EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2012 m. kovo 8 d.

Byla F‑12/10

Petrus Kerstens

prieš

Europos Komisiją

„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Drausminė procedūra – Nekompetentingos institucijos kreipimasis į drausmės komisiją – Įspėjimas raštu – Procedūros trukmė – Teisė į gynybą ir nekaltumo prezumpcija – Protingas terminas“

Dalykas: Pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, kuriuo ieškovas prašo panaikinti 2009 m. balandžio 23 d. Komisijos sprendimą jam skirti drausminę nuobaudą – įspėjimą raštu.

Sprendimas: Atmesti ieškinį. P. Kerstens padengia visas bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Procesas – Ieškinys – Dublikas – Formos reikalavimai – Pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka

(Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnis; Tarnautojų teismo procedūros reglamento 35 straipsnio 1 dalies e punktas ir 41 straipsnis)

2.      Procesas – „Res judicata“ principas – Apimtis – Antras ieškinys dėl atskiro, individualaus ir vėlesnio sprendimo nei tas, dėl kurio pareikštas pirmas ieškinys – Priimtinumas

3.      Pareigūnai – Drausminės priemonės – Išankstinis tyrimas prieš pradedant drausminę procedūrą – Komisijos tyrimų ir drausmės tarnybos įgaliojimas atlikti tyrimą – Apimtis – Rekomendacija Paskyrimų tarnybai skirti administracinę priemonę atitinkamam pareigūnui – Įtraukimas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 3 straipsnis)

4.      Pareigūnai – Drausminės priemonės – Drausminės procedūros pradėjimas – Terminas – Institucijos pareiga imtis veiksmų per protingą terminą – Nesilaikymas – Pasekmės

(Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 5 straipsnis)

5.      Pareigūnai – Drausminės priemonės – Drausminė procedūra – Terminai – Institucijos pareiga imtis veiksmų per protingą terminą – Vertinimas – Nesilaikymas – Ypatingos aplinkybės – Įrodinėjimo pareiga

(Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedas)

1.      Pagal Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnį ir pagal Tarnautojų teismo procedūros reglamento 35 straipsnio 1 dalies e punktą kiekviename ieškinyje turi būti nurodyti pagrindai ir faktiniai bei teisiniai argumentai, kuriais remiamasi. Šie pagrindai ir argumentai turi būti pakankamai aiškūs ir tikslūs, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Tarnautojų teismas – priimti sprendimą dėl ieškinio, atitinkamais atvejais – be jokios papildomos informacijos. Siekiant užtikrinti teisinį saugumą ir gerą teisingumo vykdymą, kad ieškinys būtų priimtinas, reikia, kad esminės jį pagrindžiančios faktinės ir teisinės aplinkybės išplauktų – nors glaustai, tačiau sklandžiai ir suprantamai – iš paties ieškinio teksto. Toks Procedūros reglamento 35 straipsnio 1 dalies e punkto aiškinimas taip pat taikomas dubliko, kuris pagal to paties reglamento 41 straipsnį kartu su tripliku yra skirtas ieškiniui papildyti, priimtinumo reikalavimams.

(žr. 68 punktą)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1999 m. balandžio 20 d. Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, T‑305/94–T‑307/94, T‑313/94–T‑316/94, T‑318/94, T‑325/94, T‑328/94, T‑329/94 ir T‑335/94, 39 ir 40 punktai.

Tarnautojų teismo praktika: 2011 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Michail prieš Komisiją, F‑100/09, 22 punktas.

2.      Teismo sprendimo res judicata galia gali tapti ieškinio priimtinumo kliūtimi, jei ieškinys, dėl kurio priimtas šis sprendimas, buvo pareikštas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, turint omenyje, jog šios sąlygos būtinai yra kumuliacinės.

Taip nėra tuo atveju, kai antras ieškinys pareiškiamas dėl atskiro, individualaus ir vėlesnio sprendimo nei tas, dėl kurio pareikštas pirmas ieškinys. Šiomis aplinkybėmis negalima manyti, kad abiejų ieškinių dalykas yra tas pats.

(žr. 85 ir 87 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1985 m, rugsėjo 19 d. Sprendimo Hoogovens Groep prieš Komisiją, 172/83 ir 226/83, 9 punktas; 1988 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Prancūzija prieš Parlamentą, 358/85 ir 51/86, 12 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1990 m. kovo 8 d. Sprendimo Maindiaux ir kt. prieš CES, T‑28/89, 23 punktas; 1996 m. birželio 5 d. Sprendimo NMB France ir kt. prieš Komisiją, T‑162/94, 37 ir 38 punktai.

3.      Administracinio tyrimo ataskaitoje, parengtoje prieš Paskyrimų tarnybos sprendimą pradėti arba nepradėti drausminės procedūros, Komisijos tyrimų ir drausmės tarnyba (IDOC) neviršija savo įgaliojimų atlikti tyrimą, jei minėtai tarnybai pateikia rekomendaciją pareigūnui taikyti administracinę priemonę.

Iš tiesų, kadangi IDOC ir Paskyrimų tarnyba yra du atskiri ir savarankiški organai, IDOC turi teisę pateikti atsitiktines arba papildomas rekomendacijas. Taigi ji turi teisę, pavyzdžiui, patikslinti drausminės procedūros, kurią ji rekomenduoja pradėti dėl suinteresuotojo asmens, rūšį. Kadangi Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 3 straipsnyje numatyta, kad Paskyrimų tarnyba išklauso suinteresuotąjį asmenį dėl IDOC tyrimo ataskaitos, IDOC rekomendacijos, kurias ji mano esant reikalinga pateikti, būtinai įtraukiamos į minėtą atskaitą prieš Paskyrimų tarnybai išklausant suinteresuotąjį asmenį pagal minėtą 3 straipsnį.

(žr. 94 ir 95 punktus)

4.      Nors Pareigūnų tarnybos nuostatuose neįtvirtintas terminas drausminei procedūrai pradėti, jų IX priedo 5 skyriuje nustatyti griežti drausminės procedūros eigos drausmės komisijoje terminai. Nors tiesa, kad terminai nėra naikinamieji, jais įtvirtinama gero administravimo taisyklė, kurios tikslas ir dėl administracijos, ir dėl pareigūno interesų – išvengti nepateisinamo vėlavimo priimant sprendimą, kuriuo baigiama drausminė procedūra.

Todėl drausminius įgaliojimus turinčios institucijos privalo rūpestingai vykdyti drausminę procedūrą taip, kad kiekvienas procesinis veiksmas būtų atliekamas per protingą terminą nuo ankstesnio veiksmo. Dėl šio termino, kuris gali būti įvertintas tik pagal konkrečios bylos aplinkybes, nesilaikymo priimtas aktas gali būti panaikintas.

Ši rūpestingumo ir pagrįstų terminų laikymosi pareiga taip pat taikoma pradedant drausminę procedūrą, konkrečiai kalbant, tuo atveju ir nuo to momento, kai administracija sužino apie įvykius ir veiksmus, kurie gali būti pripažinti pareigūno tarnybinių pareigų pažeidimu. Iš tiesų net nesant senaties termino, drausminius įgaliojimus turinčios institucijos privalo elgtis taip, kad procedūra, kuri baigiama sankcija, būtų pradėta per protingą terminą.

Be to, vargu ar būtų užtikrintas teisinio tikrumo principas, jei administracija pernelyg delstų pradėti drausminę procedūrą. Iš tikrųjų ir administracija, vertindama veiksmus bei elgesį, kurie galėtų pažeisti drausmę, ir pareigūnas, įgyvendindamas savo teisę į gynybą, gali susidurti su ypač dideliais sunkumais, jei nuo momento, kai šie faktai įvyko ar šie veiksmai buvo atlikti, iki drausminio tyrimo pradžios praėjo daug laiko. Viena vertus, liudytojų ar dokumentų, kurie galėtų įrodyti kaltę arba nekaltumą, gali nebebūti, kita vertus, visiems su byla susijusiems asmenims ir liudytojams gali būti sudėtinga tiksliai prisiminti byloje nagrinėjamus veiksmus ir jų atlikimo aplinkybes.

(žr. 124–126 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1991 m. spalio 17 d. Sprendimo Taryba prieš Parlamentą, T‑26/89, 88 punktas; 1995 m. sausio 26 d. Sprendimo D prieš Komisiją, T‑549/93, 25 punktas; 2004 m. birželio 10 d. Sprendimo François prieš Komisiją, T‑307/01, 47 punktas.

5.      Laikotarpis, į kurį reikia atsižvelgti vertinant drausminės procedūros trukmės pagrįstumą, yra ne tik laikotarpis, kuris prasideda nuo sprendimo pradėti minėtą procedūrą momento. Atsakymui į klausimą, ar drausminė procedūra po to, kai buvo pradėta, buvo vykdoma, kaip reikalaujama, rūpestingai, daro įtaką aplinkybė, kad nuo tariamo drausmės pažeidimo įvykdymo momento iki sprendimo pradėti drausminę procedūrą praeina apyilgis laikotarpis.

Šiuo klausimu etapo prieš pradedant drausminę procedūrą ir pačios drausminės procedūros trukmės protingumas turi būti vertinamas pagal kiekvienos bylos aplinkybes ir ypač pagal bylos svarbą suinteresuotajam asmeniui, bylos sudėtingumą ir ieškovo bei kompetentingų institucijų elgesį. Joks konkretus kriterijus nėra lemiamas. Būtina atskirai išnagrinėti kiekvieną jų ir įvertinti bendrą poveikį. Kai kurie Paskyrimų tarnybai priskirtino vėlavimo pavyzdžiai gali atrodyti pagrįsti, kai vertinami atskirai, tačiau jie gali atrodyti nepagrįsti, kai vertinami kartu. Tačiau reikalavimai, susiję su procedūros vykdymu rūpestingai, neviršija reikalavimų, suderinamų su gero administravimo principu. Taigi, net jei negalima atmesti, kad tam tikros etapo prieš pradedant drausminę procedūrą dalys galėjo vykti greičiau, terminas bus protingas, jei sudėjus vėlavimus, kurie nėra neprotingi, kiekvienoje iš šių dalių gaunamas terminas, kuris, vertinamas bendrai, negali būti laikomas tokiu neprotingu, kad lemtų drausminės atsakomybės suinteresuotajam asmeniui netaikymą dėl senaties.

Kai dėl Paskyrimų tarnybos priimtų sprendimų procedūra viršija trukmę, kuri įprastai būtų pripažįstama kaip protinga, būtent ši tarnyba turi įrodyti, kad buvo ypatingų aplinkybių, pagrindžiančių tokią ilgesnę trukmę.

(žr. 127–130 ir 143 punktus)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: 2010 m. sausio 13 d. A ir G prieš Komisiją, sujungtos bylos F‑124/05 ir F‑96/06, 392–395 punktai.