Language of document : ECLI:EU:F:2011:52

TARNAUTOJŲ TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. gegužės 11 d.

Byla F‑53/09

J

prieš

Europos Komisiją

„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Socialinė apsauga – Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų – Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnis – Atsisakymas pripažinti ligos kilmę profesine – Pareiga įvykdyti procedūrą per protingą laiką“

Dalykas:      Pagal SESV 236 ir AE 152 straipsnius pareikštas ieškinys, kuriuo ieškovas prašo, pirma, panaikinti 2008 m. liepos 31 d. Komisijos sprendimą atsisakyti pripažinti jo susirgimą profesine liga ir, antra, priteisti iš Komisijos sumokėti 1 euro simbolinę kompensaciją neturtinei žalai, kurią jis teigia patyręs, atlyginti.

Sprendimas:      Priteisti iš Komisijos sumokėti ieškovui 1 euro kompensaciją. Atmesti kitus ieškinyje išdėstytus reikalavimus. Komisija padengia savo ir ketvirtadalį ieškovo bylinėjimosi išlaidų. Ieškovas padengia tris ketvirtadalius savo bylinėjimosi išlaidų.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Socialinė apsauga – Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų – Invalidumas – Skirtingos sistemos – Viena profesinės ligos sąvoka

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 ir 78 straipsniai; Taisyklių dėl draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų 3 straipsnio 2 dalis ir 25 straipsnis)

2.      Pareigūnai – Socialinė apsauga – Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų – Profesinės ligos kilmės nustatymas – Pareigūnui tenkanti įrodinėjimo pareiga

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnis; Taisyklių dėl draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų 3 straipsnis)

3.      Pareigūnai – Socialinė apsauga – Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų – Medicininis tyrimas – Medicinos komiteto diskrecija vertinti – Teisminė priežiūra – Ribos – Pareiga motyvuoti – Apimtis

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnis; Taisyklių dėl draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų 23 straipsnis)

4.      Sąjungos teisė – Principai – Protingo termino laikymasis – Administracinės procedūros pažeidimas – Pasekmės

(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 1 dalis)

1.      Jei Pareigūnų tarnybos nuostatuose nenurodyta kitaip, profesinės ligos sąvokos turinys šiame taisės akte neturėtų skirtis pagal tai, ar taikomas Pareigūnų tarnybos nuostatų 73, ar 78 straipsnis, net jeigu kiekviena iš šių nuostatų susijusi su sistema, pasižyminčia jai būdingomis ypatybėmis.

Tačiau faktas, kad profesinės ligos sąvokos teisinis turinys nesiskiria pagal tai, ar taikomas Pareigūnų tarnybos nuostatų 73, ar 78 straipsnis, nereiškia, kad Bendrosiose taisyklėse dėl Sąjungos pareigūnų draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų numatytam Medicinos komitetui privaloma atsižvelgti į Invalidumo komiteto, sudaromo pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 78 straipsnį, atliktą faktinį ir medicininį vertinimą, ir atvirkščiai. Todėl nuolatinio visiško ar dalinio invalidumo pripažinimo procedūros pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnį, ir invalidumo pašalpos skyrimo procedūros pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 78 straipsnį baigtis teisėtai gali skirtis tos pačios faktinės situacijos atžvilgiu, ypač kai kalbama apie to paties pareigūno susirgimo profesinę kilmę.

Iš tikrųjų, pirma, Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 ir 78 straipsniuose numatytos išmokos yra skirtingos ir viena nuo kitos nepriklausančios, tačiau gali būti kumuliuojamos; be to, šiomis nuostatomis numatytos dvi skirtingos procedūros, per kurias gali būti priimti du skirtingi, vienas nuo kito nepriklausantys sprendimai. Antra, nors pageidaujama, kad prireikus abi procedūros vyktų suderintai ir kad būtų kviečiamos tos pačios medicinos institucijos nuomonei dėl įvairių pareigūno invalidumo aspektų pateikti, tai nėra vienos ar kitos procedūros teisėtumą lemianti aplinkybė ir Paskyrimų tarnyba, atsižvelgdama į aplinkybes, turi diskreciją šiuo atžvilgiu. Pagaliau, trečia, Draudimo taisyklių 25 straipsnyje aiškiai numatyta, kad nuolatinio visiško ar dalinio invalidumo pripažinimas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnį ir pagal tas pačias taisykles nekliudo taikyti Pareigūnų tarnybos nuostatų 78 straipsnio, ir atvirkščiai.

Toks reglamentavimas galėtų būti laikomas nepakankamu. Tačiau ši tariamo prieštaravimo rizika neatsiejama nuo teisės aktų leidėjo pageidavimo, kad egzistuotų dvi sistemos, kuriose veikia skirtingos medicinos institucijos, kurios vadovaujasi skirtingomis procedūrinėmis nuostatomis. Konkrečiai kalbant, Medicinos komitetas pateikia nuomonę atsižvelgdamas į administracinio tyrimo rezultatus, tačiau taip nėra Invalidumo komiteto atveju. Taigi, atsižvelgiant į šiuo metu galiojančius Sąjungos teisės aktus, negalima atmesti, kad vertindami ta pačią faktinę situaciją šie du komitetai pateiks skirtingas išvadas.

(žr. 55–60 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1991 m. spalio 4 d. Sprendimo Komisija prieš Gill, C‑185/90 P, 13–16 punktai.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1998 m. gegužės 14 d. Sprendimo Lucaccioni prieš Komisiją, T‑165/95, 150 punktas; 2008 m. liepos 1 d. Sprendimo Komisija prieš D, T‑262/06 P, 73 punktas ir jame nurodyta teismo praktika bei 74 punktas.

2.      Bendrųjų taisyklių dėl Sąjungos pareigūnų draudimu nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų 3 straipsniu įtvirtinama dviguba draudimo nuo profesinių ligų sistema.

Draudimo taisyklių 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu susirgimas nurodytas „Europos profesinių ligų sąraše“, kuris yra Komisijos rekomendacijos 90/326 priedas, ar jo galimuose papildymuose, jis yra laikomas profesine liga. Šia nuostata įtvirtinama teisinė prielaida, kuria nukrypstama nuo bendrosios įrodinėjimo teisės, siekiant išsaugoti suinteresuotųjų pareigūnų teises, kiek tai susiję su susirgimais, kurių atžvilgiu moksliškai įrodyta, jog jie iš principo susiję su konkrečios profesinės veiklos vykdymu. Taigi pakanka, kad suinteresuotasis pareigūnas įrodytų, jog vykdydamas savo funkcijas jis susidūrė su rizika susirgti šia liga. Galimas funkcijų vykdymo ir ligos priežastinio ryšio netikrumas nepaneigia šios prielaidos.

Tačiau pagal Draudimo taisyklių 3 straipsnio 2 dalį funkcijų vykdymo ir susirgimo priežastinis ryšys turi būtį įrodytas. Nors dėl būtinybės įrodyti tokį priežastinį ryšį tam tikri su daug veiksnių susiję susirgimai gali būti nepripažinti profesinėmis ligomis, pagal tą pačią nuostatą vien tik įrodymo, kad funkcijų vykdymas galėjo daryti įtaką tam, kad nuo daug veiksnių priklausantis susirgimas būtų sukeltas, paūmėtų arba jo eiga taptų greitesnė, neleidžia daryti išvados, kad profesinė šio susirgimo kilmė yra pakankamai įrodyta. Šiuo atžvilgiu teismas negali pakeisti teisės aktų leidėjo, kad pripažintų, jog tam tikrų nuo daug veiksnių priklausančių ligų atveju, kai abejojama, turi būti sprendžiama suinteresuotojo pareigūno naudai, jeigu objektyviai neįmanoma nustatyti, pirma, ar šių funkcijų vykdymas galėjo daryti įtaką suinteresuotojo asmens sveikatos būklės pablogėjimui ir, antra, kokia apimtimi šis funkcijų vykdymas prisidėjo prie šio pablogėjimo, palyginti su galimais su profesine veikla nesusijusiais veiksniais.

Taigi Draudimo taisyklių 3 straipsnio 2 dalimi draudimas užtikrinamas konkrečiais atvejais su sąlyga, kad teisiniu požiūriu pakankamai įrodyta, vertinamo susirgimo profesinė kilmė. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, nereikalaujant tokio įrodymo tam tikrų su daug veiksnių susijusių susirgimų atveju ir pasitenkinant tik galimo priežastinio ryšio įrodymu, būtų pažeidžiama ne tik Draudimo taisyklių 3 straipsnio 2 dalis, bet ir šio straipsnio dalykas bei tikslas – užtikrinti konkretų draudimą nuo profesinių ligų pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnį.

Be kita ko, sudėtingomis situacijomis, kai pareigūno ligos kilmė susijusi su keliomis – profesinėmis ir neprofesinėmis, fizinėmis ar psichinėmis – priežastimis, kurių kiekviena turėjo įtakos šiai ligai, Medicinos komitetas turi nustatyti, ar yra tiesioginis ryšys tarp pareigų vykdymo Sąjungos institucijose ir pareigūno ligos, pavyzdžiui, pareigų vykdymas kaip šią ligą sukėlęs veiksnys. Tokiu atveju pripažįstant ligą profesine nereikalaujama, kad jos vienintelė, pagrindinė, lemiama arba dominuojanti priežastis būtų pareigų vykdymas.

(žr. 64–69 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2003 m. vasario 26 d. Sprendimo Latino prieš Komisiją, T‑145/01, 83, 84, 86–89 punktai.

Tarnautojų teismo praktika: 2010 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo AE prieš Komisiją, F‑79/09, 83 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.

3.      Pagal Bendrųjų taisyklių dėl Sąjungos pareigūnų draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų 23 straipsnį Medicinos komiteto užduotis, būtent objektyvus ir nepriklausomas medicinos klausimų vertinimas, reikalauja, pirma, sudaryti sąlygas šiam komitetui gauti visą informaciją, kuri gali būti naudinga, ir, antra, leisti jam visiškai laisvai naudotis diskrecija vertinti. Medicinos komiteto medicininiai vertinimai turi būti laikomi galutiniais, jeigu jie buvo suformuluoti teisėtai. Teismas turi teisę tik patikrinti, pirma, ar minėtas komitetas buvo sudarytas ir veikė teisėtai ir, antra, ar jo išvada buvo teisėta, t. y. ar joje pateikti motyvai, leidžiantys įvertinti ją pagrindžiančius argumentus, ir ar ji patvirtina suprantamą pateikiamų medicinos tyrimų ir padarytų išvadų ryšį.

Kadangi teismui tenka vykdyti tik ribotą teisminę priežiūrą, kritika, susijusi su akivaizdžia Medicinos komiteto vertinimo klaida, negalima.

Kai Medicinos komitetas nagrinėja sudėtingus medicininius klausimus, susijusius su sunkia diagnoze arba priežastiniu ryšiu tarp suinteresuotojo asmens ligos ir jo profesinės veiklos vykdymo institucijoje, savo išvadoje jis turi nurodyti bylos duomenis, kuriais remiasi, o nuomonėms iš esmės išsiskyrus – paaiškinti priežastis, dėl kurių jis nesilaiko ankstesnių medicinos ataskaitų, kurios buvo palankesnės suinteresuotajam asmeniui.

(žr. 70, 91, 92 ir 104 punktus)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: minėto Sprendimo AE prieš Komisiją 64 ir 65 punktai bei juose nurodyta teismo praktika ir 89 punktas.

4.      Pareiga laikytis protingo termino vykdant administracines procedūras yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kurio laikymąsi turi užtikrinti Sąjungos teisėjas ir kuris įtvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 1 dalyje kaip teisės į gerą administravimą sudedamoji dalis.

Tačiau protingo termino laikymosi principo pažeidimas apskritai nepateisina po per ilgai trukusios administracinės procedūros priimto sprendimo panaikinimo. Tik jei per ilgas laikas gali turėti įtakos po administracinės procedūros priimto sprendimo turiniui, protingo termino laikymosi principo pažeidimas turi neigiamą poveikį administracinės procedūros teisėtumui. Todėl galimas per ilgas prašymo pripažinti ligos kilmę profesine nagrinėjimo terminas iš principo negali turėti įtakos nei Medicinos komiteto priimtos išvados, nei institucijos priimto galutinio sprendimo turiniui. Toks terminas, išskyrus išimtines situacijas, negali pakeisti Medicinos komiteto vertinimo dėl to, ar liga profesinė. Jei Tarnautojų teismas panaikintų atsižvelgiant į Medicinos komiteto vertinimą priimtą sprendimą, iš principo praktiškai procedūra būtų dar pratęsta dėl to, kad ji jau buvo per ilga.

Tačiau jeigu nesilaikoma protingo termino, Sąjungos teismas turi galimybę ex officio priteisti iš administracijos žalos atlyginimą, kuris yra geriausia kompensacijos forma pareigūnui, jei šalys turėjo galimybę pateikti pastabas dėl šio sprendimo.

(žr. 113–115 ir 120 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 2009 m. gruodžio 17 d. Sprendimo M prieš EMEA, C‑197/09 RX‑II, 41 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2006 m. balandžio 11 d. Sprendimo Angeletti prieš Komisiją, T‑394/03, 162–167 punktai.

Europos Sąjungos Bendrojo Teismo praktika: 2010 m. gegužės 12 d. Sprendimo Bui Van prieš Komisiją, T‑491/08 P, 88 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2009 m. spalio 21 d. Sprendimo V prieš Komisiją, F‑33/08, dėl kurio Europos Sąjungos Bendrajam Teismui pateiktas apeliacinis skundas, byla T‑510/09 P, 211 punktas.