TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2008 m. rugsėjo 9 d.

Byla F‑18/08

Luis Ritto

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Nepagrįstai sumokėtų sumų susigrąžinimas – Namų ūkio išmoka – Akivaizdus mokėjimo nepagrįstumas“

Dalykas: Ieškinys, pareikštas pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius, kuriuo L. Ritto prašo panaikinti 2007 m. gegužės 14 d. Komisijos sprendimą, kuriuo jis informuojamas, kad nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. jam nebepriklauso namų ūkio išmoka ir kad nuo šios datos minėtu pagrindu gautos sumos bus susigrąžinamos pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnį kartu su 2007 m. birželio 1 ir 21 d. Komisijos sprendimais, nustatančiais tokio susigrąžinimo tvarką, ir panaikinti 2007 m. lapkričio 7 d. Komisijos sprendimą atmesti ieškovo skundą, pateiktą dėl pirma nurodytų sprendimų.

Sprendimas: Atmesti ieškinį. Ieškovas padengia bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

Pareigūnai – Nepagrįstai sumokėtų sumų susigrąžinimas – Sąlygos

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnis ir VII priedo 1 straipsnio 3 dalis)

Iš Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio pirmos pastraipos išplaukia, jog tam, kad permokėta suma būtų grąžinta, būtina įrodyti, jog gavėjas žinojo, kad nėra teisinio pagrindo ją gauti arba jog permokėjimo faktas buvo tiek akivaizdus, kad jis negalėjo apie tai nežinoti. Kai nėra įrodymų, kad gavėjas žinojo apie išmokos mokėjimo nepagrįstumą, reikia išnagrinėti mokėjimo aplinkybes, kad būtų galima nustatyti, ar šis nepagrįstumas buvo akivaizdus.

Sąvoka „tiek akivaizdus“, kuria apibūdinamas mokėjimo nepagrįstumas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio pirmą pastraipą, reiškia ne tai, kad neteisėtų sumų gavėjas visiškai neprivalo aiškintis ir tikrinti situacijos, o tai, jog šis susigrąžinimas privalomas dėl to, kad kalbama apie klaidą, kurios normaliai rūpestingas pareigūnas negalėjo nepastebėti.

Bet kuris pareigūnas, net ir neturintis teisinio išsilavinimo, perskaitęs Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 1 straipsnio 3 dalį gali sužinoti, kad teisė į namų ūkio išmoką išsaugoma su sąlyga, kad pajamos, kurias sutuoktinis gauna iš profesinės veikos, neviršija tam tikros ribos. Be kita ko, didelį darbo stažą ir patirtį turintis aukštesnio rango pareigūnas tikrai žino apie Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 1 straipsnio 3 dalyje nurodytos ribos viršijimo pasekmes.

Aplinkybė, kad kiekvienais metais administracijai buvo tinkamai siunčiami patvirtinantys dokumentai apie pajamas, kurias pareigūno sutuoktinis gauna iš profesinės veiklos, netrukdo pareigūnui pačiam konstatuoti, kad šios pajamos viršija Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 1 straipsnio 3 dalyje nurodytą ribą. Bet kuriuo atveju aplinkybė, kad administracija suklydo arba elgėsi nerūpestingai, neturi įtakos Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio taikymui, nes šiame straipsnyje kaip tik daroma prielaida, kad išmokėdama nepagrįstas sumas administracija suklydo. Iš tikrųjų svarbu ne tai, ar klaida administracijai buvo arba nebuvo akivaizdi, bet ar ji buvo akivaizdi suinteresuotajam asmeniui. Taigi, kadangi ieškovas, kaip ir visi kiti pareigūnai, yra asmeniškai suinteresuotas patikrinti sumas, kurios jam išmokamos kiekvieną mėnesį, jo padėties negalima prilyginti administracijos, kurios užduotis yra mokėti tūkstančius darbo užmokesčių ir įvairių rūšių išmokų, padėčiai.

(žr. 29–31, 34, 36, 39 ir 40 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1973 m. birželio 27 d. Sprendimo Kuhl prieš Tarybą, 71/72, Rink. p. 705, 11 punktas; 1979 m. liepos 11 d. Sprendimo Broe prieš Komisiją, 252/78, Rink. p. 2393, 11 ir 13 punktai; 1979 m. spalio 11 d. Sprendimo Berghmans prieš Komisiją, 142/78, Rink. p. 3125, 9 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1990 m. liepos 12 d. Sprendimo Scheiber prieš Tarybą, T‑111/89, Rink. p. II‑429, 43 punktas; 1994 m. vasario 10 d. Sprendimo White prieš Komisiją, T‑107/92, Rink. VT p. I‑A‑41 ir II‑143, 38 punktas; 1994 m. vasario 24 d. Sprendimo Stahlschmidt prieš Parlamentą, T‑38/93, Rink. VT p. I‑A‑65 ir II‑227, 23 punktas; 2002 m. lapkričio 5 d. Sprendimo Ronsse prieš Komisiją, T‑205/01, Rink. VT p. I‑A‑211 ir II‑1065, 47–49 punktai; 2004 m. liepos 15 d. Sprendimo Gouvras prieš Komisiją, T‑180/02 ir T‑113/03, Rink. VT p. I‑A‑225 ir II‑987, 76 punktas.