Language of document : ECLI:EU:C:2019:98

GENERALINIO ADVOKATO M. BOBEK

IŠVADA,

pateikta 2019 m. vasario 6 d.(1)

Byla C395/17

Europos Komisija

prieš

Nyderlandų Karalystę

„Valstybės narės įsipareigojimų nevykdymas – Nuosavi ištekliai – Sprendimas 91/482/EEB – Sprendimas 2001/822/EB – Užjūrio šalių bei teritorijų ir Europos Sąjungos asociacija – Pieno miltelių ir ryžių importas iš Kiurasao ir kruopų importas iš Arubos – Užjūrio šalies ar teritorijos muitinės neteisėtai išduotas eksporto sertifikatas EUR.1 – Importuojančios valstybės narės nesurinkti muitai – Valstybės narės, palaikančios su UŠT ypatingus santykius, finansinė atsakomybė – Kompensacija už ES nuosavų išteklių praradimą kitoje valstybėje narėje“






I.      Įvadas

1.        Europos Komisija prašo pripažinti, kad Nyderlandų Karalystė neįvykdė savo įsipareigojimų pagal EB 5 straipsnyje tuo metu įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo principą. Jos teigimu, taip įvyko dėl to, kad buvo nekompensuota prarasta nuosavų išteklių suma, kuri turėjo būti sumokėta į ES biudžetą. Ši suma buvo prarasta dėl to, kad dviejų Nyderlandų Karalystės užsienio šalių ir teritorijų (UŠT) – Kiurasao ir Arubos – muitinės išdavė judėjimo sertifikatus EUR.1, pažeisdamos UŠT sprendimus(2). Komisija laikosi nuomonės, kad pagal ES teisę Nyderlandų Karalystei tenka atsakomybė už nuosavų išteklių praradimą, kurį lėmė minėtų UŠT veiksmai. Jos teigimu, vykdydama lojalaus bendradarbiavimo pareigą valstybė narė privalo užtikrinti, kad nesurinktų muitų suma (įskaitant delspinigius) būtų sumokėta į ES biudžetą.

2.        Šioje byloje Komisijos pateikto argumento pagrindas yra toks pat, kaip ir Komisijos ieškinio lygiagrečiai nagrinėjamoje byloje Komisija / Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė, C‑391/17, kurioje taip pat teikiu išvadą. Ar Komisija, taikydama SESV 258 straipsnyje numatytą pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, gali siekti, kad būtų pripažinta, jog valstybė narė neįvykdė lojalaus bendradarbiavimo pareigos, nes nekompensavo ES biudžetui padarytų nuostolių, t. y. iš esmės tuo pačiu metu prašyti pripažinti neteisėtus veiksmus ir apskaičiuoti mokėtinus nuostolius? Jei taip, ką ji turi įrodyti, kad ieškinys būtų patenkintas?

3.        Ši byla skiriasi nuo proceso prieš Jungtinę Karalystę tariamai padarytais konkrečiais pažeidimais: Nyderlandų Karalystei priskiriami pažeidimai kitokie ne tik faktų požiūriu, jie taip pat susiję su kitomis atitinkamų UŠT sprendimų nuostatomis. Pagrindinis skirtumas yra tai, kad Nyderlandų Karalystė neginčija teiginio, kad Kiurasao ir Arubos muitinės išties išdavė sertifikatus EUR.1 pažeisdamos UŠT sprendimą. Tačiau ji nesutinka, kad pagal ES teisę jai gali būti taikoma finansinė atsakomybė už minėtus pažeidimus.

II.    Teisinis pagrindas

A.      Sąjungos teisė

4.        Atitinkamos nuosavų išteklių sistemos nuostatos, taikytinos bylai svarbiu metu, yra identiškos mano išvados byloje Komisija / Jungtinė Karalystė 4–10 punktuose išdėstytoms nuostatoms.

5.        Kalbant apie UŠT sprendimus, importui iš Kiurasao ir Arubos buvo taikytini skirtingi teisės aktai.

6.        1991 m. UŠT sprendimas buvo taikytinas faktams, susijusiems su importu iš Kiurasao 1997–2000 m. laikotarpiu.

7.        Pagal 1991 m. UŠT sprendimo 101 straipsnio 1 dalį „UŠT kilmės produktai įvežami į Bendriją be muitų ir lygiaverčio poveikio mokesčių“ (neoficialus vertimas).

8.        1991 m. UŠT sprendimo II priedo 1 straipsnyje dėl sąvokos „produktų kilmė“ apibrėžties ir administracinio bendradarbiavimo metodų nurodyta: „įgyvendinant sprendimo nuostatas dėl bendradarbiavimo prekybos srityje, produktas laikomas UŠT, Bendrijos ar AKR valstybių kilmės produktu, jeigu jis ten buvo ištisai gautas arba pakankamai apdirbtas ar perdirbtas“ (neoficialus vertimas).

9.        Atitinkamose 1991 m. UŠT sprendimo II priedo 12 straipsnio 1, 2, 6 ir 8 dalių nuostatose nurodyta:

„1. Produktų kilmės statusas, kaip suprantama pagal šį priedą, įrodomas naudojant judėjimo sertifikatą EUR.1, kurio pavyzdys pateiktas šio priedo 4 priede.

2. Judėjimo sertifikatas EUR.1 išduodamas tik tada, kai jis gali būti naudojamas kaip dokumentinis įrodymas, privalomas įgyvendinant sprendimą.

<…>

6. Eksportuojančios šalies ar teritorijos muitinės išduoda judėjimo sertifikatą EUR.1, jei produktai gali būti laikomi UŠT kilmės produktais, kaip suprantama pagal šį priedą.

<…>

8. Eksportuojančios valstybės muitinė turi užtikrinti, kad 1 dalyje nurodyti blankai būtų tinkamai užpildyti. Visų pirma muitinė tikrina, ar produktų aprašymui skirta vieta užpildyta taip, kad neliktų vietos apgaulingiems papildomiems įrašams. <…>“ (neoficialus vertimas).

10.      Vis dėlto 2001 m. UŠT sprendimas buvo taikytinas kruopų ir „ryžių miltų“ importui iš Arubos 2002–2003 m. laikotarpiu.

11.      2001 m. UŠT sprendimo 35 straipsnyje nustatyta:

„1. UŠT kilmės prekės į Bendriją įvežamos be importo muito.

2. Produktų kilmės sąvoka ir su ja susiję administracinio bendradarbiavimo būdai yra nustatyti III priede.“

12.      Kaip nurodyta 2001 m. UŠT sprendimo III priedo 2 straipsnyje dėl produktų kilmės apibrėžties ir administracinio bendradarbiavimo metodų:

„1. Įgyvendinant sprendimo nuostatas dėl prekybinio bendradarbiavimo, šie produktai yra laikomi UŠT kilmės:

a) produktai, ištisai gauti UŠT, kaip apibrėžta šio priedo 3 straipsnyje;

b) produktai, gauti UŠT, kuriuose yra medžiagų, kurios nėra ištisai ten gautos, jei tokios medžiagos yra pakankamai apdirbtos arba perdirbtos UŠT, kaip apibrėžta šio priedo 4 straipsnyje.

2. Įgyvendinant šio straipsnio 1 dalį, UŠT teritorijos laikomos viena teritorija.

<…>“

13.      2001 m. UŠT sprendimo III priedo 15 straipsnyje nustatyta:

„1. Judėjimo sertifikatą EUR.1 išduoda eksportuojančios UŠT muitinė, eksportuotojui arba įgaliotam jo atstovui eksportuotojo atsakomybe pateikus raštišką prašymą.

<…>

4. Eksportuojančios UŠT muitinė išduoda judėjimo sertifikatą EUR.1, jei atitinkamus produktus galima laikyti UŠT, Bendrijos ar AKR valstybės kilmės produktais ir jei yra įvykdyti kiti šio priedo reikalavimai.

<…>“

B.      Nyderlandų teisės aktai

14.      Statuut voor het Koninkrijk der Nederlanden (Nyderlandų Karalystės statutas) 51 straipsnyje nustatyta:

„1. Jeigu bet koks Arubos, Kiurasao ar Šventojo Martyno salos organas nevykdo pareigų, nustatytų Statute, tarptautiniame dokumente, Karalystės įstatyme ar Valstybės tarybos potvarkyje, ar netinkamai jas vykdo, taikytinos priemonės gali būti nustatytos Karalystės įstatyme, nurodant jo teisinį pagrindą ir motyvus.

2. Prireikus šis klausimas Nyderlanduose reglamentuojamas Karalystės Konstitucijoje.“

15.      Nyderlandų Karalystės statuto 52 straipsnis suformuluotas taip: „Karaliui pritarus, šalies valdžios potvarkiu Karaliui, kaip Karalystės vadovui, ir gubernatoriui, kaip Karalystės organui, gali būti suteikti įgaliojimai tvarkyti šalies reikalus“.

III. Faktinės aplinkybės ir ikiteisminė procedūra

A.      Faktinės aplinkybės

1.      Kiurasao išduoti sertifikatai EUR.1

16.      Kiurasao yra viena iš Nyderlandų Karalystės užjūrio šalių ir teritorijų, nurodytų EB sutarties II priede, todėl jai taikytina Sutarties ketvirtos dalies nuostatos. Bylai reikšmingu metu minėtai teritorijai buvo taikytinas ir 1991 m. UŠT sprendimas.

17.      2000 m. rugsėjo mėn., remdamasi 1991 m. UŠT sprendimo II priedo 26 straipsnio 6 dalimi ir bendradarbiaudama su Nyderlandų ir Vokietijos muitinėmis, Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF) atliko misiją Kiurasao. Misijos rezultatai parodė, kad 1997–1999 m. laikotarpiu Kiurasao muitinė išdavė 109 sertifikatus EUR.1 pieno milteliams ir ryžiams, nors šios prekės neatitiko reikalavimų, keliamų siekiant lengvatinės kilmės statuso. Ir 2000 m. spalio 24 d. paskelbtoje OLAF misijos ataskaitoje, ir Muitinės kodekso komiteto padalinio kilmės klausimams spręsti išvadose konstatuota, kad Europos Sąjungos ar trečiųjų šalių kilmės pieno milteliai Kiurasao buvo sumaišyti su Surinamo ar Gajanos kilmės ryžiais. Kaip nurodyta ataskaitoje, dėl minėto „maišymo“ Kiurasao galutiniam produktui neturėjo būti suteiktas UŠT kilmės statusas, kad būtų galima pasinaudoti kilmės taisyklėmis.

18.      Komisija taip pat teigia, kad nagrinėjamos prekės buvo vėliau importuotos į Nyderlandus ir Vokietiją netaikant muitų, todėl šių dviejų valstybių narių institucijoms buvo nurodyta atlikti išieškojimo išleidus prekes procedūrą, kad būtų sumokėti muitai, kurie nebuvo surinkti nepagrįstai pritaikius lengvatinį režimą.

19.      2005 m. liepos mėn. Nyderlandai sumokėjo 778 510,54 EUR, t. y. sumą, kurios nepavyko išieškoti dėl senaties, ir palūkanas. Komisija mano, kad Nyderlandai įvykdė savo įsipareigojimus dėl minėtų sumų.

20.      Remdamasi per OLAF tyrimus gautais dokumentais, Komisija apskaičiavo, kad nesurinktų muitų suma, susijusi su importu į Vokietiją laikotarpiu nuo 1997 m. vasario 20 d. iki 2000 m. vasario 22 d., siekia 18 192 641,95 EUR. Vokietijos institucijoms pavyko nustatyti tik mažą dalį tos sumos (4 838 383 EUR), ir jos nurodė, kad dėl likusios sumos taikytina senatis.

21.      2009 m. gegužės 19 d. Komisija priėmė sprendimą byloje REC 04/07. Šis sprendimas buvo priimtas pagal Vokietijos prašymą Komisijai priimti sprendimą dėl konkretaus atvejo. Atvejis buvo susijęs su laikotarpiu nuo 1999 m. sausio mėn. iki 2000 m. balandžio mėn. Vokietijos bendrovės vykdytu produkto, kurį sudaro pieno miltelių ir ryžių mišinys, importu iš Kiurasao. 2006 m. gruodžio 20 d., atsižvelgdamos į 2000 m. OLAF išvadas ir išnagrinėjusios keletą skundų, Vokietijos institucijos bendrovę informavo, kad ji turi sumokėti muitus. Bendrovė paprašė netaikyti minėtų muitų pagal Muitinės kodekso(3) 220 straipsnio 2 dalies b punktą. Remiantis OLAF ataskaita, Komisijos sprendime nurodyta, kad Nyderlandų Antilų muitinė žinojo arba turėjo žinoti, kad produktams negalėjo būti taikomas lengvatinis režimas. Kadangi ši klaida priskirtina muitinei ir nėra pagrindo manyti, kad sąžiningas ūkio subjektas galėjo ją pastebėti, Komisija nusprendė, kad tuo atveju nėra pagrindo įtraukti muitų į apskaitą išleidus prekes. Be to, minėtu sprendimu leista faktų ir teisės požiūriu panašiais atvejais neįtraukti muitų į apskaitą išleidus prekes.

22.      2012 m. sausio 27 d. rašte Komisija informavo Nyderlandų Karalystę, jog laiko ją atsakinga už Kiurasao muitinės padarytą klaidą. Todėl Komisija pareikalavo, kad Nyderlandai kompensuotų šį ES nuosavų išteklių praradimą ir sumokėtų 18 192 641,95 EUR ne vėliau kaip 2012 m. kovo 20 d., kad nebūtų skaičiuojamos palūkanos (pagal Reglamento Nr. 1150/2000 11 straipsnį).

23.      Gavusi du priminimo raštus 2012 m. birželio 12 d. ir 2013 m. sausio 21 d., Nyderlandų Karalystė 2013 m. birželio 14 d. pateikė atsakymą, prieštaraudama Komisijos teisiniam vertinimui ir neigdama bet kokią finansinę atsakomybę.

2.      Arubos išduoti sertifikatai EUR.1

24.      Aruba yra viena iš Nyderlandų Karalystės UŠT, nurodytų EB sutarties II priede, todėl jai taikytina Sutarties ketvirta dalis. Bylai svarbiu metu minėtai teritorijai buvo taikytinas ir 2001 m. UŠT sprendimas.

25.      Nuo 2002 m. rugpjūčio 4 d. iki 2003 m. birželio 18 d. buvo pateiktos 1 929 importo deklaracijos su sertifikatais EUR.1, siekiant Nyderlanduose į laisvą apyvartą išleisti prekes, deklaruotas kaip Arubos kilmės kruopos ir „ryžių miltai“.

26.      Atlikusi tyrimą, OLAF 2004 m. gruodžio 23 d. informavo Nyderlandų institucijas, kad Arubos institucijos kilmės sertifikatus EUR.1 išdavė produktams, kurie neatitiko reikalavimų, keliamų lengvatinės kilmės produktams. Taip buvo dėl to, kad prekės nebuvo pakankamai perdirbtos, kad jas būtų galima laikyti Arubos kilmės prekėmis.

27.      2005 m. rugpjūčio 1 d. Nyderlandų institucijos išsiuntė importuotojui nurodymą sumokėti 298 080 EUR. Šį nurodymą importuotojas apskundė nacionaliniams teismams. Rechtbank Haarlem (Harlemo apylinkės teismas, Nyderlandai) nusprendė, jog nepaisant to, kad produktai nebuvo Arubos kilmės, importuotojo prašymas turėjo būti patenkintas pagal Muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punktą. Nyderlandų institucijos 2010 m. šį sprendimą perdavė Komisijai pagal Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93(4) 870 straipsnio 2 dalyje nustatytą tvarką.

28.      2012 m. gegužės 31 d. rašte Komisija nurodė, jog laiko Nyderlandų Karalystę finansiškai atsakinga už Arubos muitinės padarytas klaidas. Ji pareikalavo, kad valstybė narė sumokėtų 298 080 EUR sumą ne vėliau kaip 2012 m. liepos 20 d.

29.      Gavusi du priminimo raštus 2012 m. spalio 5 d. ir 2013 m. balandžio 9 d., Nyderlandų Karalystė atsakė 2013 m. birželio 14 d. Ji prieštaravo Komisijos teisiniam vertinimui ir neigė bet kokią finansinę atsakomybę.

B.      Ikiteisminė procedūra

30.      Kadangi Nyderlandų Karalystė neįvykdė savo įsipareigojimų pagal Sutartį, Komisija 2013 m. lapkričio 21 d. pateikė oficialų pranešimą.

31.      Nyderlandų Karalystė į jį atsakė 2014 m. vasario 20 d. Savo atsakyme ji neginčijo byloje nustatytų faktų. Tačiau ji neigė bet kokią savo finansinę atsakomybę už Arubos ir Kiurasao muitinių padarytų administracinių klaidų pasekmes.

32.      2014 m. spalio 17 d. Komisija atsiuntė Nyderlandams savo pagrįstą nuomonę, kurioje ji patvirtino savo poziciją, išsakytą oficialiame pranešime. Terminas, per kurį Nyderlandai turėjo imtis reikiamų priemonių pagal pagrįstoje nuomonėje pateiktus reikalavimus, baigėsi 2014 m. gruodžio 17 d. Nyderlandų prašymas šį terminą pratęsti iki 2015 m. sausio mėn. buvo atmestas Komisijos 2014 m. gruodžio 22 d. raštu.

33.      2015 m. lapkričio 19 d. rašte Nyderlandų Karalystė atsakė į pagrįstą nuomonę ir paneigė bet kokią finansinę atsakomybę.

34.      Kadangi Nyderlandų Karalystė nesumokėjo 18 490 721,95 EUR sumos ir delspinigių į ES biudžetą, Komisija nusprendė pareikšti šį ieškinį.

IV.    Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai

35.      Savo 2017 m. birželio 30 d. ieškinyje Komisija Teisingumo Teismo prašo:

–        pripažinti, kad Nyderlandų Karalystė neįvykdė savo įsipareigojimų pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 5 straipsnį (vėliau – 10 straipsnis, dabar – ESS 4 straipsnio 3 dalis), nes nekompensavo prarastų nuosavų išteklių sumų, kurios turėjo būti nustatytos ir sumokėtos į Sąjungos biudžetą pagal [Reglamento (EEB, Euratomas) 1552/89] (5) 2, 6, 10, 11 ir 17 straipsnius, <…> jeigu judėjimo sertifikatai EUR.1 nebūtų buvę išduoti pieno miltelių ir ryžių importui iš Kiurasao 1997–2000 m. laikotarpiu, pažeidžiant Tarybos sprendimo 91/482 101 straipsnio 1 dalį ir II priedo 12 straipsnio 6 dalį, kruopų ir [ryžių] miltų eksportui iš Arubos 2002–2003 m. laikotarpiu, pažeidžiant Tarybos sprendimo 2001/822 35 straipsnio 1 dalį ir III priedo 15 straipsnio 4 dalį;

–        priteisti iš Nyderlandų Karalystės bylinėjimosi išlaidas.

36.      Nyderlandų Karalystė Teisingumo Teismo prašo:

–        pripažinti ieškinį nepriimtinu,

–        nepatenkinus pirmojo reikalavimo, atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

37.      2018 m. sausio 4 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu Jungtinei Karalystei buvo leista įstoti į bylą palaikyti Nyderlandų Karalystės reikalavimų.

38.      Komisija ir Nyderlandų vyriausybė žodinius argumentus pateikė per 2018 m. spalio 2 d. posėdį, kuriame dalyvavo ir Jungtinės Karalystės vyriausybė.

V.      Vertinimas

39.      Prieš nagrinėjant bylą iš esmės, pirmiausia reikia įvertinti Nyderlandų Karalystės nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą.

40.      Pagal suformuotą jurisprudenciją esminės faktinės aplinkybės ir teisiniai pagrindai, kuriais grindžiamas ieškinys, turi būti nuosekliai ir suprantamai išdėstyti paties ieškinio tekste. Ieškinys turi būti toks, kad valstybė narė ir Teisingumo Teismas galėtų tiksliai įvertinti tariamo ES teisės pažeidimo apimtį. Jis turi leisti valstybei narei tinkamai pateikti savo gynybą grindžiančius argumentus, o Teisingumo Teismui – įvertinti, ar atitinkami įsipareigojimai buvo pažeisti(6).

41.      Šioje byloje Nyderlandų Karalystė ginčija ieškinio priimtinumą, teigdama, kad jis minėtų kriterijų neatitinka. Ši valstybė narė visų pirma pabrėžia, kad Komisijos ieškinys yra nenuoseklus. Taip yra, nes kai kuriais ieškinio teiginiais Komisija, atrodo, tvirtina, kad Nyderlandų Karalystė pagal ES teisę tiesiogiai atsako už UŠT institucijų veiksmus, tarsi tai būtų jos pačios institucijos, tačiau kitais teiginiais Komisija pabrėžia tai, kad Nyderlandų Karalystė nesiėmė „tinkamų priemonių“, kad Arubos ir Kiurasao muitinės neteisėtai neišduotų sertifikatų EUR.1.

42.      Sutinku, kad šiuo klausimu Komisijos teiginiai nėra aiškūs. Tačiau, mano požiūriu, tai tėra Komisijos išdėstytų motyvų dėl bylos esmės trūkumas, susijęs su sunkumais bandant tiksliai suformuluoti, kokį teisinį įsipareigojimą Nyderlandų Karalystė tariamai pažeidė nesumokėdama kompensacijos į ES biudžetą.

43.      Vis dėlto nemanau, kad šis teisinio saugumo trūkumas leidžia pripažinti ieškinį nesuprantamu, taigi ir nepriimtinu. Man regis, kad Nyderlandų Karalystė suprato tariamo pažeidimo pobūdį ir apimtį. Darau išvadą, kad ji veiksmingai pasinaudojo savo gynybos teisėmis dėl jai pateiktų kaltinimų. Ieškinio dalykas pakankamai išsamiai įvardytas, todėl Teisingumo Teismo sprendimas nebus priimtas ultra petita. Todėl manau, kad šį ieškinį reikėtų pripažinti priimtinu.

A.      Tiksli ieškinio esmė

44.      Komisija prašo pripažinti, kad Nyderlandų Karalystė neįvykdė savo įsipareigojimų pagal EB 5 straipsnį. Jos teigimu, taip įvyko todėl, kad Nyderlandų Karalystė nekompensavo prarastų nuosavų išteklių sumos, kuri turėjo būti nustatyta ir sumokėta į ES biudžetą pagal Reglamento Nr. 1552/89 2, 6, 10, 11 ir 17 straipsnius. Komisijos tvirtinimu, tai būtų įvykę, jei judėjimo sertifikatai EUR.1 nebūtų buvę išduoti pažeidžiant UŠT sprendimus. Konkrečiai buvo pažeistos šios nuostatos: a) 1991 m. UŠT sprendimo 101 straipsnio 1 dalis ir II priedo 12 straipsnio 6 dalis, kiek tai susiję su pieno miltelių ir ryžių importu iš Kiurasao 1997–2000 m. laikotarpiu; b) 2001 m. UŠT sprendimo 35 straipsnio 1 dalis ir III priedo 15 straipsnio 4 dalis, kiek tai susiję su kruopų ir ryžių miltų importu iš Arubos 2002–2003 m. laikotarpiu.

45.      Mano lygiagrečiai teikiamos išvados byloje Komisija / Jungtinė Karalystė 33–46 punktuose išdėsčiau, kokių problemų gali sukelti tokia „daugiasluoksnė“, matriošką primenanti Komisijos ieškinio struktūra. Tačiau savo išvadoje išnarpliojęs Komisijos pareikštą ieškinį nurodžiau, kad, sprendžiant pagal jo esmę, ieškiniu faktiškai prašoma pripažinti, kad buvo nekompensuoti nuostoliai (žala), padaryti ES nuosaviems ištekliams tariamai neteisėtais valstybės narės veiksmais. Esminis skirtumas yra ieškinio dalykas, kuris susijęs ne tik su abstrakčiu pripažinimu, kad valstybė narė nevykdo ES teisės reikalavimų, bet faktiškai ir su prašymu konstatuoti neteisėtus veiksmus ir apskaičiuoti nuostolius, susijusius su konkrečiais praeityje padarytais ES teisės pažeidimais.

46.      Tos pačios išvados 48–64 punktuose nurodžiau, kad Sutarčių formuluotėse, tiksle ir bendroje sistemoje nematau nieko, kas iš principo neleistų Komisijai pareikšti tokio ieškinio dėl pažeidimo pagal SESV 258 straipsnį Teisingumo Teisme. Vis dėlto taip pat teigiau, kad, jei Komisija prašo sumokėti konkrečias ir tikslias nuostolių, kuriuos sukėlė valstybė narė konkrečiais ES teisės pažeidimais, sumas, ji privalo įrodyti ir neteisėtus veiksmus, ir atitinkamus nuostolius pagal valstybės atsakomybei taikytinus kriterijus ir sąlygas (65–73 punktai). Ji negali „perkelti“ specifinės nuosavų išteklių sistemos į kitą valstybę narę, kuriai tas standartas akivaizdžiai nėra taikytinas (74–84 punktai).

47.      Visi minėti elementai taip pat galioja ir šioje byloje, bent tiek, kiek tai susiję su Kiurasao situacija. Ten taip pat nuosavi ištekliai tariamai buvo prarasti kitoje valstybėje narėje (B). Arubos atvejis kiek kitoks. Turint omenyje, kad Komisija šioje byloje rėmėsi bendru pažeidimu, kurį Nyderlandai tariamai padarė abiejų savo UŠT atžvilgiu, toliau abi situacijas aptarsiu drauge. Vis dėlto užbaigdamas šį skyrių norėčiau pabrėžti svarbų faktą, kad importo iš Arubos atveju nuosavi ištekliai buvo prarasti tiesiogiai Nyderlandų teritorijoje (C).

B.      Taikymas aptariamuoju atveju

48.      Komisija tvirtina, kad Nyderlandų Karalystė neįvykdė savo įsipareigojimų pagal lojalaus bendradarbiavimo principą. Taip yra dėl to, kad ji nekompensavo prarastų nuosavų išteklių, kurie turėjo būti nustatyti ir sumokėti į ES biudžetą pagal Reglamentą Nr. 1552/89 ir Reglamentą Nr. 1150/2000, jeigu judėjimo sertifikatai EUR.1 nebūtų buvę išduoti pažeidžiant atitinkamas UŠT sprendimų nuostatas dėl pieno miltelių ir ryžių importo iš Kiurasao 1997–2000 m. ir dėl kruopų ir „ryžių miltų“ importo iš Arubos 2002–2003 m.

49.      Siekiant nustatyti, ar įsipareigojimas kompensuoti nuostolius buvo pažeistas, kaip teigia Komisija, būtina išsiaiškinti, ar toks įsipareigojimas apskritai egzistuoja: kokį tiksliai teisinį įsipareigojimą Nyderlandų Karalystė pažeidė nesumokėjusi kompensacijos į Europos Sąjungos biudžetą? Antra, kad atsirastų valstybės atsakomybė už tokiu būdu sukeltus nuostolius ES, pažeidimas turi būti pakankamai sunkus, ir būtinas priežastinis ryšys tarp pakankamai sunkaus pažeidimo ir atsiradusių tariamų nuostolių, kuriuos prašoma kompensuoti.

1.      Neteisėti veiksmai (prilygstantys pakankamai rimtam pažeidimui)

50.      Remiantis UŠT sprendimais (1991 m. UŠT sprendimo 101 straipsnio 1 dalimi ir 2001 m. UŠT sprendimo 35 straipsnio 1 dalimi), UŠT kilmės produktai importuojami į Europos Sąjungą be muitų ir lygiaverčio poveikio mokesčių. UŠT kilmės produktų kokybė turi būti nurodyta sertifikate EUR.1, kaip aprašyta 1991 m. UŠT sprendimo II priede ir 2001 m. UŠT sprendimo III priede.

51.      Per ikiteisminę procedūrą, Nyderlandų Karalystė pripažino, kad Kiurasao ir Arubos muitinės nesilaikė atitinkamų nuostatų dėl sertifikatų EUR.1. Jos išdavė sertifikatus produktams, kurie minėtų reikalavimų neatitiko. Todėl neginčijama, kad Kiurasao ir Arubos institucijos suklydo išduodamos taikytinų UŠT sprendimų reikalavimų neatitinkančius sertifikatus EUR.1.

52.      Nyderlandų Karalystė neginčija ir Komisijos reikalaujamų sumų (18 490 721,95 EUR, ši suma atitinka 18 192 641,95 EUR, už Kiurasao išduotus sertifikatus ir 298 080 EUR už Aruboje išduotus sertifikatus), kurios yra lygios bendrai muitų sumai, kuri būtų surinkta, jei importuojamoms prekėms nebūtų taikyta lengvata.

53.      Todėl, priešingai nei byloje C‑391/17 Komisija / Jungtinė Karalystė(7), šioje byloje nėra ginčo dėl „pirminio pažeidimo“. Tikrai žinau, kad Teisingumo Teismo jurisprudencijoje teigiama, jog „[įsipareigojimų neįvykdymą] konstatuoti gali tik Teisingumo Teismas, net jei atitinkama valstybė narė neginčija įsipareigojimų neįvykdymo“(8). Vis dėlto, mano nuomone, tokį teiginį būtų racionalu aiškinti kaip taikytiną teisinių įsipareigojimų, kuriais remiamasi pažeidimo nagrinėjimo procedūroje, taikymo sričiai ir apimčiai, o tai Teisingumo Teismas turi išaiškinti ir įvertinti atskirai. Toks teiginys vargu ar taikytinas neginčijamiems faktams.

54.      Todėl šioje byloje svarbiausia išsiaiškinti, iš kur tiksliai atsiranda Nyderlandų Karalystės teisinis įsipareigojimas sumokėti kompensaciją į ES biudžetą tokioje situacijoje (a) ir ar tokio įsipareigojimo nevykdymas gali būti laikomas pakankamai rimtu pažeidimu (b).

a)      Pagrindinis įsipareigojimas, kurio pažeidimas turi būti įrodytas

55.      Komisija netvirtina, kad UŠT sprendimų pažeidimai tiesiogiai priskirtini Nyderlandų Karalystei. Kaip nurodyta vertinant nepriimtinumu grįstą prieštaravimą(9), nors ir būta tam tikros painiavos šiuo klausimu Komisijos rašytinėse pastabose, Komisija patvirtino, kad ieškiniu nesiekiama nustatyti, kam priskirtini UŠT sprendimų pažeidimai, kai jos buvo konkrečiai paprašyta paaiškinti šį klausimą per posėdį.

56.      Dėl priežasčių, kurias nurodžiau savo išvados byloje Komisija / Jungtinė Karalystė 91–97 punktuose, sutinku, kad bet kokiu atveju išties egzistuoja bendra valstybės narės, palaikančios ypatingus santykius su atitinkama UŠT, pareiga imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų užkirstas kelias ES teisės pažeidimams ir imtasi veiksmų jų atžvilgiu, kai juos lemia elgesys (veiksmai ar neveikimas), sietinas su asociacijos sistema. Tačiau, minėtoje išvadoje taip pat paaiškinta, kad nuo šio bendro teiginio dar reikia nueiti ilgą argumentavimo kelią, kad būtų galima (jei išties galima) konstatuoti, kad valstybei narei taip pat automatiškai tenka finansinė atsakomybė už bet kokią Komisijos nurodytą sumą, kuri turėjo būti nustatyta ir sumokėta kaip Europos Sąjungos nuosavi ištekliai kitoje valstybėje narėje. Ar tai taip pat savaime reikštų, kad pasinaudodama SESV 258 straipsnyje numatyta procedūra Komisija gali reikalauti, kad valstybė narė, palaikanti ypatingus santykius su UŠT, atlygintų už bet kokius tariamus UŠT sprendimų pažeidimus, nesvarbu, koks pažeidimo pobūdis ir (ar) galimos ginčų sprendimo procedūros atitinkamoje asociacijos sistemoje? Ar tokiu atveju pagal ES teisę būtų privaloma vėl įvesti visišką tiesioginį valstybės narės, su kuria palaikomi „ypatingi santykiai“, valdymą?

57.      Kaip ir byloje C‑391/17 Komisija / Jungtinė Karalystė, nemanau, kad Teisingumo Teismas turi labai išsamiai nagrinėti tą klausimą šios bylos aplinkybėmis. Net jei būtų pripažinta pagal bendrą valstybės atsakomybės už ES padarytus nuostolius sistemą, kad tariamus neteisėtus veiksmus sudaro tinkamų apsaugos ir kontrolės priemonių, kurios galėjo užkirsti kelią UŠT institucijoms išduoti neteisėtus sertifikatus, netaikymas(10), aš paprasčiausiai nematau priežasties, atsižvelgdamas į šios bylos faktus ir aplinkybes, kodėl toks pažeidimas galėtų būti laikomas pakankamai rimtu.

b)      Ar pažeidimas pakankamai rimtas?

58.      Priešingai nei objektyvūs kriterijai, naudojami vertinant ES teisės pažeidimus, kai nagrinėjamas įprastas ieškinys dėl pažeidimo, kriterijus, taikomas vertinant ES teisės pažeidimus, kurie galėjo lemti valstybės narės kompensuotinus nuosavų išteklių praradimus, yra griežtesnis. Ne kiekvienas neteisėtas veiksmas automatiškai lemia atsakomybę. Pažeidimas turi būti pakankamai rimtas, kad atsirastų pareiga kompensuoti nuostolius, kuriuos Europos Sąjungai sukėlė valstybė narė.

59.      Remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, kriterijus, naudojamas nustatant, ar pažeidimas pakankamai rimtas, priklauso nuo diskrecijos. Kai valstybės narės turi diskreciją, pakankamai rimtas pažeidimas reiškia, kad valstybė narė akivaizdžiai ir šiurkščiai viršijo savo diskreciją(11).

60.      Be to, kiti veiksniai, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant ES teisės pažeidimo „pakankamą sunkumą“, yra „pažeistos normos aiškumas ir tikslumas, pagal tą normą nacionalinėms ar [ES] institucijoms paliekamas veiksmų laisvės mastas, pažeidimo arba žalos padarymas tyčia ar dėl neatsargumo ir tai, ar padaryta teisės klaida yra pateisinama, ar nepateisinama, faktas, kad [ES] institucijos pasirinkta pozicija galėjo skatinti neveikimą, [ES] teisei prieštaraujančių nacionalinių priemonių ar veiklos ėmimąsi ar nenutraukimą“(12) (neoficialus vertimas).

61.      Šioje byloje šiuo klausimu yra itin svarbūs trys elementai. Pirmasis iš šių elementų yra didelė Nyderlandų Karalystės diskrecija sprendžiant dėl priemonių, kurių reikia imtis įgyvendinant „pagrindinį įsipareigojimą“, atsižvelgiant į pagarbos jos konstitucinei tvarkai ir konstituciniam identitetui principą. Antrasis elementas yra įgaliojimų paskirstymas ir UŠT sprendimų institucinė sistema, kurioje UŠT institucijoms paskiriamos pareigos, vykdytinos įgyvendinant UŠT sprendimus. Trečiasis ir tikriausiai itin svarbus elementas yra neaiškus valstybės narės, palaikančios ypatingus santykius su UŠT, atsakomybės pobūdis įgyvendinant UŠT sprendimus, kiek tai susiję su UŠT institucijų padarytomis administracinėmis klaidomis.

62.      Pirma, Komisija, konkrečiai nenurodydama priemonių, kurių, jos nuomone, Nyderlandų Karalystė turėjo imtis, paminėjo Nyderlandų Karalystės statuto 51 ir 52 straipsnius(13). Nyderlandų vyriausybė atsakė, kad valstybių narių laikymas atsakingomis už Arubos ir Kiurasao muitinių veiksmus prieštarautų ESS 4 straipsnio 2 daliai(14).

63.      UŠT sprendimuose išties aiškiai pripažintas poreikis gerbti UŠT ir su jomis ypatingus santykius palaikančių valstybių narių santykių konstitucinę sistemą. Į UŠT sprendimų sistemą įdiegtu specialiu partnerystės mechanizmu siekiama gerbti konstitucinį įgaliojimų ir pareigų padalijimą UŠT ir valstybėms narėms, kaip matyti visų pirma iš 1991 m. UŠT sprendimo 12 konstatuojamosios dalies ir 10 straipsnio ir kaip nurodyta šio sprendimo 234–236 straipsniuose ir 2001 m. UŠT sprendimo 7 straipsnyje. Minėtos nuostatos rodo, kad ES teisės aktų leidėjai siekė pusiausvyros tarp poreikio užtikrinti veiksmingą asociaciją su UŠT ir pagarbos konkrečiai ir dažnai gana sudėtingai valstybių narių ir jų UŠT konstitucinei tvarkai (ji yra EB ketvirtos dalies, reglamentuojančios asociacijos su UŠT sistemą, esminis elementas).

64.      Antra, Nyderlandų Karalystė savo rašytinėse pastabose teigė, kad UŠT sprendimuose numatyti konkretūs UŠT institucijų įgaliojimai, kurie skiriasi nuo valstybių narių įgaliojimų, ypač kalbant apie partnerystės mechanizmą ir konkrečias nuostatas dėl administracinio bendradarbiavimo. UŠT sprendimuose pripažįstami konkretūs UŠT institucijų įgaliojimai tiek bendrojo partnerystės mechanizmo sistemoje, tiek ir specialioje administracinio bendradarbiavimo sistemoje išduodant sertifikatus EUR.1(15). Be to, 2001 m. UŠT sprendimo 9 straipsnyje aiškiai pripažįstamas pagrindinis UŠT institucijų vaidmuo kasdieniame sprendimo valdyme prekybos srityje ir antrinis valstybių narių vaidmuo („iškilus reikalui“), kurie visada atliekami vadovaujantis „kiekvienos partnerės instituciniais, teisiniais ir finansiniais įgaliojimais“.

65.      Atsižvelgiant į šį konkretų įgaliojimų padalijimą, sunku suvokti, kaip UŠT muitinių klaidos galėtų automatiškai ir iškart lemti atitinkamos valstybės narės lojalaus bendradarbiavimo pareigos pažeidimą, jei nėra kitų svarbių aplinkybių (jų šiuo atveju lyg ir nėra). Iš tikrųjų Komisija nepateikė jokių kitų argumentų, pavyzdžiui, dėl perspėjimų nepaisymo, nebendradarbiavimo su OLAF, neteisėtų veiksmų, apie kuriuos valstybė narė žinojo ar pagrįstai vertinant turėjo žinoti, ignoravimo ar veiksmų jų atžvilgiu nesiėmimo, nedalyvavimo ar nebendradarbiavimo įgyvendinant partnerystės procedūros mechanizmus ar administracinio bendradarbiavimo sistemą.

66.      Trečia, man regis, gana svarbu tai, jog UŠT sprendime nėra (ir niekada nebuvo) jokių konkrečių nuostatų, sukuriančių specialią valstybių narių atsakomybės už UŠT veiksmus sistemą – nei konkrečiai muitinių bendradarbiavimo srityje, nei apskritai. Iš tiesų, abi šio proceso dėl pažeidimo šalys atkreipė Teisingumo Teismo dėmesį į 2013 m. UŠT sprendimo parengiamuosius dokumentus, iš kurių matyti, kad tokią nuostatą pasiūlė Komisija(16), tačiau ji buvo akivaizdžiai atmesta per teisėkūros procesą Taryboje. Prie Tarybos protokolo pridėti Komisijos ir valstybių narių grupės(17) pareiškimai dėl Komisijos pasiūlymo liudija, kad valstybių narių atsakomybės už jų UŠT padarytas administracines klaidas klausimas vargu ar gali būti vertinamas kaip neginčytinas dalykas, aiškėjantis iš skirtingų UŠT sprendimo versijų.

67.      Atsižvelgiant į visus minėtus elementus, net jeigu būtų pripažinta, kad lojalaus bendradarbiavimo pareiga apima ir pareigą kompensuoti ES nuostolius, atsiradusius dėl UŠT padaryto ES teisės pažeidimo, ir šią pareigą turi tiesiogiai įvykdyti su atitinkama UŠT ypatingus santykius palaikanti valstybė narė, Nyderlandų Karalystės šiuo atveju negalima apkaltinti padarius pakankamai rimtą lojalaus bendradarbiavimo pareigos pažeidimą.

2.      Pastaba dėl laiko aspekto

68.      Nyderlandų Karalystė atsakydama į ieškinį taip pat nurodė, kad jos laikymas atsakinga už Arubos ir Kiurasao muitinių padarytas klaidas pažeistų teisinio saugumo ir gero administravimo principus. Mat Komisija nesiėmė veiksmų per protingą terminą(18). Komisija susidariusia padėtimi pasidomėjo praėjus 11 metų (Kiurasao atveju) ir 7 metams (Arubos atveju) po to, kai OLAF nustatė pažeidimus.

69.      Atsakydama į šį argumentą Komisija nurodė, kad nuosavų išteklių praradimai galutinai paaiškėjo tik 2009 m., kai buvo priimtas REC sprendimas ir nacionalinio teismo sprendimas. Todėl Nyderlandų Karalystės atsakomybei senatis netaikoma. Per posėdį Komisija tvirtino, jog remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija ieškiniams dėl pažeidimų senaties terminai netaikomi. Komisija per posėdį taip pat nurodė, kad Reglamento (EB, Euratomas) Nr. 1605/2002 73a straipsnio(19), kuriame nustatytas penkerių metų senaties terminas Europos Sąjungos reikalavimams, keliamiems trečiosioms šalims, ir atvirkščiai, taikymas pagal analogiją yra nepriimtinas. Komisija taip pat teigia, kad vadovaujantis Teisingumo Teismo jurisprudencija nuosavų išteklių surinkimui jokie senaties terminai netaikytini(20).

70.      Gali atrodyti gana keista, kad ieškiniui galimai taikytino senaties termino klausimas iškeliamas baigiant ieškinį nagrinėti iš esmės. Tačiau, kadangi Teisingumo Teismui siūlau atmesti šį ieškinį, kaip ir ieškinį lygiagrečiai nagrinėjamoje byloje prieš Jungtinę Karalystę, iš tikrųjų nėra jokio reikalo atskirai nagrinėti senaties klausimo šiame etape. Vis dėlto šį klausimą norėčiau paminėti parodydamas kitą problemą: šiose dviejose bylose Komisija pasirinko modelį „trys viename“(21), dėl kurio praktiškai sunku pasakyti, kokie senaties terminai turėtų būti taikytini tokiam ieškiniui ir ar jie apskritai taikytini.

71.      Iš tiesų, savo motyvuose Komisija pasinaudojo elementais, būdingais specifinei pažeidimo nagrinėjimo procedūrai pagal SESV 258 straipsnį (jokių senaties terminų ieškiniui dėl pažeidimo)(22), taip pat specifinei nuosavų išteklių sistemai (jokių senaties terminų ieškiniams dėl išieškojimo)(23), ir tvirtina, kad jie taikytini ieškiniui, kuris iš esmės priklauso nuo pareigos kompensuoti nuostolius nustatymo, nepaisydama to, kad ieškiniams dėl valstybės atsakomybės paprastai taikytini senaties terminai(24).

C.      Baigiamoji pastaba dėl Arubos atvejo

72.      Galiausiai per visą procesą Komisija tvirtino, kad yra vienas bendras ES teisės pažeidimas, kurį nulėmė neteisėtas sertifikatų EUR.1 išdavimas Aruboje ir Kiurasao.

73.      Vis dėlto Arubos atveju būtina pažymėti, kad sertifikatai EUR.1 buvo pateikti ir priimti per muitinės procedūras, kurias atlieka Nyderlandai. Nyderlandų muitinė pabandė surinkti muitus išsiųsdama importuotojui nurodymą sumokėti. Tačiau importuotojas sėkmingai užginčijo šį nurodymą nacionaliniuose teismuose, kurie priėmė sprendimą jo naudai pagal Muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punktą.

74.      Vis dėlto derėtų prisiminti, jog remiantis Sprendimu Komisija / Danija Muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkto taikymas nepanaikina valstybės narės pareigos nustatyti ir sumokėti ES nuosaviems ištekliams priklausančias lėšas, kurios nebuvo surinktos iš privačių importuotojų. Valstybės narės išties privalo nustatyti ES nuosavus išteklius iškart, kai tik jų muitinės gali apskaičiuoti su muitų skola susijusią muitų sumą ir nustatyti skolininką, nepriklausomai nuo to, ar įvykdyti kriterijai Muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punktui taikyti. Šis įsipareigojimas valstybės narės nebesaisto tik tuo atveju, jei yra Reglamento Nr. 1552/89 17 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos (force majeure arba sumų išieškoti neįmanoma ne dėl valstybės narės kaltės)(25).

75.      Vis dėlto, kaip Nyderlandų Karalystė jau teisingai nurodė savo rašytinėse pastabose, Komisija nesirėmė tiesioginiu „nuosavų išteklių reglamentavimo“ pažeidimu, priskirtinu Nyderlandų muitinei dėl to, kad jai nepavyko išieškoti muitų už importą į Nyderlandų teritoriją. Taigi Komisija nepateikė jokios informacijos, kad būtų galima nustatyti, ar šiuo atveju buvo įvykdytos Reglamento Nr. 1552/89 su pakeitimais 17 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos. Komisija pasirinko kitus argumentus.

76.      Kadangi Komisija tokios išvados neprašė ir Teisingumo Teismas bet kokiu atveju negalėtų priimti kokio nors sprendimo šiuo klausimu dėl įrodymų trūkumo, siūlau ir Komisijos ieškinį dėl Arubos pripažinti nepagrįstu.

VI.    Dėl bylinėjimosi išlaidų

77.      Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Nyderlandų Karalystė prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, ir Komisija pralaimėjo bylą. Todėl Komisija turi padengti bylinėjimosi išlaidas.

78.      Pagal šio reglamento 140 straipsnio 1 dalį į bylą įstojusios valstybės narės padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Todėl Jungtinė Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

VII. Išvada

79.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismui siūlau:

1)      atmesti ieškinį;

2)      priteisti iš Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas;

3)      nurodyti Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei padengti savo bylinėjimosi išlaidas.


1      Originalo kalba: anglų.


2      1991 m. liepos 25 d. Tarybos sprendimas 91/482/EEB dėl užjūrio šalių ir teritorijų asociacijos su Europos ekonomine bendrija (OL L 263, 1991, p. 1, toliau – 1991 m. UŠT sprendimas) ir 2001 m. lapkričio 27 d. Tarybos sprendimas 2001/822/EB dėl užjūrio šalių bei teritorijų ir Europos bendrijos asociacijos (Užjūrio šalių asociacijos sprendimas) (OL L 314, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 38 t., p. 319, toliau – 2001 m. UŠT sprendimas).


3      1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2913/92, nustatantis Bendrijos muitinės kodeksą (OL 302, 1992, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 4 t., p. 307).


4      1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamentas, išdėstantis Tarybos reglamento Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (OL L 253, 1993, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 6 t., p. 3).


5      1989 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentas, kuriuo įgyvendinamas Sprendimas 88/376/EEB, Euratomas dėl Bendrijų nuosavų išteklių sistemos (OL L 155, 1989, p. 1), su pakeitimais, padarytais 1996 m. liepos 8 d. Tarybos reglamentu (EEB, Euratomas) Nr. 1355/96 (OL L 175, 1996, p. 3).


6      Žr., pavyzdžiui, 2014 m. spalio 22 d. Sprendimo Komisija / Nyderlandai, C‑252/13, EU:C:2014:2312, 33 ir 34 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją.


7      Žr. tos išvados 101–106 punktus.


8      Žr., pavyzdžiui, 1993 m. birželio 22 d. Sprendimo Komisija / Danija, C‑243/89, EU:C:1993:257, 30 punktą, 2005 m. kovo 3 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑414/03, EU:C:2005:134, 9 punktą, 2009 m. spalio 6 d. Sprendimo Komisija / Švedija, C‑438/07, EU:C:2009:613, 53 punktą ir 2014 m. sausio 16 d. Sprendimo Komisija / Ispanija, C‑67/12, EU:C:2014:5, 30 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją.


9      Žr. šios išvados 39–43 punktus.


10      Į tai, žinoma, galima atsakyti, kad toks įsipareigojimas yra paprasčiausiai neįmanomas, nes tobulų sistemų nebūna. Be to, reikalavimas „užtikrinti, kad taikomoje sistemoje nebūtų klaidų, o jei pasitaikytų, kad valstybė narė už jas atsakytų“, faktiškai reiškia siūlymą nustatyti tiesioginę atsakomybę ir tiesioginį valdymą UŠT atžvilgiu, tačiau Komisija nurodė, kad ji neketina to reikalauti (žr. šio sprendimo 41–42 ir 55–56 punktus).


11      Europos Sąjungos nesutartinės atsakomybės klausimu žr., pavyzdžiui, 2017 m. balandžio 4 d. Sprendimo Europos ombudsmenas / Staelen, C‑337/15 P, EU:C:2017:256, 37 punktą. Panašiai yra ir valstybių narių atveju, kai pakankamai rimtas pažeidimas reiškia, kad „valstybė narė akivaizdžiai ir šiurkščiai nesilaiko nustatytos diskrecijos“. Žr., pavyzdžiui, 2018 m. spalio 4 d. Sprendimo Kantarev, C‑571/16, EU:C:2018:807, 105 punktą.


12      1996 m. kovo 5 d. Sprendimo Brasserie du pêcheur ir Factortame, C‑46/93 ir C‑48/93, EU:C:1996:79, 56 punktas ir 1996 m. kovo 26 d. Sprendimo British Telecommunications, C‑392/93, EU:C:1996:131, 42–45 punktai.


13      Cituota šios išvados 14 ir 15 punktuose.


14      ESS 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta: „Sąjunga gerbia <…> nacionalinį jų savitumą, neatsiejamą nuo pagrindinių politinių bei konstitucinių jų struktūrų, įskaitant regioninę ir vietos savivaldą.“


15      Šiuo klausimu žr. 1991 m. UŠT sprendimo II priedo 12 straipsnio 6 dalį; taip pat žr. 108 straipsnio 1 dalį. 2001 m. UŠT sprendime žr. III priedo 15 straipsnio 5 dalį ir 32 straipsnį.


16      Pasiūlymas dėl Tarybos sprendimo dėl užjūrio šalių bei teritorijų ir Europos bendrijos asociacijos (Užjūrio asociacijos sprendimas), COM(2012) 362 galutinis.


17      2013 m. gruodžio 19 d. Tarybos dokumentas Nr. 16832/13 ADD 1. Remiantis Komisijos pareiškimu, naująja finansinės atsakomybės taisykle tiesiog būtų kodifikuota Sutartyse jau įtvirtinta pareiga. Danija, Nyderlandai ir Jungtinė Karalystė tokį požiūrį griežtai atmetė.


18      Šiuo klausimu Nyderlandų Karalystė remiasi 2014 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Nencini / Parlamentas, C‑447/13 P, EU:C:2014:2372, 38, 47 ir 48 punktais.


19      2002 m. birželio 25 d. Tarybos reglamentas dėl Europos Bendrijų bendrajam biudžetui taikomo finansinio reglamento (OL L 248, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 4 t., p. 74).


20      Remdamasi 2000 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑276/97, EU:C:2000:424, 63 punktu.


21      Tai dar vienas pavyzdys, kai laikomasi selektyvaus požiūrio į taikytinas skirtingų sistemų taisykles, kuris būdingas abiem šioms byloms ir išsamiai aptartas mano lygiagrečiai teikiamoje išvadoje byloje C‑391/17 Komisija /Jungtinė Karalystė, ypač 38–42 ir 65–84 punktuose.


22      Žr., pavyzdžiui, 2010 m. gegužės 6 d. Sprendimo Komisija / Lenkija, C‑311/09, nepaskelbtas Rink., EU:C:2010:257, 19 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją. Dėl šios diskusijos žr. generalinio advokato S. Alber išvados byloje Komisija / Jungtinė Karalystė, C‑359/97, EU:C:2000:42, 96 punktą. Tačiau pernelyg ilgas ikiteisminis laikotarpis negali pažeisti valstybės narės teisės į gynybą. Šiuo klausimu žr. 1991 m. gegužės 16 d. Sprendimo Komisija / Nyderlandai, C‑96/89, EU:C:1991:213, 16 punktą ir 2000 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Komisija / Jungtinė Karalystė, C‑359/97, EU:C:2000:426, 28 punktą.


23      Žr., pavyzdžiui, 2006 m. spalio 5 d. Sprendimo Komisija / Nyderlandai, C‑312/04, EU:C:2006:643, 32 punktą.


24      Pavyzdžiui, dėl ES atsakomybės Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnyje nustatytas penkerių metų senaties terminas, skaičiuojamas nuo įvykio, dėl kurio norima bylą iškelti; šis terminas nutraukiamas, jei pradedamas procesas Teisingumo Teisme arba jei prieš iškeliant tokią bylą nukentėjusioji šalis paduoda prašymą atitinkamai ES institucijai. Kalbant apie valstybių narių atsakomybę, nacionalinės teisės aktais nustatyti terminai ieškiniams dėl valstybės skolų yra priimtini, jei jie suderinami su lygiavertiškumo ir veiksmingumo principais. Žr., pavyzdžiui, 2009 m. kovo 24 d. Sprendimą Danske Slagterier (C‑445/06, EU:C:2009:178, 31–35 punktai).


25      2005 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Komisija / Danija, C‑392/02, EU:C:2005:683, 66 punktas. Taip pat žr. 2014 m. liepos 17 d. Sprendimo Komisija / Portugalija, C‑335/12, EU:C:2014:2084, 79 punktą.