EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2010 m. gegužės 11 d.(*)

„Viešoji tarnyba — Pareigūnai — Tarnautojų teismo jurisdikcija — Priimtinumas — Asmens nenaudai priimtas aktas — Deliktinė atsakomybė — Informacijos nutekinimas į spaudą — Nekaltumo prezumpcijos principas — Neturtinė žala — Sprendimas pradėti drausminę procedūrą — Akivaizdi vertinimo klaida — Pareiga suteikti pagalbą — Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnis“

Byloje F‑30/08

dėl pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikšto ieškinio

Fotios Nanopoulos, buvęs Europos Komisijos pareigūnas, gyvenantis Itzig (Liuksemburgas), iš pradžių atstovaujamas advokato V. Christianos, vėliau – advokatų V. Christianos, D. Gouloussis ir V. Vlassi,

ieškovas,

prieš

Europos Komisiją, iš pradžių atstovaujamą J. Currall ir K. Herrmann, vėliau – J. Currall ir K. Herrmann, padedamų advokatų E. Bourtzalas ir I. Antypas,

atsakovę,

TARNAUTOJŲ TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas S. Gervasoni (pranešėjas), teisėjai H. Kreppel ir I. Rofes i Pujol,

posėdžio sekretorius R. Schiano, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2009 m. lapkričio 18 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

1        2008 m. vasario 28 d. Tarnautojų teismo kanceliarijai pateiktu ieškiniu F. Nanopoulos prašo, kad iš Europos Bendrijų Komisijos dėl pažeidimų, kuriuos ji padarė būdama atsakinga už jo situaciją ir karjerą, jam būtų priteistas 850 000 eurų tariamai patirtos neturtinės žalos atlyginimas.

 Teisinis pagrindas

2        Pagal Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) 24 straipsnį:

„Bendrijos padeda visiems pareigūnams, ypač ieškiniuose dėl bet kurio asmens, kuris grasina, įžeidinėja arba šmeižia ar išreiškia savo pyktį, arba kenkia asmeniui ar turtui, kuris, atsižvelgiant į jo postą ar pareigas, priklauso nuo jo arba jo šeimos nario.

Jos solidariai atlygina žalą, kurią tokiais atvejais patyrė pareigūnas, jeigu pareigūnas žalą padarė arba netyčia ar dėl didelio neatsargumo ir negalėjo gauti kompensacijos iš žalą padariusio asmens.“

3        Pareigūnų tarnybos nuostatų 87 straipsnyje, galiojusiame, kai prieš ieškovą buvo pradėta drausminė procedūra, numatyta:

„Paskyrimų tarnyba turi teisę, pareigūno tiesioginio viršininko pasiūlymu arba savo iniciatyva, nepasikonsultavus su Drausmės komisija, pareikšti įspėjimą raštu arba papeikimą. Prieš imantis tokių veiksmų, išklausomas atitinkamas pareigūnas.

Baigus IX priede numatytą drausminį procesą, paskyrimų tarnyba imasi kitų priemonių. Išklausiusi atitinkamą pareigūną, šį procesą pradeda paskyrimų tarnyba.“

4        Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo dėl drausminės procedūros 1 straipsnio redakcijoje, taikomoje šios bylos aplinkybėms, numatyta:

„Paskyrimų tarnyba pateikia Drausmės komisijai pranešimą, kuriame aiškiai išdėstomi su drausmės pažeidimu susiję faktai ir, tam tikrais atvejais, su jais susijusios aplinkybės.

Pranešimas perduodamas Drausmės komisijos pirmininkui, kuris apie tai praneša komisijos nariams ir kaltinamam pareigūnui.“

5        Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 4 straipsnio pirmos pastraipos redakcijoje, taikomoje šios bylos aplinkybėms, numatyta:

„Kaltinamam pareigūnui suteikiama ne mažiau kaip 15 dienų nuo drausminę procedūrą inicijuojančio pranešimo gavimo pasirengti gynybai.“

6        2002 m. vasario 19 d. Komisija priėmė sprendimą dėl administracinių tyrimų ir drausminių procedūrų atlikimo (2002 m. balandžio 25 d., Administraciniai pranešimai Nr. 33‑2002, toliau – 2002 m. vasario 19 d. sprendimas).

7        2002 m. vasario 19 d. sprendimo konstatuojamosiose dalyse pažymėta:

„1.      Reikia padidinti administracinių tyrimų ir drausminių procedūrų veiksmingumą ir spartą, atsižvelgiant į kiekvieno atvejo sudėtingumą ir įrodinėjimo reikalavimus.

2.      Reikia įsteigti Komisijos Tyrimų ir drausmės tarnybą, kad administraciniai tyrimai būtų atliekami nešališkai, nuosekliai ir profesionaliai, taip pat kad Paskyrimų tarnybai būtų parengtos drausminės bylos.

3.      Reikia priimti procedūros taisykles, susijusias su administracinių tyrimų pradžia ir atlikimu.

<…>

5.      Reikia užtikrinti pusiausvyrą tarp administracinio veiksmingumo ir atitinkamo pareigūno teisės į gynybą.

6.      Reikia sustiprinti prevenciją ir skaidrumą drausmės klausimais.“

8        2002 m. vasario 19 d. sprendimo 1 straipsniu įsteigta Tyrimų ir drausmės tarnyba (IDOC).

9        To paties sprendimo 2 straipsnyje, be kita ko, numatyta, kad IDOC atlieka administracinius tyrimus personalo ir administracijos generalinio direktoriaus prašymu, pritarus generaliniam sekretoriui, ir kad ji parengia drausmines procedūras Paskyrimų tarnybai.

10      2002 m. vasario 19 d. sprendimo 5 straipsnis susijęs su tyrimų pradžia ir atlikimu. Jo 1 dalyje numatyta, kad generaliniai direktoriai ir tarnybų vadovai gali prašyti personalo ir administracijos generalinio direktoriaus, pritarus generaliniam sekretoriui, pradėti administracinį tyrimą. Pagal šio straipsnio 5 dalį su administraciniu tyrimu galbūt susijęs pareigūnas apie tyrimo pradžią turi būti informuotas kuo greičiau ir jis turi teisę, iki baigiamas tyrimas ir parengiama ataskaita, išsakyti pastabas dėl išvadų, jei jose konstatuojami su juo susiję faktai.

11      Pagal 2002 m. vasario 19 d. sprendimo 6 straipsnį tais atvejais, kai tyrimui būtinas visiškas konfidencialumas, generalinis sekretorius, pritarus personalo ir administracijos generaliniam direktoriui, gali sustabdyti pareigos paprašyti pareigūną išsakyti savo nuomonę vykdymą.

12      Aptariamo sprendimo 7 straipsnyje „Pareigūnų teisės“ numatyta:

„1. Paskyrimų tarnyba pateikdama ataskaitą supažindina suinteresuotąjį pareigūną su preliminariais kaltinimais, kuriuos ji jam pareiškia pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 87 straipsnį, ir išklauso pareigūną dėl ataskaitos.

2. Pareigūnų tarnybos nuostatų 87 straipsnyje numatytu išklausymu siekiama leisti Paskyrimų tarnybai įvertinti faktų, kuriais kaltinimas suinteresuotasis pareigūnas, rimtumą remiantis jo per klausymą pateikiamais paaiškinimais ir nuspręsti, ar jam reikia taikyti drausmines priemones ir ar reikia kreiptis į Drausmės komisiją prieš taikant tokias priemones.

<…>“

13      2000 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba priėmė reglamentą (EB) Nr. 45/2001 dėl asmenų apsaugos Bendrijos institucijoms ir įstaigoms tvarkant asmens duomenis ir laisvo tokių duomenų judėjimo (OL L 8, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 26 t., p. 102). Pagal šio reglamento septintą konstatuojamąją dalį asmenys, kuriuos reikia apsaugoti, yra tie asmenys, kurių asmens duomenis Bendrijos institucijos ar įstaigos tvarko bet kuriuo tikslu, pavyzdžiui, dėl to, kad jie dirba tose institucijose ar įstaigose.

14      Reglamento Nr. 45/2001 2 straipsnyje „Apibrėžimai“ numatyta:

„Šiame reglamente:

a)       „asmens duomenys“ – bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu (toliau – duomenų subjektas), kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienu ar keliais asmeniui būdingais fizinio, fiziologinio, protinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiais;

b)       „asmens duomenų tvarkymas“ (toliau – tvarkymas) – bet kuris su asmens duomenimis atliekamas vienkartinis ar daugkartinis veiksmas, toks kaip rinkimas, užrašymas, rūšiavimas, saugojimas, adaptavimas ar keitimas, atgaminimas, paieška, naudojimas, atskleidimas perduodant, platinant ar kitu būdu padarant juos prieinamus, lyginimas ar sujungimas, tvarkymo sustabdymas, trynimas ar naikinimas, nepaisant to, ar tokie veiksmai atliekami automatiniu būdu ar ne;

<…>“

15      Pagal Reglamento Nr. 45/2001 4 straipsnį „Duomenų kokybė“:

„1. Asmens duomenys turi būti:

a) tvarkomi sąžiningai ir teisėtai;

<…>

2. Duomenų valdytojas turi užtikrinti, kad būtų laikomasi 1 dalies nuostatų.“

16      Reglamento Nr. 45/2001 5 straipsnyje „Teisėtas tvarkymas“ numatyta:

„Asmens duomenys gali būti tvarkomi tik tuo atveju, jeigu:

a)       juos reikia tvarkyti, kad visuomenės labui būtų vykdoma užduotis vadovaujantis Europos Bendrijų steigimo sutartimis arba kitais jomis remiantis priimtais teisės aktais, arba teisėtai įgyvendinant Bendrijos institucijos ar įstaigos arba trečiosios šalies, kuriai atskleidžiami duomenys, įgaliojimus; arba

<…>

d)      duomenų subjektas nedviprasmiškai duoda sutikimą; arba

e)      tvarkyti reikia siekiant apsaugoti gyvybinius duomenų subjekto interesus.“

 Faktinės bylos aplinkybės

17      Ieškovas Komisijos pareigūnu buvo paskirtas 1983 m. sausio 1 d. Nuo 1983 m. lapkričio mėn. iki 2003 m. sausio mėn. jis ėjo direktoriaus pareigas Eurostate. Nuo 2003 m. sausio mėn. iki jo išėjimo į pensiją 2006 m. kovo 1 d. jis buvo vyriausiasis patarėjas Personalo ir administracijos generaliniame direktorate (GD).

18      2002 m. spalio 25 d. H. M. Tillack, Vokietijos žurnalo Stern žurnalistas, nusiuntė B., Eurostato pareigūnui, vokiečių kalba parašytą elektroninį laišką, kuriame iškeltas klausimas „Greek connection?“. Šiame laiške H. M. Tillack nurodė, kad norintys išlikti nežinomi Eurostato pareigūnai kaltino ieškovą tuo, kad jis, vykdydamas direktoriaus pareigas, būtent nuspręsdamas sudaryti sutartis, palankumą teikė Graikijos įmonių interesams. Šiuo laišku Eurostato buvo prašoma išreikšti nuomonę dėl su šiais kaltinimais susijusių 18 klausimų. H. M. Tillack, be kita ko, paprašė, kad Eurostatas jam nurodytų, kaip jis atsakė į šiuos kaltinimus ir dėl kokių priežasčių nusprendžiant sudaryti sutartis pagal Supcom programą 1995, 1996, 1997 ir 1998 m. dominavo Graikijos įmonės.

19      Tą pačią dieną šį elektroninį laišką kartu su šių 18 klausimų vertimu į anglų kalbą B. persiuntė Eurostato generaliniam direktoriui, ieškovui ir kitam Eurostato direktoriui.

20      2002 m. spalio 30 d. konfidencialiu raštu, skirtu Eurostato generaliniam direktoriui, ieškovas pranešė, kad jis atmeta visus šiame klausimyne nurodytus kaltinimus, pažymėdamas, kad jie yra melagingi ir šmeižikiški, ir paprašė Komisijos išsiaiškinti pateiktus klausimus bei atskleisti „nežinomų kaltintojų“ pavardes. Prie šio rašto buvo pridėti ieškovo atsakymai į 18 pateiktų klausimų.

21      2002 m. spalio 28 ir 29 d. Eurostate buvo surengti vidaus susirinkimai siekiant parengti Komisijos atsakymus į H. M. Tillack klausimus. Komisijos teigimu, per vieną iš šių susirinkimų Eurostato generalinis direktorius išreiškė pageidavimą, kad būtų atliktas viešųjų pirkimų sutarčių sudarymo pagal Supcom programą 1995–1998 m. A direktorate, kuriam vadovavo ieškovas, vidaus auditas. Iš 2002 m. spalio 31 d. dokumento, pridėto prie atsiliepimo, aišku, kad Eurostato vidaus audito grupei tą dieną pavesta parengti „mini ataskaitą“.

22      2002 m. lapkričio 7 d., ketvirtadienį, H. M. Tillack nusiuntė B. naują elektroninį laišką. Šiame laiške jis nurodė, kad jei Eurostatas neatsakys į jo klausimus iki lapkričio 11 d., pirmadienio, jis bus priverstas savo straipsnyje, kurį turi pabaigti iki šios datos, pacituoti tik paneigiantį laišką, kurį jam atsiuntė ieškovas, ir parašyti, kad Eurostatas nepaneigė nė vieno iš jo ankstesniame laiške nurodytų kaltinimų. Šiame 2002 m. lapkričio 7 d. elektroniniame laiške H. M. Tillack Eurostatui pateikė papildomus keturis klausimus, kuriuose buvo pabrėžti įtarimai dėl to, kad ieškovas teikė palankumą savo krikštasūnio Av. įsteigtai įmonei.

23      Tą pačią 2002 m. lapkričio 7 d. Komisija pranešė ieškovui, kad vykdydama mobilumo politiką ji numato jį perkelti į Eurostato generalinio direktoriaus vyriausiojo patarėjo pareigas.

24      2002 m. lapkričio 11 d. konfidencialiu raštu ieškovas Eurostato generaliniam direktoriui nurodė, kad Av. iš tiesų yra jo krikštasūnis, bet jo įmonė, su kuria ieškovas neturi jokių finansinių sąsajų, nebuvo sudariusi sutarčių nei su ieškovo direktoratu, nei su Eurostatu apskritai. Šiame rašte jis pažymėjo, kad Av. dirbo kaip universiteto ekspertas tyrimų projekte „STAT‑Object“, bet ieškovas nedarė jokios įtakos Av. naudai vykdant procedūras, susijusias su šiuo tyrimų projektu. Šio rašto pabaigoje ieškovas paprašė Komisijos neatidėliotinai jam suteikti pagalbą taikant Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį.

25      Kitu 2002 m. lapkričio 11 d. konfidencialiu raštu, prie kurio buvo pridėti H. M. Tillack 2002 m. spalio 25 d. ir 2002 m. lapkričio 7 d. „klausimynai“, ieškovas, remdamasis Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsniu, paprašė Personalo ir administracijos generalinio direktorato (GD) generalinio direktoriaus suteikti Komisijos pagalbą. Šiame rašte jis atkreipė dėmesį į žalos, kuri kiltų jo profesiniam ir socialiniam gyvenimui paskelbus straipsnį su jam mestais kaltinimais, pavojų.

26      2002 m. lapkričio 11 d. Komisija perdavė H. M. Tillack atsakymus į jo pateiktus klausimus.

27      Komisijos teigimu, šio sprendimo 21 punkte nurodytas vidaus auditas buvo atliktas laikotarpiu nuo 2002 m. spalio 31 d. iki 2002 m. gruodžio 11 d., o už jį buvo atsakinga D., Eurostato Vidaus audito skyriaus vadovė. Iš bylos medžiagos matyti, kad vidaus auditas buvo vykdomas po to, kai Komisija atsakė į H. M. Tillack klausimus.

28      2002 m. lapkričio 13 d. žurnalo Stern interneto svetainėje paskelbtas H. M. Tillack straipsnis vokiečių kalba „Graikas ieško graikų?“. Šiame straipsnyje, be kita ko, buvo nurodyta:

„Europos statistikos tarnybai Eurostatui nepavyksta atrasti ramybės. Po kelių skandalų pirmiausia dėl klaidingos statistikos, vėliau dėl kaltinimų sukčiavimu ir galiausiai – dėl įtarimų dėl pareigūno korupcijos Eurostatas vėl turi atsakyti į nepatogius klausimus. Tai susiję su galimu sutarčių su Graikijos įmonėmis dominavimu, o už tai atsakingas [Fotios] Nanopoulos, Eurostato direktorius – graikas.

Eurostato, kuriam vadovauja generalinis direktorius Yves Franchet, vadovybei spaudimas nemažėja. Kaip nurodė Franz‑Hermann Brüner, Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) vadovas, OLAF jau atlieka tyrimą dėl visos „grupės bylų“ Eurostate. Europos profesinė sąjunga „Action & Defence“ skrajutėse kelia siaubingą klausimą: Ar Eurostatui vadovauja „korupcijos tinklas“?

<...>

„Šmeižtas“

Iš tiesų kai kurioms valstybėms sudaryti sutartis sekasi ypač gerai, pavyzdžiui, Graikijos bendrovės dažnai tvarkosi geriau nei jų konkurentės iš Vokietijos. <...>“

29      2002 m. lapkričio 14 d. Liuksemburgo laikraštyje Le Quotidien paskelbtas straipsnis pavadinimu „Nauja sumaištis Eurostate“. Šiame straipsnyje rašyta, kad ieškovas buvo „nušalintas nuo pareigų“ ir paskirtas Eurostato generalinio direktoriaus vyriausiuoju patarėju. Straipsnyje taip pat buvo pažymėta:

„Remiantis mūsų šaltiniais, Europos kovos su sukčiavimu institucijos OLAF pareigūnai nustatė, kad A direktoratas, kuris, be kita ko, analizuoja su informacine industrija susijusį sektorių, sudarė daugybę sutarčių su Graikijos bendrovėmis ir kur kas mažiau su kitų valstybių bendrovėmis.

Vokietijos žurnalo Stern paklaustas [Fotios] Nanopoulos griežtai paneigė, kad graikams buvo „sąmoningai teiktas palankumas“.“

30      2002 m. lapkričio 15 d. laišku Komisija paprašė Liuksemburgo laikraščio Le Quotidien atsakymo teisės dėl minėtame straipsnyje nurodytos klaidingos ir šmeižikiškos informacijos. Šiame laiške Komisija pirmiausia pažymėjo, kad teiginys, jog F. Nanopoulos buvo nušalintas nuo pareigų, yra visiškai neteisingas ir šmeižikiškas. Iš tiesų, Komisijos teigimu, dėl jo paprasčiausiai priimtas sprendimas, susijęs su mobilumu, taikomas keturiolikai direktorių, kurie užima tas pačias pareigas daugiau nei penkerius metus, remiantis 2000 m. gruodžio mėn. šiais klausimais priimtais Komisijos sprendimais, kurie pirmiausia buvo pritaikyti generalinių direktorių mobilumui. Taigi F. Nanopoulos vyriausiuoju patarėju Personalo ir administracijos GD buvo paskirtas objektyviomis ir skaidriomis sąlygomis. Be to, Komisija teigia, kad laikraščio teiginiai, jog OLAF nustatė, kad Graikijos įmonėms teiktas palankumas sudarant sutartis, yra neparemti įrodymais ir jais nepagrįstai abejojama F. Nanopoulos garbe. Galiausiai Komisija pažymėjo, kad dėl palankumo teikimo nacionaliniu pagrindu ji pateikė kelis atsakymus Stern žurnalistui H. M. Tillack. Tačiau remiantis šiais atsakymais negalima daryti išvados, kad Graikijos įmonėms teiktas palankumas Eurostato A direktoratui sudarant sutartis Supcom projektų srityje.

31      2002 m. lapkričio 20 d. L’Investigateur paskelbė straipsnį pavadinimu „ES[,] Nanopoulos vištoje, dedančioje auksinius kiaušinius, sukčiavimų ir pažeidimų daugėja“.

32      Šiame straipsnyje nurodyta:

„Trejus metus L’Investigateur atkreipia dėmesį į akivaizdų piktnaudžiavimą įgaliojimais, sukčiavimą ir nepotizmą Europos statistikos direktorate [Eurostate], įkurtame Kirchberge. Atlikus [OLAF] tyrimą, viena iš karštų nepotizmo bylų galiausiai buvo perduota teismui, šiuo atveju – teritorinę jurisdikciją turinčiam Liuksemburgo teismui, kuris (o tai yra skaidrumo ir tiesos požiūriu blogas ženklas) dar neišnagrinėjo stambių piktnaudžiavimų įgaliojimais, dėl kurių kreiptasi 1999 m. tiriant Perry ir Perrylux bylą, dėl kurios galiausiai žlugo Santer Komisija.

Nauja teismo byla susijusi su direktoriaus graiko, išmesto iš Eurostato už tai, kad teikė akivaizdų palankumą savo tautiečiams priklausančioms bendrovėms, machinacijomis. Jis jau buvo pašalintas iš konkurso komitetų dėl to, kad perdavė egzamino klausimus pareigūno graiko žmonai. Visa tai vyko visiems žinant [įskaitant ir du buvusius Eurostato vadovus], kurie abu yra Robert Goebbels, dabartinio Europos Parlamento nario ir buvusio <...> Santer vyriausybės ministro socialisto, puikūs draugai. [Fotios] Nanopoulos, žinoma, neigia visus šiuos su juo susijusius kaltinimus, o Eurostato sukčiai lieka ištikimi Cresson taktikai ir šaukia apie žurnalistų manipuliacijas ir Europai priešiškas piktas spekuliacijas. Susidūrus su tokiu direktoriumi kyla pavojus iš tiesų tapti Europos atžvilgiu priešiškai nusiteikusiam, juolab kad pirmtako principams ištikima R. Prodi Komisija šią bylą gardina taip prastai virškinamu europiniu padažu.

Nanopoulos skubotai buvo paskirtas „vyriausiuoju patarėju“ kitame direktorate <...>. Tai įprasta procedūra siekiant nušalinti aukštą pareigūną nuo pareigų ir vykdyti tyrimą kartu išsaugant teisę į gynybą. <...>

Komisija slepia skandalą, teigdama, kad rotacijos principu pagrįstas direktorių perkėlimas buvo seniai numatytas, o tai tiesa teoriniu ir bendru požiūriu, tačiau ne šiuo konkrečiu atveju. <...>

Taigi gali būti, kad F. Nanopoulos ex officio bus išleistas į ankstyvą pensiją ir taip išvengs persekiojimo <...>“

33      Per 2002 m. gruodžio 11 d. įvykusį susirinkimą audito ataskaitos projektas buvo pateiktas Eurostato generaliniam direktoriui, kuris nusprendė dar apsvarstyti priemones, kurių reikia imtis (tęsti auditą taikant ginčo procedūrą, galbūt kreiptis į OLAF), ir šiame etape nenusprendė dėl tolesnių veiksmų, susijusių su projektu.

34      2002 m. gruodžio 20 d. laišku Komisija pranešė ieškovui apie sprendimą dėl jo 2002 m. lapkričio 11 d. prašymo suteikti pagalbą. Ji nurodė, pirma, kad ji žurnalistui H. M. Tillack pateikė išsamius atsakymus į minėtus klausimynus, kuriais ieškovas išteisinamas, ir, antra, kad ji savo iniciatyva paprašė ir 2002 m. lapkričio 18 d. gavo atsakymo teisę Liuksemburgo laikraštyje Le Quotidien po to, kai buvo paskelbtas straipsnis, kuriame išreiškiamos abejonės dėl ieškovo geros reputacijos, nurodant panašius į H. M. Tillack kaltinimus.

35      Tą pačią 2002 m. gruodžio 20 d. Komisija perkėlė ieškovą į Personalo ir administracijos GD vyriausiojo patarėjo pareigas. Šis sprendimas įsigaliojo nuo 2003 m. sausio 16 d. Ieškovui buvo pavestos specialios pareigos administracinės reformos srityje, konkrečiai susijusios su „benchmarching“ ir statistine analize santykyje su reformos proceso „monitoring“, atsižvelgiant į plėtros pasekmes.

36      2003 m. gegužės 21 d. naujas Eurostato generalinis direktorius pradėjo eiti pareigas. Tą pačią dieną D. perdavė ieškovui vidaus audito ataskaitos projekto kopiją.

37      2003 m. birželio 12 d. D. oficialiai paprašė ieškovo jai pateikti savo galimas pastabas dėl šio ataskaitos projekto.

38      Ieškovas pateikė administracijai savo pastabas 2003 m. birželio 24 d. elektroniniu laišku.

39      2003 m. birželio 27 d. ryte D. ir vidaus audito grupė, kuri rengė projekto ataskaitą, per darbo susirinkimą apsvarstė ieškovo pastabų reikšmingumą ir buvo numatytas atsakymo į šias pastabas projektas. Vis dėlto D., nelaukdama grupės parengto ataskaitos projekto, 12 val. 01 min. generaliniam direktoriui elektroniniu laišku pranešė, kad ieškovo pastabos dėl vidaus audito ataskaitos projekto yra netinkamos. 14 val. 23 min. vidaus audito grupė elektroniniu paštu nusiuntė D. atsakymo į ieškovo pastabas projektą. Tačiau šis projektas nebuvo nei užbaigtas, nei perduotas Eurostato generaliniam direktoriui. Beje, ieškovui šis atsakymo projektas taip pat nebuvo perduotas, o apie jį jis sužinojo tik gavęs Komisijos atsiliepimą šioje byloje.

40      2003 m. liepos 8 d. D. laišku audito ataskaita kartu su ieškovo pastabomis buvo perduota naujam Eurostato generaliniam direktoriui. Šiame laiške D. pažymėjo, kad audito ataskaitos projekto, kuris perduotas ieškovui 2003 m. gegužės 21 d., pavadinimas pakeistas į pavadinimą „Kai kurių aspektų, susijusių su Supcom (1995–1998) programa, 2002 m. lapkričio mėn. žurnalistui pateikus klausimus Eurostatui, tyrimas“, kad šis tyrimas paremtas informacija, kurią ji turėjo per faktinių aplinkybių tyrimą, ir kad detalesnio tyrimo ji negalėjo atlikti dėl jos buvusio ir esamo darbo krūvio. Šioje ataskaitoje padaryta bendra išvada:

„Tyrimas atliktas konkrečiai dėl žurnalisto [H. M. Tillack] pateiktų klausimų ir jame remtasi išskirtinai biudžeto duomenimis bei medžiaga, kurią pateikė atitinkamas direktoratas.

Apskritai pažymėtina, kad iš mūsų atliktų darbų išplaukiančios išvados neleidžia pagrįsti F. Nanopoulos ir Eurostato argumentų, kuriais ginamasi nuo šių išorės kaltinimų.“

41      2003 m. liepos 8 d. laišku, kuris Personalo ir administracijos GD gautas 2003 m. liepos 9 d., kaip tą patvirtina šio dokumento registracijos antspaudas, Eurostato generalinis direktorius perdavė audito ataskaitą minėto GD generaliniam direktoriui Reichenbach, kad šis imtųsi, jo nuomone, reikalingų priemonių ieškovo atžvilgiu.

42      Tą pačią 2003 m. liepos 9 d. Komisijos pirmininko pavaduotojas nusprendė prieš ieškovą pradėti drausminę procedūrą remdamasis tuo, kad, pirma, ieškovas sudarydamas viešųjų pirkimų sutartis neprieštaravo arba leido, kad vertinimo procesai nebūtų skaidrūs, nes Viešųjų pirkimų ir sutarčių patariamojo komiteto ataskaitose pateikti vertinimo metodai neatitiko realiai taikytų metodų, ir, antra, neprieštaravo arba leido, kad pagal sutartį su įmone Planistat jam asmeniškai artimas ekspertas, o ne iš pradžių konkurso dalyvio siūlytas ekspertas dalyvautų tyrimo, nesusijusio su sutartimi, kurios pagrindu buvo „patvirtinas mokėjimas“, atlikimo projekte, nors tarpinė tyrimo ataskaita dar net nebuvo parengta. Priimdama šį sprendimą Komisija pasirėmė, pirma, 2003 m. liepos 7 d. Komisijos Vidaus audito tarnybos tarpine ataskaita ir, antra, 2003 m. liepos 8 d. Eurostato Vidaus audito tarnybos ataskaita.

43      2003 m. liepos 10 d. laikraštyje The Financial Times buvo paskelbtas straipsnis anglų kalba „R. Prodi imasi veiksmų, kad būtų atskleistas skandalas Eurostate“, kuriame rašyta apie tai, kad nustatytas labai rimtas finansinis skandalas Eurostate, ir apie įvairias priemones, kurių ėmėsi Komisija, kad visiškai išsiaiškintų šį skandalą. Straipsnyje nurodyta ieškovo pavardė ir pažymėta, kad prieš jį, kaip ir prieš Eurostato generalinį direktorių bei generalinio direktoriaus pavaduotoją, pradėta drausminė procedūra.

44      2003 m. liepos 11 d. laikraštyje Le Monde buvo paskelbtas straipsnis, kurio turinys buvo panašus į minėto Financial Times straipsnio turinį.

45      2003 m. liepos mėnesį Graikijos spaudoje taip pat buvo rašyta apie kaltinimus ieškovui.

46      2003 m. liepos 15 d. ieškovas paprašė Personalo ir administracijos GD generalinio direktoriaus jam skirti Komisijos pagalbą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį, teigdamas, kad straipsniu Financial Times neteisėtai pakenkta jo reputacijai. Konkrečiai ieškovas teigė, kad šiame straipsnyje klaidingai susietas „finansinis skandalas Eurostate“, kuriame dalyvavo kiti du šios tarnybos aukšto lygio vadovai, ir su juo susijusi procedūra. Ieškovo nuomone, straipsnio turinys, be to, rodo, kad Komisijos tarnybos susijusios su informacijos nutekinimu, nors Komisija privalėjo užtikrinti vykstančios drausminės procedūros konfidencialumą. Jis visų pirma Komisijos reikalavo, kad ši išplatintų pranešimą spaudai, kuriame būtų pažymėta, jog jis visiškai nesusijęs su „finansiniu skandalu Eurostate“.

47      2003 m. liepos 21 d. laišku ieškovas pateikė naują prašymą suteikti pagalbą, kurio turinys iš esmės buvo toks pat kaip ir liepos 15 d. prašymo, šį kartą nurodydamas ne tik straipsnį Financial Times, bet ir straipsnį Monde.

48      2003 m. liepos 22 d. Komisija vidaus audito ataskaitą perdavė OLAF, kuri 2003 m. liepos 23 d. nusprendė dėl ieškovo pradėti vidaus tyrimą dėl įtarimų, susijusių su favoritizmu sudarant viešųjų pirkimų sutartis, už kurias buvo atsakingas direktoratas, kuriam jis vadovavo.

49      2003 m. rugsėjo 9 d. ieškovas nusiuntė Komisijos pirmininkui laišką, kuriame pirmiausia ginčijo vidaus audito ataskaitos, kuria remiantis buvo priimtas sprendimas pradėti prieš jį drausminę procedūrą, parengimo sąlygas.

50      Atsakydamas į Tarnautojų teismo per posėdį pateiktą klausimą, ieškovas teigė, o Komisija to nepaneigė, kad į minėtą 2003 m. rugsėjo 9 d. laišką nebuvo atsakyta.

51      2003 m. rugsėjo 22 d. Komisija sustabdė drausminę procedūrą, iki paaiškės OLAF vidaus tyrimo rezultatai.

52      2003 m. spalio 1 d. ieškovui nusiųstu laišku Komisija nusprendė, pirma, nepatenkinti naujų 2003 m. liepos 15 ir 21 d. ieškovo pateiktų prašymų suteikti pagalbą ir, antra, palaukti, kol bus baigti Eurostate atliekami tyrimai, kad prireikus imtųsi veiksmų ir priimtų galutinį sprendimą dėl prašymų suteikti pagalbą.

53      2004 m. spalio 5 d. laišku OLAF pranešė ieškovui apie sprendimą užbaigti dėl jo pradėtą vidaus tyrimą ir apie tai, kad galutinė tyrimo ataskaita perduota Komisijos generaliniam sekretoriui. Šioje galutinėje ataskaitoje buvo pažymėta, kad OLAF nusprendė baigti bylą nesiimdama tolesnių veiksmų, nes nebuvo atskleisti jokie ieškovo padaryti pažeidimai.

54      2004 m. spalio 26 d. laišku ieškovui Komisijos pirmininko pavaduotojas, susipažinęs su OLAF vidaus tyrimo rezultatais, pranešė, kad reikia užbaigti drausminę procedūrą, ir informavo ieškovą, kad šis sprendimas jo prašymu gali būti įtrauktas į jo asmens bylą.

55      2004 m. spalio 27 d. Komisija savo Komunikacijos GD Midday Express interneto svetainėje išplatino pranešimą spaudai anglų kalba, kuriame buvo pažymėta:

„Komisija nusprendė užbaigti [prieš ieškovą], buvusį Eurostato direktorių, pradėtą drausminę procedūrą. Europos Sąjungos kovos su sukčiavimu institucijai OLAF atlikus detalų tyrimą nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima pateisinti 2003 m. liepos 9 d. pradėtos drausminės procedūros tęsimą. Komisija nori pabrėžti, kad užbaigiant bylą [ieškovas], patyręs Komisijos pareigūnas, turintis ilgalaikę nepriekaištingą reputaciją, išteisinamas dėl kaltinimų, susijusių su tariamais pažeidimais, kurie buvo išnagrinėti per tyrimą.“

56      2005 m. spalio 12 d. laišku Komisijos pirmininkas pranešė ieškovui, kad jis ketina priimti sprendimą dėl jo atstatydinimo vadovaudamasis tarnybos interesais Pareigūnų tarnybos nuostatų 50 straipsnyje numatytomis sąlygomis.

57      Kadangi nebuvo laisvų ieškovui tinkamų pareigų Komisijos tarnybose, Paskyrimų tarnyba 2006 m. sausio 17 d. sprendimu atstatydino ieškovą nuo 2006 m. kovo 1 d. dėl tarnybos interesų ir išmokėjo Pareigūnų tarnybos nuostatų 50 straipsnio nuostatose numatytą kompensaciją.

58      2007 m. vasario 1 d. laišku ieškovas pateikė prašymą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalį, kuriuo pareikalavo 1 mln. eurų kompensacijos.

59      2007 m. birželio 7 d. Komisija atmetė šį prašymą.

60      Be to, ieškovas prašė pateikti galutinę OLAF tyrimo ataskaitą. 2007 m. birželio 13 d. Komisija patenkino šį prašymą ir tiesiogiai ieškovui perdavė šios ataskaitos kopiją.

61      2007 m. rugpjūčio 28 d. ieškovas pateikė skundą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį.

62      2007 m. gruodžio 19 d. sprendimu Komisija atmetė šį skundą.

 Procesas ir šalių reikalavimai

63      Ieškovas Tarnautojų teismo prašo:

–        priteisti iš Komisijos 850 000 eurų patirtos neturtinės žalos atlyginimą, į šią sumą įskaičiuotas ir sveikatai padarytos žalos atlyginimas,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas,

–        kaip liudytojus apklausti Koopman, Portal ir D.,

–        nurodyti Komisijai pateikti, pirma, visą OLAF ataskaitą ir, antra, visus dokumentus, galinčius įrodyti, kad Eurostato Vidaus audito tarnyba atliko patikrinimus nuo 2002 m. lapkričio mėn. iki 2003 m. gegužės mėn.

64      Komisija Tarnautojų teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovo bylinėjimo išlaidas.

65      Dublike ieškovas nurodė, kad jis atsisako reikalavimo atlyginti sveikatai padarytą žalą.

66      Tarnautojų teismas, taikydamas proceso organizavimo priemonę, pareikalavo, kad Komisija pateiktų pranešimą spaudai, kurį ji išplatino 2003 m. liepos 9 d. (toliau – 2003 m. liepos 9 d. pranešimas spaudai). Šiame pranešime spaudai, be kita ko, nurodyta, jog Komisija mano, kad, atsižvelgiant į jos jau turimas ataskaitas, finansus reglamentuojantys teisės aktai buvo rimtai pažeisti, kad drausminės procedūros buvo pradėtos prieš tris Eurostato pareigūnus ir kad su įmone Planistat sudarytos sutartys sustabdytos, kol atliekami tyrimai.

67      Per posėdį, atsakydama į Tarnautojų teismo klausimą, Komisija patvirtino, kad ieškovas yra vienas iš trijų pareigūnų, kurie nurodyti 2003 m. liepos 9 d. pranešime spaudai kaip pareigūnai, prieš kuriuos pradėta drausminė procedūra.

 Dėl bylos pobūdžio ir Tarnautojų teismo jurisdikcijos

1.     Šalių argumentai

68      Ieškovas nurodo, jog jis siekia, kad Komisija atlygintų žalą pagal EB 288 straipsnio antrą pastraipą (po pakeitimo – SESV 340 straipsnio antra pastraipa), nes ji pažeidė keletą taisyklių, suteikiančių ieškovui teises kaip piliečiui ir kaip Komisijos pareigūnui Eurostate.

69      Komisija teigia, kad ieškinys grindžiamas ieškiniu dėl deliktinės atsakomybės, kuris, atsižvelgiant į tai, jog ginčas kilęs tarp tarnautojo ir jį įdarbinusios institucijos, gali būti pateiktas ne pagal EB 288 straipsnio (po pakeitimo – SESV 340 straipsnio antra pastraipa) nuostatas, o tik pagal EB 236 straipsnio (po pakeitimo – SESV 270 straipsnis) nuostatas ir Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsnius.

2.     Tarnautojų teismo vertinimas

70      Remiantis EB 225 straipsnio (po pakeitimo – SESV 256 straipsnis), EB 235 straipsnio (po pakeitimo – SESV 268 straipsnis) ir EB 288 straipsnio antros pastraipos (po pakeitimo – SESV 340 straipsnio antra pastraipa) nuostatomis, aišku, kad Europos Sąjungos Bendrasis Teismas yra bendrasis teismas, pirmąja instancija nagrinėjantis ieškinius, kuriais siekiama, kad būtų pripažinta Sąjungos deliktinė atsakomybė už žalą, kurią, atlikdami savo pareigas, padaro jos institucijos ar jų tarnautojai.

71      Pagal EB 236 straipsnį (po pakeitimo – SESV 270 straipsnis) ir pagal Teisingumo Teismo statuto I priedo 1 straipsnį Tarnautojų teismas turi jurisdikciją pirmąja instancija spręsti tarnautojų ir Sąjungos ginčus. Tuo remdamasis Tarnautojų teismas nagrinėja ginčus tarp pareigūno ir institucijos, kurioje jis dirba ar dirbo, kuriais siekiama žalos atlyginimo, kai ji kyla dėl suinteresuotojo asmens ir institucijos darbo santykių (pagal analogiją žr., be kita ko, 1975 m. spalio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Meyer‑Burckhardt prieš Komisiją, 9/75, Rink. p. 1171, 7 punktą; 2002 m. birželio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mellone prieš Komisiją, T‑187/01, Rink. VT p. I‑A‑81 ir II‑389, 74 ir 75 punktus; 2003 m. liepos 15 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Barbé prieš Parlamentą, T‑371/02, Rink. VT p. I‑A‑183 ir II‑919, 36 ir 38 punktus ir 2004 m. spalio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sanders ir kt. prieš Komisiją, T‑45/01, Rink. p. II‑3315, 54 ir 57 punktus).

72      Nagrinėjamu atveju ieškovas remiasi savo, kaip privataus asmens ir kaip pareigūno, statusu ir reikalauja, kad Komisija atsakytų pagal EB 288 straipsnio (po pakeitimo – SESV 340 straipsnis) nuostatas už neteisėtus veiksmus, kuriuos ji atliko jo atžvilgiu nuo 2002 m. spalio mėn. iki 2006 m. sausio mėn.

73      Tačiau iš bylos medžiagos ir iš vienodos per posėdį šalių išsakytos nuomonės akivaizdu, kad ši byla patenka į EB 236 straipsnio (po pakeitimo – SESV 270 straipsnis) ir į Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 bei 91 straipsnių taikymo sritį, nes nurodoma žala išskirtinai kilo iš tarp ieškovo ir Komisijos susiklosčiusių darbo santykių. Ieškovas per posėdį taip pat pažymėjo, kad jo ieškinyje pateikta nuoroda į EB 288 straipsnį (po pakeitimo – SESV 340 straipsnis) skirta tik esminėms sąlygoms, kuriomis, jo nuomone, kyla administracijos deliktinė atsakomybė, priminti.

74      Taigi reikia ex officio pripažinti, kad ieškinys iš tiesų buvo pateiktas remiantis EB 236 straipsniu (po pakeitimo – SESV 270 straipsnis) ir Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 bei 91 straipsniais (minėto Sprendimo Mellone prieš Komisiją 74 ir 75 punktai ir minėto Sprendimo Sanders prieš Komisiją 42 punktas).

 Dėl priimtinumo

1.     Šalių argumentai

75      Pirmiausia Komisija teigia, kad ieškinys yra nepriimtinas, nes ieškovas per Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalyje nustatytus terminus neginčijo sprendimų, kuriais buvo atmesti jo pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį pateikti prašymai suteikti pagalbą.

76      Antra, Komisija teigia, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo taip pat yra nepriimtinas, nes jis nebuvo pateiktas per protingą terminą. Ji pažymi, kad Bendrijos teismai nusprendė, jog nors Pareigūnų tarnybos nuostatai nenumato jokių senaties terminų dėl institucijų deliktinės atsakomybės jų tarnautojams, vis dėlto ieškinys dėl žalos atlyginimo turėjo būti pateiktas per protingą terminą. Nustatant šį protingą terminą pagal analogiją turi būti taikomas Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnis, numatantis penkerių metų senaties terminą. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad aplinkybės, kurias nurodo ieškovas pagrįsdamas savo prašymą dėl žalos atlyginimo, susiklostė anksčiau nei prieš penkerius metus, ieškinys yra nepriimtinas.

77      Trečia, Komisija teigia, kad ieškovas negali ginčyti 2003 m. liepos 9 d. sprendimo, kuriuo ji nusprendė pradėti drausminę procedūrą, teisėtumo, nes tai parengiamasis dokumentas, kuris negali būti ieškinio dalykas. Be to, ieškovas nėra suinteresuotas ginčyti šio dokumento teisėtumo, nes procedūra buvo užbaigta nesiimant tolesnių veiksmų 2004 m. spalio 26 d. sprendimu.

78      Ketvirta, Komisija mano, kad pagrįsdamas savo reikalavimus dėl žalos atlyginimo ieškovas negali pasiremti 2002 m. gruodžio 20 d. sprendimo dėl jo paskyrimo į kitas pareigas ir 2006 m. sausio 17 d. sprendimo dėl atstatydinimo iš pareigų neteisėtumu, nes jis dėl šių sprendimų panaikinimo nepareiškė ieškinio per nustatytą apskundimo terminą.

79      Ieškovas savo ruožtu teigia, kad jo ieškinys yra visiškai priimtinas. Iš tiesų juo nėra skundžiami sprendimai atsisakyti suteikti pagalbą, bet tai yra reikalavimas atlyginti dėl Komisijos veiksmų patirtą žalą.

80      Per posėdį ieškovas nurodė, kad net ir darant prielaidą, jog ieškiniu ginčijami Komisijos sprendžiamieji teisės aktai, šie aktai ir kiti nei sprendimas veiksmai, kuriais kaltinama administracija, yra nedaloma visuma ir procesas. Tokiu atveju ieškinio dėl atsakomybės priimtinumui negali būti keliamas reikalavimas pateikti skundą ar ieškinį dėl kiekvieno atskirai priimto akto.

81      Be to, ieškovas teigia, kad senaties terminas, taikytinas ieškiniams dėl žalos atlyginimo, kuriuos pateikia pareigūnas savo institucijai, yra Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnyje nustatytas penkerių metų terminas. Nagrinėjamu atveju šis terminas nepasibaigęs, nes jis pradedamas skaičiuoti tik nuo 2004 m. spalio 27 d., kai buvo išplatintas Komisijos pranešimas spaudai Midday Express. Bet kuriuo atveju terminas nėra pasibaigęs, net jei būtų atsižvelgta į pirmuosius 2002 m. spalio mėn. padarytus Komisijos pažeidimus, nes ieškinys dėl žalos atlyginimo buvo pateiktas 2007 m. vasario 1 d.

82      Ieškovas mano, kad protingo termino sąvoka ir tai, kad senaties terminą nustato teismas, o ne teisės aktų leidėjas, prieštarauja teisinio saugumo principui. Bet kuriuo atveju ieškovas nagrinėjamu atveju laikėsi teismų praktikoje nustatyto protingo termino, nes reikalavimas dėl žalos atlyginimo buvo pateiktas per 27 mėn. skaičiuojant nuo paskutinio įvykio, dėl kurio jam padaryta žala.

2.     Tarnautojų teismo vertinimas

 Dėl nepriimtinumo pagrindo, susijusio su Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsnių nuostatose numatytos ikiteisminės procedūros nesilaikymu

83      Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniais nustatytoje teisių gynimo priemonių sistemoje ieškinys dėl žalos atlyginimo, kuris yra savarankiška teisių gynimo priemonė, palyginti su ieškiniu dėl panaikinimo, yra priimtinas, tik jeigu prieš jį pareiškiant buvo įvykdyta Pareigūnų tarnybos nuostatuose numatytas nuostatas atitinkanti ikiteisminė procedūra. Ši procedūra skiriasi atsižvelgiant į tai, ar žalą, kurią prašoma atlyginti, lėmė asmens nenaudai priimtas aktas Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalies prasme, ar ją lėmė kiti nei sprendimas administracijos veiksmai. Pirmuoju atveju suinteresuotasis asmuo per nustatytą terminą turi kreiptis į paskyrimų tarnybą, apskųsdamas atitinkamą aktą. Tačiau antruoju atveju administracinė procedūra turi būti pradėta pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalį paduodant prašymą dėl žalos atlyginimo. Tik aiškus arba implicitiškas šio prašymo atmetimas reiškia asmens nenaudai priimtą sprendimą, kuris gali būti apskųstas, ir tik aiškiai arba implicitiškai atmetus šį skundą Tarnautojų teismui gali būti pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo (1991 m. rugsėjo 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Marcato prieš Komisiją, T‑5/90, Rink. p. II‑731, 49 ir 50 punktai, taip pat 1996 m. birželio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Y prieš Teisingumo Teismą, T‑500/93, Rink. VT p. I‑A‑335 ir II‑977, 64 punktas).

84      Ieškovas paprašė Tarnautojų teismo vertinant ieškinio priimtinumą grįžti prie teismo praktikoje daromo sprendžiamojo teisės akto ir kito nei sprendimas veiksmo atskyrimo klausimo dėl to, kad šis atskyrimas nėra reikšmingas šiame ginče. Jo nuomone, įvairūs aktai ir veiksmai, už kuriuos jis prašo atlyginti žalą, yra nedaloma visuma, ir jis pagrįsdamas savo reikalavimus atlyginti žalą turi teisę ginčyti visus šią visumą sudarančius aktus ir veiksmus per protingą terminą, skaičiuojamą nuo paskutinio akto ar veiksmo, o Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių terminas nuo pranešimo apie sprendžiamuosius aktus, kuriuo jis remiasi, jam negali būti taikomas.

85      Vis dėlto tokiems argumentams negali būti pritarta.

86      Žinoma, teismų praktikoje kelis kartus buvo pripažinta, kad ieškovas, kiek tai susiję su sudėtingu procesu, susidedančiu iš kelių nepriklausomų aktų, neprivalo pateikti tiek skundų, kiek procese priimta aktų, kurie jam gali būti nenaudingi. Atvirkščiai, atsižvelgiant į šį sudėtingą procesą sudarančių aktų sąsajas, buvo pripažinta, kad ieškovas gali pasiremti ankstesnių aktų neteisėtumu pagrįsdamas ieškinį, pareikštą dėl paskutinio iš jų (šiuo klausimu žr. 1965 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimą Ley prieš Komisiją, 12/64 ir 29/64, Rink. p. 143; 1995 m. rugpjūčio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Noonan, C‑448/93 P, Rink. p. I‑2321, 17 punktą ir 1996 m. rugsėjo 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Marx Esser ir Del Almo Martinez prieš Parlamentą, T‑182/94, Rink. VT p. I‑A‑411 ir II‑1197, 37 punktą).

87      Vis dėlto ši teismų praktika susijusi tik su asmens nenaudai priimtais, glaudžiai tarpusavyje susijusiais aktais. Be to, tai principo, pagal kurį aktas gali būti ginčijamas tik per nustatytą apskundimo terminą, išimtis, kuri, kaip ir bet kuri kita išimtis, turi būti aiškinama griežtai.

88      Tačiau nagrinėjamoje byloje veiksmai ir aktai, kuriais remiasi ieškovas, atsižvelgiant į jų didelę įvairovę ir į reikšmę (aktai, susiję su pareiga suteikti pagalbą, su drausminės procedūros pradėjimu, su asmens duomenų nutekinimu, su kategoriją atitinkančių užduočių neskyrimu ir t. t.), negali būti vertinami kaip sudėtingo proceso dalys. Be to, pripažinus, kad šie aktai gali būti ginčijami pasibaigus nustatytam įprastam apskundimo terminui, būtų prieštaraujama teisinio saugumo reikalavimui. Taigi, kadangi kiekvienas nurodytas aktas turi būti atskiro ieškinio teismui dalykas, siekiant įvertinti ieškovo pateikto ieškinio dėl žalos atlyginimo priimtinumą, reikia kiekvienam iš jų taikyti 83 punkte nurodytus principus.

89      Nagrinėjamu atveju prieš pateikdamas Tarnautojų teismui šį ieškinį ieškovas 2007 m. vasario 1 d. pateikė prašymą dėl žalos atlyginimo remdamasis Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalimi, vėliau, 2007 m. rugpjūčio 28 d., pateikė skundą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą dėl 2007 m. birželio 7 d. sprendimo, kuriuo atmestas jo prašymas dėl žalos atlyginimo. Taigi ieškovas, prieš pateikdamas ieškinį Tarnautojų teismui, pradėjo ikiteisminę procedūrą, taikytiną prašymui atlyginti kitais nei sprendimas administracijos veiksmais padarytą žalą.

90      Siekiant nustatyti, ar ieškovo atlikta ikiteisminė procedūra buvo teisėta, reikia išnagrinėti, ar žala, kurios atlyginimo reikalaujama, padaryta kitais nei sprendimas administracijos veiksmais. Šiuo tikslu ieškovas nurodo keturias pažeidimų grupes: įvairius Komisijos pareigos suteikti pagalbą pažeidimus, sprendimo paskirti į kitas pareigas neteisėtumą, sprendimo pradėti drausminę procedūrą neteisėtumą ir įvairius kitus Komisijos veiksmus.

91      Tačiau pažymėtina, kad ieškovas nepateikė reikalavimų dėl žalos atlyginimo, pagrįstų 2006 m. sausio 17 d. sprendimo atstatydinti iš pareigų neteisėtumu. Taigi Komisijos dėl tokių reikalavimų pateiktas ir su Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniuose numatytos ikiteisminės procedūros pažeidimu susijęs nepriimtinumo pagrindas yra netinkamas.

 Dėl prašymo atlyginti žalą, grindžiamo tuo, kad Komisija pažeidė pareigą suteikti pagalbą

92      Ieškovas prašo atlyginti žalą, padarytą dėl to, kad Komisija pažeidė pareigą suteikti pagalbą, kuri numatyta Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnyje. Grįsdamas savo reikalavimą ieškovas pirmiausia nurodo, kad Komisijos aiškūs sprendimai, priimti jam pateikus prašymus suteikti pagalbą, neteisėti, be to, Komisija neteisėtai vėlavo priimti sprendimus šiuo klausimu, galiausiai Komisija savo iniciatyva nesuteikė pagalbos po to, kai buvo paskelbti jį kaltinantys straipsniai.

93      Dėl sprendimų, susijusių su pareiga suteikti pagalbą, Sąjungos teismai nuolat pripažįsta, kad šie sprendimai yra asmens nenaudai priimti aktai (kiek tai susiję su aiškiais sprendimais atsisakyti suteikti pagalbą, žr., be kita ko, 2007 m. rugsėjo 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Combescot prieš Komisiją, T‑249/04, Rink. VT p. I‑A‑2‑181 ir II‑A‑2‑1219, 32 punktą; kiek tai susiję su implicitiškais sprendimais atsisakyti suteikti pagalbą, žr. 1997 m. lapkričio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ronchi prieš Komisiją, T‑223/95, Rink. VT p. I‑A‑321 ir II‑879, 25–31 punktus; kiek tai susiję su nepakankamais sprendimais suteikti pagalbą, žr. 1993 m. spalio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Caronna prieš Komisiją, T‑59/92, Rink. p. II‑1129, 100 punktą).

94      Nagrinėjamu atveju ginčijamu laikotarpiu Komisija priėmė įvairius aiškius sprendimus, susijusius su jos pareiga suteikti pagalbą ieškovui.

95      2002 m. gruodžio 20 d. laišku Komisija pranešė ieškovui apie sprendimus, kurie buvo priimti dėl jo prašymo suteikti pagalbą, pateikto 2002 m. lapkričio 11 d., po to, kai H. M. Tillack, Vokietijos savaitraščio žurnalistas, Komisijai nusiuntė du klausimynus, kuriuose abejojama ieškovo garbe ir profesine reputacija. Ji pažymėjo, kad, pirma, ji šiam žurnalistui pateikė detalų atsakymą į minėtus klausimynus ir paneigė kaltinimus ieškovui ir, antra, paskelbtus straipsnį, kuriame abejojama ieškovo gera reputacija ir keliami panašūs į H. M. Tillack kaltinimai, ji savo iniciatyva paprašė atsakymo teisės Liuksemburgo laikraštyje Le Quotidien ir ją gavo 2002 m. lapkričio 18 d.

96      2003 m. spalio 1 d. Komisija nusprendė, pirma, nepatenkinti naujų ieškovo prašymų suteikti pagalbą, pateiktų 2003 m. liepos 15 ir 21 d., po to, kai įvairiuose Europos laikraščiuose pasirodė straipsniai, kuriuose nurodyta ieškovo pavardė ir kuriuose jis siejamas su finansiniu skandalu Eurostate, ir, antra, palaukti, kol bus baigti Eurostate atliekami tyrimai, kad prireikus imtųsi veiksmų.

97      2004 m. spalio 27 d. Midday Express išplatintu pranešimu spaudai Komisija, vykdydama savo pareigą suteikti pagalbą, nusprendė supažindinti visuomenę su savo sprendimu užbaigti ieškovui iškeltą drausminę procedūrą, gavusi OLAF tyrimo, susijusio su neteisėtais veiksmais, kuriais jis kaltinamas, rezultatus (pagal analogiją žr. 1987 m. spalio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo d. M. prieš Tarybą ir ESK, 108/86, Rink. p. 3933, 6 punktą ir minėto Sprendimo Carrona prieš Komisiją 93–96 punktus).

98      Neginčytina, kad ieškovas per Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsnyje numatytus terminus nepareiškė ieškinio dėl šių įvairių sprendimų panaikinimo, nesvarbu, ar tai implicitiniai, ar aiškūs sprendimai atsisakyti suteikti pagalbą, ar sprendimai suteikti pagalbą, kurie, jo nuomone, nepakankami. Dėl asmens nenaudai priimtų aktų, kaip buvo pažymėta anksčiau, ieškovas negali pateikti reikalavimų, kuriais prašoma atlyginti tokiais aktais padarytą žalą (1989 m. vasario 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bossi prieš Komisiją, 346/87, Rink. p. 303, 32 punktas ir 1993 m. liepos 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Moat prieš Komisiją, T‑20/92, Rink. p. II‑799, 46 punktas).

99      Kita vertus, kalbant apie tariamus Komisijos vėlavimus priimti sprendimus dėl jos pareigos suteikti pagalbą ir pranešti apie savo sprendimą, reikia priminti, kad Bendrijos teismai teigia, jog vėlavimas iš principo nėra asmens nenaudai priimtas aktais (kiek tai susiję su vėlavimu parengti vertinimo ataskaitą, žr., be kita ko, 1994 m. gruodžio 1 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ditterich prieš Komisiją, T‑79/92, Rink. VT p. I‑A‑289 ir II‑907, 66 punktą ir 2006 m. liepos 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Andrieu prieš Komisiją, T‑285/04, Rink. VT p. I‑A‑2‑161 ir II‑A‑2‑775, 135 punktą). Tai reiškia, kad ieškovas, pagrįsdamas savo reikalavimus dėl žalos atlyginimo, gali pasiremti minėtais vėlavimais, nes nagrinėjamu atveju dėl jų buvo laikytasi Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos dviejų etapų ikiteisminės procedūros.

100    Be to, kadangi šie reikalavimai dėl žalos atlyginimo, grindžiami tariamu Komisijos pareigos neatidėliotinai imtis priemonių pažeidimu, neturi tiesioginio ryšio su Komisijos aiškių sprendimų, priimtų taikant Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį, turiniu, aplinkybė, kad ieškovas neginčijo šių sprendimų per nustatytus terminus, nereiškia, jog reikalavimai dėl žalos atlyginimo yra nepriimtini (1972 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Heinemann prieš Komisiją, 79/71, Rink. p. 579, 6 ir 7 punktai; 1991 m. sausio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Latham prieš Komisiją, T‑27/90, Rink. p. II‑35, 36–38 punktai ir 2007 m. vasario 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Wunenburger prieš Komisiją, T‑246/04 ir T‑71/05, Rink. VT p. I‑A‑2‑21 ir II‑A‑2‑131., 46–50 punktai).

101    Galiausiai, kalbant apie Komisijos pagalbos nesuteikimą jos iniciatyva, reikia pažymėti, kad Bendrijos teismai pripažino, jog iš principo pareigūnas, manantis, kad gali pasiremti Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsniu, turi pateikti prašymą suteikti pagalbą institucijai, kurioje jis dirba. Tik tam tikros ypatingos aplinkybės gali įpareigoti instituciją be išankstinio suinteresuotojo asmens prašymo tik savo iniciatyva suteikti konkrečią pagalbą. Jei tokių aplinkybių nėra, institucijos pagalbos nesuteikimas savo iniciatyva jos pareigūnams ir tarnautojams nėra asmens nenaudai priimtas aktas (1986 m. birželio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sommerlatte prieš Komisiją, 229/84, Rink. p. 1805, 20 punktas; 2008 m. gruodžio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Belgija ir Komisija prieš Genette, T‑90/07 P ir T‑99/07 P, Rink. p. II‑3859, 100–102 punktai; 2006 m. gegužės 31 d. Tarnautojų teismo nutarties Frankin ir kt. prieš Komisiją, F‑91/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑25 ir II‑A‑1‑83, 24 punktas).

102    Nagrinėjamu atveju ieškovas arba atsakovas nenurodė jokios ypatingos aplinkybės, kuri galėtų pateisinti tai, kad Komisija savo iniciatyva imtųsi priemonių po to, kai ieškovas apkaltintas įvairiuose straipsniuose spaudoje. Todėl Komisijos pagalbos nesuteikimas savo iniciatyva paskelbus straipsnius spaudoje yra kitas nei sprendimas aktas, kurį ieškovas gali ginčyti pateikdamas šį ieškinį dėl žalos atlyginimo.

 Dėl prašymo atlyginti žalą, pagrįsto sprendimo dėl paskyrimo į kitas pareigas neteisėtumu

103    Ieškovas pateikia reikalavimą dėl žalos atlyginimo, kuriuo siekiama, kad būtų kompensuota už netinkamą profesinį įvertinimą, kurį jis patyrė dėl jo priėmus sprendimą, susijusį su paskyrimu į kitas pareigas.

104    Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, net jei paskyrimas į kitas pareigas neturi poveikio materialiniams interesams arba pareigūno padėčiai, atsižvelgiant į nagrinėjamų pareigų pobūdį ir aplinkybes paskyrimu gali būti padaryta žala ieškovo neturtiniams interesams ir ateities perspektyvoms, nes kai kurios pareigų, nors ir tos pačios kategorijos, palyginti su kitomis, paaukštinimo perspektyvos gali būti geresnės dėl atliekamų funkcijų pobūdžio. Paskyrimas neišvengiamai daro poveikį suinteresuotojo pareigūno administracinei padėčiai, nes dėl jo yra pakeičiamos jo pareigų atlikimo sąlygos ir jų pobūdis. Atsižvelgiant į tai, negalima a priori teigti, kad tokia priemonė negali būti nenaudinga asmeniui, kuriam ji skirta (šiuo klausimu žr., be kita ko, 1973 m. birželio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo Kley prieš Komisiją, 35/72, Rink. p. 679, 4 punktą; 1980 m. gegužės 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Kuhner prieš Komisiją, 33/79 ir 75/79, Rink. p. 1677, 13 punktą; 1981 m. gegužės 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Kindermann prieš Komisiją, 60/80, Rink. p. 1329, 8 punktą; 1996 m. lapkričio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ojha prieš Komisiją, C‑294/95 P, Rink. p. I‑5863, 58 punktą; 1995 m. liepos 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ojha prieš Komisiją, T‑36/93, Rink. VT p. I‑A‑161 ir II‑497, 42 punktą ir 1997 m. birželio 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Forcat Icardo prieš Komisiją, T‑73/96, Rink. VT p. I‑A‑159 ir II‑485, 16 punktą).

105    2002 m. gruodžio 20 d. Komisijos pirmininkas paskyrė ieškovą į kitas pareigas. Iki to buvęs Eurostato A direktorato direktoriumi, jis buvo paskirtas į Personalo ir administravimo GD vyriausiuoju patarėju, kuriam pavesta vykdyti konkrečias užduotis administracinės reformos srityje, be kita ko, susijusias su administracinėmis struktūromis, „benchmarching“ ir statistine analize santykyje su reformos proceso „monitoring“, atsižvelgiant į plėtros pasekmes.

106    Šis sprendimas paskirti į kitas pareigas, atsižvelgiant į tai, kad pakeistos su paskyrimu susijusių pareigų atlikimo sąlygos ir pobūdis, turėjo poveikio ieškovo teisinei padėčiai, todėl tai yra asmens nenaudai priimtas aktas.

107    Kadangi ieškovas neginčijo šio sprendimo per Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniuose numatytus terminus, jis negali vėliau pareikšti ieškinio, kuriuo reikalaujama atlyginti šiuo aktu padarytą žalą, kaip tą ne kartą pažymėjo Bendrijos teismai (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Moat prieš Komisiją 46 punktą ir 1998 m. gegužės 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo W prieš Komisiją, T‑78/96 ir T‑170/96, Rink. VT p. I‑A‑239 ir II‑745, 158 punktą).

 Dėl prašymo atlyginti žalą, grindžiamo sprendimo pradėti drausminę procedūrą neteisėtumu

108    Pagal nusistovėjusią teismo praktiką paskyrimų tarnybos sprendimas pradėti drausminę procedūrą yra tik parengiamasis procedūros etapas. Jis iš anksto nenustato galutinės administracijos pozicijos ir todėl negali būti laikomas asmens nenaudai priimtu sprendimu Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio prasme. Taigi jis gali būti skundžiamas tik papildomai, nagrinėjant ieškinį dėl galutinio drausminio sprendimo, priimto pareigūno nenaudai (2003 m. kovo 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Pessoa e Costa prieš Komisiją, T‑166/02, Rink. VT p. I‑A‑89 ir II‑471, 37 punktas ir 2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Franchet ir Byk prieš Komisiją, T‑48/05, Rink. p. II‑1585, 340 punktas).

109    Pareigūnas, kuris per Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsnyje nustatytus terminus nepareiškė ieškinio dėl jo nenaudai priimto akto panaikinimo, negali pateikdamas prašymą atlyginti šiuo aktu padarytą žalą ištaisyti šio trūkumo ir taip užsitikrinti naujo ieškinio pateikimo termino. Taip pat yra ir tuomet, kai ieškinio nepateikimas susijęs ne su pačiu asmens nenaudai priimtu aktu, o su jo parengiamuoju aktu, kuris taip pat galėjo būti papildomai veiksmingai apskųstas pareiškiant ieškinį dėl šio akto (1996 m. vasario 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Lopes prieš Teisingumo Teismą, T‑547/93, Rink. VT p. I‑A‑63 ir II‑185, 174 ir 175 punktai).

110    Be to, buvo nuspręsta, kad sprendimas, kuriuo Paskyrimų tarnyba užbaigia drausminę procedūrą, nėra asmens, prieš kurį tokia procedūra pradėta, nenaudai priimtas aktas Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsnių prasme, nes tokio sprendimo rezoliucinė dalis negali pakeisti šio pareigūno teisinės padėties (1992 m. gruodžio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Di Rocco prieš CES, T‑8/92, Rink. p. II‑2653, paskelbto ištraukomis, 27 punktas).

111    Iš ankstesniuose trijuose punktuose nurodytos teismo praktikos aišku, kad taikytina ikiteisminė procedūra, siekiant gauti žalos, padarytos priėmus sprendimą pradėti drausminę procedūrą, atlyginimą, priklauso nuo galutinio administracijos priimto sprendimo pobūdžio.

112    Kai pradėta drausminė procedūra baigiama sprendimu asmens nenaudai, pareigūnas gali pasiremti sprendimo pradėti šią procedūrą neteisėtumu tik pagrįsdamas skundą, kuris per Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniuose nustatytus skundo pateikimo bei ieškinio pareiškimo terminus tiesiogiai pateikiamas dėl sprendimo, priimto asmens nenaudai po šios procedūros.

113    Tačiau, kai administracija priima sprendimą užbaigti drausminę procedūrą nesiimdama tolesnių veiksmų, šis sprendimas nėra asmens nenaudai priimtas aktas, todėl ieškovas, siekdamas žalos, padarytos priėmus sprendimą pradėti drausminę procedūrą, atlyginimo, turi pirmiausia laikytis Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsnių nuostatose numatytų dviejų ikiteisminės procedūros etapų.

114    Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos aišku, kad Komisija 2004 m. spalio 26 d. sprendimu užbaigė ieškovui iškeltą drausminę procedūrą nesiimdama tolesnių veiksmų. Neginčytina, kad šis sprendimas nėra asmens nenaudai priimtas aktas, kurį galima tiesiogiai apskųsti. Be to, ieškovas laikėsi dviejų etapų ikiteisminės procedūros, kaip buvo nurodyta 89 punkte. Todėl ieškovas pateikdamas šį ieškinį gali reikalauti atlyginti žalą, kurią jis patyrė dėl sprendimo pradėti drausminę procedūrą neteisėtumo.

 Dėl kitų pažeidimų, kuriais remiamasi pagrindžiant prašymą atlyginti žalą

115    Ieškovas reikalauja atlyginti patirtą žalą, kuri atsirado pirmiausia dėl Komisijos padarytų pažeidimų per vidaus auditą, atliktą Eurostate po to, kai buvo atsiųsti minėti H. M. Tillack klausimynai, antra, dėl to, kad Komisijos tarnybos nutekino su ieškovu susijusią konfidencialią informaciją, ir galiausiai dėl to, kad paskyrus jį į kitas pareigas nebuvo pavestos konkrečios ir jo kompetenciją atitinkančios užduotys. Kadangi šie veiksmai yra kitokio nei sprendimas pobūdžio, ieškovas gali jais remtis pateikdamas ieškinį dėl žalos atlyginimo, nes su jais susijusi įvykusi ikiteisminė procedūra buvo teisėta.

 Dėl nepriimtinumo pagrindo, susijusio su tuo, kad prašymas dėl žalos atlyginimo nepateiktas per protingą terminą

116    Reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką pareigūnai ir tarnautojai, kurie nori, kad Sąjunga atlygintų jos padarytą žalą, turi pateikti prašymą dėl žalos atlyginimo per protingą terminą nuo tada, kai jie sužinojo apie situaciją, dėl kurios skundžiasi, nors Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalis nenustato jokių prašymo pateikimo terminų (2004 m. spalio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Eagle ir kt. prieš Komisiją, T‑144/02, Rink. p. II‑3381, 65 ir 66 punktai ir 2008 m. lapkričio 4 d. Tarnautojų teismo nutarties Marcuccio prieš Komisiją, F‑87/07, Rink. VT p. I‑A‑1‑351 ir II‑A‑1‑1915, kuri apskųsta Europos Sąjungos Bendrajam Teismui, byla T‑16/09 P, 27 punktas).

117    Iš tiesų laikytis protingo termino reikalaujama visais atvejais, kai, nesant teisės aktų nuostatų, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai neleidžia, kad Sąjungos institucijos ir fiziniai bei juridiniai asmenys imtųsi veiksmų be jokių terminų, taip sukeldami pavojų, be kita ko, pažeisti susidariusios teisinės padėties stabilumą. Ieškinių dėl atsakomybės, dėl kurių gali kilti Sąjungos pareiga mokėti, atveju protingo termino laikymasis pateikiant prašymą dėl žalos atlyginimo taip pat grindžiamas siekiu apsaugoti viešuosius finansus, kuris su deliktine atsakomybe susijusių ieškinių atveju įtvirtintas kaip penkerių metų senaties terminas, nustatytas Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnyje (minėto Sprendimo Sanders ir kt. prieš Komisiją 59 punktas). Termino protingumą reikia vertinti pagal kiekvienos bylos aplinkybes ir ypač pagal bylos svarbą suinteresuotajam asmeniui, bylos sudėtingumą ir dalyvaujančių šalių elgesį (minėto Sprendimo Eagle ir kt. prieš Komisiją 66 punktas).

118    Dėl šio termino apskaičiavimo Bendrijos teismai mano, kad pareigūnas turi kreiptis į instituciją su prašymu atlyginti žalą per protingą terminą nuo tada, kai jis sužinojo apie situaciją, dėl kurios skundžiasi (minėto Sprendimo Eagle ir kt. prieš Komisiją 65 ir 66 punktai, ir 2007 m. vasario 1 d. Tarnautojų teismo sprendimo Tsarnavas prieš Komisiją, F‑125/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑43 ir II‑A‑1‑231, 69 punktas).

119    Kaip nurodyta 89 punkte, ieškovas 2007 m. vasario 1 d. pateikė prašymą, remdamasis Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalies nuostatomis, ir 2007 m. rugpjūčio 28 d. pateikė skundą, remdamasis Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Pirmieji ieškovo ieškinyje nurodyti kiti nei sprendimas Komisijos veiksmai įvyko 2002 m. lapkričio mėn., o ieškovas apie juos sužinojo 2002 m. gruodžio mėnesį. Apie likusius Komisijos kitus nei sprendimas veiksmus, dėl kurių skundžiasi, ieškovas sužinojo 2003 ir 2004 metais. Taigi šio atvejo aplinkybėmis, atsižvelgiant į ginčo svarbą ir bylos, kuri vyko keletą metų, sudėtingumą, visas prašymas dėl žalos atlyginimo, pateiktas per trumpesnį nei penkerių metų terminą, turi būti vertinamas kaip pateiktas laiku.

120    Tai reiškia, kad Komisijos nurodytam nepriimtinumo pagrindui negali būti pritarta.

  Dėl kitų nepriimtinumo pagrindų, susijusių su sprendimu pradėti drausminę procedūrą

121    Komisija teigia, kad ieškovas negali ginčyti 2003 m. liepos 9 d. sprendimo pradėti drausminę procedūrą, nes tai yra parengiamasis dokumentas, kuris negali būti ieškinio dalykas. Be to, jis nėra suinteresuotas ginčyti šio dokumento teisėtumo, nes aptariama procedūra buvo užbaigta nesiimant tolesnių veiksmų 2004 m. spalio 26 d. sprendimu.

122    Pirmasis nurodytas nepriimtinumo pagrindas yra netinkamas, nes ieškovas pateikė ne ieškinį dėl 2003 m. liepos 9 d. sprendimo panaikinimo, bet ieškinį, kuriuo siekiama, be kita ko, šiuo aktu padarytos žalos atlyginimo. Iš esmės šiuo atveju, kaip buvo nurodyta 107–113 punktuose, ieškovas gali pasiremti tokio parengiamojo dokumento neteisėtumu pareikšdamas ieškinį dėl žalos atlyginimo.

123    Antrajam nepriimtinumo pagrindui, pateiktam dėl sprendimo pradėti drausminę procedūrą, taip pat negali būti pritarta. Iš tiesų tai, kad 2004 m. spalio mėn. buvo užbaigta drausminė procedūra, nereiškia, jog žala reputacijai, kurią ieškovas galėjo patirti būtent per visą laikotarpį, kai aptariama procedūra buvo pradėta, retroaktyviai išnyko. Todėl pareikšdamas šį ieškinį ieškovas yra suinteresuotas pasiremti 2003 m. liepos 9 d. sprendimo pradėti drausminę procedūrą neteisėtumu.

 Dėl Komisijos deliktinės atsakomybės atsiradimo

1.     Dėl Komisijos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų

 Šalių argumentai

124    Ieškovas teigia, jog tam, kad atsirastų Komisijos deliktinė atsakomybė, turi būti įrodytas institucijos veiksmų neteisėtumas, patirtos žalos realumas ir priežastinio ryšio tarp nurodytų veiksmų ir patirtos žalos buvimas.

125    Kalbėdamas apie pirmąją sąlygą, ieškovas nurodo, kad pagal teismų praktiką reikalaujama, kad būtų nustatytas pakankamai akivaizdus teisės normos, suteikiančios privatiems asmenims teises, pažeidimas. Kalbant apie reikalavimą, kad pažeidimas būtų pakankamai akivaizdus, pažymėtina, kad kriterijus, leidžiantis nuspręsti, jog jis tenkinamas, yra atitinkamos Bendrijos institucijos akivaizdus ir sunkus jos turimos diskrecijos ribų pažeidimas. Kai ši institucija turi tik labai mažą diskreciją arba jos neturi, net paprasto taikytinos teisės pažeidimo gali pakakti pakankamai akivaizdžiam pažeidimui nustatyti.

126    Komisija taip pat teigia, jog tam, kad atsirastų jos deliktinė atsakomybė, ieškovas turi įrodyti veiksmų, kuriais kaltinama institucija, neteisėtumą, realią žalą ir priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir nurodytos žalos buvimą.

127    Ji pažymi, kad kalbant apie pirmąją iš trijų sąlygų, pagal kurias įvertinama, ar ieškinys dėl žalos atlyginimo pagrįstas, pagal teismų praktiką reikalaujama įrodyti pakankamai akivaizdų teisės normos, suteikiančios privatiems asmenims teises, pažeidimą. Kalbant apie reikalavimą, kad pažeidimas turi būti pakankamai akivaizdus, pažymėtina, kad lemiamas kriterijus, kai būtent atitinkama institucija turi didelę diskreciją, yra akivaizdus ir sunkus atitinkamos šios institucijos diskrecijos apribojimų pažeidimas. Tik kai ši institucija turi labai mažą diskreciją arba apskritai jos neturi, net paprasto Bendrijos teisės pažeidimo gali pakakti pakankamai akivaizdžiam pažeidimui nustatyti (2000 m. liepos 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją, C‑352/98 P, Rink. p. I‑5291, 43 ir 44 punktai bei 2002 m. gruodžio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Camar ir Tico, C‑312/00 P, Rink. p. I‑11355, 54 punktas; 2001 m. liepos 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Comafrica ir Dole Fresh Fruit Europe prieš Komisiją, T‑198/95, T‑171/96, T‑230/97, T‑174/98 ir T‑225/99, Rink. p. II‑1975, 134–136 punktai).

 Tarnautojų teismo vertinimas

128    Remiantis nusistovėjusia teismų praktika pagal EB 236 straipsnį (po pakeitimo – SESV 270 straipsnis) pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo pagrįstas, kai tenkinamos visos sąlygos, t. y. veiksmai, kuriais kaltinamos institucijos, turi būti neteisėti, žala turi būti reali ir turi egzistuoti priežastinis ryšys tarp veiksmų, kuriais kaltinama, bei nurodytos žalos (1994 m. birželio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Brazzelli Lualdi ir kt., C‑136/92 P, Rink. p. I‑1981, 42 punktas ir 2008 m. vasario 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Girardot, C‑348/06 P, Rink. p. I‑833, 52 punktas). Šios trys sąlygos yra kumuliatyvios. Vienos jų nebuvimo pakanka, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo būtų atmestas.

129    Komisija teigia, jog kalbant apie pirmąją iš šių trijų sąlygų pagal teismų praktiką reikalaujama, kad būtų nustatytas pakankamai akivaizdus teisės normos, suteikiančios privatiems asmenims teises, pažeidimas.

130    Vis dėlto pažymėtina, kad Teisingumo Teismas šio vertinimo laikėsi tik bylose, kuriose buvo siekiama, kad institucijų deliktinė atsakomybė kiltų remiantis EB 288 straipsnio (po pakeitimo – SESV 340 straipsnis), bet ne EB 236 (po pakeitimo – SESV 270 straipsnis) nuostatomis.

131    Iš tiesų pagal nusistovėjusią teismo praktiką institucijų deliktinė atsakomybė, kai jos atsiradimo klausimas keliamas remiantis EB 236 straipsnio (po pakeitimo – SESV 270 straipsnis) nuostatomis, gali kilti vien dėl asmens nenaudai priimto akto (ar kito nei sprendimas veiksmo) neteisėtumo, ir nėra reikalo nagrinėti, ar tai pakankamai akivaizdus teisės normos, suteikiančios privatiems asmenims teises, pažeidimas (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Komisija prieš Girardot 52 ir 53 punktus).

132    Pagal šią teismo praktiką teismui nedraudžiama vertinti administracijos diskrecijos atitinkamoje srityje apimties. Atvirkščiai, šis kriterijus yra pagrindinis veiksnys nagrinėjant aptariamo sprendimo ar veiksmo teisėtumą, nes teismo atliekama teisėtumo kontrolė ir jos intensyvumas priklauso nuo didesnės ar mažesnės diskrecijos, kurią turi administracija, atsižvelgiant į taikytiną teisę ir administracijai keliamus gero veikimo reikalavimus.

133    Todėl 127 punkte nurodyta teismų praktika, kuria remiasi Komisija savo rašytiniuose dokumentuose, netaikoma ginčuose, kuriuose remiamasi EB 236 straipsnio (po pakeitimo – SESV 270 straipsnis) nuostatomis. Šiuo atveju tai reiškia, kad Tarnautojų teismas, nagrinėdamas, ar pirmoji administracijos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlyga įvykdyta, turi įvertinti tik tai, ar veiksmai, kuriais kaltinama Komisija, atsižvelgiant į diskreciją, kurią turi administracija Tarnautojų teismo nagrinėjamame ginče, yra tarnybinis pažeidimas (šiuo klausimu žr., be kita ko, 2007 m. vasario 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Clotuche prieš Komisiją, T‑339/03, Rink. VT p. I‑A‑2‑29 ir II‑A‑2‑179, 219 ir 220 punktus bei 2007 m. rugsėjo 12 d. Pirmosios instancijos sprendimo Combescot prieš Komisiją, T‑250/04, Rink. VT p. I‑A‑2‑191 ir II‑A‑2‑1251, 86 punktą).

134    Bet kuriuo atveju, net jei 127 punkte pateiktam Komisijos vertinimui turėtų būti pritarta, pažymėtina, kad kiekvienas ieškovo nurodytas pažeidimas, jei jis pagrįstas, yra pakankamai akivaizdus šių teisės normų, suteikiančių pareigūnams teises, pažeidimas:

–        Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnio,

–        2002 m. vasario 19 d. sprendimo,

–        Reglamento Nr. 45/2001,

–        nekaltumo prezumpcijos principo,

–        gero administravimo principo, ypač teisės būti vertinamam nešališkai.

2.     Dėl Komisijos veiksmų neteisėtumo

 Dėl Komisijos neveikimo savo iniciatyva ir neteisėtų vėlavimų, susijusių su Komisijos pareiga suteikti pagalbą

 Šalių argumentai

135    Ieškovas teigia, kad Komisija pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį privalo suteikti pagalbą spaudos puolamiems pareigūnams. Remiantis šia pareiga reikalaujama, jog administracija skubiai imtųsi veiksmų, kad žala, kurią patyrė pareigūnas, netaptų nepataisoma. Tačiau nagrinėjamu atveju Komisija ėmėsi veiksmų pavėluotai ir taip padarė pažeidimą, dėl kurio kyla jos atsakomybė. Pirmiausia, Komisija, kai buvo paskelbti straipsniai spaudoje, kuriuose abejojama jos pareigūno garbe ir profesine reputacija, turėjo imtis veiksmų savo iniciatyva, nelaukdama, kol pareigūnas oficialiai į ją kreipsis. Antra, Komisija turėjo imtis veiksmų ypač greitai, nes jai pateikti prašymai suteikti pagalbą buvo grindžiami tuo, kad buvo paskelbti šmeižikiški straipsniai spaudoje. Tačiau gavusi pirmąjį prašymą suteikti pagalbą Komisija ėmėsi nepakankamų veiksmų ir veikė pavėluotai. Be to, atsakymą į šį prašymą suteikti pagalbą ieškovas gavo tik praėjus keleriems metams po to, kai jis buvo parengtas. Kitus du pateiktus prašymus suteikti pagalbą Komisija atmetė praėjus daugiau nei trims mėnesiams nuo tada, kai juos gavo. Trečia, 2004 m. spalio 27 d. išplatintas pranešimas spaudai, kuriame trumpai nurodoma, kad ieškovui iškelta drausminė procedūra užbaigta, buvo pavėluotas ir nepakankamas, kad kompensuotų suinteresuotojo asmens garbei ir profesinei reputacijai padarytą žalą.

136    Komisija teigia, kad ji į ieškovo pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį pateiktus prašymus suteikti pagalbą atsakė laiku ir tinkamai. Pirma, ji savo iniciatyva ir greitai atsakė į H. M. Tillack klausimynus, kuriuose ieškovas buvo kaltinamas favoritizmu sudarant viešųjų pirkimų sutartis Eurostate. Antra, ji sureagavo tuoj pat, kai žurnalo Stern interneto puslapyje ir laikraštyje Le Quotidien buvo paskelbti straipsniai, kuriuose nurodyti teiginiai dėl favoritizimo ir ieškovo „drausminio perkėlimo“. Be to, ji gavo atsakymo teisę pastarajame laikraštyje ir taip galėjo viešai paneigti minėtus teiginius. Be to, Komisija primena, kad pagal teismų praktiką ji neprivalo imtis veiksmų kaskart, kai paskelbiamas straipsnis spaudoje, kuriame yra šmeižikiškų teiginių dėl vieno ar kelių pareigūnų ar tarnautojų, tačiau paprasčiausiai privalo jam suteikti tinkamą pagalbą. Nagrinėjamu atveju ieškovui suteiktas leidimas panašių išpuolių atveju pasinaudoti pozicija, kurią Komisija išreiškė pasinaudodama atsakymo teise, paskelbta laikraštyje Le Quotidien, yra pakankama pagalba. Trečia, Komisija mano, kad ji tinkamai atsakė į ieškovo 2003 m. liepos mėn. pateiktus prašymus suteikti pagalbą juos atmesdama. Iš tiesų pranešimas spaudai, kuriuo ieškovo situacija būtų atskirta nuo kitų dviejų Eurostato pareigūnų, kurių atžvilgiu OLAF atliko tyrimą, situacijos, keltų pavojų, kad minėti du pareigūnai būtų dar labiau pasmerkti ir būtų pakenkta Komisijos įvaizdžiui. Ketvirta, 2004 m. spalio 27 d. Komisija savo iniciatyva išplatino pranešimą spaudai Midday Express, kuriame ji viešai pranešė, kad ieškovui iškelta drausminė procedūra baigta.

137    Be to, Komisija per posėdį pažymėjo, kad negali būti laikoma, jog ji ėmėsi veiksmų pavėluotai, nes į prašymus suteikti pagalbą ji atsakė per keturių mėnesių terminą, numatytą Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalyje.

 Tarnautojų teismo vertinimas

138    Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 98 punkte, ieškovas negali ginčyti sprendimų, kuriuos priėmė Komisija atsakydama į jo prašymus suteikti pagalbą, turinio. Todėl čia bus nagrinėjami tik tie ieškovo teiginiai, kurie susiję su kitais nei sprendimas administracijos veiksmais, ypač su administracijos vėlavimais priimti sprendimus dėl šių prašymų.

139    Pagal nusistovėjusią teismų praktiką administracija turi didelę diskreciją pasirinkdama vertinimo priemones ir būdus pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį. Vis dėlto, kai pateikiami rimti ir nepagrįsti kaltinimai, susiję su einančio pareigas pareigūno profesine garbe, ji turi atmesti šiuos kaltinimus ir imtis visų priemonių, kad suinteresuotojo asmens reputacija, kuriai pakenkta, būtų atkurta (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Caronna prieš Komisiją 64, 65 ir 92 punktus ir ten nurodytą teismų praktiką). Visų pirma administracija privalo energingai įsikišti ir skubiai bei rūpestingai išsiaiškinti susiklosčiusią padėtį (1993 m. balandžio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tallarico prieš Parlamentą, T‑5/92, Rink. p. II‑477, 31 punktas; 1996 m. vasario 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dimitriadis prieš Audito Rūmus, T‑294/94, Rink. VT p. I‑A‑51 ir II‑151, 39 ir 45 punktai bei 1998 m. kovo 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Carraro prieš Komisiją, T‑183/95, Rink. VT p. I‑A‑123 ir II‑329, 33 punktas).

140    Pareigūno prašymai suteikti pagalbą dėl šmeižto spaudoje arba dėl to, kad spauda pakenkė jo garbei ar profesinei reputacijai, iš esmės reikalauja, kad administracija atsakytų ypač greitai tam, kad tai būtų veiksminga ir pareigūnas, esant reikalui, galėtų išvengti pavojaus netekti teisės kreiptis į teismą, kai nustatyti trumpi ieškinių dėl spaudos įvykdytų deliktų pateikimo kai kuriuose nacionaliniuose teismuose terminai.

141    Be to, Bendrijos teismas pripažino, kad administracijos vėlavimas, jei nėra ypatingų aplinkybių, yra tarnybinis pažeidimas, dėl kurio kyla atsakomybė (dėl vėlavimo pateikti vertinimo ataskaitą žr., be kita ko, 1986 m. vasario 6 d. Teisingumo Teismo sprendimą Castille prieš Komisiją, 173/82, 157/83 ir 186/84, Rink. p. 497 ir minėto Sprendimo Latham prieš Komisiją 49 ir 50 punktus; dėl vėlavimo ištaisyti neteisingą informaciją žr. minėto Sprendimo Heinemann prieš Komisiją 12 punktą).

142    Komisijos veiksmus reikia vertinti atsižvelgiant į šias išvadas.

143    Apskritai Komisija per posėdį teigė, kad ji ėmėsi veiksmų nevėluodama, nes priėmė sprendimus dėl įvairių ieškovo prašymų suteikti pagalbą ir pranešė apie šiuos sprendimus per Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalyje numatytą keturių mėnesių terminą.

144    Šiuo klausimu Tarnautojų teismas mano, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalies nuostatų vienintelis tikslas, jei nėra administracijos atsakymo į prašymą, praėjus keturiems mėnesiams sukurti implicitišką sprendimą atmesti prašymą, kurį galima apskųsti teismui, kai laikytasi minėtų nuostatų 90 straipsnio 2 dalyje numatytos ikiteisminės procedūros (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Ronchi prieš Komisiją 31 punktą). Tačiau, kalbant apie administracijos deliktinės atsakomybės atsiradimą dėl vėlavimo, pažymėtina, kad šios nuostatos negali būti aiškinamos kaip reiškiančios, kad administracija, nepaisydama konkrečių aplinkybių, iš principo turi keturių mėnesių terminą imtis veiksmų. Toks aiškinimas prieštarautų teismų praktikai, pagal kurią administracija privalo, jei nėra teisės normoje nustatyto imperatyvaus termino, priimti sprendimą per protingą terminą, kuris nustatomas kaskart atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes (pagal analogiją žr., be kita ko, 2004 m. birželio 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo François prieš Komisiją, T‑307/01, Rink. p. II‑1669, 48 ir 49 punktus ir 2007 m. vasario 14 d. Tarnautojų teismo sprendimo Fernández Ortiz prieš Komsiją, F‑1/06, Rink. VT p. I‑A‑1‑53 ir II‑A‑1‑293, 41, 42 ir 44 punktus).

145    Todėl remiantis vien aplinkybe, kad Komisija atsakė į prašymus suteikti pagalbą per keturių mėnesių terminą, negalima teigti, kad Komisija greitai ir rūpestingai ėmėsi veiksmų. Taigi kiekvienu nurodytu atveju reikia patikrinti, ar administracija ėmėsi veiksmų per protingą terminą.

–       Dėl teiginio, kad Komisija nesiėmė veiksmų savo iniciatyva

146    Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 101 punkte, administracija iš esmės savo iniciatyva neprivalo imtis veiksmų, susijusių su pagalbos suteikimu vienam iš savo pareigūnų, išskyrus ypatingas aplinkybes (minėto Sprendimo Sommerlatte prieš Komisiją 21 ir 22 punktai; minėto Sprendimo Belgija ir Komisija prieš Genette 101 ir 102 punktai ir minėtos Nutarties Frankin ir kt. prieš Komisiją 24 punktas). Tačiau kadangi nagrinėjamu atveju nėra nustatytų ar net tariamų tokių aplinkybių, Komisija nepadarė pažeidimo nesiimdama savo iniciatyva veiksmų po to, kad ieškovas buvo apkaltintas įvairiuose Europos laikraščiuose.

147    Galiausiai pažymėtina, kad, priešingai, nei teigia ieškovas, Komisija po to, kai buvo atsiųsti H. M. Tillack klausimai, kuriais abejojama ieškovo profesine reputacija, savo iniciatyva ir greitai, netgi iki pirmojo 2002 m. lapkričio 11 d. pateikto ieškovo prašymo suteikti pagalbą, ėmėsi veiksmų, kad paneigtų pateiktus kaltinimus favoritizmu. Iš tiesų Eurostatas 2002 m. spalio 28 ir 29 d. surengė susirinkimus, kad būtų parengti Komisijos atsakymai į H. M. Tillack klausimus, o atsakymai buvo perduoti 2002 m. lapkričio 11 d.

–       Dėl Komisijos reakcijos pateikus 2002 m. lapkričio 11 d. prašymą suteikti pagalbą

148    Ieškovas pateikė prašymą suteikti pagalbą po to, kai 2002 m. spalio 25 d. ir 2002 m. lapkričio 7 d. H. M. Tillack nusiuntė Komisijai klausimynus, leidžiančius, be kita ko, manyti, kad Eurostatui sudarant viešųjų pirkimų sutartis ieškovas palankumą teikė Graikijos įmonėms. 2002 m. lapkričio 13 d. H. M. Tillack žurnalo Stern interneto svetainėje paskelbė straipsnį, kuriame minima didesnė dalis minėtų kaltinimų favoritizmu ir tiesiogiai abejojama ieškovo garbe ir profesine reputacija. 2002 m. lapkričio 14 ir 20 d. straipsniai, kuriuose pateikiami to paties pobūdžio kaltinimai, pažymint, be kita ko, kad ieškovas buvo „nušalintas nuo pareigų“, buvo paskelbti atitinkamai Le Quotidien ir L’Investigateur.

149    Komisija į H. M. Tillack klausimus atsakė 2002 m. lapkričio 11 d. Be to, 2002 m. lapkričio 15 d. laišku Komisija paprašė atsakymo teisės laikraštyje Le Quotidien, kuris šį prašymą patenkino 2002 m. lapkričio 18 d. Atsižvelgdamas į tai, kad Komisija ėmėsi veiksmų per kelių dienų terminą, Tarnautojų teismas mano, jog administracija nagrinėjamu atveju ėmėsi veiksmų pakankamai greitai.

150    Nors tenka apgailestauti, kad Komisija nesiėmė visų priemonių, kurios reikalingos atsižvelgiant į situaciją, nes, be kita ko, nesureagavo į straipsnius, paskelbtus žurnalo Stern interneto svetainėje ir laikraštyje L’Investigateur, šis veiksmų nesiėmimas, vertintinas kaip implicitiškas sprendimas atsisakyti suteikti pagalbą (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Ronchi 25–31 punktus), kaip tai pažymėta [83] punkte, nebegali būti ginčijamas šiuo ieškiniu dėl žalos atlyginimo, nes dėl jo panaikinimo nebuvo pateiktas ieškinys per Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniuose nustatytus terminus.

151    Savo ruožtu administracija, ieškovui tik 2002 m. gruodžio 20 d. laišku pranešusi apie tolesnius veiksmus, kurių, jos manymu, reikėjo imtis dėl jo prašymo suteikti pagalbą, nesielgė pakankamai rūpestingai. Iš tiesų nagrinėjamomis aplinkybėmis Komisija, daugiau nei mėnesį užtrukusi, kad atsakytų į pateiktą prašymą suteikti pagalbą, vėluodama ieškovui nurodė, kad ji neketina imtis daugiau veiksmų, nei jau ėmėsi, nors ši pozicija buvo svarbus veiksnys, kuris būtų leidęs ieškovui remiantis turima informacija prireikus imtis veiksmų prieš minėtas visuomenės informavimo priemones.

152    Dėl šio neteisėto vėlavimo kyla administracijos atsakomybė.

–       Dėl Komisijos reakcijos pateikus 2003 m. liepos 15 ir 21 d. prašymus suteikti pagalbą

153    2003 m. liepos 15 ir 21 d. ieškovas pateikė prašymus suteikti pagalbą po to, kai, pirma, 2003 m. liepos 10 ir 11 d. Financial Times ir Le Monde buvo paskelbti straipsniai, kuriuose atskleidžiamas rimtas finansinis skandalas Eurostate, ir, antra, atsižvelgiant į šias aplinkybes, ieškovui, taip pat kaip kitam Eurostato direktoriui ir Eurostato generaliniam direktoriui pradėta drausminė procedūra.

154    Tačiau Komisija dėl šių prašymų suteikti pagalbą poziciją išreiškė tik 2003 m. spalio 1 d. Atsižvelgdamas į pateiktų prašymų suteikti pagalbą, susijusių su pareigūno šmeižto ir žalos jo garbei ir profesinei reputacijai rizika, pobūdį, Tarnautojų teismas mano, kad administracija, užtrukusi daugiau nei du mėnesius, kol priėmė sprendimus dėl šių prašymų, šiuo atveju nesiėmė veiksmų pakankamai rūpestingai (žr. šio sprendimo 140 punktą) ir padarė pažeidimą, dėl kurio kyla jos atsakomybė.

–       Dėl 2004 m. spalio 27 d. pranešimo spaudai

155    Nustatyta, kad pranešimą spaudai, kuriame pranešama, jog prieš ieškovą pradėta drausminė procedūra užbaigta, Komisija išplatino kitą dieną po to, kai buvo priimtas šis sprendimas. Taigi nagrinėjamomis aplinkybėmis šių su paskelbimu susijusių veiksmų, kuriais siekiama sugrąžinti ieškovo garbę, buvo imtasi laiku. Nors tenka apgailestauti, kad Komisija nusprendė nesiimti nuoseklesnių su paskelbimu susijusių veiksmų, šis nepakankamas sprendimas suteikti pagalbą negali būti ginčijamas pateikiant šį ieškinį, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 93 ir 98 punktuose.

156    Iš to, kas pasakyta, darytina išvada, kad Komisija, pavėluotai pranešusi ieškovui apie tolesnius veiksmus, kurių nusprendė imtis dėl pirmojo prašymo suteikti pagalbą, ir laiku neatsakiusi į 2003 m. liepos mėn. pateiktus prašymus suteikti pagalbą, padarė pažeidimus, dėl kurių kyla jos atsakomybė (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Caronna prieš Komisiją 99 punktą ir minėto Sprendimo Ronchi prieš Komisiją 52 punktą).

 Dėl konfidencialios informacijos nutekinimo

 Šalių argumentai

157    Ieškovas teigia, kad su juo susijusi konfidenciali informacija buvo nutekinta du kartus. Pirmojo informacijos nutekinimo, susijusio su dėl ieškovo priimtu sprendimo paskirti jį į kitas direktoriaus pareigas Eurostate projektu, būta 2002 m. lapkričio mėnesį. Dėl to straipsniuose spaudoje buvo pranešama apie jo paskyrimą Eurostato generalinio direktoriaus vyriausiuoju patarėju, nors iš tiesų jis buvo paskirtas vyriausiuoju patarėju Personalo ir administravimo GD. Antrasis informacijos nutekėjimas, susijęs su sprendimu pradėti drausminę procedūrą, įvyko 2003 m. liepos mėnesį. Straipsniuose tarptautinėje spaudoje buvo klaidingai teigiama, kad ieškovas buvo įsivėlęs į įmonės Planistat finansinį skandalą. Šią informaciją nutekinti galėjo tik Komisijos tarnybos. Be to, šiais nutekinimais, atsižvelgiant į paskelbtų asmens duomenų pobūdį, pažeidžiamas Reglamento Nr. 45/2001 2 straipsnio b punktas.

158    Komisija pirmiausia teigia, kad ieškovas neįrodė, jog straipsniuose spaudoje, kuriuos jis nurodo, esanti informacija gauta Komisijos tarnyboms nutekinus informaciją. Iš tiesų aptariamuose straipsniuose visiškai nekalbama apie jų šaltinį. Antra, Komisija mano, kad bet kuriuo atveju tariami nutekinimai nėra akivaizdus Bendrijos teisės pažeidimas, dėl kurio kyla administracijos atsakomybė. Trečia, dėl pirmojo tariamo informacijos nutekinimo Komisija mano, kad paskelbta informacija nekenkiama ieškovo reputacijai.

 Tarnautojų teismo vertinimas

159    Ieškovas savo rašytiniuose dokumentuose ir per posėdį remiasi tik tuo, kad Komisijos tarnybos asmens duomenis neteisėtai nutekino du kartus, 2002 m. lapkričio mėn. ir 2003 m. liepos mėnesį. Tačiau ieškovas, pagrįsdamas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nesiremia tuo, kad su juo susiję asmens duomenys galėjo būti paskelbti Komisijai išplatinus pranešimą spaudai.

160    Pirmiausia reikia priminti, kad buvo pripažinta, jog neteisėtas asmens duomenų nutekinimas yra asmens duomenų tvarkymas, kuris prieštarauja Reglamento Nr. 45/2001 nuostatoms (šiuo klausimu žr. 2007 m. rugsėjo 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Nikolaou prieš Komisiją, T‑259/03, 208 punktą).

161    Be to, Tarnautojų teismas pažymi, kad ieškovas, pateikdamas ieškinį dėl žalos atlyginimo, turi įrodyti, jog atitinkamos institucijos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygos yra patenkintos. Taigi nagrinėjamu atveju iš esmės ieškovas turi įrodyti, jog su juo susijusi spaudoje paskelbta informacija gauta dėl to, kad administracija nutekino informaciją (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Nikalaou prieš Komisiją 141 punktą ir minėto Sprendimo Franchet ir Byk prieš Komisiją 182 punktą). Vis dėlto ši taisyklė gali būti sušvelninta, jei aplinkybė, dėl kurios atsirado žala, galėjo būti išprovokuota daugelio įvairių priežasčių ir jei Bendrijos institucija, būdama palankesnėje padėtyje, kad pateiktų įrodymus šiuo klausimu, nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių nustatyti, dėl kurių iš šių priežasčių ta aplinkybė galėjo atsirasti, todėl ši institucija yra atsakinga dėl kilusio neaiškumo (minėto Sprendimo Franchet ir Byk prieš Komisiją 183 punktas).

162    Atsižvelgiant į šiuos principus, reikia nagrinėti, ar būta ieškovo nurodomo informacijos nutekinimo.

163    Pirmiausia ieškovas teigia, kad asmens duomenų nutekinimas, t. y. sprendimo jį paskirti į kitas, Eurostato direktoriaus specialaus patarėjo, pareigas projekto, kurio buvo atsisakyta, neteisėtas atskleidimas, įvykdytas, nes straipsnyje Liuksemburgo laikraštyje Le Quotidien ši informacija buvo paskelbta 2002 m. lapkričio 14 d.

164    Vis dėlto pažymėtina, kad 2002 m. lapkričio 13 d. Komisija išplatino pranešimą spaudai, kuriame buvo informuojama apie kelių Eurostato direktorių paskyrimą į kitas pareigas. Šiame pranešime buvo oficialiai pažymėta, tiesa, klaidingai, kad ieškovas buvo paskirtas į kitas pareigas Eurostato tarnybose. Tokiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į oficialaus pranešimo spaudai turinį, neatrodo, kad 2002 m. lapkričio 14 d. Liuksemburgo laikraštyje Le Quotidien paskelbta informacija gauta Komisijos tarnyboms nutekinus konfidencialius duomenis.

165    Bet kuriuo atveju, net ir darant prielaidą, kad tokio informacijos nutekinimo būta, ieškovas neįrodė priežastinio ryšio tarp šio nutekinimo ir žalos, kurią jis teigia patyręs. Iš tiesų tariamas pakenkimas reputacijai atsirado ne dėl paties nutekinimo, o dėl to, kad sutapo priimtas sprendimas paskirti į kitas pareigas, jo oficialus paskelbimas ir H. M. Tillack straipsnio, kuriame konkrečiai apkaltintas ieškovas, paskelbimas.

166    Antra, ieškovas teigia, kad Komisijos tarnybos susijusios su nauju neteisėtu 2003 m. liepos mėn. asmens duomenų nutekinimu, nes įvairiuose straipsniuose spaudoje, be kita ko, laikraštyje The Financial Times 2003 m. liepos 10 d. paskelbtame straipsnyje, nurodyta, kad Komisija ieškovui iškėlė drausminę procedūrą ir kad jis dalyvavo su įmone Planistat susijusiame finansiniame skandale.

167    2003 m. liepos 9 d. Komisija išplatino pranešimą spaudai, kuriame, be kita ko, pažymėjo, kad ji pradėjo drausminę procedūrą prieš tris pareigūnus, kad kol vyks tyrimai, ji sustabdė Eurostato ir įmonės Planistat, kuri konsultuoja ekonomikos ir statistikos klausimais, sutarčių vykdymą ir kad remiantis dviem jos tarnybų parengtomis ataskaitomis jau galima pripažinti, jog Eurostate yra rimtų finansinio reglamentavimo pažeidimų.

168    Vis dėlto perskaičius šį pranešimą spaudai aišku, kad nei ieškovo pavardė, nei jokia kita informacija, kuri leistų identifikuoti ieškovą kaip vieną iš pareigūnų, kuriems taikoma drausminė procedūra, nėra nurodyta. Tokiomis aplinkybėmis tai, kad ieškovo pavardė paminėta straipsnyje The Financial Times, gali būti tik neteisėto informacijos nutekinimo išdava. Be to, šią informaciją galėjo nutekinti tik Komisijos tarnybos, nes jokia kita administracija nenagrinėjo šios bylos, o ieškovas visiškai nebuvo suinteresuotas tokio pobūdžio informacijos atskleidimu spaudoje.

169    Žinoma, Komisija teigia, kad ieškovas formaliai neįrodė, jog jo pavardę neteisėtai atskleidė šios tarnybos. Tačiau remiantis principais, nurodytais šio sprendimo 161 punkte minėtoje teismų praktikoje, tokioje situacijoje, kai esama neaiškumo, įrodinėjimo pareiga tenka ne ieškovui, o institucijai atsakovei.

170    Galiausiai, nors Komisija teigia, kad žurnalistai, perskaitę 2003 m. liepos 9 d. pranešimą, patys galėjo išsiaiškinti ieškovo pavardę, atlikę nesudėtingą paiešką internete, šie netikslūs teiginiai neleidžia vertinti Komisijos kaip nesusijusios su neteisėtu ieškovo pavardės atskleidimu. Iš tiesų pažymėtina, kad Financial Times straipsnis buvo paskelbtas tuoj po 2003 m. liepos 9 d. pranešimo spaudai ir jame aiškiai tvirtinama apie drausminės procedūros iškėlimą ieškovui. Be to, iš bylos medžiagos nematyti, kad Financial Times yra viena iš visuomenės informavimo priemonių, beveik prieš metus paskelbusių įtarimus ieškovui dėl palankumo teikimo Graikijos įmonėms.

171    Taigi Komisija, neteisėtai atskleisdama ieškovo, kaip vieno iš pareigūnų, kuriems pradėta drausminė procedūra, pavardę, pažeidė Reglamento Nr. 45/2001 nuostatas. Dėl tokio pažeidimo kyla jos atsakomybė.

 Dėl Eurostato Vidaus audito tarnybos ataskaitos

 Šalių argumentai

172    Ieškovas teigia, kad Eurostato Vidaus audito tarnyba rengdama savo ataskaitą padarė keletą pažeidimų. Pirma, šis auditas buvo atliktas pažeidžiant audito taisykles. Visų pirma Eurostato direktorius nepavedė Vidaus audito tarnybai parengti ataskaitos po to, kai buvo pateikti H. M. Tillack klausimai.

173    Antra, ataskaita buvo šališka ir ja pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Antai D., ataskaitos autorė, dėl ieškovo turėjo išankstinių nuostatų ir nuo vidaus audito pradžios norėjo parengti jam nepalankią ataskaitą. Šią nešališkumo stoką taip pat rodo ir D. reakcija į ieškovo pastabas dėl audito ataskaitos projekto.

174    Trečia, Komisija pažeidė teisėtų lūkesčių ir gero administravimo principus, nes, prieš parengdama galutinę ataskaitą, ieškovui nepaskyrė pokalbio ir neatsižvelgė į rašytines pastabas, kurias jis pateikė 2003 m. birželio 24 d. elektroniniame laiške.

175    Komisija pirmiausia pažymi, kad ginčijama Eurostato Vidaus audito tarnybos ataskaita yra audito ataskaita, o ne ataskaita atlikus administracinį tyrimą. Todėl administracija neprivalėjo laikytis administracinius tyrimus reglamentuojančių aktų, kaip antai 2002 m. vasario 19 d. Komisijos sprendimo dėl administracinių tyrimų ir drausminių procedūrų vykdymo.

176    Tada Komisija teigia, kad Eurostato Vidaus audito tarnybos ataskaita parengta laikantis galiojančių taisyklių.

177    Pirma, vidaus auditą aiškiai užsakė Eurostato generalinis direktorius, kaip tą, beje, įrodo dokumentas „Audito sudarant viešųjų pirkimų sutartis pagal Supcom programą 1995–1998 m. veiksmų ir (arba) įvykių chronologija“, kuriame nurodyta, kad „Y. Franchet prašo vidaus audito išnagrinėti kai kuriuos klausimus“.

178    Antra, teisės į gynybą buvo laikytasi, nes ieškovas gavo vidaus audito ataskaitos projekto kopiją pagal 2002 m. birželio 17 d. Eurostato Vidaus audito tarnybos audito chartijos (toliau – Audito chartija) nuostatas ir jam net buvo leista pateikti pastabas dėl projekto. Galiausiai Vidaus audito tarnyba išnagrinėjo ieškovo pateiktas pastabas. Aplinkybė, jog ieškovas nebuvo išklausytas prieš parengiant galutinę vidaus audito ataskaitą, nereiškia, kad Komisija pažeidė teisę į gynybą, nes nei įstatymo ar kito teisės akto nuostata, nei jokiu pagrindiniu Bendrijos teisės principu tokia pareiga nenustatyta.

179    Trečia, vidaus audito ataskaita nebuvo šališka ir ja nebuvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Iš tiesų perskaičius šią ataskaitą aišku, kad ji buvo parengta visiškai nešališkai ir ja buvo siekiama ne nustatyti, ar ieškovas atliko neteisėtus veiksmus, bet paprasčiausiai apskritai įvertinti pavojų, kurį kelia Eurostatui ir vienam jo pareigūnui pareikšti kaltinimai.

 Tarnautojų teismo vertinimas

180    Pirmiausia Tarnautojų teismas mano, kad, atsižvelgiant, pirma, į Eurostato Vidaus audito tarnybos ataskaitos projekte ir ataskaitoje vartojamas aiškias sąvokas ir, antra, į atliktą procedūrą, administracija, kaip ji teigia, atliko vidaus auditą, bet ne administracinį tyrimą. Beje, IDOC visiškai nedalyvavo atliekant šį auditą. Tai reiškia, kad ieškovas negali veiksmingai remtis 2002 m. vasario 19 d. sprendimo nuostatų pažeidimu, kad kiltų Komisijos atsakomybė.

181    Antra, ieškovas teigia, kad Eurostato Vidaus audito tarnybos ataskaita neteisėta, nes Eurostato generalinis direktorius raštu nepaprašė Vidaus audito tarnybos atlikti tokio audito.

182    Tačiau Sąjungos teisės nuostatose, net ir Audito chartijoje, nenumatytas reikalavimas, kad Eurostato generalinis direktorius Vidaus audito tarnybai raštu pateiktų prašymą atlikti vidaus auditą. Be to, iš bylos medžiagos ir visų pirma iš dokumento „Audito sudarant viešųjų pirkimų sutartis pagal Supcom programą 1995–1998 m. veiksmų ir (arba) įvykių chronologija“ aišku, kad būtent Eurostato generalinis direktorius ėmėsi pradinių veiksmų, susijusių su ginčijamu auditu. Savo rašytiniuose parodymuose, pateiktuose priede prie dubliko, Y. Franchet, buvęs Eurostato generalinis direktorius, be kita ko, tvirtina, kad prisimena, jog „paprašė D. išsiaiškinti, ar H. M. Tillack pateikti klausimai turi rimtą pagrindą“. Žinoma, Komisija per posėdį negalėjo paaiškinti, kuriuo sprendimu keletą mėnesių atidėtas auditas buvo atnaujintas 2003 m. gegužės 21 d., ieškovui perdavus audito ataskaitos projektą. Vis dėlto naujas generalinis direktorius, paskirtas būtent 2003 m. gegužės 21 d., pirmenybę teikė tam, kad būtų atskleisti veikimo trūkumai Eurostate. Taigi nagrinėjamomis aplinkybėmis neatrodo, kad auditas buvo neteisėtai atnaujintas išskirtinai D. iniciatyva. Todėl kaltinimas turi būti atmestas.

183    Trečia, ieškovas teigia, kad nekaltumo prezumpcijos principas buvo pažeistas per Eurostato Vidaus audito tarnybos ataskaitos rengimo procedūrą.

184    Reikia priminti, kad nekaltumo prezumpcijos principas, be kita ko, įtvirtintas 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio 2 dalyje, yra viena iš pagrindinių teisių, kurios, remiantis Teisingumo Teismo praktika ir Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio 2 dalimi, pripažįstamos Sąjungos teisės sistemoje (žr., be kita ko, 1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hüls prieš Komisiją, C‑199/92 P, Rink. p. I‑4287, 149 ir 150 punktus; 2006 m. spalio 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tillack prieš Komisiją, T‑193/04, Rink. p. II‑3995, 121 punktą ir minėto Sprendimo Franchet ir Byk prieš Komisiją 209 punktą).

185    Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką EŽTK 6 straipsnio 2 dalimi reguliuojamas visas baudžiamasis procesas, nepaisant baudžiamojo persekiojimo rezultatų, o ne vien kaltinimo pagrįstumo nagrinėjimas. Ši nuostata garantuoja kiekvienam asmeniui, kad jis nebus įvardytas ar laikomas kaltu tol, kol jo kaltės neįrodė teismas. Todėl pagal ją, be kita ko, reikalaujama, kad vykdydami savo funkcijas teisėjai neturėtų išankstinio nusistatymo, jog kaltinamasis padarė veiksmus, dėl kurių kaltinamas. Į nekaltumo prezumpciją kėsinamasi pareiškimais arba sprendimais, kurie atspindi nuostatą, kad asmuo yra kaltas, skatina visuomenę tikėti jo kalte arba kuriais remiantis iš anksto sprendžiama dėl faktinių aplinkybių, kurias turi įvertinti kompetentingas teismas (žr., be kita ko, 1995 m. vasario 10 d. EŽTT sprendimo Allenet de Ribemont prieš Prancūziją, serija A, Nr. 308, 38–41 punktus; 2000 m. spalio 10 d. Sprendimo Daktaras prieš Lietuvą, Recueil des arrêts et décisions, 2000‑X, 44 punktą ir 2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Pandy prieš Belgiją, Nr. 13583/02, 41–42 punktus).

186    Vis dėlto nagrinėjamu atveju aišku, kad prieš ieškovą nebuvo pradėtas baudžiamasis procesas.

187    Be to, Sąjungos teismai nuolat pripažįsta, kad EŽTK 6 straipsnio pažeidimu negali būti veiksmingai pasiremta administracinėje arba drausminėje procedūroje, nes tokią procedūrą pradėjusi institucija negali būti pripažįstama „teismu“ aptariamo 6 straipsnio prasme (žr., be kita ko, 1998 m. liepos 16 d. Teisingumo Teismo nutarties N prieš Komisiją, C‑252/97 P, Rink. p. I‑4871, 52 punktą; 1991 m. spalio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo de Compte prieš Parlamentą, T‑26/89, Rink. p. II‑781, 94 punktą; 1997 m. gegužės 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo N prieš Komisiją, T‑273/94, Rink. VT p. I‑A‑97 ir II‑289, 95 punktą ir 2007 m. lapkričio 8 d. Tarnautojų teismo sprendimo Andreasen prieš Komisiją, F‑40/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑337 ir II‑A‑1‑1859, apskųstas Europos Sąjungos Bendrajam Teismui, byla T‑17/08 P, 125‑127 punktus).

188    Tokiomis aplinkybėmis pagrindas, susijęs su nekaltumo prezumpcijos principo, numatyto, be kita ko, EŽTK 6 straipsnio 2 dalyje, pažeidimu per vidaus audito procedūrą, yra netinkamas, nes Eurostato Vidaus audito tarnyba nėra „teismas“ aptariamo 6 straipsnio prasme.

189    Vis dėlto pagal nešališkumo principą reikalaujama, kad administracinė institucija, atlikdama auditą, neturėtų išankstinių nuostatų dėl tikrinamojo. Ši institucija gali nukrypti nuo tokio elgesio tik įrodžiusi veiklos trūkumus, kuriuos ji nustato (pagal analogiją, kiek tai susiję su drausminės procedūros pradėjimu, žr. minėto Sprendimo Pessoa e Costa prieš Komisiją 56 punktą).

190    Nagrinėjamu atveju ieškovas teigia, kad D. nuo audito pradžios turėjo išankstinį nusistatymą dėl Eurostato Vidaus audito tarnybos ataskaitos išvadų turinio.

191    Pirma, Tarnautojų teismas mano, kad aplinkybės, jog apibrėžiant vidaus audito sritį buvo pasiremta tik vokiečių žurnalisto H. M. Tillack klausimais, ar to, kad vidaus audito ataskaita iš dalies buvo paneigti Komisijos pateikti atsakymai į H. M. Tillack klausimus, nepakanka nustatyti, kad Eurostato Vidaus audito tarnyba ieškovo atžvilgiu nebuvo pakankamai nešališka. Pirma, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 182 punkte, generalinio direktoriaus prašymu, o ne D. iniciatyva auditas apsiribojo H. M. Tillack pateiktais klausimais. Antra, kadangi Komisijos pateikti atsakymai į H. M. Tillack klausimus buvo parengti atitinkamą dieną, informacija, esanti šiuose atsakymuose, galėjo būti pakeista ar pakoreguota vėliau, po papildomų tyrimų, kuriuos atliko Vidaus audito tarnyba.

192    Antra, tiesa, jog D., viena vertus, informavo naująjį generalinį direktorių, kad ji mano, jog ieškovo pastabos dėl audito ataskaitos projekto netinkamos, ir, kita vertus, sustabdė atsakymo į ieškovo pastabas projektą, kurį parengė audito grupė. Vis dėlto šie veiksmai, nors ir rodo subjektyvų vertinimą, neįrodo D., kuri neviršijo savo, kaip Vidaus audito tarnybos vadovės, diskrecijos, šališkumo. Todėl šis kaltinimas taip pat turi būti atmestas.

193    Kalbant apie kaltinimą, susijusį su teisėtų lūkesčių principo pažeidimu, reikia priminti, kad šis principas yra vienas iš pagrindinių Sąjungos principų (1981 m. gegužės 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dürbeck, 112/80, Rink. p. 1095, 48 punktas). Teisė reikalauti teisėtų lūkesčių apsaugos atsiranda, kai tenkinamos trys sąlygos. Pirma, suinteresuotasis asmuo iš Sąjungos administracijos turi būti gavęs tikslių, besąlyginių ir nuoseklių garantijų, kylančių iš patvirtintų ir patikimų šaltinių (1998 m. liepos 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mellett prieš Teisingumo Teismą, T‑66/96 ir T‑221/97, Rink. VT p. I‑A‑449 ir II‑1305, 106 ir 107 punktai). Antra, šios garantijos turi būti tokios, kad atsirastų asmens, kuriam jos skirtos, teisėtų lūkesčių (1994 m. vasario 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Latham prieš Komisiją, T‑3/92, Rink. VT p. I‑A‑23 ir II‑83, 58 punktas; 1996 m. vasario 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Galtieri prieš Parlamentą, T‑235/94, Rink. VT p. I‑A‑43 ir II‑129, 63 ir 64 punktai bei 1998 m. vasario 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Maccaferri prieš Komisiją, T‑56/96, Rink. VT p. I‑A‑57 ir II‑133, 54 punktas). Trečia, šios garantijos turi atitikti galiojančias teisės normas (1986 m. vasario 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vlachou prieš Audito Rūmus, 162/84, Rink. p. 481, 6 punktas ir 1990 m. kovo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Chomel prieš Komisiją, T‑123/89, Rink. p. II‑131, 28 punktas).

194    Pagal gero administravimo principą reikalaujama, kad spręsdama dėl pareigūno situacijos paskyrimų tarnyba atsižvelgtų į visus elementus, kurie gali lemti jos sprendimą, ir kad tai darydama ji atsižvelgtų ne tik į tarnybos, bet ir į atitinkamo pareigūno interesus (šiuo klausimu žr. 2004 m. kovo 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Afari prieš ECB, T‑11/03, Rink. VT p. I‑A‑65 ir II‑267, 42 punktą ir 2007 m. gruodžio 13 d. Tarnautojų teismo sprendimo Sequeira Wandschneider prieš Komisiją, F‑28/06, Rink. VT p. I‑A‑1‑431 ir II‑A‑1‑2443, 150 punktą).

195    Nagrinėjamu atveju nei pagal Sąjungos teisės nuostatą, nei pagal kokį nors jos principą nėra reikalaujama, kad administracija išklausytų pareigūną prieš parengdama galutinę su juo susijusią vidaus audito ataskaitą. Audito chartijos 4.2.4 punkte tiesiog nustatyta Vidaus audito tarnybos pareiga leisti asmeniui, dėl kurio veiklos atliekamas auditas, pateikti pastabas dėl ataskaitos projekto. Tačiau iš 2003 m. birželio 12 d. D. laiško ir iš 2003 m. birželio 24 d. ieškovo pastabų aišku, kad ši pareiga įvykdyta. Be to, ieškovas neįrodė, jog jis iš administracijos gavo tikslių, besąlyginių ir nuoseklių garantijų, kad jis bus išklausytas prieš parengiant galutinę vidaus audito ataskaitą. Taigi, kadangi viena iš sąlygų, įtvirtintų siekiant pasiremti teisėtų lūkesčių principu, nėra patenkinta, pagrindas, susijęs su šio principo pažeidimu, bet kuriuo atveju negali būti pripažintas pagrįstu.

196    Galiausiai tai, kad ieškovui nebuvo suteikta formalaus pokalbio galimybė prieš parengiant galutinę Vidaus audito tarnybos ataskaitą, neįrodo, jog gero administravimo principas pažeistas. Iš tiesų administracija galėjo atsižvelgti į ieškovo interesus, nes aišku, kad ieškovui buvo suteikta galimybė pateikti pastabas dėl ataskaitos projekto.

 Dėl sprendimo pradėti drausminę procedūrą

 Ieškovo argumentai

197    Ieškovas pirmiausia teigia, kad procedūra, kurios laikėsi Komisija, siekdama jo atžvilgiu pradėti drausminę procedūra, buvo neteisėta. Iš tiesų Komisija pradėdama šią procedūrą pasirėmė ne IDOC administraciniu tyrimu, atliktu laikantis 2002 m. vasario 19 d. sprendimo, bet tik Eurostato Vidaus audito tarnybos ataskaita ir Komisijos Vidaus audito tarnybos tarpine ataskaita. Be to, nesilaikyta 2002 m. vasario 19 d. sprendimu nustatytų procesinių garantijų, kaip antai teisės būti išklausytam prieš parengiant galutinę ataskaitą. Administracija, neišklausiusi ieškovo prieš pradėdama jo atžvilgiu drausminę procedūrą, taip pat pažeidė teisės į gynybą užtikrinimo principą.

198    Antra, ieškovas teigia, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą ir pažeidė gero administravimo principą nuspręsdama prieš jį pradėti drausminę procedūrą. Viena vertus, Eurostato Vidaus audito tarnybos ataskaitos ir Komisijos Vidaus audito tarnybos tarpinės ataskaitos, kuriomis pasirėmė Komisija, pagrindu negalėjo būti teisėtai pradėta tokia procedūra, nes šios ataskaitos nebuvo parengtos kruopščiai, jose nepateikti nurodomų teiginių įrodymai, nesilaikyta teisės į gynybą ir pateikta daug klaidingų bei netikslių duomenų. Kita vertus, akivaizdi vertinimo klaida taip pat matyti iš sprendimo pradėti drausminę procedūrą, kuris buvo priimtas per dvi dienas, skuboto pobūdžio.

199    Komisija teigia, kad 2003 m. liepos 9 d. sprendimas pradėti drausminę procedūrą buvo priimtas griežtai laikantis galiojančių Bendrijos teisės nuostatų.

200    Pirma, Komisija mano, kad nei įstatymo, nei kito teisės akto nuostatoje jai nenustatytas reikalavimas atlikti administracinį tyrimą prieš pradedant vieno iš savo pareigūnų drausminę procedūrą. Ji gali pradėti drausminę procedūrą, jei turi pakankamai įrodymų, kad būtų pripažintas drausminės tvarkos pažeidimas. Šiuo klausimu Komisija pažymi, kad ji, atsižvelgdama į turėtus įrodymus, šioje srityje turėjo didelę diskreciją. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgdama į minėtų ataskaitų turinį, ji galėjo priimti sprendimą pradėti ginčijamą drausminę procedūrą nepadarydama akivaizdžios vertinimo klaidos.

201    Antra, Komisija teigia, kad pagal Bendrijos teisės nuostatas jai nenustatytas reikalavimas išklausyti pareigūną prieš priimant sprendimą pradėti prieš jį drausminę procedūrą. Pirmiausia Pareigūnų tarnybos nuostatų 87 straipsnyje numatyta tik tai, kad pareigūno išklausoma arba prieš paskyrimų tarnybai jam paskiriant įspėjimą raštu ar papeikimą, arba prieš paskyrimų tarnybai priimant sprendimą kreiptis į drausmės komisiją. Be to, pagal pagrindinį teisės būti išklausytam principą Komisija privalo išklausyti pareigūną, tik jeigu gali būti priimtas sprendimas jo nenaudai. Tačiau kadangi sprendimas pradėti drausminę procedūrą nėra asmens nenaudai priimtas sprendimas, šis pagrindinis principas netaikomas nagrinėjamu atveju. Galiausiai, kadangi drausminė procedūra yra neteisminė procedūra, EŽTK 6 straipsnio nuostatomis negali būti veiksmingai pasiremta teigiant, kad prieš pradedant drausminę procedūrą ieškovas turėjo būti išklausytas.

202    Trečia, Komisija teigia, kad ji nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos pradėdama ginčijamą drausminę procedūrą, nes remiantis Eurostato vidaus audito ataskaita ir Komisijos Vidaus audito tarnybos tarpine ataskaita, kuriomis nebuvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, pagrįstai buvo galima manyti, kad ieškovas padarė drausminės tvarkos pažeidimų.

 Tarnautojų teismo vertinimas

203    Pirma, ieškovas teigia, kad sprendimas pradėti drausminę procedūrą susijęs su procesiniais pažeidimais, nes Komisija iš pradžių neatliko administracinio tyrimo ir nesilaikė 2002 m. vasario 19 d. sprendimo dėl administracinių tyrimų nuostatų.

204    Vis dėlto nei Pareigūnų tarnybos nuostatų 87 straipsnyje, nei Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priede nenustatytas reikalavimas atlikti administracinį tyrimą prieš administracijai priimant sprendimą pradėti drausminę procedūrą.

205    Tiesa, 2002 m. vasario 19 d. sprendime, kuriuo įsteigta IDOC, nustatytos kelios taisyklės, kurių reikia laikytis per administracinį tyrimą siekiant parengti drausminę procedūrą. Tačiau nė vienoje šio sprendimo nuostatoje aiškiai nenustatytas reikalavimas administracijai atlikti administracinį tyrimą prieš pradedant drausminę procedūrą. Atvirkščiai, iš šio sprendimo 5 straipsnio matyti, kad administracinio tyrimo pradėjimas yra tik personalo ir administracijos generaliniam direktoriui suteikta galimybė, leidžianti geriau išsiaiškinti aplinkybes, dėl kurių gali būti kaltinamas pareigūnas.

206    Be to, kadangi sprendimas pradėti drausminę procedūrą nėra asmens nenaudai priimtas aktas, ieškovas negali veiksmingai pasiremti teisės į gynybą užtikrinimo principu kritikuodamas aplinkybę, kad jis nebuvo išklausytas prieš Paskyrimų tarnybai priimant dėl jo sprendimą pradėti drausminę procedūrą (minėto Sprendimo Pessoa e Costa prieš Komisiją 59 punktas ir minėto Sprendimo Franchet ir Byk prieš Komisiją 367 punktas).

207    Todėl tai, kad prieš pradedant drausminę procedūrą nebuvo atliktas administracinis tyrimas, nėra procesinis pažeidimas ar teisės į gynybą užtikrinimo principo pažeidimas, dėl kurio gali kilti administracijos atsakomybė.

208    Antra, kalbant apie kaltinimą, susijusį su akivaizdžia vertinimo klaida, reikia priminti, kad sprendimo pradėti prieš pareigūną drausminę procedūrą tikslas leisti paskyrimų tarnybai išnagrinėti aplinkybių, kuriomis kaltinamas susijęs pareigūnas, tikrumą ir rimtumą bei šiuo klausimu jį išklausyti pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 87 straipsnį, siekiant susidaryti nuomonę, pirma, dėl galimybės užbaigti drausminę procedūrą nesiimant tolesnių veiksmų arba pritaikyti pareigūnui drausminę nuobaudą ir, antra, prireikus dėl būtinybės prieš pritaikant šią nuobaudą perduoti bylą drausmės komisijai pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priede numatytą procedūrą (minėto Sprendimo Pessoa e Costa prieš Komisiją 36 punktas ir 2005 m. spalio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Rasmussen prieš Komisiją, T‑203/03, Rink. VT p. I‑A‑279 ir II‑1287, 41 punktas).

209    Toks sprendimas neišvengiamai reiškia, kad, atsižvelgiant į galimas rimtas ir neatšaukiamas sprendimo pasekmes, institucijos vertinimas turi būti atsargus. Šiuo klausimu institucija turi didelę diskreciją, o teismo kontrolė apsiriboja tik patikrinimu, ar įrodymai, į kuriuos atsižvelgė administracija pradėdama procedūrą, faktiškai teisingi, ar nėra aplinkybių, kuriomis kaltinama, akivaizdžios vertinimo klaidos ir ar nepiktnaudžiauta įgaliojimais (kiek tai susiję su drausminėmis nuobaudomis, pagal analogiją žr., be kita ko, 2000 m. gegužės 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tzikis prieš Komisiją, T‑203/98, Rink. VT p. I‑A‑91 ir II‑393, 50 punktą ir minėto Sprendimo N prieš Komisiją, 125 punktą; kiek tai susiję su kreipimusi į OLAF, žr. 2007 m. gegužės 2 d. Tarnautojų teismo sprendimo Giraudy prieš Komisiją, F‑23/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑121 ir II‑A‑1‑657, 98 ir 99 punktus).

210    Vis dėlto siekiant apsaugoti atitinkamo pareigūno teises paskyrimų tarnyba prieš pradėdama drausminę procedūrą turi turėti pakankamai konkrečių ir svarbių įrodymų (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Franchet ir Byk prieš Komisiją 352 punktą ir 2010 m. sausio 13 d. Tarnautojų teismo sprendimo A ir G prieš Komisiją, F‑124/05 ir F‑96/06, 366 punktą).

211    Nagrinėjamu atveju perskaičius 2003 m. liepos 9 d. sprendimą aišku, kad Komisija nusprendė pradėti drausminę procedūrą prieš ieškovą remdamasi tuo, kad, pirma, ieškovas, sudarydamas viešųjų pirkimų sutartis, neprieštaravo arba leido, kad vertinimo procesai nebūtų skaidrūs, Viešųjų pirkimų ir sutarčių patariamojo komiteto ataskaitose pateikti metodai neatitiktų realiai taikytų metodų, ir, antra, neprieštaravo arba leido, kad pagal sutartį su įmone Planistat jam asmeniškai artimas ekspertas, bet ne iš pradžių konkurso dalyvio siūlytas ekspertas dalyvautų projekte dėl tyrimo, nesusijusio su sutartimi, kurios pagrindu buvo „patvirtintas mokėjimas“, atlikimo, nors tarpinė tyrimo ataskaita net nebuvo parengta. Priimdama šį sprendimą Komisija pasirėmė, pirma, 2003 m. liepos 7 d. Komisijos Vidaus audito tarnybos tarpine ataskaita ir, antra, 2003 m. liepos 8 d. Eurostato Vidaus audito tarnybos ataskaita.

212    Pirmiausia kyla klausimas, ar pačios vidaus audito ataskaitos gali būti pakankamai konkretūs ir svarbūs įrodymai, į kuriuos gali atsižvelgti administracija pradėdama drausminę procedūrą prieš pareigūną.

213    Iš tiesų Audito chartijos 1.3 punkte, be kita ko, pažymėta:

„<...> vidaus auditu nėra siekiama nustatyti sukčiavimą.

Net jei procedūrų auditas atliktas kruopščiai, juo negali būti užtikrinta, kad bus nustatytas kiekvienas sukčiavimo atvejis.

Vis dėlto auditorius gali nustatyti kai kurias rizikas, leidžiančias įrodyti sukčiavimą. Jei atlikti patikrinimai nesumažina nustatytų rizikų ir pavojų, auditorius privalo tęsti savo tyrimą, kad nustatytų, ar buvo sukčiauta, ir prireikus apie tai pranešti OLAF, kuri yra vienintelė institucija, kompetentinga atlikti šios rūšies tyrimus.“

214    Komisija savo atsiliepime į ieškinį pažymėjo:

„Vidaus audito [ataskaitos] tikslas padėti generaliniams direktoriams ir vadovybei kontroliuoti pavojus, siekiant užtikrinti turto saugumą ir patikrinti taisyklių laikymąsi bei informacijos teisingumą <...>. Todėl remiantis Eurostato vidaus audito ataskaita negalima daryti išvados, kad sukčiauta, ir nustatyti, kad kai kurie teiginiai dėl sukčiavimo yra pagrįsti. Tai gali būti nustatyta tik atlikus administracinius tyrimus ir drausmines procedūras. Taigi vidaus audito tikslas yra visiškai kitoks nei administracinio tyrimo ar drausminės procedūros, nes šios procedūros susijusios ar gali būti susijusios su konkrečių asmenų galimais įsipareigojimais <...>“

215    Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Komisija pradėdama prieš ieškovą drausminę procedūrą pasirėmė tik vidaus audito ataskaitomis. Tačiau, atsižvelgiant į tokių vidaus audito ataskaitų pobūdį ir minėtas savybes, jos iš principo negali būti pakankamai konkretūs ir svarbūs įrodymai, leidžiantys pradėti drausminę procedūrą.

216    Vis dėlto, net jeigu vidaus audito ataskaitos paskirtis nėra tokia, nedraudžiama, kad ji prireikus galėtų būti pagrindas pradėti drausminę procedūrą. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju reikia patikrinti, ar kai administracija pasiremia tokia ataskaita, tokio pobūdžio dokumente esanti informacija yra pakankamai konkreti ir svarbi norint pagrįsti drausminės procedūros pradėjimą.

217    Šiuo atveju pažymėtina, kad Komisijos Vidaus audito tarnybos tarpinėje ataskaitoje nėra jokių išvadų, susijusių su pirmuoju ieškovui pateiktu kaltinimu. Dėl antrojo kaltinimo aptariamoje ataskaitoje tik pažymėta, kad Eurostato Vidaus audito tarnyba nustatė potencialią nepotizmo situaciją. Taigi šioje ataskaitoje nėra jokios analizės ar specialaus tyrimo, susijusių su aplinkybėmis, kuriomis kaltinamas ieškovas, bet apsiribota, pirma, netiesiogiai ir atsargiai pakartojant išvadas, kurias galėjo padaryti Eurostato Vidaus audito tarnyba rengdama savo ataskaitos projektą, ir, antra, primenant spekuliacijas, kurias visuomenės informavimo priemonėse sukėlė tariamo palankumo Graikijos įmonėms viename iš Eurostato direktoratų egzistavimas.

218    Todėl ši ataskaita, atsižvelgiant į jos turinį, negalėjo būti konkretus ir svarbus įrodymas, kuriuo remdamasi Komisija galėtų pagrįsti sprendimą pradėti drausminę procedūrą.

219    Kalbant apie 2003 m. liepos 8 d. Eurostato Vidaus audito tarnybos ataskaitą, reikia pripažinti, pirma, kad ji buvo parengta atsakant į žurnalisto klausimus dėl ieškovo vadovaujamo direktorato viešųjų pirkimų sutarčių sudarymo sąlygų ir remiantis analize, kuri apsiribojo aplinkybėmis, susijusiomis su aptariamo žurnalisto kaltinimais. Taigi, kaip pažymėta ataskaitos įžangoje, atlikta analizė „nereiškė detalaus ir konkretaus pagal Supcom programą sudarytų sutarčių audito, bet apsiribojo [žurnalisto] nurodytais aspektais, t. y. biudžeto skirstymu nacionaliniu pagrindu, pasiūlymų vertinimo metodais ar skaidrumu vykdant sutarčių sudarymo procedūras“. Ieškovo atliktoje kritinėje vidaus audito ataskaitos analizėje, kurios turinio Komisija neginčijo (toliau – kritinė analizė), šiuo klausimu pažymėta, kad „atliekant vidaus auditą netaikytos tarptautinės audito normos ir Audito chartijos normos“, kad „vidaus audito išvados visiškai neatitinka daugybės klausimų, plėtotų šioje ataskaitoje“, kad „[ieškovo] laiškas su pastabomis atsakant į projektą reikalavo, kad vidaus audito ataskaitoje būtų atsižvelgta į konkrečius faktinius ir su esme <...> susijusius klausimus“.

220    Antra, Eurostato Vidaus audito tarnybos ataskaitoje, be kita ko, prieita prie tokių išvadų:

–        paraiškų, kurias pateikia įmonės, siekdamos, kad su jomis būtų sudarytos viešųjų pirkimų sutartys pagal Supcom programą, vertinimo procesas ne visada buvo skaidrus ir atliktas laikantis vidaus taisyklių,

–        kalbant apie Sutartį Nr. 665100003 su įmone Planistat, padaryti pažeidimai, kiek tai, be kita ko, susiję su eksperto, ieškovo krikštasūnio, įdarbinimu.

221    Nors Eurostato Vidaus audito tarnybos ataskaita rodo kai kuriuos veiklos trūkumus, susijusius su paraiškų vertinimo procesu ieškovo vadovaujamam direktoratui vykdant Supcom sutarčių sudarymo procedūrą, remiantis šia ataskaita niekaip negalima daryti išvados, kad suinteresuotasis asmuo padarė nustatytus pažeidimus ar buvo susijęs su minėtais pažeidimais arba kad nustatytų veiklos trūkumų buvo tik ieškovo direktorate, kaip tą, beje, pažymėjo audito grupė savo atsakymo į ieškovo pastabas projekte.

222    Be to, kalbant apie tai, kad ieškovo krikštasūnis buvo įdarbintas sudarant Eurostato ir įmonės Planistat sutartį, reikia pažymėti, jog iš Vidaus audito tarnybos ataskaitos visiškai nematyti, kad ieškovas turėjo kokios nors įtakos šiai situacijai.

223    Be to, reikia pabrėžti, kad ieškovas pateikė savo konkrečias pastabas, siekdamas paneigti faktus, dėl kurių jis buvo kaltinimas Eurostato Vidaus audito tarnybos ataskaitos projekte.

224    Tačiau iš bylos medžiagos aišku, kad galiausiai Eurostato Vidaus audito tarnyba visiškai neatsižvelgė į ieškovo pastabas. Iš tiesų, nors Tarnyba iš pradžių ketino raštu atsakyti į ieškovo pastabas, galiausiai šio projekto buvo atsisakyta, o administracija nepateikė paaiškinimo dėl tokio pozicijos pakeitimo. Be to, iš 2003 m. liepos 8 d. D. laiško naujajam Eurostato generaliniam direktoriui aišku, kad 2003 m. liepos 8 d. Eurostato Vidaus audito tarnybos ataskaita yra Vidaus audito tarnybos ataskaitos projektą atitinkanti kopija ir kad galiausiai Eurotato Vidaus audito tarnyba neatliko jokio išsamesnio ieškovo pateiktų pastabų tyrimo. Iš tiesų minėtame laiške pažymėta:

„<…> 2003 m. gegužės 27 d. Jums perdaviau audito ataskaitos dėl viešųjų pirkimų sutarčių sudarymo pagal Supcom programą 1995–1999 m. projektą <…>.

Perduodu Jums nagrinėjamą galutinį tyrimą, remdamasi informacija, kurią turėjau vykstant aplinkybių tyrimui. Išsamesnio tyrimo negaliu atlikti atsižvelgdama į savo buvusį ir esamą darbo krūvį.“

225    Kritinėje analizėje taip pat teigiama, kad ieškovo pateiktas pastabas dėl vidaus audito ataskaitos, atsižvelgiant į jų turinį ir konkretumą, turėjo išnagrinėti auditoriai ir dėl jų vidaus audito ataskaita turėjo būti pakeista. Be to, iš OLAF ataskaitos aišku, kad minėti auditoriai per OLAF tyrimą patys pripažino, jog audito ataskaita parengta nesilaikant „rungimosi“.

226    Šiomis aplinkybėmis Eurostato Vidaus audito tarnybos ataskaita, parengta remiantis šališkais ir neišsamiais pagrindais, nėra pakankamai svarbus ir konkretus įrodymas, kuriuo remdamasi administracija galėtų pradėti drausminę procedūrą.

227    Be to, pažymėtina, kad audito grupė savo atsakymo į ieškovo pastabas projekte pati pripažino, kad jos audito ataskaita, atsižvelgiant į jos turinį, negali būti pagrindas ieškovui asmeniškai pateikti kaltinimus. Iš tiesų į ieškovo pastabą, kurioje nurodyta, kad „net jei kai kurie statistikos duomenys [būtų] tikri, <...> jais [negalėtų] būti įrodytas koks nors mano padarytas pažeidimas“, auditoriai siūlė atsakyti: „Jūs esate teisus ir todėl apie „taisyklės pažeidimą“ neužsimenama“.

228    Be to, Komisija per posėdį pripažino, kad nebuvo priežasčių, kurios pateisintų skubų drausminės procedūros prieš ieškovą pradėjimą. Prireikus skubėjimu būtų galima paaiškinti, kodėl neparengta išsamesnė audito ataskaita. Taigi neatmestina, jog prieš ieškovą drausminė procedūra pradėta nuo 2003 m. liepos 9 d., iš dalies remiantis tuo, kad drausminės procedūros tą pačią dieną buvo pradėtos ir prieš kitus Eurostato pareigūnus, įskaitant Eurostato generalinį direktorių.

229    Atsižvelgdama į turėtus ir iš audito ataskaitų išplaukiančius nepakankamai tikslius ir svarbius įrodymus, administracija, prieš pradėdama drausmines bylas, geriausiu atveju galėtų pradėti administracinį tyrimą, pavestą IDOC, arba kreiptis į OLAF, o to ji nepadarė, nes į OLAF buvo kreiptasi tik pradėjus drausminę procedūrą.

230    Tai reiškia, kad Komisija, 2003 m. liepos 9 d. pradėjusi drausminę procedūrą prieš ieškovą remdamasi vien minėtomis vidaus audito ataskaitomis, padarė akivaizdžią vertinimo klaidą ir pažeidė gero administravimo principą. Šis veiksmas yra pažeidimas, dėl kurio kyla atsakomybė.

 Dėl to, kad nebuvo paskirtos konkrečios ir ieškovo kategoriją bei kompetenciją atitinkančios užduotys

 Šalių argumentai

231    Ieškovas teigia, kad Komisija, priėmusi sprendimą jį paskirti vyriausiuoju patarėju Personalo ir administracijos GD, jam nepaskyrė konkrečių ir jo kompetenciją atitinkančių pareigų. Dėl to jis nesėkmingai skundėsi Komisijos pirmininkui. Užduotys, kurias nurodo Komisija atsakyme į jo skundą, buvo be aiškaus turinio ir jis, beje, niekada nėra susitikęs su Komisijos pirmininko pavaduotoju, prie kurio jis normaliomis sąlygomis buvo paskirtas. Jis buvo paskirtas į mažą kabinetą be išteklių ir sekretoriaus. Aplinkybė, kad Komisija suteikė ieškovui leidimą atlikti išorės veiksmus, neįrodo, jog jam buvo pavesta vykdyti konkrečias pareigas.

232    Pirmiausia Komisija teigia, kad priimtame sprendime paskirti ieškovą į kitas pareigas numatytos konkrečios ir jo kategoriją atitinkančios pareigos. Antra, Komisija, kai jis pradėjo eiti pareigas Personalo ir administracijos GD, jam paskyrė aiškias vykdytinas užduotis. Trečia, ieškovas dalyvavo rengiantis Rodo (Graikija) neformaliai Tarybai, gavo leidimą atlikti išorės veiksmus ir nuo 2003 m. lapkričio mėn. dalyvavo darbo grupėje dėl valstybių narių pareigūnų pensijų sistemos reformos. Tai, kad ieškovas nesusitiko su Komisijos pirmininko pavaduotoju, negali įrodyti, jog ieškovas neturėjo jokių pareigų, turint omenyje tai, kad jis buvo vyriausiasis patarėjas Personalo ir administracijos GD, o ne specialusis komisaro patarėjas.

 Tarnautojų teismo vertinimas

233    Reikia atskirti, viena vertus, patį sprendimą perkelti į kitas pareigas ir, kita vertus, Komisijos kitus nei sprendimas veiksmus, kuriais buvo siekiama, kad sprendimu perkelti į kitas pareigas ieškovui pavestos pareigos liktų be turinio, arba kurie turėjo tokį poveikį. Iš tiesų tik dėl minėtų kitų nei sprendimas Komisijos veiksmų gali kilti institucijos atsakomybė, atsižvelgiant į tai, kas šio sprendimo 106 ir 107 punktuose pažymėta dėl sprendimo perkelti į kitas pareigas.

234    Nagrinėjamu atveju sprendime paskirti į kitas pareigas išvardytos kelios ieškovui pavestos užduotys. Tačiau iš bylos medžiagos nematyti, kad Komisija ieškovui iš tiesų suteikė galimybę vykdyti šias užduotis ir kad jų esminis turinys atitiko ieškovo kompetenciją ir patirtį.

235    Iš tiesų, be kita ko, iš Komisijos pirmininkui 2003 m. rugsėjo 9 d. nusiųsto laiško matyti, jog ieškovas skundėsi dėl to, kad nuo jo paskyrimo į kitas pareigas 2002 m. lapkričio mėn. jis neturėjo realių užduočių, susijusių su jo kategorija ir kompetencija. 2003 m. rugsėjo 22 d. Personalo ir administracijos GD generalinio direktoriaus raštu Komisijos pirmininko pavaduotojo kabineto vadovo prašoma paskirti ieškovui užduočių, remiantis tuo, kas buvo sutarta. Atsakydamas į šį laišką kabineto vadovas 2003 m. rugsėjo 29 d. raštu tik paprašė Personalo ir administracijos GD generalinio direktoriaus jam pateikti pasiūlymus, susijusius su užduotimis, kurios gali būti pavestos ieškovui. Toks susirašinėjimas patvirtina ieškovo teiginį bent jau tiek, kiek tai susiję su laikotarpiu nuo 2003 m. sausio mėn. iki spalio mėnesio. Tačiau Komisija, šiuo klausimu turinti galėti pateikti priešingus įrodymus, nepateikia informacijos, galinčios įrodyti, kad ieškovui iš tiesų buvo pavestos užduotys, ypač po šio susirašinėjimo. Nors administracija teigia, kad ieškovas dalyvavo neformalioje Rodo Taryboje, ji visiškai nepatikslina, nei kokia realiai šios pareigos esmė, nei atliktų darbų pobūdžio. Taip pat, nors Komisija teigia, kad ieškovas buvo paskirtas dalyvauti darbo grupėje dėl pensijų viešajame sektoriuje reformos nuo 2003 m. lapkričio 24 d., ji neįrodo, kad ieškovas iš tiesų galėjo dalyvauti šioje grupėje, nors tą griežtai ginčija ieškovas. Be to, pažymėtina, kad ši darbo grupė didžiąja dalimi sudaryta iš pareigūnų, kuriems buvo pradėta drausminė procedūra, o tai leidžia abejoti dėl lūkesčių, kurių Komisija galėjo turėti dėl šios darbo grupės atliekamų darbų.

236    Be to, tai, kad ieškovas per ginčijamą laikotarpį gavo leidimus atlikti išorės veiksmus, negali įrodyti, jog jam buvo suteikta galimybė konkrečiai vykdyti funkcijas, atitinkančias jo kategoriją Komisijoje.

237    Taigi, atsižvelgiant į šią įvairią informaciją, aišku, kad Komisija tyčia arba iš inercijos nesuteikė ieškovui galimybės konkrečiai vykdyti jo kategoriją atitinkančių užduočių nuo 2003 m. sausio mėn. iki 2006 m. vasario mėn., išskyrus šešių mėnesių laikotarpį, per kurį ieškovas vykdė funkcijas prie Graikijos vyriausybės atostogų dėl asmeninių priežasčių metu. Toks Komisijos elgesys taip pat yra neteisėti veiksmai, dėl kurių kyla jos atsakomybė.

238    Iš to, kas pasakyta, aišku, kad Komisija padarė kelis pažeidimus ieškovo atžvilgiu, nes, pirma, pavėluotai informavo ieškovą apie tolesnius veiksmus dėl jo 2002 m. lapkričio 11 d. prašymo suteikti pagalbą, antra, pavėluotai atsakė į 2003 m. liepos 15 ir 21 d. prašymus suteikti pagalbą, trečia, nusprendė pradėti drausminę procedūrą, nors nebuvo pakankamai svarbių ir konkrečių įrodymų, ketvirta, 2003 m. liepos mėnesį leido atskleisti su ieškovu susijusius asmens duomenis ir, penkta, keletą metų nepavedė ieškovui jo kategoriją atitinkančių realių užduočių.

 Dėl žalos ir priežastinio ryšio

 Šalių argumentai

239    Ieškovas teigia, kad Komisija padarė kelis pažeidimus, kurie tiesiogiai susiję su žala, kuria jis remiasi.

240    Savo paskiausiai pateiktose rašytinėse pastabose jis teigia, kad dėl šių pažeidimų atsirado ypač didelė neturtinė žala, kurią jis vertina 850 000 eurų. Pagrįsdamas šią žalą ieškovas visų pirma pažymi, kad Komisija savo neteisėtais veiksmais pakenkė jo garbei ir profesinei reputacijai. Dublike ieškovas nurodo, kad jis atsisako reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, susijusią su jo sveikatos būklės pablogėjimu.

241    Komisija teigia, jog ieškovas turi įrodyti, kad nurodomi neteisėti veiksmai tiesiogiai susiję su neturtine žala, kuria jis remiasi, ir kad jie turėjo realaus ir tikro poveikio jo profesinei ir asmeninei situacijai. Tačiau to nėra nagrinėjamu atveju. Konkrečiai kalbant, Komisija mano, kad ieškovas neįrodė, jog jis prarado galimybę būti paskirtas į Eurostato generalinio direktoriaus pareigas, nes jis neįrodė nei kad buvo paskelbtas pranešimas apie laisvą darbo vietą, nei kad jis pateikė savo kandidatūrą. Be to, nėra ryšio tarp veiksmų, kuriais kaltinama Komisija, ir to, kad ieškovo atžvilgiu spaudoje pateikti kaltinimai ir insinuacijos.

 Tarnautojų teismo vertinimas

242    Pirmiausia primintina, kad ieškovas savo paskiausiai pateiktose rašytinėse pastabose reikalauja tik atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią, viena vertus, dėl pakenkimo jo reputacijai ir profesinei garbei ir, kita vertus, dėl to, kad jis atsidūrė netikrumo ir nerimo būsenoje, neatsižvelgiant į jo psichikos būklės pablogėjimą.

243    Tada reikia išnagrinėti, ar Komisijos tarnybiniai pažeidimai tiesiogiai susiję su neturtine žala, kuria remiasi ieškovas.

244    Pirma, jei Komisijos pavėluotas pranešimas savo pareigūnui apie tolesnius veiksmus, susijusius su jo 2002 m. lapkričio 11 d. prašymu suteikti pagalbą, nepateisinamas jokia ypatinga aplinkybe, tai yra tarnybinis pažeidimas, dėl kurio atsiranda speciali neturtinė žala, atsižvelgiant į netikrumo ir nerimo būseną, kurioje dėl šios situacijos atsidūrė pareigūnas (pagal analogiją žr. 1979 m. birželio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo V. prieš Komisiją, 18/78, Rink. p. 2093, 16 bei 19 punktus ir minėto Sprendimo Caronna prieš Komisiją 106 punktą). Taip pat yra ir Komisijos pavėluotų sprendimų dėl ieškovo 2003 m. liepos 15 ir 21 d. pateiktų prašymų suteikti pagalbą atveju. Ši neturtinė žala būtų teisingai įvertinta ex aequo et bono nustatant 10 000 eurų sumą (pagal analogiją, kiek tai susiję su neturtine žala, atsiradusia dėl pavėluoto vertinimo ataskaitos parengimo, žr. 2005 m. gruodžio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Rounis prieš Komisiją, T‑274/04, Rink. VT p. I‑A‑407 ir II‑1849, 54 punktą).

245    Antra, sprendimas pradėti drausminę procedūrą, nors Komisija neturėjo pakankamai konkrečių ir svarbių įrodymų, yra pažeidimas, dėl kurio padaroma labai didelė žala ieškovo garbei ir profesinei reputacijai. Iš tiesų dėl šio sprendimo plačioji visuomenė, taip pat aplinkiniai ir ieškovo kolegos galėjo manyti, kad jis atliko neteisėtus veiksmus. Tačiau iš bylos medžiagos, konkrečiai iš OLAF ataskaitos matyti, kad jam pateikti kaltinimai yra visiškai nepagrįsti.

246    Trečia, dėl asmens duomenų nutekinimo 2003 m. liepos mėn., už kurį atsako Komisija, tiesiogiai iš esmės padidėjo žala ieškovo reputacijai ir profesinei garbei. Iš tiesų ieškovo pavardės atskleidimas dėl šio nutekinimo, susietas su 2003 m. liepos 9 d. Komisijos pranešime spaudai buvusia informacija, leido plačiajai visuomenei, tarptautinei ir Graikijos spaudai įvardyti ieškovą kaip vieną iš pareigūnų, prieš kuriuos pradėta drausminė procedūra, ir leido manyti, kad jis dalyvavo finansiniame skandale.

247    Dviejuose ankstesniuose punktuose nurodyti pažeidimai tik iš dalies buvo atitaisyti 2004 m. spalio 27 d. pranešimu spaudai, kuris turėjo gerokai mažesnį poveikį nei straipsniai, paskelbti tarptautinėje ir Graikijos spaudoje (dėl priemonių, kurios nepakankamai atitaiso nepagrįstai pareigūno reputacijai padarytą žalą, žr. minėto Sprendimo Giraudy prieš Komisiją 206 punktą). Šio pranešimo spaudai išplatinimas buvo vienintelė Komisijos pritaikyta priemonė ieškovo garbei sugrąžinti. Institucija ieškovui nepateikė jokių atsiprašymų ar neišreiškė apgailestavimo, kurių reikalavo nepagrįstas viešas apkaltinimas.

248    Taigi, atsižvelgiant į minėtas šios bylos ypatingas aplinkybes, tarp jų 2004 m. spalio 27 d. pranešimą spaudai, reikia ex aequo et bono įvertinti neturtinės žalos, kurią Komisija padarė pakenkdama ieškovo garbei ir profesinei reputacijai, dydį 60 000 eurų suma (dėl rimtų pakenkimo reputacijai atvejų žr. minėto Sprendimo Franchet ir Byk prieš Komisiją 411 punktą ir minėto Sprendimo Giraudy prieš Komisiją 207 punktą).

249    Ketvirta, Komisija, keletą metų nepaskirdama ieškovui realių užduočių, atitinkančių jo kategoriją, padarė tarnybinį pažeidimą, dėl kurio tiesiogiai kilo neturtinė žala. Šiomis aplinkybėmis reikia iš Komisijos priteisti ieškovui 20 000 eurų.

250    Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia iš Komisijos ieškovui priteisti 90 000 eurų už įvairią ieškovo patirtą neturtinę žalą.

 Dėl prašymų taikyti proceso organizavimo ir tyrimo priemones

1.     Šalių argumentai

251    Pirmiausia ieškovas Tarnautojų teismo prašo per posėdį kaip liudytojus apklausti, pirma, dienraščio La voix žurnalistą Portal, tada D., kad ji patikslintų sąlygas, kuriomis parengta 2003 m. liepos 8 d. Eurostato Vidaus audito tarnybos ataskaita, ir galiausiai Koopman, kad jis pateiktų paaiškinimus, susijusius su sprendimo perkelti į kitas pareigas priėmimu.

252    Antra, ieškovas Tarnautojų teismo prašo, kad šis pareikalautų, jog Komisija pateiktų visus dokumentus, galinčius įrodyti, kad Eurostato Vidaus audito tarnyba iš tiesų atliko patikrinimus nuo 2002 m. lapkričio mėn. iki 2003 m. gegužės mėn., susijusius su aplinkybėmis, dėl kurių jis buvo kaltinamas.

253    Trečia, ieškovas Tarnautojų teismo prašo pareikalauti, kad Komisija pateiktų išsamią OLAF ataskaitą, neištrindama tariamai konfidencialių dalių ir priedų.

2.     Tarnautojų teismo vertinimas

254    Ieškovas dublike reikalauja, kad Tarnautojų teismas nurodytų Komisijai pateikti dokumentus ir apklaustų tris liudytojus.

255    Pagal Procedūros reglamento 54 straipsnio 1 dalį proceso organizavimo ir tyrimo priemonių tikslas – užtikrinti, kad bylos būtų parengtos nagrinėti, procesas vyktų ir ginčai būtų išspręsti geriausiomis sąlygomis. Pagal to paties reglamento 57‑58 straipsnius tyrimo priemonių tikslas – sudaryti galimybę įrodyti faktinius teiginius, kuriais šalis grindžia savo pagrindus (pagal analogiją žr. 2000 m. lapkričio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Bareyt ir kt. prieš Komisiją, T‑175/97, Rink. VT p. I‑A‑229 ir II‑1053, 89 punktą).

256    Pagal Procedūros reglamento 55 straipsnio 2 dalies d punktą prašymas, kad šalys pateiktų dokumentus ar bet kokius su byla susijusius raštus, yra proceso organizavimo priemonė, o liudytojų apklausa yra tyrimo priemonė pagal aptariamo reglamento 57 straipsnį.

257    Kalbant apie bylos šalies pateiktus prašymus taikyti proceso organizavimo ir tyrimo priemones, reikia pažymėti, jog tik Tarnautojų teismas gali nuspręsti, kad būtina papildyti jo nagrinėjamoje byloje turimą informaciją (kiek tai susiję su prašymu apklausti liudytoją, pagal analogiją žr. 2007 m. lapkričio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sniace prieš Komisiją, C‑260/05 P, Rink. p. I‑10005, 77 ir 78 punktus; kiek tai susiję su prašymu pateikti dokumentus, pagal analogiją žr. 2003 m. spalio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Salzgitter prieš Komisiją, C‑182/99 P, Rink. p. I‑10761, 41 ir 44 punktus).

258    Nagrinėjamu atveju Tarnautojų teismas mano, kad pakanka informacijos, esančios bylos medžiagoje ir gautos iš diskusijų per teismo posėdį, ir kad nereikia taikyti prašomų proceso organizavimo ir tyrimo priemonių.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

259    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 1 dalį, atsižvelgiant į kitas minėto reglamento antros dalies aštunto skyriaus nuostatas, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Pagal to paties straipsnio 2 dalį Tarnautojų teismas gali nuspręsti, jeigu to reikalauja lygybė, kad pralaimėjusi šalis turi atlyginti tik dalį išlaidų arba kad ji neturi jų atlyginti.

260    Dėl anksčiau nurodytų priežasčių Komisija iš esmės yra pralaimėjusi šalis. Be to, ieškovas savo reikalavimuose aiškiai reikalavo, kad iš atsakovės būtų priteistos bylinėjimosi išlaidos. Nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis nepateisinamas Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalies taikymas, todėl iš Komisijos reikia priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

TARNAUTOJŲ TEISMAS (pirmoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Priteisti iš Europos Komisijos sumokėti F. Nanopoulos 90 000 eurų.

2.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

3.      Europos Komisija padengia visas bylinėjimosi išlaidas.

Gervasoni Kreppel Rofes i Pujol

Paskelbta 2010 m. gegužės 11 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kanclerė        Pirmininkas

W. Hakenberg        S. Gervasoni

* Proceso kalba: graikų.