GENERALINIO ADVOKATO
M. CAMPOS SÁNCHEZ-BORDONA IŠVADA,
pateikta 2016 m. spalio 19 d.(1)
Byla C‑477/16 PPU
Openbaar Ministerie
prieš
Ruslaną Kovalkovą
(Rechtbank Amsterdam (Amsterdamo pirmosios instancijos teismas, Nyderlandai) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR – Europos arešto orderis – Sąvokos „teisminė institucija“ ir „teisminis sprendimas“ – Europos arešto orderis, išduotas valstybės narės teisingumo ministerijos, kad būtų įvykdyta laisvės atėmimo bausmė“
1. Šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą Rechtbank Amsterdam (Amsterdamo pirmosios instancijos teismas, Nyderlandai) kelia tuos pačius klausimus, kuriuos pateikė Teisingumo Teismui kitoje byloje(2); skirtumas tik tas, kad šioje byloje nagrinėjamą EAO(3) išdavė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Byloje Poltorak EAO išdavė Švedijos nacionalinės policijos generalinis direktoratas, o šioje byloje reikia nuspręsti, ar Lietuvos teisingumo ministerija patenka į Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR(4) 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sąvoka „teisminė institucija“.
2. Atsižvelgdamas į klausimų tapatumą, šioje išvadoje pakartosiu didelę dalį argumentų, kuriuos išdėsčiau tą pačią dieną pateiktoje išvadoje byloje Poltorak. Dėl likusios dalies pažymėtina, kad 2014 m. Lietuvos valdžios institucijos peržiūrėjo ankstesnį EAO reglamentavimą, kad suderintų jį su Pagrindų sprendimu, atsižvelgdamos į Tarybos rekomendacijas; tai reiškia, kad, kalbant bendrai, šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą turi aiškiai „istorinę“ reikšmę, susijusią su konkrečiu EAO, kurio vykdymas nagrinėjamas šioje byloje.
I. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
1. ES sutartis
3. 6 straipsnyje nustatyta:
„1. Sąjunga pripažįsta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje [toliau – Chartija] išdėstytas teises, laisves ir principus; Chartija turi tokią pat teisinę galią kaip ir Sutartys.
Chartijos nuostatos niekaip neišplečia Sutartyse apibrėžtos Sąjungos kompetencijos.
Chartijoje nustatytos teisės, laisvės ir principai aiškinami laikantis Chartijos VII antraštinėje dalyje pateiktų bendrųjų nuostatų, reglamentuojančių jos aiškinimą ir taikymą, taip pat tinkamai atsižvelgiant į Chartijoje nurodytus paaiškinimus, kuriuose pateikti tų nuostatų šaltiniai.
2. Sąjunga prisijungia prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos [pasirašytos 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje, (toliau – EŽTK)]. Šis prisijungimas neturi įtakos Sutartyse apibrėžtai Sąjungos kompetencijai.
3. Pagrindinės teisės, kurias garantuoja [EŽTK] ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, sudaro Sąjungos teisės bendruosius principus.“
2. Chartija
4. Pagal Chartijos 47 straipsnį „Teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą“:
„Kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis.
Kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kiek įmanoma trumpesnį laiką viešai ir teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Kiekvienas asmuo turi turėti galimybę gauti teisinę pagalbą, būti ginamas ir atstovaujamas.
<…>“
3. Pagrindų sprendimas
5. 5 konstatuojamoje dalyje numatyta:
„Sąjungos siekis tapti laisvės, saugumo ir teisingumo erdve reikalauja panaikinti ekstradiciją tarp valstybių narių ir pakeisti ją perdavimo sistema tarp teisminių institucijų. <…>“
6. Pagal 6 konstatuojamąją dalį:
„Šiame pagrindų sprendime numatytas Europos arešto orderis baudžiamosios teisės srityje yra pirmoji konkreti priemonė, įgyvendinanti abipusio pripažinimo principą, kurį Europos Vadovų Taryba pavadino teisminio bendradarbiavimo „kertiniu akmeniu“.“
7. 8 konstatuojamoje dalyje nustatyta:
„Sprendimams dėl Europos arešto orderio vykdymo turi būti taikoma pakankama kontrolė, o tai reiškia, kad valstybės narės, kurioje prašomas perduoti asmuo buvo areštuotas [sulaikytas], teisminė institucija turi priimti sprendimą dėl jo (jos) perdavimo.“
8. Be to, 10 konstatuojamoje dalyje nustatyta:
„Europos arešto orderio mechanizmas remiasi aukštu valstybių narių tarpusavio pasitikėjimu. Jo įgyvendinimą galima sustabdyti tik tuo atveju, jei viena iš valstybių narių sunkiai ir nuolat pažeidinėja Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio 1 dalyje išdėstytus principus, Tarybos nustatytus pagal minėtos sutarties 7 straipsnio 1 dalį, ir dėl to atsiranda jos 7 straipsnio 2 dalyje nurodytos pasekmės.“
9. 1 straipsnyje „Europos arešto orderio apibrėžimas ir įpareigojimas jį vykdyti“ numatyta:
„1. Europos arešto orderis yra teisminis sprendimas, kurį išduoda [priima] valstybė narė, kad kita valstybė narė areštuotų [sulaikytų] ir perduotų prašomą perduoti asmenį, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba vykdyti laisvės atėmimo bausmę [vykdyti baudžiamąjį persekiojimą arba laisvės atėmimo bausmę], arba sprendimą dėl įkalinimo.“
2. Valstybės narės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis.
3. Šis pagrindų sprendimas nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisės principus, įtvirtintus Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnyje.“
10. 6 straipsnyje „Kompetentingų teisminių institucijų nustatymas“ nustatyta:
„1. Išduodančioji teisminė institucija ‐ tai išduodančiosios valstybės narės teisminė institucija, kuri pagal tos valstybės teisę yra kompetentinga išduoti Europos arešto orderį.
2. Vykdančioji teisminė institucija ‐ tai vykdančiosios valstybės narės teisminė institucija, kuri pagal tos valstybės teisę yra kompetentinga vykdyti Europos arešto orderį.
3. Kiekviena valstybė narė Tarybos Generaliniam sekretoriatui praneša kompetentingą pagal jos teisę teisminę instituciją.“
11. Pagal 7 straipsnį, susijusį su centrine institucija:
„1. Kiekviena valstybė narė gali paskirti centrinę instituciją arba, jei taip numato jos teisinė sistema, kelias centrines institucijas, kurios padėtų kompetentingoms teisminėms institucijoms.
2. Valstybė narė, prireikus ir atsižvelgdama į savo vidaus teisminės sistemos sąrangos ypatybes, centrinę instituciją (institucijas) gali paskirti atsaking[a] už administracinį Europos arešto orderių perdavimą ir priėmimą bei už visą kitą su jais susijusį oficialų susirašinėjimą.
<…>“
12. Dėl ryšių su kitais teisės dokumentais 31 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta:
„1. Nepažeidžiant toliau išvardytų konvencijų nuostatų taikymo valstybių narių ir trečiųjų valstybių santykiams, šis pamatinis [pagrindų] sprendimas nuo 2004 m. sausio 1 d. pakeičia šių konvencijų, taikomų valstybių narių tarpusavio santykiams ekstradicijos srityje, atitinkamas nuostatas:
a) 1957 m. gruodžio 13 d. Europos konvencijos dėl ekstradicijos, jos 1975 m. spalio 15 d. papildomo protokolo, jos 1978 m. kovo 17 d. antrojo papildomo protokolo ir 1977 m. sausio 27 d. Europos konvencijos dėl kovos su terorizmu nuostatas, susijusias su ekstradicija;
<…>“
B. Lietuvos teisė
Europos arešto orderio išdavimo ir asmens perėmimo pagal Europos arešto orderį taisyklės (galiojo 2013 m.)(5)
13. Pagal EAO taisyklių I skyriaus 4 punktą EAO dėl laisvės atėmimo bausme nuteisto ir nuo šios bausmės vykdymo pasislėpusio asmens sulaikymo išduoda Teisingumo ministerija, jeigu likusi laisvės atėmimo bausmė yra bent keturi mėnesiai ir yra pagrindas manyti, kad nuteistasis gali būti valstybėje narėje.
14. Remiantis EAO taisyklių II skyriaus 7 punktu, jeigu nuosprendis priimtas nedalyvaujant kaltinamajam, jo nuorašą kartu su EAO projektu teismas siunčia Teisingumo ministerijai, atsižvelgdamas į šiose taisyklėse įtvirtintas EAO išdavimo taisykles.
15. Pagal EAO taisyklių II skyriaus 8 punktą, jeigu nuteistasis pasislėpė nuo bausmės vykdymo ar pabėgo iš pataisos įstaigos, prašymą Teisingumo ministerijai dėl EAO išdavimo pateikia bausmę vykdanti institucija.
16. Remiantis EAO taisyklių III skyriaus 12 punktu, Teisingumo ministerija išnagrinėja teismo ar bausmės vykdymo institucijos pateiktus dokumentus ir, jei įvykdytos šiose taisyklėse nustatytos sąlygos, išduoda EAO, įvertinusi nusikaltimo sunkumą ir rūšį bei nuteistojo asmenybę. Jeigu nėra pagrindo išduoti EAO, Teisingumo ministerija grąžina prašymą jį pateikusiai institucijai.
17. Pagal EAO taisyklių III skyriaus 16 punktą, jeigu išduodamas EAO, jį turi pasirašyti teisingumo ministras ar jo įgaliotas asmuo.
II. Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
18. 2016 m. birželio 29 d. prie Rechtbank Amsterdam (Amsterdamo pirmosios instancijos teismas) veikianti prokuratūra pateikė šiam teismui prašymą imtis veiksmų dėl EAO, kurį 2013 m. rugpjūčio mėn. (tiksli diena nenurodyta) išdavė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija dėl Lietuvos piliečio R. Kovalkovo, neturinčio nuolatinės arba įprastos gyvenamosios vietos Nyderlanduose ir šiuo metu laikomo Zwaag (Nyderlandai) areštinėje, sulaikymo ir perdavimo.
19. EAO išduotas siekiant įvykdyti 2012 m. vasario 13 d. Jonavos apylinkės teismo nuosprendį, kuriuo R. Kovalkovui paskirta keturių metų ir šešių mėnesių trukmės laisvės atėmimo bausmė už įvairius kūno sužalojimus.
20. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar EAO išdavė „teisminė institucija“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 6 straipsnio 1 dalį, ir todėl tai yra „teisminis sprendimas“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 1 straipsnio 1 dalį.
21. Šiomis aplinkybėmis Rechtbank Amsterdam (Amsterdamo pirmosios instancijos teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar sąvoka „teisminė institucija“, vartojama Pagrindų sprendimo <…> 6 straipsnio 1 dalyje, ir sąvoka „teisminis sprendimas“, vartojama Pagrindų sprendimo <…> 1 straipsnio 1 dalyje, yra savarankiškos Sąjungos teisės sąvokos?
2. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, pagal kokius kriterijus galima nustatyti, ar išduodančiosios valstybės narės institucija yra tokia „teisminė institucija“ ir ar jos išduotas [EAO] dėl šios priežasties yra toks „teisminis sprendimas“?
3. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar Lietuvos Respublikos Teisingumo ministeriją apima sąvoka „teisminė institucija“, vartojama Pagrindų sprendimo <…> 6 straipsnio 1 dalyje, ir ar šios institucijos išduotas [EAO] dėl šios priežasties yra „teisminis sprendimas“, nurodytas Pagrindų sprendimo <…> 1 straipsnio 1 dalyje?
4. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, ar Sąjungos teisę atitinka institucijos, kaip antai Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, paskyrimas išduodančiąja teismine institucija?“
22. Iškeltus prejudicinius klausimus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas grindžia motyvais, išdėstytais prašyme priimti prejudicinį sprendimą byloje Poltorak (C‑452/16 PPU), ir papildo juos kitais argumentais(6).
23. Pirma, teismas nurodo, kad, remiantis Pasiūlymu dėl Tarybos pagrindų sprendimo, EAO sistema savo pobūdžiu iš esmės yra teisminė, o ekstradicijos procedūrai būdingas politinis etapas panaikinamas.
24. Antra, jis pažymi, kad, kaip matyti iš Pagrindų sprendimo 5 ir 6 konstatuojamųjų dalių, šiuo sprendimu siekiama neleisti politikams daryti kokios nors įtakos priimant sprendimus dėl EAO išdavimo ar vykdymo.
25. Trečia, nurodoma, jog tai, kad, Pagrindų sprendime nėra apibrėžta sąvoka „teisminė institucija“, neleidžia daryti išvados, kad tokia institucija galima pripažinti Teisingumo ministeriją, nesvarbu, ar ši sąvoka būtų priskirta prie nacionalinės teisės sistemų, ar laikoma savarankiška Sąjungos teisės sąvoka.
26. Anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, tai, kad EAO išduotas dėl teismo nuosprendžio, gali turėti įtakos, nes galima daryti išvadą, kad EAO grindžiamas „teisminiu sprendimu“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 8 straipsnio 1 dalies c punktą, o Teisingumo ministerija jį išdavė Lietuvos teismo prašymu. Šiuo klausimu Rechtbank Amsterdam (Amsterdamo pirmosios instancijos teismas) remiasi Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas, Jungtinė Karalystė) sprendimu, kuriame įtvirtintos sąlygos, kuomet ministro išduodą EAO galima pripažinti išduotu teisminės institucijos(7). Kadangi šis sprendimas priimtas anksčiau už Teisingumo Teismo sprendimą byloje Bob-Dogi(8), Rechtbank Amsterdam (Amsterdamo pirmosios instancijos teismas) nuomone, prejudiciniai klausimai išlieka svarbūs, nes šiame Teisingumo Teismo sprendime pabrėžta, kad EAO gali išduoti tik institucija, kurios statusas ir kompetencija leidžia jai užtikrinti pakankamą teisminę apsaugą.
III. Procesas Teisingumo Teisme
27. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teisme gautas 2016 m. rugsėjo 2 d. kartu su prašymu nagrinėti jį taikant prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarką procedūrą (SESV 267 straipsnio ketvirta pastraipa).
28. 2016 m. rugsėjo 12 d. tvarkomajame posėdyje Teisingumo Teismas nusprendė nagrinėti šią bylą pagal prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą kartu su byla Poltorak (C‑452/16 PPU). Kartu, remiantis Procedūros reglamento 111 straipsniu, buvo nuspręsta atsisakyti žodinės proceso dalies ir pagal šio reglamento 109 straipsnį paprašyti Lietuvos Respublikos pateikti kai kuriuos paaiškinimus dėl jos EAO sistemos.
29. 2016 m. rugsėjo 23 d. Teisingumo Teismas gavo raštą su Lietuvos vyriausybės pateikta informacija, kurios buvo prašoma iš Lietuvos Respublikos.
30. 2016 m. spalio 5 d. įvyko viešas teismo posėdis šioje byloje ir byloje C‑452/16; jame dalyvavo K. M. Poltorak advokatas, Nyderlandų, Vokietijos, Graikijos, Suomijos ir Švedijos vyriausybės ir Komisija.
IV. Analizė
31. Kaip pažymėjau šios išvados pradžioje, Rechtbank Amsterdam (Amsterdamo pirmosios instancijos teismas) pateikti klausimai analogiški pateiktiesiems byloje Poltorak. Iš tiesų klausimai yra visiškai tapatūs, nors juos pateikusiam teismui šis naujas prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra „savitas“, nes šioje byloje EAO išdavė „politikas, atstovaujantis Teisingumo ministerijai“(9).
32. Vis dėlto, mano nuomone, dėl šios aplinkybės ši byla netampa iš esmės skirtinga nuo Poltorak bylos. Nė vienoje iš šių bylų EAO išdavusi institucija negali laikyti savęs „teismine institucija“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimą. Byloje Poltorak taip yra todėl, kad atitinkama institucija yra „policinė“, o šioje byloje ji yra „politinė“. Galiausiai jos negali užtikrinti pagrindinių teisių ir laisvių apsaugos, o tai yra tarpusavio pasitikėjimo, kuriuo grindžiama Pagrindų sprendimo sistema, pagrindas.
33. Vadinasi, dėl mano išvados byloje Poltorak 27–30 punktuose išdėstytų motyvų manau, kad į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmąjį klausimą reikia atsakyti teigimai, todėl sąvokos „teisminė institucija“ ir „teisminis sprendimas“, kaip jos suprantamos atitinkamai pagal Pagrindų sprendimo 6 straipsnio 1 dalį ir 1 straipsnio 1 dalį, yra savarankiškos Sąjungos teisės sąvokos ir visoje Europos Sąjungoje turi būti aiškinamos vienodai.
34. Atsižvelgiant į mano išvados byloje Poltorak 34–54 punktuose pateiktus argumentus, į antrąjį ir trečiąjį klausimus reikėtų atsakyti, kad institucija, kaip antai Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija, neatitinka būtinų sąlygų, kad būtų pripažinta „teismine institucija“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 6 straipsnio 1 dalį. Argumentai, pateikti dėl Švedijos policijos generalinio direktorato, mutatis mutandis taikomi Lietuvos Teisingumo ministerijai, kuri „formuoja valstybės politiką ir <…> ją įgyvendina“ savo kompetencijos srityse(10).
35. Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta informacija iš 2007 m. Tarybos vertinimo ataskaitos(11), EAO išduoti Lietuvos Respublikoje būtina, kad būtų išduotas nacionalinis arešto orderis arba priimtas galutinis nuosprendis. Tokiais atvejais už nuosprendžio vykdymą atsakingas teismas arba bausmės vykdymo įstaiga, kai asmuo paskelbus nuosprendį pasislėpė arba pabėgo, gali prašyti Teisingumo ministerijos išduoti EAO. Ministerija išduoda EAO išnagrinėjusi atitinkamus dokumentus ir nustačiusi, kad yra pagrindas jį išduoti.
36. Mano nuomone, ši sistema neatitinka Pagrindų sprendimo(12). Kaip paaiškinau savo išvados byloje Poltorak 60 punkte, analizuojamas modelis galėtų būti suderinamas su šiuo sprendimu, tik jei Lietuvos Teisingumo ministerija „atitiktų šias sąlygas, kurios, manau, yra būtinos tam, kad būtų užtikrintas teisminių garantijų lygis, kuriuo pagrįsta EAO sistema: a) ji turėtų veikti teisminės institucijos, kaip ji suprantama pagal Pagrindų sprendimo 6 straipsnį, nurodymu ir jos prižiūrima; ir b) ji negalėtų turėti veiksmų laisvės ar diskrecijos EAO išdavimo klausimu ir turėtų laikytis teisminės institucijos pateiktų nurodymų. Be to, kilus abejonėms dėl orderio, pastaroji institucija turėtų kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Pagrindų sprendimo išaiškinimo“.
37. Jei EAO išdavimo procedūrą inicijuoja bausmės vykdymo institucija, nedalyvaujant teisminei institucijai, neįvykdomas pirmasis iš nurodytų reikalavimų.
38. Kita vertus, kai šią procedūrą inicijuoja teisminė institucija, Teisingumo ministerija turi tam tikrą diskreciją spręsti, ar galiausiai išduoti EAO, o jos sprendimas negali būti skundžiamas teismui.
39. Atsakyme į Teisingumo Teismo prašymą pateikti reikiamą informaciją Lietuvos vyriausybė nurodo, kad Teisingumo ministerija gali priimti sprendimą dėl EAO tik teismui padarius išvadą, kad jo išdavimas atitiks proporcingumo ar proceso ekonomiškumo principus(13). Jei Teisingumo ministerijai kyla abejonių šiuo klausimu, ji gali kreiptis į teismą, kad šis papildomai pagrįstų išvadą, jog EAO išdavimas atitinka nurodytus principus(14). Lietuvos Respublikos vyriausybė toliau paaiškino, nors kiek dviprasmiškai, kad „gavusi neigiamą teismo atsakymą dėl [EAO] išdavimo atitikties proporcingumo ir proceso ekonomiškumo principams <…>“ Teisingumo ministerija atsisakydavo jį išduoti. Tačiau gavusi „atsakymą, kad [EAO]“ išdavimas atitinka minėtus principus, ji išduodavo EAO(15).
40. Lietuvos vyriausybės teiginys yra kiek dviprasmiškas, nes iš jos paaiškinimų galima suprasti, kad proporcingumą vertinti gali tik teisminė institucija. Tačiau esminės reikšmės turi ne tiek teismo „atsakymas“, kiek tai, kaip jį įvertins pati Teisingumo ministerija. Kitaip nesuprantama, kaip teisminė institucija galėtų pateikti „neigiamą atsakymą dėl [EAO] išdavimo atitikties proporcingumo ir proceso ekonomiškumo principams“. Šį neigiamą pobūdį veikiau lemia tai, kaip atitinkamą atsakymą vertina pati Teisingumo ministerija, kuri, kaip matyti iš EAO taisyklių 12 punkto, priima galutinį sprendimą dėl galimybės išduoti EAO.
41. Šiomis aplinkybėmis neįvykdoma mano išvados byloje Poltorak 66 punkte minėta sąlyga, kad EAO išduodanti institucija veiktų „ją kontroliuojančios tikros teisminės institucijos nurodymu ir jos prižiūrima“(16).
42. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, negaliu nepaminėti aplinkybės, skiriančios šią bylą nuo bylos Poltorak. Kalbu apie aplinkybę, susijusią ne su EAO išdavusios institucijos „ypatumu“, jos politiniu pobūdžiu, bet su tuo, kad, kaip nurodė pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas(17) ir kaip patvirtino Lietuvos vyriausybė, 2014 m. vasario 6 d. Lietuvos Respublika pranešė Tarybai, jog ateityje EAO galės išduoti tik tam tikri teismai; vadinasi, Teisingumo ministerija negalės to daryti.
43. Nors ši aplinkybė savaime nereiškia, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą neteko dalyko (nes nagrinėjamas pagrindinėje byloje EAO buvo išduotas laikantis ankstesnės tvarkos ir nematyti, kad Lietuvos teisminės institucijos būtų priėmusios jį pakeičiantį EAO), vis dėlto ji yra svarbi, nes dėl pasikeitusio reglamentavimo: a) nebūtina minimaliai kištis į valstybės narės procesinę autonomiją, skirtingai nuo bylos Poltorak, kur, mano nuomone, tai buvo neišvengiama; ir b) Lietuvos Respublika pati nusprendė suderinti savo sistemą su Pagrindų sprendimo reikalavimais.
44. Galiausiai dėl Lietuvos vyriausybės pateikto prašymo(18), kuriam per teismo posėdį pritarė Nyderlandų vyriausybė ir Komisija, būtent apriboti Teisingumo Teismo sprendimo poveikį laiko atžvilgiu, jeigu juo Teisingumo ministerijos išduotas EAO nebus pripažintas teisminiu sprendimu, remiuosi savo išvados byloje Poltorak 68–70 punktais, kur išdėsčiau motyvus, kodėl nereikėtų taikyti tokio apribojimo.
V. Išvada
45. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Rechtbank Amsterdam (Amsterdamo pirmosios instancijos teismas, Nyderlandai) pateiktus klausimus:
1. Sąvokos „teisminis sprendimas“ ir „teisminė institucija“, įtvirtintos atitinkamai 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR, 1 straipsnio 1 dalyje ir 6 straipsnio 1 dalyje, yra savarankiškos Sąjungos teisės sąvokos ir visoje Europos Sąjungoje turi būti aiškinamos vienodai.
2. Institucija, turinti tokius įgaliojimus, kokius turi Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija, neatitinka reikalavimų, kad būtų pripažinta „teismine institucija“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR 6 straipsnio 1 dalį, o jos išduotas Europos arešto orderis, kaip antai nagrinėjamas šioje byloje, neatitinka „teisminio sprendimo“, kaip tai suprantama pagal nurodyto Pagrindų sprendimo 1 straipsnio 1 dalį, požymių.