TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2018 m. vasario 7 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva (ES) 2015/2366 – Mokėjimo paslaugos vidaus rinkoje – 35 straipsnio 1 dalis – Reikalavimai dėl leidimą turinčių arba registruotų mokėjimo paslaugų teikėjų teisių naudotis mokėjimo sistemomis suteikimo srityje – 35 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punktas – Šių reikalavimų netaikymas mokėjimo sistemoms, kurias išimtinai sudaro grupei priklausantys mokėjimo paslaugų teikėjai – Minėtų reikalavimų taikymas trišalėms mokėjimo kortelių schemoms, kurios sudarė kelių prekių ženklų naudojimo arba tarpininkavimo sutartis – Galiojimas“
Byloje C‑643/16
dėl 2016 m. spalio 19 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2016 m. gruodžio 12 d., pagal SESV 267 straipsnį High Court of Justice (England & Wales), Queen’s Bench Division (Administrative Court) (Aukštasis Teisingumo Teismas (Anglija ir Velsas), Karalienės suolo skyrius (administracinių bylų kolegija), Jungtinė Karalystė) pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
The Queen, prašoma
American Express Company,
prieš
The Lords Commissioners of Her Majesty’s Treasury,
dalyvaujant:
Diners Club International Limited,
MasterCard Europe SA,
TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkė R. Silva de Lapuerta, teisėjai C. G. Fernlund, J.‑C. Bonichot, S. Rodin ir E. Regan (pranešėjas),
generalinis advokatas M. Campos Sánchez‑Bordona,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– American Express Company, atstovaujamos QC J. Turner ir J. Holmes, baristerės L. John ir solisitorių I. Taylor ir H. Ware,
– MasterCard Europe SA, atstovaujamos solisitorių P. Harrison, S. Kinsella ir advokatų S. Pitt ir J. Bedford,
– Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos D. Robertson, padedamo QC G. Facenna,
– Europos Parlamento, atstovaujamo R. van de Westelaken ir A. Tamás,
– Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos J. Bauerschmidt ir I. Gurov ir E. Moro,
– Europos Komisijos, atstovaujamos H. Tserepa‑Lacombe ir J. Samnadda,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2366 dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2002/65/EB, 2009/110/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 ir panaikinama Direktyva 2007/64/EB (OL L 337, 2015, p. 35), 35 straipsnio išaiškinimo ir galiojimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant American Express Company ir Lords Commissioners of Her Majesty’s Treasury (Iždo lordai komisarai, Jungtinė Karalystė, toliau – nacionalinė institucija) ginčą dėl leidimą turinčių arba registruotų mokėjimo paslaugų teikėjų teisių naudotis mokėjimo sistemomis reglamentuojančių taisyklių taikymo sąlygų trišalėms mokėjimo kortelių schemoms.
Teisinis pagrindas
Reglamentas (ES) 2015/751
3 2015 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2015/751 dėl tarpbankinių mokesčių už kortele grindžiamas mokėjimo operacijas (OL L 123, 2015, p. 1) 2 straipsnyje „Terminų apibrėžtys“ nustatyta:
„Šiame reglamente vartojamų terminų apibrėžtys:
<…>
17) keturšalė mokėjimo kortelių schema – mokėjimo kortelių schema, kurioje kortele grindžiamos mokėjimo operacijos iš mokėtojo mokėjimo sąskaitos į gavėjo mokėjimo sąskaitą atliekamos tarpininkaujant schemai, išleidėjui (iš mokėtojo pusės) ir aptarnaujančiajam teikėjui (iš gavėjo pusės);
<…>
30) mokėjimo priemonės prekės ženklas – fizinis ar skaitmeninis pavadinimas, terminas, ženklas, simbolis ar jų derinys, pagal kurį galima nustatyti mokėjimo kortelių schemą, kurioje vykdomos kortele grindžiamos mokėjimo operacijos;
<…>
32) kelių prekių ženklų naudojimas – bent vieno mokėjimo priemonės prekės ženklo ir bent vieno ne mokėjimo priemonės prekės ženklo naudojimas toje pačioje kortele grindžiamoje mokėjimo priemonėje;
<…>“
Direktyva 2015/2366
4 Direktyvos 2015/2366 2, 6, 49, 50 ir 52 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:
„(2) peržiūrėtą Sąjungos teisinę mokėjimo paslaugų sistemą papildo [Reglamentas 2015/751]. <…>;
<…>
(6) siekiant panaikinti reglamentavimo spragas reikėtų nustatyti naujas taisykles, o kartu numatyti daugiau teisinio aiškumo ir užtikrinti nuoseklų teisės aktų sistemos taikymą visoje Sąjungoje. <…>
<…>
(49) būtina, kad kiekvienas mokėjimo paslaugų teikėjas galėtų naudotis mokėjimo sistemų techninės infrastruktūros paslaugomis. Tačiau tokiam naudojimuisi turėtų būti taikomi atitinkami reikalavimai, kad būtų užtikrintas tų sistemų vientisumas ir stabilumas. Kiekvienas mokėjimo paslaugų teikėjas, prašantis dalyvauti mokėjimo sistemoje, turėtų prisiimti riziką dėl savo pasirinktos sistemos ir mokėjimo sistemai pateikti įrodymą, kad jo vidaus tvarka yra pakankamai tvirta, kad atlaikytų visų rūšių riziką. Paprastai tos mokėjimo sistemos apima keturių šalių kortelių sistemas bei pagrindines sistemas, kuriose apdorojami kredito pervedimai ir tiesioginio debeto pervedimai. Siekiant visoje Sąjungoje užtikrinti vienodo požiūrio principą į skirtingų kategorijų leidimą turinčius mokėjimo paslaugų teikėjus, atsižvelgiant į jų licencijoje nurodytas sąlygas, būtina aiškiai išdėstyti taisykles, susijusias su galimybe naudotis mokėjimo sistemomis;
(50) turėtų būti numatyta nuostata dėl nediskriminavimo principo taikymo leidimą turinčioms mokėjimo įstaigoms ir kredito įstaigoms, kad visi vidaus rinkoje konkuruojantys mokėjimo paslaugų teikėjai galėtų tomis pačiomis sąlygomis naudotis tų mokėjimo sistemų techninės infrastruktūros paslaugomis. Tikslinga numatyti nuostatas dėl skirtingų sąlygų taikymo leidimą turintiems mokėjimo paslaugų teikėjams ir išimtimi pagal šią direktyvą bei pagal [2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/110/EB dėl elektroninių pinigų įstaigų steigimosi, veiklos ir riziką ribojančios priežiūros, iš dalies keičiančios direktyvas 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančios Direktyvą 2000/46/EB (OL L 267, 2009, p. 7)], 3 straipsnį besinaudojantiems mokėjimo paslaugų teikėjams, atsižvelgiant į jų atitinkamų prudencinių sistemų skirtumus. Bet kuriuo atveju taikyti skirtingas kainų sąlygas turėtų būti leidžiama tik tuomet, kai tai pateisinama skirtingomis sąnaudomis, kurias patiria mokėjimo paslaugų teikėjai. <…>;
<…>
(52) nuostatos, susijusios su naudojimusi mokėjimo sistemomis[,] neturėtų būti taikomos sistemoms, kurias sukuria ir valdo vienas mokėjimo paslaugų teikėjas. Tokios mokėjimo sistemos gali veikti tiesiogiai konkuruodamos su mokėjimo sistemomis arba, kaip labiau įprasta, veikti toje rinkos nišoje, kurios mokėjimo sistemos tinkamai neapima. Tokios sistemos apima trijų šalių schemas, pavyzdžiui, trijų šalių kortelių schemas, jei jos niekada neveikia kaip de facto keturių šalių kortelių schemos, pavyzdžiui, pasikliaudamos licencijų turėtojais, tarpininkais ar kelių prekių ženklų naudojimo partneriais. Tokios sistemos paprastai taip pat apima telekomunikacijų paslaugų teikėjų teikiamas mokėjimo paslaugas, kai schemos operatorius yra mokėjimo paslaugų teikėjas tiek mokėtojui, tiek gavėjui, bei bankų grupių vidaus sistemas. Siekiant skatinti konkurenciją, kurią tokios uždaros mokėjimo sistemos gali sudaryti įsteigtoms pagrindinėms mokėjimo sistemoms, būtų netikslinga trečiosioms šalims suteikti prieigą prie tų uždarų privačių mokėjimo sistemų. <…>“
5 Direktyvos 2015/2366 I skyriuje „Dalykas, taikymo sritis ir apibrėžtys“ esančio 1 straipsnio „Dalykas“ 1 dalyje numatyta:
„Šioje direktyvoje nustatomos taisyklės, pagal kurias valstybės narės nustato šias mokėjimo paslaugų teikėjų kategorijas:
a) kredito įstaigos, kaip apibrėžta [2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 575/2013 dėl prudencinių reikalavimų kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms ir kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 648/2012 (OL L 176, 2013, p. 1)] 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte, įskaitant jų filialus, kaip apibrėžta to reglamento 4 straipsnio 1 dalies 17 punkte, esančius Sąjungoje, neatsižvelgiant į tai, ar tų filialų pagrindinės buveinės yra Sąjungoje, ar, remiantis [2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/36/ES dėl galimybės verstis kredito įstaigų veikla ir dėl riziką ribojančios kredito įstaigų ir investicinių įmonių priežiūros, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2002/87/EB ir panaikinamos direktyvos 2006/48/EB bei 2006/49/EB (OL L 176, 2013, p. 338)][,] 47 straipsniu ir nacionaline teise, už Sąjungos ribų;
b) elektroninių pinigų įstaigos, kaip apibrėžta Direktyvos [2009/110], 2 straipsnio 1 punkte, įskaitant pagal tos direktyvos 8 straipsnį ir nacionalinę teisę tų įstaigų filialus, kai tokie filialai yra Sąjungoje, o jų pagrindinės buveinės yra už Sąjungos ribų, kiek tų filialų teikiamos mokėjimo paslaugos yra susijusios su elektroninių pinigų išleidimu;
c) pašto žiro įstaigos, pagal nacionalinę teisę turinčios teisę teikti mokėjimo paslaugas;
d) mokėjimo įstaigos;
e) [Europos Centrinis Bankas (ECB)] ir nacionaliniai centriniai bankai, kai jie veikia ne kaip pinigų institucija ar kitos viešosios valdžios institucijos;
f) valstybės narės ar jų regionų arba vietos valdžios institucijos, kai jos veikia ne kaip viešosios valdžios institucijos.“
6 Direktyvos 2015/2366 4 straipsnis „Apibrėžtys“ suformuluotas taip:
„Šioje direktyvoje:
<…>
3) mokėjimo paslauga – viena ar daugiau I priede nurodytų rūšių verslo veikla;
4) mokėjimo įstaiga – juridinis asmuo, kuriam pagal 11 straipsnį buvo išduotas leidimas teikti ir vykdyti mokėjimo paslaugas visoje Sąjungoje;
<…>
7) mokėjimo sistema – lėšų pervedimo sistema, turinti formalią standartizuotą mokėjimo operacijų apdorojimo, tarpuskaitos ir (arba) atsiskaitymų tvarką bei bendras taisykles;
<…>
11) mokėjimo paslaugų teikėjas – 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta įstaiga arba pagal 32 ar 33 straipsnį išimtimi besinaudojantis fizinis ar juridinis asmuo;
<…>
38) tarpininkas – fizinis arba juridinis asmuo, kuris teikdamas mokėjimo paslaugas veikia mokėjimo įstaigos vardu;
<…>
40) grupė – grupė įmonių, kurios viena su kita yra susijusios santykiais, nurodytais [2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/34/ES dėl tam tikrų rūšių įmonių metinių finansinių ataskaitų, konsoliduotųjų finansinių ataskaitų ir susijusių pranešimų, kuria iš dalies keičiama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/43/EB ir panaikinamos Tarybos direktyvos 78/660/EEB ir 83/349/EEB (OL L 182, 2013, p. 19)][,] 22 straipsnio 1, 2 arba 7 dalyje, arba įmonių, kaip apibrėžta 2014 m. sausio 7 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) Nr. 241/2014[, kuriuo papildomos Reglamento (ES) Nr. 575/2013 nuostatos, susijusios su įstaigų nuosavų lėšų reikalavimų techniniais reguliavimo standartais (OL L 74, 2014, p. 8)] 4, 5, 6 ir 7 straipsniuose, kurios viena su kita yra susijusios santykiais, nurodytais [Reglamento Nr. 575/2013] 10 straipsnio 1 dalyje ar 113 straipsnio 6 dalyje arba 7 dalyje;
<…>
47) mokėjimo priemonės prekės ženklas – fizinis ar skaitmeninis pavadinimas, terminas, ženklas, simbolis ar jų derinys, pagal kurį galima nustatyti mokėjimo kortelių schemą, kurioje vykdomos kortele grindžiamos mokėjimo operacijos;
<…>“
7 Direktyvos 2015/2366 II antraštinės dalies „Mokėjimo paslaugų teikėjai“ I skyriuje „Mokėjimo įstaigos“ yra 11 straipsnis „Leidimo išdavimas“. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta:
„Valstybės narės reikalauja, kad įmonės, išskyrus nurodytas 1 straipsnio 1 dalies a, b, c, e ir f punktuose ir išskyrus pagal 32 ar 33 straipsnį išimtimi besinaudojančius fizinius ar juridinius asmenis, ketinančios teikti mokėjimo paslaugas, prieš pradėdamos teikti mokėjimo paslaugas gautų leidimą vykdyti mokėjimo įstaigos veiklą. <…>“
8 Šios direktyvos II antraštinės dalies 2 skyriuje „Bendros nuostatos“ yra 35 straipsnis „Teisė naudotis mokėjimo sistemomis“. Šiame straipsnyje nustatyta:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad leidimą turinčių arba registruotų mokėjimo paslaugų teikėjų, kurie yra juridiniai asmenys, teisę naudotis mokėjimo sistemomis reglamentuojančios taisyklės būtų objektyvios, nediskriminuojančios ir proporcingos ir kad jos nevaržytų šios teisės daugiau[,] nei būtina siekiant apsisaugoti nuo konkrečios rizikos, pvz., atsiskaitymo, veiklos bei verslo rizikos, ir užtikrinti mokėjimo sistemos finansinį ir veiklos stabilumą.
Mokėjimo sistemos mokėjimo paslaugų teikėjams, mokėjimo paslaugų vartotojams ar kitoms mokėjimo sistemoms nenustato nė vieno iš šių reikalavimų:
a) veiksmingą dalyvavimą kitose mokėjimo sistemose ribojančių taisyklių;
b) leidimą turinčius mokėjimo paslaugų teikėjus arba registruotus mokėjimo paslaugų teikėjus diskriminuojančių taisyklių, susijusių su dalyvių teisėmis, pareigomis ir teisėmis į turtą;
c) apribojimų institucinio statuso pagrindu.
2. 1 dalis netaikoma:
<…>
b) mokėjimo sistemoms, kuriose dalyvauja tik mokėjimo paslaugų teikėjai, priklausantys grupei.
<…>“
9 Direktyvos 2015/2366 I priede „Mokėjimo paslaugos“ išvardyta šios direktyvos 4 straipsnio 3 punkte nurodyta veikla, todėl ji laikoma „mokėjimo paslaugomis“, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą.
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
10 Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad American Express yra tarptautinių paslaugų bendrovė, kuri su savo konsoliduotomis patronuojamosiomis bendrovėmis teikia mokėjimo, kelionių, keitimo ir lojalumo programų paslaugas vartotojams ir įmonėms. Ji taip pat vykdo kortelių išleidimo ir jų paslaugų veiklą visame pasaulyje, įskaitant Europos Sąjungą. American Express kartu su patronuojamosiomis bendrovėmis valdo American Express mokėjimo kortelių schemą (toliau – Amex), kuri yra trišalių mokėjimo kortelių schema. Ši schema sudarė kelių prekių ženklų naudojimo ir paslaugų teikimo sutartis Sąjungoje, todėl, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo atsakymą į klausimą dėl Direktyvos 2015/2366 35 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punkto išaiškinimo, jai gali būti taikomos pareigos teisių naudotis mokėjimo sistemomis suteikimo srityje, numatytos minėtos direktyvos 35 straipsnio 1 dalyje.
11 Nacionalinė institucija valdo Her Majesty’s Treasury (Valstybės iždas, Jungtinė Karalystė). Šiai institucijai galiausiai tenka atsakomybė įvykdyti Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės įsipareigojimus, susijusius su Direktyvos 2015/2366 taikymu, vykdymu ir įgyvendinimu bet kokia kita forma.
12 American Express paprašė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo leisti pareikšti ieškinį dėl „[nacionalinės institucijos] ketinimo ir (arba) pareigos taikyti, vykdyti arba bet kokia kita forma įgyvendinti [Direktyvos 2015/2366] 35 straipsnio 1 dalį, kiek joje numatyta kelių prekių ženklų naudojimo ir (arba) tarpininkavimo sąlyga“, teisėtumo kontrolės (judicial review). Šis teismas davė prašomą leidimą.
13 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2015/2366 35 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punktą reikia aiškinti taip, kad trišalė mokėjimo kortelių schema, kuri sudarė kelių prekių ženklų naudojimo arba tarpininkavimo sutartis, atleidžiama nuo šios direktyvos 35 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų teisių naudotis mokėjimo sistemomis suteikimo srityje. Konkrečiai kalbant, anot šio teismo, remiantis minėtos direktyvos 52 konstatuojamąja dalimi negalima pateikti aiškaus atsakymo į šį klausimą.
14 Be to, anot šio teismo, jeigu Teisingumo Teismas nuspręs, kad šie reikalavimai taikomi trišalėms mokėjimo kortelių schemoms, kurios sudarė kelių prekių ženklų naudojimo arba tarpininkavimo sutartis, tuomet bus būtina priimti sprendimą dėl American Express argumento, pagal kurį Direktyvos 2015/2366 35 straipsnio 1 dalis negalioja dėl motyvavimo trūkumų, akivaizdžios vertinimo klaidos ir proporcingumo principo pažeidimo.
15 Šiomis aplinkybėmis High Court of Justice (England & Wales), Queen’s Bench Division (Administrative Court) (Aukštojo teismo (Anglija ir Velsas) Karalienės suolo skyrius (administracinių bylų kolegija), Jungtinė Karalystė) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar mokėjimo sistemai, kuriai Direktyvos [2015/2366] 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga teisių naudotis mokėjimo sistemomis suteikimo srityje kitais atvejais nebūtų taikoma, pagal [šios direktyvos] 35 straipsnio 2 dalies b punktą šis įpareigojimas pradedamas taikyti: i) kai ji sudaro kelių prekių ženklų naudojimo sutartis su kelių prekių ženklų naudojimo partneriais, kurie patys toje sistemoje neteikia mokėjimo paslaugų, susijusių su keliais prekių ženklais pažymėtu produktu, ir (arba) ii) kai ji naudojasi tarpininko paslaugomis ir teikiant mokėjimo paslaugas tarpininkas veikia jos vardu?
2. Jeigu atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas, ar minėtos direktyvos 35 straipsnio 1 dalis negalioja tokios apimties, kuri joje nustatyta, kad mokėjimo sistemoms, kurios yra sudariusios tokias sutartis, turi galioti pareiga teisių naudotis mokėjimo sistemomis suteikimo srityje, remiantis tuo, kad:
a) nenurodyti motyvai, kaip reikalaujama pagal SESV 296 straipsnį;
b) padaryta akivaizdi vertinimo klaida ir (arba)
c) pažeistas proporcingumo principas?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo
16 Europos Parlamentas, Europos Sąjungos Taryba ir Europos Komisija teigia, kad visas prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas, nes, pirma, nėra realaus ginčo tarp šalių, antra, savo sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nacionalinis teismas nepateikia minimalios būtinos informacijos, nes jame nenurodoma reikšmingų faktinių aplinkybių ir priežasčių, dėl kurių kilo abejonių dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų nuostatų aiškinimo ir galiojimo, ir, trečia, ieškinio, kuriuo siekiama patikrinti nacionalinės institucijos „ketinimo ir (arba) pareigos“ įgyvendinti šias nuostatas teisėtumą, pareiškimas pagrindinėje byloje yra būdas apeiti SESV įtvirtintą teisių gynimo priemonių teisme sistemą susiklosčius tokioms aplinkybėms, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje.
17 Pirmiausia reikia priminti, kad tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, turi įvertinti, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimu arba galiojimu (2015 m. birželio 16 d. Sprendimo Gauweiler ir kt., C‑62/14, EU:C:2015:400, 24 punktas).
18 Tuo remiantis reikia daryti išvadą, kad klausimams dėl Sąjungos teisės taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atmesti nacionalinio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą tik tuomet, kai akivaizdu, jog prašomas Europos Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimas arba galiojimo vertinimas nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis arba dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismas neturi faktinės arba teisinės informacijos, būtinos naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (2015 m. birželio 16 d. Sprendimo Gauweiler ir kt., C‑62/14, EU:C:2015:400, 25 punktas).
19 Pirma, dėl pagrindinės bylos realumo pažymėtina, kad savo ieškiniu American Express prašo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo patikrinti nacionalinės institucijos „ketinimo ir (arba) pareigos“ taikyti arba įgyvendinti ginčijamas nuostatas teisėtumą. Šiuo klausimu iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šalys pagrindinėje byloje ginčijasi dėl ieškinio pagrįstumo. Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išspręsti šį ginčą ir mano, kad yra tikras šalių pagrindinėje byloje nesutarimas dėl minėtos direktyvos atitinkamų nuostatų aiškinimo ir galiojimo, nėra akivaizdu, jog pagrindinė byla nėra reali (pagal analogiją žr. 2002 m. gruodžio 10 d. British American Tobacco (Investments) ir Imperial Tobacco, C‑491/01, EU:C:2002:741, 36 ir 38 punktus ir 2016 m. gegužės 4 d. Sprendimo Pillbox 38, C‑477/14, EU:C:2016:324, 17 punktą).
20 Be to, argumentai, kuriais siekiama įrodyti pagrindinės bylos dirbtinumą ir kurie pagrįsti tuo, kad nėra jokio nacionalinės valdžios institucijos akto arba neveikimo, dėl kurio būtų galima pareikšti ieškinį dėl teisėtumo kontrolės, yra pagrįsti ieškinio pagrindinėje byloje priimtinumo kritika ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo faktinių aplinkybių vertinimu siekiant taikyti nacionalinėje teisėje įtvirtintus kriterijus. Taigi Teisingumo Teismas neprivalo nei ginčyti šio vertinimo, kuris šiame procese priskirtinas nacionalinio teismo kompetencijai, nei patikrinti, ar sprendimas dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą buvo priimtas pagal nacionalines organizavimo ir teisminių procedūrų taisykles. Todėl šių argumentų nepakanka šio sprendimo 18 punkte nurodytai svarbos prezumpcijai paneigti (pagal analogiją žr. 2015 m. birželio 16 d. Sprendimo Gauweiler ir kt., C‑62/14, EU:C:2015:400, 26 punktą).
21 Antra, dėl argumento, pagal kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodė nei reikšmingų faktinių aplinkybių, nei priežasčių, dėl kurių jam kilo abejonių dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų nuostatų aiškinimo ir galiojimo, pažymėtina, kad pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnio a punktą kiekviename prašyme priimti prejudicinį sprendimą turi būti „trumpai išdėstomas ginčo dalykas ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikiančio teismo nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės ar bent jau išdėstomi faktai, kuriais grindžiami klausimai“.
22 Šiuo klausimu tam, kad valstybės narės ir kiti suinteresuotieji asmenys galėtų pateikti savo pastabas pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį ir veiksmingai dalyvauti procese šiame teisme, pakanka, kad iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą būtų aiškus pagrindinės bylos dalykas ir kylančios pagrindinės Sąjungos teisės sistemos problemos (2009 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Liga Portuguesa de Futebol Profissional ir Bwin International, C‑42/07, EU:C:2009:519, 41 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
23 Nagrinėjamu atveju iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Amex sudaro vien grupei priklausantys mokėjimo paslaugų teikėjai, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2015/2366 35 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punktą, todėl tikėtina, kad jiems taikoma šioje nuostatoje numatyta išimtis. Iš šio sprendimo taip pat matyti, kad Amex sudarė kelias prekių ženklų naudojimo ir paslaugų teikimo sutartis Sąjungoje, dėl kurių (atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą dėl išaiškinimo) ji gali netekti teisės pasinaudoti minėta nuostata ir tokiu atveju jai būtų taikomi naudojimosi mokėjimo sistemomis reikalavimai, numatyti šios direktyvos 35 straipsnio 1 dalyje.
24 Taigi sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą trumpai, bet tiksliai nurodyta pagrindinės bylos, kurios baigtis, anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, priklauso nuo šių nuostatų aiškinimo ir galiojimo, kilmė ir pobūdis. Darytina išvada, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pakankamai apibrėžė faktines ir teisines aplinkybes, kuriomis pateiktas jo prašymas išaiškinti Sąjungos teisę, kad Teisingumo Teismas galėtų naudingai atsakyti į šį prašymą (pagal analogiją žr. 2016 m. liepos 7 d. Sprendimo Genentech, C‑567/14, EU:C:2016:526, 27 punktą).
25 Kalbant apie tai, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pakankamai nurodė priežastis, dėl kurių kelia klausimą dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų nuostatų aiškinimo ir galiojimo, pažymėtina, jog vadovaujantis bendradarbiavimo siekiu, kuris turi vyrauti procese dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, iš tikrųjų būtina, kad nacionalinis teismas savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodytų aiškias priežastis, kodėl mano, kad atsakymas į jo klausimus dėl tam tikrų Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo ar galiojimo yra reikalingas ginčui išspręsti (šiuo klausimu žr. 2016 m. gegužės 4 d. Sprendimo Pillbox 38, C‑477/14, EU:C:2016:324, 24 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
26 Taigi svarbu, kad nacionalinis teismas visų pirma nurodytų konkrečias priežastis, paskatinusias jį iškelti klausimą dėl tam tikrų Sąjungos teisės nuostatų aiškinimo ar galiojimo, ir pateiktų negaliojimo motyvus, į kuriuos, kaip jis mano, būtų galima atitinkamai atsižvelgti. Toks reikalavimas taip pat įtvirtintas Procedūros reglamento 94 straipsnio c punkte (šiuo klausimu žr. 2016 m. gegužės 4 d. Sprendimo Pillbox 38, C‑477/14, EU:C:2016:324, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
27 Nagrinėjamu atveju prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateikdamas dalį American Express ir MasterCard Europe SA nurodytų argumentų šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymėjo, kad neaišku, kaip aiškinti kai kurias Direktyvos 2015/2366 nuostatas. Be to, jis nurodė, kad Teisingumo Teismui, kai jis aiškins tas nuostatas, gali tekti priimti sprendimą dėl American Express nurodytų motyvų, susijusių su negaliojimu.
28 Darytina išvada, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ne tik mano, jog dėl šalių pagrindinėje byloje pateiktų argumentų kyla klausimas dėl aiškinimo ir atsakymas į jį yra neaiškus, bet ir atkreipia dėmesį į tai, kad American Express motyvams dėl negaliojimo, kurie pakartoti sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, gali būti pritarta.
29 Trečia, dėl argumento, pagal kurį ieškinio, kuriuo siekiama patikrinti nacionalinės institucijos „ketinimo ir (arba) pareigos“ taikyti ar įgyvendinti Direktyvą 2015/2366 teisėtumą, pareiškimas pagrindinėje byloje yra būdas apeiti SESV įtvirtintą teisių gynimo priemonių teisme sistemą, kai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, minėta nacionalinė institucija nesiėmė jokių priemonių prieš Amex ir kai ji tik nurodė, jog neprieštarauja, kad būtų pateiktas ieškinys pagrindinėje byloje, primintina, kad Teisingumo Teismas jau pripažino priimtinais kelis prašymus priimti prejudicinį sprendimą, kurie buvo pateikti dėl antrinės teisės aktų išaiškinimo ir (arba) galiojimo pareiškus ieškinį dėl teisėtumo kontrolės, visų pirma bylose, kuriose priimtas 2002 m. gruodžio 10 d. Sprendimas British American Tobacco (Investments) ir Imperial Tobacco (C‑491/01, EU:C:2002:741), 2008 m. birželio 3 d. Sprendimas Intertanko ir kt. (C‑308/06, EU:C:2008:312), 2010 m. liepos 8 d. Sprendimas Afton Chemical (C‑343/09, EU:C:2010:419), 2016 m. gegužės 4 d. Sprendimas Pillbox 38 (C‑477/14, EU:C:2016:324) ir 2016 m. gegužės 4 d. Sprendimas Philip Morris Brands ir kt. (C‑547/14, EU:C:2016:325).
30 Be to, privačių asmenų galimybė ginčyti visuotinai taikomo Sąjungos akto galiojimą nacionaliniuose teismuose nesiejama su sąlyga, kad minėtas aktas būtų iš tikrųjų įgyvendintas pagal nacionalinę teisę nustatytomis taikymo priemonėmis. Šiuo atžvilgiu pakanka, kad nacionalinis teismas nagrinėtų realų ginčą, kuriame netiesiogiai kyla tokio akto galiojimo klausimas. Taigi ši sąlyga pagrindinėje byloje yra įvykdyta, kaip tai matyti iš šio sprendimo 14, 19, 20, 27 ir 28 punktų (pagal analogiją žr. 2002 m. gruodžio 10 d. Sprendimo British American Tobacco (Investments) ir Imperial Tobacco, C‑491/01, EU:C:2002:741, 40 punktą; 2015 m. birželio 16 d. Sprendimo Gauweiler ir kt., C‑62/14, EU:C:2015:400, 29 punktą; 2016 m. gegužės 4 d. Sprendimo Pillbox 38, C‑477/14, EU:C:2016:324, 19 punktą ir 2016 m. gegužės 4 d. Sprendimo Philip Morris Brands ir kt., C‑547/14, EU:C:2016:325, 35 punktą).
31 Tokiomis aplinkybėmis neatrodo, kad ieškiniu pagrindinėje byloje siekiama apeiti SESV įtvirtintas teisių gynimo priemones.
32 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad sprendimas dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.
Dėl pirmojo klausimo
33 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar Direktyvos 2015/2366 35 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punktas turi būti aiškinamas taip, kad trišalei mokėjimo kortelių schemai, kuri sudarė kelių prekių ženklų naudojimo sutartį su kelių prekių ženklų naudojimo partneriu, kuris pats minėtoje schemoje neteikia mokėjimo paslaugų, kiek tai susiję su keliais prekių ženklais pažymėtais produktais, arba kuri naudojasi tarpininko paslaugomis mokėjimo paslaugoms teikti, netaikoma šioje nuostatoje numatyta išimtis, todėl jai taikomi šios direktyvos 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai.
34 Pirmiausia primintina, kad pagal Direktyvos 2015/2366 35 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą „valstybės narės užtikrina, kad leidimą turinčių arba registruotų mokėjimo paslaugų teikėjų, kurie yra juridiniai asmenys, teisę naudotis mokėjimo sistemomis reglamentuojančios taisyklės būtų objektyvios, nediskrimin[acinės] ir proporcingos ir kad jos nevaržytų šios teisės daugiau, nei būtina siekiant apsisaugoti nuo konkrečios rizikos, [pavyzdžiui], atsiskaitymo, veiklos [ir] verslo rizikos, ir užtikrinti mokėjimo sistemos finansinį ir veiklos stabilumą“. Be to, šios direktyvos 35 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nustatyti reikalavimai, kurių mokėjimo sistemos jokiu atveju negali taikyti mokėjimo paslaugų teikėjams, mokėjimo paslaugų vartotojams ar kitoms mokėjimo sistemoms.
35 Direktyvos 2015/2366 35 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punkte nurodyta, kad jos 35 straipsnio 1 dalis netaikoma „mokėjimo sistemoms, kuriose dalyvauja tik mokėjimo paslaugų teikėjai, priklausantys grupei“. Šios direktyvos 4 straipsnio 40 punkte sąvoka „grupė“ apibrėžiama kaip „grupė įmonių, kurios viena su kita yra susijusios santykiais, nurodytais Direktyvos [2013/34] 22 straipsnio 1, 2 arba 7 dalyje, arba įmonių, kaip apibrėžta Deleguotojo reglamento [Nr. 241/2014] 4, 5, 6 ir 7 straipsniuose, kurios viena su kita yra susijusios santykiais, nurodytais Reglamento [Nr. 575/2013] 10 straipsnio 1 dalyje ar 113 straipsnio 6 dalyje arba 7 dalyje“.
36 Kaip priminta šio sprendimo 23 punkte, neginčijama, kad trišalėje mokėjimo kortelių schemoje, kaip Amex, dalyvauja tik mokėjimo paslaugų teikėjai, priklausantys grupei, kaip tai suprantama pagal pirmesnį punktą.
37 Darytina išvada, kad tokiai trišalei mokėjimo kortelių schemai netaikomi naudojimosi mokėjimo sistemomis reikalavimai, numatyti Direktyvos 2015/2366 35 straipsnio 1 dalyje, jeigu jos veikloje nedalyvauja tretieji asmenys taip, jog ji nebegalėtų būti laikoma sudaryta tik iš mokėjimo paslaugų teikėjų, priklausančių grupei, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 35 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punktą.
38 Nagrinėjamu atveju American Express teigia, kad Direktyvos 2015/2366 35 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punktas turi būti aiškinamas taip, kad vien dėl to, jog trišalė mokėjimo kortelių schema sudarė kelių prekių ženklų naudojimo ir tarpininkavimo sutartis, jai neturi būti taikomi reikalavimai teisių naudotis mokėjimų sistemomis suteikimo srityje. Iš tiesų, kalbant apie kelių prekių ženklų naudojimo sutartis, pagal kurias kelių prekių ženklų naudojimo partneris neteikia jokios mokėjimo paslaugos, schema išlieka vienintelė kortelių išleidėja ir vienintelė šias korteles naudojant atliktų operacijų paslaugų teikėja. Be to, naudojimasis tarpininku mokėjimo paslaugoms teikti nekeičia mokėjimo paslaugų teikėjo tapatybės mokėjimo kortelių schemoje. Taigi tik tuo atveju, kai trišalė mokėjimo kortelių schema išduoda leidimą papildomam paslaugų teikėjui šioje sistemoje, bus taikomi minėtai sistemai nustatyti reikalavimai teisių naudotis šia sistema suteikimo srityje.
39 MasterCard Europe, atvirkščiai, teigia, kad vien dėl to, jog trišalė mokėjimo kortelių schema naudojasi kelių prekių ženklų naudojimo partnerio arba tarpininko paslaugomis, taikomi reikalavimai teisių naudotis mokėjimo sistema suteikimo srityje, nes ši sistema nebegali būti laikoma patenkančia į Direktyvos 2015/2366 35 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punkte įtvirtintą išimtį.
40 Šiuo klausimu primintina, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, aiškinant Sąjungos teisės nuostatą, reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kurio dalis ji yra, tikslus (2017 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑616/15, EU:C:2017:721, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
41 Pirma, iš Direktyvos 2015/2366 35 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punkto teksto matyti, kad dėl to, jog toje pačioje mokėjimo sistemoje dalyvauja mokėjimo paslaugų teikėjas, nepriklausantis tai pačiai grupei, šiai sistemai netaikoma šioje nuostatoje numatyta išimtis, todėl jai taikomi šios direktyvos 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimai teisių naudotis mokėjimo sistema suteikimo srityje.
42 Iš Direktyvos 2015/2366 4 straipsnio 11 punkto matyti, kad mokėjimo paslaugų teikėjas apibrėžiamas kaip „[šios direktyvos] 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta įstaiga arba pagal [jos] 32 ar 33 straipsnį išimtimi besinaudojantis fizinis ar juridinis asmuo“. Minėto 1 straipsnio 1 dalyje išskiriamos 6 mokėjimo paslaugų teikėjų kategorijos, t. y. tam tikros kredito įstaigos, elektroninių pinigų įstaigos, kaip jos suprantamos pagal Direktyvos 2009/110 2 straipsnio 1 punktą, pašto žiro įstaigos, pagal nacionalinę teisę turinčios teisę teikti mokėjimo paslaugas, mokėjimo įstaigos, ECB ir nacionaliniai centriniai bankai, kai jie veikia ne kaip pinigų institucija ar kitos viešosios valdžios institucijos, ir valstybės narės ar jų regionų arba vietos valdžios institucijos, kai jos veikia ne kaip viešosios valdžios institucijos. Kalbant apie 32 ir 33 straipsnius, reikia pasakyti, kad juose numatytos tam tikros išimtys tam tikras mokėjimo paslaugas teikiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims.
43 Kalbant apie tai, ar kelių prekių ženklų naudojimo partneris arba tarpininkas patenka į sąvoką „mokėjimo paslaugų teikimas“, kaip antai priminta pirmesniame punkte, iš tiesų, pirma, sąvoka „kelių prekių ženklų naudojimas“ neapibrėžta Direktyvoje 2015/2366. Vis dėlto iš šios direktyvos 2 konstatuojamosios dalies matyti, kad peržiūrėta Sąjungos teisinė sistema, susijusi su mokėjimo paslaugomis, buvo papildyta Reglamentu 2015/751. Be to, iš tos pačios direktyvos 6 konstatuojamosios dalies matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė užtikrinti nuoseklų su mokėjimo paslaugomis susijusių teisės aktų sistemos taikymą visoje Sąjungoje.
44 Taigi pagal Reglamento 2015/751 2 straipsnio 32 punktą kelių prekių ženklų naudojimas apibrėžiamas kaip „bent vieno mokėjimo priemonės prekės ženklo ir bent vieno ne mokėjimo priemonės prekės ženklo naudojimas toje pačioje kortele grindžiamoje mokėjimo priemonėje“. Sąvoka „mokėjimo priemonės prekės ženklas“ apibrėžta šio reglamento 2 straipsnio 30 punkte ir Direktyvos 2015/2366 4 straipsnio 47 punkte kaip „fizinis ar skaitmeninis pavadinimas, terminas, ženklas, simbolis ar jų derinys, pagal kurį galima nustatyti mokėjimo kortelių schemą, pagal kurią vykdomos kortele grindžiamos mokėjimo operacijos“.
45 Antra, sąvoka „tarpininkas“ apibrėžta Direktyvos 2015/2366 4 straipsnio 38 punkte kaip „fizinis arba juridinis asmuo, kuris teikdamas mokėjimo paslaugas veikia mokėjimo įstaigos vardu“. Kaip matyti iš šio sprendimo 42 punkto, mokėjimo įstaigas sudaro viena iš šešių mokėjimo paslaugų teikėjų kategorijų, išvardytų šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje.
46 Vadinasi, iš sąvokų „kelių prekių ženklų naudojimas“ ir „tarpininkas“ apibrėžčių negalima daryti išvados, kad kelių prekių ženklų naudojimo partneris arba tarpininkas būtinai yra mokėjimo paslaugų teikėjas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2015/2366 4 straipsnio 11 punktą.
47 Taigi reikia konstatuoti, kad iš Direktyvos 2015/2366 35 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punkto teksto aiškiai nematyti, kad dėl to, jog mokėjimo sistema, kurią sudaro tik vienai grupei priklausantys mokėjimo paslaugų teikėjai, pasinaudojo kelių prekių ženklų naudojimo partnerio arba tarpininko paslaugomis, minėta sistema būtinai praranda teisę naudotis šioje nuostatoje įtvirtina išimtimi. Taigi, jeigu Sąjungos teisės aktų leidėjas būtų norėjęs apriboti minėtos nuostatos taikymo sritį tokiais atvejais, jis tai būtų galėjęs aiškiai numatyti (pagal analogiją žr. 2009 m. kovo 19 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑275/07, EU:C:2009:169, 99 punktą).
48 Antra, kalbant apie Direktyvos 2015/2366 35 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punkto kontekstą, primintina, kad šios direktyvos 35 straipsniu siekiama, kaip tai matyti iš jo 1 dalies pirmos pastraipos, reglamentuoti, be kita ko, teisės naudotis mokėjimo sistemomis suteikimo leidimą turintiems arba registruotiems mokėjimo paslaugų teikėjams sąlygas. Taigi tokį tikslą atitinka minėto 35 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punkto aiškinimas, pagal kurį trišalei mokėjimo kortelių schemai, kuri pasirinko plėstis įtraukdama į savo veiklą mokėjimo paslaugų teikėjus, kurie nepriklauso grupei, taikomi reikalavimai teisių naudotis mokėjimo sistemomis suteikimo srityje, išvardyti minėtos direktyvos 35 straipsnio 1 dalyje.
49 Žinoma, Direktyvos 2015/2366 52 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad sistemos, kuriose vienas paslaugų teikėjas užtikrina įgyvendinimą ir veikimą, „apima trijų šalių schemas, pavyzdžiui, trijų šalių kortelių schemas, jei jos niekada neveikia kaip de facto keturių šalių kortelių schemos, pavyzdžiui, pasikliaudamos licencijų turėtojais, tarpininkais ar kelių prekių ženklų naudojimo partneriais“.
50 Vis dėlto, atvirkščiai, negu teigia MasterCard Europe, šia konstatuojamąja dalimi negalima pateisinti aiškinimo, pagal kurį dėl trišalės mokėjimo kortelių schemos sudarytų kelių prekių ženklų naudojimo arba tarpininkavimo sutarčių būtinai ši schema nepatenka į Direktyvos 2015/2366 35 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punkto taikymo sritį.
51 Šiuo klausimu primintina, kad nors Sąjungos antrinės teisės akto konstatuojamoji dalis ir gali padėti aiškinti dėl teisės normos pateiktiną išaiškinimą, ji pati negali būti tokia norma (šiuo klausimu žr. 1989 m. liepos 13 d. Sprendimo Casa Fleischhandel, 215/88, EU:C:1989:331, 31 punktą).
52 Bet kokiu atveju, kaip iš esmės teigia Komisija, niekas nei Direktyvos 2015/2366 52 konstatuojamojoje dalyje, nei, beje, kitose šios direktyvos nuostatose neprieštarauja tam, kad jos 35 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punktas būtų aiškinamas taip, jog tuo atveju, kai mokėjimo kortelių schema pasinaudoja kelių prekių ženklų naudojimo partnerio arba tarpininko paslaugomis, yra būtina, kad kelių prekių ženklų naudojimo partneris arba tarpininkas būtų mokėjimo paslaugų teikėjas arba kad jo vaidmenį šioje schemoje būtų galima prilyginti tokiam teikėjui, tam, jog minėta schema nebebūtų laikoma tokia, kurią sudaro tik grupei priklausantys mokėjimo paslaugų teikėjai, kaip tai suprantama pagal pastarąją nuostatą.
53 Iš tiesų pažymėtina, kad, pirma, šios direktyvos 52 konstatuojamosios dalies pirmame sakinyje numatyta, jog nuostatos, susijusios su teisės naudotis mokėjimo sistemomis suteikimu, neturėtų būti taikomos mokėjimo sistemoms, „kurias sukuria ir valdo vienas mokėjimo paslaugų teikėjas“, taip akcentuojant mokėjimo paslaugų teikėjų, kurie dalyvauja valdant atitinkamą sistemą, skaičių.
54 Antra, nors iš minėtos konstatuojamosios dalies matyti, kad mokėjimo kortelių schemos, kurios pasinaudoja kelių prekių ženklų naudojimo partnerių arba tarpininkų paslaugomis, gali būti laikomos veikiančiomis kaip keturšalės mokėjimo kortelių schemos, kuriose de facto dalyvauja keturios šalys, taip pat primintina, jog Reglamento 2015/751 2 straipsnio 17 punkte keturšalė mokėjimo schema apibrėžiama kaip „mokėjimo kortelių schema, kurioje kortele grindžiamos mokėjimo operacijos iš mokėtojo mokėjimo sąskaitos į gavėjo mokėjimo sąskaitą atliekam[os] tarpininkaujant schemai, išleidėjui (iš mokėtojo pusės) ir aptarnaujančiajam teikėjui (iš gavėjo pusės)“.
55 Vadinasi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 43 punkte, klasikinė keturšalė mokėjimo kortelių schema, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2015/2366, apibūdinama skirtingų mokėjimo paslaugų teikėjų, kurie teikia „aptarnaujančiojo teikėjo“ ir „išleidėjo“ paslaugas vykdant kortele grindžiamas mokėjimo operacijas, buvimu.
56 Taigi, konstatuotina, kad, kaip teigia Komisija, Direktyvos 2015/2366 52 konstatuojamojoje dalyje pateikti situacijų, kai trišalės mokėjimo kortelių schemos sudaro sutartis su tarpininkais arba kelių prekių ženklų naudojimo partneriais, pavyzdžiai tik iliustruoja būdus, kuriais šios schemos gali organizuoti savo veiklos santykius taip, jog praktiškai jos galėtų veikti kaip keturšalės mokėjimo kortelių schemos siekiant taikyti šioje direktyvoje numatytus reikalavimus teisių naudotis mokėjimo sistemomis suteikimo srityje.
57 Trečia, dėl Direktyva 2015/2366 siekiamų tikslų, kurių dalį sudaro pagrindinėje byloje nagrinėjamos nuostatos, primintina, kad pagal šios direktyvos 49 konstatuojamąją dalį „būtina, kad kiekvienas mokėjimo paslaugų teikėjas galėtų naudotis mokėjimo sistemų techninės infrastruktūros paslaugomis“ ir kad „siekiant visoje Sąjungoje užtikrinti vienodo požiūrio principą į skirtingų kategorijų leidimą turinčius mokėjimo paslaugų teikėjus, atsižvelgiant į jų licencijoje nurodytas sąlygas, būtina aiškiai išdėstyti taisykles, susijusias su galimybe naudotis mokėjimo sistemomis“.
58 Be to, Direktyvos 2015/2366 50 konstatuojamojoje dalyje pažymima, kad „turėtų būti numatyta nuostata dėl nediskriminavimo principo taikymo leidimą turinčioms mokėjimo įstaigoms ir kredito įstaigoms, kad visi vidaus rinkoje konkuruojantys mokėjimo paslaugų teikėjai galėtų tomis pačiomis sąlygomis naudotis tų mokėjimo sistemų techninės infrastruktūros paslaugomis“. Šioje konstatuojamojoje dalyje priduriama, kad „tikslinga numatyti nuostatas dėl skirtingų sąlygų taikymo leidimą turintiems mokėjimo paslaugų teikėjams ir išimtimi pagal [šią direktyvą] bei pagal Direktyvos [2009/110] 3 straipsnį besinaudojantiems mokėjimo paslaugų teikėjams, atsižvelgiant į jų atitinkamų prudencinių sistemų skirtumus“.
59 Galiausiai Direktyvos 2015/2366 52 konstatuojamojoje dalyje, be kita ko, nustatyta, kad siekiant skatinti konkurenciją, kurią tokios uždaros mokėjimo sistemos, kaip antai trijų šalių kortelių schemos, kurios niekada neveikia kaip de facto keturių šalių kortelių schemos, gali sudaryti įsteigtoms pagrindinėms mokėjimo sistemoms, būtų netikslinga trečiosioms šalims suteikti prieigą prie tų uždarų privačių mokėjimo sistemų.
60 Iš to, kas išdėstyta šio sprendimo 57–59 punktuose, matyti, kad Direktyvos 2015/2366 35 straipsnyje siekiama užtikrinti, kad iš esmės bet kuris mokėjimo paslaugų teikėjas turėtų teisę naudotis mokėjimo sistemų techninės infrastruktūros paslaugomis, kad visoje Sąjungoje būtų užtikrintas vienodas požiūris į skirtingas mokėjimo paslaugų teikėjų kategorijas. Iš tiesų, kaip taip pat matyti iš šių svarstymų, Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė užtikrinti, kad visi mokėjimo paslaugų teikėjai galėtų naudotis tokiomis paslaugomis tomis pačiomis sąlygomis, kad būtų išsaugota veiksminga konkurencija mokėjimų rinkoje.
61 Be to, iš šių svarstymų, ypač iš nurodytų šio sprendimo 58 ir 59 punktuose, matyti, kad nors iš esmės Direktyvos 2015/2366 35 straipsnio 1 dalyje numatyti reikalavimai teisių naudotis mokėjimo sistemomis suteikimo srityje turi suteikti galimybę kiekvienam mokėjimo paslaugų teikėjui joje nustatytomis sąlygomis naudotis mokėjimo sistemomis, Sąjungos teisės aktų leidėjas taip pat siekė numatyti skirtingą mokėjimo paslaugų teikėjų vertinimą, kai šis skirtingas vertinimas yra pateisinamas.
62 Konkrečiai kalbant apie uždaras trišales mokėjimo sistemas, iš šio sprendimo 59 punkto matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas manė esant tinkama jas atleisti nuo reikalavimų teisių naudotis mokėjimo sistemomis srityje tam, jog būtų paskatinta konkurencija tarp mokėjimo sistemų. Vis dėlto, kaip matyti ypač iš šio sprendimo 54–56 punktų, kai trišalė mokėjimo kortelių schema nusprendžia tapti atvira, pasinaudodama grupei nepriklausančio mokėjimo paslaugų teikėjo paslaugomis, jos veikla supanašėja į klasikinės keturšalės mokėjimo sistemos veiklą ir būtinybė paskatinti konkurenciją, kurią ji sukuria rinkoje, nebepateisina to, kad ši schema būtų atleista nuo reikalavimų teisių naudotis mokėjimo sistemomis suteikimo srityje.
63 Iš tiesų gali būti sunku pasiekti Direktyvos 2015/2366 tikslus, ypač jos 35 straipsnio 1 dalies tikslą užtikrinti vienodas konkurencijos sąlygas mokėjimo paslaugų teikimo srityje, jeigu trišalei mokėjimo kortelių schemai, kuri pasinaudoja trečiųjų asmenų, kurie turi mokėjimo paslaugų teikėjų statusą, kaip taip suprantama pagal šios direktyvos 4 straipsnio 11 punktą, arba kurių vaidmuo gali būti prilygintas tokių teikėjų vaidmeniui, paslaugomis, nebūtų taikomi minėtos direktyvos 35 straipsnio 1 dalyje numatyti reikalavimai teisių naudotis mokėjimo sistemomis suteikimo srityje.
64 Vadinasi, konstatuotina, kad tokie reikalavimai taikomi trišalei mokėjimo kortelių schemai, kuri sudarė kelių prekių ženklų naudojimo sutartis, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2015/751 2 straipsnio 32 punktą, kai atitinkamas kelių prekių ženklų naudojimo partneris yra mokėjimo paslaugų teikėjas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2015/2366 4 straipsnio 11 punktą, ir jie taip pat taikytini tuomet, kai minėtas partneris pats pagal šią sutartį neteikia jokios mokėjimo paslaugos, kiek tai susiję su keliais prekių ženklais pažymėtais produktais.
65 Be to, kai trišalė mokėjimo kortelių schema sudarė sutartį su tarpininku, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2015/2366 4 straipsnio 38 punktą, reikalavimai teisių naudotis mokėjimo sistemomis suteikimo srityje būtinai taikomi šiai schemai. Iš tiesų, kadangi, kaip buvo priminta šio sprendimo 45 punkte, šios direktyvos 4 straipsnio 38 punkte tarpininkas apibrėžiamas kaip „fizinis arba juridinis asmuo, kuris teikdamas mokėjimo paslaugas veikia mokėjimo įstaigos vardu“, ir kadangi todėl jis pats nebūtinai yra mokėjimo paslaugų teikėjas, jo vaidmuo bet kokiu atveju, atsižvelgiant į jo pobūdį, turi būti prilygintas mokėjimo paslaugų teikėjui.
66 Šiuo aiškinimu negalima abejoti remiantis MasterCard Europe argumentu, pagal kurį situacijos, kai trišalei mokėjimo kortelių schemai taikomi reikalavimai teisių naudotis mokėjimo sistema suteikimo srityje, turi būti tokios pačios, kurioms susiklosčius tokiai sistemai taikomos pareigos, susijusios su tarpbankiniais mokesčiais, pagal Reglamento 2015/751 1 straipsnio 5 dalį ir 2 straipsnio 18 punktą, dėl kurių apimties ir galiojimo buvo pateikti prejudiciniai klausimai byloje, kurioje priimtas šios dienos Sprendimas American Express (C‑304/16).
67 Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad, pirma, Reglamento 2015/751 1 straipsnio 5 dalies ir 2 straipsnio 18 punkto, kurie yra, be kita ko, susiję su situacijomis, kai trišalės mokėjimo kortelių schemos turi būti laikomos keturšalėmis mokėjimo kortelių schemomis siekiant taikyti šiame reglamente numatytas pareigas, įskaitant susijusias su tarpbankinių mokesčių viršutine riba, tekstas daug kuo skiriasi nuo Direktyvos 2015/2366 35 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punkto teksto.
68 Antra, nors iš tiesų dviem reikalavimų kategorijomis, kurios nurodytos šio sprendimo 66 punkte, siekiami tikslai yra panašūs tuo, jog jais siekiama, be kita ko, užtikrinti vienodą požiūrį į konkurentus ir veiksmingą konkurenciją mokėjimo rinkose, šių dviejų reikalavimų kategorijų pobūdis ir teisės aktai, kuriuose jie yra įtvirtinti, skiriasi.
69 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 2015/2366 35 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punktas turi būti aiškinamas taip, kad trišalei mokėjimo kortelių schemai, kuri sudarė kelių prekių ženklų naudojimo sutartį su kelių prekių ženklų naudojimo partneriu, taikoma šioje nuostatoje numatyta išimtis, todėl jai netaikomi šios direktyvos 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai, jeigu šis kelių prekių ženklų naudojimo partneris nėra mokėjimo paslaugų teikėjas ir neteikia mokėjimo paslaugų šioje schemoje, kiek tai susiję su keliais prekių ženklais pažymėtais produktais. Tačiau trišalei mokėjimo kortelių schemai, kuri pasinaudojo tarpininko paslaugomis mokėjimo paslaugoms teikti, netaikoma ši išimtis ir todėl jai taikomi minėto 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai.
Dėl antrojo klausimo
70 Antruoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar Direktyvos 2015/2366 35 straipsnis negalioja tiek, kiek jame numatyti reikalavimai teisių naudotis mokėjimo sistemomis suteikimo srityje, kurie taikomi trišalei mokėjimo kortelių schemai, kuri sudarė kelių prekių ženklų naudojimo sutartį su kelių prekių ženklų naudojimo partneriu, kuris pats neteikia mokėjimo paslaugų minėtoje schemoje, kiek tai susiję su keliais prekių ženklais pažymėtais produktais, arba kuri pasinaudojo tarpininko paslaugomis mokėjimo paslaugoms teikti.
71 Pirmiausia pažymėtina, kad Direktyvos 2015/2366 35 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punkto aiškinimas, koks pateiktas šio sprendimo 69 punkte, visiškai neatitinka, kalbant apie kelių prekių ženklų naudojimo sutartis, to aiškinimo, kuriuo remdamasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikia antrąjį prejudicinį klausimą.
72 Taigi atsižvelgiant į atsakymą į pirmąjį prejudicinį klausimą, į antrąjį klausimą reikia atsakyti tik atsižvelgiant į tai, kiek juo siekiama nustatyti, ar Direktyvos 2015/2366 35 straipsnis negalioja, nes šio straipsnio 1 dalyje numatyti reikalavimai taikomi trišalei mokėjimo kortelių schemai, kuri pasinaudojo tarpininko paslaugomis mokėjimo paslaugoms teikti.
Dėl pareigos motyvuoti nesilaikymo
73 Dėl motyvavimo pareigos reikia priminti, kad, remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, nors pagal SESV 296 straipsnio 2 dalį reikalaujami Sąjungos akto motyvai turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti institucijos, kuri priėmė nagrinėjamą aktą, argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtos priemonės pagrindimą, o Teisingumo Teismas – vykdyti priežiūrą, vis dėlto nereikalaujama, kad motyvai atspindėtų visas reikšmingas faktines ir teisines aplinkybes. Be to, pareigą motyvuoti laikymąsi reikia vertinti atsižvelgiant ne tik į akto formuluotę, bet ir į jo kontekstą, ir į atitinkamą klausimą reguliuojančių teisės normų visumą (2015 m. birželio 16 d. Sprendimo Gauweiler ir kt., C‑62/14, EU:C:2015:400, 70 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
74 Be to, Teisingumo Teismas ne kartą nusprendė, kad jeigu iš visuotinai taikomo akto galima nustatyti institucijos siekiamo tikslo esmę, būtų neproporcinga reikalauti konkrečiai nurodyti įvairių techninių pasirinkimų motyvus (2016 m. kovo 3 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑26/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2016:132, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
75 Nagrinėjamu atveju Direktyvos 2015/2366 49, 50 ir 52 konstatuojamosiose dalyse pakankamai aiškiai matyti, kodėl taikomi šios direktyvos 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimai trišalėms mokėjimo kortelių schemoms, kurios pasinaudojo grupei nepriklausančio mokėjimo paslaugų teikėjo paslaugomis schemai veikti arba trečiosios šalies, kurios vaidmuo gali būti prilygintas tokio teikėjo vaidmeniui, paslaugomis. Konkrečiai kalbant, kaip matyti iš šio sprendimo 60 punkto, iš šių konstatuojamųjų dalių išplaukia, jog 35 straipsnyje siekiama užtikrinti, kad iš esmės bet kuris mokėjimo paslaugų teikėjas turėtų teisę naudotis mokėjimo sistemų techninės infrastruktūros paslaugomis, kad visoje Sąjungoje būtų užtikrintas vienodas požiūris į skirtingas mokėjimo paslaugų teikėjų kategorijas, ir taip užtikrinti veiksmingą konkurenciją mokėjimo rinkose.
76 Be to, iš tų pačių konstatuojamųjų dalių matyti, kad nors iš esmės reikalavimais teisių naudotis mokėjimo sistemos paslaugomis suteikimo srityje turi būti leidžiama kiekvienam mokėjimo paslaugų teikėjui Direktyvoje 2015/2366 nustatytomis sąlygomis naudotis mokėjimo sistemų techninės infrastruktūros paslaugomis, Sąjungos teisės aktų leidėjas taip pat siekė numatyti skirtingą mokėjimo paslaugų teikėjų vertinimą, kai šis skirtingas vertinimas yra pateisinamas. Taigi nors Sąjungos teisės aktų leidėjas mano esant tinkama uždaroms trišalėms mokėjimo kortelių schemoms netaikyti šių reikalavimų teisių naudotis mokėjimo sistemomis suteikimo srityje tam, kad būtų paskatinta mokėjimo sistemų konkurencija, jis vis dėlto manė, jog kai trišalė mokėjimo kortelių schema pasirenka plėstis įtraukdama į savo veiklą mokėjimo paslaugų teikėjus, kurie nepriklauso grupei, arba trečiąją šalį, kurios vaidmuo gali būti prilygintas tokio teikėjo vaidmeniui, šios sistemos veikimas supanašėja į klasikinės keturšalės sistemos veikimą ir būtinybė skatinti minėtą konkurenciją nebepateisina to, kad joms būtų netaikomi minėti reikalavimai teisių naudotis mokėjimo sistemomis suteikimo srityje.
77 Be to, iš Direktyvos 2015/2366 52 konstatuojamosios dalies matyti uždarų išskirtinių trišalių mokėjimo kortelių schemų ir įprastų mokėjimo sistemų skirtumai ir šiais skirtumais paaiškinama, kodėl reikalavimų teisių naudotis mokėjimo sistemomis suteikimo srityje taikymas trišalėms mokėjimo kortelių schemoms yra pateisinamas tik kai dėl šių schemų veikimo jos nepatenka į šios direktyvos 35 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punkto taikymo sritį.
78 Darytina išvada, kad šio sprendimo 75 punkte nurodytose Direktyvos 2015/2366 nuostatose apibūdinama bendra situacija, dėl kurios Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė taikyti šios direktyvos 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus teisių naudotis mokėjimo sistemomis suteikimo srityje trišalėms mokėjimo kortelių schemoms, kurios sudarė tarpininkavimo sutartis, ir bendri tikslai, kurių siekiama šiuo sprendimu, ir taip suinteresuotiesiems asmenims suteikiama galimybė susipažinti su priimto sprendimo pagrindimu, o Teisingumo Teismui – vykdyti teisminę kontrolę pagal šio sprendimo 73 punkte primintą jurisprudenciją.
79 Šiomis aplinkybėmis pagal šio sprendimo 73 ir 74 punktuose primintą jurisprudenciją Sąjungos teisės aktų leidėjas neprivalėjo Direktyvoje 2015/2366 konkrečiai nurodyti priežasčių, kodėl kiekvienu atitinkamu atveju trišalei mokėjimo kortelių schemai taikomi reikalavimai teisių naudotis mokėjimo sistemomis suteikimo srityje.
80 Vadinasi, negalima manyti, kad Direktyvoje 2015/2366 yra motyvų šiuo klausimu trūkumas, dėl kurio negaliotų jos 35 straipsnis.
Dėl akivaizdžios vertinimo klaidos buvimo
81 Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėje byloje Direktyvos 2015/2366 35 straipsnio galiojimas ginčijamas remiantis tuo, kad padaryta akivaizdi vertinimo klaida tiek, kiek šio straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai teisių naudotis mokėjimo sistemomis suteikimo srityje taikomi trišalėms mokėjimo kortelių schemoms, kurios sudarė tarpininkavimo sutartis, nors Sąjungos teisės aktų leidėjas negalėjo pagrįstai priimti tokios apimties nuostatos.
82 Vis dėlto iš Teisingumo Teismui per šį procesą pateiktos informacijos nematyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas dėl šios priežasties padarė akivaizdžią vertinimo klaidą Direktyvos 2015/2366 35 straipsnyje.
83 Konkrečiai kalbant, remiantis Teisingumo Teismui pateikta informacija negalima įrodyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas padarė klaidą manydamas, jog įtraukus tokią sistemą į Direktyvos 2015/2366 35 straipsnio 1 dalies taikymo sritį būtų prisidėta prie šio sprendimo 57–63 punktuose nurodytų tikslų siekimo.
Dėl proporcingumo principo pažeidimo buvimo
84 Reikia priminti, kad, remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad Sąjungos institucijų aktai būtų tinkami atitinkamais teisės aktais siekiamiems teisėtiems tikslams pasiekti ir neviršytų to, kas būtina jiems pasiekti (2015 m. birželio 16 d. Sprendimo Gauweiler ir kt., C‑62/14, EU:C:2015:400, 67 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
85 Dėl teisminės minėtų sąlygų laikymosi priežiūros Teisingumo Teismas pripažino, kad srityse, kuriose būtina priimti politinius, ekonominius ar socialinius sprendimus ir privaloma atlikti kompleksinius vertinimus, naudojantis priskirta kompetencija Sąjungos teisės aktų leidėjui suteikiama plati diskrecija. Todėl nereikia aiškintis, ar tokioje srityje priimta priemonė buvo vienintelė arba geriausia iš galimų, nes tik akivaizdžiai netinkamas tokios priemonės pobūdis kompetentingų institucijų siekiamo tikslo atžvilgiu gali turėti įtakos tokios priemonės teisėtumui (2010 m. birželio 8 d. Sprendimo Vodafone ir kt., C‑58/08, EU:C:2010:321, 52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
86 Nagrinėjamu atveju remiantis Teisingumo Teismui pateikta informacija negalima įrodyti, kad Direktyvos 2015/2366 35 straipsnis nėra tinkamas teisėtiems tikslams, nurodytiems šio sprendimo 57–62 punktuose, pasiekti.
87 Atvirkščiai, atsižvelgiant į tai, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 63 ir 65 punktų, gali būti sunku pasiekti Direktyvos 2015/2366 tikslus, ypač šios direktyvos 35 straipsnio tikslą užtikrinti vienodas konkurencijos sąlygas teikiant mokėjimo paslaugas, jeigu trišalei mokėjimo schemai, kuri pasinaudojo tarpininko paslaugomis, būtų netaikomi reikalavimai teisių naudotis mokėjimo sistemomis suteikimo srityje, todėl nėra akivaizdžiai netinkama, turint omenyje šiuos tikslus, taikyti šiuos reikalavimus ir tokiai schemai.
88 Iš viso to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad išnagrinėjus antrąjį klausimą nebuvo nustatyta jokios aplinkybės, kuri turėtų įtakos Direktyvos 2015/2366 35 straipsnio galiojimui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
89 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:
1. 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2366 dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2002/65/EB, 2009/110/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 ir panaikinama Direktyva 2007/64/EB, 35 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punktas turi būti aiškinamas taip, kad trišalei mokėjimo kortelių schemai, kuri sudarė kelių prekių ženklų naudojimo sutartį su kelių prekių ženklų naudojimo partneriu, taikoma šioje nuostatoje numatyta išimtis, todėl jai netaikomi šios direktyvos 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai, jeigu šis kelių prekių ženklų naudojimo partneris nėra mokėjimo paslaugų teikėjas ir neteikia mokėjimo paslaugų šioje schemoje, kiek tai susiję su keliais prekių ženklais pažymėtais produktais. Tačiau trišalei mokėjimo kortelių schemai, kuri pasinaudojo tarpininko paslaugomis mokėjimo paslaugoms teikti, netaikoma ši išimtis, todėl jai taikomi minėto 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai.
2. Išnagrinėjus antrąjį prejudicinį klausimą nebuvo nustatyta jokios aplinkybės, kuri turėtų įtakos Direktyvos 2015/2366 35 straipsnio galiojimui.
Parašai.