TEISINGUMO TEISMO (dešimtoji kolegija) NUTARTIS
2018 m. spalio 11 d.(*)
„Apeliacinis skundas – Teisingumo Teismo procedūros reglamento 181 straipsnis – Teismo procesas – Ieškinys – Formos reikalavimai – Atsakovo nustatymas – Ieškinys dėl Europos Sąjungos personalo atrankos tarnybos (EPSO) sprendimo – Klaidingai nurodytas atsakovas“
Byloje C‑300/18 P
dėl 2018 m. gegužės 3 d. pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį pateikto apeliacinio skundo
UF, atstovaujamas advokatės L. Gudaitės,
apeliantas,
dalyvaujant kitoms proceso šalims:
Europos Parlamentui,
Europos Sąjungos Tarybai,
atsakovams pirmojoje instancijoje,
TEISINGUMO TEISMAS (dešimtoji kolegija),
kurį sudaro dešimtosios kolegijos pirmininko pareigas einantis aštuntosios kolegijos pirmininkas F. Biltgen (pranešėjas), teisėjai E. Levits ir M. Berger,
generalinė advokatė J. Kokott,
kancleris A. Calot Escobar,
išklausęs generalinę advokatę ir nusprendęs priimti sprendimą byloje motyvuota nutartimi pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 181 straipsnį,
priima šią
Nutartį
1 Apeliaciniu skundu UF prašo panaikinti 2018 m. kovo 7 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo nutartį UF / Parlamentas ir Taryba (T‑422/17, nepaskelbta Rink., EU:T:2018:142), kuria šis teismas atmetė jo ieškinį dėl 2017 m. balandžio 4 d. viešojo konkurso EPSO/AD/335/16 – lietuvių kalbos (LT) teisininkai lingvistai (AD 7), vykdomo rengiant testus, atrankos komisijos sprendimo neleisti jam laikyti vertimo raštu testų panaikinimo.
2 Grįsdamas apeliacinį skundą UF nurodo vienintelį pagrindą, iš esmės grindžiamą tuo, kad Bendrasis Teismas jį suklaidino dėl atsakovo byloje T‑422/17 nurodymo.
Dėl apeliacinio skundo
3 Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 181 straipsnį, jeigu visas apeliacinis skundas arba jo dalis yra akivaizdžiai nepriimtini arba akivaizdžiai nepagrįsti, Teisingumo Teismas gali bet kuriuo metu, vadovaudamasis teisėjo pranešėjo siūlymu ir išklausęs generalinį advokatą, nuspręsti motyvuota nutartimi visiškai arba iš dalies atmesti apeliacinį skundą.
4 Šioje byloje reikia taikyti šią nuostatą.
5 2018 m. rugsėjo 10 d. generalinė advokatė pateikė tokią nuomonę:
„1. Dėl toliau nurodytų priežasčių siūlau atmesti apeliacinį skundą šioje byloje kaip akivaizdžiai nepagrįstą ir priteisti iš UF bylinėjimosi išlaidas pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 137 straipsnį ir 184 straipsnio 1 dalį.
2. Grįsdamas apeliacinį skundą apeliantas nurodo vienintelį pagrindą. Šis pagrindas grindžiamas tuo, kad prašydamas apelianto nurodyti šalį, kuriai jis pareiškė ieškinį, Bendrasis Teismas jį suklaidino, nes paskatino manyti, jog atsakovas gali būti kita šalis nei Europos Komisija.
3. Grįsdamas savo pagrindą apeliantas teigia, jog iš ieškinio aiškiai matyti, kad nors formaliai jame nurodyta Europos Sąjungos personalo atrankos tarnyba (EPSO), ieškinys pareikštas Komisijai, kurios padalinys yra EPSO. Taigi išsiųsdamas minėtą prašymą Bendrasis Teismas sąmoningai ir piktybiškai jam sudarė įspūdį, kad jis turi nurodyti kitą atsakovą nei Komisija.
4. Vis dėlto 2018 m. kovo 7 d. Nutartimi UF / Parlamentas ir Taryba (T‑422/17, nepaskelbta Rink., EU:T:2018:142) Bendrasis Teismas pagrįstai atmetė ieškinį kaip akivaizdžiai nepriimtiną. Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 126 straipsnį ieškinys gali būti atmestas motyvuota nutartimi, jeigu yra akivaizdžiai nepriimtinas. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnį ieškiniai dėl Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų turi būti formaliai pareikšti institucijai, kuriai priskirtinas ginčijamas aktas. Be to, iš 2002 m. liepos 25 d. Europos Parlamento, Tarybos, Komisijos, Teisingumo Teismo, Audito Rūmų, Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto, Regionų komiteto ir Europos ombudsmeno sprendimo 2002/620/EB, įsteigiančio Europos Bendrijų personalo atrankos biurą (OL L 197, 2002, p. 53; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 4 t., p. 46), 4 straipsnio aiškiai matyti, kad ieškiniai dėl EPSO sprendimo turi būti reiškiami Komisijai.
5. Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad net jeigu ieškinyje nurodžius atsakovą, kuris nėra ginčijamą aktą priėmęs subjektas, ieškinys ne visada tampa nepriimtinas, visų pirma jeigu jame yra duomenų, leidžiančių vienareikšmiškai nustatyti šalį, kuriai tas ieškinys yra pareikštas, Sąjungos teismas negali prieštarauti akivaizdžiai ieškovo valiai ar jos pakeisti. Tokiomis aplinkybėmis jis neturi kito pasirinkimo kaip tik pripažinti ieškinį nepriimtinu (šiuo klausimu žr. 1986 m. liepos 3 d. Nutarties Komisija / EIB, 85/86, EU:C:1986:292, 6 punktą ir 2015 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Elitaliana / Eulex Kosovo, C‑439/13 P, EU:C:2015:753, 73 punktą).
6. Nagrinėjamu atveju apeliantas, atsakydamas į Bendrojo Teismo kanceliarijos jam pateiktą prašymą, aiškiai nurodė, kad jo ieškinys pareikštas Europos Parlamentui ir Europos Sąjungos Tarybai, nors kanceliarija aiškiai atkreipė dėmesį į Sprendimo 2002/620 4 straipsnį; šiame straipsnyje vienareikšmiškai nustatyta, kad ieškiniai dėl EPSO sprendimo turi būti reiškiami Komisijai. Tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas pagrįstai nusprendė, nors ir netiesiogiai, kad jis neturi nustatyti šalies, kuriai turėjo būti pareikštas ieškinys.
7. Be to, reikia pažymėti, jog Bendrojo Teismo kanceliarijos išsiųstas prašymas visiškai nebuvo piktybinis ar klaidinantis, nes jame buvo aiškiai nurodyta nuostata, iš kurios išplaukia, kad ieškinyje Komisija turi būti nurodyta kaip atsakovė, juo labiau kad apeliantui atstovavo advokatė.
8. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai atmetė jame pareikštą ieškinį kaip akivaizdžiai nepriimtiną.
9. Taigi šį apeliacinį skundą reikia atmesti kaip akivaizdžiai nepagrįstą.“
6 Remiantis tais pačiais motyvais, kuriais vadovavosi generalinė advokatė, apeliacinį skundą reikia atmesti kaip akivaizdžiai nepagrįstą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
7 Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 137 straipsnį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, bylinėjimosi išlaidų klausimas sprendžiamas nutartyje, kuria užbaigiamas procesas. Kadangi nagrinėjamu atveju ši nutartis priimta dar neįteikus apeliacinio skundo kitoms proceso šalims, taigi joms dar nepatyrus bylinėjimosi išlaidų, reikia nuspręsti, kad UF padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (dešimtoji kolegija) nutaria:
1. Atmesti apeliacinį skundą kaip akivaizdžiai nepagrįstą.
2. UF padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Priimta2018 m. spalio 11 d. Liuksemburge.
Kancleris | | Kolegijos pirmininkas |
A. Calot Escobar | | F. Biltgen |