nesvarbūs ekonominiu požiūriu, kaip reikalaujama pagal šią nuostatą. Atvirkščiai, parsisiuntimo internetu tikslas – sukurti skaitmeninės rinkmenos (kurioje įrašytas atitinkamas kūrinys) kopiją gavėjo kompiuteryje. Taigi, būtent atgaminimo veiksmas sudaro bet kokios operacijos esminę ekonominę reikšmę.
50. Darau išvadą, jog neatrodo, kad pagal įvairias Direktyvos 2001/29 nuostatas, siejamas su šios direktyvos konstatuojamosiomis dalimis, ir pagal atitinkamas ATS nuostatas būtų leidžiamas toks aiškinimas, pagal kurį autorių teisių saugomų kūrinių, parsisiunčiamų internetu, pateikimui naudotis būtų taikoma šio direktyvos 4 straipsnyje numatyta platinimo teisė ir šios teisės išnaudojimo taisyklė.
51. Man neatrodo, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos išplaukiančios išvados gali paneigti šį konstatavimą.
Jurisprudencija
52. Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę pareikšti nuomonę bylose, susijusiose su teisinėmis problemomis, panašiomis į šioje byloje nagrinėjamas problemas. Akivaizdu, kad pirmoji byla, kurią reikėtų prisiminti, – tai byla, kurioje buvo priimtas Sprendimas UsedSoft(29).
Kompiuterio programos
53. Ta byla buvo susijusi su klausimu, ar kompiuterio programos kopijos pateikimas naudotis parsisiunčiant ją internetu ir suteikiant neterminuotą šios programos naudojimo licenciją reiškė šios kopijos platinimo teisės išnaudojimą remiantis Direktyvos 2009/24/EB(30) 4 straipsnio 2 dalimi.
54. Tiesa, jog tam tikri Teisingumo Teismo konstatavimai Sprendime UsedSoft(31) galėtų pagrįsti tai, kad platinimo teisės išnaudojimo taisyklės taikymas būtų pripažintas ne tik tuo atveju, kai kalbama apie kompiuterio programų pateikimą naudotis parsisiunčiant jas internetu, bet ir tuomet, kai kalbama apie visų kitų autorių teisių saugomų kūrinių kategorijų pateikimą.
55. Pavyzdžiui, Teisingumo Teismas nusprendė, kad kompiuterio programos kopijos perdavimas, nesvarbu, ar tai būtų daroma naudojant materialią laikmeną, ar parsisiunčiant internetu, kartu suteikiant neterminuotą minėtos programos naudojimo licenciją, prilygsta nuosavybės teisės į šią kopiją perdavimui, t. y. jos pardavimui, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/24 4 straipsnio 2 dalį(32). Teisingumo Teismo teigimu, bet koks kitoks aiškinimas autorių teisių į kompiuterio programas turėtojams leistų apeiti platinimo teisės išnaudojimo taisyklę ir ši taptų neveiksminga vien nurodžius, kad sudaroma „licencinė“, o ne „pardavimo“ sutartis(33). Be to, dėl viešo paskelbimo teisės, reglamentuojamos pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnį, Teisingumo Teismas nusprendė, kad nuosavybės teisės į kompiuterio programos kopiją perdavimas transformuoja viešo paskelbimo veiksmą į platinimo veiksmą, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 4 straipsnį, ir jį atlikus platinimo teisė tampa išnaudota, kaip numatyta minėtos direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje(34). Galiausiai Teisingumo Teismas konstatavo, kad ekonominiu požiūriu kompiuterio programos kopijos perdavimas internetu yra funkciniu atžvilgiu tapatus materialios laikmenos įteikimui(35).
56. Vis dėlto pažymėtina, kad Teisingumo Teismas atliko šiuos konstatavimus, kalbėdamas apie specifinius teisės aktus, sudarančius lex specialis Direktyvos 2001/29(36) atžvilgiu ir susijusius su labai ypatinga kūrinių kategorija, kaip antai kompiuterio programomis.
57. Tiesa, kad pagal Direktyvos 2009/24 1 straipsnio 1 dalį, kurioje pakartojamas ATS 4 straipsnis, kompiuterio programos saugomos kaip literatūros kūriniai. Tačiau, mano nuomone, šios nuostatos atspindi veikiau tai, kad ATS autoriai, paskui Sąjungos teisės aktų leidėjas nenorėjo išskirti atskiros kūrinių kategorijos nei tai, kad kompiuterio programos ir literatūros kūriniai iš tikrųjų yra panašūs. Iš esmės kompiuterių programos – tai instrukcijų, kurias turi įvykdyti įrenginys (kompiuteris), seka. Nors kompiuterio programa gali būti išreikšta kalba, suprantama žmogui arba bent jau tam tikrą kvalifikaciją turintiems asmenims (pirminis kodas), tai nėra programos tikslas. Ji skirta tam, kad ją suprastų ir vykdytų įrenginys, o naudotojas yra suinteresuotas ne skaityti programą, o tuo, kad šis įrenginys veiktų. Jei naudotojas skaitytų programos eilutes, tai būtų tiek pat naudinga, kaip ir tai, jeigu jis išgertų dyzelino stiklinę užuot ją įpylęs į savo automobilio degalų baką. Taigi, kompiuterio programa yra daugiau įrankis nei kūrinys tiesiogine prasme. Dėl to atsiranda tam tikrų kompiuterio programos, kaip autorių teisės saugomo objekto, ypatumų, kurie pateisina jos specifinį vertinimą teisės požiūriu.
58. Pirma, norint naudoti kompiuterio programą, ją reikia įdiegti kompiuteryje, kuriame ji turi veikti. Dėl to nėra jokio skirtumo, ar ši programa būtų platinama pateikiant materialią laikmeną (pavyzdžiui, CD-ROM), ar parsisiunčiant internetu, nes visais atvejais programos kopija turi būti įdiegta kompiuteryje, nepaisant to, ar ji įrašyta materialioje laikmenoje; jos negalima naudoti tokios, kokia ji yra. Taip nėra kalbant apie kitas kūrinių kategorijas, kaip antai, be abejo, knygas, taip pat ir optinius diskus (CD arba DVD), kuriems naudoti nebūtinas kompiuteris, priešingai nei internetu parsisiųstų kūrinių atveju.
59. Antra, kadangi kompiuterio programa yra įrankis, dažnai ji reikalauja papildomų palaikymo bei atnaujinimo paslaugų ir šios paslaugos paprastai yra naudojimo sutarties, vadinamos „licencija“, dalis. Tokios licencijos buvimas nepriklauso nuo to, kaip – materialiai ar virtualiai – programa buvo platinama. Būtent dėl šios priežasties Teisingumo Teismas turėjo taikyti plačią sąvokos „pardavimas“ apibrėžtį(37). Jei būtų kitaip, bet koks kompiuterio programos pateikimas naudotis tiek parsisiunčiant internetu, tiek naudojant materialią laikmeną, galėtų būti laikomas licencijos suteikimu ir platinimo teisė niekuomet nebūtų išnaudota, o tai pakenktų Direktyvos 2009/24 4 straipsnio 2 dalies veiksmingumui. Kalbant apie kitas kūrinių kategorijas, atvirkščiai, pažymėtina, kad platinant šiuos kūrinius materialioje laikmenoje, licencija paprastai nėra suteikiama, tačiau tai gali būti daroma parsisiuntimo internetu atveju.
60. Šie du kompiuterio programos ypatumai leido Teisingumo Teismui konstatuoti, kad ekonominiu požiūriu kompiuterio programos pateikimas naudotis parsisiunčiant ją internetu funkciniu atžvilgiu yra tapatus jos pateikimui materialioje laikmenoje(38). Kitų kūrinių kategorijų atveju, nors ir jų pirminė paskirtis, t. y. galimybė susipažinti su kūriniu, išlieka tokia pat nepriklausomai nuo to, kaip šie kūriniai pateikti naudotojams, vis dėlto su šiais kūriniais gali būti susipažinta įvairiais būdais, atsižvelgiant į įrašymo (skaitmeninis ar analoginis) ir pateikimo naudotis formą.
61. Trečia, literatūros, muzikos ar kino kūrinių atveju jų paskirtis dažnai išnaudojama, jei taip galima pasakyti, po vieno skaitymo, klausymosi ar peržiūros. Taigi, susipažinęs su kūriniu, naudotojas yra pasirengęs atsikratyti savo kūrinio kopija, nes visiškai patenkina savo poreikius, susijusius su šiuo kūriniu. Taip nėra kompiuterio programos atveju, nes paprastai ji skirta naudoti ilgą laiką. Todėl yra gerokai mažesnė tikimybė, kad kompiuterio programos bus greitai pateiktos į antrinę rinką, palyginti su kitoms kategorijoms priklausančiais kūriniais.
62. Be to, kompiuterio programos, kaip įrankiai, priklausantys tokiam sektoriui, kuriame techninė pažanga yra itin greita, greitai pasensta, nepaisant galimybės jas atnaujinti. Taigi, jei naudotojas nori perparduoti savo kompiuterio programos kopiją, gali būti daroma prielaida, jog ši programa jam nebenaudinga, ir dažnai taip yra dėl to, kad ji yra pasenusi (santykinai). Todėl būtų mažiau naudinga įsigyti naudotą, o ne naują, techniniu požiūriu visiškai atnaujintą programą. Galima teigti, kad materialioje laikmenoje įrašytų literatūros, muzikos ar kino kūrinių vertės praradimas dėl šios laikmenos nusidėvėjimo atitinka kompiuterio programos vertės paradimą, kai ši programa pasensta techniniu požiūriu. Atvirkščiai, literatūros, muzikos ar kino kūriniai, įrašyti nematerialioje laikmenoje, visiškai išsaugo savo naudingumą, nepaisant praėjusio laiko ir vėlesnių įgijėjų skaičiaus. Taigi, naudotų kūrinių – literatūros ir kitų – nematerialių kopijų rinka gali kur kas labiau paveikti autorių teisių turėtojų interesus nei naudotų kompiuterio programų rinka.
63. Taigi, Teisingumo Teismas klausimą dėl kompiuterio programų platinimo teisės išnaudojimo, kai šios programos pateikiamos naudotis parsisiunčiant jas internetu, nagrinėjo atsižvelgdamas į ypatingas aplinkybes, susijusias su šia kūrinių kategorija ir besiskiriančias nuo tų, kurios susiklosto literatūros, muzikos ar kino kūrinių atveju. Be šių faktinių aplinkybių skirtumo, egzistuoja ir norminio pobūdžio skirtumų tarp Direktyvos 2009/24 ir Direktyvos 2001/29.
64. Pirma, Direktyvoje 2009/24 nenumatyta išimtinės kompiuterio programų autorių teisės leisti ar uždrausti viešai paskelbti šias programas arba padaryti jas viešai prieinamas. Vienintelės teisės, reglamentuojamos pagal šią direktyvą, – tai teisė atgaminti, teisė pakeisti ir teisė leisti „bet kuria forma viešai platinti“ kompiuterio programos originalą arba jos kopijas(39). Taigi, Teisingumo Teismas turėjo taikyti tokį vertinimą, pagal kurį kompiuterio programos pateikimas naudotis parsisiunčiant ją internetu būtų laikomas platinimo teise, kaip taip suprantama pagal Direktyvą 2009/24; priešingu atveju tektų pripažinti, kad specialus kompiuterio programų reglamentavimas nesuteikia išimtinės teisės, apimančios labiausiai paplitusį jos pateikimo naudotis būdą, kurį šiuo metu sudaro parsisiuntimas internetu. Todėl jei būtų taikoma viešo paskelbimo teisė, numatyta Direktyvoje 2001/29, būtų nepaisoma Direktyvos 2009/24 kaip lex specialis pobūdžio(40) ir joje numatytų išsamių taisyklių, pritaikytų prie kompiuterio programų kaip apsaugos objektų ypatumų(41).
65. Antra, priešingai nei Direktyvoje 2001/29, Direktyvoje 2009/24 nėra jokių nuorodų į tai, kad platinimo teisės išnaudojimo taisyklė, aiškiai numatyta jos 4 straipsnio 2 dalyje, taikytina tik kopijoms, įrašytoms materialioje laikmenoje(42).
66. Galiausiai, trečia, Direktyvos 2009/24 5 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta atgaminimo teisės išimtis, taikoma veiksmams, kurie „yra būtini tam, kad kompiuterio programą teisėtai įsigijęs asmuo galėtų ją naudoti pagal paskirtį“. Ši nuostata leido Teisingumo Teismui nuspręsti, kad naudotos kompiuterio programos įgijėjas gali atlikti jos atgaminimo veiksmą, būtiną parsisiunčiant ją internetu, nepažeisdamas išimtinės minėtos programos autoriaus teisės(43). Tačiau Direktyvoje 2001/29 nenumatyta jokios analogiškos išimties(44).
67. Šioje byloje Tom Kabinet teigia, kad elektroninė knyga – tai kompiuterio programa, ir todėl jai turėtų būti tiesiogiai taikomas Sprendimas UsedSoft. Tačiau šiam argumentui negali būti pritarta. Elektroninė knyga yra ne kompiuterio programa, t. y. instrukcijų, skirtų tam, kad kompiuteris atliktų tam tikrus veiksmus, visuma, o skaitmeninė rinkmena su duomenimis, kuriuos turi apdoroti kompiuteris. Taigi, nėra jokios priežasties taikyti specifinį kompiuterio programoms skirtą reglamentavimą, kaip jį išaiškino Teisingumo Teismas. Be to, elektroninė knyga yra saugoma autorių teisių ne kaip skaitmeninė rinkmena, o kaip turinys, t. y. šioje rinkmenoje įrašytas literatūros kūrinys. O ši apsauga patenka į Direktyvos 2001/29 taikymo sritį.
Elektroninių knygų panauda
68. Sprendime Vereniging Openbare Bibliotheken(45) Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvos 2006/115/EB(46) 3 straipsnyje numatyta panaudos teisė ir šios direktyvos 6 straipsnyje numatyta viešos panaudos teisės išimtis yra taikytinos elektroninėms knygoms. Kaip ir Direktyvos 2001/29 4 straipsnyje, Direktyvos 2006/115 3 straipsnio 1 dalies a punkte padaryta nuoroda į kūrinio originalą ir kopijas. Taigi, būtų galima teigti, kad reikėtų vadovautis analogija tarp elektroninių knygų panaudos ir jų platinimo, nes iš esmės abu atvejai susiję su skaitmeninės kopijos parsisiuntimu internetu.
69. Vis dėlto Teisingumo Teismo išvada Sprendime Vereniging Openbare Bibliotheken(47) buvo padaryta kitokiomis teisinėmis aplinkybėmis nei šioje byloje. Iš tiesų panaudos teisė – priešingai nei nuomos teisė, kuri taip pat reglamentuojama pagal Direktyvos 2006/115 3 straipsnį, ir priešingai nei šioje byloje nagrinėjama platinimo teisė – nepatenka į ATS taikymo sritį. Teisingumo Teismas specialiai pabrėžė šį skirtumą ir padarė išvadą, jog ATS netrukdo aiškinti Direktyvos 2006/115 taip, kad elektroninių knygų panauda patektų į panaudos teisės taikymo sritį(48). Tačiau dėl platinimo teisės negali būti daroma tokia pat išvada(49).
70. Be to, Direktyvos 2006/115 6 straipsnyje numatyta išimtimi dėl viešos panaudos siekiama viešosios politikos tikslo ir reikalaujama mokėti kompensaciją autoriams. Taip nėra kalbant apie platinimo teisės išnaudojimo taisyklę, kurios pateisinimas yra visiškai kitokio pobūdžio ir yra susijęs su nuosavybes teise bei su prekyba materialiais objektais, kuriuose įrašyti saugomi kūriniai.
71. Atvirkščiai, Tom Kabinet teisingai pažymi, jog Teisingumo Teismas, atrodo, pripažino platinimo teisės išnaudojimą, kiek tai susiję su elektroninėmis knygomis, kai atsakydamas į antrąjį klausimą byloje Vereniging Openbare Bibliotheken nusprendė, kad „Direktyvos 2006/115 6 straipsnis <…> turi būti aiškinama[s] taip, kad pagal j[į] valstybei narei nedraudžiama Direktyvos 2006/115 6 straipsnio 1 dalies taikymo susieti su sąlyga, kad viešosios bibliotekos suteikta naudotis skaitmeninė knygos kopija rinkai būtų pateikta, kai ją Sąjungoje pirmą kartą pardavė ar kitaip jos nuosavybę perleido pats viešo platinimo teisių turėtojas arba tai padaryta jam sutikus, kaip tai suprantama pagal [Direktyvos 2001/29] 4 straipsnio 2 dalį“(50).
72. Iš tiesų tokia sąlyga būtų beprasmė, jei nebūtų pripažintas platinimo teisės ir šios teisės išnaudojimo taisyklės taikymas nematerialioms elektroninių knygų kopijoms. Tai reikštų, kad kopija turėtų būti įrašyta materialioje laikmenoje prieš perduodant ją bibliotekai, o tokia operacija neturėtų jokios ekonominės prasmės ir prieštarautų rinkos praktikai, nes paprastai elektroninės knygos pateikiamos naudotis parsisiunčiant jas internetu. Tuo atveju, jei šioje byloje Teisingumo Teismas nuspręstų, kad platinimo teisė netaikytina pateikiant kūrinius parsisiųsti internetu, ši sąlyga taptų beprasmė. Tačiau nemanau, kad vien šis Teisingumo Teismo teiginys gali nulemti sprendimą šioje byloje.
Interneto nuorodos
73. Viešo paskelbimo teisė iš principo negali būti išnaudota(51). Tačiau, kiek tai susiję su internetu, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad tam tikriems veiksmams, kuriems galėtų būti taikoma ši teisė, nereikia minėtos teisės turėtojo leidimo. Tai yra interneto nuorodos(52), taip pat nuorodos, padarytos vadinamuoju „framing“ būdu(53), kuriomis, autoriaus teisių turėtojui sutikus, naudotojas nukreipiamas į laisvai internete prieinamą turinį. Teisingumo Teismo teigimu, šiems paskelbimo veiksmams, kurie atlikti naudojant tą pačią techninę priemonę (internetą) kaip ir pradinis paskelbimas ir kurie skirti tai pačiai visuomenei (interneto naudotojų visumai), nereikalingas atskiras autoriaus teisių turėtojo leidimas(54). Doktrinoje ši jurisprudencija net buvo vertinama taip, kad ja įtvirtinamas viešo paskelbimo teisės išnaudojimas(55).
74. Nepradedant diskusijos dėl doktrinos teiginių pasekmių ir pagrįstumo, pažymėtina, jog, kad ir kaip būtų, ši jurisprudencija negali būti pagal analogiją taikoma atvejui, kai kūriniai padaromi viešai prieinami parsisiunčiant juos internetu.
75. Iš tiesų, pirma, su interneto nuorodomis susijusi jurisprudencija grindžiama prielaida, kad autoriaus teisių turėtojas, padaręs turinį laisvai prieinamą internetu, atsižvelgė į tą aplinkybę, kad bet koks interneto naudotojas gali pasiekti šį turinį(56). Tačiau taip nėra parsisiuntimo internetu atveju. Gaudamas atlygį už kiekvieną skaitmeninę kūrinio kopiją autoriaus teisių turėtojas vadovaujasi tuo, kad visuomenę, kuriai skirtas kūrinio paskelbimas, sudaro tik naudotojai, sumokėję už kūrinio kopiją, o ne paskesni naudotojai, kurie už ją nemoka arba moka kitam asmeniui nei minėtas teisių turėtojas(57). Taigi, kiekvienas paskesnis tokios kopijos pateikimas naudotis turi būti vertinamas kaip naujas viešas paskelbimas.
76. Antra, nors pateikiant interneto nuorodas yra atliekamas paskelbimo veiksmas, šis paskelbimas yra antrinis, t. y. priklauso nuo pradinio paskelbimo. Jei autoriaus teisių turėtojas nusprendžia pašalinti savo kūrinį iš interneto, nuoroda nustoja veikti. Taigi, jos veikimas priklauso nuo minėto teisių turėtojo valios. Parsisiuntimo internetu atveju, atvirkščiai, jei netaikomos ypatingos techninės priemonės, autoriaus teisių turėtojas faktiškai praranda galimybę kontroliuoti savo kūrinio kopiją po to, kai naudotojas ją parsisiuntė. Vienintelis jam prieinamas kontrolės būdas – tai teisinė kontrolė, išplaukianti iš jo išimtinės teisės.
Baigiamosios pastabos
77. Apibendrinant pirma suformuluotus argumentus, pažymėtina, kad net jei savo jurisprudencijoje Teisingumo Teismas pateikė tam tikrų nuorodų, kuriomis galėtų būti pagrįstas autorių teisių išnaudojimo pripažinimas skaitmeninėje aplinkoje, tai nebūtinai reiškia, kad toks teisių išnaudojimas turi būti pripažintas šios bylos aplinkybėmis.
78. Tiesa, gali atrodyti, kad ši Teisingumo Teismo praktika yra sudėtinga bei nenuosekli ir kad ja siekiama supaprastinti teisinę situaciją, pripažįstant platinimo teisės išnaudojimo taisyklės taikymą skaitmeninėje aplinkoje visoms kūrinių kategorijoms(58). Vis dėlto manau, kad, nesant išsamaus šios taisyklės reglamentavimo, įtvirtinto teisės aktuose, yra pateisinama ir net neišvengiama teismo sprendimų įvairovė, nes kalbama apie skirtingas faktines situacijas, reglamentuojamas skirtingų teisės aktų, kuriais siekiama specifinių tikslų. Mano nuomone, teisių išnaudojimo taisyklės pripažinimas jurisprudencijoje negali būti paremtas vien šios jurisprudencijos nuoseklumo tikslais.
Skirtingų interesų pusiausvyra
79. Kaip minėjau šios išvados įžangoje, turinio skaitmeninimas, įskaitant autorių teisių saugomų kūrinių turinį, ir ypač tai, kad buvo išplėtoti nauji būdai, kuriais šie kūriniai gali būti pateikti naudotojams ir kurie tapo įmanomi dėl interneto, sutrikdė analoginėje aplinkoje nusistovėjusią pusiausvyrą tarp, pirma, autorių teisių turėtojų interesų ir, antra, kūrinių naudotojų interesų. Platinimo teisės išnaudojimo taisyklė – tai viena iš priemonių, kurios padeda išlaikyti šią pusiausvyrą. Kyla klausimas, ar siekiant skirtingų interesų pusiausvyros ši taisyklė privalo būti taikoma tuo atveju, kai kūriniai pateikiami naudotis parsisiunčiant juos internetu.
80. Daugelis doktrinoje pateiktų argumentų pagrindžia šį vertinimą(59).
81. Pirma, dėl antrinių rinkų egzistavimo sustiprėtų konkurencija, sumažėtų kainos ir taptų lengviau įsigyti daiktus, taigi, būtų akivaizdi nauda vartotojui. Kadangi naudotos nematerialios skaitmeninės kopijos, kitaip nei materialios kopijos, yra puikūs naujų kopijų pakaitalai, ši konkurencija taptų dar stipresnė.
82. Antra, galimybė nebrangiai įsigyti naudotas kūrinių kopijas skatintų inovacijas, kalbant tiek apie autorių teisių turėtojus (siekiant sudaryti konkurenciją antrinei pasiūlai, žr. pirmesnį punktą), tiek apie naudotojus ir trečiuosius asmenis, kaip antai virtualių rinkų platformas.
83. Trečia, jei išnaudoję platinimo teisę autorių teisių turėtojai negalėtų kontroliuoti kūrinio kopijos naudojimo ir paskirties, tai sustiprintų naudotojų privataus gyvenimo apsaugą. Iš tiesų kūrinių pateikimas naudotis parsisiunčiant juos internetu leidžia platintojams ne tik sužinoti kiekvieno įgijėjo tapatybę, bet ir rinkti informaciją apie tai, kaip jis naudoja kūrinį. Be kita ko, elektroninių knygų platintojai gali sužinoti, ar skaitytojas perskaitė knygą iki galo ir ar pateikė komentarų. Kontrolė, kurią gali vykdyti internetu parsisiųstų kopijų platintojai, taip pat leidžia jiems nutraukti sutartį ir padaryti taip, kad būtų neįmanoma naudoti naudotojo tariamai „nusipirktą“ kopiją.
84. Galiausiai, ketvirta, platinimo teisės išnaudojimas leistų užkirsti kelią antikonkurenciniams veiksmams, kai naudotojai yra susiejami su platintojais tam tikrais ryšiais, dėl kurių padidėja platintojo pakeitimo išlaidos. Šie veiksmai vis dar egzistuoja, be kita ko, elektroninių knygų rinkoje, kai tokios knygos įgijimas ir naudojimas siejamas, pavyzdžiui, su reikalavimu atidaryti sąskaitą pas platintoją ir turėti tos pačios bendrovės platinamą skaitytuvą.
85. Vis dėlto tam tikri iš šių argumentų yra susiję su bendros ekonominės politikos aspektais (kainų lygis, konkurencija, inovacijos), į kuriuos, tiesa, gali atsižvelgti teisės aktų leidėjas, bet kurie, mano nuomone, neturi nulemti teisminio pobūdžio sprendimų,
86. O kiti argumentai yra susiję ne su autorių teisių turėtojų, bet su kūrinių platintojų veiksmais. Jei platinimo teisės išnaudojimas būtų pripažintas siekiant užkirsti kelią šiems veiksmams, tai reikštų, kad autorių teisės apribojamos dėl priežasčių, nesusijusių su šių teisių ir naudotojų teisių pusiausvyra. Kitaip tariant, autoriaus teise būtų pasinaudota kaip veiksniu, leidžiančių pakoreguoti rinkos, kurioje pateikiami naudotis kūriniai, veikimo trūkumus.
87. Taip pat abejoju, kad vien platinimo teisės išnaudojimo taisyklės taikymas galėtų leisti išspręsti pirma nurodytas problemas. Iš tiesų, nors, vadovaujantis šia taisykle, nematerialios kūrinio kopijos įgijėjas galėtų perparduoti šią kopiją, tai automatiškai nereikštų visų sutarties sąlygų, susijusių su šios kopijos naudojimu, panaikinimo(60). Be to, nėra jokio tikrumo, kad naudotojai norės visada išsivaduotų nuo tų sąlygų taikymo. Iš esmės, nors platintojai taiko šiuos apribojimus ir įsibrauna į privatų gyvenimą, tuo pat metu jie siūlo naudotojams tam tikrus privalumus ir naudotojai gali sutikti su apribojimais, kad pasinaudotų šiais privalumais.
88. Be to, taip pat yra svarių argumentų prieš tai, kad platinimo teisės išnaudojimo taisyklė būtų taikoma tuo atveju, kai kūriniai pateikiami naudotis parsisiunčiant juos internetu.
89. Pirma, kaip jau minėjau, nematerialios skaitmeninės kopijos nenusidėvi jas naudojamos, todėl naudotos kopijos gali puikiai pakeisti naujas. Be to, tokiomis kopijomis lengva keistis be papildomų pastangų ar sąnaudų. Taigi, virtuali antrinė rinka gali pakenkti autorių teisių turėtojų interesams gerokai daugiau nei materialių objektų antrinė rinka.
90. Tai puikiai parodo pagrindinė byla. Kaip per posėdį pripažino Tom Kabinet atstovas, šiai bendrovei kartais tenka perparduoti elektronines knygas mažesne kaina, nei jos buvo įgytos. Tokių veiksmų rentabilumas susijęs su tuo, kad Tom Kabinet svetainės naudotojai skatinami perparduoti šiai bendrovei iš jos įsigytas elektronines knygas, kai jas perskaitys, ir šios knygos paskui gali pasiūlytos kitiems klientams. Kelių perpardavimo ir įgijimo sandorių seka leidžia Tom Kabinet pasiekti, kad jos veikla, kurios sąnaudas sudaro tik pirmasis elektroninės knygos įgijimas, būtų pelninga.
91. Šiuo atveju autorių teisių turėtojams kyla du pavojai. Pirmasis – dėl tokios pat kokybės kopijų, siūlomų už dalį pirminės rinkos kainos, konkurencijos, o antrasis – dėl nekontroliuojamo apyvartoje esančių kopijų skaičiaus didėjimo. Iš tiesų tai, kad per trumpą laikotarpį daug kartų pasikeičiama skaitmenine kūrinio kopija, praktiškai prilygsta kopijų skaičiaus padidėjimui. Tuo labiau tai konstatuotina, jei, kaip dažnai būna knygų atveju, naudotojų poreikiai patenkinami vieną kartą perskaičius knygą(61).
92. Antra, kopijų skaičiaus padidėjimo, šiuo atveju – realaus, pavojus kyla dėl to, kad parsisiuntimas internetu reiškia, jog kopija atgaminama gavėjo kompiuteryje. Nors iš principo po kūrinio parsisiuntimo internetu šį kūrinį perpardavęs asmuo turi ištrinti savo paties kopiją, sunku patikrinti šios pareigos laikymąsi, ypač kalbant apie privačius asmenis(62).
93. Tiesa, ši problema yra labiau susijusi su skaitmeninimu, nei su parsisiuntimu internetu. Iš tiesų materialioje laikmenoje įrašyta skaitmeninė kopija gali būti atgaminta jos savininko (šis veiksmas yra visiškai teisėtas, jei kopija skirta privačiam naudojimui), kai šis naudotojas vėliau perparduoda tą kopiją remdamasis platinimo teisės išnaudojimo taisykle. Nors toks veiksmas nėra labai sąžiningas, vis dėlto būtų sunku pripažinti jį neteisėtu. Be to, būtų sudėtinga tai uždrausti nesibraunant į naudotojo privatų gyvenimą. Tačiau tokia situacija neapima visų kūrinių kategorijų, be kita ko, knygų(63), o materialios kopijos perpardavimas reikalauja tam tikrų išlaidų (pavyzdžiui, siuntimui paštu), kurių nėra parduodant nematerialius objektus.
94. Trečia, nėra tikrumo, kad leidus prekiauti naudotomis skaitmeninėmis kopijomis bus visais atvejais lengva arba įmanoma atskirti teisėtas kopijas, t. y. teisėtai įsigytas ir laikantis taisyklių perparduotas, ir neteisėtas kopijas. Tiesa, profesionalios prekybos platformos gali naudoti tam tikras technines priemones, kad užtikrintų kopijų teisėtumą, kaip tai daro Tom Kabinet, remiantis prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateikta informacija. Tačiau abejotina, kad privatūs asmenys imtųsi tokių pačių pastangų. Taigi, jei būtų pripažintas platinimo teisės išnaudojimo taisyklės taikymas nematerialioms kopijoms, tai galėtų padidinti piratavimą ir pasunkinti priemonių, skirtų su juo kovoti, įgyvendinimą.
95. Galiausiai, nereikėtų pamiršti, kad toks turinio pateikimo naudotis internetu būdas, kai šis turinys parsisiunčiamas internetu suteikiant teisę naudotis juo neribotą laiką, lieka praeityje. Atsirado naujų prieigos būdų, kaip antai „streaming“ arba prieiga turint abonementą, kurie sulaukė didelio ne tik autorių teisių turėtojų ir platintojų, bet ir naudotojų palaikymo. Iš tikrųjų šie nauji prieigos būdai, pirma, užtikrina pirmiesiems didesnes pajamas ir, antra, suteikia antriesiems laisvesnę prieigą prie gerokai didesnio kūrinių skaičiaus. Tiesa, šie nauji prieigos būdai nėra skirti visų pirma knygoms: sunku įsivaizduoti knygos „streaming“. Tačiau jau egzistuoja tokie sprendimo būdai, kai nusipirkęs abonementą mėnesiui arba metams naudotojas gauna prieigą prie visos elektroninių knygų bibliotekos. Nors šios prieigos atveju vis dar reikia parsisiųsti knygą internetu, vis dėlto nėra mokama už kiekvieną parsisiųstą objektą, todėl šiuo atveju sunku kalbėti apie „pardavimą“. Tačiau kūrinio kopijos pardavimas – tai platinimo teisės išnaudojimo sąlyga.
96. Taigi, jei Teisingumo Teismas pripažintų platinimo teisės išnaudojimo taisyklės taikymą interneto aplinkoje, jis išspręstų problemą, kurios spręsti iš tikrųjų nebūtina ir kuri didele dalimi lieka praeityje.
97. Remdamasis šiais argumentais darau išvadą, kad nors yra svarių argumentų, kurie pagrįstų platinimo teisės išnaudojimo taisyklės taikymą parsisiuntimo internetu atveju, vis dėlto yra ir kitų argumentų, taip pat svarių, kurie tam prieštarauja. Taigi, skirtingų interesų pusiausvyra nenustato kitokio svarstyklių balanso, nei išplaukia iš galiojančių nuostatų teksto.
Išvada
98. Remdamasis išdėstytais argumentais turiu padaryti išvadą, jog tiek teisinio, tiek teleologinio pobūdžio argumentai pagrindžia tai, kad būtų pripažintas platinimo teisės išnaudojimo taisyklės taikymas tuo atveju, kai kūriniai pateikiami naudotis neribotą laiką parsisiunčiant juos internetu(64). Be kita ko, ta aplinkybė, kad naudotojas turi tokio kūrinio kopiją neribotą laiką, leidžia teigti, jog šis pateikimo naudotis būdas yra panašus į materialių kopijų platinimą. Tačiau manau, kad, atsižvelgiant į dabartinę Sąjungos teisės būklę, turi būti vadovaujamasi priešingais argumentais. Tai yra šios išvados 36–49 punktuose išdėstyti argumentai, susiję su aiškiai išreikšta Sąjungos teisės aktų leidėjo valia, kad parsisiuntimui internetu būtų taikoma viešo paskelbimo teisė, kad platinimo teisė apimtų tik nuosavybės teisės į kopiją perdavimo veiksmus ir kad tokiam parsisiuntimui būtų taikoma atgaminimo teisė. Šiuos teisinius argumentus paremia teleologinio pobūdžio argumentai, išdėstyti šios išvados 89–96 punktuose.
99. Dėl šios priežasties siūlau taip atsakyti į Rechtbank Den Haag (Hagos pirmosios instancijos teismas, Nyderlandai) prejudicinius klausimus:
2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 3 straipsnio 1 dalis ir 4 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad internetu parsisiunčiamų elektroninių knygų pateikimui naudotis neribotą laiką turi būti taikoma ne platinimo teisė, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 4 straipsnį, o viešo paskelbimo teisė, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalį.