GENERALINĖS ADVOKATĖS
ELEANOR SHARPSTON IŠVADA,
pateikta 2013 m. liepos 18 d.(1)
Byla C‑60/12
Marián Baláž
(Vrchní soud v Praze (Čekijos Respublika) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Pamatinis sprendimas 2005/214/TVR dėl abipusio pripažinimo principo taikymo finansinėms baudoms – „Galimybė išnagrinėti <...> bylą teisme, turinčiame jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“
1. Pagal Pamatinį sprendimą 2005/214/TVR(2) (toliau – pamatinis sprendimas) abipusio pripažinimo principas taikomas ir finansinėms baudoms. Pagal šį sprendimą valstybė narė privalo vykdyti kitos valstybės narės sprendimą dėl finansinės baudos skyrimo, jeigu tą sprendimą priėmė, be kita ko, institucija, kuri nėra teismas, ir su sąlyga, kad atitinkamam asmeniui buvo sudaryta „galimybė išnagrinėti jo bylą teisme, turinčiame jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“. Šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo klausiama, kaip turi būti aiškinama ši formuluotė. Atsakydamas į šį klausimą Teisingumo Teismas turi užtikrinti tinkamą tokių sprendimų dėl baudų abipusio pripažinimo bei vykdymo ir veiksmingos pagrindinių teisių apsaugos pusiausvyrą.
Teisinis pagrindas
ES teisės aktai
Pamatinis sprendimas
2. Pamatinio sprendimo 1, 2, 4 ir 5 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(1) 1999 m. spalio 15–16 d. Tamperėje susirinkusi Europos Vadovų Taryba patvirtino abipusio pripažinimo principą, kuris turėtų tapti teisminio bendradarbiavimo civilinėse ir baudžiamosiose bylose Sąjungoje pagrindu.
(2) Abipusio pripažinimo principas turėtų būti taikomas teisminių arba administracinių institucijų skiriamoms finansinėms baudoms, siekiant palengvinti sprendimų dėl tokių baudų vykdymą valstybėje narėje, kuri nėra valstybė, kurioje baudos yra paskirtos.
<...>
(4) Šis pamatinis sprendimas taip pat turėtų būti taikomas finansinėms baudoms, paskirtoms už kelių eismo taisyklių pažeidimus.
(5) Šiame pamatiniame sprendime gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažintų Sutarties 6 straipsnyje ir išdėstytų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, visų pirma jos VI skyriuje. <...>“
3. Sprendimai, kurie turi būti pripažįstami pagal pamatinį sprendimą, apibrėžti 1 straipsnio a punkto i–iv papunkčiuose. 1 straipsnio a punkto iii papunktyje numatyta:
„sprendimas“ – tai galutinis sprendimas, kuriuo reikalaujama, kad fizinis arba juridinis asmuo sumokėtų finansinę baudą tais atvejais, kai sprendimą priėmė:
<...>
iii) sprendimą priėmusios valstybės institucija, išskyrus teismą, už teisės normas pažeidžiančias veikas, už kurias baudžiama pagal sprendimą priėmusios valstybės nacionalinę teisę, jeigu konkrečiam asmeniui buvo sudaryta galimybė išnagrinėti jo bylą teisme, turinčiame jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose.“
4. 1 straipsnio b punkte nustatyta:
„finansinė bauda“ – tai prievolė sumokėti:
i) sprendime nustatytą pinigų sumą, priėmus apkaltinamąjį nuosprendį už nusikaltimą.“
5. 1 straipsnio c punkte „sprendimą priėmusi valstybė“ apibrėžiama kaip „valstybė narė, kurioje buvo priimtas šiame pamatiniame sprendime apibrėžtas sprendimas“.
6. 1 straipsnio d punkte „sprendimą vykdančioji valstybė“ apibrėžiama kaip „valstybė narė, kuriai buvo perduotas sprendimas, siekiant jį vykdyti“.
7. 3 straipsnyje „Pagrindinės teisės“ numatyta:
„Šis pamatinis sprendimas nekeičia įsipareigojimo gerbti Sutarties 6 straipsnyje įtvirtintas pagrindines teises ir pagrindinius teisės principus.“
8. 4 straipsnyje numatytas sprendimo kartu su ant standartinio blanko surašytu liudijimu(3) perdavimas „[valstybei narei], kurioje fizinis arba juridinis asmuo, dėl kurio buvo priimtas sprendimas, turi turto arba pajamų, kurioje fizinis asmuo įprastai gyvena arba kurioje yra juridinio asmens registruota buveinė“.
9. 5 straipsnyje „Taikymo sritis“ išvardyti teisės pažeidimai, dėl kurių priimti sprendimai turi būti pripažįstami ir vykdomi pagal pamatinį sprendimą. 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Pagal šio pamatinio sprendimo sąlygas ir netikrinant veikos dvigubo baudžiamumo, sprendimai pripažįstami ir vykdomi už šiuos nusikaltimus, jeigu už juos baudžiama sprendimą priėmusioje valstybėje ir kaip jie yra apibrėžti sprendimą priėmusios valstybės teisės:
<...>
– elgesys, pažeidžiantis kelių eismo taisykles <...>
<...>“
10. 6 straipsnyje „Sprendimų pripažinimas ir vykdymas“ numatyta:
„Sprendimą vykdančiosios valstybės kompetentingos institucijos, nereikalaudamos jokių papildomų formalumų, pripažįsta joms pagal 4 straipsnį perduotus sprendimus ir nedelsdamos imasi būtinų priemonių, kad jie būtų vykdomi, išskyrus atvejus, kai kompetentinga institucija nusprendžia taikyti 7 straipsnyje numatytą pagrindą nepripažinti ar nevykdyti sprendimo.“
11. 7 straipsnyje išvardyti sprendimų nepripažinimo ir nevykdymo pagrindai. 7 straipsnio 3 dalyje, kalbant apie tam tikrus iš tų pagrindų, numatyta, kad:
„<...> prieš nuspręsdama visiškai ar iš dalies nepripažinti ir nevykdyti sprendimo, sprendimą vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija bet kuriuo tinkamu būdu konsultuojasi su sprendimą priėmusios valstybės kompetentinga institucija ir prireikus prašo jos nedelsiant pateikti visą būtiną informaciją.“
12. 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta:
„Kai dėl 4 straipsnyje nurodyto liudijimo kyla klausimas, kad galėjo būti pažeistos Sutarties 6 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės teisės ar pagrindiniai teisės principai, kiekviena valstybė narė gali prieštarauti sprendimų pripažinimui ir vykdymui. Taikoma 7 straipsnio 3 dalyje nurodyta procedūra.“
Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (toliau – Chartija)
13. Chartijos 47 straipsnyje numatyta teisė į veiksmingą teisinę gynybą.
14. Chartijos 48 straipsnyje numatyta nekaltumo prezumpcija ir teisės į gynybą. Šių teisių esmė ir taikymo sritis yra tokia pati kaip teisių, kurios garantuojamos pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio 2 ir 3 dalis(4).
15. 49 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad „bausmės griežtumas turi atitikti padarytą nusikalstamą veiką“.
16. 52 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių EŽTK garantuojamas teises, „esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta [EŽTK]“.
EŽTK
17. EŽTK 6 straipsnyje numatyta teisė, kad bylą teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Kalbant apie „kiekvieną kaltinamą nusikaltimo padarymu asmenį“, 6 straipsnio 2 dalyje numatyta tokio asmens teisė būti „laikomam nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą“, o 6 straipsnio 3 dalyje išvardytos būtiniausios teisės, kurios privalo būti užtikrintos, t. y. numatyta, kad asmuo turi teisę:
„a) būti skubiai ir išsamiai jam suprantama kalba informuotas apie pateikiamo jam kaltinimo pobūdį ir pagrindą;
b) turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti savo gynybai;
c) gintis pats ar padedamas savo paties pasirinkto gynėjo arba, jei neturi pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti ir kai tai reikalinga teisingumo interesams, nemokamai gauti advokato pagalbą;
d) pats apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad tie liudytojai būtų apklausti ir kad gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams;
e) nemokamai naudotis vertėjo pagalba, jeigu nesupranta ar nekalba teismo procese vartojama kalba.“
Čekijos teisė
18. Čekijos teisėje numatyta, kad kitų valstybių narių teismų priimti sprendimai skirti finansines baudas pripažįstami ir vykdomi pagal Baudžiamojo proceso kodeksą. Klostantis pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms galiojusios kodekso redakcijos 460o straipsnyje buvo numatyta:
„1. Šio skyriaus nuostatos taikomos pripažinimo ir vykdymo procedūrai, skirtai pagal Europos Sąjungos teisėkūros aktus dėl baudžiamojo ar kitokio pažeidimo priimtam galutiniam sprendimui ar jo pagrindu priimtam kitokiam sprendimui:
a) a) kuriuo paskirta finansinė bauda;
<...>
jeigu jį baudžiamojoje byloje priėmė Čekijos Respublikos teismas <...> arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismas ar tokios valstybės administracinė institucija, kurios sprendimus dėl baudžiamojo ar kitokio pobūdžio pažeidimų galima skųsti teismui, turinčiam jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose <...>“
19. 460r straipsnyje buvo numatyta:
„Prokurorui pateikus rašytines pastabas Krajský soud (apygardos teismas) per viešą posėdį nusprendžia, ar pripažinti ir vykdyti kitos Europos Sąjungos valstybės narės sprendimą dėl finansinės sankcijos arba baudos, kurį jam pateikė tos valstybės kompetentingos institucijos, ar atsisakyti jį pripažinti ir vykdyti. Apie tokį sprendimą pranešama atitinkamam asmeniui ir prokurorui.“
Austrijos teisė
20. Austrijos teisės sistemoje skiriami teisės pažeidimai, kurie yra „administracinės baudžiamosios tesės“ pažeidimai ir „teisminės baudžiamosios teisės“ pažeidimai. Abiem atvejais dėl teisės pažeidimo kaltinami asmenys gali kreiptis į teismą. Administracinės teisės pažeidimus, tarp kurių yra daug kelių eismo taisyklių pažeidimų, pirmojoje instancijoje nagrinėja Bezirkshauptmannschaft (rajono administracinė institucija). Išnaudojus visas teisių gynybos priemones šioje administracinėje institucijoje, Bezirkshauptmannschaft sprendimą galima apskųsti Unabhängiger Verwaltungssenat (nepriklausomas administracinis teismas).
21. Administracinės teisės pažeidimų nagrinėjimo procedūra reglamentuojama pagal 1991 m. Administracinių nuobaudų įstatymą (Verwaltungsstrafgesetz). O sunkūs nusikaltimai nagrinėjami tik teismų sistemoje. Tokiems nusikaltimams taikomas 1975 m. Baudžiamojo proceso kodeksas (Strafprozessordnung).
Faktinės aplinkybės, procesas ir prejudiciniai klausimai
22. 2009 m. spalio 22 d. 4.00 val. Austrijoje prie Kufšteino policija sustabdė Čekijos Respublikos nuolatinį gyventoją Marián Baláž, vairuojantį Čekijos Respublikoje įregistruotą krovininį automobilį. Po to, kai Austrijos policija pasvėrė transporto priemonę tiltinėmis svarstyklėmis, jam buvo leista važiuoti toliau.
23. 2010 m. kovo 25 d. Austrijos Bezirkshauptmannschaft Kufstein (Kufšteino rajono administracinė institucija) priėmė sprendimą (toliau – sprendimas), kuriame konstatavo, kad 2009 m. spalio 22 d. M. Baláž įvykdė kelių eismo taisyklių pažeidimą, t. y. važiavo transporto priemone, kurios masė didesnė nei 3,5 tonos, keliu, kuriame pastatytas tai draudžiantis kelio ženklas. Tuo sprendimu M. Baláž skirta 220 EUR bauda arba, jeigu jis nesumokėtų baudos, 60 valandų areštas.
24. 2010 m. liepos 2 d. Čekijos Respublikos Teplicės Okresní soud (apygardos teismas) pranešė M. Baláž apie minėtą sprendimą. Iš nacionalinio teismo nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad M. Baláž buvo (ko gera) įteiktas sprendimo nuorašas (kuriame buvo nurodyta, kad jis gali apskųsti sprendimą per dvi savaites), išverstas į čekų kalbą, ir dokumentas, kuriame nurodytos jo teisės, numatytos pagal Čekijos teisę. Neaišku, ar jam buvo pateikta daugiau informacijos (ir, jeigu buvo, – kokios būtent) apie jo teises pagal Austrijos teisę ginčyti sprendimą arba pateikti duomenų apie atsakomybę švelninančias aplinkybes; arba kad jis gali apskųsti sprendimą per dvi savaites nuo 2010 m. liepos 2 d. (o ne nuo 2010 m. kovo 25 d., kai buvo priimtas Bezirkshauptmannschaft sprendimas)(5).
25. 2011 m. sausio 19 d. Bezirkshauptmannschaft išsiuntė Čekijos Respublikos Krajský soud v Ústí nad Labem (Ūsčio prie Labės apygardos teismas, toliau – Krajský soud) raštą, kuriuo paprašė pripažinti ir įvykdyti sprendimą Čekijos Respublikoje. Prie rašto buvo pridėtas ant standartinio blanko surašytas liudijimas, kuriame nurodyta, kad sprendimą priėmė institucija, kuri nėra teismas, dėl veikos, už kurią pagal nacionalinę teisę baudžiama kaip už teisės (šioje byloje – kelių eismo taisyklių) pažeidimą. Liudijime nurodyta, kad M. Baláž buvo pranešta apie jo teisę apskųsti sprendimą teismui, turinčiam jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose, ir apie apskundimo terminą. Liudijime taip pat nurodyta, kad šis neapskundė sprendimo ir kad po rašytinės proceso dalies 2010 m. liepos 17 d. sprendimas įsigaliojo.
26. Per 2011 m. gegužės 17 d. Krajský soud posėdį M. Baláž atstovas nurodė: kadangi pagal Austrijos teisę skundą dėl sprendimo būtų nagrinėjęs Unabhängiger Verwaltungssenat, kuris nėra „teismas, turintis jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“, sprendimas neturi būti vykdomas.
27. Krajský soud atmetė tą argumentą ir konstatavo, kad spendimas turi būti pripažintas ir vykdomas Čekijos Respublikoje. M. Baláž pateikė apeliacinį skundą Vrchní soud v Praze (Aukščiausiasis Teismas, Praha). Šis teismas mano, kad būtina nuspręsti, ar sprendimas patenka į pamatinio sprendimo 1 straipsnio a punkto iii papunkčio taikymo sritį, todėl atitinka pripažinimo ir vykdymo reikalavimus. Tačiau jam kyla abejonių dėl žodžių „teisme, turinčiame jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“ ir „galimybė išnagrinėti <...> bylą teisme“ aiškinimo. Todėl jis sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė tokius prejudicinius klausimus:
„1. Ar [pamatinio sprendimo] 1 straipsnio a punkto iii papunkčio formuluotė „teisme, turinčiame jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“ aiškintina kaip autonominė Europos Sąjungos teisės sąvoka?
2a. Jei atsakymas į pirmąjį klausimą yra teigiamas, kokias sąlygas turi tenkinti valstybės narės teismas, kuris turi teisę suinteresuoto asmens iniciatyva nagrinėti bylą dėl šio asmens atžvilgiu priimto kitos nei pagal įstatymą įsteigto teismo institucijos (administracinės institucijos) sprendimo, kad būtų laikomas „teismu, turinčiu jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“, kaip tai suprantama pagal pamatinio sprendimo 1 straipsnio a punkto iii papunktį?
2b. Ar Austrijos nepriklausomas administracinis teismas (Unabhängiger Verwaltungssenat) gali būti laikomas „teismu, turinčiu jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“, kaip tai suprantama pagal pamatinio sprendimo 1 straipsnio a punkto iii papunktį?
2c. Jei atsakymas į pirmąjį klausimą yra neigiamas, ar pamatinio sprendimo 1 straipsnio a punkto iii papunkčio sąvoką „teismas, turintis jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“ kompetentinga sprendimą vykdančiosios valstybės institucija turi aiškinti vadovaudamasi teise tos valstybės, kurios institucija priėmė sprendimą, kaip ši valstybė suprantama pagal pamatinio sprendimo 1 straipsnio a punkto iii papunktį, ar pagal valstybės, kuri sprendžia tokio sprendimo pripažinimo ir vykdymo klausimą, teisę?
3. Ar pamatinio sprendimo 1 straipsnio a punkto iii papunktyje numatyta „galimybė išnagrinėti jo bylą teisme, turinčiame jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“ buvo sudaryta, net jei atitinkamas asmuo neturi galimybės iš karto prašyti išnagrinėti jo bylą „teisme, turinčiame jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“, nes prieš tai turi skųsti kitos nei pagal įstatymą įsteigto teismo institucijos (administracinės institucijos) sprendimą, o pateikus tokį skundą institucijos sprendimas netenka galios ir atnaujinama tos pačios institucijos procedūra, ir tik taip pagal įprastą procedūrą priimtas sprendimas gali būti skundžiamas „teismui, turinčiam jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“?
Ar siekiant nustatyti, ar buvo „galimybė išnagrinėti <...> bylą teisme“, būtina atsakyti į klausimą, ar skundas „teisme, turinčiame jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“, nagrinėtas ordinarine tvarka (t. y. pagal skundą dėl neįsiteisėjusio sprendimo), ar ekstraordinarine tvarka (t. y. pagal skundą dėl įsiteisėjusio sprendimo) ir ar „teismas, turintis jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“, pagal skundą pradėtoje byloje turi teisę nagrinėti visą bylą, t. y. tiek fakto, tiek teisės klausimus?“
28. Pastabas raštu pateikė Austrijos, Čekijos, Italijos, Nyderlandų ir Švedijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija. Per 2013 m. kovo 12 d. posėdį buvo išklausytos Austrijos ir Čekijos vyriausybės bei Komisija, jos taip pat atsakė į Teisingumo Teismo klausimus. M. Baláž nepateikė pastabų raštu ir jo atstovas nedalyvavo posėdyje.
Analizė
Pirminės pastabos
29. Pamatinis sprendimas 2005/214/TVR yra viena iš pastaraisiais metais priimtų priemonių, pagal kurias abipusio pripažinimo principas taikomas su baudžiamąja teise susijusiose bylose. Jo tikslas – palengvinti sprendimų dėl finansinių baudų vykdymą valstybėje narėje, kuri nėra valstybė, kur tokios baudos paskirtos. Asmens apsauga (kuri yra sprendimo dėl finansinės baudos abipusio pripažinimo neatskiriama dalis) užtikrinama garantuojant (1 straipsnis), kad pagal pamatinį sprendimą gali būti abipusiškai pripažįstami, todėl ir vykdomi tik sprendimai: i) kuriuos priėmė „sprendimą priėmusios valstybės teismas už baudžiamąjį nusižengimą pagal sprendimą priėmusios valstybės teisę“ (1 straipsnio a punkto i papunktis); arba ii) kurį priėmė „teismas, turintis jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“ (1 straipsnio a punkto iv papunktis); arba iii) dėl kurio sudaryta „galimybė išnagrinėti <...> bylą teisme, turinčiame jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“ (1 straipsnio a punkto ii ir iii papunkčiai).
30. Kad būtų patogiau, toliau galutinį sprendimą, pagal kurį reikalaujama asmenį pripažinus kaltu dėl 5 straipsnyje nurodyto teisės pažeidimo sumokėti finansinę baudą, vadinsiu „sprendimu dėl finansinės baudos“. Remdamasi pamatiniu sprendimu valstybę narę, kurioje priimtas sprendimas skirti finansinę baudą, vadinsiu „sprendimą priėmusia valstybe“, o valstybę narę, kurioje siekiama įvykdyti sprendimą dėl tokios baudos – „sprendimą vykdančiąja valstybe nare“.
31. Pamatinis sprendimas grindžiamas abipusio pripažinimo principu (1 konstatuojamoji dalis), jame taip pat gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažintų ESS 6 straipsnyje ir išdėstytų Pagrindinių teisių chartijoje (5 konstatuojamoji dalis). Be to, 3 straipsnyje aiškiai numatyta: „Šis pamatinis sprendimas nekeičia įsipareigojimo gerbti Sutarties 6 straipsnyje įtvirtintas pagrindines teises ir pagrindinius teisės principus.“ Taigi, akivaizdu, kad teisės aktų leidėjas siekė palengvinti tarpvalstybinį sprendimų dėl finansinių baudų skyrimo vykdymą ir tuo pat metu užtikrinti tinkamas garantijas asmenims, kurių atžvilgiu turi būti vykdomi tokie sprendimai dėl baudų skyrimo.
32. Už šio akivaizdžiai ginčų nekeliančio teiginio slypi keli gerokai labiau ginčų keliantys klausimai, kuriuos reikėtų išnagrinėti. Pirma, ar sprendimų dėl finansinių baudų, kuriems taikomas pamatinis sprendimas, sąrašas sudarytas remiantis tam tikra ypatinga logika? Antra, kokią konkrečiai apsaugą, kuri turėtų būti suteikta asmeniui, buvo numatęs teisės aktų leidėjas? Trečia ir atsižvelgiant į gana akivaizdų faktą, kad tikroji ekonominė sankcija, kurią asmuo patiria jam skyrus finansinę baudą, priklauso nuo asmens, kuriam ji paskirta, materialinės padėties, kurioje sistemos vietoje numatyta įvertinti sankcijos proporcingumą?
33. 5 straipsnyje pateiktas teisės pažeidimų, dėl kurių priimti sprendimai skirti finansinę baudą gali būti vykdomi, sąrašas yra įvairialypis, jis, panašu, iš pradžių buvo parengtas remiantis nusikaltimų sąrašu, pateiktu Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio(6) 2 straipsnyje. Tačiau į tą sąrašą įtraukti keli papildomi teisės pažeidimai: kontrabanda, intelektinės nuosavybės teisių pažeidimas, grasinimas ir smurto veiksmai prieš asmenis, žala, padaryta dėl nusikalstamų veiksmų, vagystė ir (šis teisės pažeidimas labiausiai susijęs su šia byla) „elgesys, pažeidžiantis kelių eismo taisykles“.
34. Prisipažįstu, kad man šiek tiek sunku suprasti, kokia logika remdamasis teisės aktų leidėjas į pamatinį sprendimą, kur šiaip (iš esmės) daugiausia kalbama apie teisę, kurią būtų galima pavadinti „įprasta baudžiamąja teise“, įtraukė šį paskutinį teisės pažeidimą (jeigu nekalbėtume apie akivaizdžią naudą, kurią valstybės narės gauna, kai užtikrinama, kad tokie sprendimai dėl baudų skyrimo galėtų būti vykdomi iš kitų valstybių narių atvykstančių automobilių vairuotojų atžvilgiu). Kad ir kaip būtų, aišku, kad pačiame pamatiniame sprendime numatytoje tvarkoje daroma daug nuorodų į baudžiamosios teisės sąvokas(7) ir ji skirta užtikrinti, kad prieš vykdant sprendimą dėl finansinės baudos sprendimą vykdančiojoje valstybėje narėje būtų taikomos visos tinkamos garantijos (tokios, kurių pagrįstai reikalaujama baudžiamosiose bylose). Kadangi „elgesys, pažeidžiantis kelių eismo taisykles“ taip pat įtrauktas į teisės pažeidimų sąrašą, galima daryti išvadą, kad tais atvejais, kai turi būti vykdomas sprendimas dėl finansinės baudos, priimtas dėl kelių eismo taisyklių pažeidimo, turėtų būti sudaryta galimybė naudotis tokiomis pačiomis garantijomis, kokiomis galima naudotis tais atvejais, kai, pavyzdžiui, priimtas spendimas dėl finansinės baudos už korupciją, neteisėtą prekybą narkotikais ir psichotropinėmis medžiagomis arba už kontrabandą.
35. Kitaip tariant: pamatiniame sprendime nustatyta sprendimų dėl finansinių baudų abipusio pripažinimo sistema grindžiama dideliu valstybių narių tarpusavio pasitikėjimu. Tačiau, kaip Europos Vadovų Taryba pažymėjo Stokholmo programoje, „įtariamųjų ir kaltinamųjų baudžiamuosiuose procesuose teisių apsauga yra viena iš pagrindinių Sąjungos vertybių, kuri yra labai svarbi siekiant išlaikyti valstybių narių tarpusavio pasitikėjimą ir visuomenės pasitikėjimą Sąjunga“(8). Būtent dėl šios priežasties, ko gera, siekiama, kad piliečiui užtikrinama apsauga sudarant „galimybę išnagrinėti jo bylą teisme, turinčiame jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“ (kaip nurodyta pamatinio sprendimo 1 straipsnio a punkto ii ir iii papunkčiuose) prilygtų apsaugai, kurią gali suteikti „sprendimą priėmusios valstybės teismas už baudžiamąjį nusižengimą pagal sprendimą priėmusios valstybės teisę“ (1 straipsnio a punkto i papunktis arba faktinė aplinkybė, kad sprendimą priima „teismas, turintis jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“ (1 straipsnio a punkto iv papunktis)).
36. Galbūt norisi manyti: kadangi „elgesys, pažeidžiantis kelių eismo taisykles“ iš esmės yra mažiau smerktinas nei terorizmas arba nužudymas, asmeniui, kuriam skirta finansinė bauda už pirmąjį teisės pažeidimą, mažiau reikia visos pagal baudžiamąją teisę užtikrinamos apsaugos negu asmeniui, nuteistam už pastaruosius nusikaltimus. Manau, kad nuo tokio požiūrio reikia susilaikyti. Pamatinio sprendimo 1 straipsnio a punkte vartojant tik šiek tiek skirtingas formuluotes nurodyta, kad apsauga, kuri suteikiama arba sudarant galimybę kreiptis į „sprendimą priėmusios valstybės teismą už baudžiamąjį nusižengimą“, arba „teismą, turintį jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“, yra vykdymo išankstinė sąlyga. Darau pirminę prielaidą, kad šios dvi formuluotės iš esmės lygiareikšmės ir kad pagal tą patį teisės aktą (pamatinį sprendimą) negali būti taikomi labai skirtingi apsaugos standartai atsižvelgiant į tai, ar į sąrašą įtrauktas teisės pažeidimas, dėl kurio priimtas sprendimas dėl finansinės baudos, atrodo sunkesnis arba lengvesnis. Kaip nurodyta Stokholmo programoje, „itin svarbu, kad tiek teisėsaugos priemonėmis, tiek priemonėmis, skirtomis asmens teisėms, teisinei valstybei ir tarptautinėms apsaugos taisyklėms apsaugoti, būtų siekiama tų pačių tikslų ir jos vienos kitas stiprintų“(9).
37. Vrchní soud užduoda klausimus iš esmės norėdamas išsiaiškinti, ar pamatinis sprendimas turėtų būti aiškinamas taip, kad Sąjungos piliečiams, kuriems, kaip antai M. Baláž, besinaudojantiems judėjimo Sąjungoje laisve, skiriamos finansinės baudos kitoje, o ne jų įprastos gyvenamosios vietos(10) valstybėje narėje, būtų užtikrinta veiksminga teisminė gynyba.
38. Nagrinėdama šioje byloje keliamus klausimus turiu galvoje, kad M. Baláž nepateikė pastabų raštu ir jo atstovas nedalyvavo posėdyje. Atsižvelgiant į tai, kaip aktyviai jis gynėsi per vykdymo procesą nacionaliniame teisme ir pateikė įvykių versiją (patvirtintą bent vieno liudytojo parodymais), kuri visiškai neatitiko(11) versijos, kuria remiantis buvo iškelta administracinė byla dėl kelių eismo taisyklių pažeidimo ir kuria remdamasi Bezirkshauptmannschaft jam in absentia paskyrė finansinę baudą, jo neatstovavimas Teisingumo Teisme kelia susirūpinimą. Nors finansinė bauda galėjo būti paskirta administracine tvarka, sprendimo vykdymas susijęs su baudžiamąja teise. Neatmetu galimybės, kad M. Baláž, kaip čekišką darbo užmokestį gaunantis sunkvežimio vairuotojas (kuriam jau vien didelė tikimybė būti priverstam sumokėti 220 EUR baudą galėjo atrodyti gana bauginanti), galėjo manyti, jog neturi lėšų papildomoms išlaidoms, susijusioms su atstovavimu Teisingumo Teisme. Taip pat visiškai nesu įsitikinusi, kad jis tikrai žinojo apie (ribotas) galimybes prašyti Teisingumo Teismo teisinės pagalbos.
39. Todėl manau, kad privalau bent jau nustatyti kelias aplinkybes, kurios gali būti svarbios norint išspręsti klausimą, ar M. Baláž tikrai buvo (arba nebuvo) sudaryta „galimybė“ išnagrinėti jo bylą „teisme, turinčiame jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“ (tai jo atžvilgiu priimto sprendimo dėl finansinės baudos vykdymo išankstinė sąlyga, numatyta pamatinio sprendimo 1 straipsnio a punkto iii papunktyje). Tokias aplinkybes šioje išvadoje nustatysiu vėliau ir jas paminėsiu tik kaip principinius aspektus(12). Šios aplinkybės praktinės – įprasti gynybos baudžiamosiose bylose pagrindiniai elementai. Jos įvairios – nuo informacijos, kuri būtina norint pasinaudoti teise pateikti apeliacinį skundą baudžiamajam teismui, turėjimo, iki paskirtos sankcijos proporcingumo įvertinimo klausimo. Nacionalinis teismas, kuris vienintelis kompetentingas vertinti faktines aplinkybes, turės patikrinti visas būtinas aplinkybes, kai byla bus grąžinta jam nagrinėti.
1 klausimas
40. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas užduoda pirmąjį klausimą siekdamas išsiaiškinti, ar pamatinio sprendimo 1 straipsnio a punkto iii papunktyje vartojami žodžiai „teismas, turintis jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“, turėtų būti aiškinami kaip autonominė Europos Sąjungos teisės sąvoka.
41. Nyderlandų ir Švedijos vyriausybių manymu, šios nuostatos reikšmė turėtų būti nustatyta pagal sprendimą priėmusios valstybės narės teisę. O prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir Austrijos, Čekijos bei Italijos vyriausybės kartu su Komisija mano, kad tai – autonominė Europos Sąjungos teisės sąvoka, kuri turi būti aiškinama vienodai.
42. Sutinku su šia nuomone.
43. Kaip Teisingumo Teismas yra ne kartą nurodęs, iš būtinybės vienodai taikyti ES teisę ir iš lygybės principo išplaukia, kad ES teisės nuostatos, kurioje dėl jos prasmės bei taikymo srities nustatymo nedaroma aiški nuoroda į valstybių narių teisę, sąvokos visoje Europos Sąjungoje paprastai turi būti aiškinamos autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant į nuostatos kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą(13).
44. Pamatinio sprendimo tikslas jau nustatytas: tai – sprendimų dėl finansinių baudų vykdymas taikant abipusį pripažinimą(14). 1 straipsnio a punkto iii papunktyje vartojami žodžiai „teisme, turinčiame jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“ turi lemiamos reikšmės nustatant pamatinio sprendimo taikymo sritį, nes jais apibrėžiama sprendimų dėl finansinių baudų kategorija, prie kurios priskirti sprendimai gali būti abipusiškai pripažįstami, todėl vykdomi. Nors kitose pamatinio sprendimo vietose iš tiesų daromos nuorodos į nacionalinę teisę(15), šioje nuostatoje ji neminima.
45. Todėl tam, kad būtų galima pasiekti numatytą pamatinio sprendimo tikslą ir nustatyti jo taikymo sritį, siūlau Teisingumo Teismui taikyti tokį patį požiūrį, kurį jis jau yra patvirtinęs kalbėdamas apie Pagrindų sprendimą dėl Europos arešto orderio(16), kuris taip pat susijęs su teismo sprendimų baudžiamosiose bylose abipusiu pripažinimu. Sprendimuose Mantello(17) ir Kozłowski(18) Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad sąvokos, kuriomis apibrėžiama to pagrindų sprendimo taikymo sritis, turi būti aiškinamos vienodai(19); negalima leisti, kad jų reikšmę savo nuožiūra nustatytų kiekvienos valstybės narės teisminės institucijos, remdamosi nacionaline teise.
46. Poreikis vienodai aiškinti ypač svarbus tais atvejais, kai (kaip šioje byloje) nagrinėjamoje nuostatoje numatytos asmeniui skirtos garantijos. Galimybė reikalauti, kad bylą išnagrinėtų „teismas, turintis jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“, užtikrina tinkamą ir veiksmingą teisminę gynybą prieš sprendimo dėl finansinės baudos, kuris gali būti įvykdytas bet kurioje Europos Sąjungos valstybėje narėje, priėmimą tokio asmens atžvilgiu. Todėl negalima leisti, kad tokios garantijos labai skirtųsi skirtingose valstybėse narėse. Iš tiesų bendras pasitikėjimas garantijomis, kuriomis gali naudotis atsakomybėn patraukti asmenys, sustiprina baudžiamosiose bylose priimtų sprendimų abipusio pripažinimo principą. Vienodas sąvokos „teismas, turintis jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“, aiškinimas sukuria abipusį pasitikėjimą, kuriuo turi būti grindžiamas abipusis pripažinimas.
47. Manau, kad sunkumai, susiję su pirmenybės teikimu vienodam aiškinimui prieš aiškinimą, pagal kurį nuostata apibrėžiama pagal nacionalinę teisę, yra labiau teoriniai nei tikri. Žinoma, tiesa, kad kiekviena valstybė narė turi savo teismų sistemą ir kad iki šiol nei pagal šį pamatinį sprendimą, nei pagal kurį nors kitą sprendimą nebuvo mėginama kaip nors suderinti šios srities. Tačiau pažymėtina, kad praktiškai tai, ar formuluotė „teisme, turinčiame jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“ aiškinama kaip autonominė sąvoka, ar darant nuorodą į sprendimą priėmusios valstybės teisę, faktiškai neturi jokios reikšmės sprendimą vykdančiosios valstybės teismui. Jam tebekyla pagrindinis sunkumas, susijęs su tuo, kad jis (ko gera) nėra susipažinęs su sprendimą priėmusios valstybės teismų sistema. Todėl gali būti, kad be papildomo tyrimo jis negalės įsitikinti, ar sprendimą priėmusios valstybės teismas atitinka tą apibrėžtį.
48. Todėl siūlau Teisingumo Teismui atsakyme į 1 klausimą nurodyti, kad formuluotė „teisme, turinčiame jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“, yra autonominė Europos Sąjungos teisės sąvoka.
2a klausimas
49. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas užduoda 2a klausimą siekdamas išsiaiškinti, kokius požymius turi atitikti teismas, kad būtų laikomas „teismu, turinčiu jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“, kaip tai suprantama pagal 1 straipsnio a punkto iii papunktį.
50. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir Čekijos vyriausybė mano, jog ši sąvoka turėtų būti aiškinama taip, kad ji reiškia instituciją (kuri turi būti teismas), taikančią baudžiamojo pobūdžio procedūrą. Austrijos ir Italijos vyriausybės nurodo, kad teismas turi būti toks, kuriame atitinkamas asmuo gali pasinaudoti EŽTK 6 straipsnyje numatytomis garantijomis. Švedijos vyriausybė mano, kad (jeigu tai yra su Sąjungos teise, o ne su nacionaline teise susijęs klausimas) tai, ar tam tikras teismas yra „turintis jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“, turėtų būti nustatoma atsižvelgiant į materialinius, o ne formalius požymius. Nyderlandų vyriausybė mano, kad sprendimą priėmusi valstybė turi įvertinti, ar jos teismas atitinka šią apibrėžtį. Komisijos nuomone, 1 straipsnio a punkto iii papunktyje kalbama apie teismą, turintį jurisdikciją spręsti bylas, kurios sprendimą priėmusioje valstybėje formaliai priskiriamos prie baudžiamųjų. Toks teismas taip pat galėtų turėti jurisdikciją spręsti kitas (ne baudžiamąsias) bylas. Tačiau tam, kad būtų įvykdyti 1 straipsnio a punkto iii papunktyje numatyti reikalavimai, sprendimo dėl finansinės baudos kontrolę turi vykdyti tokio teismo baudžiamasis skyrius.
51. Sutinku su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiu teismu ir su vyriausybėmis, kurios mano, kad „teismo, turinčio jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“ esminis požymis yra tai, kad jis yra teismas, kuris taiko baudžiamąjį procesą ir garantijas, nepaisant to, ar jis turi ir jurisdikciją nagrinėti nebaudžiamąsias bylas.
52. Kaip jau esu nurodžiusi(20), pamatinio sprendimo 5 straipsnyje pateiktame teisės pažeidimų, dėl kurių priimti sprendimai abipusiškai pripažįstami ir vykdomi, sąraše yra veikų, kurios laikomos nusikaltimais visose valstybėse narėse, kaip antai „terorizmas“, tačiau yra ir tokių veikų, kurios laikomos nusikaltimais kai kuriose valstybėse narėse, tačiau ne visose (kai kuriose valstybėse narėse su jomis susijusios bylos nagrinėjamos pagal administracinę, o ne baudžiamąją, teisę). „Elgesys, pažeidžiantis kelių eismo taisykles“ patenka į pastarąją kategoriją. Taigi, teisės aktų leidėjas siekė supaprastinti sprendimų dėl finansinių baudų, skirtų už tokius teisės pažeidimus, abipusį pripažinimą, tačiau nesuderino „baudžiamosios“ teisės pažeidimo sąvokos. Jeigu teisės pažeidimas įtrauktas į 5 straipsnyje pateiktą sąrašą, dėl jo priimtas sprendimas gali būti abipusiškai pripažįstamas, nepaisant to, ar pagal sprendimą priėmusios valstybės arba sprendimą vykdančiosios valstybės teisę toks teisės pažeidimas laikomas „baudžiamosios“ teisės pažeidimu (nusikaltimu).
53. Atsižvelgiant į tai, kad nesuderinta sąvoka „baudžiamosios“, galima daryti išvadą, jog negali būti reikalaujama vienodai aiškinti formuluotėje „teisme, turinčiame jurisdikciją <...> baudžiamosiose bylose“ vartojamą sąvoką „baudžiamoji byla“.
54. Todėl nemanau, kad galima taikyti aiškinimą, kurį siūlo Komisija. Jeigu į sąvokos „teisme, turinčiame jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“ apibrėžtį būtų įtraukti tik tokie teismai, kurie nagrinėja „baudžiamąsias bylas“, kaip jos apibrėžiamos pagal sprendimą priėmusios valstybės teisę, pamatinio sprendimo taikymo sritis būtų apribota labiau, nei numatyta. Valstybės narės, kuriose kai kurie 5 straipsnyje nurodyti teisės pažeidimai nepriskiriami prie „baudžiamosios“ teisės pažeidimų ir kurių teismų sistema yra tokia, kad su tokiais teisės pažeidimais susijusių administracinių sprendimų kontrolė vykdoma teismuose, veikiančiuose atskirai nuo teismų, nagrinėjančių baudžiamąsias bylas, kaip jos apibrėžiamos pagal nacionalinę teisę, negalėtų naudotis abipusio pripažinimo procedūra, susijusia su sprendimais dėl finansinių baudų, paskirtų už tokius teisės pažeidimus. Manau, kad tai prieštarauja teisės aktų leidėjo deklaruotam ketinimui, kurį jis turėjo, kai įtraukė tokius teisės pažeidimus į 5 straipsnyje pateiktą sąrašą, todėl neatitinka pamatinio sprendimo tikslo.
55. Tačiau teisės aktų leidėjas ne tik palengvino sprendimų, kuriais skiriamos finansinės baudos, abipusį pripažinimą, bet ir aiškiai garantavo, kad bus gerbiamos atitinkamų asmenų pagrindinės teisės (žr. pamatinio sprendimo 5 konstatuojamąją dalį ir 3 straipsnį).
56. Atsižvelgdama į abu šiuos susijusius tikslus, manau, jog 1 straipsnio a punkto iii papunktis turi būti aiškinamas taip, kad administracinės institucijos priimtas sprendimas dėl finansinės baudos gali būti abipusiškai pripažintas ir paskui vykdomas tik jeigu atitinkamam asmeniui buvo sudaryta tinkama galimybė ginčyti tokį sprendimą teisme, kuris užtikrina jo pagrindinių teisių apsaugą. Tai savo ruožtu reiškia, jog teismas, kuriam suteikta jurisdikcija kontroliuoti tokius sprendimus dėl finansinių baudų sprendimą priėmusioje valstybėje, turi būti toks, kad dėl jo sudėties, jame taikomų procedūrų ir jo vykdomos kontrolės apimties būtų užtikrintos būtiniausios garantijos, taikomos pagal Chartijos 47 ir 48 straipsnius, kai asmuo patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Kitaip tariant, nors kompetentingas teismas nebūtinai turi būti sprendimą priėmusios valstybės teismas, kuris nagrinėja bylas, pagal tos valstybės narės teisę formaliai priskiriamas prie „baudžiamųjų“, vis dėlto jis privalo užtikrinti tokias pačias procesines ir materialines garantijas.
57. Tarp teisių, kurios užtikrinamos pagal Chartijos 47 ir 48 straipsnius, aiškiai įtraukta teisė, kad bylą teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, anksčiau įsteigtas pagal įstatymą, teisė turėti galimybę gauti teisinę pagalbą (teisines konsultacijas), būti ginamam ir atstovaujamam, ribota teisė gauti teisinę pagalbą ir bendra nuostata, pagal kurią „užtikrinama teisė į gynybą“. Toliau Chartijos 52 straipsnio 3 dalyje aiškiai numatyta, kad „Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių [EŽTK] garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta [EŽTK]“. Kalbant apie Chartijos 47 ir 48 straipsnius, išaiškinimuose numatyta, kad jie atitinka EŽTK 6 straipsnį(21).
58. EŽTK 6 straipsnio pirmose trijose dalyse numatytos svarbios garantijos, taikomos asmenims, kaltinamiems nusikaltimo padarymu. Taigi, kontrolę turi vykdyti institucija, kuri įsteigta pagal įstatymą ir yra nepriklausoma bei nešališka. Ji turi užtikrinti, kad būtų taikomos toliau išvardytos garantijos. Kaltinamasis privalo: būti laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė įrodyta pagal įstatymą; būti skubiai ir išsamiai jam suprantama kalba informuotas apie pateikiamo kaltinimo pobūdį ir pagrindą; turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai; turėti galimybę gintis pats arba padedamas paties pasirinkto gynėjo arba, jeigu neturi pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti ir kai tai reikalinga teisingumo interesams, nemokamai gauti advokato pagalbą; turėti teisę pats apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad tie liudytojai būtų apklausti ir kad gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tomis pačiomis sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams, ir turėti galimybę nemokamai naudotis vertėjo pagalba, jeigu nesupranta ar nekalba teismo procese vartojama kalba.
59. Kiek gali būti laikoma, kad tokių pagrindinių teisių, kurios užtikrinamos asmenims, kaltinamiems dėl baudžiamosios teisės pažeidimo, apsauga būtina ir asmenims, kurių įvykdytas „nusikaltimas“ pagal nacionalinę teisę priskiriamas prie administracinės, o ne baudžiamosios teisės, pažeidimų, bet kurių vienintelė apsauga nuo sprendimo, kuriuo jiems skirta finansinė bauda, beveik automatiško pripažinimo ir vykdymo(22) susijusi su garantija, numatyta pamatinio sprendimo 1 straipsnio a punkto iii papunktyje, kad remiantis ja tokiems asmenims turėtų būti suteikta „galimybė išnagrinėti [jų] bylą teisme, turinčiame jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“?
60. Manau, kad siauras aiškinimas, pagal kurį nebūtų daroma nuoroda į „baudžiamojo proceso“ garantijas, numatytas EŽTK 6 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse, būtų netinkamas dėl kelių priežasčių.
61. Pirma, aiškus pamatinio sprendimo tekstas paneigia tokį aiškinimą. 1 straipsnio a punkto iii papunkčio tekste aiškiai kalbama apie teismą, turintį jurisdikciją baudžiamosiose bylose. Kam būtų reikėję įrašyti šiuos žodžius, jeigu toks teismas neprivalėtų vykdyti tokios jurisdikcijos ir užtikrinti asmenims garantijų, kurios turi būti užtikrinamos vykdant tokią baudžiamąją jurisdikciją?
62. Antra, galimybė tokiam teismui vykdyti kontrolę yra vienintelė asmens apsauga nuo sprendimo dėl finansinės baudos paskesnio abipusio pripažinimo ir vykdymo. Atsižvelgiant į tai atrodytų, kad turi būti taikomas platus, o ne siauras nuostatų dėl teikiamos apsaugos aiškinimas.
63. Trečia, gali būti, kad asmuo, kuriam skirta finansinė bauda, kitaip apibūdina įvykius, kuriais remiantis paskirta tokia finansinė bauda. Jeigu jo versija būtų pripažinta, galėtų atsitikti taip, kad jam nereikėtų mokėti jokios baudos arba sumokėti tik gerokai sumažintą baudą. Siekiant, kad nebūtų pakirstas tarpusavio pasitikėjimas, kuriuo grindžiamas abipusis pripažinimas (ir nebūtų labai susilpnintas visuomenės pasitikėjimas tokiu abipusiu pripažinimu bei vykdymu, taip pat visuomenės pritarimas jiems), būtina sudaryti galimybę atlikti sprendimo dėl finansinės baudos tinkamą teisminę kontrolę (kurią atliekant turi būti tikrinamos faktinės aplinkybės, o ne vien teisės nuostatos, ir gali dalyvauti bei būti apklausti liudytojai).
64. Ketvirta, manau, kad, kai sprendimų dėl finansinių baudų abipusis pripažinimas ir vykdymas numatytas tarpvalstybiniais atvejais, kalbiniai reikalavimai yra ypač svarbios teisingo teismo proceso garantijos. Iš esmės sprendimas dėl finansinės baudos turi būti pripažįstamas ir vykdomas pagal pamatinį sprendimą tik jeigu teisės pažeidimo padarymo metu atitinkamas asmuo buvo vienoje valstybėje narėje (sprendimą priėmusioje valstybėje), o šiuo metu yra kitoje valstybėje narėje (sprendimą vykdančiojoje valstybėje narėje). Sąjungoje ką tik atsirado dar viena oficialioji kalba – kroatų(23), kuri papildė 23 oficialiąsias kalbas, jau atspindinčias Sąjungos tautų įvairovę ir turtingą kultūrą(24). Kadangi Sąjunga apima laisvo asmenų judėjimo ir įsisteigimo laisvės principus, asmenų kalbinių teisių ir privilegijų apsauga ypač svarbi, kaip Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs Sprendime Bickel ir Franz(25).
65. Pats sėkmingas bendrosios rinkos veikimas reiškia, kad policija gali sustabdyti lietuvį sunkvežimio vairuotoją, per Lenkiją arba Vokietiją vežantį prekes į Belgiją. Jeigu sunkvežimio vairuotojas būtų padaręs pažeidimą, už kurį turi būti skirta finansinė bauda, valstybės narės požiūriu suprantama ir svarbu, kad sprendimas dėl tokios baudos skyrimo jo atžvilgiu būtų vykdomas jam grįžus į Vilnių. Taip pat svarbu, kad sunkvežimio vairuotojui būtų užtikrinta pakankama jo pagrindinių teisių apsauga.
66. Todėl manau, kad požymiai, kuriuos turi atitikti institucija, kad būtų laikoma „teismu, turinčiu jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“, kaip numatyta pamatinio sprendimo 1 straipsnio a punkto iii papunktyje, yra tokie: a) tokia kontrolės institucija turi būti teismas; ir b) ji turi užtikrinti, kad būtų taikomos būtiniausios garantijos, kurių reikalaujama pagal EŽTK 6 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis.
67. Kalbant apie žodžius „visų pirma“, kadangi Europos Sąjungoje teismų sistemos nesuderintos, siekiant užtikrinti visapusišką pamatinio sprendimo įgyvendinimą šie žodžiai turi būti aiškinami taip, kad jeigu teismas šalia jurisdikcijos, susijusios su baudžiamuoju procesu, turi jurisdikciją nagrinėti nebaudžiamąsias bylas, jis gali patekti į 1 straipsnio a punkto iii papunkčio taikymo sritį. Tačiau būtina, kad teismas, vykdydamas sprendimo dėl finansinės baudos kontrolę, taikytų procedūrą, pagal kurią užtikrinamos būtiniausios garantijos, numatytos EŽTK 6 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse.
68. Būtų galima teigti, kad pagal mano siūlomą apibrėžtį ribojamas abipusio pripažinimo principas, kuris buvo patvirtintas per 1999 m. Tamperėje vykusį Europos Vadovų Tarybos susitikimą ir kuris turėtų tapti teisminio bendradarbiavimo tiek civilinėse, tiek baudžiamosiose bylose pagrindu. Tačiau, kalbant apie baudžiamosiose bylose priimtų sprendimų abipusį pripažinimą, reikia daryti prielaidą, kad valstybės narės pasitiki vienos kitų baudžiamojo teisingumo sistemomis, visų pirma tuo, kad įtariamųjų arba kaltinamųjų teisės užtikrinamos pagal bendrus būtiniausius standartus. Tuo tikslu pažymėtina, kad viena iš Tamperėje priimtų išvadų buvo tokia: „taip pat reikėtų pradėti darbą, susijusį su tais proceso teisės aspektais, dėl kurių laikoma būtina nustatyti bendrus būtiniausius standartus, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos taikyti tarpusavio pripažinimo principą, laikantis valstybių narių pagrindinių teisės principų“(26).
69. Nors buvo priimta ne viena priemonė, kurioje numatytas teismo sprendimų abipusis pripažinimas ir vykdymas, įskaitant šį pamatinį sprendimą, iki šiol mažiau pasiekta procesinių garantijų bendrų būtiniausių standartų nustatymo srityje. 2009 m. Taryba priėmė veiksmų planą(27), skirtą asmenų procesinėms teisėms stiprinti baudžiamajame procese, kurį Europos Vadovų Taryba įvertino palankiai ir paskelbė Stokholmo programos dalimi. Dabar priimtos dvi su tuo veiksmų planu susijusios priemonės: Direktyva 2010/64/ES(28), kurioje numatyta teisė į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese, ir Direktyva 2012/13/ES(29) dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese. Taip pat pateiktas Direktyvos dėl teisės turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui ir teisės susisiekti po sulaikymo pasiūlymas(30).
70. Abi priimtos direktyvos skirtos taikyti procese, vykstančiame „teisme, turinčiame jurisdikciją baudžiamosiose bylose“ ir nagrinėjančiame skundus dėl sprendimų, kuriuos kita nei teismas valdžios institucija priėmė dėl sankcijų už nedidelius pažeidimus: žr. Direktyvos 2010/64/ES 16 konstatuojamąją dalį ir Direktyvos 2012/13/ES 17 konstatuojamąją dalį. Todėl suėjus šių direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę terminui (atitinkamai 2013 m. spalio 27 d. ir 2014 m. birželio 2 d.) teismas, turintis jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose, kaip jis suprantamas pagal 1 straipsnio a punkto iii papunktį, vykdydamas baudžiamąją jurisdikciją, susijusią su skundais dėl sprendimų, kuriais skirtos administracinės sankcijos, kontrolės, turės taikyti šiose direktyvose numatytus bendrus būtiniausius standartus(31).
71. Todėl Teisingumo Teismui siūlau į 2a klausimą atsakyti, kad pamatinio sprendimo 1 straipsnio a punkto iii papunktis turi būti aiškinamas taip, kad „teismas, turintis jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“ yra teismas, kuriame bylos nagrinėjimo metu asmeniui užtikrinamos teisės, garantuojamos pagal EŽTK 6 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis.
2b klausimas
72. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas užduoda 2b klausimą siekdamas išsiaiškinti, ar Austrijos Unabhängiger Verwaltungssenat turėtų būti laikomas „teismu, turinčiu jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“, kaip tai suprantama pagal 1 straipsnio a punkto iii papunktį.
73. Sprendimą vykdančiosios valstybės narės kompetentinga institucija patikrina (pirmiausia remdamasi paties sprendimo dėl finansinės baudos tekstu ir pagal pamatinio sprendimo 4 straipsnį su tuo sprendimu perduotu liudijimu), ar sprendimas dėl finansinės baudos turėtų būti abipusiškai pripažįstamas, todėl vykdomas pagal pamatinio sprendimo 6 straipsnį (išskyrus atvejus, kai taikomas vienas iš 7 straipsnyje numatytų sprendimo nepripažinimo ir nevykdymo pagrindų). Pagal 11 straipsnio 2 dalį sprendimą vykdančioji valstybė narė gali arba pripažinti ir vykdyti sprendimą, arba jo nepripažinti ir nevykdyti. Tačiau ji negali peržiūrėti sprendimo: dėl prašymų peržiūrėti sprendimus sprendžia tik sprendimą priėmusi valstybė. Todėl, siekiant išsaugoti pusiausvyrą tarp abipusio pripažinimo bei vykdymo ir pagrindinių teisių apsaugos, patikrinimo procedūra yra labai svarbi.
74. Pamatinio sprendimo 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse pateiktas aplinkybių, kurioms esant sprendimą vykdančiosios valstybės kompetentingos institucijos gali atsisakyti pripažinti ir vykdyti sprendimą, sąrašas. 7 straipsnio 3 dalyje, kalbant apie tam tikrus iš tų pagrindų, nurodyta, kad – prieš nuspręsdama visiškai arba iš dalies nepripažinti ir nevykdyti sprendimo – „sprendimą vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija bet kuriuo tinkamu būdu konsultuojasi su sprendimą priėmusios valstybės kompetentinga institucija ir prireikus prašo jos nedelsiant pateikti visą būtiną informaciją“.
75. Tačiau, kalbant labiau iš esmės, tik „sprendimas“, atitinkantis vienos iš keturių kategorijų, kurių išsamus sąrašas pateiktas 1 straipsnio a punkte, sąlygas, priimtas dėl vieno iš padarytų teisės pažeidimų, kurių išsamus sąrašas pateiktas 5 straipsnyje, patenka į paties pamatinio sprendimo taikymo sritį. Tik toks sprendimas gali būti abipusiškai pripažįstamas ir vykdomas. Manau, kad jeigu kompetentinga institucija nėra dėl to tikra (nes, pavyzdžiui, jai kyla abejonių dėl to, ar „konkrečiam asmeniui buvo sudaryta galimybė išnagrinėti jo bylą teisme, turinčiame jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“, kaip reikalaujama pagal 1 straipsnio a punkto iii papunktį), ji turėtų taip pat (t. y. tiesiogiai pagal analogiją remdamasi 7 straipsnio 3 dalimi) kreiptis į sprendimą priėmusios valstybės kompetentingą instituciją ir paprašyti pateikti visą būtiną informaciją. Gavusi tokią informaciją kompetentinga institucija turi padaryti visas išvadas (atsižvelgdama į apibrėžtį, kurią Teisingumo Teismas pateikė atsakydamas į 2a klausimą), kurių reikia norint nustatyti, ar tokia institucija yra „teismas, turintis jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“(32). Prireikus būtų galima kreiptis pagalbos ir į Europos teisminio tinklo kontaktinius asmenis(33).
76. Teisingumo Teismui raštu pateiktose pastabose Austrijos vyriausybė nurodė tam tikras faktines aplinkybes, kuriomis remdamasis Teisingumo Teismas gali padėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui padaryti reikiamą išvadą. Visų pirma Austrijos vyriausybė patvirtina, kad Unabhängiger Verwaltungssenat privalo taikyti Austrijos administracinę baudžiamąją teisę (1991 m. Administracinių nuobaudų įstatymas) ir užtikrinti EŽTK 6 straipsnyje numatytas teises, įskaitant garantijas, kurios turi būti taikomos, kai asmuo kaltinamas nusikaltimo padarymu (6 straipsnio 2 ir 3 dalys). Pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Strasbūro teismas) yra nusprendęs, jog Unabhängiger Verwaltungssenat yra teismas(34), kaip jis suprantamas pagal EŽTK 6 straipsnio 1 dalį, ir kad jis taiko nekaltumo prezumpciją(35). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pažymi, kad Sprendime Kammerer(36) Strasbūro teismas konstatavo, jog ne visada buvo užtikrinama teisė būti išklausytam. Šiuo klausimu Austrijos vyriausybė nurodo, kad Strasbūro teismo išvada, kurią jis padarė toje byloje, nereiškia, jog Unabhängiger Verwaltungssenat apskritai neužtikrina šios teisės.
77. Faktinė aplinkybė, kad kartais tam tikras teismas gali neužtikrinti vienos iš procesinių garantijų, kurios turi būti taikomos, nereiškia, kad jis nepatenka į „teismo, turinčio jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“ apibrėžties taikymo sritį. Tačiau jeigu teismas tokios garantijos neužtikrintų konkrečioje byloje, susijusioje su sprendimu dėl finansinės baudos, manau, jog tai reikštų, kad sprendimą vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija neprivalėtų pripažinti ir vykdyti tokio sprendimo pagal pamatinį sprendimą. Pripažindama ir vykdydama tokius sprendimus kompetentinga institucija įgyvendina ES teisę, todėl privalo gerbti teises, garantuojamas pagal Chartijos 47 ir 48 straipsnius, kurios numatytos atsižvelgiant į EŽTK 6 straipsnyje įtvirtintas teises(37). Jeigu kuri nors iš tokių teisių būtų pažeista, kompetentinga institucija, pasinaudojusi informacijos gavimo iš sprendimą priėmusios valstybės tvarka, numatyta 7 straipsnio 3 dalyje, galėtų prieštarauti sprendimo pripažinimui ir vykdymui pagal pamatinio sprendimo 20 straipsnio 3 dalį(38).
78. Todėl siūlau Teisingumo Teismui į 2b klausimą atsakyti taip, kad nustatyti, ar Unabhängiger Verwaltungssenat yra „teismas, turintis jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“, kaip jis suprantamas pagal pamatinio sprendimo 1 straipsnio a punkto iii papunktį, turi nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į turimą informaciją.
2c klausimas
79. Atsižvelgiant į mano siūlomą atsakymą į pirmąjį klausimą, į 2c klausimą atsakyti nebūtina.
3 klausimas
80. Nacionalinis teismas užduoda trečiąjį klausimą, siekdamas išsiaiškinti, pirma, ar pamatinio sprendimo 1 straipsnio a punkto iii papunktis turėtų būti aiškinamas taip, kad „galimybė išnagrinėti <...> bylą teisme“ sudaroma taip, kad atitinkamas asmuo visų pirma turi apskųsti administracinės institucijos sprendimą tai pačiai institucijai, ir tik kai ta institucija priima dar vieną sprendimą, jis gali pateikti skundą „teismui, turinčiam jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“. Antra, jis klausia, ar skundą nagrinėjantis teismas turi išnagrinėti bylą prieš tai, kai sprendimas įsiteisėja, ir turi turėti teisę nagrinėti visą bylą, t. y. ir fakto, ir teisės klausimus.
81. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir visos pastabas dėl šio klausimo pateikusios šalys mano, kad neprieštaraujama dėl galimybės kreiptis į teismą suteikimo tik po papildomo administracinio etapo. Čekijos ir Italijos vyriausybės bei Komisija priduria, kad teismai turi turėti neribotą jurisdikciją priimti sprendimus dėl ginčų, susijusių su faktinėmis aplinkybėmis ir teise. Čekijos vyriausybė dar nurodo, kad sprendimas neturi įsiteisėti iki tol, kol suteikiama tokia teisė kreiptis į teismą. O Italijos vyriausybės manymu, norint užtikrinti atitinkamo asmens veiksmingą teisminę gynybą, nebūtina, kad sprendimas neįsiteisėtų administraciniame etape.
82. Sutinku su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiu teismu ir su vyriausybėmis, pateikusiomis pastabas dėl šio klausimo, kad sąlyga dėl „galimybės išnagrinėti <...> bylą teisme“ sudarymo įvykdoma, jeigu tokia galimybė atsiranda tik po to, kai atitinkamas asmuo išnaudoja kitus administracinės procedūros etapus. Tačiau negalima nustatyti, kad „galimybė išnagrinėti <...> bylą teisme“ atsiranda tik įvykdžius sąlygas, dėl kurių ja pasinaudoti taptų neįmanoma arba pernelyg sudėtinga. Jeigu taip būtų nustatyta, nebūtų užtikrinta atitinkamo asmens veiksminga teisminė gynyba(39).
83. Apie tai kalbant nereikėtų pamiršti, kad pagal ESS 6 straipsnį ir Chartijos 47 bei 48 straipsnius garantuojamos pagrindinės teisės nėra susijusios su teorine galimybe kreiptis į teismą. Jos susijusios su kiekvieno piliečio veiksminga gynyba. Ne tik svarbu apibrėžti „teismą, turintį jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“ taip, kad būtų užtikrinta pakankama ir veiksminga gynyba, bet ir būtina žodžius „galimybė nagrinėti <...> bylą teisme“ aiškinti taip, kad būtų užtikrinta, jog ši garantija nebūtų beprasmė, o tokia teisė – teorinė arba iliuzinė(40).
84. Prireikus(41) sprendimą vykdančiosios valstybės nacionalinis teismas turės atlikti reikiamą tyrimą dėl taikomos procedūros, kad įsitikintų, jog taip ir buvo. Nacionaliniam teismui siūlyčiau mažų mažiausia patikrinti, ar asmuo, kurio atžvilgiu priimtas sprendimas skirti finansinę baudą, galėjo susipažinti su tokiu sprendimu jam suprantama kalba; ar buvo aiškiai nurodyta, kaip ir per kokį terminą apskųsti sprendimą; ar buvo aiškiai nurodyta data, nuo kurios prasideda skundo pateikimo terminas(42); ar sprendimo adresatui buvo pranešta apie tai, ar jis turi turėti atstovą, ar gali pats sau atstovauti; ar jam buvo nurodyta, ar yra galimybė pasinaudoti teisine pagalba (ir, jeigu taip, kokiomis sąlygomis)(43), taip pat, ar su kalba susiję klausimai (bendravimo su teismu kalba; kalba, kuria rengiami oficialūs rašytiniai dokumentai ir (arba) daromi oficialūs žodiniai pareiškimai) buvo išspręsti aiškiai ir paslaugiai(44).
85. Be to, sutinku su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiu teismu ir su tomis valstybėmis narėmis bei Komisija, kurios teigia, kad bylą nagrinėjantis teismas privalo turėti neribotą jurisdikciją spręsti dėl byloje kylančių ginčų, susijusių su faktinėmis aplinkybėmis ir teise. Tik turėdamas neribotą jurisdikciją teismas gali užtikrinti, kad būtų visiškai gerbiamos pagal EŽTK 6 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis garantuojamos atitinkamo asmens teisės. Jeigu sudaroma galimybė taip išnagrinėti bylą teisme, faktinė aplinkybė, kad sprendimas „įsiteisėja“ proceso administraciniame etape (bet lieka galimybė vėliau jį apskųsti teismui) nesusilpnina atitinkamo asmens veiksmingos teisminės gynybos. Jeigu įvykdoma minėta sąlyga, nemanau, kad sprendimas, kuris įsiteisėja proceso administraciniame etape, nepatenka į pamatinio sprendimo taikymo sritį.
86. Todėl siūlau pamatinio sprendimo 1 straipsnio a punkto iii papunktį aiškinti taip, kad laikoma, jog „galimybė išnagrinėti <...> bylą teisme“ sudaryta, jeigu atitinkamas asmuo privalo visų pirma išnaudoti administracinę procedūrą, su sąlyga, kad nenustatytos tokios kreipimosi į teismą sąlygos, dėl kurių kreiptis į jį tampa neįmanoma arba pernelyg sudėtinga. Antra, bylą nagrinėjantis teismas turi turėti neribotą jurisdikciją spręsti fakto ir teisės klausimus. Trečia, pagal pamatinio sprendimo 1 straipsnio a punkto iii papunktį nedraudžiama, kad administracinės institucijos priimtas sprendimas dėl finansinės baudos įsiteisėtų iki bylos nagrinėjimo teisme.
Papildoma informacija: skirtos sankcijos proporcingumas
87. Pagrindinių teisių apsaugos, kuri piliečiui suteikiama pagal 1 straipsnio a punkto iii papunktyje nustatytą reikalavimą sudaryti „galimybę išnagrinėti <...> bylą teisme, turinčiame jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“, neatsiejama dalis susijusi su paskirtos sankcijos proporcingumu. Tai ypač svarbu todėl, kad pamatinio sprendimo 11 straipsnio 2 dalyje aiškiai nurodyta, jog sprendimą vykdančioji valstybė negali peržiūrėti sprendimo dėl finansinės baudos. Todėl tokio sprendimo adresatas negali kreiptis į savo „vietos“ teismą ir nurodyti atsakomybę lengvinančių aplinkybių arba prašyti sušvelninti skirtą sankciją.
88. Ne paslaptis, kad skirtingose Europos Sąjungos valstybėse vidutinės pajamos labai skiriasi. Tam tikro dydžio bauda, kuri vienam asmeniui (galbūt palyginti turtingos valstybės narės piliečiui), žinoma, galėtų būti nemaloni, bet vis dėlto pakenčiama, kitam asmeniui, gaunančiam gerokai mažesnes mėnesines pajamas, kurio atžvilgiu priimtas sprendimas dėl finansinės baudos dėl įvykio, nutikusio jam važiuojant per tokią valstybę narę į valstybę narę, kurioje jis nuolat gyvena ir dirba, arba iš jos, gali būti didelė ir gana neproporcinga bausmė. Todėl manau, jog iš formuluotės „galimybė išnagrinėti <...> bylą teisme, turinčiame jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“ galima suprasti, kad turi būti sudaryta galimybė užginčyti administracinės institucijos paskirtos sankcijos dydį tokiame teisme prieš tokiam sprendimui dėl finansinės baudos taikant abipusio pripažinimo procedūrą ir jį vykdant.
89. Pažymėtina, kad šis teiginys nereiškia, jog institucija, skyrusi administracinę baudą, privalo nustatyti jos dydį atsižvelgdama į tai, iš kurios šalies yra atitinkamas asmuo. Tai beveik reikštų diskriminavimą dėl pilietybės, kuris (žinoma) prieštarauja ES teisei. Tiesiog primenu, kad remiantis vienu iš pagrindinių baudžiamosios teisės principų, kuris, kiek žinau, taikomas visų valstybių narių teisės sistemose, baudžiamąją jurisdikciją vykdantis teismas, kontroliuodamas sankcijos tinkamumą, turėtų atsižvelgti į aplinkybes, susijusias ir su teisės pažeidimu, ir su teisės pažeidėju.
Išvada
90. Atsižvelgdama į visas išdėstytas aplinkybes, siūlau Teisingumo Teismui atsakymuose į Vrchní soud v Praze (Aukščiausiasis Teismas, Praha) pateiktus klausimus nurodyti, kad 2005 m. vasario 24 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2005/214/TVR dėl abipusio pripažinimo principo taikymo finansinėms baudoms turi būti aiškinamas taip:
1. Pamatinio sprendimo 1 straipsnio a punkto iii papunktyje pateikta formuluotė „teisme, turinčiame jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“ yra autonominė Europos Sąjungos teisės sąvoka.
2a. Pamatinio sprendimo 1 straipsnio a punkto iii papunktis turi būti aiškinamas taip, kad „teismas, turintis jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“ yra teismas, kuriame nagrinėjant bylą atitinkamam asmeniui užtikrinamos teisės, garantuojamos pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis.
2b. Sprendimą vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija turi nustatyti, ar Austrijos nepriklausomas administracinis teismas (Unabhängiger Verwaltungssenat) turi būti laikomas „teismu, turinčiu jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose“, kaip jis suprantamas pagal pamatinio sprendimo 1 straipsnio a punkto iii papunktį.
3. Laikoma, jog „galimybė išnagrinėti <...> bylą teisme“ sudaryta, jeigu atitinkamas asmuo privalo visų pirma išnaudoti administracinę procedūrą, su sąlyga, kad nenustatytos tokios kreipimosi į teismą sąlygos, dėl kurių kreiptis į jį tampa neįmanoma arba pernelyg sudėtinga. Bylą nagrinėjantis teismas turi turėti neribotą jurisdikciją spręsti fakto ir teisės klausimus. Pagal pamatinio sprendimo 1 straipsnio a punkto iii papunktį nedraudžiama, kad administracinės institucijos priimtas sprendimas dėl finansinės baudos įsiteisėtų iki bylos nagrinėjimo teisme.