TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. gegužės 12 d.

Byla F‑66/10

AQ

prieš

Europos Komisiją

„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Vertinimo ataskaita – Vertinimas už 2009 metus – Vertintojo lygis, žemesnis už pareigas užimančio asmens lygį – Našumo vertinimas už dalį vertinamojo laikotarpio – Pareigas užimančio asmens tikslų nenustatymas“

Dalykas:      Pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, kuriuo AQ prašo, pirma, panaikinti jo vertinimo ataskaitą, parengtą už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki gruodžio 31 d., sprendimą skirti jam du paaukštinimo balus už 2009 metus ir 2010 m. gegužės 12 d. Paskyrimų tarnybos sprendimą atmesti jo skundą dėl šios ataskaitos ir, antra, priteisti iš Komisijos 25 000 eurų turtinės ir neturtinės žalos, kurią jis teigia patyręs dėl šių sprendimų, atlyginimą.

Sprendimas:      Panaikinti ieškovo vertinimo ataskaitą, parengtą per vertinimo ir pareigų paaukštinimo už 2009 metus procedūrą, ir sprendimą skirti jam du paaukštinimo balus per tą pačią vertinimo procedūrą. Nurodyti Komijai sumokėti ieškovui 2 000 eurų. Atmesti likusią ieškinyje išdėstytų reikalavimu dalį. Komisija padengia visas bylinėjimosi išlaidas

Santrauka

1.      Pareigūnai – Vertinimas – Vertinimo ataskaita – Parengimas – Vertintojo lygis, žemesnis už vertinamo pareigūno lygį – Leistinumas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnis)

2.      Pareigūnai – Vertinimas – Vertinimo ataskaita – Parengimas – Vertintojas, kuris savo funkcijas atlieka laikinai eidamas pareigas – Leistinumas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnis)

3.      Pareigūnai – Vertinimas – Vertinimo ataskaita – Parengimas – Pareigūnas, vertinimo laikotarpiu pakeitęs darbo vietą

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnis)

4.      Pareigūnai – Vertinimas – Vertinimo ataskaita – Pareiga nustatyti siektinus tikslus

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnis)

5.      Pareigūnai – Vertinimas – Vertinimo ataskaita – Siektinų tikslų nustatymas – Sąvoka

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnis)

6.      Pareigūnai – Ieškinys – Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Skundžiamo akto, kuriuo neužtikrinamas tinkamas neturtinės žalos atlyginimas, panaikinimas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 ir 91 straipsniai)

1.      Nei iš Pareigūnų tarnybos nuostatų, nei iš Sąjungos viešosios tarnybos teisės principų neišplaukia, kad pareigūną gali vertinti tik aukštesnio lygio pareigūnas. Priešingai, Pareigūnų tarnybos nuostatuose neįtvirtintas konkrečių pareigų ir konkretaus lygio nekintančios atitikties principas.

Be to, dėl aplinkybės, kad vertintojo lygis žemesnis už vertinamojo, nekyla interesų konfliktas. Iš tikrųjų vertinamas pareigūnas ir jo vertintojas nepretenduoja būti paaukštinti priskiriant juos prie to paties lygio, todėl šiuo atžvilgiu jie nekonkuruoja; taigi vertintojas negali bandyti sumenkinti vertinamo pareigūno nuopelnų, nes vertintojo galimybės būti paaukštintam priskiriant prie aukštesnio lygio nėra tiesiogiai susijusios su vertinamo pareigūno profesinių gebėjimų vertinimu.

(žr. 45 ir 46 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2008 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija prieš Economidis, T‑56/07 P, 59 ir 60 punktai; 2009 m. birželio 18 d. Sprendimo Komisija prieš Traoré, T‑572/08 P, 41 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2010 m. gegužės 5 d. Sprendimo Bouillez ir kt.prieš Tarybą, F‑53/08, 80 punktas.

2.      Tarnybos tęstinumo ir gero administravimo principai būtų pažeidžiami, jeigu skyriaus vadovas negalėtų vykdyti vertintojo funkcijų tik dėl to, kad savo funkcijas atlieka laikinai eidamas pareigas.

(žr. 50 punktą)

3.      Vertinimo ataskaitos pirmoji paskirtis – užtikrinti, kad administracijai būtų periodiškai teikiama kuo išsamesnė informacija apie jos pareigūnų vykdomą tarnybą. Ši paskirtis negali būti tikrai išsami, jeigu vertintojas iš anksto nesikonsultavo su asmenimis, kuriems vadovaujant aptariamas pareigūnas vykdė savo funkcijas vertinamuoju laikotarpiu, ir jie negalėjo pateikti galimų paaiškinimų. Tokių konsultacijų nebuvimas yra esminis pažeidimas, dėl kurio vertinimo ataskaita gali tapti negaliojančia.

Be kita ko, nors vertinimo ataskaita turi būti parengta už visą vertinimo laikotarpį, vien dėl aplinkybės, kad vertintojas akivaizdžiai suklydo vertindamas suinteresuotojo asmens naudingumą tik už dalį laikotarpio, vertinimo ataskaita galėtų būti panaikinta tik tada, jeigu šios klaidos neištaisė ataskaitos tvirtintojas arba apeliacinis vertintojas, kurie turi visus vertintojo įgaliojimus.

(žr. 59 ir 61 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1991m. sausio 24 d. Sprendimo Latham prieš Komisiją, T‑63/89, 27 punktas; 2003 m. lapkričio 5 d. Sprendimo Lebedef prieš Komisiją, T‑326/01, 61 punktas; 2005 m. spalio 25 d. Sprendimo Fardoom ir Reinard prieš Komisiją, T‑43/04, 90 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2007 m. balandžio 25 d. Sprendimo Lebedef-Caponi prieš Komisiją, F‑71/06, 48 punktas; 2007 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Sequeira Wandschneider prieš Komisiją, F‑28/06, 43 ir 49 punktai.

4.      Nuostatų, kuriomis įpareigojama kiekvieno vertinimo laikotarpio pradžioje nustatyti pareigūno tikslus, nesilaikymas yra esminis pažeidimas, kuriuo gali būti grindžiama ginčijamos vertinimo ataskaitos kritika.

Iš tikrųjų nustatytais tikslais remiamasi vertinant pareigūno darbo rezultatus ir parengiant vertinimo ataskaitą. Be to, nustatyti tikslus būtina a fortiori tuo atveju, kai pareigūnui patikimos naujos užduotys kitame skyriuje, į kurį jis turėtų kuo greičiau integruotis. Todėl tuo atveju, kai keičiama pareigūno darbo vieta, institucija, bendradarbiaudama su jo vertintoju, privalo formaliai nustatyti jam tikslus.

(žr. 68, 84 ir 85 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2009 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Skareby prieš Komisiją, T‑193/08 P, 71–75 punktai.

Tarnautojų teismo praktika: 2007 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Sundholm prieš Komisiją, F‑42/06, 39–41 punktai; 2009 m. lapkričio 10 d. Sprendimo N prieš Parlamentą, F‑71/08, 54–60 punktai.

5.      Pareigų instrukcijos negali būti laikomos dokumentu, kuriuo siekiant įvertinti nustatomi pareigūno tikslai, nes šių dviejų dokumentų kategorijų dalykas ir požymiai skiriasi. Iš tikrųjų aplinkybė, kad pareigūnas žinojo jam patikėtas užduotis, nereiškia, kad buvo tinkamai nustatyti su jomis susiję tikslai.

Be to, pareigūno tikslų atnaujinimas informacinėje personalo valdymo sistemoje negali būti laikomas formaliu tikslų nustatymu, nes toks jų užrašymas negali pakeisti formalaus vertintojo ir vertinamo pareigūno bendravimo.

Pagaliau pareigūno savęs vertinimas neparodo, ar jis žino jam patikėtas užduotis ir nustatytus tikslus. Iš tikrųjų už tikslų nustatymą atsakingas vertintojas ir, siekiant vertinimo objektyvumo ir vienodo požiūrio į pareigūnus, turi būti užtikrintas vertintojo ir vertinamojo funkcijų atskyrimas.

(žr. 88–90 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2007 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Vounakis prieš Komisiją, T‑214/05, 43 punktas; minėto Sprendimo Skareby prieš Komisiją 83 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: minėto Sprendimo N prieš Parlamentą 57 punktas.

6.      Vien pareigūno ginčijamo administracijos akto panaikinimas yra tinkamas ir iš esmės pakankamas bet kokios jo tariamai patirtos neturtinės žalos atlyginimas.

Tačiau taip nėra tuo atveju, kai kalbama apie pažeidimą, kuris susijęs su tuo, kad siekiant įvertinti pareigūną formaliai nebuvo nustatyti tikslai, ir kuris negali būti lengvai ištaisomas. Iš tikrųjų vykdant įsiteisėjusį teismo sprendimą neįmanoma atgaline data nustatyti pareigūno tikslų ir sudėtinga užtikrinti, kad suinteresuotojo asmens darbo rezultatai galės būti įvertinti taip, kaip jie būtų įvertinti, jeigu tikslai būtų buvę nustatyti ab initio. Taigi, kad ir koks būtų institucijos parengtoje naujoje vertinimo ataskaitoje nustatytas laimėjimų lygis, išliks abejonė dėl tų laimėjimų, kuriuos pareigūnas būtų galėjęs įrodyti, jei tikslai būtų buvę nustatyti nuo pat pradžių. Taigi ši abejonė ir yra žala.

(žr. 103 ir 110 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1995 m. sausio 26 d. Sprendimo Pierrat prieš Teisingumo Teismą, T‑60/94, 62 punktas; 2004 m. sausio 21 d. Sprendimo Robinson prieš Parlamentą, T‑328/01, 79 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: minėto Sprendimo Sundholm prieš Komisiją 44 punktas.