TARNAUTOJŲ TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS
2010 m. vasario 24 d.
Byla F‑89/08
P
prieš
Europos Parlamentą
„Viešoji tarnyba — Laikinieji tarnautojai — Europos Parlamentas — Atleidimas iš tarnybos — Pasitikėjimo praradimas“
Dalykas: Pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikštas ieškinys, kuriuo ieškovė prašo, pirma, panaikinti 2008 m. balandžio 15 d. Parlamento sprendimą nutraukti jos, kaip laikinosios tarnautojos, sutartį, antra, grąžinti ją į tarnybą atgaline data, trečia, sumokėti jai darbo užmokestį nuo 2008 m. liepos 15 d., ketvirta, sumokėti išmoką neturtinei ir profesinei žalai, kurią ji mano patyrusi dėl sprendimo atleisti, atlyginti ir, penkta, priteisti iš Parlamento bylinėjimosi išlaidas.
Sprendimas: Atmesti ieškinį. Kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Santrauka
1. Pareigūnai — Laikinieji tarnautojai — Laikinieji tarnautojai, kuriems taikomas Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 2 straipsnio c punktas — Laikinasis tarnautojas, paskirtas dirbti Parlamento politinėje grupėje
(Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 2 straipsnio c punktas)
2. Pareigūnai — Laikinieji tarnautojai — Laikinieji tarnautojai, kuriems taikomas Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 2 straipsnio c punktas — Laikinasis tarnautojas, paskirtas dirbti Parlamento politinėje grupėje
(Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 2 straipsnio c punktas)
3. Pareigūnai — Laikinieji tarnautojai — Sprendimas atleisti iš tarnybos — Pareiga motyvuoti — Apimtis
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio antra pastraipa ir 90 straipsnio 2 dalis; Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 2 straipsnio c punktas)
4. Ieškinys dėl panaikinimo — Pagrindai — Piktnaudžiavimas įgaliojimais — Sąvoka
5. Pareigūnai — Administracijos rūpestingumo pareiga — Apimtis — Ribos
(Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 2 straipsnio c punktas)
6. Pareigūnai — Ieškinys — Dalykas — Nurodymas administracijai — Nepriimtinumas
(EB 233 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnis)
1. Teisės į gynybą užtikrinimas bet kokioje procedūroje, kuri buvo pradėta prieš asmenį ir gali pasibaigti tam asmeniui nenaudingu aktu, yra pagrindinis Bendrijos teisės principas, kurio reikia laikytis net nesant jokių vykdomą procedūrą reglamentuojančių teisės aktų. Pagal šį principą suinteresuotajam asmeniui, prieš priimant dėl jo sprendimą, turi būti sudarytos sąlygos tinkamai pareikšti savo požiūrį dėl situacijos bei faktų ir aplinkybių, kuriais grindžiamas šis sprendimas, tikrumo ir svarbos.
Vis dėlto pagrindu, susijusiu su teisės į gynybą pažeidimu, negalima pagrįstai remtis, kalbant apie sprendimą nutraukti pareigūno paskyrimą į Parlamento politinę grupę. Iš tiesų, atsižvelgiant į politinėje grupėje atliekamų pareigų ypatingą pobūdį ir būtinybę tokioje politinėje aplinkoje išlaikyti abipusius pasitikėjimo santykius tarp šios grupės ir į ją paskirto pareigūno, šiuo atveju pareiga išklausyti suinteresuotąjį asmenį prieš priimant sprendimą nutraukti jo funkcijas netaikoma.
Ši išimtis taikoma kiekvienu atveju, kai būtina išsaugoti „pasitikėjimo santykius“, t. y. visiems pagal Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 2 straipsnio c punktą įdarbintiems laikiniesiems tarnautojams, nutraukiant jų sutartis nutrūkus pasitikėjimo ryšiui, nes abipusis pasitikėjimas yra esminis šioje nuostatoje numatytų laikinųjų tarnautojų sutarčių elementas. Taigi prieš priimant sprendimą nutraukti sutartį, sudarytą pagal Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 2 straipsnio c punktą, nutrūkus pasitikėjimo ryšiui nereikia išklausyti suinteresuotojo asmens.
(žr. 29–33 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1970 m. liepos 15 d. Sprendimo Buchler prieš Komisiją, 44/69, Rink. p. 733, 9 punktas; 1986 m. liepos 10 d. Sprendimo Belgija prieš Komisiją, 234/84, Rink. p. 2263, 27 punktas; 2000 m. spalio 3 d. Sprendimo Industrie des poudres sphériques prieš Tarybą, C‑458/98 P, Rink. p. I‑8147, 99 punktas; 2000 m. spalio 5 d. Sprendimo Vokietija prieš Komisiją, C‑288/96, Rink. p. I‑8237, 99 punktas; 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Parlamentas prieš Reynolds, C‑111/02 P, Rink. p. I‑5475, 50–60 punktai; 2006 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Komisija prieš De Bry, C‑344/05 P, Rink. p. I‑10915, 37 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1992 m. sausio 28 d. Sprendimo Speybrouck prieš Parlamentą, T‑45/90, Rink. p. II‑33, 94 punktas; 2006 m. spalio 17 d. Sprendimo Bonnet prieš Teisingumo Teismą, T‑406/04, Rink. VT p. I‑A‑2‑213 ir II‑A‑2‑1097, 79 punktas.
2. Pagal 2004 m. gegužės 3 d. Parlamento biuro sprendimo dėl Paskyrimų tarnybos ir sudaryti darbo sutartis įgaliotos tarnybos įgaliojimų suteikimo, iš dalies pakeisto 2004 m. spalio 26 d. minėto biuro sprendimu, 4 straipsnį, kalbant apie prie politinių grupių nepriskirtus narius, Parlamento generalinis sekretorius vykdo sudaryti darbo sutartis su Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 2 straipsnio c punkte numatytais laikinaisiais tarnautojais, kurie įdarbinami dirbti šiems nariams, įgaliotos tarnybos funkcijas. Vadinasi, Parlamento generalinis sekretorius turi kompetenciją priimti sprendimą atleisti laikinąjį tarnautoją, dirbusį prie politinės grupės nepriskirtam nariui. Vis dėlto politinės grupės turi didelę diskreciją pasirinkti bendradarbius, kuriuos jos nori priimti joms dirbti bei nutraukti jų įdarbinimą.
Kalbant apie prie politinių grupių nepriskirtus narius, kurie yra Parlamento nariai, nesugebėję suformuoti politinės grupės, administracinis tarnautojas, „nepriskirtų narių koordinatorius“, turi palaikyti ryšius tarp prie politinių grupių nepriskirtų narių bei tarp šių narių ir kitų politinių grupių ar Parlamento administracinių tarnybų. Šis koordinatorius taip pat valdo bendrus išteklius, skirtus prie politinių grupių nepriskirtiems nariams, ir turi užtikrinti, kad laikiniesiems tarnautojams, įdarbintiems dirbti šiems nariams, būtų taikomos Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygos.
Nagrinėjami laikinieji tarnautojai dažniausiai dirba vienam Parlamento nariui, kuris yra jų tiesioginis administracinis viršininkas. Be kita ko, jis pasirašo įsakymus dėl jų komandiruočių. Vadinasi, nors faktiškai siekdamas užtikrinti neįrašytų narių „grupės“ kasdienį administracinį veikimą laikinasis tarnautojas būtinai atlieka užduotis, kurios yra susijusios su kitais prie politinių grupių nepriskirtais nariais, o ne tik su jo tiesioginiu administraciniu viršininku, pastarasis yra asmuo, su kuriuo turi būti pasitikėjimo ryšys. Taigi nutrūkus pasitikėjimo ryšiui tarp tarnautojo tiesioginio administracinio viršininko ir šio tarnautojo, nepriskirtų narių koordinatorius pateikia Parlamento generaliniam sekretoriui prašymą dėl atleidimo ir remdamasis šiuo prašymu Parlamento generalinis sekretorius priima sprendimą dėl atleidimo. Tiek, kiek jis pagrįstas tarnautojo tiesioginio administracinio viršininko pasitikėjimo praradimu, šis sprendimas negali būti panaikintas dėl priežasties, kad pasitikėjimą prarado tik vienas iš nepriskirtų narių.
(žr. 39–43, 45 ir 46 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: minėto Sprendimo Parlamentas prieš Reynolds 50 punktas.
3. Joks privalomasis pagrindas neleidžia laikiniesiems tarnautojams nesuteikti apsaugos nuo nepagrįsto atleidimo iš darbo, ypač jei jie įdarbinti pagal neterminuotą darbo sutartį arba nors sudarė terminuotą sutartį, atleidžiami iš darbo dar jai nepasibaigus. Taigi, siekiant užtikrinti pakankamą apsaugą šiuo aspektu, reikia leisti, pirma, suinteresuotiesiems asmenims įsitikinti, kad buvo atsižvelgta į jų teisėtus interesus ir kad jie nebuvo pažeisti, ir įvertinti galimybę kreiptis į teismą, antra, šiam teismui vykdyti priežiūrą, o tai reiškia, kad pripažįstama, jog institucija turi pareigą motyvuoti.
Kai sprendimas dėl atleidimo priimamas dėl pasitikėjimo praradimo, suinteresuotasis asmuo neturi procedūrinių garantijų, kaip antai teisės būti išklausytam per administracinę procedūrą. Vadinasi, pareiga motyvuoti ir tai, kad administracija jos laikosi, yra vienintelė garantija, leidžianti suinteresuotajam asmeniui bent jau priėmus jam nenaudingą sprendimą veiksmingai pasinaudoti turimomis teisių gynimo priemonėmis, kad užginčytų sprendimo teisėtumą.
Vis dėlto pasitikėjimo ryšio, t. y. asmeninio ryšio, praradimas nebūtinai pagrįstas objektyviais kriterijais. Taigi sprendimo dėl atleidimo priėmimui pateisinti gali užtekti paprasčiausiai konstatuoti, kad pasitikėjimo ryšys prarastas. Vadinasi, jei sprendimas dėl atleidimo pagrįstas tik tokiu konstatavimu, reikalavimas sprendimo motyvuose patikslinti faktines aplinkybes, susijusias su pasitikėjimo ryšio praradimu ar pateisinančias šį praradimą, gali būti tik ribotas.
Vis dėlto, ypač kalbant apie tarnautojus, paskirtus dirbti prie politinių grupių nepriskirtiems Parlamento nariams, sprendimo atleisti iš tarnybos, pagrįsto pasitikėjimo praradimu, motyvuose turi būtinai būti pakankami tiksliai nurodytas asmuo, su kuriuo nutrūko pasitikėjimo ryšiai. Iš tiesų taip atitinkamas tarnautojas galėtų užsitikrinti, kad sprendimas susijęs su jo tiesioginiu administraciniu viršininku, t. y. neįrašytu nariu, su kuriuo turi būti pasitikėjimo ryšys.
Jei priimtas nepakankamai motyvuotas sprendimas, laikinasis tarnautojas neturi pats aiškintis šio sprendimo motyvų. Taigi, priėmusi nepakankamai motyvuotą sprendimą, administracija negali remtis aplinkybe, kad su šio sprendimo motyvais buvo galima susipažinti atitinkamo tarnautojo asmens byloje, siekdama, kad teismas teisminiame procese atmestų pagrindą, susijusį su šiuo nepakankamu motyvavimu. Vis dėlto, kai iš paties pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį tarnautojo pateikto skundo matyti, kad jis peržiūrėjo asmens bylą ir susipažino su sprendimo motyvais, būtų neprotinga naikinti šį sprendimą dėl faktinės aplinkybės, nors ir kritikuotinos, kad institucija jų aiškiai nenurodė atmesdama skundą.
(žr. 69–74, 77 ir 81–83 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2005 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Reynolds prieš Parlamentą, T‑237/00, Rink. VT p. I‑A‑385 ir II‑1731, 95 punktas; 2009 m. rugsėjo 8 d. Sprendimas ETF prieš Landgren, T‑404/06 P, Rink. p. II‑2841.
Tarnautojų teismo praktika: 2006 m. spalio 26 d. Sprendimo Landgren prieš ETF, F‑1/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑123 ir II‑A‑1‑459, 73 ir 74 punktai.
4. Aktas laikomas priimtu viršijant įgaliojimus tik tuomet, kai remiantis objektyviais, tinkamais ir nuosekliais duomenimis paaiškėja, kad jis buvo priimtas tik ar iš esmės siekiant kitų tikslų nei nurodyti arba siekiant išvengti Sutartyje numatytos konkrečiu atveju taikytinos procedūros.
(žr. 87 punktą)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1958 m. birželio 21 d. Sprendimo Groupement des hauts fourneaux et aciéries belges prieš Vyriausiąją valdybą, 8/57, Rink. p. 223, 256 punktas; 2005 m. kovo 10 d. Sprendimo Ispanija prieš Tarybą, C‑342/03, Rink. p. I‑1975, 64 punktas; 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Ispanija prieš Tarybą, C‑310/04, Rink. p. I‑7285, 69 punktas.
5. Administracijos rūpestingumo pareigos sąvoka atspindi abipusių teisių ir pareigų pusiausvyrą, esant santykiams tarp viešosios valdžios institucijos ir viešosios tarnybos tarnautojų, įtvirtintą Pareigūnų tarnybos nuostatuose. Ši pusiausvyra reiškia, jog priimdama sprendimą dėl pareigūno statuso kompetentinga institucija turi atsižvelgti į visus elementus, galinčius turėti poveikį jos sprendimui, – taip elgdamasi ji turi atsižvelgti ne tik į tarnybos, bet ir į atitinkamo pareigūno interesą. Vis dėlto abipusis pasitikėjimas yra esminis laikinųjų tarnautojų, numatytų Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 2 straipsnio c punkte, sutarčių elementas. Taigi, išskyrus atvejus, kai susiklosto išimtinės aplinkybės, jei nutrūksta pasitikėjimo ryšys, galimos administracijos veiksmų ribos, kylančios iš rūpestingumo pareigos, negali sukelti kliūčių šiuo pagrindu paremtam sprendimui dėl atleidimo priimti.
(žr. 112 ir 113 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1980 m. gegužės 28 d. Sprendimo Kuhner prieš Komisiją, 33/79 ir 75/79, Rink. p. 1677, 22 punktas; 1994 m. birželio 29 d. Sprendimo Klinke prieš Teisingumo Teismą, C‑298/93 P, Rink. p. I‑3009, 38 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: minėto Sprendimo Speybrouck prieš Parlamentą 94 punktas; minėto Sprendimo Bonnet prieš Teisingumo Teismą 47 punktas.
6. Nagrinėdamas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnį pareikštą ieškinį Bendrijos teismas negali duoti nurodymų Sąjungos institucijoms. Iš tiesų, pirma, jis yra visiškai nekompetentingas duoti nurodymus minėtoms institucijoms ir antra, panaikinus aktą atitinkama institucija turi imtis priemonių teismo sprendimui įgyvendinti.
(žr. 120 punktą)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2002 m. birželio 27 d. Sprendimo Tralli prieš ECB, T‑373/00, T‑27/01, T‑56/01 ir T‑69/01, Rink. VT p. I‑A‑97 ir II‑453, 42 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.