EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2011 m. kovo 15 d.(*)
„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Kasmetinių atostogų dienų perkėlimas – Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnis – Tarnybiniu būtinumu grindžiamos priežastys – Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnis – Direktyva 2003/88/EB – Teisė į mokamas kasmetines atostogas – Laikinojo nedarbingumo atostogos“
Byloje F‑120/07
dėl pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikšto ieškinio
Guido Strack, buvęs Europos Komisijos pareigūnas, gyvenantis Kelne (Vokietija), atstovaujamas advokato H. Tettenborn,
ieškovas,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą J. Currall ir B. Eggers,
atsakovę,
TARNAUTOJŲ TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas H. Tagaras, teisėjai S. Van Raepenbusch (pranešėjas) ir M. I. Rofes i Pujol,
posėdžio sekretorius J. Tomac, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. gegužės 5 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
1 Ieškiniu, kurį Tarnautojų teismo kanceliarija gavo 2007 m. spalio 22 d. faksu (dokumentų originalai pateikti spalio 30 d.), G. Strack prašo:
– panaikinti 2005 m. gegužės 30 d., 2005 m. spalio 25 d., 2007 m. kovo 15 d. ir 2007 m. liepos 20 d. Europos Bendrijų Komisijos sprendimus tiek, kiek jais į kitus metus perkeliamos ieškovo 2004 m. neišnaudotos kasmetinės atostogos apribojamos 12 dienų ir atitinkamai apribojamas kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas dydis išeinant iš tarnybos,
– priteisti iš Komisijos kompensaciją už 26,5 dienos kasmetinių atostogų ir palūkanas už pradelstą mokėjimo terminą, skaičiuojamas nuo 2005 m. balandžio 1 dienos.
Teisinis pagrindas
Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatai
2 Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) 1e straipsnio 2 dalyje nustatyta:
„Dirbantiems pareigūnams sudaromos darbo sąlygos, atitinkančios reikiamus sveikatos ir saugos standartus, kurie turi būti bent lygiaverčiai minimaliesiems reikalavimams, taikomiems pagal tose srityse, vadovaujantis Sutartimis, patvirtintas priemones.“
3 Pareigūnų tarnybos nuostatų 57 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta:
„Pareigūnai turi teisę gauti metines atostogas, kurios trunka ne trumpiau kaip 24 darbo dienas arba ne ilgiau kaip 30 darbo dienų per kalendorinius metus, atsižvelgiant į taisykles, kurias, pasikonsultavus su Tarnybos nuostatų komitetu, bendru sutarimu nustato Bendrijų institucijos.“
4 Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 1 straipsnį:
„Tais metais, kai pareigūnas pradeda arba baigia eiti pareigas, jis turi teisę gauti po dvi darbo dienas atostogų už kiekvieną ištarnautą mėnesį, penkias kalendorines [dvi darbo] dienas už ne visą ištarnautą mėnesį, jei ištarnauta daugiau kaip 15 dienų, ir dvi su puse kalendorinių dienų [vieną darbo dieną] už ne visą ištarnautą mėnesį, jei ištarnauta 15 ar mažiau dienų.“
5 Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 3 straipsnyje patikslinama:
„Jeigu kasmetinių atostogų metu pareigūnas suserga liga, dėl kurios jis negalėtų atlikti savo pareigų, jei neatostogautų, pateikus medicinos pažymą, jo kasmetinės atostogos pratęsiamos tol, kol jis yra nedarbingas.“
6 Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnyje, kurio vokiškoje versijoje padaryta pataisymų (OL L 248, 2007, p. 26), numatyta:
„Pareigūnui dėl nesusijusių su tarnyba priežasčių neišnaudojus kasmetinių atostogų iki einamųjų metų pabaigos, į kitus metus galima perkelti ne daugiau kaip 12 dienų atostogų.
Jeigu pareigūnui išeinant iš tarnybos jis nėra išnaudojęs visų savo kasmetinių atostogų, tuo metu, kai jis išeina iš tarnybos, už kiekvieną jam priklausančių atostogų dieną jam mokama trisdešimtadalio jo mėnesinio atlyginimo dydžio kompensacija.
Suma, apskaičiuota taip, kaip nurodyta pirmesnėje pastraipoje, išskaičiuojama iš pareigūnui, kuris, išeinant iš tarnybos, kasmetinių atostogų išnaudojo daugiau nei jam jų priklausė iki tos dienos, priklausančios sumos.“
7 2002 m. rugpjūčio 2 d. Personalo ir administracijos generalinio direktorato (GD) aplinkraštyje, paskelbtame Administraciniuose pranešimuose Nr. 66‑2002, numatyta:
„Jei neišnaudotų atostogų dienų skaičius viršija 12, atostogų dienos, viršijančios Pareigūnų tarnybos nuostatuose numatytas 12 dienų, gali būti perkeltos, tik jei yra nustatyta, kad pareigūnas negalėjo jomis pasinaudoti per einamuosius kalendorinius metus dėl tarnybiniu būtinumu grindžiamų priežasčių.“
8 2004 m. gegužės 1 d. šis aplinkraštis buvo pakeistas 2004 m. balandžio 28 d. Komisijos sprendimu C (2004) 1597, kuriame buvo numatytos įgyvendinimo nuostatos, susijusios su atostogomis, kuriose numatyta:
„Perkelti 12 dienų viršijančias dienas leidžiama tik tuo atveju, jei yra nustatyta, kad suinteresuotasis asmuo negalėjo jų išnaudoti per einamuosius kalendorinius metus dėl (aiškiai nurodytų) tarnybiniu būtinumu grindžiamų priežasčių, ir šios dienos yra pridedamos prie kitų kalendorinių metų atostogų priėmus [už žmogiškuosius išteklius atsakingo asmens] sprendimą;
<...>
Neleidžiama perkelti 12 dienų viršijančių dienų, jei atostogų dienos neišnaudotos dėl kitų priežasčių nei tarnybinis būtinumas (pavyzdžiui, dėl priežasčių, susijusių su sveikata: ligos, nelaimingo atsitikimo, kasmetinių atostogų grąžinimo patyrus nelaimingą atsitikimą ar sirgus per kasmetines atostogas, motinystės atostogų, atostogų įvaikinus vaiką, vaiko ar šeimos nario priežiūros atostogų, atostogų dėl asmeninių priežasčių, nemokamų atostogų, atostogų karinei tarnybai atlikti ir taip toliau);
<...>“
9 Be to, iš 1970 m. sausio 9 d. administracijos vadovų išvados Nr. 53A/70 matyti, kad atostogų perkėlimas turi būti ribojamas 12 dienų net ir ilgos ligos atveju.
10 Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Nuo tarnybos pradžios pareigūnas yra apdraudžiamas profesinės ligos ir nelaimingų atsitikimų draudimu pagal taisykles, priimtas [Europos Sąjungos] institucijų bendru sutarimu pasikonsultavus su Tarnybos nuostatų komitetu. <...>
Taisyklėse nurodoma, nuo kokių rizikos veiksnių nėra apdraudžiama.“
Direktyva 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų
11 Pagal 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (OL L 299, p. 9; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 381) 6 konstatuojamąją dalį:
„Turėtų būti atsižvelgta į Tarptautinės darbo organizacijos principus dėl darbo laiko organizavimo, įskaitant su naktiniu darbu susijusius principus.“
12 Direktyvos 2003/88 1 straipsnyje numatyta:
„Tikslas ir taikymo sritis
1. Ši direktyva nustato būtiniausius saugos ir sveikatos reikalavimus dėl darbo laiko organizavimo.
2. Ši direktyva taikoma:
a) minimaliam <...> kasmetinių atostogų laikui <...>“
13 Šios direktyvos 7 straipsnis išdėstytas taip:
„Kasmetinės atostogos
1. Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad kiekvienas darbuotojas turėtų teisę į bent keturių savaičių mokamas kasmetines atostogas pagal nacionalinės teisės aktais ir (arba) praktika nustatytas teisės į tokias atostogas ir jų suteikimo sąlygas.
2. Minimalus kasmetinių mokamų atostogų laikas negali būti pakeistas kompensacija, išskyrus tuos atvejus, kai yra nutraukiami darbo santykiai.
14 Direktyvos 2003/88 7 straipsnis neįtrauktas į nuostatas, nuo kurių leidžiama nukrypti pagal šios direktyvos 17 straipsnį.
Faktinės bylos aplinkybės
15 Ieškovas pradėjo dirbti Komisijoje 1995 m. rugsėjo 1 dieną. Nuo šios dienos iki 2002 m. kovo 31 d. jis dirbo Europos Bendrijų oficialiųjų leidinių biure (OPOCE). 2001 m. sausio 1 d. jis buvo paaukštintas suteikiant A 6 lygį. Nuo 2002 m. balandžio 1 d. iki 2003 m. vasario 15 d. jis dirbo Komisijos Įmonių GD, o vėliau paskirtas dirbti Eurostate nuo 2003 m. vasario 16 dienos. Nuo 2004 m. kovo 1 d. iki jo išleidimo į pensiją dėl invalidumo nuo 2005 m. balandžio 1 d. jis buvo laikinojo nedarbingumo atostogose.
16 2004 m. gruodžio 27 d. ieškovas paprašė perkelti į 2005 m. 38,5 dienos 2004 m. neišnaudotų atostogų ir nurodė, kad negalėjo jų panaudoti dėl profesinės ligos. 2005 m. gegužės 30 d. Eurostato GD direktorato „Ištekliai“ už administracinius ir personalo reikalus atsakingo skyriaus viršininkas atmetė jo prašymą tiek, kiek jis susijęs su 26,5 dienos, viršijančios 12 teisėtai perkeliamų dienų (toliau – 2005 m. gegužės 30 d. sprendimas).
17 2005 m. liepos 4 d. pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį ieškovas pateikė skundą dėl 2005 m. gegužės 30 d. sprendimo ir jame papildomai prašė sustabdyti šio sprendimo vykdymą, iki bus priimtas sprendimas dėl jo ligos pripažinimo profesine pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnį.
18 2005 m. spalio 25 d. sprendimu Paskyrimų tarnyba atmetė šį skundą. Šiame sprendime vis dėlto buvo nurodyta:
„Jei Paskyrimų tarnyba patenkintų vėlesnį prašymą dėl ligos pripažinimo profesine, [ieškovas] galėtų teisėtai pateikti naują prašymą dėl 2004 m. atostogų likučio perkėlimo. Tik tokiu atveju, kai kasmetinių atostogų neišnaudojimas aiškinamas šia liga, reikėtų išsiaiškinti, ar dėl ligos profesinės kilmės galima pripažinti, kad buvo tarnybiniu būtinumu pagrįstos priežastys, kaip jos suprantamos pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnį.“
19 2006 m. lapkričio 8 d. laišku Komisija informavo ieškovą pripažinusi, kad remiantis atliktu sveikatos patikrinimu jo sveikata pablogėjo ir dėl to su šiuo pablogėjimu susijusios gydymo išlaidos jam bus atlyginamos pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnį, iki išnyks sveikatos sutrikimai. Iš prie šio laiško pridėtų institucijos paskirto gydytojo išvadų taip pat buvo matyti, kad tuo laikotarpiu sutrikimai nebuvo išnykę ir kad šiuo atžvilgiu naujas vertinimas galimas tik praėjus dvejiems metams.
20 Po šio laiško 2006 m. lapkričio 22 d. ieškovas pateikė naują prašymą perkelti 2004 m. atostogų dienų likutį, tačiau jis buvo atmestas 2007 m. kovo 15 d. Personalo ir administracijos generalinio direktorato B direktorato „Pareigūnų nuostatai: politika, valdymas ir konsultavimas“ skyriaus, atsakingo už darbo sąlygas ir neturtines teises bei pareigas, viršininko sprendimu (toliau – 2007 m. kovo 15 d. sprendimas).
21 2007 m. balandžio 9 d., remdamasis Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalimi, ieškovas apskundė šį sprendimą. 2007 m. liepos 20 d. Paskyrimų tarnyba atmetė šį skundą.
Šalių reikalavimai ir procesas
22 Ieškovas Tarnautojų teismo prašo:
– panaikinti 2005 m. gegužės 30 d., 2005 m. spalio 25 d., 2007 m. kovo 15 d. ir 2007 m. liepos 20 d. Komisijos sprendimus tiek, kiek jais į kitus metus perkeliamos ieškovo 2004 m. nepanaudotos kasmetinės atostogos apribojamos 12 dienų ir atitinkamai apribojama ieškovui išeinant iš tarnybos išmokėta kompensacija,
– priteisti iš Komisijos ieškovui finansinę kompensaciją už 26,5 dienos nepanaudotų kasmetinių atostogų, už kurias dar nesumokėta kompensacija, pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnio antrąją pastraipą bei palūkanas nuo 2005 m. balandžio 1 d., apskaičiuojamas dviem procentiniais punktais padidinant pagrindinėms refinansavimo operacijoms nustatytą palūkanų normą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
23 Komisija Tarnautojų teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
24 2007 m. lapkričio 16 d. Tarnautojų teismo pirmininko sprendimu ši byla buvo paskirta nagrinėti Tarnautojų teismo pirmajai kolegijai.
25 2007 m. lapkričio 16 d. laišku kancleris pakvietė šalis į 2007 m. gruodžio 4 d. neformalų susitikimą, kad šis ginčas ir Tarnautojų teisme nagrinėjami kiti ginčai tarp šalių būtų išspręsti taikiai.
26 Po 2007 m. gruodžio 4 d. neformalaus susitikimo šalys pateikė pastabas dėl taikos sutarties projekto, įtraukto į šio posėdžio protokolą, tačiau vis tiek nesutarė dėl šios sutarties sąlygų.
27 Šalys buvo pakviestos į antrą neformalų susitikimą 2008 m. kovo 6 d. ieškovui grįžus po atostogų. Pastarasis atmetė kvietimą, nes, atsižvelgdamas į Komisijos poziciją, nematė jokios naujo neformalaus susitikimo naudos. Komisija apgailestavo, kad neformalus susitikimas negalėjo įvykti dėl ieškovo nedalyvavimo, ir vylėsi, jog gali būti susitarta, taip pat pareiškė esanti pasirengusi dirbti rengiant taikos sutartį.
28 2008 m. spalio 8 d. Tarnautojų teismo pirmininko sprendimu byla buvo perduota nagrinėti Tarnautojų teismo antrajai kolegijai.
29 2010 m. sausio 15 d. laišku ieškovas paprašė sujungti šią ir kitas nagrinėjamas bylas, įregistruotas numeriais F‑118/07, F‑119/07, F‑121/07, F‑132/07 ir F‑62/09. 2010 m. sausio 26 d. sprendimu Tarnautojų teismas atsisakė patenkinti šį prašymą ir apie tai pranešė ieškovui 2010 m. kovo 18 d. kanclerio laišku.
30 2010 m. kovo 30 d. laiške ieškovas ginčijo šios bylos perdavimą Tarnautojų teismo antrajai kolegijai.
31 Per 2010 m. gegužės 5 d. posėdį Tarnautojų teismas paprašė, kad ieškovas pateiktų su juo pačiu susijusius dokumentus dėl pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnį vykusios procedūros eigos, kuriais jis rėmėsi per posėdį.
32 Per šį posėdį Tarnautojų teismas paprašė Komisijos pateikti rašytines pastabas dėl galimų 2009 m. sausio 20 d. Teisingumo Teismo sprendimo Schultz‑Hoff (C‑350/06 ir C‑520/06), kuriuo per žodines pastabas grįsdamas savo ieškinį rėmėsi ieškovas, pasekmių šiai bylai.
33 2010 m. gegužės 26 d. ir 31 d. atitinkamai ieškovas ir Komisija patenkino Tarnautojų teismo prašymus.
Dėl teisės
Dėl reikalavimo dėl panaikinimo
Dėl ieškinio dalyko
34 Kartu su prašymu panaikinti 2005 m. gegužės 30 d. ir 2007 m. kovo 15 d. sprendimus ieškovas prašo panaikinti 2005 m. spalio 25 ir 2007 m. liepos 20 d. sprendimus, kuriais buvo atmesti atitinkamai 2005 m. liepos 4 d. ir 2007 m. balandžio 9 d. pateikti skundai. Šiuo klausimu reikia priminti, kad dėl skundo atmetimo formaliai pareikštais reikalavimais dėl panaikinimo Tarnautojų teisme siekiama užginčyti aktą, dėl kurio buvo pateiktas skundas, todėl jų turinys nėra savarankiškas (šiuo klausimu žr. 1989 m. sausio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vainker prieš Parlamentą, 293/87, 8 punktą; 2006 m. balandžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Camós Grau prieš Komisiją, T‑309/03, 43 punktą; 2009 m. liepos 9 d. Tarnautojų teismo sprendimo Notarnicola prieš Audito Rūmus, F‑85/08, 14 punktą). Taigi reikia manyti, kad ieškinys buvo pareikštas vien dėl 2005 m. gegužės 30 d. ir 2007 m. kovo 15 d. sprendimų.
Dėl ieškinio, kiek jis susijęs su 2005 m. gegužės 30 d. sprendimu, priimtinumo
35 Reikia konstatuoti, kad dėl 2005 m. gegužės 30 d. sprendimo, kuriuo Komisija atmetė pirmą prašymą perkelti 26,5 dienos kasmetinių atostogų, kurios viršija 12 teisėtai perkeliamų kasmetinių atostogų dienų, 2005 m. spalio 25 d. atmetus skundą dėl šio sprendimo per tris mėnesius nebuvo pareikštas ieškinys Tarnautojų teismui pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 3 dalį.
36 Tačiau Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniuose nustatyti skundo ir ieškinio pateikimo terminai yra privalomo pobūdžio ir šalys bei teismas turi jų laikytis (1991 m. rugsėjo 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Lacroix prieš Komisiją, T‑54/90, 24 punktas ir 2006 m. gegužės 17 d. Sprendimo Lavagnoli prieš Komisiją, T‑95/04, 41 punktas).
37 Todėl ieškinys, kiek jis susijęs su 2005 m. gegužės 30 d. sprendimu, turi būti atmestas, nes pateiktas pavėluotai.
Dėl esmės
– Šalių argumentai
38 Ieškovas nurodo vienintelį ieškinio pagrindą, susijusį su Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnio pirmos ir antros pastraipų pažeidimu. Šio straipsnio pirmoje pastraipoje aiškiai leidžiama pareigūnui, kuris neišnaudojo visų savo kasmetinių atostogų dėl tarnybiniu būtinumu grindžiamų priežasčių, į kitus metus perkelti daugiau nei 12 dienų. Šis aiškinimas patvirtinamas ir Komisijos Administraciniais pranešimais Nr. 66‑2002.
39 Nagrinėjamu atveju, anot ieškovo, liga, dėl kurios jis negalėjo išnaudoti atostogų, laikytina susijusi su tarnybiniu būtinumu, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnio pirmą pastraipą, t. y. pareigų atlikimas buvo ligos priežastis, todėl sukliudymą pasinaudoti atostogomis lėmė profesinės priežastys.
40 2005 m. birželio 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu Castets prieš Komisiją (T‑80/04) neprieštaraujama šiam aiškinimui, nes jis buvo susijęs su neatvykimu į darbą dėl su profesija nesusijusios ligos. Byloje, kurioje buvo priimtas šis sprendimas, buvo nagrinėjamos asmeninės su pareigūnu susijusios aplinkybės, dėl kurių jis negalėjo išnaudoti kasmetinių atostogų.
41 Ieškovo nuomone, Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnio pirmoje ir antroje pastraipose numatyta kompensacijos sistema tokiems atvejams, kai pareigūnas negalėjo išnaudoti kasmetinių atostogų ne dėl asmeninių priežasčių ar force majeure atvejo, bet dėl tarnybinių priežasčių. Nagrinėjamu atveju ieškovas susirgo būtent dėl tarnybinių priežasčių.
42 Per posėdį ieškovas rėmėsi vėliau, nei buvo pareikštas ieškinys, priimtu Sprendimu Schultz-Hoff, būtent jo 25, 44 ir 45 punktais, iš kurių matyti, kad Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalimi prieštaraujama tam, jog iš darbuotojo, kuriam dėl su sveikata susijusių priežasčių visiškai neįmanoma išnaudoti savo atostogų, būtų atimtos visos teisės į mokamas kasmetines atostogas.
43 Komisija atsako, kad pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnio pirmą pastraipą draudžiama perkelti daugiau nei 12 kasmetinių atostogų dienų, jei iki einamųjų kalendorinių metų pabaigos pareigūnas neišnaudojo savo kasmetinių atostogų dėl su tarnybiniu būtinumu nesusijusių priežasčių.
44 Anot Komisijos, iš teismų praktikos (1970 m. liepos 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Tortora prieš Komisiją, 32/69, 13 ir 14 punktai; minėto Sprendimo Castets prieš Komisiją 28 ir 29 punktai) matyti, kad teisė perkelti kasmetines atostogas atsiranda tik tokiu atveju, kai pareigūnas negalėjo išnaudoti kasmetinių atostogų dienų dėl tarnybiniu būtinumu grindžiamų priežasčių, taigi, kai dėl savo „profesinės veiklos“ jis negalėjo pasinaudoti visomis kasmetinėmis atostogomis. Tačiau kai pareigūnas yra laikinojo nedarbingumo atostogose, jis savaime yra atleistas nuo pareigų atlikimo ir dėl to jis nėra tarnyboje, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnio pirmą pastraipą. Nebūdamas tarnyboje jis a fortiori negali būti laikomas neatvykusiu dėl tarnybinio būtinumo.
45 Aplinkybė, jog pareigūno liga vėliau buvo pripažinta profesine, nedaro įtakos tam, kad šis pareigūnas nebuvo tarnyboje per laikinojo nedarbingumo atostogas ir dėl to jam nebuvo sutrukdyta išnaudoti kasmetines atostogas dėl tarnybinio būtinumo priežasčių, kaip tai suprantama pagal minėtą teismų praktiką.
46 Komisija priduria, kad bet kuriuo atveju pareigūno teisės, susijusios su kompensacija dėl laikinojo nedarbingumo, išsamiai numatytos Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnyje ir jomis negali būti pateisinta jokia papildoma kompensacija už dėl sveikatos priežasčių neišnaudotas kasmetinių atostogų dienas.
47 Šis aiškinimas patvirtintas Administraciniais pranešimais Nr. 66‑2002 ir įgyvendinimo nuostatomis, susijusiomis su atostogomis.
48 Komisija papildomai nurodo, kad nors prie 2006 m. lapkričio 8 d. sprendimo pridėtoje išvadoje Komisijos gydytojas pateikė nuomonę, jog ieškovo liga, kuria ieškovas jau anksčiau sirgo, pasunkėjo dėl pareigų atlikimo, jis taip pat nurodė, kad šio pasunkėjimo nebūtų buvę, jei ne ankstesnė liga. Komisija priduria, kad šiuo klausimu dar nėra priimto galutinio sprendimo pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnį. Tačiau nagrinėjamu atveju Tarnautojų teismas negalėtų nuspręsti dėl šio klausimo, nes pagal nusistovėjusią teismų praktiką Sąjungos teismas negali priimti sprendimo dėl priežastinio ryšio tarp profesinės veiklos ir turtinės ar neturtinės žalos egzistavimo, jei tuo pat metu šis ryšys yra Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnio įgyvendinimo procedūros dalykas ar iš esmės galėtų būti tokios procedūros dalykas (šiuo klausimu žr. 2007 m. gegužės 2 d. Tarnautojų teismo sprendimo Giraudy prieš Komisiją, F‑23/05, 200 punktą).
49 Galiausiai Komisija nurodo, kad ieškovas netvirtina, jog jo ligą lėmė tik 2004 m. profesiniai įvykiai. Atvirkščiai, jis nurodo, kad jo nedarbingumo priežastys atsirado dėl aplinkybių, buvusių jau 2002 ir 2003 metais. Tačiau tarnybinis būtinumas, kaip jis suprantamas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnį, turi būti atsiradęs per einamuosius kalendorinius metus ir dėl jo pareigūnui turėjo būti sukliudyta išnaudoti savo kasmetines atostogos per šiuos metus.
50 Be to, 2010 m. gegužės 31 d. pastabose dėl Sprendimo Schultz-Hoff apimties Komisija nurodo, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnis yra lex specialis, kuris turi būti taikomas pirmiau nei Pareigūnų tarnybos nuostatų 1e straipsnio 2 dalis ir kuris atsižvelgiant į Direktyvą 2003/88 negali būti aiškinamas contra legem. Minėtame 4 straipsnyje nurodyta „tarnybinio būtinumo“ sąvoka negali apimti ligos.
51 Komisija priduria, kad ieškovas nepateikė prieštaravimo dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnio neteisėtumo remdamasis Direktyvos 2003/88 7 straipsniu ir dėl to Tarnautojų teismas negali nagrinėti šio prieštaravimo savo iniciatyva.
52 Komisija papildomai nurodo, kad Direktyvos 2003/88 7 straipsnis susijęs tik su teise į kasmetines atostogas, o ne su šių atostogų perkėlimo ypatumais ir jame nedraudžiamas teisės į kasmetines atostogas, kurios nebuvo išnaudotos per referencinį ar perkėlimo laikotarpį, praradimas. Šiuo apribojimu saugomas Europos ekonominis konkurencingumas.
53 Sprendime Schultz-Hoff Teisingumo Teismas tik nusprendė, kad tai, jog darbuotojas negalėjo išnaudoti visų savo kasmetinių atostogų per perkėlimo laikotarpį, nes jam buvo suteiktos laikinojo nedarbingumo atostogos visą referencinį laikotarpį, ir jų trukmė viršijo nacionalinėje teisėje nustatytą perkėlimo laikotarpį, prieštaravo Direktyvai 2003/88. Ši situacija nėra panaši į šioje byloje nagrinėjamą situaciją, nes Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnyje tokiu atveju, kai kasmetinės atostogos negalėjo būti išnaudotos dėl su sveikata susijusių priežasčių, aiškiai leidžiama perkelti 12 atostogų dienų, kurios sudaro pusę kasmetinių atostogų.
54 Komisija priduria, kad ieškovas, išeidamas iš tarnybos, gavo kompensaciją, lygią pusei jo 2004 m. kasmetinių atostogų ir prorata 2005 m. kasmetinių atostogų. Be to, jis nesirgo visus 2004 m. ir dėl to galėjo panaudoti kasmetinių atostogų dienas, ypač 2003 m. kasmetinių atostogų dienas, kurios jau buvo perkeltos.
– Tarnautojų teismo vertinimas
55 Pirmiausia reikia priminti, kad pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 1e straipsnio 2 dalį „dirbantiems pareigūnams sudaromos darbo sąlygos, atitinkančios reikiamus sveikatos ir saugos standartus, kurie turi būti bent lygiaverčiai minimaliesiems reikalavimams, taikomiems pagal tose srityse, vadovaujantis Sutartimis, patvirtintas priemones“.
56 Remiantis EB 137 straipsnio 2 dalimi priimta Direktyva 2003/88, kaip tai matyti iš jos 1 straipsnio 1 dalies, skirta būtent minimaliems saugos ir sveikatos reikalavimams dėl darbo laiko organizavimo nustatyti.
57 Todėl nesant reikalo šiame etape nagrinėti, kaip reikėtų išspręsti galimą Pareigūnų tarnybos nuostatų ir Sąjungoje nustatytų minimalių darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų koliziją, reikia pripažinti, kad šiuo atveju Komisija privalėjo užtikrinti, jog taikant ir aiškinant atitinkamas Pareigūnų tarnybos nuostatų normas, ypač susijusias su kasmetinėmis atostogomis, būtų laikomasi šių reikalavimų ieškovo atžvilgiu.
58 Šiomis aplinkybėmis prieš nagrinėjant Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnio pirmos pastraipos, kuri, kaip nurodo ieškovas, buvo pažeista, apimtį, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes remiantis Teisingumo Teismo praktika reikia išsiaiškinti taikytinų Direktyvoje 2003/88, ypač jos 7 straipsnyje, įtvirtintų minimalių reikalavimų turinį.
59 Šiuo klausimu pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką kiekvieno darbuotojo teisė į mokamas kasmetines atostogas turi būti laikoma ypatingos svarbos Sąjungos socialinės teisės principu, nuo kurio negalima nukrypti ir kurį kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos turi įgyvendinti laikydamosi aiškiai pačioje direktyvoje nustatytų ribų (šiuo klausimu žr. 2001 m. birželio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo BECTU, C‑173/99, 43 punktą; 2004 m. kovo 18 d. Sprendimo Merino Gómez, C‑342/01, 29 punktą; 2006 m. kovo 16 d. Sprendimo Robinson-Steele ir kt., C‑131/04 ir C‑257/04, 48 punktą ir Sprendimo Schultz-Hoff 22 punktą). Be to, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalyje kiekvienam darbuotojui užtikrinama teisė į kasmetinį mokamų atostogų laikotarpį.
60 Konkrečiai kalbant, Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalyje numatyta valstybių narių pareiga imtis priemonių užtikrinti, kad kiekvienas darbuotojas turėtų teisę į bent keturių savaičių mokamas kasmetines atostogas. Remiantis tuo pačiu straipsniu matyti, kad rūpinantis veiksminga darbuotojo sauga ir sveikatos apsauga turi būti užtikrinta, jog darbuotojas paprastai galėtų gerai pailsėti, nes pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalį teisę į kasmetines atostogas leidžiama pakeisti pinigine kompensacija tik tuo atveju, kai nutraukiami darbo santykiai (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo BECTU 44 punktą; minėto Sprendimo Merino Gómez 30 punktą ir Sprendimo Schultz-Hoff 23 punktą). Be to, Direktyvos 2003/88 7 straipsnis nėra nuostata, nuo kurios pagal šios direktyvos 17 straipsnį būtų aiškiai leidžiama nukrypti.
61 Neginčytina, kad teisė į mokamas kasmetines atostogas darbuotojui suteikiama tam, kad jis pailsėtų ir turėtų laiko pramogoms bei laisvalaikiui. Toks tikslas skiriasi nuo teisės į laikinojo nedarbingumo atostogas tikslo, nes pastarosios darbuotojui suteikiamos tam, kad jis pasveiktų (Sprendimo Schultz-Hoff 25 punktas). Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad pagal 1970 m. birželio 24 d. Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 132 dėl mokamų kasmetinių atostogų (pataisyta), į kurią pagal Direktyvos 2003/88 6 konstatuojamąją dalį reikia atsižvelgti aiškinant šią direktyvą, 5 straipsnio 4 dalį „ <...> nebuvimas darbe dėl nuo suinteresuotojo darbuotojo nepriklausančių priežasčių, pavyzdžiui, dėl laikinojo nedarbingumo atostogų, <...> įskaičiuojamas į darbo stažą“.
62 Iš to, kas pirma pasakyta, Sprendimo Schultz-Hoff 41 punkte Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad, kalbant apie darbuotojų, kuriems teisėtai suteiktos laikinojo nedarbingumo atostogos, teisę į mokamas kasmetines atostogas, kuri pagal Direktyvą 2003/88 suteikiama visiems darbuotojams, valstybė narė negali šiai teisei nustatyti reikalavimo faktiškai būti išdirbusiam šios valstybės teisės aktuose nustatytą referencinį laikotarpį. Taigi nacionaline nuostata, kurioje numatytas pasibaigus referenciniam laikotarpiui neišnaudotų kasmetinių atostogų perkėlimo laikotarpis, iš esmės siekiama kasmetinių atostogų negalėjusiems išnaudoti darbuotojams suteikti papildomą galimybę jomis pasinaudoti (Sprendimo Schultz-Hoff 42 punktas).
63 Iš to matyti, kad nors Direktyvos 20003/88 7 straipsnio 1 dalyje iš principo nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatytas teisės į mokamas kasmetines atostogas praradimas pasibaigus referenciniam ar perkėlimo laikotarpiui, būtina, kad darbuotojui faktiškai būtų suteikta galimybė atitinkamu laikotarpiu pasinaudoti jam direktyva suteikiama teise. Taip tikrai nėra, kai darbuotojui buvo suteiktos atostogos dėl laikinojo nedarbingumo visą referencinį laikotarpį ar dalį jo ir jų trukmė viršijo nacionalinėje teisėje nustatytą perkėlimo laikotarpį.
64 Sprendimo Schultz-Hoff 45 ir 50 punktuose Teisingumo Teismas nusprendė, jog pripažinus, kad konkrečiomis nedarbingumo aplinkybėmis svarbiose nacionalinėse nuostatose, būtent nuostatose, kuriose nustatytas perkėlimo laikotarpis, gali būti numatyta, jog darbuotojas praranda teisę į mokamas kasmetines atostogas, užtikrintą Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalyje, nesuteikus realios galimybės pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas, būtų pažeista pagal šios direktyvos 7 straipsnį kiekvienam darbuotojui tiesiogiai suteikiama socialinė teisė.
65 Galiausiai, kai nuo darbuotojo valios nepriklausančių priežasčių nebegalima išnaudoti mokamų kasmetinių atostogų, Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad darbuotojas turi teisę į piniginę kompensaciją. Pagal Teisingumo Teismo praktiką piniginę kompensaciją, į kurią darbuotojas turi teisę, reikia apskaičiuoti taip, kad šio darbuotojo padėtis prilygtų padėčiai, kurioje jis būtų, jeigu šia teise būtų pasinaudojęs per jo darbo santykių laikotarpį. Iš to išplaukia, kad darbuotojo įprastas darbo užmokestis, kuris yra toks, koks turi būti išsaugotas mokamų kasmetinių atostogų trukmę atitinkančiu poilsio laikotarpiu, taip pat turi lemiamą reikšmę apskaičiuojant piniginę kompensaciją už mokamas kasmetines atostogas, kurios nebuvo išnaudotos iki nutraukiant darbo santykius (Sprendimo Schultz‑Hoff 61 punktas).
66 Nagrinėjamu atveju reikia atsižvelgti į Direktyvą 2003/88, kaip ją išaiškino Teisingumo Teismas, siekiant taikyti ir aiškinti Pareigūnų tarnybos nuostatų normas, susijusias su kasmetinėmis atostogomis, ypač Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnio pirmą ir antrą pastraipas.
67 Iš bylos medžiagos ir ypač iš ieškovui skirto 2005 m. balandžio 14 d. Komisijos Medicinos tarnybos laiško matyti, kad nuo 2004 m. kovo 2 d. ieškovas ištisai buvo laikinojo nedarbingumo atostogose iki jo pripažinimo invalidu 2005 m. balandžio 1 dieną.
68 Reikia konstatuoti, kad taip ieškovas beveik per visus 2004 m. negalėjo pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas. Tam, kad teisės į mokamas kasmetines atostogas apsauga, kaip ji išaiškinta Teisingumo Teismo praktikoje, netaptų visiškai teorinė, akivaizdžiai negalima atsižvelgti į tai, jog ieškovas galėjo pasinaudoti šia teise 2004 m. sausio ir vasario mėnesiais. Be to, Sprendimo Schultz-Hoff 50 ir 51 punktuose Teisingumo Teismas aiškiai nurodė darbuotojo, kuris prieš jam suteikiant ilgas laikinojo nedarbingumo atostogas dirbo dalį referencinio laikotarpio, atvejį ir jį prilygino darbuotojo, kurio laikinojo nedarbingumo atostogos truko visą referencinį laikotarpį ir viršijo nacionalinėje teisėje nustatytą perkėlimo laikotarpį, padėčiai.
69 Darytina išvada, kad iš Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalies matyti, kad iš ieškovo, kurio mediciniškai pateisintas negalėjimas dirbti tęsėsi iki jo pripažinimo invalidu 2005 m. balandžio 1 d., negalima atimti galimybės gauti piniginę kompensaciją už neišnaudotas kasmetines atostogas.
70 Lieka išsiaiškinti, koks yra šios piniginės kompensacijos dydis ir ar nagrinėjamu atveju, kaip nurodo Komisija, Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnyje prieštaraujama tam, kad būtų išmokėta ši kompensacija už neišnaudotų kasmetinių atostogų dienas, viršijančias dienų, kurias leidžiama perkelti, skaičių.
71 Anot Komisijos, vien tarnybiniu būtinumu grindžiamomis priežastimis galima pateisinti daugiau nei 12 kasmetinių atostogų dienų perkėlimą į kitus metus.
72 Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnyje nereguliuojamas nagrinėjamoje byloje iškeltas klausimas, ar reikia perkelti mokamų kasmetinių atostogų dienas, kai per referencinį laikotarpį pareigūnas negalėjo išnaudoti savo kasmetinių atostogų dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, kaip antai susijusių su sveikata.
73 Šiuo teiginiu neprieštaraujama 2007 m. kovo 29 d. Sprendimo Verheyden prieš Komisiją (T-368/04) 61–63 punktams, kuriuose Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnio pirmoje pastraipoje vartojamos „tarnybinio būtinumo“ sąvokos negalima aiškinti kaip apimančios nebuvimą tarnyboje, kuris pateisinamas laikinojo nedarbingumo atostogomis; tas pats pasakytina ir užsitęsusios ligos atveju (taip pat šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Castets prieš Komisiją 33 punktą). Iš tiesų, Pirmosios instancijos teismo pozicija nepagrįsta kokiu nors laikinojo nedarbingumo atostogų prilyginimu tarnybiniu būtinumu pateisinamam nebuvimui tarnyboje, be to, bylos, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Verheyden prieš Komisiją, faktinės aplinkybės neatitinka nagrinėjamos bylos aplinkybių; šioje byloje ieškovas beveik per visą referencinį laikotarpį negalėjo pasinaudoti savo teise į mokamas kasmetines atostogas.
74 Remiantis Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 3 straipsniu, kuriame reguliuojamas kitas ryšio tarp laikinojo nedarbingumo atostogų ir kasmetinių atostogų aspektas, t. y. atvejis, kai pareigūnas suserga per kasmetines atostogas, darytina išvada, kad teisės aktų leidėjas aiškiai atskyrė laikinojo nedarbingumo ir kasmetines atostogas, kurių atitinkami tikslai yra skirtingi, kaip tai matyti iš šio sprendimo 61 punkto.
75 Šiomis aplinkybėmis manytina, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 1e straipsnyje numatytais minimaliais apsaugos ir sveikatos reikalavimais bei, be kita ko, Direktyvos 2003/88 7 straipsniu papildomos Pareigūnų tarnybos nuostatuose įtvirtintos normos, susijusios su atostogomis.
76 Tiesa, kad Direktyvos 2003/88 7 straipsnyje užtikrinamas minimalus keturių savaičių mokamų kasmetinių atostogų laikotarpis, o pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 57 straipsnio pirmą pastraipą Sąjungos pareigūnai gali reikalauti kasmetinių atostogų, trunkančių mažiausiai 24 dienas. Nagrinėjamu atveju ieškovas pirminiame prašyme prašė perkelti į 2005 m. per 2004 m. neišnaudotas 38,5 dienos kasmetinių atostogų, kurios susidarė perkėlus 2003 m. neišnaudotas kasmetinių atostogų dienas (žr. šio sprendimo 16 punktą).
77 Vis dėlto, kadangi Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė 24 dienų kasmetines atostogas pareigūnams, Sprendime Schultz-Hoff Teisingumo Teismo pateiktas Direktyvos 2003/88 7 straipsnio išaiškinimas, susijęs su atvejais, kai darbuotojas negali išnaudoti savo kasmetinių atostogų dėl ilgo nebuvimo darbe dėl ligos, yra visiškai taikomas visoms Pareigūnų tarnybos nuostatų nustatytoms kasmetinėms atostogoms, remiantis Pareigūnų tarnybos nuostatų 1e ir 57 straipsniais, neatsižvelgiant į Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtintus apribojimus, susijusius su galimybe neišnaudotas kasmetines atostogas perkelti į kitus metus.
78 Galiausiai, kalbant apie Komisijos argumentą, pagrįstą būtinybę apsaugoti Europos ekonominį konkurencingumą, pakanka konstatuoti, kad šis argumentas nebuvo niekaip pagrįstas ir jam negalima pritarti.
79 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia daryti išvadą, kad nagrinėjamomis aplinkybėmis Komisija, pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnio pirmą pastraipą atsisakydama perkelti ieškovo dėl ilgų laikinojo nedarbingumo atostogų neišnaudotas kasmetinių atostogų dienas, kurios viršijo 12 dienų, nesilaikė šios nuostatos. Taigi 2007 m. kovo 15 d. sprendimas naikintinas.
Dėl prašymo atlyginti žalą
Šalių argumentai
80 Ieškovas mano, kad remiantis nusistovėjusia teismų praktika jo prašymas dėl žalos atlyginimo priimtinas dėl jo papildomo pobūdžio ieškinio dėl panaikinimo atžvilgiu.
81 Dėl prašymo esmės ieškovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju tarnybinį pažeidimą sudaro ginčijamų sprendimų neteisėtumas. Patirtą žalą sudaro neišmokėta Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnio antroje pastraipoje numatytos kompensacijos, susijusios su ginčijamomis 26,5 dienos, suma ir nuo tada negautos palūkanos. Priežastinis ryšys atsiranda, nes nepriėmus skundžiamų sprendimų atsakovė būtų išmokėjusi mokėtiną sumą.
82 Jei Tarnautojų teismas nuspręstų, kad ginčijami sprendimai yra teisėti, ieškovas prašo atlyginti žalą, patirtą dėl daugelio kitų tarnybinių pažeidimų, kuriuos padarė Komisija, „įskaitant Komijos tarnautojų neteisėtus veiksmus ir OPOCE patirtą priekabiavimą, per [Europos kovos su sukčiavimu tarnybos] atliekamą tyrimą padarytas klaidas, be kita ko, neteisėtą ieškovo neinformavimą, kurį jau patvirtino Europos ombudsmenas, neteisingą ieškovo vertinimą ir jo pareigų nepaaukštinimą, paskyrimą į ieškovui nenaudingą darbo vietą OPOCE bei skunde išsamiai išvardytus neteisėtus atsakovės veiksmus“. Priežastinis ryšys tarp šių tarnybinių pažeidimų ir ieškovo ligos įrodytas gydytojų ataskaitomis ir atsakovės sprendimais. Taigi nagrinėjama liga aiškiai buvo priežastis, dėl kurios ieškovas negalėjo išnaudoti savo kasmetinių atostogų 2004 metais. Vadinasi, reikia atlyginti patirtą žalą, kurią sudaro, be kita ko, pasitenkinimo gyvenimu sumažėjimas dėl to, jog asmuo buvo laikinojo nedarbingumo atostogose, užuot galėjęs pailsėti per savo kasmetines atostogas, ir negalėjimas palikti savo paskyrimo vietos. Patirtą žalą galima atlyginti išmokėjus fiksuotą sumą, kaip tai nustatyta Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnio antroje pastraipoje.
83 Ieškovas nurodo, kad šis papildomas prašymas buvo pateiktas ikiteisminėje procedūroje laikantis Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir paskesniuose straipsniuose įtvirtintų reikalavimų.
84 Komisija neigia, kad ieškovas pateikė prašymą atlyginti žalą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalį dėl atostogų dienų, prarastų dėl Komisijos tariamai neteisingo elgesio, kurį jis, beje, aprašė neišsamiai ir dėl kurio jis tariamai susirgo psichine liga.
85 Bet kokiu atveju ieškinys dėl žalos atlyginimo turi būti atmestas dėl lis pendens, nes jo ligos galimos priežastys yra išsamiai nurodytos ieškinyje, kuris įregistruotas numeriu F‑118/07, Strack prieš Komisiją.
86 Galiausiai ieškinys dėl žalos atlyginimo turi būti atmestas taip pat dėl procedūros pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnį pirmumo.
Tarnautojų teismo vertinimas
87 Iš reikalavimų dėl žalos atlyginimo matyti, kad ieškovas pirmiausia prašo jam taikyti Pareigūnų tarnybos nuostatų V priedo 4 straipsnio antrą pastraipą dėl 2004 m. neišnaudotų 26,5 dienos kasmetinių atostogų.
88 Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad šis prašymas sutampa su priemonėmis, kurių turi imtis Komisija, vykdydama šį sprendimą dėl panaikinimo.
89 Be to, nereikia priimti sprendimo dėl ieškovo papildomai pateikto prašymo atlyginti žalą, jei Tarnautojų teismas atmestų argumentus dėl 2007 m. kovo 15 d. sprendimo.
90 Todėl reikalavimus dėl žalos atlyginimo reikia atmesti kaip neturinčius dalyko.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
91 Pagal Procedūros reglamento 122 straipsnį šio reglamento II dalies 8 skyriaus nuostatos dėl bylinėjimosi išlaidų ir teismo išlaidų taikomos tik Tarnautojų teismo po šio reglamento įsigaliojimo dienos, tai yra 2007 m. lapkričio 1 d., gautose bylose. Su nagrinėjama sritimi susijusios Europos Sąjungos Bendrojo Teismo reglamento nuostatos ir toliau taikomos mutatis mutandis byloms, kurių Tarnautojų teismas nebaigė nagrinėti iki šios dienos.
92 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija iš esmės pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas remiantis ieškovo prašymu.
Remdamasis šiais motyvais,
TARNAUTOJŲ TEISMAS (antroji kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2007 m. kovo 15 d. Europos Komisijos sprendimą atmesti G. Strack prašymą perkelti 2004 m. atostogų dienų likutį.
2. Atmesti likusią ieškinio dalį.
3. Europos Komisija padengia savo ir G. Strack bylinėjimosi išlaidas.
Tagaras | Van Raepenbusch | Rofes i Pujol |
Paskelbta 2011 m. kovo 15 d. viešame posėdyje Liuksemburge.