TARNAUTOJŲ TEISMO (plenarinė sesija) SPRENDIMAS
2010 m. sausio 13 d.
Sujungtos bylos F‑124/05 ir F‑96/06
A ir G
prieš
Europos Komisiją
„Viešoji tarnyba — Pareigūnai — Ieškinys dėl panaikinimo — Nereikalingumas priimti sprendimą — Ieškinys dėl atsakomybės — Priimtinumas — Privilegijos ir imunitetai — Imuniteto nuo teismų jurisdikcijos panaikinimas — OLAF tyrimų konfidencialumas — IDOC tyrimai — Teisė susipažinti su medicininiais dokumentais — Teisė susipažinti su asmens byla — Drausminė procedūra — Protingas terminas“
Dalykas: Pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikšti ieškiniai, kuriais byloje F‑124/05 ieškovas prašo, pirma, panaikinti 2005 m. vasario 28 d. Komisijos sprendimą, kuriuo atmestas jo 2004 m. spalio 22 d. prašymas dėl jam 2004 m. sausio 16 d. sprendimu iškeltos drausmės bylos nutraukimo, ir, antra, priteisti iš Komisijos žalos atlyginimą; byloje F‑96/06 tas pats ieškovas prašo priteisti iš Komisijos žalos atlyginimą dėl įvairių jos padarytų pažeidimų.
Sprendimas: Nebėra reikalo spręsti dėl ieškovo reikalavimų, pateiktų ieškinyje, įregistruotame numeriu F‑124/05, A prieš Komisiją. Priteisti iš Komisijos sumokėti ieškovui 30 000 EUR kompensaciją jo patirtai nematerialinei žalai atlyginti. Be to, Komisija padengia savo ir pusę ieškovo bylinėjimosi išlaidų, susijusių su ieškiniais, įregistruotais numeriu F‑124/05, A prieš Komisiją, ir numeriu F‑96/06, G prieš Komisiją. Ieškovas padengia pusę savo bylinėjimosi išlaidų, susijusių su ieškiniais, įregistruotais numeriu F‑124/05, A prieš Komisiją, ir numeriu F‑96/06, G prieš Komisiją.
Santrauka
1. Pareigūnai — Ieškinys dėl žalos atlyginimo — Reikalavimai atlyginti nematerialinę žalą, atsiradusią dėl per ilgos drausminės procedūros
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnis)
2. Pareigūnai — Socialinė apsauga — Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų — Fiksuoto dydžio išmoka pagal Pareigūnų tarnybos nuostatuose įtvirtintą sistemą — Prašymas sumokėti papildomą kompensaciją, grindžiamas pažeidimu, dėl kurio institucijai gali kilti atsakomybė — Sąlygos
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnis)
3. Pareigūnai — Socialinė apsauga — Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų — Invalidumas — Negalios laipsnis — Medicinos komisijos nustatymas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnis; Taisyklių dėl draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų 19 straipsnio 3 dalis)
4. Pareigūnai — Drausminės priemonės — Išankstinis tyrimas prieš pradedant drausminę procedūrą
(Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedas)
5. Pareigūnai — Ieškinys — Išankstinis administracinis skundas — Skundai, kurie pagrįsti tais pačiais pagrindais, tačiau kurių dalykas teisiškai skirtingas — Priimtinumas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)
6. Deliktinė atsakomybė — Sąlygos — Neteisėtumas — Žala — Priežastinis ryšys
(SESV 340 straipsnio antra pastraipa)
7. Pareigūnai — Ieškinys — Asmens nenaudai priimtas aktas — Sąvoka — Sprendimas panaikint pareigūno ar tarnautojo imunitetą — Įtraukimas
(Protokolo dėl Europos Bendrijų privilegijų ir imunitetų 12 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)
8. Pareigūnai — Socialinė apsauga — Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų — Ligos profesinės kilmės nustatymas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnis)
9. Pareigūnai — Socialinė apsauga — Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų — Profesinės ligos buvimo konstatavimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 26 ir 73 straipsniai; Taisyklių dėl draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų 21 straipsnis)
10. Europos Bendrijos — Institucijos — Visuomenės teisė susipažinti su dokumentais — Reglamentas Nr. 1049/2001
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 26 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalis)
11. Procesas — Ieškinys — Formos reikalavimai — Pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka — Nuoroda į kitą ieškinį, kurį ieškovas pareiškė kitoje byloje tame pačiame teisme — Nepriimtinumas — Išimtys
(Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnis; Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalis)
12. Pareigūnai — Drausminės priemonės — Sprendimas pradėti drausminę procedūrą
(Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedas)
13. Pareigūnai — Drausminės priemonės — Drausiminės procedūros pradėjimas — Paskyrimų tarnybos diskrecija
(Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedas)
14. Pareigūnai — Administracijos rūpestingumo pareiga — Ribos
15. Pareigūnai — Drausminės priemonės — Drausminė procedūra — Terminai
(Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedas)
1. Drausminė procedūra bet kuriam pareigūnui sukuria neapibrėžtumo dėl profesinės karjeros ateities situaciją ir, be abejo, jam sukelia tam tikrą stresą ir baimę. Jei šis neapibrėžtumas tęsiasi per ilgai, pareigūno streso ir baimės lygis yra didesnis, nei galima pateisinti. Taigi, jei drausminė procedūra yra per ilga, galima daryti prielaidą, kad ji sukelia nematerialinę žalą suinteresuotajam asmeniui. Šiuo atžvilgiu būtina atskirti, viena vertus, nematerialinę žalą, sukeltą bet kuriam pareigūnui ar tarnautojui, kuri nepriklauso nuo galimos ligos, ir, kita vertus, žalą dėl galimos psichinės ligos ar tokios ligos pasunkėjimo, kurią lemia per ilga minėtos bylos trukmė. Todėl prašymas atlyginti pirmojo tipo žalą yra priimtinas neatsižvelgiant į tai, kokios stadijos yra pareigūno inicijuotas procesas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnį. Priešingai, pareigūno prašymas atlyginti žalą, kuriuo siekiama, kad būtų atlyginta materialinė ar nematerialinė žala, kilusi dėl profesinės ligos, paprastai nepriimtinas, kol nebaigtas procesas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnį.
(žr. 147 ir 149–151 punktus)
Nuoroda:
Tarnautojų teismo praktika: 2007 m. gegužės 2 d. Sprendimo Giraudy prieš Komisiją, F‑23/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑121 ir II‑A‑1‑657, 197–202 punktai.
2. Taigi ieškinys, kuriuo pareigūnas prašo atlyginti žalą, kaip jis teigia, patirtą dėl profesinės ligos, ir kuris buvo pateiktas anksčiau, nei buvo užbaigtas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnį pradėtas procesas, yra per ankstyvas, nes ieškinio pateikimo metu neįmanoma nustatyti žalos atlyginimo, kurį pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus suinteresuotasis asmuo turi teisę gauti, tinkamumo. Iš tiesų daugeliu atvejų priežastiniam ryšiui tarp pareigų atlikimo sąlygų ir nagrinėjamos žalos nustatyti bei minėtai žalai įvertinti būtina atlikti medicininę ekspertizę, todėl minėto ryšio ir minėtos žalos nustatymas teisme anksčiau, nei bus baigta Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnyje nustatyta procedūra, būtų beprasmis ar net neįmanomas.
Tačiau dėl neužbaigtos medicininės procedūros negalima automatiškai daryti išvados, kad prašymas atlyginti žalą, tariamai kilusią dėl institucijos kaltės, yra per ankstyvas. Atsižvelgdamas į proceso ekonomijos principą, pagal kurį kiekvienu atskiru atveju turi būti įvertinti įvairūs veiksniai, teismas, be kita ko, gali nuspręsti, kad konkrečioje byloje medicininė ekspertizė nėra būtina siekiant įvertinti patirtą nematerialinę žalą.
(žr. 153, 154, 156 ir 158 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1999 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Latino prieš Komisiją, T‑300/97, Rink. VT p. I‑A‑259 ir II‑1263, 94 ir 95 punktai; 2008 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Nardone prieš Komisiją, T‑57/99, Rink. VT p. I‑A‑2‑83 ir II‑A‑2‑505, 56 ir 57 punktai.
3. Taisyklių dėl draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų 19 straipsnio 3 dalies antra pastraipa, kurioje nustatyta, kad tuo atveju, jei nutraukus medicininį gydymą negalios laipsnio dar neįmanoma galutinai nustatyti, medicininės komisijos ataskaitoje turi būti nurodyta data, kada vėliausiai reikia iš naujo peržiūrėti apdraustojo bylą, turi būti aiškinama siaurai. Iš tiesų, jei medicininė komisija galėtų keletą kartų nukelti datą, kada turi būti iš naujo peržiūrėta apdraustojo byla, kai kurie apdraustieji būdami gyvi niekada negautų Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnyje nustatytos kompensacijos. Be to, plačiu šios nuostatos aiškinimu nebūtų atsižvelgta į minėtų draudimo taisyklių 19 straipsnio 3 dalyje nustatytą konsolidavimo sąvoką, pagal kurią nelaimingo atsitikimo ar profesinės ligos pasekmės yra konsoliduotos, kai jos stabilizuojasi arba mažėja tik labai lėtai ar labai ribotai. Taigi, atsižvelgiant į konsolidavimo sąvoką, ji reiškia ne tai, kad paciento būklė gali visiškai nekisti, bet tai, kad ji turi stabilizuotis arba tik labai lėtai kisti.
(žr. 161 punktą)
4. Institucija turi didelę diskreciją pradėti ir vykdyti administracinius tyrimus, jei yra pagrįstas įtarimas, jog buvo padarytas drausmės pažeidimas.
(žr. 173 ir 188 punktus)
5. Pareigūnas gali teisėtai remtis tuo pačiu pagrindu, tuo pačiu argumentu ar ta pačia faktine aplinkybe grįsdamas kelis reikalavimus, kurių dalykas teisiškai yra skirtingas.
(žr. 205 punktą)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2008 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Chassagne prieš Komisiją, T‑253/06 P, Rink. VT p. I‑B‑1‑43 ir II‑B‑1‑295, 149 punktas.
6. Nagrinėjant ieškinį dėl žalos atlyginimo, ieškovas turi įrodyti, kad buvo įvykdytos visos Europos Sąjungos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygos. Vis dėlto ši taisyklė gali būti sušvelninta, jei aplinkybė, dėl kurios atsirado žala, galėjo atsirasti dėl kelių įvairių priežasčių ir jei institucija atsakovė nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių nustatyti, dėl kurių iš šių priežasčių ta aplinkybė galėjo atsirasti, nors ji buvo palankesnėje padėtyje pateikti įrodymų šiuo klausimu, taip pripažįstant šios institucijos atsakomybę dėl kilusio neaiškumo.
(žr. 213 punktą)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2008 m. liepos 8 d. Sprendimo Franchet ir Byk prieš Komisiją, T‑48/05, Rink. p. II‑1585, 182 ir 183 punktai.
7. Protokolo dėl Europos Bendrijų privilegijų ir imunitetų 12 straipsnyje nustatytas imunitetas nuo teisminės jurisdikcijos saugo pareigūnus ir tarnautojus nuo valstybių narių institucijų persekiojimo dėl veiksmų, atliktų einant pareigas. Todėl sprendimas panaikinti imunitetą vien dėl to, kad panaikinama ši apsauga, pakeičia pareigūno ar tarnautojo teisinę padėtį, atkurdamas jo, kaip asmens, kuriam taikomos bendrosios valstybių narių teisės normos, statusą, ir dėl to šiomis bendrosiomis teisės normomis nustatytos priemonės, tarp jų sulaikymo ir patraukimo atsakomybėn priemonės, jam taikomos tiesiogiai, nepriimant jokių tarpinių taisyklių.
Nacionalinės valdžios institucijoms palikta diskrecija tęsti arba nutraukti pareigūno ar tarnautojo atžvilgiu pradėtą persekiojimą panaikinus jo imunitetą neturi reikšmės kalbant apie tiesioginį poveikį jo teisinei padėčiai, nes sprendimo panaikinti imunitetą poveikis yra tik apsaugos, kuria jis naudojosi kaip pareigūnas ar tarnautojas, panaikinimas, neapimantis jokios papildomos įgyvendinimo priemonės.
Darytina išvada, kad sprendimas, kuriuo insitutcija panaikina pareigūno ar tarnautojo imunitetą nuo teisminės jurisdikcijos, yra asmens nenaudai priimtas aktas.
(žr. 231–233 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2008 m. spalio 15 d. Sprendimo Mote prieš Parlamentą, T‑345/05, Rink. p. II‑2849, 34 ir 35 punktai.
8. Administracinio tyrimo, vykdomo pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnį, tikslas – objektyviai surinkti visus įrodymus, leidžiančius nustatyti profesinę suinteresuotojo pareigūno ligos kilmę bei aplinkybes, kuriomis ši liga kilo. Tuo atveju, jei nustatant profesinę ligos kilmę pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas suinteresuotojo pareigūno darbo sąlygoms, vykdant tyrimą reikia objektyviai išsamiai tirti ir suinteresuotojo asmens darbo sąlygas, ir pačią jo ligą.
(žr. 263 punktą)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2004 m. kovo 3 d. Sprendimo Vainker prieš Parlamentą, T‑48/01, Rink. VT p. I‑A‑51 ir II‑197, 129 punktas.
9. Pareigūnų tarnybos nuostatų 26 straipsnyje numatyta, kad kiekvieno pareigūno atžvilgiu sudaroma ir vedama asmens byla, kurioje yra visi su administracine pareigūno padėtimi susiję dokumentai ir ataskaitos dėl jo gebėjimų, naudingumo ar elgesio bei pareigūno pateiktos pastabos dėl minėtų dokumentų. Institucija negali naudotis arba remtis dokumentais pareigūno atžvilgiu, jei šie dokumentai jam nebuvo perduoti susipažinti prieš pridedant juos prie asmens bylos. Šiomis nuostatomis siekiama užtikrinti pareigūno teisę į gynybą.
Dėl prieigos prie medicininių dokumentų, susijusių su profesinės ligos pripažinimo procedūra, Taisyklėse dėl draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų nustatyta speciali procedūra, pagal kurią pateikus sprendimo projektą pagal draudimo taisyklių 21 straipsnį pareigūno prašymu jo pasirinktam gydytojui galima pateikti visą medicinos ataskaitą, kuria remdamasi Paskyrimų tarnyba ketina priimti sprendimą, taip pat galima kreiptis į medicininę komisiją, kurios narys yra pareigūno pasirinktas gydytojas.
Iš tiesų gerbiant pareigūno teises būtina sudaryti jam galimybę susipažinti su medicininio pobūdžio dokumentais. Tačiau ši pareigūno teisė turi būti derinama su medicininio konfidencialumo, į kurį atsižvelgdamas kiekvienas gydytojas gali spręsti dėl pranešimo jo gydomiems ar tiriamiems asmenims apie galimų jų ligų kilmę, būtinybe. Draudimo taisyklėse nustatant netiesioginę prieigą prie medicininių dokumentų per pareigūno paskirtą gydytoją, kuriuo pasitikima, suderinamos pareigūno teisės su medicininio konfidencialumo būtinybe.
Gerbiant pareigūno teises jam būtina suteikti prieigą ne tik prie medicininių dokumentų, bet ir prie faktų konstatavimų, kuriais remiantis priimamas sprendimas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnį. Taigi dokumentai, kuriais konstatuojami faktai, susiję su atsitikimu, įvykusiu darbo metu, ir kuriais gali būti grindžiama procedūra, kuria pagal draudimo taisykles siekiama pripažinti nelaimingo atsitikimo darbe faktą ar profesinę ligą, taip pat turi būti pripažįstami medicininiais dokumentais.
Būtina, kad išsami medicininė ataskaita, kurią pareigūnas gali prašyti pateikti jo pasirinktam gydytojui ir kuri turi būti pateikta medicininės komisijos, nustatytos draudimo taisyklėse, nariams, apimtų galimą administracinio tyrimo ataskaitą. Taigi atitinkamą prašymą pateikęs pareigūnas turi teisę pareikšti nuomonę dėl tyrimo ataskaitos teiginių per gydytoją, kuriuo jis pasitiki, bei pasinaudoti galimybe prašyti, kad gydytojų komisija pateiktų savo nuomonę.
Be to, kai kurių dokumentų medicininis pobūdis nereiškia, kad kai kuriais atvejais šie dokumentai negali būti susiję su administracine pareigūno padėtimi. Šiuo atveju minėti dokumentai turi būti pridėti prie suinteresuotojo asmens bylos.
Taigi, viena vertus, byla, kuria remiasi institucijos paskirtas gydytojas ar medicininė komisija, vertindami profesinį ligos pobūdį, yra medicininio pobūdžio ir todėl su ja galima susipažinti tik netiesiogiai, per pareigūno paskirtą gydytoją, ir, kita vertus, administracinio pobūdžio elementai, kurių gali būti šioje byloje ir kurie gali paveikti administracinę pareigūno padėtį, taip pat turi būti asmens byloje ir pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 26 straipsnį pareigūnas su jais gali susipažinti tiesiogiai.
Tad bendrai visiems dokumentams, pateiktiems institucijos paskirtam gydytojui ar medicininei komisijai, taikomi draudimo taisyklių reikalavimai. Reikalavimas kai kuriuos iš šių dokumentų pridėti prie pareigūno asmens bylos ir leisti pareigūnui susipažinti su šiais dokumentais taikomas tik jei administracija, kuri už jį atsakinga, naudoja šiuos dokumentus vertindama ar keisdama administracinę pareigūno padėtį.
(žr. 275–282 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1972 m. birželio 28 d. Sprendimo Brasseur prieš Parlamentą, 88/71, Rink. p. 499, 11 punktas; 1987 m. spalio 7 d. Sprendimo Strack prieš Komisiją, 140/86, Rink. p. 3939, 7, 9, 10 punktai, 11 punktas ir jame nurodyta teismo praktika bei 12 ir 13 punktai; 1991 m. spalio 1 d. Sprendimo Vidrányi prieš Komisiją, C‑283/90 P, Rink. p. I‑4339, 20–22, 24 ir 25 punktai.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1990 m. liepos 12 d. Sprendimo Vidrányi prieš Komisiją, T‑154/89, Rink. p. II‑445, 33–36 punktai; minėto Sprendimo Vainker prieš Parlamentą 136 ir 137 punktai.
10. Iš paties Reglamento Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais, pagal kurio 4 straipsnio 2 dalies trečią įtrauką leidžiama institucijoms atsisakyti leisti susipažinti su dokumentu, jeigu jo atskleidimas galėtų pažeisti inspekcijų, tyrimų ir audito tikslų apsaugą, pavadinimo matyti, jog jo taikymo sirtis apima leidimą visuomenei susipažinti su Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais. Tačiau pareigūno ar tarnautojo, kuris reikalauja, kad jam būtų leista susipažinti su jo administracinei padėčiai įtakos turinčiu dokumentu, teisės nėra tokios pačios kaip visuomenės nario, kuris prašo leidimo susipažinti su institucijos dokumentais, teisės. Iš tiesų pareigūnų ir tarnautojų teisės šioje srityje išplaukia iš specialių Pareigūnų tarnybos nuostatų 26 straipsnio nuostatų, kuriose nustatyti specialūs įpareigojimai institucijoms, siekiant apsaugoti suinteresuotojo asmens teises į gynybą. Taigi pareigūnai turi specialias teises pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 26 straipsnį. Be to, prireikus pareigūno prašymui turi būti taikomos specialios su viešąja tarnyba susijusios nuostatos dėl susipažinimo su tam tikrais dokumentų tipais, pavyzdžiui, medicininio pobūdžio dokumentais. Taigi išimtimi, numatyta Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje, nedraudžiama taikyti Tarnybos nuostatų 26 straipsnio nuostatų.
(žr. 289 ir 291–296 punktus)
11. Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies tikslas – leisti teismui spręsti dėl pakankamai aiškiai suformuluotų pagrindų. Tačiau šios nuostatos negalima aiškinti taip, kad ji šalis įpareigoja laikytis perdėto formalumo, kuris tik apsunkintų teismo procesą.
Taigi atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes reikalavimas, nurodytas Tarnautojų teisme pareikštame ieškinyje, kuriame daroma nuoroda į reikalavimus, suformuluotus kitame ieškinyje, pareikštame tame pačiame teisme to paties ieškovo, gali būti pripažintas priimtinu, kai dvi susijusios bylos yra sujungtos, nes tokia nuoroda siekiama, kad ieškovui nereikėtų kartoti ilgų argumentų ir pateikti iš naujo kelių šimtų lapų priedų.
(žr. 314–318 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2009 m. birželio 11 d. Sprendimo Otuman prieš Tarybą ir Komisiją, T‑318/01, Rink. p. II‑1627, 57 punktas.
12. Akto teisėtumas turi būti vertinamas neatsižvelgiant į faktines ir teisines aplinkybes, buvusias priimant aktą; per drausminės procedūros tyrimą po sprendimo pradėti minėtą procedūrą priėmimo nustatyti elementai negali daryti įtakos minėto sprendimo teisėtumui, nes tyrimu siekta nustatyti, ar pradiniai įtarimai buvo pagrįsti. Be to, atsižvelgiant į drausminės procedūros objektą ir tikslą, tam, kad būtų galima teisėtai pradėti drausminę procedūrą, nebūtina, jog suinteresuotajam asmeniui pateikti kaltinimai būtų įrodyti. Būtent drausmine procedūra siekiama išsiaiškinti faktus, kuriais kaltinamas suinteresuotasis asmuo.
(žr. 351 ir 360 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1979 m. vasario 7 d. Sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, 15/76 ir 16/76, Rink. p. 321, 7 punktas.
Tarnautojų teismo praktika: minėto Sprendimo Giraudy prieš Komisiją 145 punktas.
13. Aplinkybė, kad drausminė procedūra buvo užbaigta nepritaikius jokios drausminės nuobaudos atitinkamam pareigūnui, nedraudžia teismui vykdyti sprendimo, kuriuo pradėta drausminė procedūra dėl suinteresuotojo asmens, teisėtumo kontrolės. Iš tiesų kiltų savivalės pavojus, jei būtų pripažinta, kad Paskyrimų tarnyba turi absoliučią ir neribotą galią pradėti drausminę procedūrą dėl pareigūno, paskui ją užbaigti nepritaikiusi jokios sankcijos ir nesuteikusi galimybės minėtam pareigūnui tinkamu momentu ginčyti minėtos procedūros pradėjimą, nes nebuvo pritaikyta sankcija, dėl kurios jis galėtų pateikti ieškinį. Taigi turi būti teisinės Paskyrimų tarnybos diskrecijos ribos, kai ji priima sprendimą pradėti drausminę procedūrą. Tokį ribojimą turėtų kontroliuoti teismas.
Be to, išliktų savivalės pavojus, jei būtų pripažinta, kad sprendimo pradėti drausminę procedūrą dėl pareigūno neteisėtumo atvejai apima tik piktnaudžiavimo įgaliojimais atvejus. Paskyrimų tarnyba turi būti vertinama kaip neteisėtai vykdanti įgaliojimus ne tik įrodžius piktnaudžiavimą įgaliojimais, bet ir tuo atveju, jei nėra pakankamai tikslių ir svarbių įrodymų, kad suinteresuotasis asmuo įvykdė drausminį pažeidimą.
Atsižvelgiant į didelę Paskyrimų tarnybos diskreciją ir šiai diskrecijai priskirtinas ribas, teismo kontrolė turi būti apribota patikrinimu, ar faktai, į kuriuos atsižvelgė administracija, pradėdama drausminę procedūrą, buvo tiksliai nustatyti, ar nėra akivaizdžios įrodymų vertinimo klaidos ir ar nebuvo piktnaudžiaujama įgaliojimais.
(žr. 352–354 ir 365–367 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1997 m. gegužės 15 d. Sprendimo N prieš Komisiją, T‑273/94, Rink. VT p. I‑A‑97 ir II‑289, 125 punktas; 2000 m. gegužės 17d. Sprendimo Tzikis prieš Komisiją, T‑203/98, Rink. VT p. I‑A‑91 ir II‑393, 50 punktas; minėto Sprendimo Franchet ir Byk prieš Komisiją 352 punktas.
14. Rūpestingumo pareiga atspindi abipusių teisių ir pareigų, kurias Pareigūnų tarnybos nuostatai nustato reguliuojant valdžios institucijos ir viešosios tarnybos tarnautojų santykius, pusiausvyrą. Ši pareiga suponuoja, kad spręsdama dėl pareigūno padėties Paskyrimų tarnyba turi atsižvelgti į visas aplinkybes, kurios gali lemti jos sprendimą, ir ne tik į tarnybos, bet ir į atitinkamo pareigūno interesus.
Reikalavimai, susiję su rūpestingumo pareiga, negali būti vertinami kaip draudžiantys Paskyrimų tarnybai pradėti drausminę procedūrą dėl pareigūno. Iš tiesų toks sprendimas priimamas pirmiausia vadovaujantis institucijos interesu, kad galimi pareigūno tarnybinių pareigų pažeidimai būtų nustatyti ir, jei būtina, jis būtų nubaustas. Todėl institucijos negalima kaltinti jokiu rūpestingumo pareigos pažeidimu vien dėl to, kad ji pradėjo drausminę procedūrą dėl pareigūno.
(žr. 376–378 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1990 m. birželio 20 d. Sprendimo Burban prieš Parlamentą, T‑133/89, Rink. p. II‑245, 27 punktas; 1999 m. liepos 6 d. Sprendimo Séché prieš Komisiją, T‑112/96 ir T‑115/96, Rink. VT p. I‑A‑115 ir II‑623, 147 punktas.
15. Iš gero administravimo principo matyti, kad drausmės priežiūros institucijos privalo vykdyti drausminę procedūrą rūpestingai ir veikti taip, kad kiekvienas tyrimo veiksmas būtų vykdomas per pagrįstą terminą po ankstesnio veiksmo. Ši rūpestingumo ir pagrįstų terminų laikymosi pareiga taip pat taikoma drausminės procedūros pradėjimui, konkrečiai kalbant, tuo atveju ir nuo to momento, kai administracija sužino apie įvykius ir veiksmus, kurie gali būti pripažinti pareigūno tarnybinių pareigų pažeidimu.
Nepagrįstą drausminės procedūros trukmę gali lemti ir išankstinių administracinių tyrimų eiga, ir pačios drausminės procedūros eiga. Laikotarpis, į kurį reikia atsižvelgti vertinant drausminės procedūros trukmės pagrįstumą, yra ne tik laikotarpis, kuris prasideda nuo sprendimo pradėti minėtą procedūrą momento. Atsakymui į klausimą, ar drausminė procedūra po to, kai buvo pradėta, buvo vykdoma, kaip reikalaujama, rūpestingai, daro įtaką aplinkybė, kad nuo tariamo drausmės pažeidimo įvykdymo momento iki sprendimo pradėti drausminę procedūrą praeina apyilgis laikotarpis.
Procedūros trukmės pagrįstumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes, būtent į ginčo svarbą suinteresuotajam asmeniui, bylos sudėtingumą bei ieškovo ir kompetentingų institucijų veiksmus. Joks konkretus kriterijus nėra lemiamas. Būtina atskirai išnagrinėti kiekvieną jų ir įvertinti bendrą poveikį. Kai kurie Paskyrimų tarnybai priskirtino vėlavimo pavyzdžiai gali atrodyti pagrįsti, jei vertinami atskirai, tačiau jie gali atrodyti nepagrįsti, jei vertinami kartu. Tačiau reikalavimai, susiję su procedūros vykdymu rūpestingai, neviršija reikalavimų, suderinamų su gero administravimo principu.
Kai dėl Paskyrimų tarnybos priimtų sprendimų procedūra viršija trukmę, kuri įprastai būtų pripažįstama kaip pagrįsta, būtent ši tarnyba turi įrodyti, kad buvo ypatingų aplinkybių, pagrindžiančių tokią ilgesnę trukmę.
(žr. 390–395 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Baustahlgewerbe prieš Komisiją, C‑185/95 P, Rink. p. I‑8417, 29 punktas ir jame nurodyta teismo praktika; 1983 m. gegužės 5 d. Sprendimo Ditterich prieš Komisiją, 207/81, Rink. p. 1359, 26 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2004 m. birželio 10 d. Sprendimo François prieš Komisiją, T‑307/01, Rink. p. II‑1669, 47 punktas.
Tarnautojų teismo praktika: 2007 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Andreasen prieš Komisiją, F‑40/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑337 ir II‑A‑1‑1859, 194 punktas ir jame nurodyta teismo praktika, pateiktas apeliacinis skundas Europos Sąjungos Bendrajam Teismui, byla T‑17/08 P.