BENDROJO TEISMO (pirmoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS
2019 m. kovo 6 d.(*)
„Bendra užsienio ir saugumo politika – Specialios ribojamosios priemonės, taikomos tam tikriems asmenims ir subjektams, siekiant kovoti su terorizmu – Lėšų įšaldymas – Galimybė trečiosios valstybės instituciją laikyti kompetentinga institucija, kaip tai suprantama pagal Bendrąją poziciją 2001/931/BUSP – Sprendimų dėl lėšų įšaldymo faktinis pagrindas – Pareiga motyvuoti – Vertinimo klaida – Nuosavybės teisė“
Byloje T‑289/15
Hamas, įsteigtas Dohoje (Kataras), atstovaujamas advokato L. Glock,
ieškovas,
prieš
Europos Sąjungos Tarybą, iš pradžių atstovaujamą B. Driessen ir N. Rouam, vėliau B. Driessen, F. Naert ir A. Sikora-Kalėda,
atsakovę,
palaikomą
Europos Komisijos, iš pradžių atstovaujamos F. Castillo de la Torre ir R. Tricot, vėliau F. Castillo de la Torre, L. Baumgart ir C. Zadra,
įstojusios į bylą šalies,
dėl pagal SESV 263 straipsnį pateikto prašymo panaikinti, pirma, 2015 m. kovo 26 d. Tarybos sprendimą (BUSP) 2015/521, kuriuo atnaujinamas ir iš dalies keičiamas asmenų, grupių ir organizacijų, kuriems taikomi Bendrosios pozicijos 2001/931/BUSP dėl konkrečių priemonių taikymo kovojant su terorizmu 2, 3 ir 4 straipsniai, sąrašas ir panaikinamas Sprendimas 2014/483/BUSP (OL L 82, 2015, p. 107), ir 2015 m. kovo 26 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) 2015/513, kuriuo įgyvendinama Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalis ir kuriuo panaikinamas Įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 790/2014 (OL L 82, 2015, p. 1), tiek, kiek šie aktai susiję su ieškovu,
BENDRASIS TEISMAS (pirmoji išplėstinė kolegija),
kurį sudaro pirmininkė I. Pelikánová, teisėjai V. Valančius, P. Nihoul (pranešėjas), J. Svenningsen ir U. Öberg,
posėdžio sekretorius J. Palacio González, vyriausiasis administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2018 m. liepos 12 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucija 1373 (2001)
1 2001 m. rugsėjo 28 d. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba priėmė Rezoliuciją 1373 (2001), kurioje nustatytos plataus masto kovos su terorizmu, ypač kovos su terorizmo finansavimu, strategijos. Šios rezoliucijos 1 dalies c punkte, be kita ko, numatyta, kad visos valstybės turėjo nedelsdamos įšaldyti asmenų, kurie padarė ar kėsinosi padaryti teroro aktus, padėjo juos įvykdyti arba juose dalyvavo, šiems asmenims priklausiusių arba jų valdomų subjektų ir asmenų bei subjektų, kurie veikė tokių asmenų ar subjektų vardu arba jų pavedimu, lėšas ir kitą finansinį turtą ar ekonominius išteklius.
2 Minėtoje rezoliucijoje nenumatytas asmenų, subjektų ar grupių, kuriems šios priemonės turėjo būti taikomos, sąrašas.
Europos Sąjungos teisė
3 Manydama, kad siekiant įgyvendinti Rezoliuciją 1373 (2001) Europos Sąjungai buvo būtina imtis veiksmų, 2001 m. gruodžio 27 d. Europos Sąjungos Taryba priėmė Bendrąją poziciją 2001/931/BUSP dėl konkrečių priemonių taikymo kovojant su terorizmu (OL L 344, 2001, p. 93; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 18 sk., 1 t., p. 217). Konkrečiai Bendrosios pozicijos 2001/931 2 straipsnyje buvo numatyta įšaldyti su teroro aktais susijusių asmenų, grupių ir subjektų, išvardytų šios bendrosios pozicijos priede pateiktame sąraše, lėšas ir kitą finansinį turtą ar ekonominius išteklius.
4 Tą pačią dieną, siekdama Sąjungos lygiu įgyvendinti Bendrojoje pozicijoje 2001/931 nustatytas priemones, Taryba priėmė Reglamentą (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu (OL L 344, 2001, p. 70; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 18 sk., 1 t., p. 207), ir Sprendimą 2001/927/EB, kuriuo patvirtinamas Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalyje numatytas sąrašas (OL L 344, 2001, p. 83).
5 „Hamas-Izz al-Din al-Qassem (Hamas teroristinis sparnas)“ pavadinimas buvo įtrauktas į sąrašus, pateiktus Bendrosios pozicijos 2001/931 ir Sprendimo 2001/927 prieduose. Taikant Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalį ir Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalį abu šie teisės aktai buvo reguliariai atnaujinami, o „Hamas-Izz al-Din al-Qassem“ pavadinimas likdavo sąrašuose.
6 2003 m. rugsėjo 12 d. Taryba priėmė Bendrąją poziciją 2003/651/BUSP, atnaujinančią Bendrąją poziciją 2001/931 ir panaikinančią Bendrąją poziciją 2003/482/BUSP (OL L 229, 2003, p. 42), ir Sprendimą 2003/646/EB, įgyvendinantį Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalį ir panaikinantį Sprendimą 2003/480/EB (OL L 229, 2003, p. 22). Į šių aktų prieduose pateiktus sąrašus buvo įrašytas toks organizacijos pavadinimas: „Hamas (įskaitant Hamas-Izz al-Din al-Qassem)“.
7 Toks šios organizacijos pavadinimas liko vėliau priimtų aktų prieduose pateiktuose sąrašuose.
Ginčijami aktai
8 2015 m. vasario 20 d. Taryba pranešė ieškovo advokatui motyvus, dėl kurių ji ketino palikti jo pavadinimą su lėšų įšaldymu susijusiame sąraše, ir nurodė, kad jis galėjo vėliausiai iki 2015 m. kovo 6 d. atsiųsti jai savo pastabas dėl palikimo sąraše ir pateikti patvirtinamuosius dokumentus.
9 Ieškovas į šį raštą neatsakė.
10 2015 m. kovo 26 d. Taryba priėmė Sprendimą (BUSP) 2015/521, kuriuo atnaujinamas ir iš dalies keičiamas asmenų, grupių ir organizacijų, kuriems taikomi Bendrosios pozicijos 2001/931 2, 3 ir 4 straipsniai, sąrašas ir panaikinamas Sprendimas 2014/483/BUSP (OL L 82, 2015, p. 107), ir Įgyvendinimo reglamentą (ES) 2015/513, kuriuo įgyvendinama Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalis ir kuriuo panaikinamas Įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 790/2014 (OL L 82, 2015, p. 1) (toliau, kai aptariami kartu – ginčijami aktai). „Hamas (įskaitant Hamas-Izz al-Din al-Qassem)“ pavadinimas liko prie šių aktų pridėtuose sąrašuose (toliau – ginčijami sąrašai).
11 2015 m. kovo 27 d. raštu Taryba nusiuntė ieškovo advokatui motyvų, pateisinančių sprendimą palikti „Hamas (įskaitant Hamas-Izz al-Din al-Qassem)“ pavadinimą ginčijamuose sąrašuose, santrauką, kurioje jį informavo apie galimybę prašyti peržiūrėti tą sąrašą pagal Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalį ir Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalį.
12 Ieškovas į šį raštą neatsakė.
13 2015 m. kovo 27 d. rašto priede pateiktuose motyvų pareiškimuose (toliau – motyvų pareiškimai) Taryba rėmėsi šiais nacionaliniais sprendimais: pirma, 2001 m. kovo 29 d. Secretary of State for the Home Department (Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministras, toliau – Home Secretary) nutarimu, iš dalies keičiančiu UK Terrorism Act 2000 (2000 m. Jungtinės Karalystės aktas dėl terorizmo), kuriuo Hamas-Izz al-Din al-Qassem uždrausta kaip su teroro aktais susijusi organizacija (toliau – Home Secretary sprendimas), antra, 1997 m. spalio 8 d. United States Secretary of State (JAV valstybės sekretorius, JAV) sprendimu, kuriame Hamas pagal Immigration and Nationality Act (Jungtinių Valstijų imigracijos ir pilietybės įstatymas, toliau – INA) pripažinta užsienio teroristine organizacija (toliau – 1997 m. JAV sprendimas), trečia, 2001 m. spalio 31 d. JAV valstybės sekretoriaus sprendimu, priimtu pagal Executive Order no 13224 (Vykdomasis įsakas Nr. 13224) (toliau – 2001 m. JAV sprendimas), ir, ketvirta, 1995 m. sausio 23 d. sprendimu, priimtu pagal Executive Order no 12947 (Vykdomasis įsakas Nr. 12947) (toliau – 1995 m. JAV sprendimas).
14 Motyvų pareiškimų pagrindinėje dalyje Taryba konstatavo, pirma, kad visi šie nacionaliniai sprendimai laikytini kompetentingos institucijos sprendimais, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį, ir kad jie visi dar galiojo. Toliau ji nurodė, kad nagrinėjo, ar jos turimi duomenys leidžia išbraukti ieškovo pavadinimą iš ginčijamų sąrašų, tačiau tokių duomenų nebuvo. Galiausiai, ji taip pat nurodė maniusi, jog Hamas pavadinimo įtraukimą į ginčijamus sąrašus pagrindžiantys motyvai tebegalioja, ir padarė išvadą, kad jis turi būti paliktas ginčijamuose sąrašuose.
15 Be to, prie motyvų pareiškimų buvo pridėti A priedas, susijęs su „Jungtinės Karalystės kompetentingos institucijos sprendim[u] “, ir B priedas, susijęs su „JAV kompetentingų institucijų sprendim[ais]“. Kiekviename iš šių priedų buvo apibūdinti nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos buvo priimti nacionalinių valdžios institucijų sprendimai, pateiktos terorizmo sąvokos, kaip jos apibrėžiamos šiuose teisės aktuose, aprašytos šių sprendimų peržiūros procedūros, faktai, kuriais rėmėsi minėtos valdžios institucijos, ir išvada, kad šie faktai pripažinti teroro aktais, kaip apibrėžta Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalyje.
16 Ginčijamų aktų motyvų pareiškimų A priedo 15 punkte Taryba nurodė, kad Jungtinėje Karalystėje šis draudimas buvo 2014 m. spalio mėn. peržiūrėtas Draudžiamų organizacijų sąrašo peržiūros vyriausybinės grupės ir kad ji, remdamasi jame nurodytais įrodymais, padarė išvadą, jog pagrįsta laikyti, kad Hamas-Izz al-Din al-Qassem tebėra susijęs su terorizmu.
17 Ginčijamų aktų motyvų pareiškimų B priedo 17 punkte Taryba nurodė nuo 2003 m. iki 2011 m. įvykusias įvairias faktines aplinkybes, kuriomis remdamosi JAV valdžios institucijos, nenurodžiusios sprendimų, kuriuose jie būtų paminėti, ieškovą pripažino užsienio teroristine organizacija.
Procesas ir šalių reikalavimai
18 2015 m. birželio 2 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovo ieškinį.
19 2015 m. birželio 18 d. Bendrojo Teismo pirmininko sprendimu ši byla perduota nagrinėti šeštajai kolegijai.
20 Bendrojo Teismo šeštosios kolegijos pirmininkas, remdamasis Procedūros reglamento 69 straipsnio d punktu, 2015 m. liepos 28 d. nutartimi nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus priimtas sprendimas, kuriuo užbaigiamas procesas Teisingumo Teismo bylose Taryba / LTTE (C‑599/14 P) ir Taryba / Hamas (C‑79/15 P).
21 Aktu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2015 m. rugsėjo 16 d.) Komisija paprašė leisti įstoti į šią bylą palaikyti Tarybos reikalavimų.
22 2016 m. spalio 3 d. ši byla buvo perduota nagrinėti pirmajai kolegijai.
23 2017 m. liepos 27 d. raštu šalių buvo paprašyta pateikti pastabas dėl pasekmių šios bylos baigčiai, kurių turėtų kilti dėl 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / LTTE (C‑599/14 P, EU:C:2017:583) ir 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / Hamas (C‑79/15 P, EU:C:2017:584).
24 2017 m. rugsėjo 14 d. Taryba atsakė į šį prašymą.
25 2017 m. lapkričio 27 d. Taryba pateikė atsiliepimą į ieškinį.
26 2017 m. gruodžio 6 d. nutartimi pirmosios kolegijos pirmininkas leido Komisijai įstoti į bylą. Įstojusi į bylą šalis pateikė savo paaiškinimą, o per nustatytą terminą pagrindinės šalys dėl jo pateikė pastabas.
27 Šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus per 2018 m. liepos 12 d. posėdį.
28 Ieškovas Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamus aktus, kiek jie su juo susiję, „įskaitant Hamas-Izz al-Din al-Qassem“;
– priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.
29 Taryba, palaikoma Komisijos, Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti visą ieškinį,
– priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
30 Ieškovas nurodo septynis pagrindus, grindžiamus atitinkamai:
– Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies pažeidimu,
– klaida dėl faktų teisingumo,
– klaida dėl Hamas vertinimo kaip teroristinės organizacijos,
– nesikišimo principo pažeidimu,
– pareigos motyvuoti pažeidimu,
– teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą principo pažeidimu nacionalinėse bylose,
– teisės į nuosavybę pažeidimu.
31 Penktasis ieškinio pagrindas bus nagrinėjamas antras.
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, grindžiamo Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies pažeidimu
32 Pirmuoju ieškinio pagrindu ieškovas, pateikęs savo pastabas dėl Jungtinės Karalystės ir JAV institucijų sprendimuose nurodytų organizacijų, kaltina Tarybą pažeidus Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį, nes šie sprendimai buvo pripažinti kompetentingų institucijų sprendimais, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.
33 Asmens vardo ar subjekto pavadinimo palikimas su lėšų įšaldymu susijusiame sąraše iš esmės reiškia pirminio įtraukimo pratęsimą ir suponuoja tebeegzistuojantį pavojų, kad atitinkamas asmuo ar subjektas dalyvaus teroristinėje veikloje, kurį Taryba jau iš pradžių buvo konstatavusi, remdamasi nacionaliniu sprendimu, kuriuo buvo pagrįstas pirminis įtraukimas (2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / LTTE, C‑599/14 P, EU:C:2017:583, 61 punktas ir 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / Hamas, C‑79/15 P, EU:C:2017:584, 39 punktas).
34 Taigi šis ieškinio pagrindas yra tinkamas.
35 Nustačius organizacijas, kurioms taikomi Tarybos priimti sprendimai, prieš nagrinėjant bendrus prieštaravimus dėl JAV ir Jungtinės Karalystės valdžios institucijų sprendimų, reikia išnagrinėti prieštaravimus tik dėl JAV valdžios institucijų sprendimų.
Dėl organizacijų, kurioms taikomi Jungtinės Karalystės ir JAV valdžios institucijų sprendimai, nustatymo
36 Ieškovas nurodo, kad pagal Tarybos pateiktus motyvų pareiškimus ginčijami aktai grindžiami Home Secretary sprendimu uždrausti Hamas-Izz al-Din al-Qassem, Hamas karinį sparną, ir trimis JAV sprendimais, kurie taikytini Hamas, bet juose nepateikiama daugiau patikslinimų.
37 Ieškovas abejoja, kad JAV valdžios institucijos ketino į sąrašą įtraukti visą Hamas, ir tvirtina, kad Taryba, teigdama, jog taip buvo, pernelyg plačiai aiškina jų sprendimus, nes tai nebuvo aišku iš tų institucijų paskelbtų sąrašų.
38 Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad JAV sprendimuose aiškiai nurodytas Hamas, dėl kurio 1997 m. JAV sprendime papildomai nurodyti dvylika kitų jo pavadinimų (pavyzdžiui, „Izz-Al-Din Al-Qassam brigades“), kuriais šis judėjimas taip pat buvo žinomas.
39 Priešingai, nei teigia ieškovas, ši aplinkybė negali būti aiškinama taip, kad tai reiškia, jog JAV valdžios institucijos ketino nurodyti tik „Hamas-Izz al-Din al-Qassem“. Tarp šių papildomų pavadinimų yra bendrai Hamas apibūdinančių pavadinimų, pavyzdžiui, „Islamic Resistance Movement“ (Islamo pasipriešinimo judėjimas), t. y. taip pat dažnai vartojamo pavadinimo „Harakat Al-Muqawama Al-Islamia“ (žodis „Hamas“ yra jo santrumpa) vertimas į anglų kalbą. Nurodant šiuos įvairius pavadinimus siekiama tik užtikrinti priemonės, kurios imtasi prieš „Hamas“, veiksmingumą ir tai, kad ji jam būtų taikoma, kad ir kokiu pavadinimu jis ar jo skyrius būtų žinomi.
40 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Home Secretary sprendimas taikomas Hamas-Izz al-Din al-Qassem, o JAV sprendimai taikomi Hamas, įskaitant ir Hamas-Izz al-Din al-Qassem.
Dėl prieštaravimų, pateiktų tik dėl JAV valdžios institucijų sprendimų
41 Ieškovas tvirtina, kad Taryba negalėjo pagrįsti ginčijamų aktų JAV valdžios institucijų sprendimais, nes JAV yra trečioji valstybė, ir iš esmės šios valstybės valdžios institucijos nėra „kompetentingos institucijos“, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį.
42 Šiuo klausimu ieškovas iš esmės teigia, kad sistema, sukurta pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį, pagrįsta pasitikėjimu nacionalinės valdžios institucijomis, ir šis pasitikėjimas paremtas lojalaus Tarybos ir Sąjungos valstybių narių bendradarbiavimo principu, bendromis vertybėmis, įtvirtintomis Sutartyse, ir bendrais standartais, įskaitant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, pasirašytą 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje, ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją. Toks pasitikėjimas neįmanomas, kalbant apie trečiųjų valstybių institucijas.
43 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, Teisingumo Teismo teigimu, Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalyje vartojama sąvoka „kompetentinga institucija“ neapsiriboja valstybių narių institucijomis, bet iš principo taip pat gali apimti trečiųjų valstybių institucijas (2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / LTTE, C‑599/14 P, EU:C:2017:583, 22 punktas).
44 Šį Teisingumo Teismo aiškinimą patvirtina, pirma, Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies formuluotė, kuri „kompetentingų institucijų“ sąvokos neapriboja tik valstybių narių institucijomis, ir, antra, tikslas, kurio siekta šia bendrąja pozicija, priimta siekiant įgyvendinti Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliuciją 1373(2001), kuria užsibrėžta visoms valstybėms sistemiškai ir glaudžiai bendradarbiaujant pasauliniu mastu suintensyvinti kovą su terorizmu (2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / LTTE, C‑599/14 P, EU:C:2017:583, 23 punktas).
45 Papildomai, jei būtų pripažinta, kad trečiosios valstybės institucija gali būti laikoma kompetentinga institucija, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį, ieškovas teigia, kad Tarybos priimtų aktų galiojimas taip pat priklauso nuo patikrinimų, kuriuos ji turi atlikti, norėdama užtikrinti, jog, be kita ko, JAV teisės aktais užtikrinama teisė į gynybą ir teisė į veiksmingą teisminę gynybą.
46 Šiuo atveju Taryba ginčijamų aktų motyvuose iš esmės tik apibūdino sprendimų peržiūros procedūras ir pažymėjo, kad buvo galimybė juos skųsti, nepatikrinusi, ar buvo užtikrintos teisė į gynybą ir teisė į veiksmingą teisminę gynybą.
47 Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad, Teisingumo Teismo teigimu, kai Taryba remiasi trečiosios valstybės institucijos sprendimu, ji privalo patikrinti, ar šis sprendimas priimtas paisant teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą (2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / LTTE, C‑599/14 P, EU:C:2017:583, 31 punktas).
48 Taryba privalo savo priimtų aktų motyvų pareiškimuose nurodyti informaciją, leidžiančią manyti, kad ji atliko tokius patikrinimus (2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / LTTE, C‑599/14 P, EU:C:2017:583, 31 punktas).
49 Šiuo tikslu Taryba motyvų pareiškimuose turi nurodyti priežastis, dėl kurių mano, kad trečiosios valstybės sprendimas, kuriuo ji remiasi, buvo priimtas laikantis teisės į gynybą principo ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą (2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / LTTE, C‑599/14 P, EU:C:2017:583, 33 punktas).
50 Pagal jurisprudenciją motyvų pareiškimuose prireikus gali pakakti glaustos informacijos apie atliktą tokį vertinimą (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / LTTE, C‑599/14 P, EU:C:2017:583, 33 punktą).
51 Ieškovo argumentus, susijusius su, pirma, teisės į gynybą principo paisymu ir, antra, teise į veiksmingą teisminę gynybą, reikia nagrinėti atsižvelgiant į 47–50 punktuose nurodytą jurisprudenciją.
52 Dėl teisės į gynybą paisymo ieškovas teigia, kad ginčijamų aktų motyvų pareiškimuose Taryba nepateikė jokios informacijos apie priežastis, dėl kurių ji, atlikusi patikrinimą, manė, kad JAV šis principas buvo užtikrintas per administracines organizacijų pripažinimo teroristinėmis procedūras.
53 Be to, JAV teisės aktuose nereikalaujama, kad apie šioje srityje kompetentingų valdžios institucijų priimtus sprendimus būtų pranešta arba kad būtų nurodyti jų motyvai. Ieškovo teigimu, nors INA 219 straipsnyje, kuriuo pagrįstas 1997 m. JAV sprendimas, įtvirtinta pareiga paskelbti sprendimą dėl pripažinimo Federaliniame registre, tokia pareiga nenumatyta dėl Prezidento dekreto Nr. 13224, kuriuo pagrįstas 2001 m. JAV sprendimas ir kuriame nenumatyta jokia tokia priemonė.
54 Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal jurisprudenciją, vadovaujantis teisės į gynybą paisymo principu, tie asmenys, kuriems taikomi sprendimai, galintys turėti didelį poveikį jų interesams, privalo turėti galimybę veiksmingai pateikti savo nuomonę dėl nagrinėjamus sprendimus pagrindžiančių įkalčių (šiuo klausimu žr. 2013 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Texdata Software, C‑418/11, EU:C:2013:588, 83 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
55 Priemonių, kuriomis asmenų pavardės arba subjektų pavadinimai įtraukiami į lėšų įšaldymo sąrašus, atveju šis principas reiškia, kad apie šių priemonių motyvus šiems asmenims arba subjektams turi būti pranešama priimant priemones arba iškart po to, kai jos priimamos (šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Prancūzija / People’s Mojahedin Organization of Iran, C‑27/09 P, EU:C:2011:853, 61 punktas).
56 Kaip ir dėl teisės į veiksmingą teisminę gynybą, Taryba ginčijamų aktų motyvų pareiškimų B priedo 16 punkte nurodė taip:
„Kalbant apie sprendimų peržiūros procesus ir pateiktą galimų teisių gynimo priemonių apibūdinimą, Taryba mano, kad atitinkamais JAV teisės aktais teisės į gynybą apsauga užtikrinama <…>“
57 Toliau Tarybos ginčijamų aktų motyvų pareiškimuose pateikiama skirtinga informacija, atsižvelgiant į nagrinėtus JAV sprendimus.
58 Pirma, dėl prezidento dekretų Nr. 12947 ir 13224, kuriais pagrįsti 1995 m. ir 2001 m. JAV sprendimai, Tarybos pateiktame bendrame aprašyme nenurodyta jokia JAV valdžios institucijų pareiga pranešti suinteresuotiesiems asmenims sprendimų motyvus ir net paskelbti šiuos sprendimus.
59 Darytina išvada, kad nepatikrinta, ar užtikrinta teisė į gynybą priimant šiuos du sprendimus, todėl, remiantis šio sprendimo 47–50 punktuose priminta jurisprudencija, jie negali būti ginčijamų aktų pagrindas.
60 Antra, kalbant apie 1997 m. JAV sprendimą, Taryba, žinoma, išdėsto, kad, vadovaujantis INA, sprendimai dėl užsienio organizacijų pripažinimo teroristinėmis arba dėl tokio pripažinimo atšaukimo skelbiami Federaliniame registre. Tačiau ji nepateikia jokios informacijos apie tai, ar šiuo atveju paskelbtame 1997 m. JAV sprendime buvo nurodyti kokie nors motyvai. Be to, iš ginčijamų aktų motyvų pareiškimų nematyti, kad, išskyrus sprendimo rezoliucinę dalį, ieškovui kokiu nors būdu buvo pateikti kokie nors motyvai.
61 Tokiomis aplinkybėmis reikia išnagrinėti, ar informacijos, kad sprendimas skelbiamas trečiosios valstybės oficialiajame leidinyje, pakanka, kad būtų galima manyti, jog Taryba pagal šio sprendimo 47–50 punktuose nurodytą jurisprudenciją įvykdė savo pareigą patikrinti, ar trečiosiose valstybėse, kuriose priimti sprendimai, kuriais grindžiami ginčijami aktai, buvo paisoma teisės į gynybą.
62 Šiuo klausimu reikėtų remtis byla, kurioje priimti 2017 m. liepos 26 d. Sprendimas Taryba / LTTE (C‑599/14 P, EU:C:2017:583) ir 2014 m. spalio 16 d. Sprendimas LTTE / Taryba (T‑208/11 ir T‑508/11, EU:T:2014:885). Šioje byloje Taryba vieno iš nagrinėtų aktų motyvų pareiškimuose nurodė, kad atitinkamos trečiosios valstybės institucijų sprendimai buvo paskelbti tos valstybės oficialiajame leidinyje, nepateikus jokios papildomos informacijos (2014 m. spalio 16 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑208/11 ir T‑508/11, EU:T:2014:885, 145 punktas).
63 2017 m. liepos 26 d. Sprendime Taryba / LTTE (C‑599/14 P, EU:C:2017:583, 36 ir 37 punktai) Teisingumo Teismas, atsižvelgęs į visas nuorodas į trečiosios valstybės valdžios institucijų sprendimus, pateiktas Tarybos reglamento motyvų pareiškimuose, nusprendė, kad jų nepakako tam, kad būtų galima konstatuoti, jog ši institucija atliko reikalaujamą patikrinimą dėl teisės į gynybą paisymo toje trečiojoje valstybėje.
64 Ta pati išvada dėl tų pačių priežasčių turi būti padaryta šioje byloje kalbant apie vienintelę užuominą ginčijamų aktų motyvų pareiškimuose, kad 1997 m. JAV sprendimas toje valstybėje buvo paskelbtas Federaliniame registre.
65 Dėl šių priežasčių, net nesant reikalo nagrinėti klausimo dėl teisės į veiksmingą teisminę gynybą paisymo, reikia konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju motyvų dėl JAV sprendimų nepakanka, taigi jie negali būti ginčijamų aktų pagrindas.
66 Pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį nereikalaujama, kad Tarybos aktai būtų grindžiami keliais kompetentingų institucijų sprendimais, todėl ginčijamuose aktuose galėjo būti daroma nuoroda tik į Home Secretary sprendimą; vadinasi, toliau ieškinį reikia nagrinėti apsiribojant tik ginčijamais aktais, kiek jie pagrįsti tuo sprendimu.
Dėl bendrų prieštaravimų, pateiktų dėl JAV ir Jungtinės Karalystės valdžios institucijų sprendimų
67 Ieškovas teigia, kad dėl trijų priežasčių JAV ir Jungtinės Karalystės valdžios institucijų sprendimai, kuriai grindžiami ginčijami aktai, nėra „kompetentingų institucijų sprendimai“, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį.
68 Šios priežastys nagrinėjamos toliau, nes, vadovaujantis šio sprendimo 66 punktu, jos susijusios su Home Secretary sprendimu.
– Dėl teisminėms institucijoms teiktinos pirmenybės
69 Ieškovas teigia, kad pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį Taryba gali remtis administraciniais sprendimais tik tais atvejais, kai teisminės institucijos neturi kompetencijos kovos su terorizmu srityje. Tačiau šiuo atveju taip nėra, nes Jungtinės Karalystės teisminės institucijos turi kompetenciją toje srityje. Dėl šios priežasties Taryba ginčijamuose aktuose negalėjo atsižvelgti į Home Secretary sprendimą.
70 Taryba ginčija šiuos argumentus.
71 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, remiantis jurisprudencija, aplinkybė, jog šis sprendimas yra administracinis, o ne teismo sprendimas, neturi lemiamos reikšmės taikant Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį, nes iš šios nuostatos formuluotės aiškiai matyti, kad neteisminė institucija gali būti laikoma kompetentinga institucija, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą (2008 m. spalio 23 d. Sprendimo People’s Mojahedin Organization of Iran / Taryba, T‑256/07, EU:T:2008:461, 144 ir 145 punktai ir 2014 m. spalio 16 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑208/11 ir T‑508/11, EU:T:2014:885, 105 punktas).
72 Nors Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje pirmenybė teikiama teisminių institucijų priimtiems sprendimams, tai visiškai nereiškia, kad negalima atsižvelgti į administracinės valdžios institucijų priimtus sprendimus, kai, pirma, šioms valdžioms institucijoms pagal nacionalinę teisę iš tikrųjų suteikta kompetencija priimti ribojamuosius sprendimus dėl su terorizmu susijusių grupuočių ir, antra, šios institucijos, nors yra tik administracinės, vis dėlto gali būti laikomos „lygiavertėmis“ teisminėms institucijoms (2014 m. spalio 16 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑208/11 ir T‑508/11, EU:T:2014:885, 107 punktas).
73 Pagal jurisprudenciją administracinės valdžios institucijos turi būti laikomos lygiavertėmis teisminėms, jeigu jų sprendimai gali būti skundžiami teisme (2008 m. spalio 23 d. Sprendimo People’s Mojahedin Organization of Iran / Taryba, T‑256/07, EU:T:2008:461, 145 punktas).
74 Taigi aplinkybė, kad atitinkamos valstybės teismai turi kompetenciją kovos su terorizmu srityje, nereiškia, kad Taryba negalėjo atsižvelgti į nacionalinės administracinės institucijos, atsakingos už ribojamųjų priemonių terorizmo srityje nustatymą, sprendimus (2014 m. spalio 16 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑208/11 ir T‑508/11, EU:T:2014:885, 108 punktas).
75 Šiuo atveju iš Tarybos pateiktos informacijos matyti, kad Home Secretary sprendimai gali būti skundžiami Proscribed Organisations Appeal Commission (Skundų dėl uždraustų organizacijų komisija, Jungtinė Karalystė), kuri priima sprendimus vadovaudamasi teisminės kontrolės principais, ir kad kiekviena šalis gali apskųsti Skundų dėl uždraustų organizacijų komisijos sprendimą apeliaciniam teismui, jei ji tam gauna šios komisijos leidimą, o tokio leidimo negavusi – jei gauna apeliacinio teismo leidimą (šiuo klausimu žr. 2006 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Organisation des Modjahedines du peuple d’Iran / Taryba, T‑228/02, EU:T:2006:384, 2 punktą).
76 Šiomis aplinkybėmis atrodo, kad Home Secretary sprendimai gali būti peržiūrimi teismine tvarka taip, kad, taikant šio sprendimo 72 ir 73 punktuose nurodytą jurisprudenciją, ši administracinės valdžios institucija turi būti vertinama kaip lygiavertė teisminei institucijai, taigi, kaip teigia Taryba, kaip kompetentinga institucija, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį, atsižvelgiant į jurisprudenciją, kurioje taip jau ne kartą buvo nuspręsta (2008 m. spalio 23 d. Sprendimo People’s Mojahedin Organization of Iran / Taryba, T‑256/07, EU:T:2008:461, ir 2014 m. spalio 16 d. Sprendimas LTTE / Taryba, T‑208/11 ir T‑508/11, EU:T:2014:885).
77 Ieškovas pripažįsta, kad keliuose savo sprendimuose Bendrasis Teismas pripažino, jog Home Secretary reikia laikyti kompetentinga institucija, tačiau pabrėžia, kad tose bylose jo sprendimai buvo nagrinėti kartu su teismo sprendimu, o šiuo atveju taip nėra.
78 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, priešingai, nei teigia ieškovas, nagrinėjamų administracinės valdžios institucijų sprendimai ne visose bylose, susijusiose su Home Secretary sprendimu pagrįstais aktais, buvo nagrinėjami kartu su teismo sprendimu. Pavyzdžiui, tokio sprendimo nebuvo byloje, kurioje priimtas 2014 m. spalio 16 d. Sprendimas LTTE / Taryba (T‑208/11 ir T‑508/11, EU:T:2014:885). Byloje, kurioje buvo priimtas 2008 m. spalio 23 d. Sprendimas People’s Mojahedin Organization of Iran / Taryba (T‑256/07, EU:T:2008:461), Bendrasis Teismas darė nuorodą ne tik į administracinį, bet ir į teismo sprendimą. Tačiau ši nuoroda buvo pateikta labai specifiniame kontekste, kalbant apie administracinį sprendimą, kurį ieškovas ginčijo nacionaliniu lygmeniu, o šiuo atveju taip nėra.
79 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ginčijami aktai negali būti panaikinti dėl to, kad motyvų pareiškimuose Taryba nurodė administracinės institucijos Home Secretary sprendimą.
– Dėl aplinkybės, kad „Home Secretary“ sprendime pateiktas teroristinių organizacijų sąrašas
80 Ieškovas teigia, kad kompetentingų valdžios institucijų, susijusių su ginčijamais aktais, kaip antai Home Secretary, veiksmais praktiškai parengiami teroristinių organizacijų, kurioms bus taikomas ribojamasis režimas, sąrašai. Tokia sąrašų sudarymo veikla nepripažintina baudžiamąja jurisdikcija, panašia į „tyrim[ų] pradžios ar baudžiam[ojo] persekiojim[o]“ veiklą arba „pasmerkimą“, cituojant įgaliojimus, kuriuos pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį, turėtų turėti „kompetentinga institucija“.
81 Taryba ginčija šiuos argumentus.
82 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal jurisprudenciją Bendrojoje pozicijoje 2001/931 nereikalaujama, kad kompetentingos institucijos sprendimas būtų stricto sensu priimtas baudžiamojoje byloje, tačiau, atsižvelgiant į bendrąja pozicija, kuria įgyvendinama Saugumo Tarybos rezoliucija 1373 (2001), siekiamus tikslus, aptariamos nacionalinės procedūros tikslas vis dėlto turi būti kova su terorizmu plačiąja prasme (2014 m. spalio 16 d. Sprendimas LTTE / Taryba, T‑208/11 ir T‑508/11, EU:T:2014:885, 113 punktas).
83 Šiuo klausimu Teisingumo Teismas konstatavo, jog nekilo abejonių dėl atitinkamų asmenų apsaugos, jeigu nacionalinės institucijos sprendimas priimtas ne per procedūrą, kuria siekiama skirti baudžiamąsias sankcijas, o per procedūrą, kurios tikslas – nustatyti prevencines priemones (2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Al-Aqsa / Taryba ir Nyderlandai / Al-Aqsa, C‑539/10 P ir C‑550/10 P, EU:C:2012:711, 70 punktas).
84 Šioje byloje Home Secretary sprendimu teroristinėmis laikytinoms organizacijoms nustatytos draudžiamosios priemonės, taigi, kaip reikalaujama jurisprudencijoje, jis priimtas per nacionalinę procedūrą, per kurią visų pirma siekiama ieškovui nustatyti prevencinio ar represinio pobūdžio priemonę, siekiant kovoti su terorizmu (šiuo klausimu žr. 2014 m. spalio 16 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑208/11 ir T‑508/11, EU:T:2014:885, 115 punktą).
85 Dėl aplinkybės, kad aptariamos institucijos veiksmai baigiasi asmenų ar subjektų, susijusių su terorizmu, sąrašo sudarymu, reikia pažymėti, jog ji savaime nereiškia, kad ši institucija neatliko individualaus kiekvieno asmens arba subjekto vertinimo prieš juos įtraukdama į sąrašą arba kad tas vertinimas būtinai yra savavališkas ar nepagrįstas (šiuo klausimu žr. 2014 m. spalio 16 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑208/11 ir T‑508/11, EU:T:2014:885, 118 punktą).
86 Taigi svarbiausia yra ne aplinkybė, kad aptariamos institucijos veiksmai baigiasi įtraukimu į asmenų ar subjektų, susijusių su terorizmu, sąrašą, o klausimas, ar ši veikla vykdoma turint pakankamai garantijų, kad Taryba galėtų ja remtis grįsdama savo sprendimą įtraukti į sąrašą (šiuo klausimu žr. 2014 m. spalio 16 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑208/11 ir T‑508/11, EU:T:2014:885, 118 punktą).
87 Todėl ieškovas klaidingai teigia, kad tokios kompetentingos institucijos kompetencijos sudaryti sąrašus pripažinimas iš esmės prieštarautų Bendrajai pozicijai 2001/931.
88 Kiti ieškovo pateikti argumentai nepaneigia šios pozicijos.
89 Pirma, ieškovas tvirtina, kad pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį Taryba gali atsižvelgti tik į JT Saugumo Tarybos sudarytus sąrašus.
90 Šiam argumentui negalima pritarti, nes Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos paskutinio sakinio tikslas yra tik, be egzistuojančios galimybės įtraukti į sąrašus, remiantis kompetentingų nacionalinių institucijų sprendimais, suteikti Tarybai papildomą galimybę įtraukti į sąrašus.
91 Antra, ieškovas pabrėžia, kad Sąjungos sąrašas apima kompetentingų institucijų pasiūlytus sąrašus, taigi jis sudarytas iš sąrašų, taip išplečiant nacionalinių administracinių priemonių, kurias tam tikrais atvejais priėmė trečiųjų valstybių valdžios institucijos neinformavusios apie tai atitinkamų asmenų, todėl jie neturėjo galimybės veiksmingai gintis, taikymo sritį.
92 Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad, kaip nurodo ieškovas, Taryba, asmenis ar subjektus, kuriems taikytinos lėšų įšaldymo priemonės, nustato remdamasi kompetentingų institucijų išvadomis.
93 Pagal Bendrąją poziciją 2001/931 įtvirtinta speciali bendradarbiavimo tarp valstybių narių ir Sąjungos institucijų forma, dėl kurios Tarybai nustatyta pareiga kuo daugiau pasikliauti kompetentingų nacionalinių institucijų vertinimu (šiuo klausimu žr. 2008 m. spalio 23 d. Sprendimo People’s Mojahedin Organization of Iran / Taryba, T‑256/07, EU:T:2008:461, 133 punktą ir 2008 m. gruodžio 4 d. Sprendimo People’s Mojahedin Organization of Iran / Taryba, T‑284/08, EU:T:2008:550, 53 punktą).
94 Iš principo Taryba negali nuspręsti, ar suinteresuotojo asmens pagrindinės teisės buvo pažeistos valstybių narių valdžios institucijų, nes tai yra kompetentingų nacionalinių teismų kompetencija (šiuo klausimu žr. 2007 m. liepos 11 d. Sprendimo Sison / Taryba, T‑47/03, nepaskelbtas Rink., EU:T:2007:207, 168 punktą).
95 Tik išimtiniais atvejais, kai ieškovas remdamasis konkrečiais įrodymais ginčija, kad valstybės narės valdžios institucijos laikėsi pagrindinių teisių, Bendrasis Teismas turi patikrinti, ar jų buvo tinkamai laikomasi.
96 Tačiau kai kalbama apie trečiųjų valstybių institucijas, Taryba privalo, kaip pažymėta šio sprendimo 47 ir 48 punktuose, įsitikinti, kad šios garantijos buvo tikrai užtikrintos, ir savo sprendime nurodyti motyvus šiuo klausimu.
– Dėl informacijos apie rimtus ir patikimus įrodymus ir įkalčius, kuriais paremtas „Home Secretary“ sprendimas, nebuvimo
97 Ieškovas iš esmės mano, kad Taryba rėmėsi administraciniu, o ne teismo sprendimu, todėl ginčijamuose aktuose ji turėjo įrodyti, kad šis sprendimas buvo priimtas „remiantis rimtais ir patikimais įrodymais ar įkalčiais“, kaip reikalaujama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį.
98 Kadangi šis argumentais susijęs ne su „sprendimų, kuriuos priėmė kompetentingos institucijos“ sąvoka, kuri apibrėžta Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalyje ir kuri yra šio ieškinio pagrindo dalykas, o su ginčijamų aktų motyvais, šis argumentas bus nagrinėjamas aptariant ieškinio penktąjį pagrindą, kuriame jis irgi nurodytas.
Išvada
99 Iš šio sprendimo 47–65 punktų matyti, kad JAV sprendimai negali būti ginčijamų aktų pagrindas, nes Taryba neįvykdė motyvavimo pareigos, kiek tai susiję su patikrinimu, ar Jungtinėse Valstijose buvo laikytasi teisės į gynybą principo.
100 Be to, iš šio sprendimo 38–40 punktų matyti, kad su šiuo ieškinio pagrindu susiję JAV valdžios institucijų sprendimai taikomi visam Hamas, o Jungtinės Karalystės valdžios institucijų sprendimas taikytas tik Hamas-Izz al-Din al-Qassem.
101 Ieškovo teigimu, ši aplinkybė reiškia, kad ginčijamus aktus reikia panaikinti tiek, kiek jie susiję su Hamas, ir juos palikti galioti tik tiek, kiek jie susiję su Hamas-Izz al-Din al-Qassem.
102 Taryba savo ruožtu mano, kad negalima daryti skirtumo tarp šių dviejų „judėjimų“ ir „judėjimo padalinių“, nes ieškovas bylos, kurioje 2018 m. gruodžio 14 d. priimtas Sprendimas Hamas / Taryba (T‑400/10 RENV, EU:T:2018:966), ieškinyje pristatė savo organizaciją kaip apimančią tiek vieną, tiek kitą.
103 Šiuo klausimu ji cituoja šio ieškinio 7 ir 8 punktus:
„Hamas sudaro politinis biuras ir karinis sparnas: Ezzedine Al-Qassam [kitaip Hamas IDQ] brigados. Hamas valdomas dviejų vadovų principu. Vidaus valdymo organas, padalytas į Vakarų Kranto ir Gazos Ruožą, ir išorinis valdymo organas, įsteigtas Sirijoje <…> Nors karinis sparnas santykinai yra nepriklausomas, jam taikomos politinio biuro parengtos bendros strategijos. Politinis biuras priima sprendimus, o brigados jų laikosi dėl judėjimo religiniu komponentu pagrįsto didelio solidarumo.“
104 Kaip buvo nurodyta 2018 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Hamas / Taryba (T‑400/10 RENV, EU:T:2018:966) 293 punkte, šis teiginys turi didelę įrodomąją galią, nes, kaip nurodo Taryba, jį pateikia ieškovas, be to, ieškovas jį savo ieškinyje byloje, dėl kurios buvo priimtas minėtas sprendimas, nurodė savo argumentų pradžioje.
105 Savo rašytinėse pastabose ieškovas paaiškino, kad iš tikrųjų negalima painioti ar sieti abiejų „judėjimų“ ar „judėjimo padalinių“, nes jie veikia visiškai savarankiškai.
106 Taikydamas proceso organizavimo priemones, Bendrasis Teismas paprašė ieškovo pateikti šių teiginių įrodymų, tačiau jis negalėjo pateikti jokio įrodymo.
107 Šiomis aplinkybėmis, siekiant nustatyti, koks yra atsakymo į pirmąjį ieškinio pagrindą poveikis, negalima daryti išvados, kad Hamas-Izz al-Din al-Qassem yra atskira nuo Hamas organizacija (šiuo klausimu žr. 2015 m. balandžio 29 d. Sprendimo Bank of Industry and Mine / Taryba, T‑10/13, EU:T:2015:235, 182, 183 ir 185 punktus ir 2015 m. balandžio 29 d. Sprendimo National Iranian Gas Company / Taryba, T‑9/13, EU:T:2015:236, 163 ir 164 punktus).
108 Taip tuo labiau yra todėl, kad nors lėšų įšaldymo priemonės jau kelerius metus taikomos Hamas, jis nesiekė įrodyti Tarybai, kad visiškai nedalyvavo veiksmuose, dėl kurių buvo priimtos šios priemonės, ir neabejotinai atsiskirti nuo Hamas-Izz al-Din al-Qassem, kuris, kaip teigia ieškovas, buvo vienintelis už juos atsakingas.
109 Vadinasi, šį pagrindą reikia atmesti.
Dėl penktojo ieškinio pagrindo, susijusio su pareigos motyvuoti pažeidimu
110 Kaip jau buvo nurodyta šio sprendimo 97 punkte, ieškovas tvirtina, kad Taryba ginčijamų priemonių motyvų pareiškimuose turėjo nurodyti „rimtus ir patikimus įrodymus ir įkalčius“, kuriais buvo pagrįsti kompetentingų institucijų sprendimai.
111 Taryba, palaikoma Komisijos, teigia, kad šis argumentas yra nepagrįstas.
112 Atsižvelgiant į šio sprendimo 66 punktą, šis pagrindas turi būti nagrinėjamas tik tiek, kiek jis susijęs su Home Secretary sprendimu.
113 Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad šiame pagrinde klaidingai nurodyti faktai. Iš tiesų, priešingai, nei teigia ieškovas, Taryba ginčijamų aktų motyvų pareiškimų A priedo 14 punkte nurodė faktus, kuriais pagrįstas Home Secretary sprendimas.
114 Bet kuriuo atveju šis argumentas nepagrįstas.
115 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies pirmą pastraipą lėšų įšaldymo sąrašai sudaromi remiantis tikslia informacija ar atitinkamos bylos medžiaga, kurios rodo, kad kompetentinga institucija dėl atitinkamų asmenų ar subjektų yra priėmusi sprendimą, nesvarbu, ar jis susijęs su pavedimu, „remiantis rimtais ir patikimais įrodymais ar įkalčiais“, pradėti tyrimus arba baudžiamąjį persekiojimą dėl teroristinio akto, pasikėsinimo padaryti tokią veiklą, dalyvauti joje ar padėti ją darant, ar su tokių veiksmų pasmerkimu.
116 Iš šios nuostatos bendros struktūros matyti, jog Tarybai nustatytas reikalavimas prieš įtraukiant asmenų pavardes arba subjektų pavadinimus į lėšų įšaldymo sąrašus remiantis kompetentingų institucijų sprendimais patikrinti, ar šie sprendimai pagrįsti „rimtais ir patikimais įrodymais ar įkalčiais“, susijęs su sprendimais pradėti tyrimus arba baudžiamąjį persekiojimą, bet netaikomas sprendimams dėl pasmerkimo.
117 Taigi skirtumas tarp šių dviejų sprendimų tipų atsirado dėl lojalaus bendradarbiavimo tarp institucijų ir valstybių narių principo taikymo, o tai yra principas, kuriuo vadovaujantis priimamos ribojamosios priemonės kovos su terorizmu srityje ir pagal kurį Taryba turi pagrįsti teroristinių asmenų ar subjektų įtraukimą į lėšų įšaldymo sąrašus, remdamasi nacionalinių institucijų priimtais sprendimais, kuriems ji neprieštarauja arba net negali prieštarauti.
118 Taip apibrėžtas lojalaus bendradarbiavimo principas taikomas nacionaliniams sprendimams dėl pasmerkimo, todėl Taryba, prieš įtraukdama asmenų pavardes arba subjektų pavadinimus į lėšų įšaldymo sąrašus, neturi patikrinti, ar šie sprendimai grindžiami rimtais ir patikimais įrodymais arba įkalčiais, taigi šiuo klausimu ji turi pasikliauti nacionalinės valdžios institucijos vertinimu.
119 Dėl nacionalinių sprendimų pradėti tyrimus ar baudžiamąjį persekiojimą reikia pažymėti, kad dėl savo pobūdžio jie priimami prasidėjus procesui arba jam vykstant, taigi jis nėra pasibaigęs. Siekiant užtikrinti šios kovos veiksmingumą, buvo nuspręsta, kad būtų naudinga, jei Taryba, priimdama ribojamąsias priemones, galėtų remtis tokiais sprendimais, net jei jie yra tik parengiamojo pobūdžio, kartu numatant, kad, siekiant užtikrinti asmenų, dėl kurių vykdomas toks procesas, apsaugą, Taryba turi patikrinti, ar šie sprendimai pagrįsti rimtais ir patikimais įrodymais ar įkalčiais.
120 Šioje byloje Home Secretary sprendimas yra galutinis, nes po jo nebereikia atlikti tyrimo. Be to, kaip matyti iš Tarybos atsakymo į Bendrojo Teismo klausimą, juo siekta ieškovo uždraudimo Jungtinėje Karalystėje, numatant baudžiamąsias sankcijas asmenims, kurie palaikytų bet kokį ryšį su juo.
121 Šiomis aplinkybėmis Home Secretary sprendimas nėra sprendimas pradėti tyrimus ar baudžiamąjį persekiojimą ir turi būti laikomas sprendimu dėl pasmerkimo, todėl pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį Taryba ginčijamų aktų motyvų pareiškimuose neturėjo nurodyti rimtų įrodymų ir įkalčių, kuriais pagrįstas šios institucijos sprendimas.
122 Šiuo atžvilgiu aplinkybė, kad Home Secretary yra administracinė institucija, neturi reikšmės, nes, kaip matyti iš šio sprendimo 75 ir 76 punktų, jo sprendimai gali būti skundžiami teismui, todėl jis turi būti laikomas lygiaverčiu teisminei institucijai.
123 Todėl penktą ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl antro ieškinio pagrindo, susijusio su klaida, padaryta vertinant faktines aplinkybes
124 Ginčijamų aktų motyvų pareiškimų II.7 punkte Taryba pažymėjo, kad kompetentingų institucijų sprendimai, kuriais ji rėmėsi įtraukdama ieškovo pavardę į ginčijamus sąrašus, tebegaliojo.
125 Motyvų pareiškimų A priedo 15 punkte Taryba papildomai nurodė, kad ieškovui taikomas draudimas Jungtinėje Karalystėje buvo persvarstytas Uždraustų organizacijų sąrašo peržiūros tarpžinybinės grupės, kuri, remdamasi faktais, kuriuos ji nurodė kaip pavyzdžius, konstatavo, kad Hamas-Izz al-Din al-Qassem toliau dalyvavo teroristinėje veikloje.
126 Šie faktai nurodomi toliau. Pirma, 2014 m. vasarą vykusio Izraelio ir Gazos konflikto metu šeši Izraelio civiliai ir vienas Tailando pilietis žuvo per raketų išpuolius, be to, Vokietijos kruizinis laivas nukentėjo nuo raketų išpuolių. Antra, Hamas pasinaudojo socialinėmis žiniasklaidos priemonėmis, kad, be kita ko, įspėtų Jungtinės Karalystės oro transporto bendroves, kad jis ketina atakuoti Ben Guriono oro uostą Tel Avive (Izraelis) ir kad dėl šių išpuolių gali būti civilių aukų, ir 2014 m. liepos mėn. Hamas iš tikrųjų bandė atakuoti oro uostą.
127 Atsakydama į Bendrojo Teismo jai pateiktą klausimą, Taryba patvirtino, kad, Draudžiamų organizacijų sąrašo peržiūros vyriausybinei grupei persvarsčius Home Secretary sprendimą, nebuvo priimtas naujas sprendimas.
128 Be to, ginčijamų aktų motyvų pareiškimų B priedo 10 punkte Taryba nurodė, kad paskutinį kartą 1997 m. JAV sprendimo, kuriuo Hamas buvo pripažintas kaip užsienio teroristinė organizacija, persvarstymas baigtas 2012 m. liepos 27 d., o po jo vyriausybė padarė išvadą, kad aplinkybės, kuriomis remiantis šis sprendimas buvo priimtas, nepasikeitė taip, kad jį būtų galima išbraukti iš šio sąrašo.
129 Be to, ginčijamų aktų motyvų pareiškimų B priedo 17 punkte Taryba išvardijo įvairius 2003–2011 m. įvykusius faktus, kuriais pasirėmusios JAV valdžios institucijos įtraukė ieškovą į užsienio teroristinių organizacijų sąrašą, nors ji nenurodė, iš kur sužinojo apie šiuos faktus.
130 Taikant proceso organizavimo priemones buvo gautas Tarybos atsakymas į šį klausimą; atsakyme ji nurodė, kad kai kurie iš šių faktų paaiškėjo po 2008 m. atliktos 1997 m. JAV sprendimo peržiūros, kuri nebuvo paminėta ginčijamų aktų motyvų pareiškimuose.
131 Ginčijamų aktų motyvų pareiškimų B priedo 17 punkte išvardyti šie faktai:
– Hamas prisiėmė atsakomybę už 2003 m. rugsėjo mėn. įvykdytą savižudžio išpuolį, dėl kurio devyni Izraelio armijos kariai žuvo ir už Assof Harofeh ligoninės ir Tzrifino kariuomenės bazės ribų (Izraelis) buvo sužeisti dar trisdešimt žmonių,
– 2004 m. sausio mėn. Jeruzalėje savižudžiui susprogdinus autobusą netoli ministro pirmininko rezidencijos vienuolika civilių gyventojų žuvo ir trisdešimt buvo sužeista; atsakomybę dėl šio akto prisiėmė Hamas kartu su Al-Aqsa kankinių brigada,
– 2005 m. sausio mėn. teroristai susprogdino sprogstamąjį užtaisą Karnio perėjimo punkte ir išsprogdino skylę, o per ją ginkluoti palestiniečiai pateko į Izraelio pusę; jie nužudė šešis Izraelio civilius gyventojus ir sužeidė dar penkis; atsakomybę dėl šio akto prisiėmė Hamas kartu su Al-Aqsa kankinių brigada,
– 2007 m. sausio mėn. Hamas prisiėmė atsakomybę už trijų vaikų pagrobimą Gazos ruože,
– 2008 m. sausio mėn. palestiniečių snaiperis iš Gazos ruožo nužudė 21 metų ekvadorietį savanorį, dirbantį Ein Hashlosha (Izraelis) kibuco laukuose; atsakomybę dėl šio akto prisiėmė Hamas,
– 2008 m. vasario mėn. susisprogdinus Hamas savižudžiui Dimonos (Izraelis) prekybos centre žuvo pagyvenusi moteris ir dar trisdešimt aštuoni asmenys buvo sužeisti; policijos pareigūnas nušovė antrą teroristą, jam nespėjus detonuoti savo diržo su sprogmenimis; šiuos teroro aktus Hamas pripažino „didvyriškais“,
– 2010 m. birželio 14 d. Hebrone (Vakarų Krantas) ginkluoti užpuolikai apšaudė policijos automobilį: vienas pareigūnas žuvo, dar du buvo sužeisti; bendrais Izraelio saugumo tarnybos, Izraelio policijos ir Tsahal veiksmais užpuolikai buvo sugauti 2010 m. birželio 22 d.; per apklausą už išpuolį atsakingas Hamas grupuotės vadas pažymėjo, kad grupuotės nariai buvo apmokyti prieš kelerius metus ir kad jie patys įsigijo ginklų, įskaitant Kalašnikovo ir kitus automatus; per apklausą taip pat atskleista, kad grupuotė planavo vykdyti daugiau išpuolių, įskaitant kareivio ir civilio gyventojo pagrobimą Guš Eciono rajone, į šiaurę nuo Hebrono kalno,
– 2011 m. balandžio mėn. Hamas paleido raketą „Kornet“, ji pataikė į Izraelio mokyklinį autobusą; buvo sunkiai sužeistas šešiolikmetis mokinys ir lengvai sužeistas autobuso vairuotojas; per išpuolį panaudota kovinė galvutė gali pramušti modernaus tanko šarvą,
– 2011 m. rugpjūčio 20 d. Ofakime (Izraelis) užpuolikai raketomis apšaudė bendruomenę ir sužeidė du vaikus ir vieną civilį gyventoją; Hamas prisiėmė atsakomybę.
132 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / Hamas (C‑79/15 P, EU:C:2017:584) 32 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad jeigu, kaip ir šioje byloje, vien aplinkybė, kad nacionalinis sprendimas, kuriuo buvo grindžiamas pirminis įtraukimas, tebegalioja, nebeleidžia daryti išvados, kad tebeegzistuoja pavojus, jog atitinkamas asmuo ar subjektas dalyvaus teroristinėje veikloje, Taryba privalo pagrįsti tokio asmens pavardės ar subjekto pavadinimo palikimą minėtame sąraše, pateikdama naują situacijos įvertinimą, kuriame atsižvelgiama į naujausius faktus, patvirtinančius, kad minėtas pavojus tebeegzistuoja.
133 Šioje byloje, atsižvelgiant į šio sprendimo 124–131 punktus, reikia konstatuoti, kad Taryba sprendimą įtraukti ieškovo pavadinimą į ginčijamus sąrašus pagrindė pirmiausia tebegaliojančiais sprendimais, pripažintais kompetentingų institucijų sprendimais, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį, ir, antra, ginčijamų aktų motyvų pareiškimų A priedo 15 punkte ir B priedo 17 punkte išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, – tos aplinkybės yra naujausia informacija, kuria Taryba savarankiškai rėmėsi ir kuri turėjo įrodyti, kad išlieka pavojus, jog Hamas susijusi su teroristinėmis organizacijomis.
134 Antrajame ieškinio pagrinde ieškovas teigia, kad, pirma, Taryba, pasirėmusi ginčijamuose aktuose nurodytomis aplinkybėmis, pažeidė pareigą motyvuoti ir, antra, padarė klaidų dėl jų teisingumo.
135 Atsižvelgiant į atsakymą į penktą ieškinio pagrindą ir į šio sprendimo 115–122 ir 133 punktuose nurodytas aplinkybes, šį ieškinio pagrindą reikia nagrinėti tiek, kiek jis susijęs su ginčijamų aktų motyvų pareiškimų A priedo 15 punkte ir B priedo 17 punkte išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis.
Dėl pareigos motyvuoti pažeidimo
136 Ieškovas tvirtina, kad ginčijamų aktų motyvų pareiškimų A priedo 15 punkte ir B priedo 17 punkte faktai nurodyti pernelyg netiksliai, nes nenurodytos datos arba vietos arba Taryba nepaaiškina, kodėl veiksmai buvo priskirti Hamas.
137 Teisingumo Teismo teigimu, Sąjungos teismas turi, be kita ko, patikrinti, ar paisyta SESV 296 straipsnyje numatytos pareigos motyvuoti, taigi, ar nurodyti motyvai yra pakankamai tikslūs ir konkretūs (2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / LTTE, C‑599/14 P, EU:C:2017:583, 70 punktas ir 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / Hamas, C‑79/15 P, EU:C:2017:584, 48 punktas).
138 Pagal suformuotą jurisprudenciją motyvuose, kurių reikalaujama pagal SESV 296 straipsnį, turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyti ginčijamą aktą priėmusios institucijos argumentai, kad suinteresuotasis asmuo žinotų priemonių priėmimo priežastis, o kompetentingas teismas galėtų vykdyti kontrolę (žr. 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Taryba / Bamba, C‑417/11 P, EU:C:2012:718, 50 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
139 Nereikalaujama motyvuose tiksliai nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes tai, ar akto motyvacija yra pakankama, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į priėmimo aplinkybes bei nagrinėjamąją sritį reglamentuojančių teisės normų visetą (žr. 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Taryba / Bamba, C‑417/11 P, EU:C:2012:718, 53 punktą ir 2009 m. spalio 14 d. Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba, T‑390/08, EU:T:2009:401, 82 punktą).
140 Konkrečiai kalbant, asmens nenaudai priimtas aktas yra pakankamai motyvuotas, jeigu jis buvo priimtas suinteresuotajam asmeniui žinomomis aplinkybėmis, leidžiančiomis suprasti jam nustatytos priemonės reikšmę (2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Taryba / Bamba, C‑417/11 P, EU:C:2012:718, 54 punktas ir 2009 m. spalio 14 d. Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba, T‑390/08, EU:T:2009:401, 82 punktas).
141 Šioje byloje, kadangi aktų priėmimo kontekstas ieškovui buvo žinomas, reikia konstatuoti, kad Taryba nurodė faktus ginčijamų aktų motyvų pareiškimų A priedo 15 punkte ir B priedo 17 punkte pakankamai tiksliai ir konkrečiai, kad ieškovas galėtų juos ginčyti, o Bendrasis Teismas atliktų jų kontrolę, nors ir nėra aiškiai nurodyta tiksli jų vieta arba data ar priežastys, dėl kurių jie buvo priskirti Hamas.
142 Todėl antro ieškinio pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl klaidos dėl faktų teisingumo
143 Ieškovas nurodo, kad Taryba turi įrodyti ginčijamų aktų motyvų pareiškimų A priedo 15 punkte ir B priedo 17 punkte nurodytų faktų teisingumą. Jis tvirtina, kad toks įrodymas šioje byloje nebuvo pateiktas.
144 Konkrečiau kalbant, ieškovas ginčija B priedo 17 punkte minėtą 2004 m. sausio mėn. incidentą, susijusį su autobuso sprogimu, remdamasis tuo, kad ne Hamas, o Al-Aqsa Martyrs brigada, Fatah ginkluotas sparnas, prisiėmė atsakomybę už jo įvykdymą.
145 Per teismo posėdį ieškovo advokatas tvirtino, kad Hamas ginčija visus Tarybos ginčijamuose aktuose nurodytus faktus.
146 Taikant proceso organizavimo priemonę pateiktame atsakyme į Bendrojo Teismo klausimą Taryba pateikė įvairių straipsnių ir leidinių, kuriais siekė įrodyti šias faktines aplinkybes.
147 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad dėl vėlesnių sprendimų įšaldyti lėšas Teisingumo Teismas mano, kad Sąjungos teismas visų pirma turi patikrinti ne tik tai, ar paisyta pareigos motyvuoti, kaip nurodyta šio sprendimo 136–142 punktuose, bet ir tai, ar šie motyvai pagrįsti (2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / LTTE, C‑599/14 P, EU:C:2017:583, 70 punktas ir 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / Hamas, C‑79/15 P, EU:C:2017:584, 48 punktas).
148 Teisingumo Teismas taip pat mano, kad atitinkamas asmuo arba subjektas, pareikšdami ieškinį dėl jų palikimo ginčijamuose sąrašuose, gali ginčyti visus duomenis, kuriais Taryba remiasi siekdama įrodyti tebeegzistuojantį pavojų, kad jie gali dalyvauti teroristinėje veikloje, neatsižvelgiant į tai, ar šie duomenys gauti iš kompetentingos institucijos priimto nacionalinio sprendimo, ar kito šaltinio (2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / LTTE, C‑599/14 P, EU:C:2017:583, 71 punktas ir 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / Hamas, C‑79/15 P, EU:C:2017:584, 49 punktas).
149 Teisingumo Teismas pridūrė, kad, kilus ginčui, Taryba turi patvirtinti ginčijamų faktų pagrįstumą, o Sąjungos teismas – patikrinti jų turinio teisingumą (2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / LTTE, C‑599/14 P, EU:C:2017:583, 71 punktas ir 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / Hamas, C‑79/15 P, EU:C:2017:584, 49 punktas).
150 Šiuo klausimu pažymėtina, kad, kaip matyti iš jurisprudencijos, jei vienos šalies įrodymus ginčija kita šalis, ta kita šalis turi atitikti du reikalavimus.
151 Visų pirma, jos prieštaravimai negali būti bendro pobūdžio, bet turi būti konkretūs ir išsamūs (šiuo klausimu žr. 2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo Duravit ir kt. / Komisija, T‑364/10, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:477, 55 punktą).
152 Antra, prieštaravimai dėl faktų teisingumo turi būti aiškiai nurodyti pirmame proceso dėl ginčijamo akto dokumente (šiuo klausimu žr. 2015 m. balandžio 22 d. Sprendimo Tomana ir kt. / Taryba ir Komisija, T‑190/12, EU:T:2015:222, 261 punktą). Tai reiškia, kad šioje byloje galima nagrinėti tik ieškinyje nurodytus prieštaravimus.
153 Šių reikalavimų tikslas – leisti atsakovui ieškinio stadijoje tiksliai suprasti ieškovo jam pateiktus kaltinimus ir taip tinkamai pasirengti gynybai.
154 Šioje byloje iš faktų, nurodytų ginčijamų aktų motyvų pareiškimų A priedo 15 punkte ir B priedo 17 punkte, tik dėl 2004 m. sausio mėn. fakto buvo nurodyti pakankamai aiškūs ir tikslūs prieštaravimai, o dėl kitų veiksmų šioje proceso stadijoje nebuvo pareikšta konkrečios kritikos. Kiti veiksmai buvo ginčijami tik teismo posėdžio stadijoje bendru pareiškimu, kad ieškovas ginčija, jog „Tarybos, siekiant pateisinti šios organizacijos palikimą teroristinių organizacijų sąraše, nurodytus faktus galima priskirti Hamas politiniam padaliniui“.
155 Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad, pirma, taip bendrais bruožais suformuluotas ir tik proceso pabaigoje pateiktas prieštaravimas neatitinka jurisprudencijoje nustatytų sąlygų, kad į jas būtų galima atsižvelgti, ir, antra, prieštaravimas dėl 2004 m. sausio mėn. fakto, darant prielaidą, kad jis yra pagrįstas, bet kuriuo atveju yra nereikšmingas, nes galima atsižvelgti į kitus veiksmus, nurodytus ginčijamų aktų motyvų pareiškimų A priedo 15 punkte ir B priedo 17 punkte, kurie nebuvo tinkamai užginčyti, siekiant pateisinti, kad tebekyla pavojus, jog ieškovas dalyvauja teroristinėje veikloje.
156 Iš jų 2011–2014 m. faktai tikrai yra pakankamai nauji, kad jais būtų galima pagrįsti ginčijamus aktus.
157 Taigi antrasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.
Trečiasis ieškinio pagrindas, grindžiamas vertinimo klaida dėl organizacijos „Hamas“ teroristinio pobūdžio
158 Ieškovas teigia, kad, priimdama ginčijamus aktus, Taryba padarė vertinimo klaidą dėl jo kvalifikavimo kaip teroristinės organizacijos. Jo nuomone, Bendrojo Teismo jurisdikcija apima Tarybos atlikto faktų, kuriais ji remiasi kaip teroristiniais veiksmais, kvalifikavimo patikrinimą, ir šią kontrolę reikia atlikti tiek dėl faktų, kuriais rėmėsi pati Taryba, tiek dėl faktų, kuriais buvo remiamasi priimant kompetentingų institucijų sprendimus.
Dėl kompetentingų institucijų sprendimų
159 Kalbant apie faktus, nurodytus kompetentingų institucijų sprendimuose, Bendrasis Teismas, ieškovo nuomone, turėtų patikrinti, ar šių institucijų kvalifikavimas grindžiamas Bendrosios pozicijoje 2001/931 pateiktu terorizmo apibrėžimu. Šioje byloje tokia kontrolė negalėjo būti atlikta dėl to, kad Taryba nepateikė informacijos apie tokį kvalifikavimą.
160 Atsižvelgiant į atsakymą į pirmąjį ieškinio pagrindą, ši ieškinio pagrindo dalis bus nagrinėjama tik tiek, kiek ji susijusi su Home Secretary sprendimu.
161 Atsakant į penktąjį ieškinio pagrindą buvo nuspręsta, kad įrodymai ir įkalčiai, kuriais grindžiamas šis sprendimas, neturi būti nurodyti ginčijamų aktų motyvų pareiškimuose, todėl negalima reikalauti, kad Taryba patikrintų šių nacionalinės institucijos nurodytų faktų kvalifikavimą ir šiuose aktuose nurodytų šio kvalifikavimo rezultatus.
162 Juo labiau taip yra šiuo atveju, nes šis sprendimas priimtas valstybėje narėje, kuriai Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalyje ir Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta speciali bendradarbiavimo su Taryba forma, dėl kurios šiai institucijai nustatyta pareiga kuo daugiau pasikliauti kompetentingos nacionalinės institucijos vertinimu (2008 m. spalio 23 d. Sprendimo People’s Mojahedin Organization of Iran / Taryba, T‑256/07, EU:T:2008:461, 133 punktas ir 2008 m. gruodžio 4 d. Sprendimo People’s Mojahedin Organization of Iran / Taryba, T‑284/08, EU:T:2008:550, 53 punktas).
Dėl faktų, kuriais Taryba rėmėsi savo iniciatyva
163 Ginčijamų aktų motyvų pareiškimuose Taryba, pirma, kvalifikavo A priedo 15 punkte minėtus faktus kaip teroro aktus, kaip jie suprantami pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalies iii punkto a, d, f, g ir i papunkčius, siekdama įgyvendinti tos bendrosios pozicijos 1 straipsnio 3 dalies i ir ii punktuose nustatytus tikslus, ir, antra, B priedo 17 punkte nurodytus faktus kvalifikavo kaip teroro aktus, kaip jie suprantami pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalies iii punkto a, b, c ir f papunkčius, siekdama įgyvendinti tos bendrosios pozicijos 1 dalies 3 punkto i ir ii papunkčiuose nustatytus tikslus.
164 Ieškovas teigia, kad Taryba klaidingai atitinkamus faktus kvalifikavo kaip teroro aktus. Pirmiausia tai, kad visi nagrinėjami veiksmai buvo įvykdyti per Izraelio okupacijos karą Palestinoje, turėjo reikšti, kad Taryba negalėjo jų taip kvalifikuoti ieškovo atžvilgiu. Be to, net jei šie veiksmai būtų įrodyti, tai nereiškia, kad jie buvo vykdomi Tarybos ir Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalies i, ii ir iii punktuose nurodytais tikslais.
165 Šie du argumentai iš tikrųjų susiję su klausimu, ar, vertindama ginčijamų aktų motyvų pareiškimų A priedo 15 punkte ir B priedo 17 punkte minėtus faktus, Taryba turėjo atsižvelgti į aplinkybę, kad Izraelio ir Palestinos konfliktas patenka į ginkluotų konfliktų teisės taikymo sritį.
166 Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, ginkluotas konfliktas, kaip tai suprantama pagal tarptautinę humanitarinę teisę, nereiškia, kad vykstant tokiam konfliktui galimiems teroro aktams negali būti taikomos Sąjungos teisės nuostatos dėl terorizmo prevencijos, kaip antai Bendroji pozicija 2001/931 ir Reglamentas Nr. 2580/2001 (2014 m. spalio 16 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑208/11 ir T‑508/11, EU:T:2014:885, 57 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2017 m. kovo 14 d. Sprendimo A ir kt., C‑158/14, EU:C:2017:202, 95–98 punktai).
167 Pirma, Bendrojoje pozicijoje 2001/931 nedaromas joks skirtumas dėl jos taikymo srities pagal tai, ar aptariamas aktas įvykdytas per ginkluotą konfliktą, kaip jis suprantamas pagal tarptautinę humanitarinę teisę, ar kitomis aplinkybėmis. Antra, Sąjungos ir jos valstybių narių tikslai yra kova su įvairių formų terorizmu laikantis galiojančios tarptautinės teisės tikslų (2014 m. spalio 16 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑208/11 ir T‑508/11, EU:T:2014:885, 58 punktas).
168 Be kita ko, būtent tam, kad Sąjungos lygiu įgyvendintų Saugumo Tarybos rezoliuciją 1373 (2001) (žr. šio sprendimo 1 punktą), kurioje „dar kartą patvirtinama būtinybė visomis priemonėmis, remiantis Jungtinių Tautų chartija, kovoti su teroristinių veiksmų grėsmėmis tarptautinei taikai ir saugumui“ ir „prašoma valstybių narių papildyti tarptautinį bendradarbiavimą imantis papildomų priemonių, siekiant savo teritorijose visomis teisėtomis priemonėmis užkirsti kelią ir nutraukti teroristinių veiksmų finansavimą ir rengimą“, Taryba priėmė Bendrąją poziciją 2001/931 (žr. šios bendrosios pozicijos 5–7 konstatuojamąsias dalis), paskui, remdamasi ta Bendrąja pozicija, – Reglamentą Nr. 2580/2001 (žr. to reglamento 3, 5 ir 6 konstatuojamąsias dalis) (2014 m. spalio 16 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑208/11 ir T‑508/11, EU:T:2014:885, 59 punktas).
169 Todėl trečiąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, grindžiamo nesikišimo principo pažeidimu
170 Ieškovas tvirtina, kad Taryba, priimdama ginčijamus aktus, pažeidė nesikišimo principą, kuris kyla iš Jungtinių Tautų Chartijos 2 straipsnio ir yra jus cogens principas, kylantis iš suverenios valstybių lygybės pagal tarptautinę teisę, pagal kurį draudžiama valstybę, kaip ir valstybės vyriausybę, laikyti teroristiniu subjektu.
171 Ieškovas mano, kad yra ne paprasta nevyriausybinė organizacija ir tuo labiau ne neformalus judėjimas, bet teisėtas politinis judėjimas, laimėjęs rinkimus Palestinoje ir iš esmės sudaręs Palestinos vyriausybę. Jis teigia, kad Hamas teko imtis funkcijų, viršijančių įprastas politinės partijos funkcijas, todėl jo veiksmai Gazoje iš tikrųjų lygiaverčiai valstybės institucijos veiksmams, dėl to jie negalėjo būti pasmerkti taikant kovos su terorizmu priemones. Ieškovas yra vienintelis iš asmenų ir subjektų, kurių pavardės ir pavadinimai įtraukti į ginčijamus sąrašus, atsidūręs tokioje padėtyje.
172 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nesikišimo principas, kuris yra tarptautinės teisės paprotinis principas, taip pat vadinamas nesikišimo į valstybės vidaus reikalus principu, reiškia bet kurios suverenios valstybės teisę vykdyti veiklą be išorinio įsikišimo ir valstybių suverenios lygybės principą.
173 Kaip pažymi Taryba, šis tarptautinės teisės principas nustatytas suverenioms valstybėms, o ne grupuotėms ar judėjimams (žr. 2014 m. spalio 16 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑208/11 ir T‑508/11, EU:T:2014:885, 69 punktą ir jame nurodyta jurisprudencija).
174 Hamas nėra nei valstybė, nei valstybės vyriausybė, todėl negali pasinaudoti nesikišimo principu.
175 Todėl ketvirtąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl šeštojo ieškinio pagrindo, grindžiamo teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą vykstant nacionalinėms procedūroms principo pažeidimu
176 Ieškovas teigia, kad šiuo atveju vykstant nacionalinėms procedūroms nebuvo užtikrintos jo procesinės teisės, nes jis nebuvo informuotas apie JAV sprendimus ir Home Secretary sprendimą, nors Hamas įsteigta Dohoje (Kataras) ir Gazoje. Dėl šio nepranešimo, motyvų nenurodymo ir negalėjimo pateikti pastabų iš jo buvo atimtos veiksmingos teisių gynimo priemonės, kuriomis jis būtų galėjęs pasinaudoti.
177 Ieškovas tvirtina, jog jei Taryba neįrodytų, kad Jungtinių Valstijų ir Jungtinės Karalystės vyriausybės bandė pranešti Hamas, bet bandymas nepavyko dėl nuo jų nepriklausančių priežasčių, ginčijami aktai turėtų būti panaikinti dėl to, kad buvo pažeistas teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą paisymo principas.
178 Atsižvelgiant į šio sprendimo 66 punkte padarytą išvadą, šis ieškinio pagrindas turi būti nagrinėjamas tik tiek, kiek jis susijęs su Home Secretary sprendimu.
179 Vis dėlto per teismo posėdį ieškovas nurodė, kad jis atsisako savo ieškinio šeštojo pagrindo, kiek jis susijęs su šiuo sprendimu.
180 Todėl nebereikia priimti sprendimo dėl šeštojo ieškinio pagrindo.
Dėl septintojo ieškinio pagrindo, grindžiamo teisės į nuosavybę pažeidimu
181 Ieškovas nurodo, kad lėšų įšaldymas yra nepagrįstas jo teisės į nuosavybę pažeidimas, nes ginčijami aktai yra neteisėti dėl pirmiau nagrinėtuose ieškinio pagrinduose nurodytų priežasčių.
182 Taryba, palaikoma Komisijos, teigia, kad šis ieškinio pagrindas nepagrįstas.
183 Ankstesnio ieškinio pagrindai buvo atmesti, todėl šis ieškinio pagrindas neteko pagrindo ir turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
184 Bet kuriuo atveju reikia priminti, kad pagrindinėms teisėms, visų pirma teisei į nuosavybę, Sąjungos teisėje nėra suteikiama absoliuti apsauga. Gali būti nustatyti naudojimosi šiomis teisėmis apribojimai, jeigu jie faktiškai atitinka Sąjungos siekiamus bendrojo intereso tikslus ir siekiamo tikslo atžvilgiu nėra neproporcingas ir neleistinas kišimasis, iš esmės pažeidžiantis šių garantuojamų teisių esmę (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Al-Aqsa / Taryba ir Nyderlandai / Al-Aqsa, C‑539/10 P ir C‑550/10 P, EU:C:2012:711, 121 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
185 Kalbant apie bendrojo intereso tikslą, reikia priminti, kad asmenų ir subjektų, kurie pagal Reglamente Nr. 2580/2001 ir Bendrojoje pozicijoje 2001/931 numatytas taisykles buvo identifikuoti kaip dalyvaujantys terorizmo finansavimo veikloje, lėšų, finansinio turto ir kitų ekonominių išteklių įšaldymu siekiama bendrojo intereso tikslo, nes juo siekiama kovoti su grėsme tarptautinei taikai ir saugumui, kurią kelia teroro aktai (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Al-Aqsa / Taryba ir Nyderlandai / Al-Aqsa, C‑539/10 P ir C‑550/10 P, EU:C:2012:711, 123 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
186 Kalbant apie proporcingumo sąlygą, reikia pažymėti, kad lėšų įšaldymo priemonės, ypač ieškovo pavadinimo palikimas ginčijamuose sąrašuose, atrodo, nėra neproporcingos, netoleruotinos arba galinčios pakenkti pagrindinių teisių arba kai kurių iš jų esmei.
187 Iš tiesų, tokios priemonės demokratinėje visuomenėje yra būtinos kovojant su terorizmu (šiuo klausimu žr. 2008 m. spalio 23 d. Sprendimo People’s Mojahedin Organization of Iran / Taryba, T‑256/07, EU:T:2008:461, 129 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
188 Be to, lėšų įšaldymo priemonės nėra absoliučios, jose numatyta galimybė, pirma, leisti naudotis įšaldytomis lėšomis, reikalingomis esminėms išlaidoms padengti ar tam tikriems įsipareigojimams įvykdyti, ir, antra, suteikti specialius leidimus tam tikromis sąlygomis panaikinti lėšų, kito finansinio turto ir kitų ekonominių išteklių įšaldymą (žr. 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Al-Aqsa / Taryba ir Nyderlandai / Al-Aqsa, C‑539/10 P ir C‑550/10 P, EU:C:2012:711, 127 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
189 Taip pat pažymėtina, jog asmenų ir subjektų palikimas lėšų įšaldymo sąrašuose reguliariai peržiūrimas, kad būtų galima įsitikinti, kad ginčijamo sąrašo kriterijų neatitinkantys asmenys ir subjektai būtų iš jo išbraukti (2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Al-Aqsa / Taryba ir Nyderlandai / Al-Aqsa, C‑539/10 P ir C‑550/10 P, EU:C:2012:711, 129 punktas).
190 Šiomis aplinkybėmis septintasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
191 Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.
192 Kadangi ieškovas pralaimėjo bylą, jis turi padengti savo ir Tarybos bylinėjimosi išlaidas pagal šios pateiktus reikalavimus.
193 Be to, pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį įstojusios į bylą institucijos pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
194 Vadinasi, Komisija turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (pirmoji išplėstinė kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Hamas padengia savo ir Europos Sąjungos Tarybos bylinėjimosi išlaidas.
3. Europos Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Pelikánová | Valančius | Nihoul |
Paskelbtas 2019 m. kovo 6 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge
Parašai.