Language of document :

2019 m. vasario 14 d. Gregor Schneider pateiktas apeliacinis skundas dėl 2018 m. gruodžio 4 d. Bendrojo Teismo (ketvirtoji kolegija) priimto sprendimo byloje T-560/16, Gregor Schneider / Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyba (EUIPO)

(Byla C-116/19 P)

Proceso kalba: vokiečių

Šalys

Apeliantas: Gregor Schneider, atstovaujamas advokato H. Tettenborn

Kita proceso šalis: Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyba (EUIPO)

Apelianto reikalavimai

Apeliantas prašo:

visiškai panaikinti 2018 m. gruodžio 4 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimą byloje T-560/16;

išnagrinėti ieškovo minėtoje byloje pateiktus reikalavimus, būtent:

panaikinti 2014 m. spalio 2 d. EUIPO (buvusi VRDT) sprendimą perkelti ieškovą iš Tarptautinio bendradarbiavimo ir teisės reikalų departamento į šios įstaigos Operacijų departamentą,

subsidiariai, panaikinus minėtą sprendimą grąžinti bylą Bendrajam Teismui;

priteisti iš EUIPO visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas šiame procese ir nagrinėjant bylą Teisingumo Teisme.

Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Apeliacinis skundas grindžiamas devyniais pagrindais.

Pirma, skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas klaidingai aiškino skundo, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 2 dalį, ir paskesnio ieškinio „atitikties principą“, nes jis atmetė ieškinio pagrindą kaip nepriimtiną remdamasis atitikties principu, nors paduodamas skundą ieškovas negalėjo remtis minėtu pagrindu, kadangi dar nebuvo paskirstytos užduotys.

Antra, skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas klaidingai aiškino piktnaudžiavimo įgaliojimais nustatymo kriterijus, tiek kiek jis nustatė teisės maksimą, pagal kurią, jeigu perkėlimo priemonė nėra laikoma kaip prieštaraujanti tarnybos interesui, negali kilti klausimo dėl piktnaudžiavimo įgaliojimais. Ši teisės maksima negali būti teisinga, nes ja iš principo atmetami piktnaudžiavimo įgaliojimais atvejai visose situacijose, kuriose administracija remiasi esą esančiu tarnybos interesu, tačiau iš tikrųjų jo nepaiso. Būtent dėl sąmoningai suplanuotų piktnaudžiavimo įgaliojimais atvejų būtina užtikrinti, kad teisminė kontrolė būtų vykdoma taikant taip suformuluotą teisės principą.

Trečia, Bendrasis Teismas klaidingai aiškino apklausos, kuri užtikrina tokią ieškovo teisę būti išklausytam, kaip nustatyta, be kita ko, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 1 dalyje, siejamoje su 41 straipsnio 2 dalies a punktu, sąlygas, manydamas, kad apklausa būtina tik tuomet, kai, administracijos manymu, numatyta individuali priemonė gali atitinkamam asmeniui sukelti nepalankų poveikį. Taigi apklausa ir teisės būti išklausytam laikymasis konkrečiai skirti išsiaiškinti aspektus ir numatytų priemonių poveikius, kurių pati administracija dar neįvertino.

Ketvirta, Bendrasis Teismas kelis kartus pažeidė ieškovo teisę būti išklausytam, pirmiausia, kai jis neatsižvelgė į pakartotinai teismo posėdyje pateiktą įrodymą pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 85 straipsnio 3 dalį, neatsižvelgė į atitinkamą siūlymą dėl liudytojų bei nepriėmė sprendimo pagal minėto procedūros reglamento 85 straipsnio 4 dalį. Bendrasis Teismas taip pat pažeidė ieškovo teisę būti išklausytam, nes jis neapklausė ieškinyje siūlomų apklausti liudytojų ir priekaištavo ieškovui nepateikus pakankamai įrodymų.

Taigi, penkta, Bendrasis Teismas pažeidė pagrindinius sklandaus ir teisingo bylos nagrinėjimo principus, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį, ir leido atsirasti abejonėms dėl teisminės apsaugos veiksmingumo.

Šešta, Bendrasis Teismas kelis kartus iškraipė bylos aplinkybes.

Be to, Bendrasis Teismas, septinta, netinkamai įvertino faktines aplinkybes, aštunta, nepakankamai motyvavo, ir, devinta, pažeidė logikos taisykles.

____________