TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS
2003 m. rugsėjo 23 d.(*)
„Laisvas darbuotojų judėjimas ─ Trečiosios valstybės pilietis, valstybės narės piliečio sutuoktinis – Sutuoktinis, kuriam uždrausta atvykti į valstybę narę ir apsigyventi joje – Laikinas sutuoktinių įsikūrimas kitoje valstybėje narėje – Įsikūrimas siekiant suteikti galimybę sutuoktiniui įgyti teisę atvykti ir apsigyventi pirmoje valstybėje narėje pagal Bendrijos teisę ─ Piktnaudžiavimas“
Byloje C-109/01
dėl Immigration Appeal Tribunal (Jungtinė Karalystė) pagal EB 234 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje tarp
Secretary of State for the Home Department
ir
Hacene Akrich,
dėl Bendrijos teisės laisvo asmenų judėjimo srityje ir trečiosios valstybės piliečio, valstybės narės piliečio sutuoktinio, teisės apsigyventi išaiškinimo,
TEISINGUMO TEISMAS,
kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijų pirmininkai J. P. Puissochet, M. Wathelet, R. Schintgen ir C. W. A Timmermans, teisėjai D. A. O. Edward, A. La Pergola, P. Jann, F. Macken, N. Colneric (pranešėja) ir S. von Bahr,
generalinis advokatas L. A. Geelhoed,
posėdžio sekretorė L. Hewlett, vyriausioji administratorė,
išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:
– H. Akrich, atstovaujamo baristerio T. Eicke, įgalioto Joint Council for the Welfare of Immigrants D. Flynn, ir solisitoriaus D. Betts,
– Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos J. E. Collins, padedamo QC E. Sharpston ir baristerio T. R. Tam,
– Graikijos vyriausybės, atstovaujamos I. Galani Maragkoudaki ir S. Vodina,
– Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos C. O'Reilly,
susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,
išklausęs 2002 m. lapkričio 5 d. posėdyje H. Akrich, atstovaujamo T. Eicke, Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos J. E. Collins, padedamo E. Sharpston, Graikijos vyriausybės, atstovaujamos I. Galani-Maragkoudaki ir E.‑M. Mamouna, bei Komisijos, atstovaujamos C. O‘Reilly, pareikštas žodines pastabas,
susipažinęs su 2003 m. vasario 27 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 2000 m. spalio 3 d. Nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2000 m. kovo 7 d., Immigration Appeal Tribunal pagal EB 234 straipsnį pateikė Teisingumo Teismui du prejudicinius klausimus dėl Bendrijos teisės laisvo asmenų judėjimo srityje ir trečiosios valstybės narės piliečio, valstybės narės piliečio sutuoktinio, teisės apsigyventi išaiškinimo.
2 Šie klausimai buvo pateikti nagrinėjant bylą tarp Secretary of State for the Home Department (toliau – Secretary of State) ir Maroko Karalystės piliečio H. Akrich dėl jo teisės atvykti į Jungtinės Karalystės teritoriją ir apsigyventi joje.
Teisinis pagrindas
Bendrijos teisė
3 EB 39 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta:
„1. Bendrijoje užtikrinama darbuotojų judėjimo laisvė.
2. Tokia judėjimo laisvė reiškia, kad įdarbinimo, darbo užmokesčio ir kitų darbo ir užimtumo sąlygų atžvilgiu panaikinama bet kokia valstybių narių darbuotojų diskriminacija dėl pilietybės.
3. Ji suteikia teisę, galimą riboti tik viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos sumetimais:
<...>
b) šiuo tikslu laisvai judėti valstybių narių teritorijoje;
<...>“
4 1964 m. vasario 25 d. Tarybos direktyvos Nr. 64/221/EEB dėl užsienio piliečių judėjimui ir gyvenimui skirtų specialių priemonių, pateisinamų viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar jos sveikatos sumetimais, derinimo (OL 56, p. 850; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 11) 1 ir 2 straipsniuose bei 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:
„1 straipsnis
1. Šios direktyvos nuostatos taikomos kiekvienam valstybės narės piliečiui, gyvenančiam kitoje Bendrijos valstybėje narėje ar keliaujančiam į ją tam, kad galėtų užsiimti pagal darbo sutartį ar savarankiškai dirbančio asmens veikla arba būti paslaugų gavėju.
2. Šios nuostatos taip pat taikomos sutuoktiniui ir šeimos nariams, kuriems taikomos šioje srityje pagal Sutartį priimtų reglamentų ir direktyvų nuostatos.
2 straipsnis
1. Ši direktyva susijusi su visomis priemonėmis dėl atvykimo į jų teritoriją, leidimų gyventi išdavimo ar jų pratęsimo, arba išsiuntimo iš jų teritorijos, kurių valstybės narės imasi viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar jos sveikatos sumetimais.
2. Tokie sumetimai negali būti grindžiami ekonominiais tikslais.
3 straipsnis
1. Priemonės, kurių buvo imtasi viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo sumetimais, grindžiamos išimtinai tam tikro asmens asmeniniu elgesiu.
2. Teistumai patys savaime nėra pagrindas imtis tokių priemonių.“
5 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (OL L 257, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 15) 10 straipsnio 1 ir 3 dalyse nurodyta:
„1. Asmenys, nepriklausomai nuo jų pilietybės, turi teisę gyventi kartu su valstybės narės piliečiu, kuris dirba kitos valstybės narės teritorijoje, jeigu jie yra:
a) jo sutuoktinis ir vaikai iki 21 metų arba jo išlaikytiniai;
b) jo išlaikomi giminaičiai pagal kylančią tokio darbuotojo ir jo sutuoktinio genealogijos liniją.
<…>
3. Dėl 1 ir 2 dalyje nurodytų priežasčių tas darbuotojas savo šeimą turi aprūpinti tokiu būstu, kokiame paprastai gyvena vietiniai darbuotojai to rajono, kuriame jis yra įsidarbinęs; tačiau dėl šios nuostatos neturi būti diskriminacijos tarp vietinių darbuotojų ir iš kitų valstybių narių atvykusių darbuotojų.“
6 Bendrijos teisės aktų leidėjas kartu su Reglamentu Nr. 1612/68 1968 m. spalio 15 d. priėmė Tarybos direktyvą 68/360/EEB dėl valstybių narių darbuotojų bei jų šeimų judėjimo ir teisės apsigyventi Bendrijoje apribojimų panaikinimo (OL L 257, p. 13; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 27). Direktyvos pirmoje konstatuojamojoje dalyje įtvirtinta, kad ši direktyva skirta nustatyti priemones, atitinkančias teises ir privilegijas, kurios Reglamentu Nr. 1612/68 suteiktos bet kurios valstybės narės piliečiams, vykstantiems dirbti pagal darbo sutartį, ir jų šeimos nariams. Pagal šios direktyvos antrą konstatuojamąją dalį taisyklės, taikomos gyvenamajai vietai, turėtų kuo labiau prilyginti darbuotojų iš kitų valstybių narių bei jų šeimų narių padėtį tų valstybių piliečių padėčiai.
7 Pagal Direktyvos 68/360 1 straipsnį:
„Valstybės narės, veikdamos, kaip nurodyta šioje direktyvoje, panaikina apribojimus dėl minėtų valstybių piliečių bei jų šeimos narių, kuriems taikomas Reglamentas (EEB) Nr. 1612/68, judėjimo ir gyvenamosios vietos.“
8 Direktyvos 68/360 3 straipsnyje įtvirtinta:
1. „Valstybės narės leidžia asmenims, minėtiems 1 straipsnyje, atvykti į jų teritoriją tiesiog pateikus galiojantį asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą arba pasą.
2. Šie asmenys neprivalo turėti įvažiavimo vizos ar kito lygiaverčio dokumento, išskyrus tuos šeimos narius, kurie nėra valstybės narės piliečiai. Valstybės narės suteikia šiems asmenims visas galimybes gauti reikalingą vizą.“
9 Direktyvos 68/360 4 straipsnyje nurodyta:
1. Valstybės narės suteikia teisę apsigyventi savo teritorijoje asmenims, išvardytiems 1 straipsnyje, galintiems pateikti šio straipsnio 3 dalyje nurodytus dokumentus.
2. Kaip teisės apsigyventi įrodymas yra išduodamas dokumentas su tokiu pavadinimu: „Leidimas apsigyventi EEB valstybės narės piliečiui“. Šiame dokumente turi būti įrašas, kad jis yra išduotas remiantis Reglamentu (EEB) Nr. 1612/68 bei priemonėmis, kurių valstybės narės ėmėsi įgyvendindamos šią direktyvą. Tokio įrašo tekstas yra pateikiamas šios direktyvos priede.
3. Kad EEB valstybės narės piliečiui būtų išduotas leidimas apsigyventi, valstybės narės gali reikalauti pateikti tik tokius dokumentus:
– iš darbuotojo:
a) dokumentą, su kuriuo jis atvyko į jų teritoriją;
b) darbdavio patvirtinimą apie įdarbinimą arba įdarbinimo pažymą;
– iš darbuotojo šeimos narių:
c) dokumentą, su kuriuo jie atvyko į jų teritoriją;
d) dokumentą, išduotą jų kilmės valstybės arba valstybės, iš kurios jie atvyko, kompetentingos institucijos, įrodantį jų giminystės ryšius;
e) tais atvejais, kurie išvardyti Reglamento (EEB) Nr. 1612/68 10 straipsnio 1 ir 2 dalyse, dokumentą, išduotą jų kilmės valstybės arba valstybės, iš kurios jie atvyko, kompetentingos institucijos, įrodantį, kad jie toje šalyje yra darbuotojo išlaikytiniai arba gyvena jo namuose.
4. Šeimos nariui, kuris nėra valstybės narės pilietis, išduodamas dokumentas apsigyventi, kuris yra lygiavertis dokumentui, išduodamam darbuotojui, kurio išlaikytinis jis yra.“
10 1973 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyva 73/148/EEB dėl valstybių narių piliečių judėjimo ir gyvenimo Bendrijoje apribojimų, susijusių su įsisteigimu ir paslaugų teikimu, panaikinimo (OL L 172, p. 14; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 167) skirta savarankiškai dirbantiems asmenims bei jų šeimų nariams.
Nacionalinė teisė
Bendrosios nuostatos
11 Pagrindiniai Jungtinės Karalystės teisės aktai imigracijos srityje yra Immigration Act 1971 (1971 m. Imigracijos įstatymas) ir United Kingdom Immigration Rules (House of Commons Paper 395) (1994 m. Jungtinės Karalystės Parlamento priimtos imigracijos taisyklės), po priėmimo daug kartų keistos (toliau – Immigration Rules).
12 Pagal Immigration Act 1971 1 straipsnio 2 dalį ir 3 straipsnio 1 dalį asmuo, kuris nėra Jungtinės Karalystės pilietis, paprastai gali atvykti į Jungtinę Karalystę ir apsigyventi joje tik turėdamas leidimą. Šie leidimai vadinami atitinkamai „leidimas atvykti“ („leave to enter“) ir „leidimas apsigyventi“ („leave to remain“).
13 Pagal Immigration Rules 24 punktą kai kurių valstybių, įskaitant Maroko Karalystę, piliečiai prieš atvykdami į Jungtinę Karalystę turi gauti leidimą įvažiuoti („entry clearance“). Šis leidimas įvažiuoti panašus į vizą. Asmenims, kuriems yra reikalinga viza, šis leidimas išduodamas vizos forma.
14 Immigration Act1988 (1988 m. Imigracijos įstatymas) 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad reikalavimas turėti leidimą atvykti į Jungtinę Karalystę arba apsigyventi joje netaikomas asmeniui, „kuris turi tokią teisę pagal Bendrijos teisės nuostatą, kuria gali remtis tiesiogiai“.
Secretary of State diskrecija
15 Secretary of State turi diskreciją leisti asmenims atvykti į Jungtinę Karalystę arba apsigyventi joje, net jeigu jie neatitinka specialiose imigracijos teisės nuostatose numatytų sąlygų.
Išsiuntimas
16 „Pagal Immigration Act 1971 3 straipsnio 5 ir 6 dalis asmuo, kuris nėra Jungtinės Karalystės pilietis, tam tikromis aplinkybėmis gali būti išsiųstas („deportation“) iš Jungtinės Karalystės, įskaitant atvejus kai jis yra pripažintas kaltu dėl teisės pažeidimo, už kurį numatyta laisvės atėmimo bausmė, ir jeigu baudžiamosios jurisdikcijos teismas pasiūlė jį išsiųsti.
17 Pagal Immigration Act 1971 5 straipsnio 1 dalį Secretary of State įsakymu dėl išsiuntimo asmuo yra įpareigojamas išvykti iš Jungtinės Karalystės, jam draudžiama atvykti į Jungtinę Karalystę ir panaikinamas bet koks išduotas leidimas atvykti arba apsigyventi, nepaisant to, ar jis buvo išduotas iki, ar po įsakymo pasirašymo. Įsakymuose dėl išsiuntimo nurodomos asmenų išsiuntimo iš Jungtinės Karalystės priemonės.
18 Asmeniui, kuris prašo leidimo atvykti į Jungtinę Karalystę, kai jo atžvilgiu galioja įsakymas dėl išsiuntimo, atsisakoma išduoti tokį leidimą (Immigration Rules 320 punkto 2 papunktis), net jeigu jis atitinka visus leidimui atvykti keliamus reikalavimus. Atvykęs į Jungtinę Karalystę asmuo, kai jo atžvilgiu galioja įsakymas dėl išsiuntimo, laikomas neteisėtai atvykusiu užsieniečiu (Immigration Act 1971 33 straipsnio 1 dalis). Toks asmuo yra išsiunčiamas iš Jungtinės Karalystės Immigration Act 1971 4 straipsnio 2 dalies c punkte ir 2 priedo 9 dalyje nustatyta tvarka.
19 Įsakymai dėl išsiuntimo galioja neribotą laiką. Vis dėlto pagal Immigration Act 1971 5 straipsnio 2 dalį Secretary of State gali bet kurio momentu panaikinti tokį įsakymą. Immigration Rules 390 punkte nurodyta, kad prašymas panaikinti įsakymą dėl išsiuntimo turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į visas aplinkybes, įskaitant motyvus, dėl kurių toks įsakymas buvo priimtas, bet kokį pareiškimą, pagrindžiantį panaikinimą, nacionalinius interesus, įskaitant veiksmingą imigracijos kontrolės užtikrinimą, ir pareiškėjo interesus, įskaitant visas žmogiškąsias priežastis. Į santuokos ir šeiminės aplinkybes paprastai atsižvelgiama kaip į žmogiškąsias priežastis.
20 Pagal Immigration Rules 391 punktą įsakymas dėl išsiuntimo paprastai nepanaikinamas, išskyrus atvejus, kai iš esmės pasikeitė aplinkybės arba kai panaikinimas yra pateisinamas atsižvelgiant į praėjusio laiko trukmę. Vis dėlto, išskyrus labai išimtines aplinkybes, įsakymas dėl išsiuntimo gali būti panaikintas, tik jeigu asmuo nebuvo Jungtinėje Karalystėje mažiausiai trejus metus nuo jo priėmimo.
21 Immigration Rules 392 punkte pažymėta, kad įsakymo dėl išsiuntimo panaikinimas pats savaime nesuteikia suinteresuotajam asmeniui teisės atvykti į Jungtinę Karalystę. Jis tik leidžia jam pateikti prašymą dėl leidimo atvykti, remiantis Immigration Rules arba kitomis imigracijos teisės nuostatomis.
Santuoka su Jungtinės Karalystės piliečiu arba Europos ekonominės erdvės (EEE) valstybės narės piliečiu
22 Asmuo, kuris gali atvykti į Jungtinę Karalystę tik turėdamas atitinkamą leidimą, gali prašyti išduoti jam tokį leidimą, remdamasis savo santuoka su Jungtinėje Karalystėje esančiu ir įsikūrusiu asmeniu, įskaitant Jungtinės Karalystės pilietį. Immigration Rules 281 punkte įtvirtinti šiam leidimui išduoti taikomi reikalavimai. Šio punkto vi papunktyje nurodyta, kad asmuo turi turėti galiojantį leidimą įvažiuoti į Jungtinę Karalystę kaip sutuoktinis.
23 Jeigu asmuo atitinka visus Immigration Rules 281 punkte įtvirtintus reikalavimus, jam gali būti išduotas leidimas įvažiuoti, o tokiu atveju leidimo atvykti į Jungtinę Karalystę jis gali prašyti jos pasienyje. Pagal Immigration Rules 282 punktą asmeniui, turinčiam leidimą įvažiuoti ir norinčiam gauti leidimą atvykti į Jungtinę Karalystę kaip joje esančio ir įsikūrusio asmens sutuoktiniui gali būti dvylikai mėnesių išduotas pirmasis leidimas atvykti.
24 Tačiau taikant Immigration Rules 320 punkto 2 papunktį ir 321 punkto 3 papunktį asmeniui, kurio atžvilgiu galioja įsakymas dėl išsiuntimo ir kuris pateikė prašymą atvykti į Jungtinę Karalystę kaip joje esančio ir įsikūrusio asmens sutuoktinis, leidimas įvažiuoti ir, jeigu prašoma, leidimas atvykti neišduodami, nepaisant to, kad jis atitinka visus dėl tokio atvykimo keliamus reikalavimus. Toks asmuo prieš gaudamas leidimą įvažiuoti arba leidimą atvykti į Jungtinę Karalystę turi užtikrinti, kad jo atžvilgiu būtų panaikintas įsakymas dėl išsiuntimo. Prašymą panaikinti įsakymą dėl išsiuntimo jis gali pateikti kartu su prašymu išduoti leidimą įvažiuoti arba anksčiau.
25 Iki 1992 m. liepos 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Singh (C‑370/90, Rink. p. I‑4265) priėmimo Jungtinės Karalystės imigracijos teisės aktuose nebuvo specialios nuostatos, susijusios su šiame sprendime nagrinėta situacija, t. y. asmens, kuriam paprastai taikomas reikalavimas turėti leidimą atvykti ir kuris nori atvykti kaip Jungtinės Karalystės piliečio, sugrįžtančio ar norinčio sugrįžti į Jungtinę Karalystę iš kitos valstybės narės pasinaudojus joje Bendrijos teisėje numatytomis darbuotojo teisėmis, sutuoktinis, įleidimu į Jungtinę Karalystę.
26 Tačiau atsižvelgiant į minėtą sprendimą Singh toks asmuo naudojasi „Bendrijos teise, kuria gali remtis tiesiogiai“ Immigration Act 1988 7 straipsnio 1 dalies ir European Communities Act 1972 (1972 m. Įstatymas dėl Europos Bendrijų) 2 straipsnio prasme ir dėl tokio statuso reikalavimas gauti leidimą atvykti į Jungtinę Karalystę jam netaikomas.
27 Praktikoje, kai toks asmuo buvo toks „kuriam taikomas reikalavimas gauti leidimą įvažiuoti“, jis turėjo gauti tokį leidimą, kad būtų įleistas į Jungtinę Karalystę. Toks leidimas paprastai buvo jam išduodamas, tačiau taip pat galėjo būti atsisakyta jį išduoti viešosios tvarkos, visuomenės saugumo arba visuomenės sveikatos sumetimais. Leidimą įvažiuoti gavęs asmuo, atvykęs į Jungtinės Karalystės pasienį, turėjo teisę atvykti į ją ir gyventi tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir EEE valstybės narės, išskyrus Jungtinę Karalystę, piliečio sutuoktinis (Immigration (European Economic Area) Order 1994 (1994 m. Įsakymas dėl imigracijos iš Europos ekonominės erdvės) 3 straipsnio 2 ir 3 dalys).
28 Pagal EEA Regulations2000 (2000 m. Nutarimas dėl EEE valstybių narių piliečių teisės atvykti į Jungtinę Karalystę ir apsigyventi joje) 11 straipsnio 1 dalį šis nutarimas taikomas Jungtinės Karalystės piliečio „šeimos nariui“, tarsi jis būtų „EEE piliečio“ šeimos narys, jei tenkinamos 11 straipsnio 2 dalyje numatytos, toliau nurodytos sąlygos:
– Jungtinės Karalystės pilietis po išvykimo iš Jungtinės Karalystės gyveno EEE valstybėje narėje ir dirbo joje pagal darbo sutartį, išskyrus terminuotą arba atsitiktinį darbą, arba buvo įsikūręs joje kaip savarankiškai dirbantis asmuo,
– Jungtinės Karalystės pilietis nebuvo išvykęs iš Jungtinės Karalystės, siekdamas sudaryti galimybę savo šeimos nariui įgyti šiame nutarime numatytas teises ir išvengti Jungtinės Karalystės imigracijos teisės taikymo,
– Jungtinės Karalystės pilietis, jei būtų EEE valstybės narės pilietis, po sugrįžimo į Jungtinę Karalystę būtų laikomas asmeniu, turinčiu teisę gyventi Jungtinėje Karalystėje („qualified person“), ir
– jeigu Jungtinės Karalystės piliečio šeimos narys yra jo sutuoktinis, santuoka buvo sudaryta ir sutuoktiniai gyveno kartu vienoje iš EEE valstybių narių prieš Jungtinės Karalystės piliečio sugrįžimą į šią valstybę.
Pagrindinė byla
29 1989 m. vasario mėn. Maroko Karalystės piliečiui H. Akrich (gimusiam 1967 m.) buvo leista vienam mėnesiui atvykti į Jungtinę Karalystę kaip lankytojui. Jis pateikė prašymą išduoti jam, kaip studentui, leidimą apsigyventi, tačiau 1989 m. liepos mėn. šis prašymas buvo atmestas. 1990 m. rugpjūčio mėn. atmestas jo atitinkamas skundas.
30 1990 m. birželio mėn. jis buvo nuteistas už pasikėsinimą padaryti vagystę ir už naudojimąsi pavogtu asmens tapatybės dokumentu. 1991 m. sausio 2 d. jis išsiųstas į Alžyrą, remiantis Secretary of State įsakymu dėl išsiuntimo.
31 1992 m. sausio mėn., pasinaudodamas suklastota Prancūzijos tapatybės kortele, jis grįžo į Jungtinę Karalystę kurioje buvo sulaikytas ir 1992 m. birželio mėn. pakartotinai išsiųstas. Mažiau nei po mėnesio jis vėl nelegaliai sugrįžo į Jungtinę Karalystę.
32 Neteisėtai gyvendamas Jungtinėje Karalystėje, 1996 m. rugpjūčio 8 d. jis vedė Jungtinės Karalystės pilietę Halina Jazdzewska ir šio mėnesio pabaigoje pateikė prašymą išduoti jam, kaip Jungtinės Karalystės pilietės sutuoktiniui, leidimą apsigyventi.
33 1997 m. pradžioje, remiantis Immigration Act 1971, H. Akrich buvo sulaikytas ir 1997 m. rugpjūčio mėn., atsižvelgus į jo prašymą, išsiųstas į Dubliną (Airija), kur nuo 1997 m. birželio mėn. gyveno jo sutuoktinė.
34 1998 m. sausio mėn. H. Akrich paprašė panaikinti įsakymą dėl išsiuntimo, o po mėnesio kreipėsi su prašymu išduoti jam, kaip Jungtinėje Karalystėje įsikūrusio asmens sutuoktiniui, leidimą įvažiuoti.
35 Remdamasis šiuo prašymu, Jungtinės Karalystės ambasados Dubline tarnautojas apklausė sutuoktinius Akrich dėl jų gyvenimo Airijoje ir ketinimų. Paaiškėjo, kad Halina Akrich nuo 1997 m. rugpjūčio mėn. dirbo Dubline, o nuo 1998 m. sausio mėn. dirbo visą darbo dieną pagal terminuotą (iki 1998 m. gegužės ar birželio mėn.) darbo sutartį, kuri galėtų būti pratęsta. H. Akrich dirbo viešojo maitinimo srityje, įsidarbindamas per agentūrą į bet kokią siūlomą darbo vietą. Kadangi Halina Akrich brolis, jiems grįžus į Jungtinę Karalystę, suteiktų gyvenamąją vietą, nuo 1998 m. rugpjūčio mėn. ji galėtų dirbti Jungtinėje Karalystėje.
36 Iš šio pokalbio matyti, kad sutuoktiniai Akrich prašė leidimo įvažiuoti, remdamiesi minėtu sprendimu Singh. Atsakydama į klausimą, Halina Akrich paaiškino, kad ji ir jos vyras ketino grįžti į Jungtinę Karalystę „sužinoję apie Bendrijos teises, pagal kurias po šešių mėnesių galima sugrįžti“. Ji paaiškino sužinojusi tokią informaciją iš „solisitorių ir kitų tokioje pačioje padėtyje esančių žmonių“.
37 1998 m. rugsėjo 21 d. Secretary of State atsisakė panaikinti įsakymą dėl išsiuntimo. Pagal jo nurodymą 1998 m. rugsėjo 29 d prašymas dėl leidimo įvažiuoti, grindžiamas minėtu sprendimu Sinhg, taip pat buvo atmestas. Secretary of State nusprendė, kad sutuoktinių Akrich persikėlimas į Airiją buvo tik iš anksto apgalvotas laikinas išvykimas, kuriuo siekta, kad H. Akrich po sugrįžimo į Jungtinę Karalystę įgytų teisę apsigyventi joje ir kartu išvengtų Jungtinės Karalystės teisės aktų taikymo, o Halina Akrich, dirbdama kitoje valstybėje narėje, iš tikrųjų nesinaudojo EB sutartyje numatytomis teisėmis.
38 1998 m. spalio mėn. H. Akrich pateikė skundą dėl šių dviejų sprendimų Immigration Adjudicator (Jungtinė Karalystė), kuris 1999 m. lapkričio mėn. jį patenkino.
39 Nurodydamas, jog aplinkybė, kad sutuoktiniai Akrich persikėlė į Airiją, siekdami pasinaudoti iš Bendrijos teisės kylančiomis teisėmis, leidžiančiomis jiems grįžti į Jungtinę Karalystę, yra įrodyta, Immigration Adjudicator vis dėlto padarė išvadą, kad teisiniu požiūriu Halina Akrich iš tikrųjų naudojosi Bendrijos teise suteiktomis teisėmis, ir šis naudojimasis negali būti užginčytas dėl sutuoktinių ketinimų, todėl jie nesirėmė Bendrijos teise tam, kad išvengtų Jungtinės Karalystės teisės aktų taikymo. Jis taip pat konstatavo, kad H. Akrich nekėlė realios ir pakankamai rimtos grėsmės viešajai tvarkai, kuri galėtų pateisinti atsisakymą panaikinti įsakymą dėl išsiuntimo.
40 Secretary of State dėl šio sprendimo padavė apeliacinį skundą Immigration Apeal Tribunal.
Nutartis dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir prejudiciniai klausimai
41 Savo nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Immigration Apeal Tribunal primena, kad nurodyto sprendimo Singh 24 punkte Teisingumo Teismas suformulavo tokią išlygą:
„Dėl Jungtinės Karalystės nurodyto sukčiavimo pavojaus pakanka priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką (žr. būtent 1979 m. vasario 7 d. Sprendimo Knoors, 115/78, Rink. p. 399, 25 punktą ir 1990 m. spalio 3 d. Sprendimo Bouchoucha, C‑61/89, Rink. p. I‑3551, 14 punktą) Sutartyje numatytos galimybės neleidžia jomis besinaudojantiems asmenims piktnaudžiaujant išvengti nacionalinės teisės aktų taikymo ir nedraudžia valstybėms narėms imtis priemonių, būtinų užkirsti kelią tokiam piktnaudžiavimui.“
42 Immigration Apeal Tribunal abejoja, ar atsižvelgiant į H. Akrich nuomonę, kad bet kokia valstybės narės priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią piktnaudžiavimui, turi būti suderinama su Bendrijos teise, Immigration Adjudicator teisingai taikė šią išlygą.
43 Secretary of State manymu, į išlygą reikia atsižvelgti dviejuose H. Akrich argumentavimo etapuose, nes tinkamai neatsižvelgus į tai, kad tariamai besinaudojant Bendrijos teisės suteiktomis teisėmis buvo siekiama išvengti įprasto Jungtinės Karalystės imigracijos teisės taikymo, neįmanoma nustatyti, ar sutuoktiniai Akrich gali naudotis „darbuotojams“ suteiktomis teisėmis ir ar remiantis „viešąja tvarka“ pagrįsta išlyga leidžiama išsiųsti iš valstybės narės „darbuotojo“ sutuoktinį.
44 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad šis klausimas nebuvo aiškiai išspręstas minėtame sprendime Singh, todėl tikslinga prašyti Teisingumo Teismo nurodyti kitas gaires.
45 Atsižvelgdamas į šiuos argumentus, Immigration Appeal Tribunal nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
„Kai valstybės narės pilietis yra susituokęs su trečiosios valstybės piliečiu, neatitinkančiu nacionalinės teisės nustatytų atvykimo į šią valstybę ir gyvenimo joje reikalavimų, ir kai jis persikelia į kitą valstybę narę su sutuoktiniu užsieniečiu, siekdamas pasinaudoti Bendrijos teisės suteiktomis teisėmis, dirbdamas tik ribotą laiką toje valstybėje, kad grįžęs kartu su sutuoktiniu į pilietybės valstybę narę galėtų remtis Bendrijos teisės suteiktomis teisėmis:
1) ar kilmės valstybė narė turi teisę laikyti sutuoktinių ketinimą – kai jie persikelia į kitą valstybę narę, siekdami grįžę į kilmės valstybę narę remtis Bendrijos teisės suteiktomis teisėmis, nepaisant to, kad sutuoktinis užsienietis neatitinka nacionalinės teisės nustatytų reikalavimų – ketinimu remtis Bendrijos teise siekiant išvengti nacionalinės teisės taikymo; ir
2) jeigu atsakymas yra teigiamas, ar kilmės valstybė narė turi teisę atsisakyti:
a) panaikinti bet kokią sutuoktinio užsieniečio atvykimo į šią valstybę narę kliūtį (šiuo atveju galiojantį įsakymą dėl išsiuntimo) ir
b) suteikti sutuoktiniui užsieniečiui teisę atvykti į jos teritoriją?“
Dėl prejudicinių klausimų
46 Pateikdamas šiuos klausimus, kuriuos tikslinga nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori žinoti minėto sprendimo Singh taikymo apimtį pagrindinės bylos situacijos atžvilgiu.
47 Šiame sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, kad EEB sutarties 52 straipsnio (po pakeitimo – EB sutarties 52 straipsnis, dabar – EB 43 straipsnis) ir Direktyvos 73/148 nuostatos turi būti aiškinamos kaip įpareigojančios valstybę narę piliečio, kuris persikėlė kartu su sutuoktiniu į kitos valstybės narės teritoriją, siekdamas dirbti joje pagal darbo sutartį EEB sutarties 48 straipsnio (po pakeitimo – EB sutarties 48 straipsnis, dabar – EB 39 straipsnis) prasme ir kuris grįžta įsikurti savo pilietybės valstybės teritorijoje Sutarties 52 straipsnio prasme, sutuoktiniui suteikti leidimą atvykti į jos teritoriją ir apsigyventi, nepaisant jo pilietybės. Pagal šio sprendimo rezoliucinę dalį sutuoktinis turi naudotis bent jau tokiomis pačiomis teisėmis, kurios pagal Bendrijos teisę jam būtų suteiktos, jeigu jo sutuoktinis ar sutuoktinė atvyktų į kitos valstybės narės teritoriją arba apsigyventų joje.
48 Tokios pat pasekmės kyla iš EB 39 straipsnio, jeigu atitinkamos valstybės narės pilietis nori sugrįžti į šios valstybės teritoriją, kad galėtų dirbti joje pagal darbo sutartį. Todėl kai sutuoktinis yra trečiosios valstybės pilietis, jis turi naudotis bent jau tokiomis pačiomis teisėmis, kurios pagal Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnį jam būtų suteiktos, jeigu jo sutuoktinis ar sutuoktinė atvyktų į kitos valstybės narės teritoriją arba apsigyventų joje.
49 Tačiau Reglamentas Nr. 1612/68 taikomas tik laisvam judėjimui Bendrijoje ir jame nieko nepasakyta apie trečiosios valstybės piliečio, Sąjungos piliečio sutuoktinio, teisę įvažiuoti į Bendrijos teritoriją.
50 Kad tokioje situacijoje, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, trečiosios valstybės pilietis, kuris yra Sąjungos piliečio sutuoktinis, galėtų pasinaudoti Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnyje numatytomis teisėmis, prieš vykdamas į kitą valstybę narę, į kurią vyksta ar yra išvykęs Sąjungos pilietis, jis turi teisėtai gyventi valstybėje narėje.
51 Toks aiškinimas atitinka Bendrijos teisės nuostatų, užtikrinančių darbuotojų judėjimo Bendrijoje laisvę, naudojimasis kuria neturėtų būti nepalankus darbuotojui migrantui ir jo šeimai, struktūrą.
52 Jeigu vienoje valstybėje narėje įsikūręs Sąjungos pilietis, susituokęs su trečiosios valstybės piliečiu, besinaudojančiu teise gyventi šioje valstybėje narėje, išvyksta į kitą valstybę narę, siekdamas joje dirbti pagal darbo sutartį, dėl šio išvykimo jis neturi prarasti galimybės legaliai gyventi kartu su sutuoktiniu (priežastis, dėl kurios pagal Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnį tokiam sutuoktiniui yra suteikiama teisė įsikurti kitoje valstybėje narėje).
53 Atvirkščiai, jeigu vienoje valstybėje narėje įsikūręs Sąjungos pilietis, susituokęs su trečiosios valstybės piliečiu, nesinaudojančiu teise gyventi šioje valstybėje narėje, išvyksta į kitą valstybę narę siekdamas joje dirbti pagal darbo sutartį, tai, kad jo sutuoktiniui pagal Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnį nesuteikiama teisė įsikurti su juo kitoje valstybėje narėje, nelaikoma mažiau palankiu statusu nei tas, kuriuo jie naudojosi prieš šiam Sąjungos piliečiui pasinaudojant Sutartyje suteiktomis galimybėmis asmenų judėjimo srityje. Todėl šios teisės nebuvimas negali atgrasyti Sąjungos piliečio naudotis EB 39 straipsnyje pripažintomis judėjimo teisėmis.
54 Tokia pati išvada taikoma atvejui, kai Sąjungos pilietis, susituokęs su trečiosios valstybės piliečiu, grįžta į pilietybės valstybę narę dirbti pagal darbo sutartį. Jei sutuoktinis turi galiojančią teisę gyventi kitoje valstybėje narėje, Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnis taikomas siekiant, kad Sąjungos pilietis nebūtų atgrasytas naudotis judėjimo laisve sugrįžtant į pilietybės valstybę narę. Atvirkščiai, jeigu sutuoktinis neturi galiojančios teisės gyventi kitoje valstybėje narėje, 10 straipsnyje numatytos teisės įsikurti su Sąjungos piliečiu nebuvimas šiuo atžvilgiu neturi atgrasomojo pobūdžio.
55 Kalbant apie sprendimo Singh 24 punkte nagrinėtą piktnaudžiavimo klausimą, reikia nurodyti, kad priežastys, kurios galėjo paskatinti valstybės narės darbuotoją ieškoti darbo kitoje valstybėje narėje, neturi reikšmės jo teisei atvykti į šios valstybės teritoriją ir gyventi joje su sąlyga, kad jis ten užsiima arba nori užsiimti efektyvia ir realia veikla (1982 m. kovo 23 d. Sprendimo Levin, 53/81, Rink. p. 1035, 23 punktas).
56 Tokios priežastys nėra esminės vertinant sutuoktinių teisinę padėtį jiems grįžtant į darbuotojo pilietybės valstybę narę. Jos nelaikomos piktnaudžiavimu minėto sprendimo Singh 24 punkto prasme, net jeigu sutuoktiniams įsikuriant kitoje valstybėje narėje, vienas iš jų neturėjo teisės apsigyventi darbuotojo pilietybės valstybėje narėje.
57 Atvirkščiai, piktnaudžiavimu būtų galima laikyti atvejį, kai Bendrijos teisės darbuotojams migrantams ir jų sutuoktiniams suteiktomis galimybėmis būtų remiamasi fiktyvios santuokos atveju, sudarytos siekiant išvengti nuostatų, reglamentuojančių trečiųjų valstybių piliečių atvykimą ir apsigyvenimą, taikymo.
58 Jeigu santuoka yra tikra ir jeigu Sąjungos piliečiui grįžtant į pilietybės valstybę narę kartu su juo valstybėje, iš kurios jis išvyksta, gyvenęs sutuoktinis, trečiosios valstybės pilietis, valstybės narės teritorijoje gyvena nelegaliai, vis dėlto reikia atsižvelgti į 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 8 straipsnyje įtvirtintą teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Ši teisė yra viena iš pagrindinių teisių, kurios pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, vėliau patvirtintą Suvestinio Europos akto preambulėje ir ES sutarties 6 straipsnio 2 dalyje, yra užtikrinamos Bendrijos teisės sistemoje.
59 Net jei EŽTK savaime negarantuoja užsieniečio teisės atvykti ir apsigyventi konkrečioje valstybėje, asmens išsiuntimas iš valstybės, kurioje gyvena jo artimi šeimos nariai, gali reikšti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į šeimos gyvenimo gerbimą pažeidimą. Toks veiksmas pažeidžia EŽTK, jeigu neatitinka šio straipsnio 2 dalies reikalavimų, t. y. nėra vykdomas „įstatymo numatytais atvejais“, pagrįstas vienu ar daugiau šioje dalyje nurodytų teisėtų tikslų ir „būtinas demokratinėje visuomenėje“, tai yra pagrįstas būtinu socialiniu poreikiu ir proporcingas siekiamam teisėtam tikslui (2002 m. liepos 11 d. Sprendimo Carpenter, C‑60/00, Rink. p. I‑6279, 42 punktas).
60 Europos Žmogaus teisių teismas 2001 m. rugpjūčio 2 d. Sprendime Boultif prieš Šveicariją (Sprendimų rinkinys 2001‑IX, § 46–56) ir 2002 m. liepos 11 d. Sprendime Amrollahi prieš Daniją (dar nepaskelbtas Sprendimų rinkinyje, § 33–44) apibrėžė „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ ribas sutuoktiniui padarius nusikaltimą.
61 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti taip:
– Kad tokioje situacijoje, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, galėtų pasinaudoti Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnyje numatytomis teisėmis, Sąjungos piliečio sutuoktinis, trečiosios valstybės pilietis, iki išvykimo į kitą valstybę narę, į kurią vyksta arba yra išvykęs Sąjungos pilietis, turi legaliai gyventi pirmojoje valstybėje narėje.
– Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnis nėra taikomas, jeigu valstybės narės pilietis ir trečiosios valstybės pilietis sudarė fiktyvią santuoką tam, kad išvengtų nuostatų, reglamentuojančių trečiųjų valstybių piliečių atvykimą ir apsigyvenimą, taikymo.
– Esant tikrai valstybės narės piliečio ir trečiosios valstybės piliečio santuokai, tai, kad sutuoktiniai įsikūrė kitoje valstybėje narėje tam, kad grįžę į valstybės narės piliečio kilmės valstybę galėtų pasinaudoti Bendrijos teisės suteiktomis teisėmis, neturi reikšmės šios valstybės kompetentingoms institucijoms vertinant jų teisinę padėtį.
– Jeigu Sąjungos piliečiui, susituokusiam su trečiosios valstybės piliečiu, su kuriuo jis gyveno kitoje valstybėje narėje, grįžus į pilietybės valstybę narę, siekiant joje dirbti pagal darbo sutartį, jo sutuoktinis dėl nelegalaus gyvenimo pirmosios valstybės narės teritorijoje negali pasinaudoti Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnyje numatytomis teisėmis, šios valstybės narės kompetentingos institucijos, nagrinėdamos sutuoktinio prašymą atvykti į jos teritoriją ir apsigyventi joje, vis dėlto turi atsižvelgti į EŽTK 8 straipsnyje įtvirtintą teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, jeigu santuoka yra tikra.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
62 Jungtinės Karalystės ir Graikijos vyriausybių bei Komisijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.
Remdamasis šiais motyvais,
TEISINGUMO TEISMAS,
atsakydamas į klausimus, kuriuos jam 2000 m. spalio 3 d. Nutartimi pateikė Immigration Appeal Tribunal, nusprendžia:
1. Kad tokioje situacijoje, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, galėtų pasinaudoti 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje 10 straipsnyje numatytomis teisėmis, Sąjungos piliečio sutuoktinis, trečiosios valstybės pilietis, iki išvykimo į kitą valstybę narę, į kurią vyksta arba yra išvykęs Sąjungos pilietis, turi legaliai gyventi pirmojoje valstybėje narėje.
2. Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnis nėra taikomas, jeigu valstybės narės pilietis ir trečiosios valstybės pilietis sudarė fiktyvią santuoką, kad išvengtų nuostatų, reglamentuojančių trečiųjų valstybių piliečių atvykimą ir apsigyvenimą, taikymo.
3. Esant tikrai valstybės narės piliečio ir trečiosios valstybės piliečio santuokai, tai, kad sutuoktiniai įsikūrė kitoje valstybėje narėje tam, kad grįžę į valstybės narės piliečio kilmės valstybę narę galėtų pasinaudoti Bendrijos teisės suteiktomis teisėmis, neturi reikšmės šios valstybės kompetentingoms institucijoms vertinant jų teisinę padėtį.
4. Jeigu Sąjungos piliečiui, susituokusiam su trečiosios valstybės piliečiu, su kuriuo jis gyveno kitoje valstybėje narėje, grįžus į pilietybės valstybę narę, siekiant joje dirbti pagal darbo sutartį, jo sutuoktinis dėl nelegalaus gyvenimo pirmosios valstybės narės teritorijoje negali pasinaudoti Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnyje numatytomis teisėmis, šios valstybės kompetentingos institucijos, nagrinėdamos sutuoktinio prašymą atvykti ir apsigyventi jos teritorijoje, vis dėlto turi atsižvelgti į 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintą teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, jeigu santuoka yra tikra.
Rodríguez Iglesias | Puissochet | Wathelet |
Schintgen | Timmermans | Edward |
Paskelbta 2003 m. rugsėjo 23 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
R. Grass | | G. C. Rodríguez Iglesisas |