TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2009 m. vasario 17 d.
Byla F‑51/08
Willem Stols
prieš
Europos Sąjungos Tarybą
„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – 2007 m. pareigų paaukštinimo procedūra – Nuopelnų palyginimas – Akivaizdi vertinimo klaida“
Dalykas: Pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikštas ieškinys, kuriuo W. Stols prašo panaikinti 2007 m. liepos 16 d. Tarybos sprendimą per 2007 m. pareigų paaukštinimo procedūrą neįtraukti jo į AST 11 lygį paaukštintų pareigūnų sąrašą ir 2008 m. vasario 5 d. Tarybos generalinio sekretoriaus pavaduotojo sprendimą atmesti jo skundą, pateiktą remiantis nuo 2004 m. gegužės 1 d. galiojančios redakcijos Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalimi.
Sprendimas: Panaikinti 2007 m. liepos 16 d. ir 2008 m. vasario 5 d. Tarybos sprendimus per 2007 m. pareigų paaukštinimo procedūrą nepaaukštinti ieškovo pareigų jį priskiriant prie AST 11 lygio. Priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.
Santrauka
1. Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – Nuopelnų palyginimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnis)
2. Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – Nuopelnų palyginimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnis)
1. Administracijai pripažinta didelė diskrecija vertinti nuopelnus, į kuriuos turi būti atsižvelgta priimant sprendimą dėl pareigų paaukštinimo pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnį, ribojama būtinybe kandidatų nuopelnus lyginti rūpestingai ir nešališkai, laikantis tarnybos interesų ir vienodo požiūrio principo. Praktiškai šis palyginimas turi būti atliekamas remiantis vienodais pagrindais ir panašiais informacijos šaltiniais. Reikia patikslinti, jog kiekvieną kartą, kai vertinama pareigūno karjera siekiant priimti sprendimą dėl jo pareigų paaukštinimo, būtina atsižvelgti į vertinimo ataskaitą. Šiuo tikslu Paskyrimų tarnyba turi Pareigūnų tarnybos nuostatuose įtvirtintus įgaliojimus atlikti palyginimą, taikydama procedūrą ar metodus, kurie jai atrodo labiausiai tinkami. Iš tiesų lygindama nuopelnus, kaip tai numatyta Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnyje, Paskyrimų tarnyba neprivalo atsižvelgti vien į kandidatų vertinimo ataskaitas, bet taip pat savo vertinimą gali pagrįsti ir kitais jų nuopelnų aspektais, kaip antai informacija apie jų administracinį ir asmeninį statusą, kuri galėtų patikslinti remiantis vien vertinimo ataskaita atliktą vertinimą.
Be to, vertinimo metodas lyginant pareigūnų, kurių pareigos gali būti paaukštintos, analitinių vertinimų vidurkį su jų atitinkamų generalinių direktoratų analitinių vertinimų vidurkiu taip pat yra teisėtas, kai tokiu metodu siekiama pašalinti skirtingų vertintojų subjektyvų vertinimą.
Kadangi nuopelnai yra lemiamas veiksnys sprendžiant klausimą dėl kiekvieno paaukštinimo, į amžių ir tarnybos stažą galima atsižvelgti tik papildomai, išskyrus atvejus, jeigu pareigūnų nuopelnai yra vienodi; šiuo atveju jie gali būti lemiamas veiksnys.
(žr. 28–32 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1976 m. liepos 1 d. Sprendimo de Wind prieš Komisiją, 62/75, Rink. p. 1167, 17 punktas; 1992 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Moritz prieš Komisiją, C‑68/91 P, Rink. p. I‑6849, 16 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1993 m. lapkričio 25 d. Sprendimo X prieš Komisiją, T‑89/91, T‑21/92 ir T‑89/92, Rink. p. II‑1235, 49 ir 50 punktai; 1993 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Tsirimokos prieš Parlamentą, T‑76/92, Rink. p. II‑1281, 21 punktas; 1995 m. liepos 13 d. Sprendimo Rasmussen prieš Komisiją, T‑557/93, Rink. VT p. I‑A‑195 ir II‑603, 20 ir 30 punktai; 1996 m. vasario 29 d. Sprendimo Lopes prieš Teisingumo Teismą, T‑280/94, Rink. VT p. I‑A‑77 ir II‑239, 138 punktas; 1996 m. gruodžio 12 d. Sprendimo X prieš Komisiją, T‑130/95, Rink. VT p. I‑A‑603 ir II‑1609, 45 punktas; 1997 m. spalio 21 d. Sprendimo Patronis prieš Tarybą, T‑168/96, Rink. VT p. I‑A‑299 ir II‑833, 35 punktas; 1998 m. kovo 5 d. Sprendimo Manzo-Tafaro prieš Komisiją, T‑221/96, Rink. VT p. I‑A‑115 ir II‑307, 18 punktas; 1999 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Oliveira prieš Parlamentą, T‑157/98, Rink. VT p. I‑A‑163 ir II‑851, 35 punktas; 2000 m. vasario 24 d. Sprendimo Jacobs prieš Komisiją, T‑82/98, Rink. VT p. I‑A‑39 ir II‑169, 36–39 punktai; 2000 m. spalio 3 d. Sprendimo Cubero Vermurie prieš Komisiją, T‑187/98, Rink. VT p. I‑A‑195 ir II‑885, 59 ir 85 punktai; 2002 m. liepos 11 d. Sprendimo Perez Escanilla prieš Komisiją, T‑163/01, Rink. VT p. I‑A‑131 ir II‑717, 36 punktas; 2003 m. kovo 19 d. Sprendimo Tsarnavas prieš Komisiją, T‑188/01–T‑190/01, Rink. VT p. I‑A‑95 ir II‑495, 97 punktas; 2003 m. balandžio 9 d. Sprendimo Tejada Fernández prieš Komisiją, T‑134/02, Rink. VT p. I‑A‑125 ir II‑609, 42 punktas; 2003 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo Callebaut prieš Komisiją, T‑241/02, Rink. VT p. I‑A‑215 ir II‑1061, 22 ir 23 punktai; 2005 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Casini prieš Komisiją, T‑132/03, Rink. VT p. I‑A‑253 ir II‑1169, 53–57 punktai.
2. Priimant sprendimą nepaaukštinti pareigūno pareigų dėl to, kad šio pareigūno nuopelnai mažesni už pareigūnų, kurių pareigos buvo paaukštintos, nuopelnus, nors nuopelnų aspektai, į kuriuos administracija atsižvelgė taikydama naujas pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnio normas, t. y. vertinimo ataskaitos, kalbos žinios, vykdytų pareigų lygis, akivaizdžiai paneigia šį motyvą, buvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida.
(žr. 36–41 punktus)